Tinklo kultūros reikšmė

Nors šuoliuodama ir stabčiodama, visuomenė pamažu vis giliau panyra į naują būseną – tinklo kultūrą. Tobulėjant skaitmeninėms technologijoms, joms maišantis su vis spartesnėmis darbo tinkle technologijomis, visuomenė keičiasi, ir tai laikytina kultūros posūkiu. Kadaise pagrindiniai euristiniai įrankiai buvo modernizmas ir postmodernizmas, dabar – tinklo kultūra. Jos, kaip istorinio fenomeno, studijavimas padeda perprasti plačiąsias sociokultūrines sroves ir struktūras, aistoriniam mūsų laikui suteikia trukmės ir laikiškumo matmenį.

Šis visuomenės poslinkis yra realus, nors ir subtilesnis už išsamiai aptartą 2008-ųjų rudens ekonominę griūtį, bet už ją dar radikalesnis, netgi paryškinantis jos logiką. Per dešimt metų būtent tinklas tapo dominuojančia kultūros logika. Ekonomika, viešoji sfera, kultūra, net pats mūsų subjektyvumas sparčiai ir be paliovos mutuoja. Pavyzdžiui, ši ekonominė griūtis: pasaulinė krizė parodė, kokį pavojų kelia perdėtas pasitikėjimas tinklu. Per pastaruosius du dešimtmečius biržos ir reguliatoriai ėmė vis labiau pasitikėti veiksmingos rinkos hipoteze, teigiančia, kad investuotojai yra sąmoningi ir atsakingi, todėl, turėdami patikimą duomenų tinklų informaciją, visada priims tinkamus sprendimus. Žlugimas įvyko kertinėms tinklo dalims – investuotojams, reguliatoriams ir finansų pramonei – pasitikint vienai kita ir nenumačius, kokie bus jų veiksmų padariniai.

Atrodo, kad biržų griūtis įvyko staigiai, tačiau iš tikrųjų tai buvo ilgas procesas, kurio pradžia – gerokai anksčiau priimti netinkami sprendimai. Dauguma tinklo kultūros pokyčių yra latentiniai, o kokie jie radikalūs, pamatome tik retrospektyviai. Pavyzdžiui, imkime savo santykį su spauda. Vieną rytą susidomėję pastebėjote, kad mėgstamas laikraštis įkūrė savo interneto svetainę. Kitą dieną nusprendėte laikraščio nebepirkti – tiesiog skaitysite interneto puslapį. Ėmėte skaityti jį mobiliuoju internetu, arba važiuodami traukiniu klausotės per ausinuką skaitomos savo mėgstamos skilties. Oficialiąsias žinias gal jau iškeitėte į mėgėjiško turinio tinklaraščių rinkinį. Ilgainiui laikraštis bus pradėtas platinti vien tinklu, išsyk į jį įtraukiant vartotojų komentarus ir atsiliepimus. Arba pažvelkime, kokį perversmą padarė mobilieji telefonai. Kai nusipirkote pirmąjį mobilųjį telefoną, ar žinojote, kaip smarkiai jis pakeis jūsų gyvenimą? O juk netrukus liovėtės nuobodžiai iš anksto derinęs vakarienės planus su draugais – paprasčiausiai tariatės su jais pakeliui į konkrečią vietą. Jei artimi draugai ar šeimynykščiai išvažiavo studijuoti ar dirbti svetur, pasitelkę tokias socialinio tinklo svetaines kaip Facebook ir visada aktyvius telematinius tinklus, neprarasite su jais ryšio.

Suvokti radikalų šiuolaikybės pokytį iš dalies trukdo ir XX a. 10-ajame dešimtmetyje kilęs ūžesys dėl kompiuterijos poveikio netolimos ateities visuomenei. Tos “netolimos ateities”, kai ji tapo “dabartini”, nesėkmė ir ribotos to meto technologijų galimybės mus nuvylė. Dot-com žlugimas tik sustiprino tą nusivylimą. Bet pamažu technologijos tobulėjo, o visuomenė keitėsi rasdama vis naujų būdų joms panaudoti ir skatindama dar didesnius pokyčius. Tinklo kultūra mus “suvystė” – ir dabar jos poveikis jau yra radikalus ir nebepaneigiamas.

Tinklo kultūra pratęsia informacinį skaitmeninės kompiuterijos amžių1. Tačiau kartu ji pastebimai skiriasi nuo 10-ajame dešimtmetyje aukščiausią tašką pasiekusio asmeninių kompiuterių (AK) bumo. Daugeliu požiūrių nuo kompiuterijos eros, besisukančios apie AK, esame nutolę labiau, negu ji buvo nutolusi nuo centralizuotų, universaliųjų kompiuterių. Kad geriau suprastume šį poslinkį, pasinaudokime įžvalgiu Charlie’o Gere’o kompiuterijos aptarimu žurnale Digital Culture. Pasak Gere’o, skaitmeninis formatas yra tiek technologija, tiek – ir nė kiek ne mažiau – socioekonominis fenomenas. Skaitmeninė kultūra, jo teigimu, iš esmės remiasi abstrahavimo procesu – kompleksinių visumų skaidymu į elementarius vienetus. Sekdamas šį abstrahavimą nuo pat spausdinamosios mašinėlės išradimo, skaitmeninimą Gere’as apibrėžia kaip esminį kapitalizmo procesą. Skaitmeninimas atskiria fizinę būtinųjų prekių prigimtį nuo jų reprezentacijos ir leidžia kapitalui cirkuliuoti laisviau. Tad skaitmeninė kultūra yra universalizuojanti būtent dėl šios ypatybės. Gere’as mini universaliąją Turingo mašiną – tai hipotetinis kompiuteris, kurį 1936 m. aprašė Alanas Turingas ir kurį esą galima nustatyti bet kokiai užduočiai atlikti. Ši mašina – ne vien skaitmeninio kompiuterio, bet ir skaitmeninės kultūros universalumo modelis2.

Tačiau šiandien svarbiau sieti, o ne skaidyti. Tinklo kultūrai, kitaip nei skaitmeninei, informacija yra ne tiek produktas, gaunamas apdorojus ją paskirais įrenginiais, kiek tų įrenginių santykių tinkle, žmonių tarpusavio ryšių, kompiuterių ryšių ir ryšio tarp kompiuterių ir žmonių rezultatas.

