Žinios nėra kastuvas

Šiandien diskusijos apie universitetų vaidmenį apsiriboja beveik vien tuo, koks jų indėlis į šalies ar regiono ekonominę plėtrą, daugeliui ypač rūpi, kaip universitetai prisideda, kad būtų užkirstas kelias nedarbui, gerinamos konkurencijos sąlygos. Šį prioritetą aiškiai iliustruoja vadinamojo Bolonijos proceso pateisinimas, o konkrečiai – įprastinio diplomo ir magistro pakeitimas BA ir MA laipsniais. Tikinama, kad tada, kai atsiras galimybė tarptautiniu mastu palyginti akademinius rezultatus, padidės Europos universitetų konkurencingumas su JAV studijų institucijomis, o absolventams geriau seksis varžytis tarptautinėje darbo rinkoje.

Apibendrinant galima pasakyti, kad nuorodų bazė, apibrėžianti universitetų vaidmenį, retai kada apima ką nors daugiau negu šis ekonominio konkurentabilumo aspektas. Ir tai suprantama – bedarbių daugėja, o patirtis liudija, kad žinios, švietimas ir lavinimas teikia didžiausias galimybes mažinti nedarbo lygį ir stimuliuoti ekonomiką, ypač pasitelkiant inovacijas. Vis dėlto tendenciją, kad universiteto vaidmuo būtų apribotas vien šiuo aspektu, būtina įveikti, nes, mano įsitikinimu, ji skurdina kultūrą ir neįvertina platesnės švietimo liberalioje demokratinėje visuomenėje perspektyvos. To padariniai gali būti nebepataisomi.

Koks švietimo demokratinėje santvarkoje tikslas?

Visuotinai sutariama, kad švietimas užtikrina ilgalaikį normatyvinės demokratinės sanklodos egzistavimą, geba reaguoti į būsimus iššūkius – pavyzdžiui, į darbo rinkos pokyčius, su kuriais susidursime artimiausioje ateityje. Norėčiau patyrinėti viso to sąsajas su universitetiniu išsilavinimu – tai sfera, kurią išmanau geriau negu mokyklų sektorių. Kokie švietimo tikslai universitetams turėtų būti svarbiausi demokratijos sąlygomis?

Leiskite man nepaisyti to, kad šis klausimas šiandien, kai visus labiausiai domina ekonominė universitetų svarba, laikomas nereikšmingu ar savaime aiškiu. Tradiciškai neekonominiai universitetų tikslai yra “kultūrinis lavinimas” (Bildung) ir “ugdymas” (Ausbildung). Dažnai šie tikslai supriešinami vienas su kitu, nes neinstrumentiškas asmenybės kultūrinis lavinimas laikomas priešingybe ugdymui, suprantamam kaip profesinis parengimas. Paprastai tokią priešpriešą sustiprina perspėjimas, kad universitetai šiandien nebegali lavinti, teikdami vien akademines žinias, tarsi jie kada nors būtų tai darę tokiu siauru požiūriu.

Suprantama, giliai įsišaknijęs netikrumas, kokią formą darbo rinka įgaus ateityje, verčia vis labiau abejoti, ar aukštojo mokslo tikslas yra rengti absolventus konkrečiai profesijai. Nenutuokdami, kokia bus ateities darbo rinka, nebežinome, kokias profesijas ir įgūdžius aukštasis mokslas turėtų teikti. Tačiau darbo rinka juk nėra mums primesta likimo, jai galima daryti didelę įtaką. Pavyzdžiui, galima įvairiai reaguoti į globalios konkurencijos iššūkius: kompanijos gali intensyvaus darbo reikalaujančią gamybą perkelti į tas šalis, kur maži atlyginimai, arba gali namuose padidinti darbo intensyvumą Tayloro pasiūlytu būdu. Jos gali darbuotojus pakeisti mašinomis arba imtis inovacijas skatinančių procedūrų – pavyzdžiui, ląstelienos gamybos. Pastarasis sprendimas, specialistų nuomone, yra visų perspektyviausias. Tačiau tam reikės itin kvalifikuotų darbuotojų.

