Vilnius kaip nostalgijos objektas

skiriu V.V. Ivanova

Savo paskaitą1 norėčiau pradėti trumpu pasakojimu apie vieną vilnietį. Jo likimas keistas ir kartu labai būdingas, o pirmiausia liūdnas. Kalbu apie lietuvių poetą Juozą Kėkštą, tikroji jo pavardė – Adomavičius. Jis kilęs iš šeimos, kuri vargą vargo iš pradžių carinėje Rusijoje, paskui Vilniuje. Per tarpukario dvidešimtmetį Kėkštas mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Dideliame pastate Pohuliankoje, dabartinėje Basanavičiaus gatvėje, pamokos vyko lietuvių kalba – ten buvo ugdomi kadrai būsimam lietuviškam Vilniui, egzistuojančiam tik svajonėse, bet daugelis mokinių buvo linkę į labai radikalias pažiūras, taip pat ir komunistines. Proletarui Kėkštui šios pažiūros buvo, galima sakyti, natūralus dalykas. Dar būdamas paauglys pateko į garsųjį Lukiškių kalėjimą, kuriame sėdėjo beveik iki pat karo. Jam teko kalėti vienoje kameroje su baltarusiu Javhenu Skurko, kuris vėliau, pasirinkęs Maksimo Tanko slapyvardį, išgarsėjo kaip poetas. Kėkštas irgi pradėjo rašyti, eilėraščius spausdino Vilniaus lietuviškoje spaudoje. Jis trumpai tepabūdavo laisvėje, bet per tuos atokvėpius susidraugavo su keliais “žagaristais”, lenkų literatrinės grupės nariais, tarp kurių buvo ir Czeslawas Miloszas. Be to, į jį atkreipė dėmesį varšuvietis Wladyslawas Broniewskis.

1939 m. Kėkštui buvo dvidešimt ketveri. Vilnių, kaip žinome, tada užėmė sovietų kariuomenė, ir Stalinas atidavė miestą Lietuvai. Komjaunuolis Kėkštas nenorėjo likti buržuazinėje valstybėje ir apsigyveno netoli Švenčionių, kurie tuo laikotarpiu priklausė Baltarusijai, taigi buvo socialistinio krašto dalis (aišku, jis nežinojo, kad netrukus ir Vilniaus laukia toks pat likimas). Nesunku atspėti, kad buvo suimtas ir pateko į lagerį kažkur netoli Vorkutos, o tai nedelsiant išmušė jam iš galvos svajones apie komunizmą (nors kairiuoju jis liko iki mirties). Su Anderso armija per Persiją ir Artimuosius Rytus nusigavo į Italiją. Narsiai kovėsi prie Montekasino, buvo sužeistas, apdovanotas lenkų ir anglų ordinais. Beje, Montekasino karių kapinėse lietuviškų pavardžių netrūksta, bet Juozas Kėkštas buvo vienintelis man žinomas lietuvis, kuris įžengė į išlaisvintą Romą. Kurį laiką ten jautėsi gyvenimo viešpačiu. Tačiau negalėjo grįžti nei į Lietuvą, nei į Lenkiją, tad galiausiai išvažiavo į Buenos Aires, kur dirbo sunkų fizinį darbą. Jis ir toliau rašė eiles, netgi įkūrė lietuvių avangardinį žurnalą Literatūros lankai ir išleido savo paties išverstų Miloszo kūrinių knygą. Po dešimties metų patyrė insultą (dirbo kelio darbininku saulės kepinamuose Argentinos greitkeliuose) ir buvo iš dalies paralyžiuotas. Tada senų pažįstamų, komunistinėje Lenkijoje užimančių aukštus postus, padedamas rado prieglobstį Varšuvoje kaip lenkų veteranas. Papildomai užsidirbdavo versdamas Pietų Amerikos literatūrą (pavyzdžiui, į lenkų kalbą išvertė Ernesto Sábato “Tunelį”), truputį rašė į spaudą, šį bei tą išspausdino ir Lietuvoje. Aplankiau jį 1970 m., kai atvykau į Varšuvą, bet mūsų susitikimas buvo labai trumpas. Kėkštas gyveno veteranų namuose priemiestyje, kur telkšojo didžiulės balos, buvo nelengva susivokti namų numeracijoje ir trūko elektros. Lentynoje stovėjo emigracijoje išleista lietuvių enciklopedija, kuri tada mane labai domino, bet nedrįsau paprašyti, kad leistų ją pavartyti. Jis mirė po vienuolikos metų ir buvo palaidotas Varšuvoje.

Kėkštas yra knygos, kurią parašė lenkų mokslininkė Malgorzata Kasner, herojus, bet toji knyga, nors tai ir paradoksalu, išleista tik lietuviškai. Ir tas paradoksas, tiesą sakant, jo likimui yra labai simboliškas. Kaip teisingai sako Kasner, jis visur ir visada buvo kitoks, niekur ir niekada nepritapo: tikėjo komunizmo idėjomis, bet jomis nusivylė; kovojo lenkų kariuomenėje, nors buvo lietuvis; emigracijoje atsidūrė nuošalyje – mat kilęs iš Vilnijos (be to, kairiųjų pažiūrų); gyvenimo pabaigą praleido netoli Lietuvos, į kurią negalėjo ir gal net nenorėjo grįžti. Kita vertus, jis buvo tarpininkas – žmogus, siejantis Lietuvą ir Lenkiją, Vilnių ir Varšuvą.

Taip pat reikia pasakyti, kad Kėkštas, nors negrįžo į Lietuvą ir Vilnių, liko savo kraštui ištikimas. Amžino poilsio norėjo atgulti Vilniaus žemėje, nors to padaryti nepavyko, aplankė ir miestą, tiesa, tik vieną vienintelį kartą – vaikščioti negalėjo, tad seni draugai po Vilnių nešiojo jį ant rankų. Ten jis visų pirma ieškojo skaitytojų. Jų surasti pavyko po mirties, 1986 m., kai buvo išleista jo knyga “Dega vėjai”, sukėlusi tam tikrą susidomėjimą. Toje knygoje buvo ir Miloszo kūrinių vertimai, kurie būtent tada pirmą kartą prasimušė į dar okupuotą Lietuvą. Apie Vilnių Kėkštas daug nerašė, be to, turime pripažinti, kad jis nebuvo pirmaeilis poetas (tiesa, jo eilėraštis apie mūšius Italijoje man atrodo stiprus). Bet miestas, kurį jis pažinojo ankstyvoje jaunystėje (paskui jau buvo tiktai kalėjimai, emigracija ir liga), jo vaizduotėje užėmė svarbiausią vietą. Tai liudija, ko gero, įdomiausia jo knygos ir apskritai visos literatūrinės kūrybos dalis – laiškai iš Varšuvos į Vilnių bičiulei, irgi lietuvei, vilnietei Aldonai Liobytei. Juos iš esmės sudaro įsivaizduojamų pasivaikščiojimų po miestą aprašymas. Tai prieškarinis Vilnius: seni gatvių ir skersgatvių pavadinimai, jau daug metų neegzistuojančios krautuvėlės, restoranėliai, teatriukai, pamirštos, bet Kėkšto atmintyje išsaugotos iškabos, vitrinos, afišos, tikslūs topografiniai nurodymai – ties kokia kerte pasukti, į kurią pusę eiti, kiek laiko tai užims…