Turbūt geriausias būdas išryškinti skirtumus tarp skaitmeninės ir tinklo kultūrų – tai supriešinti jų fizinio buvimo vietą. Skaitmeninę erą žymi stalinis mikrokompiuteris, išvedantis informaciją didžiuliame kineskopiniame ekrane, prie tinklo prijungtame telefoninio ryšio modemu arba didžiulės gaišaties plačiajuosčiu pirmosios kartos ryšiu. Mūsų dienomis vienos dominuojančios vietos jau nebėra. Stalinis kompiuteris dažniau skiriamas pažangiausioms technologijoms, pavyzdžiui, grafiniams vaizdams generuoti, kinematografiniams vaizdams redaguoti, arba naudojamas specifinėms, lokalizuotoms funkcijoms (registratūroms, kasos terminalams, mokyklų laboratorijoms, informacijai saugiai laikyti ir kt.), o populiariausia kompiuterijos platforma tapo kišeniniai ar nešiojamieji kompiuteriai. Nešiojamuoju kompiuteriu, kitaip nei staliniu, galima naudotis bet kur – biure, mokykloje, lovoje, viešbutyje, kavinėje, traukinyje arba lėktuve. Tinklai begalybę kartų greitesni nei telefoninio ryšio AK laikais, o belaidis ryšys leidžia juos pasiekti daugelyje vietų. Išmanieji telefonai, pvz., Blackberry, Goggle G1, iPhone, pratęsia nešiojamąjį kompiuterį ir suteikia junglumo bei apdorojamosios galios vietoms, kur net su nešiojamuoju kompiuteriu būtų sudėtinga – gatvėse, metro, automobiliuose. Šie ultramobilūs įtaisai sykiu vis labiau varžosi su kompiuteriu, perima anksčiau tik jam priklausiusias funkcijas3. Šiems įrenginiams būdingas mobilumas ir tarpusavio junglumas, kurio reikia, kad jie taptų visur esančiais mūsų gyvenimo palydovais ir užtikrintų ryšį su pasauliniais telekomunikacijų tinklais. Kalbant proziškiau, Turingo mašina jau tapo tikrove, tačiau ją sudaro ne viena, o daugybė mašinų. Su keliomis išimtimis, nešiojamasis kompiuteris, išmanusis telefonas, kabelinės televizijos įrangos dėžutė, vairasvirtės, bevieliai tinklo skirstytuvai, grotuvai iPod, telefonai iPhone ir marsomobiliai yra tas pats įrenginys, įgyjantis rūšį tik savo sąsajomis, jusdamas ir keisdamas pasaulį įvesties ir išvesties mechanizmais. O naujasis technologijų pramonės Gralis – tai universalus jungiamasis tinklas, veiksmingai skleidžiantis garsą, vaizdą, internetą, balsą, realiojo laiko pokalbius ir vykdantis bet kokias kitas įsivaizduojamas darbo tinkle užduotis.

Nematerialioji informacijos ir jos sklaidos tinkle produkcija ima vis labiau dominuoti kaip organizuojamasis pasaulinės ekonomikos principas. Paprasčiau tariant, mums dar labai toli iki nematerialiosios produkcijos pasaulio. Gaminame fizinius dalykus, nors jų gamybą vis dažniau perkeliame į besivystančias šalis. Be to, įsigyti tolimuose kraštuose pagamintų prekių tapo lengviau dėl fizinio pasaulinės logistikos tinklo. Siunčiant produkciją į užsienį – o tai jau savaime yra naujų tinklo srautų pasekmė – galima paslėpti ją nuo saviškių akių, tačiau tai nesumažina jos poveikio Žemės ekosistemai. To poveikio padariniai – ne tik globalinis atšilimas – jau akivaizdūs ir išsivysčiusiose šalyse: Silicio slėnyje daugiau sričių, valytinų pagal Aplinkos apsaugos agentūros (EPA) Kompleksinės aplinkosaugos priemonių, kompensavimo ir garantijos aktą (Superfund) nei bet kurioje kitoje JAV apygardoje4.

Bet, kaip apibendrino Saskia Sassen ir Manuelis Castellsas, nors ir esame priklausomi nuo fizinių dalykų, esminis pasaulio ekonomiką organizuojantis faktorius šiandien yra informacijos produkcija ir tos informacijos sklaida tinkluose. Mūsų amžius – nors kiti amžiai turėjo savų tinklų – yra pirmasis modernus amžius, kurio pagrindinė organizuojamoji ir centralizuotas hierarchijas keičianti paradigma yra tinklas5. Šito padariniai, kaip teigia Castellsas knygoje “Tinklo kultūros iškilimas”, yra įvairių pokyčių seka: kapitalo pokytis, kai tarptautinės korporacijos gręžiasi į tinklus, ieškodamos lankstumo ir pasaulinės vadybos, produkcijos ir mainų; individualiosios elgsenos pokytis, kai tinklai tampa pirminiu įrankiu žmonėms siekti laisvės ir komunikacijos su kitais, turinčiais bendrų interesų, troškimų ir vilčių; technologijos pokytis, kai žmonės visame pasaulyje staiga įsigyja skaitmeninių ir naujų kasdieniniam gyvenimui skirtų telekomunikacijos technologijų6.

Kaip ir galima buvo tikėtis, tinklas eina dar toliau ir skverbiasi į kultūros teritoriją. Tinklo kultūra remiasi ne tik skaitmenine, bet ir postmodernizmo kultūra, kurią Fredricas Jamesonas aptarė kertinėje savo esė “Vėlyvojo kapitalizmo kultūrinė logika” (1983), o vėliau išplėtotojo to paties pavadinimo knygoje. Pasak Jamesono, postmodernizmas – ne tiek stilistinė srovė, kiek bendras kultūros veiksnys, atsiradęs iš esminio poslinkio į socioekonominį istorijos tarpsnį, kurį ekonomistas Ernestas Mandelis pavadino “vėlyvuoju kapitalizmu”. Tiek Mandelio, tiek Jamesono manymu, vėlyvasis kapitalizmas visiškai kolonizavo visuomenę, nes kapitalas absorbavo visas išlikusias ikikapitalistines gyvenimo formas7. Vėlyvąjį kapitalizmą Mandelis sieja su istoriniu ilgųjų bangų Kondratieffo ciklų modeliu. Šie ekonominiai ciklai, kuriuos sudaro dvidešimt penkeri augimo ir juos sekantys dvidešimt penkeri sąstingio metai, pateikė įtikinamą ir aiškiu ritmu veikiantį ekonomikos istorinį modelį: penkiasdešimt pramonės perversmo metų, kai buvo rankiniu būdu gaminami garo varikliai, baigėsi 1848-ųjų politinėmis krizėmis; penkiasdešimt mašininės garo variklių gamybos metų truko iki 1890-ųjų, kai elektros ir vidaus degimo varikliai nutiesė kelią didingam moderniam akimirksniui, pasibaigusiam Antruoju pasauliniu karu, ir elektronikos atsiradimas, ženklinantis vėlyvąjį pokario eros kapitalizmą8.

Kadangi skaitmeninė kultūra suklestėjo vėlyvojo kapitalizmo laikotarpiu, neturėtų stebinti Jamesono pastaba, kad tuo metu viskas tapo keistina, suskaičiuotina ir iškeistina į pinigus ar kitus dalykus. Kai nebelieka aukso standarto, imama vertinti kapitalą patį savaime – jis jau ne pakaitalas, o grynoji vertybė. Rezultatas – nebeliko pozicijos, iš kurios kapitalą būtų galima kritikuoti ar stebėti. Todėl postmodernioji kultūra neteko egzistencinio pamato ar gilesnės prasmės. Gylis, o su juo ir emocijos, dingo – juos pakeitė paviršiaus efektai ir intensyvumas. Tokia būklė nebeleidžia net susvetimėti. Subjektas tapo vėlyvojo kapitalizmo erdvėje pasiklydusiu šizofreniku.