Italų firma “Fiat” 1990 m. norėjo pradėti ląstelienos gamybą savo naujoje gamykloje Melfyje. Tačiau tame regione stigo kvalifikuotų darbuotojų ir “Fiat” teko pakeisti savo planus. Rezultatas aiškus: ateityje kvalifikuotos darbo jėgos poreikis čia vis labiau mažės, daugumos darbas darysis vis monotoniškesnis, atsiras socialinė praraja tarp žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Kad būtų to išvengta, reikia siekti aukštesnio išsilavinimo lygio, kuris išlaisvintų kūrybingumą ir skatintų atsakomybę. Net ir tais atvejais, kai atrodo, kad nėra jokių konkrečių perspektyvų pritaikyti tokį išsilavinimą darbo rinkoje. Būtent tai, kad nėra aukštos kvalifikacijos darbuotojų stygiaus, suteikia šansą novatoriškoms kompanijoms plėtoti naujas gamybos kryptis.

Šis pavyzdys paremia vis dažniau reiškiamą požiūrį, kad geras ir “darnus” profesinis parengimas jokiu būdu nėra lavinimo platesne prasme antipodas. Svarbu ne tiek įgyti techninių įgūdžių ar gauti kuo daugiau informacijos, kiek ugdyti individualų gebėjimą aprėpti vis didėjantį informacijos kiekį ir “pasaulio patyrimą” kaip visumą. Tai leidžia individams įgyti žinių, kurios reiškia daug daugiau negu paprasčiausia informacija, nes skatina plėtoti naujas idėjas, imtis naujų iniciatyvų ir jas įgyvendinti bendradarbiaujant su kitais.

Visi šie žingsniai reikalauja ypač aukšto mąstymo lygio. Kita vertus, tai susiję su metodologiniais bei teoriniais informacijos ir žinių pagrindais, todėl reikalauja didelės ištvermės ir kantrybės, turint galvoje neišvengiamas abejones, kurių kyla dėl kiekvieno naujo metodo ir kiekvienos naujos teorijos. Štai kodėl apskritai neegzistuoja toks dalykas kaip saugi, lengvai valdoma žinija be jos sąlygiškumų apmąstymo. Tai tinka kalbant net apie pačias menkiausias įžvalgas. “Galima įžvelgti daugiau negu gali būti įžvelgiama”, – tvirtino filosofas ir pažinimo teoretikas Günteris Abelis. Žvelgiant iš akademinių pozicijų, jau nekalbant apie naujausius tyrimus, teorinio pažinimo naivumas, kurį išduoda nepaliaujami ditirambai žinių visuomenei, įskaitant ir oficialiuosius (dažnai slypinčius biurokratinėje kalboje), mano nuomone, yra pasibaisėtinas. Tarsi žinios būtų kažkas, kuo galima naudotis tarsi kastuvu.

