Taking on the giant

Šiemet kovo 27 dieną ieškovai, tarp kurių buvau ir aš, iškovojo “kertinę pergalę” prieš Google, didžiausią pasaulyje internetinės paieškos kompaniją, per dieną apdorojančią 3 milijardus paieškų, turinčią virtualios erdvės monopolį ir įvertintą maždaug 250 milijardų svarų. Ji yra ir viena stambiausių pasaulio reklamos agentūrų, kurios pelnas 2013 m. siekė 49 milijardus svarų.

Daugiau kaip dvejus metus su šiuo ieškiniu kovojusiai Google Inc. teko stoti prieš Jungtinės Karalystės teismą ir atsakyti į kaltinimus, kad pažeidė privatumą, sekdama ir archyvuodama iš Apple Safari naršyklės gaunamą informaciją (browser generated information – BGI). Kitaip tariant, Google “įsilauždavo” į kompiuterines paieškas, apeidamas Apple aparatuose esančios Safari naršyklės, įdiegtos iPhone, iPad ir Mac kompiuteriuose, apsaugos sistemą ir tyrinėdamas vartotojų naršymo įpročius. Tuo būdu Google gaudavo nemažai asmeninės informacijos, susijusios su naršytojų amžiumi, sveikatos problemomis, lytimi, seksualiniais pomėgiais ar įpročiais, o vėliau ją parduodavo reklamos kompanijoms, kad jos galėtų vartotojams parinkti tikslinę reklamą. Tai nesiskiria nuo to, ką paprastai vadiname “persekiojimu”, tačiau dabar jis vykdomas pasauliniu mastu.

Aerial view of the main Google Campus in Mountain View, CA. Photo: Austin McKinley. Source: Wikimedia

Pradėkime nuo pradžių. 2012 m. Simonas Daviesas, iškilus Jungtinės Karalystės privatumo teisių gynėjas, susisiekė su manimi, kad aptartų galimybę paduoti į teismą interneto paieškos milžiną Google dėl privatumo pažeidimų. Po ilgo, trejus metus trukusio vaikščiojimo po Didžiosios Britanijos teismus tai, kas iš pradžių atrodė viso labo drovus bandymas, įgavo teisinį pagreitį ir tapo svarbia kontroline byla dėl privatumo įstatymo ribų Jungtinėje Karalystėje, o drauge ir visoje Europos Sąjungoje.

Tai susiję ne tik su privatumo koncepcija, kurią apibrėžia Europos Žmogaus teisių konvencijos 8-asis straipsnis, bet ir su “žalos” apibrėžimu pagal 1988 m. priimtą Duomenų apsaugos aktą (Data Protection Act – DPA). Daugelis teisininkų šią bylą laiko reikšminga dėl galimybės Anglijos teismuose kelti su privatumu susijusias bylas ir toms įmonėms, kurios registruotos kitose šalyse. Tai keičia esamą tvarką ir gali tapti precedentu Jungtinės Karalystės teisėje.

– Juk tu turi Mac’ą? – paklausė manęs Simonas.
– Taip, ir iPhone’ą, – atsakiau.
– Ar pastaruoju metu dažnai naudojaisi Safari naršykle?
– Tiesą pasakius, dažniau negu paprastai. Lapkritį turėjau atnaujinti automobilio draudimą, vairuotojo pažymėjimą ir sumokėti kelių mokesčius. Dar apsipirkau internete, nors to dažniausiai nedarau, tačiau mano anūkai Kalėdoms paprašė labai konkrečių dovanų, kurias galima rasti tik ten, todėl teko išplaukti į retai lankomus vandenis. Visa tai buvo papildomas naršymas šalia įprastinio naudojimosi internetu, ieškant faktų, skaičių ir duomenų, ką daro kiekvienas žurnalistas arba redaktorius.

