Susivienijimo kaina

Istorinių įvykių metinės suteikia progą pažvelgti į istoriją iš dabarties perspektyvos. 2009-aisiais, o net ir 2014-aisiais į ano amžiaus 10-ojo dešimtmečio transformaciją ir „šoko terapiją“ daugiausia žvelgta teigiamai. Bet pasaulinė 2008–2009 m. krizė ir šiandieninė dešiniųjų populistų bei nacionalistų sėkmė per rinkimus sukėlė abejonių, ar teisingi tie neoliberalūs pasakojimai apie ekonominį stebuklą, netgi, Hannah’os Arendt žodžiais tariant, apie liberalias 1989-ųjų revoliucijas.1

Berlyne, prie Brandenburgo vartų, Vokietijos vyriausybė 2009-aisiais surengė milžinišką Laisvės festivalį, skirtą dvidešimtosioms annus mirabilis metinėms. Ta proga menininkai kūrė plastikines Berlyno sienos nuolaužų kopijas, paskui jos buvo sustatytos į eilę ir susprogdintos – pasitelkiant domino efektą, sukurtas reginys, simbolizavęs komunizmo baigtį. Bet viskas labiau priminė netyčinę nuorodą į pasaulinę finansų krizę, Lehman Brothers investicijų banko bandymą sukelti domino efektą kitiems bankams, sužlugdyti Vidurio, Rytų ir Pietryčių Europos šalių ekonomiką postkomunizmo sąlygomis.

Nors pastebėta, kad naujoji ekonomikos depresija gana panaši į buvusią praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, pasaulinė finansų krizė ir po jos sekusi eurokrizė privertė suabejoti tvarkos, įdiegtos 1989-aisiais teisingumu. Rytų ir Pietų Europa patyrė ypač stiprų smūgį, privertusį pristabdyti europinę integraciją – projektą, kuris tam tikru atžvilgiu prilygsta kiek mažesnio masto globalizacijai. Tokiame fone keista, kad 2014-aisiais apžvalgininkai Europos transformaciją vertino – ir vėl – labai teigiamai. Harvardo ekonomistas Andrei’us Shleiferis ir politologas iš Kalifornijos Danielis Treismanas transformacijos procesų apžvalgą pavadino „Normalios šalys“.2

Kiekvienam, patyrusiam „normalizacijos“ laikotarpį Čekoslovakijoje po Prahos pavasario numalšinimo, terminas „normalus“ tikrai turėtų kelti abejonių. Kas laikytina „normaliu“, visada priklauso nuo vyraujančios socialinės ir politinės tvarkos. Pasak Shleiferio ir Treismano, buvusios komunistinės šalys sinchroniškai perėjo prie laisvosios rinkos ir liberalios demokratijos, tarsi patvirtindamos Francis’o Fukuyamos tezę apie „istorijos pabaigą“.3

Žurnale Foreign Affairs abu autoriai įrodinėjo, kad viską aprėpianti modernizacija postkomunistines šalis „pavertė normaliomis valstybėmis, o kai kuriais atžvilgiais jos net geresnės už normalias“. Kaip geriausią transformacijos variantą Shleiferis ir Treismanas liaupsina faktą, kad reformos buvo radikalios, o ne laipsniškos.

Šis straipsnis skirtas vienam iš postkomunistinėstransformacijos aspektų, tam, apie kurį anglakalbė literatūra beveik nerašo. Ypač įdomus šoko terapijos bandymų laukas – buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika. Šis pavyzdys rodo, kad transformacija nesustojo ties Europos Rytų ir Vakarų takoskyra, jos iškelti esminiai ekonominiai principai bei politika smarkiai paveikė ir Vakarus. Tokio pobūdžio atsakomąją reakciją vadinu „abipuse transformacija“ – šis reiškinys ypač didelę įtaką padarė suvienytai Vokietijai. Tai išskirtinis atvejis, juo labiau nusipelnantis nuodugnesnio tyrimo.

Vokietija gana greitai įveikė pasaulinę finansų krizę, susidorojo su jos padariniais, ir nuo tada tarptautiniu mastu yra pristatoma kaip ekonominės sėkmės modelis. Tačiau, pažvelgus atgal į 10-ąjį dešimtmetį, matyti, kaip greitai pakilimas gali virsti kryčiu ir atvirkščiai. Žurnalas Economist 1999-aisiais pavadino Vokietiją „euroligoniu“.4 Tuo metu Vokietija atrodė įstrigusi uždarame rate – menkas ekonominis augimas, didėja nedarbas, pučiasi valstybės skola…5

Tuometinė Vokietijos krizė iš dalies kilo dėl ekonominės politikos sprendimų, priimtų 1990-aisiais. Visą vėlesnį dešimtmetį dėl ekonominių Rytų Vokietijos problemų nepaliaujamai kaltintas VDR bankrotas ir Vakarų Vokietijos vieningoji socialistų partija (SED). Tačiau dažnai pamirštama, kad pagrindiniai transformacijos architektai atėjo iš Vakarų. Partijos Alternatyva Vokietijai (AfD) rinkiminė sėkmė rytinėsežemėse, o ir Bochumo istoriko Marcuso Böicko 2018 m. paviešinta istorija apie agentūrą Treuhandanstalt, dirigavusią privatizacijos procesams buvusioje VDR, sukėlė ilgus, deja, pavėluotus debatus dėl reformų, ypač užkliuvo privatizacijos politika 10-ojo dešimtmečio pradžioje.