Istorija, kurią papasakojau, tebūnie pokalbio apie Vilniaus tekstą atskaitos taškas. Tokį tekstą turi kiekvienas reikšmingas pasaulio miestas – nuo Atėnų, Florencijos, Vienos, Dublino iki Peterburgo, Krokuvos ir Varšuvos. Jį sudaro eilėraščiai ir romanai, esė ir laiškai, o žiūrint plačiau, – paveikslai, graviūros, fotografijos, filmai, netgi su miestu susijusių žmonių likimai, tokie, kaip nepaprasta Juozo Kėkšto lemtis, žodžiu, viskas, kas papildo jo aurą ir mitą, išsaugo miestą kultūrinėje atmintyje kaip specifinę, vienintelę tokią visumą. Architektūra – ir gana ryškiai tos architektūros apibrėžtas kasdieninis gyvenimas – čia yra pirmasis sluoksnis, bet kartu su juo egzistuoja daugybė kitų sluoksnių.

Apie Vilniaus tekstą (nors šis terminas, dabar jau įsitvirtinęs kultūrologijoje, ne visada vartojamas) jau kalbėta daug ir įvairiomis progomis. Jis neabejojamai yra vienas įdomiausių Europoje ir turi savybių, kurių veltui ieškotume kituose, gal platesniuose ir reikšmingesniuose tekstuose. Labai dažnai sakoma, kad Vilnius – paslaptingas, magiškas, ekscentriškas, keistas miestas, vadinasi, įkvepiantis kurti mitus ir poeziją. Minimas nepaprastai glaudus jo ryšys su aplinka, darantis Vilnių tiesiog pastoraliniu miestu – “laukinė”, o kartu idiliška gamta įsibrauna į jo centrą, papildydama baroko akordus. Kita Vilniaus savybė, kurią aptarti pastaruoju metu tapo madinga, mat “politiškai teisinga”, yra jo multikultūriškumas, poliglotizmas, siejantis Lietuvos sostinę su Čekijos Praha, Italijos Triestu, Bosnijos ir Hercegovinos Sarajevu. Didįjį Vilniaus tekstą sudaro tekstai, rašyti įvairiomis kalbomis, kartais kupini makaronizmų, pavyzdžiui, XVII a. jėzuitų dramos, kur lenkiškos replikos susimaišiusios su lietuviškomis. Bet tai dar ne viskas. Vienas kitą čia užkloja įvairiausi pasakojimai ir kultūriniai diskursai, iš pirminio mitologinio kelmo išauga visiškai nepanašūs, konkuruojantys mitai, netgi tautinė daugelio vilniečių identifikacija yra, sakyčiau, komplikuota, tas pats asmuo gali vienu metu priklausyti kelioms kultūroms (dėl to kartais žmogus atsiskiria nuo visuomenės, jam kyla vidinis konfliktas ir skausminga būtinybė pasirinkti). Pasak Miloszo, vilnietis nėra lietuvis, lenkas ar baltarusis. Sakyčiau, tai kažkas panašaus į Kėkštą, kuris buvo lietuvių poetas, lenkų kareivis, na ir rusų kalinys. Turbūt labiausiai Vilnių ženklina faktas, kad jis beveik visada yra nostalgijos objektas. Vilniaus tekstą paprastai kuria žmonės, atkirsti nuo savo miesto, todėl labai jautrūs jo kasdienybės smulkmenoms – derėtų prisiminti ne tik Kėkštą su neįprastais jo laiškais, bet ir didesnio kalibro asmenis, net iki Miloszo ir Mickevičiaus. Čia esama panašumo tarp Vilniaus ir Varšuvos, bet Varšuvos tekste nostalgija prasiveržia arba karo metais, kaip Tuwimui ir Watui, arba yra praeities – prieškarinio, negrįžtamai sunaikinto miesto ilgesys. Vilniaus tekste irgi juntamas toks emocijų kompleksas, bet čia nostalgija dažnesnė, giliau suleidusi šaknis, turi daugiau sluoksnių. Ir – tai galbūt svarbiausia – ji kamuoja ne tik pavienius asmenis, bet ištisas etnines ir tautines grupes. Kadaise esu sakęs, kad Lietuvos sostinė visada buvo pasienio miestas, bet toji siena amžiams slenkant kaprizingai buvo kilnojama iš vienos vietos į kitą: Vilnius atsidurdavo tai beveik šalia Kryžiuočių ordino žemių, tai per trisdešimt kilometrų nuo nepriklausomos Lietuvos, o dabar jis yra už šimto penkiasdešimties kilometrų nuo Lenkijos ir vos už trisdešimties kilometrų nuo Lukašenkos Baltarusijos, t.y. nuo rytinės Europos Sąjungos sienos. Siena paprastai atskirdavo tautą, kuri jautė nostalgiją miestui, laikomam “savu”: prieš Antrąjį pasaulinį karą tai buvo lietuviai, dabar – lenkai, baltarusiai ir Izraelyje gyvenantys žydai.

Tuo tarpu geriausią mokslinį darbą apie Vilniaus tekstą parašė kaip tik Izraelio gyventoja, kilusi iš Vilniaus – Valentina Brio. Tiesa, kalbėdama apie Lietuvos sostinę, šito termino ji nevartoja. Jos veikalas “Miesto poezija ir poetika: Wilno – Vilne – Vilnius” pasirodė prieš metus, ir šioje paskaitoje semsiu iš jo pilna sauja. Valentina Brio turi nepaprastą ir labai retą savybę – gerai moka net keturias Vilniaus kalbas: lietuvių, lenkų, jidiš ir hebrajų, todėl puikiai išmano keturias literatūras. Prie jų reikėtų pridėti ir penktą – rusų kalbą, kuri irgi, ką jau čia slėpti, įsišaknijusi šiame mieste (Brio knyga išleista rusiškai, o miesto pavadinimas ant viršelio užrašytas lenkiškai, hebrajiškai ir lietuviškai). Manau, Valentina Brio moka ir baltarusiškai (žmogui, nors kiek mokančiam lenkų ir rusų kalbas, tai nėra itin sunku), nors apie tą įdomią Vilniaus teksto dalį nekalba – na, bet niekas negali aprėpti visko. Žinoma, naudodamasis Brio studija, aš papildysiu jos mintis, ypač liesdamas savo pagrindinę temą – Vilniaus nostalgiją, kurios puikus pavyzdys, beje, yra ir jos knyga.