Vėlyvojo kapitalizmo kapitalui kolonizuojant meną, pasak Jamesono, ir pats menas prarado gebėjimą būti pasipriešinimo forma. Rezultatas – kryžminė kontaminacija, nes menas tapo ne šiaip sau pramone, bet investavimo rinka, o rinkos apžavėti menininkai ėmė laisvai maišyti visus sluoksnius. Meno rinkai ieškant to, ką lengva atgaminti ir suvaldyti, o autentiškumui nustojus būti gyvybinga pasipriešinimo forma, kai kurie menininkai ėmė žaisti simuliacijomis ir reprodukcijomis. Kiti, suvokę, kad nesugeba reflektuoti pačios vėlyvojo kapitalizmo būklės, bet vis tiek norėdami ją komentuoti, pasuko alegorijos keliu ir ėmė aiškinti, kokia fragmentiška ir neišbaigta jo prigimtis.

Istorija prarado reikšmę ir tikslą tiek kultūroje, tiek universitetuose. Kultūroje ji buvo prikelta kaip nostalgija, lengvai keičiama ir populiari dėl antikvariato pomėgio, dėl retro filmų, tokių kaip “Kinų kvartalas”, “Amerikietiški grafitti”, “Briliantinas”, “Gyvulių ūkis”. O universitetuose istorinį analizės metodą pakeitė erdvinė teorija.

Modernizmo maniją rasti savo vietą istorijoje apvertė postmodernizmas, kurį, kaip pabrėžia Jamesonas, žymi istoriškumo dilimas, bendroji istorinė amnezija. Nors postmodernizmas, dar labiau nei modernizmas, kratėsi saitų su istorija, tačiau jis vis tiek grindė save istoriškai – tai išduoda tiek vardas, nurodantis istorinį ankstesnės srovės tęstinumą, tiek pomėgis viską savintis iš ikimodernios praeities ir griežčiau istoriškai apibrėžtų paties modernizmo krypčių (pvz., art nouveau, rusų konstruktyvizmas, ekspresionizmas, dadaizmas).

Šiandien postmodernizmą pakeitė tinklo kultūra. Ji daug subtilesnė. Neatsirado jokio naujo –izmo, nes tai reikštų pretenzijas į gerai žinomus manifestų, simpoziumų, pavyzdinių muziejinių eksponatų ir kt. plotus, tačiau tinklo kultūra darosi vis akivaizdesnis fenomenas.

Ekonomikos ciklai pateikia įrodymų, kad jau išėjome už postmodernizmo ribų. Jei šiandienos ekonominis režimas vis dar būtų vėlyvasis kapitalizmas, tai reikštų ilgiausiai trunkantį Kondratieffo ciklą. Tarkime, kad Kondratieffo ciklai tikslūs, – tada, pagal Jamesono teoriją, nuosmukis turėjo būti patirtas po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusiame cikle. Prisiminus postfordizmo pertvarkų 1970-aisiais ir 1980-aisiais sukeltą ilgai trukusį ekonominį nuosmukį, tai atrodo visiškai pagrįsta. 1989 m. žlugus Sovietų Sąjungai, o Kinijai įsijungus į pasaulinę rinką, įvyko kritinis lūžis, akimirksniu įtvirtinęs “naująją” pasaulio tvarką – globalizaciją. Interneto komercializacija 10-ojo dešimtmečio pradžioje savo ruožtu išpureno dirvą masiškai investuoti į visai naują technologiją, kurios reikėjo naujam veržliam ciklui. Naujus Kondratieffo ciklus žymi įspūdingi bumai ir bankrotai, tad klejojantį dot-com ir po jo ėjusį privačiosios nuosavybės vajų galima vertinti kaip pirmąjį ir antrąjį Kondratieffo ciklo pakilimą. Būtent antrasis pakilimas subrandino ryškų fenomeną – atsirado tinklo kultūra.

Net jei atsisakysime Kondratieffo ciklų kaip pernelyg deterministinių, vis tiek bent jau nuo XX amžiaus pradžios joks kultūrinis sąjūdis nesitęsė ilgiau nei dvidešimt penkerius metus. Reikėtų didžiulės išimties iš taisyklės, jei norėtume įrodyti, kad mūsų padėtis lygiai tokia pati kaip Jamesono, kai jis rašė savo pirmąją disertaciją.

Bene labiausiai pagrįstą šios eros sampratą išdėstė Michaelis Hardtas ir Antonis Negri’s “Imperijoje”. Pagal jų analizę, senąjį pasaulį, paremtą imperialistiniu Žemės rutulio skaidymu į įtakos sferas, pakeitė Imperija – išsklidusi galia, kylanti ne iš vienos kurios nors vietos, bet iš paties tinklo. Imperijos ekonomika nemateriali, o jos galia atsiranda ne tiesiai iš ekonominės kapitalo jėgos – ji konstruojama teisinėmis priemonėmis. Plečiantis globalizacijai, nyksta tautinės valstybės, todėl Imperija, kad užtikrintų kapitalo mobilumą ir tarpvalstybinį lankstumą, gręžiasi į tokius tarptautinius valdymo organus kaip Jungtinės Tautos ir prašo įvesti universalią pasaulio tvarką. Tačiau šitaip elgdamasi Imperija iš naujo įtvirtina jau egzistuojančias hierarchijas ir, kaip rodo karai Viduriniuosiuose Rytuose, turi griebtis smurto. Atsvara Imperijai Hardtas ir Negri’s laiko tinklines viešuomenes, kurias jie vadina dauguma. Dauguma jiems – tai minios intelektas, sugebantis dirbti Imperijoje tam, kad gintų pasaulio darbininkų teises. Pasak knygos autorių, kuo daugiau žmonių iš viso pasaulio įsitrauks į tinklą, tuo galingesnį iššūkį jie galės mesti sistemai, tačiau, kaip teigiama skyriuje apie politiką, dar neaišku, ar į tinklą sujungtos viešuomenės galės susiburti ir demokratiškai priimti sprendimus9.

Imperija – tai politinė teorija, o mano tikslas yra aprašyti šio įtinklinto amžiaus kultūros teoriją. Nors postmodernizmas numatė daugumą esminių tinklo kultūros naujovių, mūsų laikmetis yra akivaizdžiai kitoks10. Meno ir architektūros atveju, teigia Jamesonas, įprastinė reakcija į moderniojo sąjūdžio elitiškumą ir kapitalo suartėjimas su kultūra paskatino estetinį populizmą. Tinklo kultūra irgi apsunkina šią būklę, atsisakydama populistinius publikos troškimus projektuoti į meną, vietoj to iškeldama pačios publikos meno produkavimą, tirpindama ribas tarp medijų ir viešuomenės. Kertinis postmodernizmo aspektas buvo savinimasis, o dominuojantis tinklo kultūros procesas yra beveik nejuntamas naujų versijų (remix) gaminimas. Fotografo Sherrio Levine’o vaikų karta iš naujo pasisavino ankstyvąsias Walkerio Evanso nuotraukas, – tempti vaizdus iš interneto į programą PowerPoint yra įprastas dalykas, – ir dabar jau sunku prisiminti, kaip radikaliai Levine’as buvo performulavęs Apšvietos autoriaus ir originalumo idėjas11.

