Žodžių kontrolė*

Mes, leidėjai, manyčiau, turime užduoti sau du esminius klausimus. Pirma, kodėl čia, Prancūzijoje, toks didelis spaudos, leidybos ir medijų koncentracijos laipsnis? Manau, tai kažkas beprecedentiška, ypač kad tai atsitiko be jokių politinių protestų, be pačių autorių komentarų ir net be spaudos reakcijos. Tai, ką mačiau pastaraisiais metais rašydamas dvi savo knygeles apie žodžių kontrolę, buvo ne kas kita, o leidyklų susiliejimas. Pavyzdžiui, Hachette tik per plauką nenupirko Editis, o tai būtų leidę vienai leidyklai įgyti du trečdalius visų Prancūzijos leidybos sektoriaus akcijų. Kitaip tariant, 90% knygų leidybos ir sklaidos. Šią operaciją rėmė Eliziejaus rūmai, tačiau ją sustabdė Briuselis. Nepaisant to, Hachette didžiąją dalį Editis galiausiai vis tiek įsigijo.

Antra, kai Dassault [orlaivių gamintojas – red.] užsimojo nupirkti Le Figaro, nė neslėpdamas savo ketinimų, vyriausybė į tai žiūrėjo pro pirštus. Ir vėl, išskyrus keletą straipsnių Le Monde ir keletą žurnalistų sąjungos deklaracijų, daugiau nebuvo jokių komentarų. Šiuo metu Prancūzijoje 70% spaudos ir knygų leidybos kontroliuoja grupės, kurios iš esmės yra ginklų gamintojos. Du trečdaliai Prancūzijos leidybos, remiant prezidentui, buvo, tiesa, trumpai, Hachette-Lagardere rankose. Kad tai neva kultūrinė prancūzų išimtis, buvo tik prasimanymas. Nes tai paprasčiausia apgaulė: Lagardere nėra prancūzų kompanija; 51% jos akcijų priklauso užsieniečiams, kaip yra įprasta tarptautinėms grupėms. Globalizuotame šių dienų pasaulyje nacionalinių kompanijų jau nebėra. Hachette yra tokia pat įtakinga Lenkijoje, Anglijoje, Ispanijoje, Rytų Europoje kaip ir Prancūzijoje. Neseniai skaičiau pranešimus konferencijose Budapešte ir Barselonoje. Abiejų miestų geležinkelio stotyse, metro justi Hachette koncerno dvelksmas kaip ir visur Prancūzijoje. Manau, žinote, kad Hachette kadaise įgijo monopolį steigti leidinių platinimo tinklą geležinkelio stotyse, pasirašiusi sutartį su Napoleono III policija. Savo ruožtu Hachette įsipareigojo saugoti viešąjį padorumą. Tuo pat metu, 1863-iaisiais, ši leidykla atsisakė leisti Renano “Jėzaus gyvenimą” arba, apibendrintai tariant, libertiniškus romanus ar kitokius akibrokštus prancūzų dorovei. Nesunku padaryti išvadą, kad ši leidykla nuo pat pradžių buvo susijusi su cenzūros tinklu ir taip yra iki šiol. Anglijoje tokį patį vaidmenį atliko Williamas Henry Smithas. Tai irgi buvo leidybos ir platinimo tinklas, aprėpęs geležinkelio stotis ir paklusęs autocenzūrai. W.H. Smithas atsisakydavo platinti laikraščius, kurie atrodė pernelyg maištingi, pavyzdžiui, tokį kaip Le Canard enchaîné [satyrinis laikraštis, įkurtas 1915 m. – red.]. Nors struktūros, kuriomis rėmėsi cenzūra, buvo sukurtos XIX amžiuje, jos daro žalą ir XXI amžiaus Prancūzijai.