Iš pradžių Vilniaus tekstas dar neturėjo tų svarbiausių bruožų, apie kuriuos kalbėjau, jie atsirado pamažu. Pirmieji Vilniaus gyventojai buvo lietuviai (nors jau ankstyvaisiais viduramžiais mieste netrūko slavų, tiesa, ne lenkų, bet rusėnų, kitaip sakant, šiandieninių baltarusių protėvių). Kaip tik lietuviškas, baltiškas naratyvas apie miesto įkūrimą – Šventaragio slėnį, didžiųjų kunigaikščių ritualinių laidojimų vietą, virš jo iškilusią Gedimino pilį – suteikia sakralumo ir apibrėžia Vilniaus, kaip neginčijamos valstybinės sostinės, ateitį. Tasai pasakojimas pateko į lietuviškas kronikas, tačiau buvo įrašytas rytinių slavų kalba, kurią per anksti būtų vadinti baltarusių, bet negalima vadinti ir lenkų. (Lietuvių kalba tais laikais, net iki XVI a., dar nebuvo kuriama raštija.) Tai vienas iš daugybės Vilniaus paradoksų. Įdomu, kad, išskyrus tą legendą – o jos reikšmė lietuvių vaizduotei ir mentalitetui yra ypatinga, – lietuvių tautosakoje šis miestas nevaidina svarbaus vaidmens, šiaip ar taip nėra svarbesnis už Rygą ar Tilžę, net topografinė jo padėtis nėra visiškai aiški, nes, pasak kai kurių liaudies dainų, jis yra prie Dunojaus (!). Tiesiog tai kažkokia didelė, ne itin pažįstama vietovė – čia, be jokios abejonės, atsispindi faktas, kad Vilnius tapo miestu, iš kurio porą šimtmečių lietuvių kalba buvo beveik visiškai išguita, lietuviškai kalbėjo tik valstiečiai, bet valstiečiams Vilniuje nelabai buvo ką veikti. Lietuvių dainos pasakoja apie Vilniaus “žalius bromus”, net galima sakyti, kad jose sostinė – tai miestas “už bromų”, kitaip tariant, menkai susijęs su savo šalimi. Tačiau to laikotarpio profesionalioji Vilniaus poezija – visai kitas dalykas. Jos autoriai – tiek lietuviai, tiek rusėnai, tiek lenkai iš Karūnos (tą lengva suprasti iš pavardžių), paprastai yra susiję su Vilniaus universitetu. Jie rašo beveik vien tik lotyniškai, nors pasitaiko ir išimčių (pasakysiu kaip įdomybę, kad pirmasis pasaulietinis eilėraštis suomių kalba buvo parašytas Vilniuje, kaip ir pirmasis eilėraštis lietuviškai, pritaikius Vergilijaus antikinę prozodiją). Tie kilnūs renesansiniai ir barokiniai tekstai šlovina aristokratines Lietuvos tradicijas, Vilnius juose lyginamas su senąja Roma, kovoms su totoriais ir Maskva lietuvių karvedžius esą įkvėpę antikos dievai. Yra elegijų ir eilėraščių apie gamtą, kur Vilnius vaizduojamas kaip locus amoenus, tiksliau tariant, pasakojama apie jo priemiesčius, tokius kaip Lukiškės ar Verkiai. Ši tradicija tęsiama ir naujaisiais laikais, tik priemiesčiai keičiasi: filomatams tai buvo Belmontas, Rasos arba Tuskulėnai, Tadeuszui Konwickiui – Naujoji Vilnia, Konstantinui Ildefonsui Galczy?skiui ir Jurgiui Kunčinui – Užupis. Grįžtant prie baroko epochos, galima paminėti pirmą poezijos kūrinį, kuriame Vilnius vaizduojamas kaip nostalgijos objektas (kalbama apie nuostabų miestą, kurį sunaikino gaisras). Tai Jono Eismanto “Trenodija, arba Gaili rauda po Vilniaus gaisro” (1610): autoriaus pavardė lietuviška, veikiausiai jis buvo žemaitis, bet rašė vis dėlto lenkiškai. Tiesą sakant, netikslinga to laikotarpio rašytojus skirstyti pagal tautybę: kalbame apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūrą apskritai, o jai priklauso tiek Sarbievijus ir Naborowskis, kilę iš lenkų teritorijų, tiek rusėnas Andrejus Rimša, kilęs iš Naugarduko, tiek neabejojamas lietuvis Konstantinas Sirvydas, Šv. Jono bažnyčios pamokslininkas ir vienas iš Sarbievijaus mokytojų.

Tautinė priklausomybė didesnę reikšmę įgauna kitoje epochoje – romantizmo laikais, su jiems būdingu herderišku kalbos, liaudies mitologijos ir “tautos dvasios” kultu. Lenkams tai asocijuojasi su Mickevičium ir Slowackiu, nes jiedu Herderio kategorijas įkūnijo savo kūryboje. Bet reikia pasakyti – nors daugeliui lenkų tai yra terra incognita, – kad tais pačiais laikais ir būtent Vilniuje (tiesa, kiek kukliau) to paties ėmėsi ir kitos etninės grupės. Mickevičiaus amžininkai, o dažnai ir kolegos ar netgi draugai iš Vilniaus universiteto pradėjo “filologines revoliucijas”, kurios ilgainiui pasibaigė tuo, kad susikūrė dvi naujos, kitoniškos nei Lenkija, valstybės – Lietuva ir Baltarusija. Jonas Čečiotas rašė baltarusiškai, Simonas Stanevičius pirmojoje odėje lietuvių kalba apdainavo Vilnių kaip tautinio atgimimo sostinę, pagaliau Simonas Daukantas, ankstyviausias pasaulyje Mickevičiaus vertėjas ir istorinių darbų autorius, sukūrė ideologiją, kuri tapo XX amžiaus Lietuvos nepriklausomybės siekių pagrindu. Visi tie kūriniai alsavo nostalgija Vilniui, bet ji buvo specifinė: ilgėtasi Vilniaus kaip tobulos sostinės, prarastos istorinių įvykių sūkuriuose – ne tik dėl carinės okupacijos, bet ir dėl polonizacijos. Toji sostinė turėjo atgimti kaip didelis Europos miestas, priklausantis tautai, kuri šiandien yra pavergta ir beveik nežinoma, bet savąja istorija prilygsta kitoms tautoms. Vėliau tas idėjas perėmė jau subrendę XIX a. pab.- XX a. pr. tautiniai sąjūdžiai: lietuvis Maironis rašė apie Vilnių, paskendusį nakties tamsoje, bet kupiną praeities spindulių, baltarusis Maksimas Bahdanovičius – apie Aušros Vartų Vytį, kuris išvaduos savo šalį.