Istorikai turėtų atsargiau skleisti išmintį, kai šaukštai jau po pietų. Bet jie turėtų būti ir kritiškesni Thatcher šalininkų šūkiui „Kito pasirinkimo nėra“.

Ekonominių reformų penkiose rytinėse žemėse, kiek paternalistiškai pavadintose neue Länder, tikslas buvo kuo greičiau jas prilyginti vakarinėms. Šaltojo karo baigtis ne tik Vokietijos Federacinei Respublikai, bet ir visam Vakarų pasauliui patvirtino jo politinės ir ekonominės sistemos viršenybę. „Socializmas pralaimėjo, kapitalizmas laimėjo“, – laikraštyje The New Yorker 1989-ųjų pradžioje rašė ekonomistas Robertas Heilbroneris.6 Netrukus Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas ir JAV Finansų departamentas priėmė vadinamąjį Vašingtono konsensusą.

Krizę patiriančioms šalims sudaryto ekonominio standarto aprašymas, primenantis Dešimt Dievo įsakymų, iš pradžių buvo skirtas prasiskolinusioms Lotynų Amerikos šalims, bet vėliau pritaikytas ir postkomunistinei Europai. Jis pradedamas nuoroda stabilizuoti makroekonomiką, kas faktiškai visada reiškia griežtą taupymą, veda prie liberalizavimo, valstybės reguliavimo panaikinimo ir privatizacijos. Savo išvadose Vašingtono konsensusas pritarė tiesioginėms užsienio investicijoms (FDI) ir globaliam finansiniam kapitalizmui.7

1989-ieji iš pasaulinės perspektyvos

Vašingtono konsensusas buvo 1989 m. įvykusios globalios transformacijos kaip ir Čilės demokratizavimo dalis. Šiame kontekste Čilė svarbi dėl patarėjų, susijusių su Čikagos Ekonomikos mokykla, aktyvumo, todėl tarptautiniai stebėtojai neabejojo, kad Čilės suklestėjimą po skolų krizės, 1982-aisiais ištikusios Lotynų Ameriką, daugiausia lėmė radikali privatizacija, vidinis ir išorinis liberalizavimas, valstybinio reguliavimo panaikinimas (valstybė savo nuosavybe pasilaikė tik pelningas vario kasyklas). Čilėje startavusi neoliberali „sėkmės istorija“ vėliau padarė didelę įtaką postkomunistinei Europai. Atidžiau patyrinėjus, abejotina, ar Čilės klestėjimas, trukęs iki Azijos finansų krizės 1998 m., priskirtinas neoliberaliai ekonominei Pinocheto politikai. Gal jis labiau susijęs su krikščionių ir socialdemokratų pastangomis po 1989-ųjų, kai siekta „socialinės pusiausvyros“,8 aktyviai kovojant su skurdu ir didinant perkamąją galią.

Vašingtono konsensuso idėjas Europa priėmė greičiau, negu tikėjosi jų autoriai. Kai 1989-ųjų birželį Solidarność triuškinamai laimėjo pirmuosius laisvus rinkimus Lenkijoje, komunistai džiaugėsi, perleisdami valdžią opozicijai, kad galėtų ją kaltinti dėl ekonominių sunkumų (tą būtent ir parodė pralaimėti 1993-iųjų parlamento rinkimai).

Pirmasis postkomunistinis šalies finansų ministras Leszekas Balcerowiczius nuo 1989-ųjų vasaros iki rudens sukūrė reformos planą, kuris netrukus buvo pavadintas jo vardu. Balcerowicziaus plane svarbiausia makroekonominė stabilizacija, nes Lenkiją kamavo didžiulė infliacija, jau bandanti peraugti į hiperinfliaciją, nevaldomai augo išorinė skola (daugiau kaip 70 proc. BVP, o jos grąžinti neįmanoma dėl šalies prekybos deficito). Buvo ir daugiau pragaištingų sutrikusios planinės ekonomikos padarinių.