Meno kritikas Nicholas Bourriaud teigia, kad būtent originalumo stygius ir yra tai, kas meną, paremtą postprodukcija, daro priimtiną tinklo kultūrai. Levine’o darbai dar kliovėsi autoryste ir originalumu kaip prasmės šaltiniu. Pastaruoju metu, aiškina Bourriaud, tokie menininkai kaip Pierre’as Huyghe, Douglasas Gordonas ar Rirkritas Tiravanija jau nekvestionuoja originalumo, veikiau instinktyviai suvokia meno kūrinius kaip objektus, kuriamus tinkluose, – tokių kūrinių reikšmę nulemia jų pozicija kitų kūrinių ir vartojimo atžvilgiu12. Bourriaud daro išvadą, kad šie menininkai, panašiai kaip programuotojai ar muzikos programų vedėjai, “iš esmės daugiau pertvarko negu kuria”13.

Tačiau menininkai linkę perkurti būtent šiuolaikinius elementus14. Jau seniai pradingo modernizmo spazmų kamuojamas pasaulis, išseko ir postmodernizmui būdinga nostalgijos kultūra. Periodizacijoms nepasiduodanti tinklo kultūra vienodai nepaiso tiek modernybės, tiek ikimodernybės, ji nesidomi ir alegorija15. Pasak T. J. Clarko, modernizmas yra mūsų senovė, mums nesuprantami išnykusios civilizacijos griuvėsiai. Clarkui, kaip ir Jamesonui, modernizmas tapo anachroniškas išsyk, kai baigėsi modernizacijos procesas.

Vietoj nostalgijos ir alegorijos tinklo kultūra pateikia naują versiją, sumaišydama skirtingus šiandieninės kultūros elementus, atsainiai siedama aukšta ir žema, jei apskritai dar įmanoma vartoti tokius terminus įtinklintos mikropublikos šešėlyje, – ir tuo pat metu iš viso pasaulio savindamasi bet kokį po ranka pakliuvusį turinį16. Atitinkamai kultūros produkcijoje vis labiau dominuoja tikrovė: jau įprasti tapo realybės šou, plinta tokie dokumentiniai filmai kaip “Super didelis aš”, “Nepatogi tiesa”, “9/11 pagal Farenheitą”, o populiarios interneto svetainės (eBaum’s World ar Youtube) prikimštos tikrų (ar tokiais besiskelbiančių) vaizdų, pavyzdžiui, matome neįtikėtinai kvailai ar pavojingai besielgiančius žmones. Laida the Office situacijų komedijos žanrą pertvarko į pseudodokumentiką. Kai interneto vaizdaraščiuose pateikiama fikcija, ji apsimeta tikrove naudodama virusinio marketingo metodus (pvz., Lonelygirl15 ar Little Loca17). Williamo Gibsono “Modelio atpažinime” išdėstytą didžiulio filmo, scena po scenos skelbiamo internete, viziją keičia menkos kokybės vaizdeliai su akiplėšiškais paaugliais, stypsančiais prieš interneto vaizdo kamerą, arba menkos kokybės vaizdeliai su aktoriais, kurie vaidina prieš interneto vaizdo kamerą stypsančius akiplėšiškus paauglius18.

Dominuojanti fikcijos forma šiandien yra kompiuteriniai žaidimai. Iki 2004 m. jie buvo atnešę daugiau pajamų nei Holivudo kino teatrų kasos. Romano žanras imituoja vidinį subjekto balsą, o kompiuteriniai žaidimai pateikia naują kūrybos rūšį ir įtvirtina tinklo savastį virtualioje tikrovėje, kurioje žaidėjas pats modeliuoja savo istoriją. MMORPG19 žaidimai, tokie kaip World of Warcraft, iš nario mokesčių uždirba maždaug 1 milijardą JAV dolerių per metus, – palyginkime su 600 milijonų JAV dolerių, surinktų už sėkmingiausią Holivudo filmą “Titanikas”. Galimybė žaisti su tūkstančiais kitų asmenų didžiuliuose plotuose visiškai nublukina tikrovės ir fikcijos, žaidėjo ir personažo ribas20.

Tačiau pomėgis kurti naujas versijas ir įnirtingas žavėjimasis tikrove nėra tiesiog išmėtyti GarageBand ar Youtube košėje, – jų kuriama logika aiškiai matoma muziejuose ir universitetuose. Pačiame mene, kuris ilgai buvo saviraiškos bastionas, dabar dominuoja tiesmuka fotografija (pvz., Andreasas Gurskis), ir apskritai įdomiausius kūrinius greičiau jau rasime tyrinėdami Silicio slėnį negu galeriją (pvz., lokalinę žiniasklaidą), sukurtus (o kartais tiesiog kruopščiai suklastotus) tikrovės tyrinėjimo institucijų (pvz., Juros periodo technologijos muziejus, Žemėnaudos interpretacijų centras, Andrea Fraseris, Christophas Buchelis ir t. t.). Kituose kūriniuose (tokiuose kaip Olafuro Eliassono aplinkos formos ar Andrea Zittelio terpės, apranga, restoranai, Aukštosios dykumos bandymų juostos) siūloma dar viena naujojo realizmo strategija – menas tampa gyvenimo fonu. Panašiai ir architektūra atsisakė utopinių projektų, nostalgiškų dejonių ir kritinės praktikos, reiškiančių žavėjimąsi pasauliu. Neabejotinai žymiausias pasaulio architektūros specialistas Remas Koolhaasas leidžia knygą po knygos, kuriose ramiai deklaruoja, kaip smagu apsipirkinėti, žavisi Perlo upės delta, Lagosu Nigerijoje.

O kaipgi tinklo kultūros subjektas? Modernizme subjektas buvo autonomiškas, ar bent jau gyveno autonomijos iliuzija, net jei jį spaudė ir deformavo vienalaikiškumas, kuriamas komunikacijų eros technologijų ir vis dažnesnių susidūrimų su Kitu. Postmodernizme, aiškina Jamesonas, šis spaudimas siejamas su galutiniu asmenybės atotrūkiu nuo bet kokio pagrindo, kai išardoma bet kokia rišli laiko seka, ir tai verčia subjektą šizofreniškai skilti. Šiuolaikinis subjektas veikiau yra santykių su kitais konstruktas negu autonomiška asmenybė, ir įsteigiamas jis tinkle. Tai geresnė situacija nei ta, kurią Castellsas apžvelgia “Tinklo kultūros iškilime”, apibendrindamas, kad šiuolaikinę visuomenę varo esminis asmenybės atidalijimo nuo tinklo instinktas. Savo argumentus Castellsas paremia Touraine’u: “Postindustrinėje visuomenėje, kur kultūros paslaugos jau pačia savo prigimtimi pakeitė materialiąsias gėrybes, vien subjekto, jo asmenybės, kultūros gynyba nuo aparatų ir rinkų logikos gali pakeisti klasių kovos idėją.”21

Bet laikui bėgant subjekto gynyba vis labiau menko. Štai Gilles’o Deleuze’o “Prierašas kontrolės visuomenėms” tinklo kultūrai atrodo tinkamesnis. Deleuze’as teigia, kad šiandien asmenybę ne tiek steigia kokia nors tapatybės sąvoka, kiek sudaro “dividai”22. Užuot buvę pilnakraujais individais, mes įsisteigiame daugybėje mikropublikų, gyvename vienu metu persidengiančiuose telekokonuose23, nuotoliniu bendravimu palaikome beveik nepertraukiamą ryšį su artimais draugais ir priskiriame save vienam iš šešiasdešimt keturių blokiniais išdėliotų demografinių vienetų, aprašytų korporacijos Claritas sistemos PRIZM.