Iš esmės labai panašiai funkcionavo ir Vilniaus lenkų vaizduotė, pradedant bent nuo filomatų laikų. Jie troško, kad atgimtų Vilniaus aukso amžius, bet lenkams tai buvo ne tik – ir ne visų pirma – senoji Gedimino, Kęstučio ir Algirdo epocha, o veikiau galinga, susivienijusi Abiejų Tautų Respublika. Mickevičius pradėjo rašyti, kai sava nepriklausoma (aišku, lenkiška) valstybė buvo dar gana artimas prisiminimas, o kasdieninis Vilniaus gyvenimas nelabai pasikeitęs, palyginti su laisvu XVIII amžiumi. Tą gyvenimą su dažnai humoristinėmis smulkmenomis puikiai atspindi jo pirmasis, ne visada deramai įvertinamas eilėraštis “Žiema mieste”. Toks smulkmenų kultas, kaip jau esu sakęs, taps vienu iš savičiausių Vilniaus teksto bruožų. Bet ir Vilniaus nostalgijos kompleksas susijęs pirmiausia su filomatais. Iš pradžių tai praeities – kartais Živilės, Gražinos, kartais Sobieskių ir Pulaskių – nostalgija; paskui prie jos prisijungia ar net ją pavaduoja miesto, nuo kurio filomatai buvo atplėšti jėga, (ir, žinoma, jų pačių jaunystės) ilgesys. Mickevičius ilgisi Vilniaus iš pradžių Kaune, paskui Akermano stepėse, Peterburge, Drezdene ir Paryžiuje, Tomas Zanas – Orenburge, Janas Čečiotas – Ufoje, Onufrijus Petraškevičius – Tobolske, Juzefas Kovalevskis Kazanėje, Ignotas Domeika – net Kokimbe ir Santjage. Į Vilniaus peizažą, nutapytą Vankavičiaus, žvelgė Mickevičius savo bute Paryžiuje, Vankavičius nutapė ir Aušros Vartų Mergelės Švenčiausiosios paveikslo kopiją Paryžiaus Šv. Severino bažnyčiai. Tremties, išvarymo, emigracijos situacija pasikartos ne sykį, taps pagrindiniu Vilniaus mito elementu, ir ne tik lenkų tradicijoje.

Įdomu, kad ir Mickevičius, ir kitas garsus Vilniaus studentas – Slowackis savo kūriniuose, parašytuose emigracijoje, Vilnių prisimena palyginti retai. Slowackiui Vilniaus pakaitalu (gal dėl nesmagios jo patėvio Augusto Bécu istorijos, kaip tvirtina Alina Kowalczykowa) tapo Kremenecas ir Ukraina, Mickevičiui – “Pono Tado”, atseit, Naugarduko žemės. Bet turbūt nesuklysiu pasakęs, kad abiem poetams Vilnius yra nematomas traukos centras, savotiška “juodoji žvaigždė”, aplink kurią sukasi visas lenkų romantizmas. Juk į Soplicynę Tadas atvažiuoja iš Vilniaus, “didelio miesto”, kuriame mokėsi gal dešimt metų prieš Mickevičių, o poemos invokacijose pasirodo ir Gediminas, ir Aušros Vartų Mergelė Švenčiausioji.

Tad universiteto, filomatų ir Slowackio legenda įeina į nostalgišką Vilniaus mitą kaip neatsiejama jo dalis. Valentina Brio aiškiai parodo, kaip XIX a. antrojoje pusėje, taip pat XX a. Vilnius tampa nepaprastai reikšmingu miestu, piligriminių kelionių (daugiausia Mickevičiaus takais) tikslu, kone religine sfera, žadinančia atmintyje antropomorfizuotą praeitį. Nemažą vaidmenį čia atlieka eseistiniai Stanislawo Morawskio, Gabrielės Puzinienės, Chodzkos ir Sirokomlės tekstai, atsiminimai, įamžinantys miesto paveikslą prieš sukilimą ir po jo. Piligrimystės vieta Vilnius yra Stanislawui Tarnowskiui, kuris į rusifikuotą Lietuvos sostinę atvažiavo 1878 m. iš Galicijos Krokuvos. Tokia pat vieta Vilnius buvo ir Antoniui Slonimskiui po šešiasdešimties metų, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, nors Slonimskis matė, koks jis senatviškas, apleistas ir vargingas. Netgi chaotiškas, paslaptingas ir juokingas, karnavalinis ir velniškas Galczynskio (atvykėlio iš sumodernintos Varšuvos) Vilnius naudojasi ta nostalgiška legenda, nors prideda nemažą pašaipos dozę (” – Ponas Mickevičius? – Ne, jis išvažiavo į Rusiją… / Dieve, vadinasi, ir jis komunistas“). Galczynskio Vilnius – tai savo paties, taip pat Romos ir Jeruzalės parodija.

Miloszas, didžiausias XX a. Vilniaus poetas (kaip Mickevičius – XIX a.), teigė, kad po 1918 m. filomatų epocha tarsi atgimė. Praeitis Krokuvoje buvo senesnė ir ne tokia gyva. (Beje, tą patvirtina viena propagandinė knygelė, išleista pokarinės lenkų emigracijos, kurią ne taip seniai laikiau rankose: Krokuvai ten palikta Medinos, mirties miesto, vieta, o Vilnius vadinamas Meka). Vilniaus chronotopas nuo Mickevičiaus iki Miloszo laikų nedaug tepasikeitė, mieste ir jo apylinkėse gyveno tokia pat provinciali šlėkta, išliko masonų ir senosios Šubravcų draugijos prisiminimas, o Akademinis valkatų klubas, kaip atrodo, buvo jų tęsinys. Vadinasi, pradedantis poetas iškart pasijuto esąs tam tikros tradicijos dalis. Tačiau Vilnius jam nebuvo rezervatas, į kurį reikia traukti piligrimystėn ir kuris prašosi specifinės literatūros rūšies – poetinio bedekerio (į tą žanrą taikėsi mažesni ano laikotarpio poetai – Szymonas Czarnockis, Witoldas Hulewiczius, Wladyslawas Arcimowiczius, Tadeuszas ?opalewskis, o Miloszas, kaip ir Mickevičius, buvo ne regioninis, bet europinio masto poetas). Taip pat jam buvo svetimos pergalingos nepriklausomybės nuotaikos, pagaliau jis jautė ryšį ne tik su lenkiškuoju tų žemių komponentu.