Pastaruoju metu leidyba patiria dramatiškus pokyčius. Iki šiol skaitydamas Balzaco “Prarastas iliuzijas” galėjai susidaryti adekvatų vaizdą apie Prancūzijos leidybą ir spaudą, nes nuo Balzaco laikų šios dvi sritys ne kažin kiek pasikeitė. Leidėjai buvo kūrėjams santykinai palankūs, nes labai skirtingi. Tačiau pastaraisiais metais Prancūzijoje susiformavo didžiuliai konglomeratai, panašiai atsitiko Vokietijoje, Amerikoje ir Anglijoje. Jie sugebėjo nupirkti didžiąją leidybos industrijos dalį kiekvienoje iš šių šalių. Vidutinis rentabilumas per metus šiose šalyse sudarė 2 ar 3%. Panašiai buvo visur, nesvarbu, ar tai komercinė, ar intelektualinių tikslų siekianti leidykla, – skaičiai vis tiek panašūs. Pagal neseną Le Monde apklausą, Seuil ir Gallimard pelnas siekė nuo 3 iki 4% per metus. Mano žiniomis, Fayard pelnas irgi neviršijo 3% per metus.

Po to, kai leidybą šiose šalyse perėmė didžiosios grupės, reikalai iš esmės pasikeitė, paprasčiausiai todėl, kad naujieji savininkai yra ne tik leidėjai. Tai medijų konglomeratai. Jiems priklauso ir platinimo tinklai, ir žiniasklaidos verslas, kuris beveik visose šalyse yra pelningas. Palyginkime: JAV laikraščio pardavimo pelnas sudaro 26%. Televizija tiek Prancūzijoje, tiek daug kur kitur uždirba didžiulius pinigus dėl labai paprastos priežasties: beveik visa žiniasklaida gauna pelną iš reklamos. Laikraščio finansinį stabilumą lemia ne jį perkančių skaitytojų skaičius. Iš esmės bankrutojantis Le Monde yra puikus to pavyzdys. Žinoma, Le Figaro, turintis daugiau reiklamos ir daugiau skaitytojų, laikosi dar geriau. Kad geriau suprastume situacijos pokyčius, derėtų paminėti, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje Frankfurter Allgemeine Zeitung turėjo atleisti pusę savo darbuotojų, kai sumažėjo reklamos kiekis, šalyje prasidėjus ekonominei krizei. Reklama ir pelnas yra glaudžiai susiję, vis dėlto knygų leidyboje yra kiek kitaip.

Visose šalyse kyla tokia pati problema: kai įsigyjama kompanija, kuri uždirba 2 ar 3%, kaip padaryti, kad pelnas siektų 10 ar 12%? Hachette nori 10%, Editis – 15%, ne mažiau viliasi gauti ir Bertelsmann. To padariniai jaučiami kiekviename lygyje, pradedant rankraščių atranka, tiražais ir baigiant darbuotojų atleidimu. Pirmą kartą Vakarų Europoje idėjos vertinamos ne pagal jų svarbą, bet pagal jų pelningumą. Žinoma, naujos idėjos visuomet pavojingos ir sunkiai suprantamos. Jos labai retai atitinka pelningumo reikalavimus. Kai spręsti, kokia knyga bus leidžiama, imasi komercijos skyrius, kyla rimtų problemų. Pats esu girdėjęs kalbant: “Kas tas mesjė Foucault? Ką jis yra parašęs? Kiek egzempliorių yra parduota?” Žinoma, kai Foucault pirmąkart išleido Amerikoje, jo knygas iš tikrųjų nelabai pirko. Šiuo atveju kalta ne tik rinkos cenzūra, bet ir intelektualinis universitetų lygis. Nė vienas JAV universitetas nenorėjo kviesti Foucault. Vėliau viskas pasikeitė, tačiau tam prireikė nemažai laiko, ir, jei būtų sprendžiama pagal finansinius faktorius, Foucault knygos niekad nebūtų buvusios išleistos, kaip ir vokiečiai nebūtų spausdinę Kafkos, nes buvo parduota vos šeši šimtai pirmosios jo knygos egzempliorių, Brechto irgi tik aštuoni šimtai.

Imkime pavyzdžiu La Martiniere, kuri nupirko Le Seuil ir reikalauja, kad kiekviena Le Seuil išleista knyga būtų pelninga. Tai nepaprastai apsunkina Prancūzijos intelektualinį gyvenimą. Spaudos požiūris, švelniai tariant, irgi kelia nuostabą, nes šį susiliejimą ji pavadino “prancūzišku sprendimu”. Taip buvo iki tol, kol išryškėjo pragaištingi šios operacijos padariniai. Mažesnėms leidykloms, tokioms kaip Minuit, kurios platintoja buvo Seuil, tai tikra pražūtis. Tik gerokai vėliau straipsnius apie tai ėmė skelbti Le Monde.