Pagal tinklo teoriją, mazgo santykis su kitais tinklais svarbesnis nei jo paties unikalumas. Panašiai ir mes šiandien apibrėžiame save ne kaip asmenybes, o veikiau kaip tinklų, kurie aprėpia daugybę žmonių ir daiktų, produktą. Tai lengvai įrodo kasdienybės pavyzdžiai. Pažvelkime, kaip savo tapatybę šiandien įtvirtina jaunimas. Paaugliai susikuria asmeninius tinklalapius tokiose socializuotose svetainėse kaip MySpace ar Facebook. Ten jie išvardija savo pomėgius – visa tai virsta reikšminių žodžių, kuriuos sieja hipernuorodos, rinkiniu, nukreipiančiu skaitytoją į vartotojus su panašiais pomėgiais. Dažnai tinklalapių kūrėjai naudojasi algoritmais, kad išreikštų (ir šitaip sukurtų) savo tapatybę, pavyzdžiui, per interneto puslapį, kuris pagal atsakymus į tam tikrus klausimus nustato, kuris “paukštyčių filmų” (chick flick) personažas yra respondentas24. Elementariu atveju šie algoritmai pateikiami paprastų klausimų forma, kurią galima užpildyti ir paskelbti savo puslapyje. Tokių nuorodų kūrimas, prašymas jas komentuoti ir kitų žmonių nuorodų komentavimas gali greitai įkyrėti. Įtvirtinti savo tapatybę šiandien reiškia įtvirtinti kitų tapatybę nepaliaujamame potlače. Panašiai veikia ir tinklaraščiai. Jie atrodo viešai reiškiantys individualią nuomonę, tačiau iš tikrųjų daugybės tinklaraščių medžiaga yra pasisavinta iš kitų tinklaraščių ir papildyta nuorodomis į tą patį tinklą, pavyzdžiui, sekimas (pranešimai, kad tinklaraštininkas pakomentavo kito tinklaraštininko tinklaraščio įrašą) ar raštinukai (ilgi tinklaraščių sąrašai, dažnai matomi tinklaraščio puslapio paraštėje). Naudojantis tokiomis viešosiomis žymelių paslaugomis kaip del.icio.us ar viešąja muzikos platforma last.fm, tinklaraščio įrašų komentarų gali ir visai nelikti – viešasis vartotojo veidas virsta nuorodų kolekcija. Taip pat veikia ir jungimasis į teledabartį, draugams siunčiant trumpąsias žinutes ar mobiliuoju telefonu skambinant šeimynai: tinklinį subjektą įsteigia tolimi ir artimi, dideli ir maži tinklai. Tinklinė asmenybė, kaip ir menininkas, yra informacijos srautų skaitytuvas, nuorodų į kitus rinkinys, perjungiamoji mašina.

Kartu su šiuo tapatybės pokyčiu atsiranda ir naujas požiūris į privatumą. Daugelyje tinklaraščių privati erdvė paverčiama viešąja – žmonės atskleidžia tokių smulkmenų, kurios anksčiau buvo laikomos privačiomis. Spynelės ant dienoraščių šiandien atrodo beveik absurdiškai, nes žmonės, ypač paaugliai, interneto erdvėje aptarinėja pačias intymiausias smulkmenas25, netgi tas, apie kurias viešai nekalbama. Kompiuterijos ir tinklo struktūros pažanga leidžia sukaupti daug daugiau duomenų apie kiekvieną žmogų nei galima įsivaizduoti. Kreditinėms kortelėms ir kitoms technologijoms keičiant grynuosius pinigus, mūsų veiksmai (ar atliksime juos tinklu, ar savo mieste) visur palieka informacijos pėdsaką. Korporacijos paprastai stebi, kokias interneto svetaines darbovietėse lanko jų darbuotojai. Po rugsėjo vienuoliktosios tiek Jungtinių Amerikos Valstijų, tiek kitos vyriausybės ėmė vis aktyviau įrašinėti komunikacijos srautą, net jei toks įrašinėjimas kelia abejonių dėl legalumo. Padidėjus sekimui, duomenų gavimo pažanga reiškia, kad norintiems rasti informacijos dabar lengviau nei bet kada.

Nors toks sekimo mastas asocijuojasi su George’o Orwello “1984-ųjų” vaizdiniais, sulaukta palyginti nedaug protestų. Retrospektyviai žiūrint, atrodo neįtikėtina, kad Votergeito skandalas sužlugdė Nixoną. Tam tikru atžvilgiu tai situacija, kurią saugumo tyrėjas Rossas Andersonas vadina “varlės virinimu” (puode tūnanti varlė nejunta palaipsniui didinamos vandens temperatūros ir mirtinai išverda)26. Pabrėžiama, kad tinklo kultūrai privatumas nebesvarbus. Subjektui darantis vis mažiau tikram, kur prasideda ir kur baigiasi jo asmenybė, pranyksta ir klausimas, kas turėtų, o kas neturėtų būti privatu.

Tad jau postmodernizmo laikais prasidėjęs subjekto dilimas tinklo kultūroje vis stiprėja. Tačiau postmodernizme būtis laisvai plūduriavo emocinių įtampų jūroje, o šiandien ji atsidūrė tinkle. Dekartiškasis “mąstau, vadinasi, esu” ištirpsta, kad pačiu tinklu būtų galima įtvirtinti egzistenciją, šmėklišką individualumą, pasprunkantį į tinklą panašiai, kaip reikšmė pasprunka į deridiškųjų skirsmų (différance) tinklą – žodžius, kuriuos apibrėžia kiti žodžiai, signifikaciją, amžinai atidėliojamą nepaliaujamų kalbos žaidimų27. Naikinama dar praėjusiame amžiuje Castellso apibrėžta skirtis tarp asmenybės ir tinklo.