Filomatų tradicija, Miloszo manymu, – tai maištas, nesutarimas su tikrove, taip pat – tą jis suvokė galbūt vėliau, bet neabejotinai jautė nesąmoningai – ištrėmimo perspektyva. Jis niekino provincialų, endekišką daugelio Vilniaus lenkų mentalitetą ir tikrai neturėjo nieko prieš knygelę “18 bjaurių paskvilių, skirtų Vilniui ir vilniečiams”, kurią anonimiškai paskelbė jo draugas Teodoras Bujnickis. Tačiau ir jam Vilnius buvo sakralinis miestas. Emigracijoje, bent jau iš pradžių, Miloszas neigė, kad jaučia nostalgiją – norėjo pradėti viską iš pradžių, savo poezijos rūmą statyti nesidairydamas atgal. Bet netrukus jo tekstuose atsirado dviguba perspektyva: savo jaunystės miestą aprašinėjo per kalifornietiškų potyrių prizmę, ano gyvenimo smulkmenas prikeldavo su nemeluota meile ir išmanymu, kontrapunktiškai lygindamas Vilnių su naująja aplinka. Mintyse – iš esmės taip pat, kaip ir jo pažįstamas bei vertėjas į lietuvių kalbą Kėkštas – vaikščiojo Vilniaus gatvėmis, bet neapsiribojo vien laiškais: iš prisiminimų kūrė nuostabias esė. Jautėsi esąs liudytojas, kurio pareiga – apsaugoti miestą nuo mirties, kitaip sakant, nuo istorijos. Atkūrė erdves Prousto stiliumi – laiko ir atstumo idealizuotas, bet vaizduojamas blaiviai ir be perdėtų sentimentų. Cikle “Bevardis miestas”, kuris įėjo į Vilniaus legendą, taip pat kituose eilėraščiuose ir poemose artėjo, kaip pats sakė, prie apokatastasio – išgrynintos tikrovės prikėlimo. Jam labai, o gal labiausiai, rūpėjo tos tikrovės kalba: čia Miloszui pavyzdys ir archetipas buvo Mickevičius ir jau minėtas lietuvis Konstantinas Sirvydas, XVII a. žodyno autorius, kuriam skirtas gražus eilėraštis “Filologija”.

Tos poezijos kulminacija galima laikyti eilėraštį, parašytą Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai Miloszas jau galėjo į ją sugrįžti. Nostalgija čia įgavo naują pavidalą: po penkiasdešimt dvejų metų Vilnius atrodė savotiškas mirusiųjų miestas, o visa Lietuva – “kita erdvė”, aprašoma metafizinėmis kategorijomis. Ir kartu iš Vilniaus kraštovaizdžio niekas nedingo – liko spalis su “oru kaip vynas”, liko “rudo aukso miškai”, kalvos, barokiniai frontonai, sakantys, kad viskas praeina, bet kartu liudijantys pasaulio, atkuriamo žmogaus atmintyje, amžinumą.

Miloszas tarsi suteikia paradigmą vadinamajai kresų (pakraščių) literatūrai, nors ir peržengia jos ribas. Šitai, pastaruoju metu išpopuliarėjusiai ir reikšmingai lenkų literatūros daliai, Vilnius galbūt yra svarbiausias topografijos punktas (žinoma, negalima pamiršti taip pat Lvovo ir Ukrainos). Galima daug kalbėti apie tą literatūrą, kuri prasideda nuo Jozefo Mackiewicziaus romanų, apima daugelį mažesnių emigracijos rašytojų, tokių kaip Zofia Bohdanowiczowa ar Sergiuszas Piaseckis, taip pat daugelį prisiminimų ir dienoraščių (tarp jų norėčiau paminėti Marijos Znamierowskos knygą “Wilno, miasto sercu najblizsze”) ir baigiasi nostalgiškais, bet kartu ironiškais Tadeuszo Konwickio ar Tomaszo Lubienskio tekstais. Bet čia norėčiau pereiti prie kitos temos, susijusios su keistu istoriniu Vilniaus likimu. Todėl reikės grįžti į ankstesnius laikus.

Jauni vilniečiai poetai iš “žagaristų” grupės, visų pirma Miloszas, laikė save Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijų tęsėjais, o jos smarkiai skyrėsi nuo Lenkijos tradicijų. Taip pat jie pasigaudavo “krajowcų” idėjų – iš tokių publicistų kaip Liudvikas Abramovičius ar Mykolas Römeris, dirbusių Vilniuje prieš Pirmąjį pasaulinį karą, gerai žinomų ir vėliau. Juos domino kitų etninių bendruomenių, turinčių savo teisių į miestą – lietuvių, baltarusių, žydų – istorija ir kultūra. Kartu su savo draugu, politiniu emigrantu iš vadinamosios Kauno Lietuvos, Pranu Ancevičiumi, Miloszas vertė lietuvių poetą Kazį Borutą, rašė XX a. lietuvių literatūros apžvalgas. Tuo domėjosi visą laiką. Tam tikru atžvilgiu laikė save lietuviu, rašančiu lenkiškai (pamenu, kaip džiaugdavosi, kai jo eilėraščių vertimai į lietuvių kalbą spaudoje pasirodydavo anksčiau negu lenkiški originalai).