Lenkiška perestroikos versija – Wilczeko reformos – žlugo. Todėl jau 1988-ųjų pabaigoje garsūs ekspertai ėmė siūlyti radikalias reformas. Savaitraštis Polityka įspėjo apie vis didėjančią „rytinių tečerizmo šalininkų“ įtaką.9 Balcerowicziaus planas, panašiai kaip Vašingtono konsensusas, rėmėsi visuotine privatizacija ir kiek įmanoma greitesniu vidaus rinkos liberalizavimu, kartu atsiveriant pasaulinei rinkai. Nors buvo aišku, kad reformos privers mažinti lėšas socialinėms reikmėms, lygia greta daugės bedarbių, teks apkarpyti atlyginimus, Solidarność kairiojo sparno dauguma ir katalikiškojo socialinio mokymo sekėjai joms pritarė. Todėl galėtume kalbėti apie „Varšuvos konsensusą“. Jis, kaip ir jo pirmtakas, sukurtas Dekalogo forma.10

Reformų padariniai įvairialypiai. Pavyko suvaldyti infliaciją, tačiau BVP per 1990-uosius ir 1991-uosius iš viso sumažėjo 18 proc. Pramonės produkcija smuko beveik trečdaliu, apkarpyti atlyginimai ilgam laikui pristabdė paklausą. Kitas padarinys – smarkiai išaugęs nedarbas. 1992-aisiais Lenkijoje buvo 2,3 mln. bedarbių, t. y. 13,5 proc. darbingų žmonių.11 Todėl tokie kritikai kaip Grzegorzas Kołodko, vėliau postkomunistinis finansų ministras, kalbėjo apie „šoką be terapijos“.12

Nors kai kurie tarptautiniai ekspertai siūlė dar radikalesnį kursą, Balcerowiczius padarė nuolaidų. Tarkim, pristabdė didžiausių įmonių privatizavimą. Atrodo, jis elgėsi pragmatiškai. 1992-aisiais ekonomika vėl ėmė kilti, Lenkija tapo pirmąja buvusio Rytų bloko šalimi, atsigavusia po gilios 1989–1991 metų recesijos. Todėl šoko terapija tarptautiniu mastu pripažinta kaip sėkmė.13 Politiniame lygmenyje ji tokia nebuvo. Iš Solidarność išsirutuliojusios partijos 1993-iųjų rinkimus pralaimėjo postkomunistams, žadėjusiems atšaukti reformas, tačiau jas tik sušvelninusiems.

Grįžtant prie Vokietijos, reikėtų pasakyti, kad Theo Waigelis, kuris 1989-aisiais buvo Vakarų Vokietijos finansų ministras, vienas iš pagrindinių Susivienijimo sutarties autorių, nesižavėjo nei neoliberalia Čikagos Ekonomikos mokykla, nei „šoko terapija“. Abiejų centro-dešiniųjų vyriausybių ministrai buvo krikščionys demokratai, propagavo ordoliberalizmą ir vokišką „socialinės rinkos ekonomiką“. Tačiau, išskyrus socialines garantijas, didesnį valstybinį reguliavimą ir kolektyvinius susitarimus dėl atlyginimų sistemos, neoliberalių ir ordoliberalių reformų esmė didžiąja dalimi sutapo.

Čikagos mokykla padarė tiesioginę įtaką Čekoslovakijai. Nobelio ekonomikos premijos laureatas Miltonas Friedmanas 1990-aisiais apvažiavo Vidurio Europą ir čia sutiko labai entuziastingą savo idėjų rėmėją Václavą Klausą, Čekoslovakijos finansų ministrą.14 Jo sukurtas privatizacinių čekių modelis vėliau pritaikytas ir Rusijoje. Tiesa, ten jis neveikė, užtat iškėlė oligarchus, kurie supirko daugumą čekių, vidaus sandėriais iškreipė privatizaciją ir iki šiol valdo Rusijos ekonomiką.

Vokietijos šoko terapija

Radikalias ekonomines reformas lengviau taikyti tada, kai ekonomika yra ties žlugimo riba. Paskutiniaisiais VDR gyvavimo metais neabejotinai taip ir buvo. 1989-ųjų rudenį VDR markių keitimo į VFR markes kursas nukrito iki 7 už 1, o žiemą net žemiau. Tai reiškė, kad Rytų Vokietija nebegali padengti užsienio skolos.

Jėgų asimetriją tarp Vokietijos Rytų ir Vakarų atspindėjo, inter alia, pasirinktas susivienijimo būdas – penkios „naujos žemės“ prisijungė pagal Konstitucijos 23, o ne pagal 146 straipsnį, kaip buvo numatyta. Faktiškai tai reiškė Vakarų Vokietijos išplėtimą, o ne dviejų lygiateisių valstybių susijungimą.

Rytų Vokietijos markės staigus nuvertėjimas atspindėjo ekonomines problemas ir prognozavo niūrią šalies ateitį. Tačiau devalvacija prasidėjo daug anksčiau. 9-ajame dešimtmetyje VDR primygtinai reikalavo sulyginti Rytų ir Vakarų Vokietijos markės kursą – VDR užsienio prekybos bankas oficialiai ir per privalomą valiutos keitimą į šalį atvykstantiems Vakarų vokiečiams perpus sumažino vidinį kliringo kursą Vakarų Vokietijos markės atžvilgiu (kaip ir kitų komunistinių šalių valiutos, Rytų Vokietijos markė buvo nekonvertuojama). 1988-aisiais užsienio prekybos banko vidinis keitimo kursas, kuris laikytas didelėje paslaptyje, buvo ne daugiau kaip 1,40 DDM už 1 DEM, nes aukštesniu keitimo kursu VDR nesugebėjo parduoti savo prekių.