Tinklai, iš kurių susideda šiuolaikinė asmenybė, nėra vien žmonių tinklai. Priešingai – tai tinklai, siejantys žmones su daiktais. Pagal Bruno Latouro analizę, daiktai – ne vien mūsų derybų objektai, jie yra ir esminiai tinkle veikėjai. Nuolat darydamiesi gudresni, daiktai sudaro didesnę nei bet kada mūsų “savasties” dalį. Grotuvas iPod yra ne kas kita, o nešiojamasis jaudulio, kuriuo nuspalviname savo aplinką ir kuris sukuria mūsų kasdienybės garso takelį, generatorius. Mobilusis el. paštas Blackberry ar nuolat teksto pranešimus gaunantis telefonas skatina jo savininką panirti į nuolatinę išsiblaškymo būseną, kurią daug kas aprauda28.

Tokiame kontekste ir formuojasi tinklinės viešuomenės29. Turbūt svarbiausias iš visų tinklo kultūros nešamų pokyčių, be savasties praradimo, yra viešosios sferos pertvarka, dabarties akimirką išskirianti iš visų kitų akimirkų pastaraisiais šimtmečiais. Nuo pat Apšvietos eros viešumą imta suprasti kaip politikos, žiniasklaidos ir kultūros karaliją, kiekvienam piliečiui atvirą pasirodymo ir diskusijų vietą, o privatumas buvo plačiai suprantamas kaip laisvės, savirefleksijos ir individualumo karalija. Viešoji sfera – tai vieta, kur skleidėsi buržuazinė kultūra ir politika, tai buvo teatras, kuriame miesto piliečiai galėjo gauti vaidmenį, norėdami formuoti ir legitimuoti visuomenę. Viešuma iš prigimties linkusi atsakyti, reaguoti, todėl yra atsakinga ir įgaliota. Įkurta ginčytinais vėlyvaisiais aristokratijos gyvavimo metais soverenui palaikyti (to palaikymo ji galiausiai atsisakė), viešoji erdvė atliko valstybės kontrolės funkciją, tapo pagrindine civilizuotos visuomenės galia. Šiuo požiūriu viešoji sfera atliko lygiai tokį pat vaidmenį kaip ir žiniasklaida: atsirandant laikraščiams, galerijoms, romanams, moderniam teatrui, muzikai ir kt., viešuomenė pradėjo reikšti savo kritišką nuomonę. Ir nors padėti lygybės ženklą tarp viešosios erdvės ir viešosios sferos keblu, suvokiant žiniasklaidą kaip erdvę (ar, priešingai, erdvę kaip žiniasklaidos priemonę), vis dėlto įmanoma tarp jų nubrėžti apytikrę liniją.

Kaip pabrėžia dauguma mąstytojų, XX amžius buvo ilgo ir nepertraukiamo viešosios sferos nuosmukio liudytojas. Pasak Habermaso, taip atsitiko todėl, kad viešoji erdvė buvo užteršta privačiais reikalais, iš kurių lemiamas – tai, kad šią erdvę kolonizavo kapitalas, o žiniasklaida iš diskurso erdvės virto sukomercinta viešpatija. Susitelkusi į milžiniškus konglomeratus, kuriems labiau rūpėjo susitarimų rinkodara nei apdairumo teatras, ir turėdama mažai naudos iš visiškai skirtingų požiūrių, masinė žiniasklaida ėmė ieškoti susitarimo vidurio taške, politiniame aparate, Arthuro Schlesingerio pavadintame “gyvybiniu centru”30. Viešumos modelis tapo vienakrypte kultūros pramone ir politine mašina, laukiančia pritarimo, o jeigu ir neigimo, tai pagal kruopščiai ribojamą alternatyvų rinkinį31.

Viešoji erdvė neliko nepaliesta. Priešingai, ją privatizavo ir visiškai kolonizavo kapitalas, anksčiau buvusi vieta piliečiams reikštis, dabar ji tapo griežtai saugomu ir nuolat prižiūrimu vartojimo teatru32. Postmodernizme tokia padėtis atrodė iš esmės absoliuti, o viešuma privatizuota, susiaurinta iki nuomonių apklausų ir demografinių tyrimų. Jei viešoji sfera ir galėjo ko nors tikėtis, tos viltys buvo siejamos su tapatybės politika, su vis triukšmingesniais marginalais, priklausančiais žemesniajam rangui (išsivysčiusiose šalyse tai būtų spalvotieji, homoseksualistai, feministės, jaunimas ir kt.) ir gyvenančiais nuolatinėje įtampoje su visuomenės dauguma. Nors galėjo pabrėžti ir apibrėžti savo reikalus savo pačių sferose, tačiau plačiajai visuomenei jie buvo marginalizuoti ir marginalizuojantys tipai, užimantys atskirtųjų poziciją33. 10-ojo dešimtmečio pradžioje, išsikvepiant postmodernizmui, buvo kolonizuota net tapatybės politika – rinka suprato ją kaip tam tikro gyvenimo būdo pasirinkimą iš daugybės galimų34. Tai reiškė senõsios viešuomenės kaip nesukomercintos diskurso srities kapituliaciją, tačiau kartu – ir tinklinės viešuomenės radimąsi.

Dabar mes atsiduriame daugybėje vienas kitą užklojančių tinklų: vienuose iš jų sudėta tai, kas greta mūsų ir mums artima, kituose – kas daugiau ar mažiau fiziškai nutolę. Pirmieji tinklai yra privatūs, asmeniniai, intymiõsios erdvės tęsiniai, negalintys virsti tinklinėmis viešuomenėmis. O interesų bendruomenės, forumai, naujienų grupės, tinklaraščiai ir panašūs dalykai skirti žmonėms, kurie paprastai nelinkę artimai bendrauti. Čia jie gali susitikti su kitais, užmegzti pažintį arba apsiriboti anoniminiu ir trumpalaikiu bendravimu. Šios tinklinės viešuomenės nėra tiesiog vartotojai. Priešingai – šiandien politikos komentarai ir kultūros kritika iš apačios kyla ne rečiau negu iš viršaus. Nuo Trento Lotto nuvertimo iki Rotergeito35 tinklinė viešuomenė sutelkė dėmesį į tas problemas, kurias tradicinė žiniasklaida pražiopsojo ar net nedrįso jų pajudinti.

Idealizuotas tinklinės viešuomenės modelis yra, kaip siūlo Yoachai Benkleris, “tinklinės informacijos aplinkoje paskirstyta architektūra su daugiakryptėmis sąsajomis tarp visų mazgų”36. Tokia tinklo vizija, dažniausiai laikoma politiniu tinklinės viešuomenės idealu ir klaidingai priskiriama tikrai struktūrai, kuria paremtas internetas, yra paimta iš žymaus skirstomojo tinklo modelio – jį sukūrė RAND (angl. Tarptautinė tyrimų ir plėtros korporacija) mokslininkas Paulas Baranas. Kai centralizuoti tinklai paklūsta vienam mazgui, prie kurio prijungiami visi kiti, o decentralizuoti tinklai paklūsta keliems esminiams mazgams centre ir centrais grindžiamai sistemai, pagal skirstomąjį modelį visi mazgai tarpusavyje lygūs37. Barano diagramą imta vertinti kaip interneto įkūrimo mitą, tačiau Barano tinklas ne tik nebuvo interneto topologijos pagrindas, jis apskritai menkai panašus į tinklinės viešuomenės organizavimo būdą. Benkleris pabrėžia, kad skirstomasis modelis yra grynai idealus ir, jei ieškosime tinklinės viešuomenės kiekvieno rašeivos lygmenyje, nusivilsime. Tinklinė viešuomenė anaiptol nėra visiškai demokratinė erdvė, kur girdėti kiekvieno balsas. Tai būtų kakofonija. Bet, tęsia Benkleris, jei dabartinę savo būklę bandysime palyginti su kuo nors, atskaitos tašku paėmę 10-ojo dešimtmečio ir ankstesnę masinę žiniasklaidą, lengvai įžvelgsime tikrąjį skirtumą – labai sumenko barjerai patekti į viešąją sferą. Žmogui ar grupei įmanoma už palyginti nedidelę kainą paskelbti pranešimą, kurį išgirstų visas pasaulis38.