Tarpukario dvidešimtmečiu lietuvių literatūra Vilniuje, sakyčiau, buvo antraeilė, bet vėliau tai pasikeitė. Netgi galima teigti, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą mieste ji nebuvo antraeilė. Tautinio atgimimo veikėjų mitologizuotas Vilnius tuometinių lietuvių mentalitete atgavo savo ankstesnį – didžiųjų kunigaikščių miesto, vadinasi, neabejojamos dvasinės, o ateityje ir valstybės sostinės vaidmenį. Jis buvo galios, šlovės ir švietimo centras, Lietuvos sinonimas – tos Lietuvos, kurią lietuvių himnas, kartodamas ir kiek pakeisdamas Mickevičiaus formuluotę, vadino “tėvyne mūsų”. Amžiams slenkant šis tas pasikeitė, didžioji miesto gyventojų dalis lietuviškai jau nekalbėjo – na, bet žydai irgi prarado Jeruzalę, tačiau tai nereiškė, kad niekada negalės į ją sugrįžti. Vienas žinomiausių to meto lietuvių rašytojų Juozas Tumas-Vaižgantas sakė: “Ne atsisakyti mums reikia Vilniaus, – mes nesame ir negalime būti iš kelmo išspirti, be istorinių tradicijų, – tik jis pasveikinti ir sugrąžinti jis į pirmykščią rolę visai šaliai.”

Po 1905 m. revoliucijos Vilniaus lietuviai, nors jų buvo nedaug, prie to tikslo labai priartėjo. Apskritai nėra plačiai žinomas faktas, kad tada kultūros iniciatyvomis jie pralenkė lenkus: pirmasis laikraštis, pirmoji meno draugija, pirmasis dramos spektaklis, pirmoji lietuviška opera porevoliuciniame Vilniuje atsirado metais ar keliais anksčiau nei lenkiški atitikmenys (tiesa, lenkiškieji paprastai buvo brandesni). Vilniuje telkėsi lietuvių elitas, o lenkų elitas dar turėjo Varšuvą, Krokuvą ir Lvovą. Čia gyveno daugiau nei pusė lietuvių rašytojų, ir tai buvo rimta grupė, gal net įdomesnė už tada ne per didžiausią lenkiškai rašiusiųjų grupę. Nusistovėjo tam tikra kultūrinė pusiausvyra; lietuviai puoselėjo viltį galiausiai paimti viršų. Juos palaikė “krajowcai”, bent jau Mykolas Römeris, kuris numatė tam tikrą sintezę – lenkai turėjo tapti lojaliais būsimos nepriklausomos valstybės piliečiais ir įnešti didelį ir garbingą indėlį į jos daugiakalbę kultūrą. Jis rašė: “Atgimstanti Lietuva bus visumos sintezė, kurioje ir ši gentis ras savo vietą. Vilnius bus pagrindinis ir būtiniausias tos sintezės veiksnys”.

Tatai neįvyko: Vilnius buvo prijungtas prie lenkų valstybės, o lietuviai su tuo negalėjo susitaikyti. Lietuvių rašytojai (ir ne tik jie) persikėlė į Kauną, tą patį padarė ir Römeris, tapęs Kauno universiteto, įkurto kaip laikinas Vilniaus universiteto pakaitalas, rektoriumi. Nuo tada atsirado Lietuvoje populiari, o Lenkijoje visiškai nežinoma “Vilniaus literatūra” – tiesioginė nostalgijos dėl prarasto miesto išraiška. Beje, nedidelė grupelė lietuvių literatų liko gyventi Vilniuje lenkams valdant (vienas iš jų buvo Juozas Kėkštas), ir didžioji tų lietuvių dalis, ypač vyresnio amžiaus, rašė tokią pačią nostalgišką literatūrą, nors jaunesnieji kartais patekdavo lenkų avangardo, pirmiausia “žagaristų” įtakon. Daugumai lietuvių literatų Vilnius buvo užgrobtas ir pavergtas miestas. Poetas Petras Vaičiūnas 1922 m., per Zeligovskio žygio metines, išspausdino eilėraštį “Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim”, kuris tapo labai populiarus ir per visą tarpukarį buvo tarsi antras Lietuvos himnas. Panašius eilėraščius rašė Liudas Gira, Kazys Binkis (jis, be to, išleido puikų miesto albumą) ir kiti. Prie Vilniaus literatūros prisidėjo garsus rusų emigrantas Konstantinas Balmontas, kuris parašė eiliuotą laišką Janui Lechoniui, užsistodamas Lietuvą. Žinoma, tai buvo retorika, be to, gana naivi, nes Lietuva, dešimt kartų mažesnė už Lenkiją, jokiu būdu negalėjo Vilniaus atsiimti, bet negalima užginčyti, kad toji literatūra išreiškė autentiškus jausmus ir galiausiai suvaidino tam tikrą (ir nemenką) vaidmenį Lietuvos sostinės istorijoje.

Toje nostalgiškoje literatūroje Vilnius simbolizuoja Lietuvos tapatybę, jos stabilumą ir nenutraukiamą ryšį su savo ištakomis. Miestas – Vilniui tai neišvengiama – yra sakralinis, mitologizuotas, pagoniškas ir krikščioniškas vienu metu, nes jo simbolis – ne tik amžinoji ugnis, bet ir Aušros Vartai. Bene svarbiausias vaidmuo čia skirtas kunigaikščių asmenybėms, ypač Vytautui (bet jokiu būdu ne Jogailai), taip pat Kęstučiui, riteriškam pagoniui, kurį galima lyginti, pavyzdžiui, su Saladinu. Reikia pasakyti, kad ketvirtajame dešimtmetyje lietuvių literatūra apie Vilnių tapo gilesnė ir meniškesnė – pavyzdžiui, Balio Sruogos dramos, jo “Giesmė apie Gediminą”, Jono Aisčio, Antano Miškinio, Bernardo Brazdžionio tekstai. To laikotarpio kūriniuose rasime kartėlio ir tam tikros ironijos – jie kalba apie aristokratišką, vadinasi, iš valstietiškos Lietuvos išskirtą miestą: Vilniaus simbolis – jau ne Gedimino pilis ar amžinoji ugnis, bet šventas Kristupas, sunkiai brendantis per istorijos upę.