Tada Simonas paklausė, ar tikslinių reklamų gavau daugiau negu įprastai. Išties! Žinant, kaip Apple giriasi savosios Safari naršyklės saugumu, tai atrodė ne tik keista, bet ir kėlė nerimą. Kas atsitiko? Atrodo, Google apėjo įprastus Safari nustatymus, kai “slapukai” (angl. cookies) – trumpi teksto gabaliukai su tam tikra informacija, tokia, kaip, pavyzdžiui, apsilankymo puslapyje laikas – priimami tik tais atvejais, jeigu jie ateina tiesiai iš vartotojo lankomų tinklalapių.

The Guardian teigimu, “per savo DoubleClick ir kitas reklamų sistemas Google sekė, kur žmonės naršo internete, kad vėliau galėtų jiems pateikti “susijusias” reklamas. Google norėjo turėti ir galimybę į šią informaciją integruoti savo Google+ duomenis”. JAV įsikūręs Elektroninių ribų fondas (Electronic Frontier Foundation – EFF) padarė išvadą: “Šalutinis to padarinys – išnyko Safari naršyklės apsauga prieš doubleclick.net.” Poveikis buvo toks, kaip “adatai susidūrus su oro balionėliu”…

Žaidžiame gaudynes

Mintis pateikti Google kokį nors ieškinį atrodė juokinga. Viskas įvyko keletu metų anksčiau, negu Edwardas Snowdenas 2013 m. gegužės mėnesį atskleidė NSA (National Security Agency) ir GCHQ (Government Communications Headquarters) vykdytą šnipinėjimą, priversdamas naujai pažvelgti į privatumo klausimus, ir jie tapo viešu reikalu. Tai įvyko ir prieš vėlesnį ikiteisminį Google susitarimą su Jungtinių Valstijų Federaline prekybos komisija dėl tokio paties pažeidimo kaip mūsų atžvilgiu. Tačiau tuo pat metu buvo atskleistas neteisėtas didelio masto telefoninių pokalbių pasiklausymas, kurį atliko laikraščių leidybos įmonė News International, nusitaikiusi į garsenybes, politikus, karališkąją šeimą ir, svarbiausia, į nužudytąją mokinukę Millie Dowler. Būtent tai atkreipė visuomenės dėmesį ir privertė naujai pažvelgti į privatumo klausimus. Netikėtai jis tapo reikšmingas kitu požiūriu: ėmė atrodyti labiau asmeninis reikalas, keliantis didesnę grėsmę eiliniams žmonėms. Teisėjo sero Briano Henry’o Levesono atliekama su tuo susijusi apklausa šią temą išlaikė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose beveik per visus 2011 ir 2012 metus.

Kokie čia slypi pavojai? Kaip turėtume suprasti privatumą skirtinguose internetiniuose kontekstuose, kurie svarbūs mūsų gyvenimui ir bendravimui? Kokios turėtų būti vartotojų teisės, susijusios su asmeniniais jų duomenimis? Kaip pažaboti korporacijų ir reklamos agentūrų galią? Nedelsiant reikia priimti naujus apibrėžimus ir sprendimus, nes tie, kurie tiko vos prieš dešimtmetį, jau tapo ãtgyvena dėl spartaus skaitmeninių technologijų tobulėjimo. Ką reiškia žodžiai “teritorinis” arba “buveinė”, jei Google gali iš Kalifornijos naršyti po mūsų duomenis, nors mes su savo kompiuteriais esame už tūkstančių kilometrų? Kaip galima šiame kibernetinių nusikaltimų, pasaulinio masto paieškos sistemų ir naršyklių amžiuje geografiškai apriboti “jurisdikciją”? Kas yra “privatumas” internete, kai žmonės savo noru, galėtume sakyti netgi neatsakingai, jo atsisako tokiuose socialiniuose tinkluose kaip Facebook, Instagram ar YouTube? Pagaliau, nors tai ir nebuvo šios bylos esmė, ar “žala” apsiriboja piniginiais nuostoliais, kaip tą apibrėžia Duomenų apsaugos aktas?