Kita vertus, apmąstymai susiję ir su pastangomis suprasti tuos, su kuriais kartu siekiame įgyti žinių, su kuriais jomis keičiamės ir su kuriais bendradarbiaujame. Asmuo, kuris nėra įpratęs apmąstyti savo paties veiksmų ir veikimo bei protavimo sąlygų, vargu ar galės dalyvauti diskusijose su kitais apie tuos dalykus, o sudėtingose situacijose nepajėgs tų kitų suprasti ir drauge su jais veikti. Gebėjimas mąstyti, kaip jau sakiau, yra aukštojo išsilavinimo sąlyga, jei norima, kad jis būtų orientuotas į ateitį ir gebėtų atremti jos iššūkius. Kartu tai yra ir esminis lavinimo plačiąja – “kultūros” – prasme bruožas nuo pat Apšvietos laikų, asmenybės tobulėjimo kelias. Svarbiausia čia – nepriklausoma individo veikla, kurią, be kitų dalykų, sudaro autorefleksija, padedanti jam tapti moraliniu subjektu. Išsilavinimas nėra prekė ar prestižo garantas, sarkastiškais Nietzsche’s žodžiais tariant, leidžiantis išsilavinusiam buržuaziniam biurgeriui (Bildungsburger) tapti “išsilavinusiu filisteriu” (Bildungsphilister). Veikiau tai nuolatinės pastangos suvokti pasaulį, įgyti moralinę orientaciją ir pajusti atsakomybę. Savo patirtį kiekvienas refleksyviai lyginame su ankstesne, suvokdami, kad nėra tokio dalyko kaip totalus žinojimas, kuriuo galima paprasčiausiai remtis ir kuris nereikalauja nei atsižvelgti į kitus, nei bandyti juos suprasti. Priešingai – perėjimas nuo paskiros informacijos prie žinojimo kaip visumos, bendrąja prasme reiškia, kad esame tikri dėl to, ką sakome ar manome, suvokdami žinojimo paradoksalumą, jo vertę, jo ribas ir dėl jo kylančias abejones. Žinantysis žino kliūtis, susijusias su kiekviena tikrumo prielaida, geriau už tą, kuris viso labo yra gerai informuotas. Netikrumo suvokimas rodo mąstymo brandą. Kanto “Grynojo proto kritika”, revoliucinis Koperniko įnašas į pažinimo teoriją, – beje, nuo jų smarkiai atsilieka šiuolaikinė žinių visuomenės retorika, – kaip tik ir suteikė pagrindą tokiam išsilavinimo supratimui, kuris atrodo modernesnis nei dauguma pseudopažangių pozicijų, primityviai teigiančių, neva žinių visuomenė yra duotybė ar netgi tikslas.

Kad pateisintų būtinybę mokytis visą gyvenimą, daug kas apeliuoja į tai, esą žinios sparčiai sensta. Tai neatsakingas požiūris, kurį reikia apnuoginti, jei norime įvertinti ir apibrėžti universiteto tikslus laikais, kai besąlygiškai pasitikima kompiuteriais ir informacijos srautu. Visapusiškai apmąstytas žinojimas nepraranda savo vertės po trijų mėnesių kaip informacija iš kelionės tvarkaraščio. Esminis dalykas yra plėtoti žinojimą, kuris yra ilgalaikis todėl, kad jis nuolatos apmąstomas, o už jį atsakingi yra patys mąstytojai. Tokio žinojimo neįmanoma redukuoti iki serijos skaičiukų, kuriuos galima sudėlioti į dėžutes ir papuošti strėlikėmis, nurodančiomis priežastinius ryšius. Toks žinojimas išreiškia save per apmąstytos patirties praktiką ir priklauso nuo nuolatinių derybų tiek su savimi, tiek su kitais. Platono “Dialogai” ir Aristotelio “Metafizika” išliko aktualūs tūkstančius metų, nes mąstymas, išsikristalizavęs argumentų ir kontrargumentų žaizdre, išsaugo prieštaras ir jų vertingumą net ir tuo atveju, jei šis procesas yra iš principo neužbaigtas, kitaip tariant, neišvengiamai reliatyvus.