Vilniaus situacija po 1939 m., o juo labiau po 1944 m., radikaliai pakeitė Vilniaus tekstą, rašomą lietuvių kalba. Senąją jo atmainą vienaip ar kitaip tęsė emigrantai, kuriais tapo Aistis ir Brazdžionis, taip pat jaunesni poetai, tokie kaip Kazys Bradūnas. Tikrojoje Lietuvoje buvo kitaip. Porą dešimtmečių po karo Vilnių slėgė stalininė okupacija, kur kas žiauresnė ir totalesnė negu carinė (jau minėti Boruta ir Miškinis ne vienerius metus praleido Gulage). Bet pamažu viskas ėmė keistis, ypač nuo septintojo dešimtmečio. Chruščiovo ir vėlesniais laikais Vilnius buvo miestas, per kurį į visą sovietinę imperiją smelkėsi Vakarų įtaka – kartais jis būdavo suvokiamas kaip laisvės salelė toje imperijoje (Josifas Brodskis, kuris mylėjo šį miestą ir prisidėjo prie Vilniaus teksto, dažnai sakydavo, kad Vilnius rusui yra pirmas žingsnis teisinga, tai yra Vakarų, kryptimi). Kita reikšminga permaina buvo miesto sulietuvėjimas, įvykęs daugmaž prieš Maskvos valią. Stalino laikais Vilniuje viešpatavo rusų kalba, bet vėliau etniniai lietuviai ten jau sudarė aiškią daugumą. Daugiausia tai buvo kaimo žmonės, kurie ne itin daug žinojo apie savo sostinę (nors kunigaikščių Vilniaus mitas, sukurtas nepriklausomoje Lietuvoje, buvo jiems svarbus). Jie jau neprivalėjo “nerimti be Vilniaus”, nes jame gyveno. Tiesa, miestas nebuvo išsvajotasis tautinis centras, jis veikiau priminė sovietinę gubernatoriaus būstinę, tačiau jam netrūko tam tikro sostinės polėkio, laikui bėgant vis labiau ir labiau juntamo. Pirmiausia reikėjo Vilniuje suleisti šaknis, įvaldyti kultūrinę jo erdvę, pajusti miesto ritmą ir esmę, kad būtum jame “kaip namie”. Taip pat tapo reikalinga visos, ne tik lietuviškosios, Vilniaus istorijos sintezė.

Prieškarinis propagandinis mitas, kad Vilnius yra grynai lietuviškas miestas, nekantriai laukiantis, kada galės susijungti su tėvyne Lietuva, pasirodė esąs tik mitas, bet kukli grupelė lietuvių, kurie išgyveno lenkų laikus, suvaidino savo vaidmenį sumegzdama tradicijos giją. Toji grupelė geriau nei naujieji atvykėliai orientavosi painiuose Vilniaus reikaluose. Nemažai lėmė prisiminimai, meno istorijos veikalai. Sovietmečiu jų buvo labai nedaug, be to, griežtai cenzūruotų, tačiau prasidėjus sąjūdžiui už nepriklausomybę ir ją atgavus pasirodė kelios išties įdomios knygos, pavyzdžiui, Rapolo Mackonio atsiminimai (kiek vienpusiai, bet vis dėlto atvaizduojantys prieškarinį daugiatautį miestą) ir ypač nuostabus Vlado Drėmos – Miloszo seno draugo – nostalgiškai pavadintas albumas “Dingęs Vilnius”. Bet daugiausia nuveikė naujoji karta – paprastai atvykėliai, čia baigę mokslus, pirmiausia Vilniaus universitetą, ir nepaisant visokių kliūčių persiėmę šių vietų aura. Pakaks paminėti tokius vardus kaip Antanas Ramonas, jautriai aprašęs, kaip lietuvis “įauga” į Vilnių, arba ir Ričardas Gavelis – postmodernistinis, demitologizuojantis, kartais, mano manymu, net pernelyg provokuojantis romanistas. Kiek daugiau papasakosiu apie du, mano galva, svarbiausius rašytojus, kurie Vilniaus teksto tęstinumą ir transformaciją užtikrino naujomis sąlygomis. Deja, abu – kaip ir Ramonas su Gaveliu – jau mirę.

Pirmoji – Judita Vaičiūnaitė, poetė, kilusi iš Kauno, beje, Petro Vaičiūno, parašiusio eilėraštį “Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim” dukterėčia. Už Lietuvos ribų ji mažai žinoma, nors Valentina Brio savo veikale daug ir išmintingai apie ją rašo. Išleido keliolika poezijos knygų, kurias reikia pripažinti vykusiu bandymu integruoti Vilnių į lietuvių mentalitetą ir vaizduotę. Eiles kūrė daugmaž tradiciniu, romantiškai impresionistiniu stiliumi, bet labai ištobulinta forma: tai dar vienas Vilniaus bedekeris, miesto gatvių, aikščių ir parkų aprašymas, kur dažnai užsimenama apie istorines asmenybes (tarp jų – Barbora Radvilaitė ir filomatai), apie Vilniuje gyvenančias tautybes. Vaičiūnaitės knygos dvelkia tuo, ką Mandelštamas (vienas iš jos mokytojų) vadino “pasaulio kultūros ilgesiu”, ir siekia daugiaplanės Vilniaus temų sintezės. Kitas rašytojas – Jurgis Kunčinas, kurio geriausias romanas “Tūla” yra išverstas į lenkų kalbą. Tai jauno valkatos meilės istorija, išgyventa Vilniaus Užupyje. Romano herojus yra alkoholikas ir hipis, netelpąs į sovietinės visuomenės rėmus ir nenorįs su ta visuomene turėti nieko bendro; jis sukasi keistoje daugianacionalinėje draugijoje, irgi išeinančioje už vadinamojo normalaus gyvenimo ribų. Primena Galczynskio arba ir Mickevičiaus epochos studentus (nors geria tikrai daugiau), myli miestą, kuris jį supa, net jeigu tas miestas yra apleistas ir purvinas, prismaigstytas radarų ir draudžiamųjų ženklų. Iš Kunčino knygos galima rekonstruoti Vilnių beveik taip pat, kaip Dubliną iš Joyce’o romano, – miesto sankryžos ir kertės, Užupio skardžiai, tilteliai ir piktžolės aprašytos su nepaprastu, bet Vilniaus tekstui būdingu tikslumu. Vaičiūnaitės ir Kunčino pavyzdžiai rodo, kad lietuvių literatūra nustojo būti kaimo literatūra ir apsiprato su Vilniumi taip pat, kaip kadaise padarė lenkų literatūra.