Kodėl niekam šitie dalykai nerūpi? Kai parašiau L’Edition sans editeur, Prancūzijoje ir Ispanijoje pasirodė straipsnių, reiškiančių užuojautą anglosaksams. Visi manė, kad taip nutikti gali tik kam nors kitam. Šiuo metu ši mano knyga išleista jau dvidešimtyje šalių. Susidomėjimas, su kuriuo žmonės priima mano svarstymus, yra įrodymas, kad būtina apmąstyti leidybos būklę. Visos šalys susidūrė arba susidurs su ta pačia problema. Visi leidėjai nori, kad būtų apie tai kalbama, nes susiliejimas, skatinimas globalizacijos, jau įgavo pasaulinį mastą. Pietų Korėjoje susidūriau su panašiais nerimą keliančiais dalykais. Ispanijoje Bertelsmann nupirko visus Priva knygynus – didžiausią tinklą, prekiaujantį universitetų leidiniais. Bertelsmann koncernas viešai pareiškė, kad jam reikia 15% pelno per metus ir turi būti užtikrintas 10% augimas. Tačiau susiliejimai ne visuomet baigiasi sėkmingai. Laimei, Briuselis užkirto kelią susijungti dviem didžiosioms leidykloms – Elzevir ir Cougar.

Amerikoje tokių susiliejimų padariniai ypač drastiški. Leidyklų konsorciumai kontroliuoja ne tik knygas, bet ir laikraščius. Jie turi monopolį ir reikalauja fantastiškų sumų iš prenumeratorių. Bazinio ekonomikos žurnalo prenumerata dabar kainuoja 16 000 dolerių per metus. Taip jie ištuština universitetų bibliotekų biudžetus, skirtus pagrindinių periodinių leidinių prenumeratai. Rezultatas: nelieka pinigų pirkti knygoms, kurias leidžia universitetų leidyklos – anksčiau knygynai nupirkdavo apie 1200 kiekvienos knygos egzempliorių, o praėjusiais metais jos įstengė nupirkti vos po 350 vienos knygos egzempliorių, tai reiškia, kad tą knygą turės tik 350 bibliotekų visame pasaulyje. Bibliotekos artėja prie bankroto ribos. Maža to, JAV universitetų leidyklos pakeitė savo leidybos programas. Dabar jos leidžia knygas apie sportą, kad subalansuotų savo biudžetus. Suprantama, jos ėmė leisti mažiau mokslo leidinių.

Akivaizdu, kad esama ir kitokių sprendimų. Laisvi žurnalai pradeda reikštis internete, varžydamiesi su tradicine žiniasklaida, bet prireiks dešimtmečių, kol žmonės įpras juos skaityti.

Pateikiau pavyzdį, kuris rodo, kokią didelę įtaką tokie susiliejimai daro universitetinio išsilavinimo kokybei. Tačiau šiuo atveju kalbame apie palyginti nedidelę leidybos dalį. Pasižiūrėję į didžiųjų JAV leidyklų sąrašą nuo 1950 iki 2000 metų, įsitikinsime, kad daugelis jų kadaise leido svarbiausias istorijos ar teologijos knygas, o dabar jų išleidžia vos vieną kitą arba nebeleidžia apskritai. Europos autorių tekstų vertimų irgi sumažėjo, nes juos leidusios leidyklos tapo didelių grupių dalimis. Spausdinti sudėtingą knygą reiškia prarasti pinigus.

