Tyrimas skaičiais

Hannah Arendt, kuriai dėl žydiškos kilmės nebuvo leista dėstyti vokiečių universitetuose, kaip ir daugelis Vokietijos žydų intelektualų rado prieglobstį Amerikoje. Vieną 1946 m. rytą į namus Niujorke jai atnešė siuntinį. Tai buvo naujas leidimas knygos “Universiteto idėja”, kurią parašė Karlas Jaspersas, kadaise vadovavęs Arendt moksliniam darbui. Šio veikalo, pirmąkart paskelbto 1923 m., nauja 1946-ųjų redakcija paskatino Vokietijos visuomenės ir vokiškos universitetų sistemos denacifikaciją. Arendt šią studiją atidžiai perskaitė, svarstydama galimybę ją išversti ir paskleisti platesnei auditorijai.

Knygos autorius vienas iš pirmųjų pokariu suformulavo akademinės laisvės kredo. Jaspersas laikė ją svarbia sąlyga, leisiančia sukurti sveiką universitetų sistemą visuomenėje, kurią paralyžiavo autoritariniai mąstymo, kalbėjimo ir veikimo suvaržymai nacizmo laikotarpiu. Akademinė laisvė užtikrina, kad mokslininkai galės be baimės tyrinėti bet kurią sritį, nesuinteresuotai siekdami tiesos ir žinių, o tikroji materiali šios laisvės išraiška yra dėstymas. Dėstyti reiškia skelbti tas mąstymo laisvės formas, kurias bando įsivaizduoti akademiniai tyrimai.

Drastiškas lėšų apkarpymas Jungtinėje Karalystėje sudavė žiaurų smūgį Jasperso puoselėtai vizijai. Nuo to laiko, kai lordas Browne’as prieš dvejus metus parengė aukštojo mokslo apžvalgą, rekomenduodamas nubraukti 80 proc. universitetų biudžeto, skiriamo dėstymui, šis procesas įgauna vis didesnį pagreitį. Šiandien, kai vyksta lėšų, skirtų viešajam sektoriui, taupymo vajus, tokie apkarpymai atrodo netgi logiški, tačiau akademinei laisvei kyla didžiulis pavojus. Kodėl ji tokia svarbi? Teisė viešai nagrinėti idėjas, kurios kritiškai vertina socialines normas ir egzistuojančias vertybes, priklauso nuo šios laisvės. Jos apribojimas stumia į sustabarėjimą ir palaiko autoritariškas valdymo formas, slopinančias laisvai reiškiamą kritiką.

1946-ųjų kontekstas leidžia geriau suprasti, kas padėta ant kortos: universitetas, kurio pagrindas yra akademinė laisvė, – tai institucija, siekianti įgyvendinti laisves, ilgainiui užtikrinsiančias įvairių besiklostančios demokratinės visuomenės grupių tapatumą, suteiksiančias erdvę diskusijoms, išugdysiančias gebėjimą atsiverti ateities galimybėms. Toks dvasios atvirumas negalimas, jei universitetai paverčiami ideologiniu politinės programos instrumentu. Nacizmas leido plėtoti tik tą akademinę veiklą, kuri sutapo su jo tikslais. Visa kita buvo nelegalu.

Tiek Jasperso, tiek Arendt įsitikinimu, akademinė laisvė nėra tik paprasčiausias akademinio pobūdžio dalykas.

Jungtinė Karalystė po karo parengė dvi konstitucines akademinės laisvės sampratas. 1963-iaisiais Robbinso parengta ataskaita užtikrino laisvę spausdintis, dėstyti pagal paties dėstytojo faktų ir tiesos koncepciją, “vykdyti tas asmenines studijas ir tuos tyrimus, kuriuos jis laiko tinkamais”. Robbinso manymu, tokias laisves garantuoja akademinė neliečiamybė (tenure). 1988 m. Švietimo reformos aktas neliečiamybę panaikino, naujai apibrėžęs ir akademinės laisvės sampratą. To dokumento 202 skirsnis suteikė akademikams “laisvę įstatymo ribose kvestionuoti ir tikrinti išmintį, kelti naujas idėjas, kontroversiškas ar nepopuliarias nuomones, nerizikuojant prarasti darbo vietos ar kokių nors privilegijų, kurias turi jų institucijos.”