Nelegalūs pinigų keitėjai Rytų Berlyno ar Leipcigo kiemuose keisdavo panašiu kursu, taigi juodoji rinka atspindėjo ekonominę padėtį tiksliau negu oficialūs keitimo kursai. Griuvus Berlyno sienai, Rytų Vokietijos markė dar labiau devalvavosi, atlyginimai, kurie buvo ir taip menki, dar labiau sumažėjo. Kaip ir Lenkijoje ar Čekoslovakijoje, kuro bakas, sulūžusi skalbyklė dažnai išmušdavo skylę namų ūkio biudžete. Toks ekonominis nuosmukis kartu su tvyrojusia nežinia dėl ateities paaiškina, kodėl šūkis „Mes viena tauta“ 1989-ųjų žiemą ir 1990-ųjų pradžioje skambėjo vis garsiau.

1990-ųjų pavasarį suskambo naujas šūkis: „Jei gausime Vakarų Vokietijos markę – pasiliksim, jei ne – ateisime jos pasiimti.“ Antroji šūkio dalis reiškė grasinimą masiškai emigruoti iš VDR, bėgant nuo ekonominio skurdo. Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) per 1990-ųjų rinkimines kampanijas Rytų Vokietijoje pasiūlė akivaizdų žingsnį pirmyn – greitą susijungimą, o en route (pakeliui) ekonominę ir monetarinę sąjungą su Vakarų Vokietija. CDU savo rinkiminius pažadus tesėjo. 1990 m. liepos 1 d. Vakarų Vokietijos markė – gerovės simbolis – tapo oficialia Rytų Vokietijos valiuta, Berlynas, Leipcigas ir kiti miestai šventė. Bet kaip galėjo būti taikomas keitimo kursas 1:1, jei Rytų Vokietijos markė po Berlyno sienos griūties dar smarkiau devalvavosi?

Deutsche Bundesbank įspėjo apie ekonominę tokio keitimo kurso riziką, argumentuodamas, kad keitimo kursas turėtų būti 2:1. VDR Valstybės banko atstovai netgi siūlė keitimo kursą 7:1, nes tai atitiktų šalies ekonominę galią ir leistų Rytų Vokietijos kompanijoms konkuruoti su Vakarų Vokietijos pramone.15

Tačiau Vakarų Vokietijos vyriausybė, vadovaujama federalinio kanclerio Helmuto Kohlio, galiausiai priėmė politinį sprendimą ir pasirinko keitimo kursą 1:1 (išskyrus dideles taupomąsias sąskaitas ir kompanijų skolas, kur taikytas keitimo kursas 1:2 ar net 1:3). Dažnai pasitelkiamas argumentas buvo masinės migracijos iš Rytų į Vakarus grėsmė, tuo VDR iš tikrųjų skyrėsi nuo kitų postkomunistinių šalių.

Ypatingasis Vokietijos kelias

Susitelkęs į tautos vienybę ir tradicinę vakarietišką orientaciją, Vakarų Vokietijos elitas nenorėjo matyti, kas dedasi jų kaimynystėje. Čekoslovakijoje, kuri buvo beveik tokia pat neturtinga kaip ir VDR, koruna (CSK) 1989–1990 m. žiemą drastiškai nuvertėjo. Jos keitimo kursas juodojoje rinkoje nusmuko trigubai, t. y. apie 15 CSK už 1 DEM. Čekoslovakijos vyriausybė, skirtingai nuo Vokietijos, tokią devalvaciją pripažino. Finansų ministras Václavas Klausas, sekdamas Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžiu, nutarė laikyti pigią šalies valiutą, kad padidintų eksportą, išsaugotų dideles buvusias socialistines įmones ir sumažintų nedarbą. Tokia strategija gerai veikė iki pat 1997-ųjų, kai užgriuvo Čekijos bankų krizė.

Devalvuota valiuta įgalino triskart pigesnį Čekoslovakijos eksportą (atskaitos tašku imant oficialų valiutos keitimo kursą), o Vokietijos valiutų sąjunga lėmė keturiskart didesnę Rytų Vokietijos eksporto kainą, palyginti su 1988-ųjų kliringo kursu. Tai automatiškai reiškė, kad Rytų Vokietijos gaminiai – automobilis Vartburg, jei imtume tipišką pavyzdį, – niekada negalės konkuruoti su Škoda ar kokiu kitu čekų gaminiu, o pramoninės gamybos pokyčiai veikiausiai aplenks Rytų Vokietiją.