Esminė politinė dimensija

Nors “kultūrinis lavinimas” ir “profesinis rengimas” ateityje, kuri paženklinta sparčia technologijų kaita, jau nebereikš fundamentalių priešybių, vis dėlto kyla klausimas, ar politinė lavinimo dimensija, t. y. lavinimo siejimas su moraline ir pilietine atsakomybe, išliks svarbi ateities universitetui. Ar mokslas yra visiškai “nepriklausomas nuo vertybių”? Bet kuriuo atveju taip daug kas mano ir tą nuomonę paremia Maxo Weberio citatomis. Žinoma, tai Weberio iškraipymas, nes jis norėjo tiesiog identifikuoti vertybinius sprendimus, su kuriais yra neišvengiamai susijusi kiekviena mokslinė analizė, ir vengė teiginių apie universalų jų vertingumą. Tai netaikoma humanitarikai ir socialiniams mokslams. Gamtos mokslų ir medicinos (jei laikome ją atskiru mokslu) metodai visada susiję su išankstiniu požiūriu į realybę ar žmoniją, o tai neatsiejama nuo vertybinių sprendimų. Išsaugoti jau patikrintų metodų patikimumą dažnai atrodo svarbiau negu kelti toliaregiškus klausimus, todėl tam tikri realybės segmentai ar galimi priežastiniai ryšiai iš analizės pašalinami.

Tad ar mums reikia politiškai apibrėžti universitetų tikslą? Ir ar tai įmanoma? Ar ekonominės globalizacijos logika verčia mus paaukoti politinį sutarimą, demokratiją, laisvę ir teisingumą efektyvesnės ekonomikos, savęs įtvirtinimo ir išlikimo dėlei? Ar tai nereiškia, kad politikos idėja, įtvirtinta Apšvietos lavinimo koncepcijoje, politiškai atsakingų jos piliečių, t. y. individų, veikiančių bendruomenės labui (tą bendruomenę apibrėžiant kaip nacionalinę valstybę, kuriai jis ar ji priklauso), samprata yra pasenusi ir netgi nepriimtina?

Tai ne vien akademiniai klausimai, ypač kai kalbame apie tuos, kurie priima ateičiai svarbius sprendimus. Ir čia negali būti grynai objektyvaus, o juo labiau vienintelio atsakymo. Politologas Fritzas Scharpfas atmetė teiginį, kad ateityje politika taps nereikšminga. Tačiau jis paskelbė tai ne vien remdamasis teoriniais ar empiriniais argumentais, bet veikiau iš normatyvinio, galbūt netgi moralinio impulso neleisti, kad problemos išsispręstų savaime, ir vietoj to, nepaisydamas sunkumų, ėmė brėžti būsimų aplinkybių kontūrus. Scharpfas prideda dar vieną sąlygą, išplečiančią politikos bendresne prasme, o ypač demokratiškos politikos, kuri remiasi diskusijomis ir sutarimu (mums tai irgi rūpi), galimybes – tai gebėjimas susikalbėti įvairiomis kalbomis. Tai reiškia galimybę susipažinti su daugiau negu viena realija ir visuomene, bendrauti skirtingomis “kalbomis” (Niklas Luhmannas pasakytų “kodais”). Neišsiugdę tokio gebėjimo, nesuprasime vieni kitų gyvensenos ir patirties, todėl daugės tarpusavio nesusipratimų.

Tokia daugiakalbystė yra vienintelis būdas, galintis užkirsti kelią žinijos specializacijai ir tokiai veiklai, kuri realybės horizontą susiaurina taip smarkiai, kad iškraipoma tiesa, atsiranda struktūrinis neatsakingumas, prarandamas gebėjimas numatyti savo minčių ir veiksmų padarinius. Jei taip įvyks, įsigalės, Thomo Manno žodžiais tariant, “neribota siauraprotystė” ir už tai gali tekti sumokėti didžiulę kainą. Jei norime daryti įtaką pasauliui, kuriame gyvename, turime ugdyti tokią daugiakalbystę.