Niekas ir dabar rimtai nesiūlo atsisakyti šių principų. Tačiau dėl ekonominės logikos, kuri verčia apkarpyti viešąsias išlaidas, laipsniškai ir neišvengiamai krypstama pavojinga linkme, kai materialų pavidalą įgauna vis daugiau tokių vaiduoklių kaip “oficiali žinių visuma”, “oficialus dėstymas”… Jeigu Jaspersas su Arendt buvo teisūs, vadinasi, mūsų laukia dar liūdnesnė lemtis, nes nesugebame įžvelgti, kaip akademinės laisvės nunykimas tylomis naikina ir visuomenės demokratines laisves.

Perskaičiusi Jasperso knygą, laiške jam Arendt svarstė, koks būtų tinkamiausias santykis tarp valstybės ir universiteto: “Kadangi kažkam tenka už visa tai mokėti, akivaizdu, kad valstybė yra geriausias lėšų donoras.” Ir tęsė: “Būtų gerai […], jei, nepaisant to, profesoriai netaptų valstybės tarnautojais.” Reikėjo tam tikros pertvarkos ir Vokietijos konstitucija ją įteisino, kad apgintų akademinę laisvę. Tačiau Jungtinėje Karalystėje pastaruoju metu reikalai klostosi visai kitaip.

Jungtinės Karalystės universitetų finansavimas pirmąkart smarkiai apkarpytas 9-ajame dešimtmetyje – tai buvo dalis privatizacijos proceso, kuris lėmė, kad sumažėjo valstybės įsipareigojimai viešajam sektoriui. Esminės ideologinės to vajaus atramos buvo viešojo sektoriaus atskaitomybės, “piniginių išlaidų pateisinimo” reikalavimai. Universitetai turėjo laikytis verslui būdingos efektyvumo politikos, paremtos mantra “padaryti daugiau, turint mažiau”. Ekonominė sėkmė leido pagrįsti tolesnius apkarpymus, nes dabar jau “darėme daugiau” negu anksčiau, vadinasi, galima išsiversti su dar mažesniais resursais. O kam nepavyksta suktis sparčiau, tą reikia visiškai uždaryti, nes neatitinka reikalavimų. Taip ir atsitiko: 2010 m. Jungtinės Karalystės vyriausybė formaliai nutraukė visas lėšas menų, humanitarikos ir socialinių mokslų dėstymui, o bendrą biudžetą sumažino 80 proc., kaip rekomendavo Browne’o apžvalga.

Šių apkarpymų rezultatai buvo laipsniški ir apgaulingi, tačiau fundamentalūs: dabar jau nebetyrinėjame, nebedėstome taip, kaip norime, nebeplėtojame tų studijų, kurias stengėsi apsaugoti Robbinsas. Arendt nerimas, kad akademikai gali tapti vyriausybių tarnais, pasirodė esąs pagrįstas. 1992 m. Jungtinėje Karalystėje Universitetų grantų komitetą (UGK) pakeitė Aukštojo mokslo finansavimo taryba (AMFT), o pavadinimo pakeitimas įstatymiškai įteisino praktikos pasikeitimą. UGK veikė kaip buferis tarp akademijos ir vyriausybės, neleidžiantis akademinio sluoksnio paversti valstybės tarnautojais, o AMFT valdymo principas reiškė, kad akademinė laisvė darosi iš esmės pavaldi valstybei. Šios tarybos statuto 3.4.2. skirsnis skelbia: “AMFT pirmininkas yra atskaitingas Valstybės sekretoriui. Pirmininkas privalo užtikrinti, kad AMFT politika ir veiksmai remtų platesnę strateginę Valstybės sekretoriaus politiką.”

AMFT tapsmas vyriausybės įrankiu, be abejonės, nulėmė ir visa kita. Rektoriai tapo AMFT veikėjais, o akademikai, anksčiau buvę “autoritetai”, dabar laikomi žmogiškaisiais ištekliais, užtikrinančiais vyriausybės strategijos plėtrą. Universitetas, nesaugomas atitinkamų įstatymų, veikiai buvo politizuotas, o tyrimai ir dėstymas – legaliai suvaržyti ir apriboti.

