Takoskyros tarp rytu ir vakaru mitologija

Gimiau Silezijoje, kuri per savo istoriją nuolatos ėjo iš rankų į rankas – priklausė Didžiajai Moravijai, Bohemijai, Piastų kunigaikštystei, Šventosios Romos imperijai, Habsburgų monarchijai, Prūsijai. Atitekusi Prūsijai, Silezija atstovavo rytiniam flangui, tačiau būdama Bohemijos, Šventosios Romos imperijos, Habsburgų monarchijos dalis ji priklausė Šiaurės vakarų sparnui. 1945 m. Potsdamo konferencijoje Clementas Attlee’s, Harry’s S. Trumanas ir Josifas Stalinas atidavė Sileziją Lenkijai. Nuo tada ji tapo vakariniu sovietų imperijos flangu, o žvelgiant iš Madrido ir Paryžiaus, buvo rytinė Europos dalis, kontroliuojama sovietų tankų. Šaltojo karo metais Rytus nuo Vakarų skyrė dirbtinė, tačiau tvirta ir aiški siena. Rytų stovyklą valdė komunistai, Vakarams atstovavo liberalai iš centro kairiosios arba centro dešiniosios partijų.

Griuvus Berlyno sienai, susivienijus Vokietijai, sėkmingai plečiantis Europos Sąjungai, takoskyra tarp Rytų ir Vakarų prarado prasmę. Tačiau kai kurie žurnalistai ir politikai gal dėl neišmanymo, gal iš įžūlumo niekaip neatsikrato įpročio tiek vietoms, tiek žmonėms kabinti supaprastintas etiketes. Tie kodai, prekių ženklai ir etiketės, susijusios su praeitimi, trukdo suprasti sudėtingą dabartį ir nuolat kintančią tikrovę, leidžia prognozuoti iš piršto laužtas tendencijas ir padeda lengviau skleisti politinę demagogiją.

 Iš anksto apibrėžta bendruomenė

Nors Berlyno siena griuvo, Rytų Europa vis tiek priskiriama bendram diskursui, nors neaišku, nei kur tie Rytai prasideda, nei kur baigiasi. Nežinia, ar vadinamajai Rytų Europai priklausančios valstybės, jų miestai ir piliečiai apskritai dar turi tarpusavyje ką nors bendra, išskyrus sovietinio valdymo istoriją. Jo trukmė irgi nėra vienoda, o palikimo pobūdis nelabai aiškus. Kodėl postkomunistai yra neoliberalesni už Europos vakarinės dalies politikus ir piliečius? Ar postkomunizmas geresnis už postfašizmą? (Prisiminkime frankistų palikimą, kurį perėmė Ispanijos Liaudies partija.) Kada liaujamasi buvus postkomunistu?

Niekada nepriklausiau komunistų partijai, bet Rytų ir Vakarų skirties naratyvas lėmė, kad man teks mirti su postkomunisto etikete. Keli mano kolegos italai priklausė Partito Comunista, bet nei jie patys, nei kas nors kitas nemano, kad Italija turi postkomunistinę stigmą, prikišamą rytinei Europos daliai.

Postkomunizmas dažnai siejamas su ekonominiu atsilikimu, neefektyviu valdymu ir tingiais darbuotojais. Nors ir tiesa, kad Rytų Europa yra ekonominė Vakarų periferija, vertėtų atkreipti dėmesį, kad per pastarąjį dešimtmetį Lenkijos ekonomika augo dukart sparčiau negu Vokietijos. Dar įspūdingesnis palyginimas su Graikija, kurios ekonomika per pastarąjį dešimtmetį susitraukė 20 proc., o Lenkijos ekonomika per tą patį laikotarpį 20 proc. išaugo. Tai rodo, kad sąvoka neefektyvus valdymas yra sąlygiška. Postkomunistinės šalys daug kruopščiau tvarko savo sąskaitas, negu tą daro jų partneriai Vakarų Europoje. ES fondus „rytiečiai“ irgi naudoja daug efektyviau už kai kurias senąsias ES valstybes. O jei darbuotojai iš postkomunistinių šalių išties yra apkiautę ir tingūs, tada neaišku, kodėl visoje vakarinėje žemyno dalyje jie tokie paklausūs?