Pabaigoje vertėtų pasakyti nors kelis žodžius apie kitas Vilniaus teksto dalis, parašytas kitomis kalbomis – ne lietuvių ir ne lenkų. Yra knygų – arba jų skyrių – apie Vilnių, sukurtų rusiškai (Jurijus Jurkunas), prancūziškai (Romainas Gary), vokiškai (Alfredas Döblinas, Arnoldas Zweigas), ir daugiausia tai nostalgiški kūriniai. Net Gilbertas Keithas Chestertonas paliko puikų Aušros Vartų aprašymą (jam Vilnius atrodė tobulai katalikiškas miestas). Tačiau ypač glaudžiai su Vilniumi susijusios tautybės yra žydai ir baltarusiai. Žydų literatūroje, rašytoje tiek jidiš, tiek hebrajų kalbomis (o ir ne tik jomis), Vilnius užima labai ryškią vietą. Ilgus amžius Vilnius žydams buvo antroji Jeruzalė, dvasinės aristokratijos centras, labai įtakingas ir kiek konservatyvus. Žydų getas buvo Vilniaus centre, tam tikrais laikotarpiais jie sudarė beveik pusę miesto gyventojų. Jis atsidurdavo lenkiško arba lietuviško Vilniaus teksto dalies paraštėse, bet žydų rašytojams tai buvo jų pasaulis, visų svarbiausias, beveik nepriklausomas. Čia vykdavo berniukų iš štetlo Bildungsroman (“auklėjimo romanas”), čia buvo diasporos sostinė, viešpatavo tradicija, skambėjo Biblijos aidai. Valentina Brio rašo apie specifines žydiškas miesto metaforas: jis yra motina (mat hebrajiškai miestas yra moteriškosios giminės, lietuviškai – vyriškosios, o lenkiškai – bendrosios), namas (nes ankštos geto gatvelės sudaro tarsi vieną pastatą), pagaliau knyga, ritinėlis, psalmynas, kabalistinis rankraštis (nes raidės yra judaizmo esencija). Verta paminėti dvi poemas apie Vilnių, vieną parašė Zalmanas Schneuras hebrajiškai (1917), kitą – Moišė Kulbakas jidiš kalba (1923). Tai nostalgiški tekstai – tiesa, pirmiausia tatai prarastosios Jeruzalės, kurios dvynys yra Vilnius, nostalgija, bet ilgimasi ir Vilniaus. Jis apsuptas kalvų kaip Psalmyne, o vis dėlto kitoks, nes tai šiaurės miestas. Tose poemose, ypač Kulbako, daug svajų ir sapnų, turbūt sietinų su Meyrinko ir Makso Brodo ekspresionizmu. Abi poemos dabar žinomos ne tik žydams (Kulbako poema dar prieš karą buvo išversta į lietuvių kalbą, o 1997 m. Vilniuje išspausdinta septyniomis kalbomis).

Žydų Vilnius buvo ne tik Jeruzalės metafora ir metonimija, bet, deja, pakartojo ir jos likimą – tapo griuvėsiais ir gedulo vieta. Dabartinėje Izraelio literatūroje ir už jo ribų Vilnius minimas labai dažnai. Apie jį ir jo likimą rašė Aba Kovneris, Šmerkė Kačerginskis, Avromas Suckeveris, Chaimas Gradė, yra net Marko Chagallo Vilniui skirtas eilėraštis. Ko gero, paskutinė grandis – Grigorijus Kanovičius, po karo gyvenęs Vilniuje, vėliau išvažiavęs į Izraelį, kur rašo rusiškai, laikydamas save lietuvių rašytoju. Naujas Kanovičiaus romanas “Žydų parkas” pasakoja apie dabarties laikus, apie išvykstančius iš Vilniaus paskutinius žydus, kurie atsisveikina su tiek daug jiems reiškiančiu miestu kiekvienas savaip, bet visada dramatiškai.

Atsisveikina su Vilniumi ir baltarusiai, kurių tautinis sąjūdis – vienas jauniausių Europoje – prasidėjo būtent čia. Kurį laiką jis plėtojosi lygia greta su lietuvių atgimimo sąjūdžiu, kuriam už daug ką buvo dėkingas ir su kuriuo palaikė draugiškus ryšius. Epocha prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo baltarusių kultūros aukso amžius, iš dalies jis tęsėsi dvidešimt tarpukario metų valdant lenkams – nors tada jau prasidėjo problemos, net persekiojimai, tačiau to negalima nė lyginti su beatodairišku ir žiauriu tautinio sąjūdžio slopinimu Stalino ir jo įpėdinių rankomis. Tokie baltarusiai kaip Ivanas ir Antonas Luckevičiai, Janka Kupala, Maksimas Bahdanovičius, Francišakas Alechnovičius, Natallia Arsenneva, Juozo Kėkšto kameros draugas Lukiškėse Maksimas Tankas reikšmingai prisidėjo prie Vilniaus teksto. Reikia pasakyti, kad juos palaikė nemažai lenkų – Jerzy’s Jankowskis, Ludomiras Michalas Rogowskis, – taip pat ir lietuvių, tokių kaip Marija Lastauskienė, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys. Baltarusių meilę Vilniui kaip dvasinei ir netgi valstybės sostinei galima palyginti su lietuvių meile: kalbu ne tik apie modernų tautinį sąjūdį, bet ir apie faktą, kad Vilniuje skleidėsi senoji rusėnų kultūra (be to, baltarusių patriotai Lietuvos didžiuosius kunigaikščius irgi laiko savais). 1939 m. porą savaičių atrodė, kad Vilnius bus prijungtas prie Baltarusijos, bet galiausiai Stalinas nusprendė kitaip. Po Sovietų Sąjungos žlugimo tapusi nepriklausoma, Baltarusija savo herbu pasirinko Vytį kaip ir Lietuva (tai reta ir iškalbinga heraldinė keistenybė); tiesa, viskas pasikeitė atėjus į valdžią Lukašenkai. Baltarusių Vilniaus tekstas nuo seno buvo nostalgiškas – tiek emigracijoje, tiek Minske, o šiandien baltarusių inteligentiją kamuoja gal net stipresnė Vilniaus nostalgija negu lenkus. Suvokiau tą viename Minsko bute klausydamasis populiarios – ir geros – Dmitrijaus Bartosiko dainos “Atsisveikinimas su Vilniumi” (įdomu, kad Bartosikas yra rusas, priėmęs baltarusių kalbą ir tautybę). Dėl Baltarusijos ateities, nepaisant Lukašenkos, esu optimistas, o dėl baltarusių nostalgijos Vilniui galiu pakartoti neseniai pasakytus savo žodžius: manau, kivirčų dėl to nekils, jeigu lietuviai žiūrės į ją supratingai ir civilizuotai, o į baltarusių paveldą – su derama pagarba.

Tą patį galima pasakyti apie lenkų nostalgiją, ir ne tik. Vilniaus tekstas neturi suskilti į kelis ar keliolika izoliuotų ir priešiškų tekstų: jo dalys neretai sukibdavo, susimaišydavo, netgi suaugdavo – čia slypi jo galia ir grožis. Šiais sienų peržengimo ir griovimo laikais senasis vilniečio, priklausančio iškart kelioms kultūroms, tipas, ko gero, gali bent kai kuriais atvejais atsikurti. Ir gal tai jau nebekels vidinių konfliktų.