Po valiutų sąjungos ekonomiką ištiko kitas šokas – skubotas užsienio prekybos liberalizavimas. Rytų Vokietijai susijungus su Vakarų Vokietija, o kartu ir su Europos Bendrija, visos prekybos kliūtys išnyko – tokį žingsnį iš esmės nustatė Vašingtono konsensusas. Rytų Vokietijos ekonomika nepajėgė įveikti konkurencijos. Žvelgiant iš šios perspektyvos, kitoms postkomunistinėms šalims neįstoti į ES iki 2004-ųjų buvo privalumas. Tačiau jų integravimosi į vieningą Europos ir pasaulio rinką sąlygos vis tiek buvo mažiau palankios negu per tuos tris dešimtmečius po 1945-ųjų, kai Vakarų Europa pakilo iš griuvėsių, o ir Vakarų Vokietija patyrė savąjį ekonomikos stebuklą (Wirtschaftswunder).

Trečioji Vokietijos transformacijos ypatybė – radikali privatizacija, neatsižvelgiant į pagrindinį rinkos mechanizmą. Tai buvo laikas, kai Vokietijos vyriausybinė agentūra Treuhandanstalt, atsakinga už privatizavimą, nusprendė parduoti 12 534 įmones, kuriose dirbo daugiau kaip keturi milijonai žmonių. Baigiantis 1992-iesiems, t. y. vos per dvejus metus, privatizuota maždaug 10 000 įmonių.16

Kai į rinką paleidžiamas toks didelis įmonių skaičius, jų pirkimo kaina smarkiai krinta. Vietoj planuoto apytikriai 600 milijardų DEM pelno, Treuhandanstalt patyrė 270 milijardų DEM nuostolį (arba po 15 000 DEM kiekvienam buvusios VDR gyventojui). Baigiantis 1994-iesiems, Vokietijos federalinė vyriausybė didžiuodamasi paskelbė panaikinanti Treuhandanstalt, esą privatizacija jau baigta. Tačiau daugumoje privatizuotų įmonių gamyba tiesiog nutrūko. Böicko skaičiavimais, pavyko išsaugoti vos ketvirtadalį darbo vietų. Po tokio struktūrinio lūžio daug (ypač vidutinio dydžio) miestų, kurių klestėjimas priklausė nuo keleto stambių gamyklų, iki šiol taip ir neatsigavo.

Šios kritinės pastabos apie Vokietijos šoko terapiją, kuri, skirtingai nei Lenkijoje, niekada nebuvo šitaip vadinama, verčia klausti, ar būta kokių nors alternatyvų. 10-ojo dešimtmečio pradžioje vyraujant požiūriui, kad kito pasirinkimo nėra, kitokių reformų galimybė, be abejo, buvo atmesta. Realaus valiutų keitimo kurso laikymasis valiutų sąjungos laikotarpiu būtų nuvylęs daugelį balsuotojų Rytuose, nes reikštų dar didesnį atotrūkį tarp atlyginimų ir pensijų.

Ar tai būtų paskatinę dar daugiau žmonių, kaip baimintasi, iš rytinės pervažiuoti į vakarinę šalies dalį? Į šį klausimą negalima atsakyti ex post. Tačiau faktas, kad iš rytinių į vakarines žemes vien per ketverius metus persikėlė 1,4 milijono žmonių. nors buvo siekiama sušvelninti reformų padarinius, o iš Vakarų Vokietijos į Rytų Vokietiją tekėjo didžiuliai pinigų srautai.17 Šiuo atžvilgiu valiutų sąjunga didesnio savo tikslo – sulaikyti žmones rytinėje šalies dalyje – nepasiekė.

Pasidairę už Vokietijos ribų, įsitikintume, kad privatizacijos alternatyvų iš tikrųjų būta. Lenkijoje, Čekijoje, o ypač Slovakijoje, dideles strateginės svarbos įmones ir toliau valdė valstybė, pardavusi jas tik 10-ojo dešimtmečio pabaigoje. Tai nereiškia, kad tos įmonės ir toliau dirbo nuostolingai kaip iki 1989-ųjų. Jos privalėjo dirbti pelningai ir kai kurioms pavyko tai padaryti.

Jei kas ir neturėjo alternatyvų, tai užsienio prekybos liberalizavimas ir Rytų Vokietijos rinkos atvėrimas. Sulėtinti šiuos procesus būtų buvę įmanoma, tik nustatant specialius muitus su įvairiais importo apribojimais ar įkuriant specialią ekonominę zoną. Kinijos Liaudies Respublika taikė tokią strategiją daugelyje regionų, tačiau Europos Sąjungoje įvesti tokius apribojimus praktiškai neįmanoma.