Vis dėlto viešoji tinklinė sfera susiduria su realiomis grėsmėmis, apie kurias įspėja tiek Benkleris, tiek dauguma kitų mokslininkų39. Kalbant infrastruktūriniais terminais, decentralizuota ir neskirstomoji interneto struktūra leidžia vyriausybėms, pavyzdžiui, Kinijai, cenzūruoti informaciją, kurios, jų manymu, nedera vartoti viešai, o Jungtinių Valstijų Nacionalinio saugumo tarnybai (NSA) leidžia stebėti privatųjį interneto srautą. Iki šiol tinklinei viešuomenei pavykdavo tokių grėsmių išvengti, tarkime, apeiti Kinijos cenzūrą ar atskleisti liūdnai pagarsėjusį NSA kambarėlį komutacinėje ryšio paslaugų teikėjo AT&T stotyje San Franciske40.

Bet pavojų kelia ir iš tinklinės viešuomenės vidaus kylanti centralizacija. Manuelis de Landa pabrėžia, kad plėtodamiesi tinklai nebūna stabilūs, patiria įvairias būsenas41. Decentralizuoti ir skirstomieji modeliai tampa centralizuotų modelių pagrindu, o jiems augant – ir atvirkščiai. Puikus pavyzdys – tinklinių viešuomenių atsiradimas dominuojant masinei žiniasklaidai. Savo studijoje apie tinklaraščių skaitytojus Clay Shirky nurodo, kad prie įvairovės pridėjus pasirinkimo laisvę atsiranda įstatymo ir galios derinys. Šitaip nedidelis sąrašo A tinklaraštininkų skaičius pritraukia didžiumą skaitytojų. Į žymeles orientuotos paieškos sistemos, tokios kaip Technorati ar del.icio.us, mėgina nukreipti pavienius skaitytojus paskui visų skaitytojų brydę ir, rodydamos grįžtamųjų nuorodų į tam tikrą svetainę skaičių, stiprina sąrašą A42. Be to, tokios svetainės, kartu su Google, MyTube, Netflix, iTunes ir kitomis paieškos sistemomis, ne tik sėkmingai nukreipia mus sekti brydei iš paskos, bet drauge ir pačios iš didžiųjų skaitytuvų vardų formuoja sąrašą A. Kol kas pagal įtraukiamą turinį dauguma svetainių yra katalikiškos, bet visiškai įmanoma, kad tai keisis.

Ilga brydė gali tapti problema ir dėl dar vienos priežasties, kurią Robertas Putnamas vadina “kiberbalkanizacija”43. Kai galima prisitaikyti sau didžiulį įmanomų blokinių skaičių, nesunku rasti jaukią nišą su į tave panašiais žmonėmis, būti tarp tokių asmenybių, kurių pažiūros sustiprina tavąsias. Nors internetas vargiai gali prisiimti už tai atsakomybę, jis vis dėlto apsunkina padėtį, sukurdamas iliuziją, kad esame vieni su kitais susiję. Tokie portalai kaip news.google.com, my.yahoo.com arba sklaidos kanalų (angl. RSS) skaitytojai Nicholaso Negroponte,s viziją “Kasdieninis aš” paverčia tikrove – kas rytą mums naujai sudėliojamas, mūsų pomėgiams pritaikomas personalizuotas laikraštis. Net didžioji žiniasklaida, spaudžiama postfordistinių lanksčiojo vartojimo nuostatų, suskilo į begalę kanalų. Tačiau toks pritaikomumo troškimas yra pavojingas. Visiškai įmanoma iš esmės sufabrikuoti išorinį pasaulį, susiaurinant jį iki savo paties projekcijos. Užuot skatinę mąstyti, tinklaraščiai gali tiesiog stiprinti panašiai mąstančiųjų nuomonę. Konservatoriai kalbasi su konservatoriais, liberalai – su liberalais. Kadangi nėra bendro apmąstymų horizonto, didėja jau ir taip egzistuojantys skirtumai. Be to, atsiranda ir naujų perskyrų. Žmogus negali turėti begalinio ryšių su kitais skaičiaus, ir per atstumą bendraudami su tais, kurių pažiūros sutampa su mūsiškėmis, veikiausiai nustosime bendravę su ne tokiais panašiais į mus, nors jie yra mūsų bendruomenės nariai. Filtrai taip pat gali groteskiškai iškreipti pasaulį, kaip nutiko happynews.com atveju (“Tikros žinios. Dėmesį prikaustančios istorijos. Visuomet pozityvios”).

Kitas ryškus tinklo kultūros bruožas – spartus ne rinkai skirtos produkcijos augimas. Pasitelkdama nemokamą atvirojo kodo programinę įrangą, tokią kaip operacinė sistema Linux (naudojama 25 proc. serverių) ar serveris Apache Web (naudojamas 68 proc. visų interneto svetainių), ne rinkai skirta produkcija meta vis didesnį iššūkį nuostatai, kad produkcija būtinai turi remtis kapitalu. Ne rinkai skirtus produktus gamina tūkstančiai programuotojų – kurdami nemokamai platinamą ir lengvai keičiamą programinę įrangą, jie tampa vis gyvybingesniais kapitalui imlios didžiulių korporacijų produkcijos konkurentais44.