Laikraščiuose dažnai vartojamas terminas „Rytų blokas“, nors kai kurios šalys, tariamai priklausančios šiam blokui, nesutaria tiek dėl istorijos, tiek dėl prekybos, tiek dėl sienų ir politinių tikslų. Labai abejoju, kad Vengrija galėtų priklausyti vienam blokui su Rumunija ir Slovakija. O ką bendra turi Bulgarijos ir Latvijos ekonomika, politinė šių šalių kultūra? Rytų Europos kraštuose ryškiai skiriasi net valgymo bei gėrimo įpročiai, nors dabar daugelio „rytiečių“ populiariausias patiekalas jau tapo pica. Europai visada buvo būdinga valdymo formų įvairovė. Vienos valstybės didelės, kitos mažos; vienos turtingos, kitos vargingos; vienos imperinės, kitos periferinės. Kiekviena patyrė šlovės ir nuosmukio laikotarpius. Keičiantis valdovams ir geopolitinėms bei geoekonominėms aplinkybėms, keitėsi ir politinės jų sąjungos. Kiekviena šalis turi skirtingą karų ir okupacijų patirtį. Europoje ilgai truko kruvinas karas tarp katalikų ir protestantų, bet šiame žemyne vis dar gyvena ir katalikai, ir protestantai, be to, sunku įsivaizduoti, kad jie imtų kariauti tarpusavyje dėl skirtingų religinių pažiūrų.

Lenkijos vykdoma šeimos politika artimesnė Italijai ar Ispanijai negu postkomunistinei Čekijos Respublikai, kuri yra mažiausiai katalikiška Europos valstybė (tik 21 proc. čekų sako esantys katalikai, nors 1991-aisiais tokių buvo 44 proc.), o Italija, Lenkija ir Ispanija tebėra labiausiai katalikiškos. Bendrą Rytų Europos vardiklį sunku rasti ir kalbant apie užsienio politiką. Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Lenkija kartu su Jungtine Karalyste ir Vokietija priklauso antiputiniškai „stovyklai“, tačiau aukšti Vengrijos, Austrijos, Čekijos, Italijos politikai rodo didelį palankumą Putinui. Trumpai tariant, Europa – sudėtingas labirintas, anaiptol ne viena, o daugybė ribų tarp Rytų ir Vakarų yra nubrėžtos klaidingai.

 Patrauklūs populistai

Rytų Europa dažnai laikoma populizmo gūžta. Viktoras Orb.nas pirmasis Europoje viešai pareiškė pritariantis sąvokai neliberali demokratija, o Jarosławas Kaczyńskis savo pastangas atsikratyti liberalaus postkomunistinės Lenkijos paveldo pavadino „kontrrevoliucija“. Šiedu politikai pirmieji pasisakė prieš didžiadvasišką Angelos Merkel politiką pabėgėlių atžvilgiu 2015-aisiais. Tačiau tai nereiškia, kad Orb.nas su Kaczyńskiu išrado populizmą ar pradėjo diegti neapykantos migrantams politiką. Pirmeivio „laurai“ šiuo atžvilgiu priklauso Jeanui Marie Le Penui, į Prancūzijos parlamentą išrinktam 1956-aisiais, o į Europos Parlamentą – 1984-aisiais. Joergo Haiderio įkurta Austrijos Laisvės partija (FP.) 2000-aisiais sudarė koalicinę vyriausybę, kuriai vadovavo Wolfgangas Schüsselis. Kitų Europos šalių vadovams tai sukėlė nuostabą ir susierzinimą. Po rinkimų 2002-aisiais antimusulmoniškai nusiteikusio, antiliberalaus Pimo Fortuyno vadovaujama partija įėjo į Nyderlandų koalicinę vyriausybę, nors pats ideologas per rinkimų kampaniją buvo nužudytas.

Tiesa ir tai, kad 2018-ųjų pabaigoje politikai, kuriems kabinamos populistų etiketės, valdė tik vieną iš Vakarų Europos šalių (Italiją), bet net septynias Vidurio ir Rytų Europos šalis (Vengriją, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Rumuniją, Kroatiją ir Bulgariją). Tačiau tai nereiškia, kad neliberali kontrrevoliucija yra postkomunistinis reiškinys. Austrijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje dešiniosios partijos, nusiteikusios prieš imigraciją, yra labai stiprios ir įvairiais būdais, tiek oficialiais, tiek neoficialiais, daro įtaką vyriausybių sprendimams (antai FP. jau sugrįžo į koalicinę Austrijos vyriausybę). Per pastaruosius prezidento rinkimus Prancūzijoje „populistų“ kandidatas buvo antras, aplenkęs kitų žinomų partijų vadovus. Didžiojoje Britanijoje „populistams“ pavyko laimėti referendumą dėl Brexit ir įsitvirtinti tiek leiboristų, tiek konservatorių partijose, užimančiose lyderių pozicijas. Net klestinčioje ir stabilioje Vokietijoje dešinioji nacionalistinė partija Alternatyva Vokietijai (AfD) po rinkimų 2017-aisiais gavo beveik šimtą vietų Bundestage. Populizmas yra bendras visos Europos bruožas, žinoma, su tam tikromis vietinėmis variacijomis. Tą iš dalies lemia skirtinga, kartais net keistoka Europos šalių politinė kultūra. Viktoras Orb.nas, kad laimėtų pakankamai balsų, neprivalo būti toks pats juokingas kaip Beppe Grillas, italų komikas, aktorius, tinklaraštininkas ir politinis aktyvistas. Tą lemia ir nevienodas migrantų pasiskirstymas mūsų žemyne, ir tai, kad per pastarąją finansų krizę įvairioms šalims teko labai skirtinga našta. Kai kurioms pasisekė iš tos krizės netgi užsidirbti.