Maža to, speciali ekonominė zona rytinėje Vokietijoje ar kai kuriose jos žemėse būtų sukėlusi didesnę ekonominę konkurenciją Vakarų Vokietijos gamintojams, kurie to visai nenorėjo, jiems pritarė ir politikai. Smarki konkurencija iš Vakarų smogė tiems buvusios VDR piliečiams, kurie jau buvo pradėję savo verslą. Jie sumokėjo didžiausią kainą, palyginti su Lenkijos, Čekijos naujaisiais verslininkais ar kitomis profesinėmis grupėmis. Dirbantys savarankiškai dažnai patirdavo socialinius sukrėtimus. Blogiausiu atveju bankrutuodavo.18

Mažiausiai nukentėjo valstybės tarnautojai – jie prarasdavo darbą nebent paaiškėjus, kad bendradarbiavo su Valstybės saugumo tarnyba (Stasi), buvo aukšti kompartijos funkcionieriai. Valiutų sąjunga ir kolektyvinio susitarimo dėl atlyginimų išplėtimas, įtraukiant penkias naujas žemes, lėmė, kad valstybės tarnautojų atlyginimai Rytų Vokietijoje smarkiai išaugo. Dar labiau pasisekė daugeliui Vakarų Vokietijos valstybės tarnautojų, pasiųstų dirbti į Rytų Vokietiją. Jie gaudavo net specialius atlyginimų priedus, anuomet kandžiai vadintus „džiunglių priedu“ (Dschungelzulage). Tačiau federalinė vyriausybė neturėjo tolesnės vizijos, kokios socialinės klasės ir elitas, išskyrus importuotus valstybės tarnautojus, galėtų paspartinti Rytų Vokietijos pažangą.

Toks nacionalinio egocentrizmo ir neoliberalizmo mišinys kartu su socialinės vizijos stoka sukėlė beprecedentį ekonomikos nuosmukį. Rytų Vokietijos pramonės gamyba 10-ojo dešimtmečio viduryje, palyginti su 1988-ųjų lygiu, smuko 27 proc. Jokia kita postkomunistinė Europos valstybė, net karo draskoma Bosnija ir Hercegovina, nepatyrė tokio drastiško kryčio.19 Iki 1994 m. 1,4 milijono žmonių iš rytinių žemių paliko savo namus. Tas skaičius beveik tiksliai sutapo su naujai įkurtų verslų skaičiumi Čekoslovakijoje, kurios gyventojų skaičius buvo panašus kaip VDR, todėl galima palyginti. Lenkijoje, Vengrijoje žmonės irgi pradėjo steigti verslus. Per pirmuosius penkerius metus po 1989-ųjų, Vyšegrado šalyse įkurta apie 4 milijonai verslo įmonių.20 VDR naujų verslo įmonių įkurta kur kas mažiau.

Žlunganti rytinių žemių ekonomika išmušė skylę valstybės biudžete, ypač didelį smūgį sudavė socialinės rūpybos fondams, kurie turėjo tiesiogiai ar netiesiogiai pasirūpinti milijonais bedarbių. Vyriausybė sukūrė išankstinių pensijų, kurias mokėti turėjo daugiausia pensijų fondai, programas, dideles išmokas mokėjo ir sveikatos draudimo įmonės. Tačiau transformacijos rytinėse žemėse aukų ar nevykėlių raminimas socialinėmis pašalpomis negalėjo būti ilgalaikis.21 Didėjanti socialinio draudimo įmokų, mokesčių ir valstybės skolos našta 10-ajame dešimtmetyje trukdė Vokietijos ekonominiam augimui. Suvienyta Vokietija pateko į aklavietę. Federalinis kancleris Helmutas Kohlis 1998 m. rinkimus pralaimėjo Gerhardui Schröderiui, pažadėjusiam reformas.

Antrojo etapo reformos ir abipusė transformacija

Schröderio centro kairiosios koalicijos vyriausybė, sudaryta iš Socialistinės demokratinės partijos (SPD) ir Aljanso’90 / Žaliųjų, ėmėsi rimtų priemonių, anksčiau taikytų Vidurio Rytų Europoje. Tai aprėpė dalinę pensijų fondų privatizaciją ir darbo rinkos liberalizavimą. Kurį laiką vyko karštos diskusijos dėl progresinių mokesčių ar kaip nors kitaip supaprastintos mokesčių sistemos, dėl sveikatos apsaugos įmokų vietoj sveikatos draudimo, susieto su pajamomis.22

Visos postkomunistinės Europos atžvilgiu galėtume kalbėti apie abipusę transformaciją, kuri prasidėjo nuo rytinės Vokietijos valdymo problemų, o šios savo ruožtu padarė įtaką buvusiems šalies Vakarams. Žinoma, atskaitos taškas buvo ir vakarietiškos politikos pavyzdžiai, ypač Tony’o Blairo naujųjų leiboristų vykdyta socialinė reforma.

Vokietijoje raudonai-žalios darbo rinkos ir socialinių reformų naujovė buvo tai, kad vakariečiams jos smogė ne mažiau skaudžiai negu rytiečiams, nors apkarpymų politika šiuos paveikė daug labiau – tai lėmė aukštą ilgalaikį nedarbo lygį. Be to, lėtesnis atlyginimų didėjimas (kai kuriais metais net žemesnis už infliacijos augimą) sukėlė „vidinę devalvaciją“.