Ar pilietinė-politinė Apšvietos lavinimo koncepcija nėra galimas ar netgi būtinas universalaus išsilavinimo komponentas, o kartu ir šiuolaikinio universiteto tikslas? Atsakymas yra taip, jei suvokiame, kaip svarbu išvengti dalinio aklumo ir struktūrinio neatsakingumo pavojaus; jei suprantame, kad sustabdyti augantį smurtą pavyks tik nuosekliai remiantis tokiomis moralinėmis ir politinėmis sąvokomis kaip laisvė ir teisingumas, taikytinomis ne tik sau, bet ir visiems kitiems, nes nebegalima izoliuoti savęs nuo kitų; jei turėsime galvoje, kad liberaliosios demokratijos raida, pagrįsta bent minimaliu teisingumo standartu, yra bendro išlikimo bendrame pasaulyje sąlyga. Tai būtų fundamentalus ir ilgalaikis tikslas, į kurį turėtų būti nukreiptas universiteto ekonominis efektyvumas ir technologinė transformacija.

Ar ši išvada dar galioja, atsižvelgiant į didėjantį nacionalinės valstybės nesugebėjimą priimti politinių sprendimų? Taip, ir ypač todėl! Liberalioji demokratija kaip politinė forma gali būti susijusi su laiku ir vieta, nes politikos neįmanoma įteisinti kaip nors kitaip. Tačiau politinis autoritetas nebūtinai turi sutapti su nacionaline valstybe. Galima daug kalbėti apie sprendimo sferos “išskaidymą” ar išdalijimą, perkeliant jį, viena vertus, į supranacionalinį, antra vertus, – į regioninį lygmenį. Taip sukuriamas “valdymo” tinklas, kurio veikėjai kartu su tradiciniais politinio lauko “žaidėjais” yra didelės tarptautinės organizacijos, multinacionalinės kompanijos ir pilietinė visuomenė (nevyriausybinės organizacijos). Šiame sudėtingame valdymo tinkle demokratiška politika bus sėkminga tik tuo atveju, jei problemos bus nagrinėjamos ir sprendžiamos pilietiškai atsakingai, t. y. jeigu jas spręs tie, kurie išmoko žvelgti toliau savo asmeninių interesų, peržengdami savo “kiemo”, profesijos, specializacijos ir pasaulėžiūros ribas, tie, kurie geba suprasti ir užjausti kitus, o tarpusavio supratimą pasiekia “akimirksniu” ir geba priimti ilgalaikius, tvarius sprendimus. Kuo labiau nepriklausomi jie bus, kuo mažiau jų sprendimai priklausys nuo pritarimo “iš viršaus”, tuo bus geriau.

Gebėjimas pasiekti tarpusavio supratimą

Man regis, demokratijos sąlygomis svarbiausias aukštojo išsilavinimo tikslas ateityje bus gebėjimo suprasti vieniems kitus ugdymas. Visų pirma, tai reiškia suprasti mūsų žinojimo, mąstymo ir veiklos kognityvines sąlygas – įvairių realybės sferų, tarp jų ir mokslo, pažinimą ir apmąstymą, jautrumą kitokiai istorinei patirčiai ir kultūrinėms įtakoms. Kartu tai reiškia vaizduotę, valią ir gebėjimą suprasti kitus, įsijausti į kitokį mąstymo būdą ir veikti kartu su kitais laisvės ir teisingumo labui. Nesvarbu, kad sąvoka “pasiekti tarpusavio supratimą” apima ir (iš pažiūros) grynai intelektualinę-kognityvinę, ir moralinę prasmę – jos yra neatsiejamos. Abi susijusios su naujumo – jo logikos, jo vidinės konstrukcijos ir jo padarinių – supratimu. Tai ir yra pagrindinis tyrimų tikslas. Tačiau gyvenimo ir išlikimo labui darosi vis svarbiau siekti tarpusavio supratimo, todėl imtis tyrimų bus galima tik turint aiškią idėją ir pakankamai lankstumo, kad kilus konfliktui įstengtume priimti nešališkus ir teisingus sprendimus. To pasiekti galėsime tik tada, kai išsivaduosime iš savo ribotumo, suvokdami, kad be mūsų gyvenimo ir žinojimo lauko egzistuoja ir kitokie “laukai”, kuriuos būtina pažinti ir apmąstyti, jei norime suprasti kitus ir būti kitų suprasti.