Svarbu pabrėžti, kad realybėje ne viskas yra taip liūdna. Akademikai ir toliau stengiasi neprarasti savigarbos, išlaikyti nepriklausomybę, tiek atlikdami tyrimus, tiek dėstydami, tačiau tai vyksta, apeinant vyraujančias normas, todėl galimybė gauti oficialų pripažinimą yra labai menka.

Įsitvirtino akademikų, kaip asmenų, atskaitingų pagal šiandieninius vyriausybės reikalavimus, samprata, jie jau nelaikomi nevaržomais tyrinėtojais, nes esminis jų uždavinys – aptarnauti verslą ir daryti tai, kas, vyriausybės manymu, skatina ekonomiką. Valstybės sekretorius švietimui Charlesas Clarke’as 2003 m. tvirtino: “Turime sparčiau progresuoti, panaudodami žinias turtui kurti.” Tai lėmė, kad Lamberto apžvalgoje buvo nurodytas “vyriausybės poreikis remti tas universitetų katedras, kurios daro darbą, vertinamą pramonės”. Toliau buvo sakoma, kad “panaudojant viešąsias lėšas esminiams tyrimams, siekiama naudos ekonomikai”. 2011 m. Wilsono apžvalgoje teigiama: “Universitetai yra pagalbinės verslo grandys.” Tokie požiūriai šiandien jau tapo kasdienybe ir nebekelia jokių diskusijų.

Pagal šį pusiau oficialų universitetų požiūrį, tyrimai ir dėstymas, jeigu jie netarnauja verslui ar turto kūrimui, yra laikomi prabanga, o už prabangą nedera mokėti iš viešųjų lėšų. Akademiko, kuris gilinasi į viduramžių teologiją ar prancūzų eksperimentinę literatūrą, padėtis darosi nepavydėtina: savo auditorijai jis turi nušviesti ne akademinius klausimus, bet suteikti gebėjimų, kuriuos ši galėtų panaudoti verslui ar turtui kurti. Kritiškai mąstyti apie teologinę politiką, aptarti santykius tarp meno ir visuomenės yra “prabanga”, kuri dabar tapo mažiau teisėta nei kada nors anksčiau, nors būtent ši “prabanga” provokuoja naujas mintis ir naujovišką laisvę už akademijos ribų. Akademinė ir kitokia laisvė siaurinama, o pats lavinimas drastiškai skurdinamas.

Tai lėmė, kad disidentiškas mąstymas aukojamas dėl reikalavimo prisitaikyti. Iš esmės tikimasi, kad akademinė visuomenė pritars viskam, kas priimtina viešajai nuomonei ar laikoma dalykais, patvirtinančiais kultūrinį tapatumą. Tačiau, pasak Christopherio Hitchenso, didžiausią grėsmę išraiškos laisvei kelia ne valdžia, o bestuburė viešoji nuomonė. Jei viešuma iš tikrųjų nori plėsti žmonių laisves ir galimybes, toks požiūris turi būti kritikuojamas, kartais remiantis ir akademinės laisvės pavyzdžiais. Jei prarasime laisvę kritikuoti tokias socialines konstrukcijas, vadinasi, mūsų tapatumas, o ir galimybė keisti gyvenimą, iš esmės atsidurs kitų rankose.

Tyrimo tikslas yra ne persvarstyti tai, ką jau žinome, bet nagrinėti ir plėsti žinojimo ribas, abejojant savimi pačiais, stengiantis atverti tokias žmogaus galimybes, kokių anksčiau nė nesapnavome. Tokie idealai dabar labai nejaukiai jaučiasi šalia korporatyvių atskaitingo efektyvumo idėjų.

Jungtinėje Karalystėje iš esmės visos lėšos yra konkurentiškos: dėl jų kreipiamasi į tyrimo tarybas arba rungiamasi pagal Tyrimų kokybės programą (TKP, anksčiau ji vadinosi Tyrimų vertinimo tarnyba). Ši programa siekia koncentruoti tyrimus, kad juos vykdytų kuo mažiau institucijų (taip racionalizuojami apkarpymai visur kitur). Geri TKP rodikliai “uždirba” mums lėšų ateities tyrimams, bet, viską vertinant panašaus pobūdžio pozityviomis kategorijomis, nuslepiama tai, kad konkurencija mažina valstybės įsipareigojimą tiek bendram šalies tyrimų pajėgumui, tiek akademijoms. Vyriausybė nesiima apkarpymų, vietoj jos šį darbą atlieka kolegų vertinimai, kurie užtikrina, kad patys atliksime valdžios darbą ir save apribosime savo pačių nenaudai. Mes, kaip Kafkos Jozefas K., stebime savo egzekutorius, apsiginklavusius skalpeliais, ir suvokiame, kad iš mūsų tikimasi, esą patys perimsime įnagius “ir įsmeigsime sau į krūtinę”.