Viena ryškiausių šiandieninės Europos lūžio linijų yra tarp tų valstybių, kurios iš esmės dėl geografinės savo padėties susiduria su didžiausiais pabėgėlių srautais, ir tų, kurios nepatiria migrantų spaudimo. Kita lūžio linija yra tarp tų Europos valstybių, kurios skolina, ir tų, kurios skolinasi. Dar viena lūžio linija yra tarp valstybių, kurias valdo neliberalios partijos, ir tų, kuriose populistai vis dar negavo valdžios. Nė viena iš tų lūžio linijų niekaip nėra susijusi su takoskyra tarp Rytų ir Vakarų. 2015-aisiais Vengriją užtvindė pabėgėliai, bet Lenkija to išvengė. Skolininkų ir skolintojų drama iš esmės apsiriboja eurozona, tačiau eurą įsivedusios tik kelios „Rytų bloko“ valstybės. Nors įvairių postkomunistinių valstybių politikams populistams nacionaliniuose rinkimuose sekasi visai neblogai, tačiau trys Baltijos valstybės, priskiriamos „Rytų blokui“, yra keistai atsparios populizmo kerams. Prezidentas Macronas favoritu tarp Vakarų Europos lyderių tapo iškart po to, kai prisiekė mesiąs iššūkį blogiems Rytų Europos vyrukams. Tai sunku suprasti, matant, kaip auga populistų spaudimas jo paties kieme, jau nekalbant apie Macronui būdingus populistinius polinkius.

 Laikui nepavaldūs stereotipai

Prie simbolinių politikos atributų priskiriami stereotipai, padedantys draugus atskirti nuo priešų, gerus vyrukus nuo blogų, aristokratus nuo barbarų. Visi stereotipai turi krislą tiesos. Walteris Laqueuras 1979-aisiais Prancūziją apibūdino kaip šalį, sergančią paranoja – jos aimanas dėl Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos priespaudos lydi proginiai megalomanijos priepuoliai, nevengiama elgtis labai agresyviai ir įžūliai. Britaniją, pasak jo, kamuoja neprisitaikymas prie aplinkos su palyginti retai pasireiškiančiais klaustrofobijos simptomais ir polinkiu įžeidinėti save pačią. Italijai jis diagnozavo sunkius įvairių ligų simptomus – tai regresija, nerimas, pusiau tyčinis hiperaktyvumas su rankų grąžymu, kai nesugebama ramiai sėdėti ar gulėti, fizinis ir jausminis išsekimas, egzistencinis nuovargis. Kai kurie iš šių bruožų atpažįstami ir po keturių dešimtmečių, tačiau yra pernelyg neapibrėžti, kad galėtume juos laikyti teisingais arba klaidingais. Šiaip ar taip, būtų absurdiška politiką tų šalių atžvilgiu grįsti tokiais stereotipais.

Didžiausia stereotipų problema ta, kad jie neatsižvelgia į istorinius pokyčius. Kai kurie neigiami ar teigiami bruožai atsiranda ir išnyksta, jie nėra amžini. Dabar Vengrija laikoma ksenofobijos židiniu, tačiau praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje vakariečiai buvo įsitikinę, kad tai vienintelė postkomunistinė šalis, verta narystės ES. Lenkija dabar apibūdinama kaip autoritarinė, tačiau praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje ji buvo svarbiausia Rytų Europos šalis, norinti ir gebanti kovoti už savo laisvę. Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje Slovėnija priklausė Balkanų „pragarui“, o dabar ji yra Europos stabilumo Viduržemio jūros regione oazė…

Medijų prisotintame pasaulyje pasitelkiant stereotipus lengva kelti visuotinį sąmyšį, jie yra trąši dirva suklastotoms naujienoms ir posttiesai vešėti. Politikai turėtų atsakyti už praktinius savo veiksmus, o ne už tariamus motyvus. Šalys nėra nei blogos, nei geros, jos arba laikosi tarptautinės teisės, arba elgiasi kaip grobuonys. Demokratija nėra kažkas, kas tinka tam tikrai visuomenei, demokratija klesti tada, kai žmonės reikalauja laisvės ir įtvirtina konstituciją, reguliuojančią politines derybas. Net ir šviesiausi politiniai lyderiai gali tapti autokratais, jeigu piliečiams nerūpi valdžios institucijų kontrolė ir politinė pusiausvyra. Visa tai vienodai galioja visiems Europos kampeliams – Rytams ir Vakarams, Šiaurei ir Pietums. Žemyno jau nebeskaido Šaltojo karo siena. Užmiršus komunizmo vaiduoklius, reikėtų stengtis kurti vieningą Europą.