Ir tai tiesa. Spausdinti Claude’ą Simoną reiškia, kad bus parduota 800 egzempliorių, kaip pardavė Gallimard, arba 6000 egzempliorių, kaip pavyko Le Seuil. Ir vienu, ir kitu atveju kultūros veikalų platinimas kapitalistiniu požiūriu, reikalaujančiu itin didelio pelno, yra nuostolingas. Tai sunki cenzūros forma, kurią labai sudėtinga apeiti. Nepaisant to, turiu šiek tiek optimizmo, tą ir bandau paaiškinti savo antrojoje knygoje Le contrôle de la parole (2005). Reikia visur steigti nedideles leidyklas, kurios imtųsi leisti knygas, dėl ideologinių ar kitokių priežasčių atmestas stambiųjų leidėjų. Savo knygoje pateikiu tris pavyzdžius autorių, kuriuos atmetė visos Prancūzijos leidyklos – tai Erico Hobsbawmo knyga apie XX amžių, Annie Cohen-Solal knyga apie Sartre’ą – visi manė, kad Sartre’as išėjo iš mados ir jau niekam nebeįdomus, o trečia – visos Chomsky’o knygos, kurių pastaruoju dešimtmečiu nesiėmė leisti nė vienas prancūzų leidėjas. Vienas iš viešų tokio ignoravimo paaiškinimų buvo toks: Prancūzija taip skaudžiai nukentėjo per karą, kad ji negali pakęsti tokių revizionistinių knygų, kokias rašo Chomsky’s. (Bet jis, žinoma, nėra joks revizionistas.) Toks ideologinis prietaras tiesiog pridengė intelektualinį paryžiečių ir apskritai prancūzų konformizmą. Pierre’as Nora aiškino Hobsbawmo knygos nespausdinęs, nes manė, kad ji bus nuostolinga. O ji tapo perkamiausia dvidešimtyje šalių. Pamokoma ir tai, kad ne vien Gallimard su Fayard priėmė tokį sprendimą, bet ir visos kitos leidyklos. Galiausiai ši knyga buvo išleista Belgijoje.

Visiškai akivaizdu, kad siekiama galingo susitarimo, kurį galima paaiškinti būtent intelektualiniu konformizmu. Jis susijęs su vis didesnio pelno siekimu ir Prancūzijos vyriausybės politika, teikiančia prioritetą monopolijoms. Ji mėgsta dideles kompanijas, kurios laikosi jai palankios politikos, todėl ir ji remia jas. Legardere garantuoja: nebus leidžiamos jokios sumaištį keliančios knygos. Taip yra ir kitose šalyse, tačiau Prancūzijos situacija ypač kelia nerimą. Apibendrindamas norėčiau paklausti, kodėl visa tai vyksta be jokių diskusijų? Kodėl joks dienraštis, net L’Humanité, priklausantis Lagardere, viešai nesukilo prieš tokią situaciją? Kodėl tyli leidėjai? Vieninteliai, kurie bandė tam priešintis, buvo knygynų atstovai, bet jie skundėsi tik dėl platinimo monopolio, o ne dėl leidybos kontrolės. Nieko nesakė nei knygų autoriai, nei žurnalistai. Lengviausia apkaltinti juos bailumu ir oportunizmu, tačiau tai būtų pernelyg paviršutiniška.

Yra ir kitas dalykas. Kelis protestus dėl Dassault koncerno užmačių pareiškė Nacionalinė žurnalistų profsąjunga, ir štai Dassault jau perėmė L’Express. Nėra kuo stebėtis. To ir reikėjo laukti. Bet apie tai ir vėl tyli tiek televizija, tiek spauda.

Le Monde elgiasi priešingai – čia galima rasti straipsnių, liaupsinančių spaudos ir leidybos koncentracijos privalumus. Pasak jo, ši koncentracija padės Prancūzijai atlaikyti konkurenciją tarptautinėje arenoje.

Man ši tyla atrodo iškrypėliška. Ji yra pavojinga ir, mano požiūriu, visiškai niekuo nepaaiškinama.

* Straipsnis parengtas pagal paskaitą Sorbonoje 2006 m., skaitytą Sens Public iniciatyva. Autorius, buvęs leidyklos Pantheon Books direktorius, šiuo metu dirbantis Niujorke, pelno nesiekiančioje leidykloje The New Press, tyrinėja spaudos ir leidybos koncentracijos fenomeną, monopolijų radimąsi Europoje ir JAV. Šia tema yra parašęs dvi knygas “Leidinys be leidėjo” (L’édition sans éditeur, 2001) ir “Žodžių kontrolė” (Le contrôle de la parole, 2005).