Dauguma tyrimų skelbiama mokslo žurnaluose. Jie dabar taip pat reitinguojami, kai kurie iš jų turi didesnį “poveikio faktorių” (impact factor). Akademikai yra spaudžiami spausdintis tuose aukštai vertinamuose leidiniuose, nes patys žurnalai tampa tyrimų vertės rodikliais. TKP aksiomatikai bet kokį straipsnį žurnale Physics Letters vertins kaip neabejotinai puikų, o naujai įsisteigusiems žurnalams sunkiau gauti tokį pripažinimą. Tačiau visi žurnalai turi mokslinius, o humanitariniai ir socialiniai netgi ideologinius savo prioritetus ir pageidavimus. Kad būčiau laikomas puikiu mokslininku, tą turi pripažinti mano kolegos, tačiau, jei gerą tyrimą apibūdina minties disidentiškumas, jį vertinant gali kilti nemalonių keblumų. Puikiu moksliniu darbu veikiausiai bus laikomas toks tyrimas, kuris sutampa su kolegų nuomone ir atitinka jų prioritetus. Todėl, įteikdamas savo tekstą Physics Letters, sakau: “Viso gero, laisve.” Taigi mūsų mąstymą TKP apriboja vis sklerotiškesne tyrimų baze. Svarbiausia, universitetai ir patys reikalauja, kad akademikų darbai nenukryptų nuo tos siaurėjančios tyrimų bazės, nes tai leis užsitikrinti didesnį finansavimą, o šis toliau siaurins anoreksišką tyrimų bazę, varžydamas akademinę laisvę. Jei norite, kad finansavimas ateitų kartu su prestižu, pasirūpinkite, kad tyrimai tilptų į rėmus. Akademinė laisvė tampa akademinio sąstingio tarnaite.

Kad procesas politizuojamas, įsitikinome 2010 m. birželį, kai tyrimų tarybos finansavimo prioritetu paskelbė koalicinės vyriausybės Didžiosios visuomenės programą. Viso šito centre atsidūrė politikų pagrobtas tarpdisciplininis projektas “Sujungtos bendruomenės”, kuriam vadovavo Menų ir humanitarikos tyrimo taryba (MHTT). Kai MHTT surengė pirmąjį viešą programos aptarimą, jos tyrimų direktorius padarė pranešimą, kuriame išdėstė kertinius aspektus ir principus, sutampančius su Didžiosios visuomenės siekiniais. Vienintelis kitas pranešimas iš šio renginio, įdėtas į MHTT interneto svetainę, priklauso Bertui Provanui iš Bendruomenių ir lokalios savivaldos departamento. Jis vadinasi “Sujungtos bendruomenės, arba Didžiosios visuomenės kūrimas”. Jei norite gauti lėšų tyrimui vykdyti, pasirūpinkite, kad jis atitiktų politinį užsakymą.

Dėstome ne taip, kaip norime, bet kaip reikalauja apkarpymų logika

Panašūs sugriežtinimai susina dėstymą. Dėstome nebe taip, kaip norime, bet pagal apkarpymų logiką ir ją atitinkančią ekonomiką. Dėstymas kaip ir tyrimai yra iš prigimties nenuspėjamas, tačiau sistema, grindžiama efektyvia atskaitomybe, negali leisti jokio nenuspėjamumo. Dėstymo, ypač kai mokestis už mokslą toks didelis, kokybę būtina užtikrinti, ir tą daro Kokybės užtikrinimo agentūra (KUA). Dabar, kai visi laipsniai moduliniai, mintis išskaidoma – žinių visuma redukuojama iki informacijos, o mokymas tampa tos informacijos vadyba arba manipuliacijomis ja. Ekonomika laiko žinias preke, o ne dinamišku procesu, kuris susijęs ne tik su mąstymo, bet ir su tapatumo pokyčiais. Prekės niekada nebūna kritiškos, jas paprasčiausiai siūloma pirkti, siekiama, kad pirkinys atitiktų pirkėjo norus, “praturtintų” jo tapatumą. Skirtumas tik tas, kad laisvė kurti tą tapatumą dabar susiaurinta iki vartotojo galimybės rinktis vieną ar kitą modulį.