Tačiau tokia padėtis susidarė ne tiek, dėl reformų, kiek dėl 1998–2002 m. vykusių derybų tarp darbdavių ir profesinių sąjungų. Net ir prieš tai įmonės dažnai leisdavosi į kompromisus: „išlaikyti darbo vietas, ribojant užmokestį“. Korporacinė Vokietija už tai anuomet buvo labai smerkiama, nors ji tuo siekė, kad šalies pramonė vėliau būtų vėl konkurencinga.

Daugelis įtakingų ekonomistų šlovino ilgalaikį Hartz reformų efektą, tačiau šis sukėlė didžiulę socialinę ir regioninę nelygybę. Socialinė nelygybė, kuri Vokietijoje anksčiau buvo beveik tokia pati kaip Skandinavijos šalyse, tada pasiekė postkomunistinių šalių – Vengrijos, Lenkijos – lygį. Vokietijos Gini koeficientas, tarptautinis standartinis pajamų nelygybės matas, nuo 0,25 1999-aisiais pakilo iki 0,29 per 2009-ųjų krizę.23

Nors šių pokyčių negalima priskirti kokiam nors vienam veiksniui, tarkime, Hartz IV, tačiau neginčytina, kad socialinės ir darbo rinkos reformos padidino socialinio nuosmukio baimę. Tiesą sakant, to ir siekta. Skurdo grėsmė turėjo paskatinti žmones imtis prastai apmokamų ar toli nuo gyvenamosios vietos esančių darbų.

Tokia neigiama mobilizacija, vargingesnėse postkomunistinėse šalyse įgavusi dar didesnį mastą, galbūt prisidėjo, kad vėliau įvyktų „Vokietijos darbo rinkos stebuklas“, bet plačius visuomenės sluoksnius privertė jausti kankinančią nežinomybę. Štai kodėl tiek daug rytinės Vokietijos rinkėjų balsavo už dešiniąją populistinę partiją Alternatyva Vokietijai. Saksonijoje AfD buvo stipriausia partija per 2017-ųjų rinkimus, nedidele persvara nurungusi net Krikščionių demokratų sąjungą (CDU).

Vokietija patyrė politinį šoką, kuris keltų mažesnę nuostabą, jei buvusią VDR lygintume su Lenkija, Čekija ar Slovakija. Ir ten, ir čia už populistines partijas balsavo ne tik „transformacijos aukos ar nevykėliai“, bet ir vidurinioji klasė, kuri gyvena geriau negu anksčiau, bet prisimena ankstesnį nedarbą, gilų socialinį nuosmukį, baiminasi dar ir vadinamosios pabėgėlių krizės, kuria savo tikslais manipuliuoja dešiniojo sparno populistai. Nuogąstaujama, kad viskas gali pasikartoti ir teks vėl patirti socialinius sukrėtimus.24

Europos Sąjungos kaip visumos pagrindinė problema ta, kad esamoji ekonominė tvarka ypač palanki toms šalims, regionams, socialinėms grupėms, kurios ir taip gerai gyvena. Kiti Europos regionai ir visuomenės priešingai – atsilieka, o jų ekonominės perspektyvos labai prastos.

Tam tikrais atžvilgiais Hartz IV reiškė, kad 10-ojo dešimtmečio strategija atšaukiama. Tuo metu, kai valiutų sąjunga siekė kuo greičiau viską suvakarietinti, Hartz IV, o visų pirma naujai atsiradęs žemų atlyginimų sektorius (pavyzdžiui, „vieno euro darbai“, kur valandinis atlyginimas buvo vienas euras) vedė prie to, kad darbo kaštai susilygino su atlyginimais, tuo metu įprastais Lenkijoje, Čekijoje. Tai dar vienas abipusės transformacijos suvienytoje Vokietijoje pavyzdys. Bet pačią sąvoką mažų atlyginimų sektorius sukūrė Čikagos mokyklos ekonomistai, praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje išbandę ją Amerikoje, „smunkančios pramonės“ valstijose. Vėliau šio eksperimento atsisakyta, nes norimų rezultatų jis nedavė.

Hartz reformos nepalengvino keblios penkių naujųjų žemių padėties. Taip nutiko dar ir dėl to, kad darbo rinkos aktyvinimas – dabar bedarbiai tapo „darbo ieškotojais“ – nieko nedavė regionams, kur labai trūksta darbo. Vyriausybė neturėjo kitos išeities, kaip tik remti bedarbius, išleisti juos į išankstinę pensiją arba kurti naujas darbo vietas. Tai ir toliau brangiai kainavo.

Per dvidešimt penkerius metus, nuo 1989 iki 2014 m., iš vakarinės į rytinę Vokietiją pervesta 1,6 trilijono eurų.25 Rekordiniais metais pervedimai siekė net 100 milijardų eurų, kurie išleisti infrastruktūroms modernizuoti, privatizacijai, bet daugiausia socialinėms pašalpoms.