Bylą Google iškėlėme ne vien tam, kad šią korporaciją priverstume prisiimti atsakomybę, bet ir siekdami, kad būtų pradėta aiškintis ir modernizuoti su privatumu susijusias taisykles bei apibrėžimus. O svarbiausia – sukurti įstatymus, reikalingus, kad Google ir kiti prisiimtų atsakomybę už pažeidimus. Guy Aitchisonas openDemocracy rašė: “Mes tik bandome pasivyti. Technologijos keičiasi greičiau negu mūsų įstatymai, institucijos ir reguliavimo sistemos drauge su etinių kategorijų ir principų, skirtų joms suprasti ir įvertinti, artikuliavimu.”1

Arba, kaip sako World Wide Web išradėjas Timas Bernersas Lee, tinklui apsaugoti reikalinga interneto Magna Carta. Praėjusiais metais per Jungtinių Tautų surengtą Žmogaus teisių dieną jis pradėjo kampaniją Web We Want, kviečiančią “eilinius žmones” kontroliuoti tinklą ir mesti iššūkį tiems, kurie “siekia [jį] užvaldyti asmeniniais tikslais”. Būtent tokiame kontekste ir nutarėme iškelti šią bylą.

Kertinis nuosprendis

Aukščiausiojo teismo teisėjas Tugendhatas atmetė visus penkis atsakovų argumentus.

Sudėtinga teisinė britų sistema leido Google surizikuoti, kad išvengtų teisingumo Jungtinėje Karalystėje. Tikėdamasi atšaukti Tugendhato sprendimą, korporacija kreipėsi į Apeliacinį teismą.

Laukėme beveik metus – Anglijos teismai pagal savo lėtumą yra antri po “Dievo girnų”. 2014 m. gruodį pagaliau grįžome į teismą, tačiau vienintelė posėdžiui skirta diena pasirodė esanti netinkama, tad vėl teko laukti. Tik 2015 m. kovą pagaliau įvyko Apeliacinio teismo posėdis, užsitęsęs dvi dienas. Galima buvo pakvaišti nuo teisinio žargono, nesuskaičiuojamų precedentų citavimo ir sudėtingų techninių klausimų. Google advokatas šešias valandas kalbėjo apie žodžio “deliktas” apibrėžimą – tai priminė priežodį apie stebėjimą, kaip džiūsta dažai. Vėlesniais tyrimais nustatyta, kad šioje byloje tas svarbus žodis reiškia tam tikrą civilinę skriaudą, asmenims padarytą žalą, kurią teismas nurodo atlyginti. Kadangi niekada anksčiau privatumo pažeidimas nebuvo laikomas deliktu, Google ginčijo, kad Jungtinės Karalystės teismas negali jo teisti už šį nusižengimą.

Teisėjas vėl atmetė visas korporacijos pretenzijas ir leido mums tęsti bylą. Kovo 27 d. paskelbtas nuosprendis buvo garsioji pergalė arba, teismo procese dalyvavusių teisininkų žodžiais tariant, “kertinis nuosprendis”. Registro valdytojas (Master of the Rolls), didžiai gerbiamas lordas Dysonas baigė bylą tokiais žodžiais:

“Šis ieškinys iškelia akivaizdžiai rimtus klausimus, vertus teismo proceso. Jie susiję su slaptu ir viską apimančiu konfidencialios, neretai labai asmeniškos informacijos apie pareiškėjų naršymą internete rinkimu ir archyvavimu, trukusiu maždaug devynis mėnesius, bei vėlesniu šios informacijos panaudojimu. Byla išreiškia nerimą ir širdgėlą, kuriuos sukėlė toks kišimasis į privatumą.”