Kultūros produktus irgi vis dažniau gamina mėgėjai, šią produkciją tiekiantys tinklinėms auditorijoms. Kartais gamintojai tikisi, kad tokie kūriniai supaprastins tradicinę kultūros prekybą, nes sparčiai prasiverš į rinką, nepaisydami jokių barjerų. Vis dėlto kitais atvejais – geras pavyzdys būtų didysis projektas Vikipedija – gamintojai imasi projektų, kad įgytų socialinį statusą ar tiesiog iš smagumo. Daugelis tokių gamintojų įsitikinę, kad svarbu žinias nemokamai skleisti už rinkos ribų, tad jie, licencijuodami (taip daro, pavyzdžiui, organizacija Creative Commons) ir darydami savo darbus laisvai prieinamus internete, suteikia nemokamo reprodukavimo teisę. Bet tokiai lygiarangių (peer-to-peer) gamybai taip pat metamas iššūkis. Pavyzdžiui, žiniasklaidos konglomeratai siekia įstatymais išplėsti autorių teisių sferą ir užkirsti kelią neoriginaliai veiklai. Net jei laisvo kultūros gėrybių platinimo gynėjams ir pavyks mesti iššūkį didžiajai žiniasklaidai, vis tiek neaišku, ar sparčiai klestinti gerbėjų kultūra yra kritiška, ar tik leidžia kapitalui iš naujo kolonizuoti kasdienybę, ir dar tokiu mastu, kokio Guy Debord’as negalėjo nė įsivaizduoti, nes ginčus dėl pasipriešinimo keičia ginčai, kaip naujai pergaminti vartojamuosius dalykus. Galimybė ne tik vartoti žiniasklaidą, bet ir kurti ją naujais būdais liudija naujų, dar nebandytų išnaudojimo formų galimybę.

Tinklo kultūra ir tinklo ekonomika neapsiriboja vien išsivysčiusiomis šalimis. Tinklas gaubia visą pasaulį. Imperialistinis kapitalizmas naudojosi besivystančiomis šalimis kaip ištekliais ir rankų darbo jėga, vėlyvasis kapitalizmas eksportavo gamybą, o tinklinis kapitalas eksportuoja intelektinę darbo jėgą ir paslaugas.

Bet specialistų iš šalies pagalba – tik pradžia. Mobilieji telefonai iš pagrindų pakeitė besivystantį pasaulį, dažnai lyg per ožį peršokdami per esamas struktūras. Pavyzdžiui, Somalis, kuriame nėra jokio valstybinio aparato, galinčio reguliuoti telefonų sistemą, turi konkurencingiausią komunikacijos rinką Afrikoje45. Ir kažin ar besivystančiose šalyse sumažės naujovių. Išsivysčiusios šalys vangokai reagavo į mobiliųjų telefonų galimybę jungtis prie interneto, tačiau didžiajai daugumai gyventojų besivystančiose šalyse šie įtaisai – apskritai pirmoji pažintis su internetu46. Istorija rodo, kad skirtingoms visuomenėms skirtingu metu pereinant panašius ekonominės raidos lygius, susiformuoja unikali kultūros būklė (pvz., D. Britanija, pirmoji industrializuota šalis pasaulyje, įkūrė Meno ir amatų lygą, o vokiečiai po maždaug penkiasdešimties metų atsiliepė į industrializaciją Vokietijos Werkbund sąjūdžiu). Interneto performavimas mobiliaisiais telefonais, naudojamais besivystančiose šalyse, kur žmonės nekalba angliškai, be abejo, bus visiškai nepanašus į tai, ką iki šiol patyrėme.

Gerokai per dažnai diskusijos apie šiuolaikinę visuomenę įgauna rožinį atspalvį. Kartais šis nepaliaujamas optimizmas išduoda nuovargį, atmieštą iš mados išėjusiais kritikos modeliais, o kartais tai yra tiesiog pramonės propaganda. Tinklo kultūra tikrai nėra be trūkumų. Dauguma iš jų nėra nauji, vien ankstesnės būklės ekstrapoliacija. Tinklo kultūra, kaip ir prieš ją buvę modernizmas su postmodernizmu, yra suprastruktūrinis naujos kapitalizmo ekspansijos pasaulyje padarinys, o su ja ateina ir įprastinė karinių konfliktų paaštrėjimo grėsmė. Naujieji šiandienos karai – tai tinklų karai, su tinkliniais kariais ir skraidančiais tranais, automatiškai užprogramuotais surasti-sunaikinti. Kariaujami partizaniniai tinklų karai erdvėse, kurias Castellsas praminė “juodosiomis marginalijos skylėmis”, – jos paliktos už dominuojančio tinklo ribų, tačiau jas vis greičiau tvarko jų pačių tinklai47. Arčiau namų, kaip pabrėžia Deleuze’as, tinklo kultūroje, ypač idėjoje, kad pasipriešinimas jau išėjo iš mados, slypi subtilesnės, moduliuotos kontrolės formos. Ši nuostata, kurią Richardas Barbrookas ir Andy,s Cameronas praminė “Kalifornijos ideologija”, teigia, kad technologijos gali išlaisvinti nuo prigimties, kad tinklas yra tiek savirealizacijos erdvė, tiek natūralus kelias demokratiškesnės valdžios link48. Tinklo kultūrai būdinga, bet po dot-com griūties gal kiek skeptiškiau vertinama, mintis, neva korporacijos turi sielą (tai Deleuze’as paskelbė “pačia siaubingiausia pasaulio naujiena”), o tinkamiausias kelias žmonėms realizuoti save yra darbas49. Dar daugiau, ilgoji brydė rodo, kad esame nepaliaujamai stebimi ir sekami, o kai mus kas nors prižiūri, tai, pasak Deleuze’o, galiausiai pradedame tą procesą perimti, kad budriau prižiūrėtume patys save.

Jei žvelgdami į tinklo kultūrą ieškosime utopinio, pozityvaus matmens, įžvelgsime ir iš to kylančias grėsmes. Jusdami, kad jų laikas praeina, dauguma didžiųjų žiniasklaidos magnatų kovoja už savo galią teisės aktais – ypač radikaliai keisdami autorių teisių įstatymą, siekdami pailginti jo trukmę ir išplėsti veikimo sritį. O dėl skaitytuvų, tai šiuo metu Google šūkis yra “Nebūk kenkėjas”. Atsižvelgiant į neseną korporacijų kompromisą su Kinija, leidžiantį valdžiai cenzūruoti paieškos sistemos rezultatus, atskirti, kas blogai, o kas ne, gali būti daug sunkiau negu tikėtasi50. Kitas pavojus kyla iš telekomunikacijų – kai kurios iš jų labai ilgisi AT&T kadaise branginto monopolijos statuso, tikisi, kad išsigelbėjimas ateis kontroliuojant platinimo būdus, o pasipelnyti pavyks privilegijuojant vienus tinklus kitų atžvilgiu. Tuo pat metu RFID ir nuolat tįstantis skaitmeninis mūsų paliekamos informacijos pėdsakas rodo, kad netolimoje ateityje kiekvieną mūsų veiksmą galės susekti ne tik valdžia, bet ir kiekvienas, pajėgus už tokią informaciją susimokėti. Visąlaik persekioja klausimas, ar tinklo kultūra leis aktyviau dalyvauti plečiant demokratiją ir ją apmąstant, ar ji bus naudojama tik panašiai mąstantiems žmonėms mobilizuoti. Klausimas, užklumpantis mus pačioje tinklo kultūros aušroje, skamba taip: ar mes, tinklinės viešuomenės gyventojai, galėsime peržengti savo mikroblokius pasaulėlius ir susijungti į jėgą, įstengsiančią suvokti mūsų dabartinę būklę ir pozityviai ją keisti, kad išsaugotume tai, kas tinklo kultūroje gerai, ir atsisakytume to, kas blogai, ar būsime pasmerkti vien blaškytis tinkle.