Nepaisant tokio fondų srauto, rytinės žemės 2015-aisiais sukūrė tik apie du trečdalius vakarinės Vokietijos BVP kiekvienam gyventojui (šie skaičiai paremti penkių naujųjų žemių ekonominiais duomenimis). Čekija, kuriai teko verstis be „didžiojo brolio“ iš Vakarų pagalbos, be jokių piniginių subsidijų, pasiekė beveik tokį patį ekonominės gerovės lygį.

 Apibendrinimas ir išvados

Vokietijos istorija po Berlyno sienos griūties kelia daug kritinių įvairaus pobūdžio klausimų – reikia aptarti neoliberalios reformos idėjas, diegtas nuo 10-ojo dešimtmečio iki šio amžiaus 1-ojo dešimtmečio pradžios, pasverti vyriausybės išlaidų programų efektyvumą. Dar daugiau, bet koks kritinis tyrimas turėtų aprėpti ir ilgalaikės kankinančios nežinomybės, kurią sukėlė masinis nedarbas, pasekmes, didžiulę migraciją iš Rytų į Vakarus, apsvarstyti, kaip Vokietija sprendė šias problemas. Visa tai taikytina ne tik buvusiai VDR, bet ir visoms naujosioms ES narėms, kurioms už ekonomines reformas, nepriklausomai nuo ekonominio jų rezultato, teko sumokėti ir politinę, ir socialinę kainą.

Akivaizdu, kad tos reformos davė naudos pernelyg siauram socialiniam sluoksniui.26 Vienas iš tokios nelygybės padarinių – smarkiai išaugusi darbo jėgos migracija iš Rytų į Vakarus.

Vis dėlto būtų pernelyg paprasta kokias nors vėlesnes sėkmes ar nesėkmes sieti vien su šoko terapija, taikyta Vokietijoje. Be to, šalys, 10-ojo dešimtmečio pradžioje delsusios vykdyti reformas (Rumunija, Bulgarija ar Ukraina), toli gražu negyveno geriau. Vis dėlto negalima pritarti Shleiferio ir Treismano argumentui, kad buvo tiesioginis priežastinis ryšys tarp radikalių reformų ir vėlesnio ekonominio augimo.27 Ekonomikos pokyčius lėmė visai kiti faktoriai. Tarkim, laiko pasirinkimas. Reformų pradininkai turėjo didžiulį pirminį pranašumą, kaip ir šalys, kurios jau 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje leido platesniu mastu kurti privatų verslą. Kitas svarbus faktorius buvo šalies geografinis atstumas nuo Vakarų Europos rinkų. Produkcija būdavo tiekiama į postkomunistines šalis, esančias arčiau Vakarų Europos. Nepriklausomai nuo šių veiksnių, visose postkomunistinėse šalyse išsilavinimo lygis buvo palyginti aukštas (deja, transformacijos laikotarpiu to niekas nepaisė). Darbuotojai buvo gerai parengti, o jų atlyginimai labai menki.

Tuo nenoriu pasakyti, kad „gera“ ar „bloga“ ekonominė politika nevaidina jokio vaidmens, tačiau visos vėlesnės ekonominės sėkmės pagrindu laikyti šoko terapiją nėra pagrindo – tą liudija rytinės Vokietijos ir Lenkijos pavyzdžiai.

Dar daugiau, jei pasakotume vien sėkmės istorijas, nutylėtume problemas, kokių kilo, kuriant demokratines valstybes. Tą parodė populistinis maištas Lenkijoje per 2001 ir 2005 metų rinkimus, protesto balsai už postkomunistinę Demokratinio socializmo partiją (PDS) rytinėje Vokietijoje. Pasaulinė finansų krizė 2008 / 2009-aisiais ir 2011-ųjų eurokrizė privertė suabejoti visais aukščiausiais šios transformacijos tikslais – grynuoju rinkos ekonomikos mokslu, liberalia demokratija ir trokštamu susiliejimu su Vakarais.

2016-aisiais, tapusiais annus horibilis (Brexit, Trumpas, kairiųjų reformatoriškų jėgų pralaimėjimas Italijos konstituciniame referendume), prasidėjo nauja era. Nuo tada Vakarai, kuriuos po Antrojo pasaulinio karo imta laikyti santykinai vienalyte „vertybių bendrija“, liovėsi egzistavę. Šiuo atžvilgiu transformacija, kuri po 1989-ųjų atrodė teleologiškai suprojektuota, baigėsi. Pagrindinės liberaliojo kapitalizmo valstybės – JK ir JAV – tapo protekcionistinėmis. Parlamentinė demokratija ir teisės viršenybė nusilpo. Europos integracija beveik sustojo ar net atsitraukė. Net žodis „reforma“ pelnė prastą šlovę. Ir visa tai vyksta klestinčios pasaulio ekonomikos kontekste!

Nežinome, kas nutiktų politikos sferoje, jei prasidėtų recesija ar smarkiai pakiltų palūkanų normos. Bet 1989-ųjų patirtis parodė, kad kiekviename pokytyje slypi ir nauja galimybė.