Spaudimas didėja, ypač turint omenyje, kad Jungtinė Karalystė, dėstymo finansavimą apkarpiusi nuo 80 iki 100 proc., skatina mokesčio už mokslą didėjimą, kurio rezultatas – dėstymo ir mokymosi monetarizavimas. Kokybės užtikrinimo agentūra iš dėstytojų reikalauja, kad jų dėstymo rezultatai būtų nuspėjami, esą tada studentas žinos, ką jis ar ji “perka”. Taigi visi studentai turi būti vienodi: jų ateitis saugiai numatyta, vadybiškai tvarkoma, kontroliuojama. Dėstymas prarado akademinę laisvę, nebent šiuos sugriežtinimus ignoruosime ir dirbsime iš esmės slaptai ir neoficialiu būdu.

Atskaitomybė, nors yra akivaizdžiausia apkarpymų logikos dalis, gali sukelti nelauktus padarinius. Kai buvo išsiaiškinta, kad Umaras Faroukas Abdulmutallabas, buvęs Londono University College (UCL) studentas, ketino susprogdinti lėktuvą, skridusį iš Amsterdamo į Detroitą, Jungtinės Karalystės universitetai (JKU), t. y. rektorių asociacija, paskelbė apribojantys žodžio laisvę universitetų teritorijoje. Jie jautėsi įpareigoti tą padaryti vien todėl, kad tas Abdulmutallabas lankė UCL. Be abejonės, jis lankėsi ir kavinėse, tačiau Starbucks kavinių tinklas nieko panašaus nepareiškė. UCL vis dėlto nusprendė žodžio laisvę akademijoje prilyginti policinės priežiūros objektui, tarsi universitetas būtų susijęs su teroro “kilmės” vieta, todėl yra atsakingas už teroristų veiksmus.

JKU pranešime kartojamos eilutės iš 1988 m. Reformos akto: akademinė laisvė leidžiama “įstatymo numatytose ribose”. Ši frazė nubrėžia absoliučias akademinės laisvės ribas. Kita vertus, skamba labai logiškai: universitetai neturėtų skatinti nusikalstamumo. Tačiau iš principo tai ir vėl iškreipia universiteto atskaitomybės idėją. Jaspersas manė, kad universitetas turi būti atskaitingas pačiam intelektualiniam procesui, Tyrimų kontrolės programa ir Kokybės užtikrinimo agentūra atskaitomybę traktuoja politiniu ir vartotojišku aspektais, o JKU pranešimas akademiškumui taiko oficialų, policinės priežiūros reikalaujantį “žemės įstatymą”. Tačiau kokios žemės? Globalizacijos amžiuje intelektualinė veikla nepripažįsta sienų. Be to, pats įstatymas gali būti niekam tikęs arba nepakankamai teisėtas. Argi ne akademikai turėtų tai atskleisti ir apie tai kalbėti?

Atrodo, JKU įsivaizduoja, esą akademiniai tyrimai ir dėstymas turėtų laikytis minėto “žemės įstatymo”, tačiau 1988 m. aktas veikiau teigia, kad savo akademinę laisvę turime ginti tiek iš vidaus, tiek pasitelkdami įstatymą. Tai reiškia: įstatymas gina mus net tuo atveju, jeigu mūsų tyrimai rodo, kad šis įstatymas yra abejotinas.

Griebdamasi kone klasikine tapusios procedūros, JKU importavo į akademiją atskaitomybės logiką. To rezultatas yra beveik kvislingiškas rektorių požiūris. Vieni baiminasi sakyti tiesą, kad nepakenktų savo karjerai institucijoje arba tos institucijos konkurencingumui, tačiau esama ir tokių, kurie mano, esą tylus jų pritarimas nekelia jokio pavojaus. Ir vieni, ir kiti diegia universitetuose ekonominę logiką, pražūtingą akademinei laisvei.

Akademinė laisvė yra demokratiško mąstymo ir laisvos kultūros pagrindas. Privalome ją apginti.