Byla ne tik atvėrė galimybę pateikti ieškinį užsienyje registruotoms įmonėms, bet ir išaiškino kitus svarbius klausimus: privatumo prigimtį ir teisinį jo apibrėžimą, žalos nustatymą, be to, suteikė pagrindą ateityje sukurti įstatymą, kuris reglamentuotų šią sritį, – tai permaina, atspindinti, kad “privatumo” prigimtis pasaulyje, valdomame globalios informacinės technologijos, sparčiai kinta.
Tik 2013 m. birželį mums pagaliau pavyko įteikti šaukimą Google stoti prieš Jungtinės Karalystės teismą ir atsakyti į mūsų kaltinimus. Iškart gavome Google atsakymą, kad jis nėra įregistruotas Jungtinėje Karalystėje, joje nemoka mokesčių, todėl šios šalies teismai neturi jokių įgaliojimų nagrinėti šią bylą ir jis nepaklus mūsų šaukimui į teismą. Lyg tarp kitko buvo paminėta, kad visada galime bylinėtis Kalifornijoje ir bandyti šį sprendimą pakeisti. Google nepaneigė kaltinimų, priešingai, pripažino, kad 2012 m. vasarį Jungtinėse Valstijose irgi darė būtent tai, apie ką mes rašome savo ieškinyje. Prekybos komisija skyrė rekordinę 22,5 milijono dolerių baudą už pažeistą JAV vartotojų privatumą. 2013 m. už tokį pat nusižengimą Google 17 milijonų dolerių sumokėjo trisdešimt septynioms valstijoms ir Kolumbijos apygardai. Po šių nuosprendžių korporacija pasižadėjo nebekartoti tokios veiklos ir paskelbė dėsianti visas pastangas, kad atlygintų padarytą žalą.

2013 m. rugpjūtį Google gavo leidimą užginčyti sprendimą, o 2014 m. sausį, stojęs prieš teismą Londone, kontrargumentavo taip:

Kas toliau?

Tačiau vadinamasis “kertinis nuosprendis” didelio atgarsio Jungtinės Karalystės žiniasklaidoje nesukėlė. Gal visi tiesiog laukia tęsinio? O gal turi pagrindą kai kuriuose sluoksniuose sklandantys įtarimai, kad net ir žiniasklaida prisibijo Google?

Daug kas priklauso nuo to, ką korporacija darys toliau. Ar pripažins savo metodus klaidingais ir stos prieš teismą? Ar nutars duoti atkirtį ir kreipsis į aukščiausią instanciją? Jeigu ir Aukščiausiasis teismas atmestų apeliaciją, ar Google sieks taikiai išspręsti šį reikalą, kad išvengtų galimai nepalankaus nuosprendžio?

1) veiksmo motyvas nebuvo deliktas, t. y. toks teisės pažeidimas, dėl kurio galima kelti ieškinį (žiūrėti žemiau);

2) nebuvo jokio rimto klausimo, kurį būtų reikėję svarstyti susietai su ieškiniu dėl piktnaudžiavimo privačia informacija/pasitikėjimo pažeidimu;

3) nebuvo jokio rimto klausimo, kurį būtų reikėję svarstyti susietai su ieškiniu dėl 1998 metų Duomenų apsaugos akto pažeidimo;

4) ieškovai neįrodė, kad Anglija neginčijamai yra tinkamiausia vieta teismo procesui pagal pateiktus ieškinius;

5) “žala” reiškia aiškią fizinę ar ekonominę skriaudą, o ieškovai nepareiškė pretenzijų, kad tokia žala būtų atlyginta.

Pamatysime. Kita vertus, būtų teisinga pripažinti, kad Google nėra vien toks siaubūnas, koks galbūt atrodo šios bylos fone. Jis ne tik teikia paslaugą, be kurios daugelis iš mūsų apgraibomis klaidžiotume po tinklą, bet ir įdarbina 50 000 žmonių. Jų darbo sąlygos tokios, kad kolegos iš kitų įmonių gali tik pavydėti. Tačiau artimesnis orientyras galėtų būti Deve’o Eggerso 2013 m. išleisto romano “Ratas” (The Circle) utopinė distopija, kurios gyventojų izoliuota, kone kultinė egzistencija primena kai kurias keistas JAV gyvuojančias sektas.

Google gali prisipažinti kaltas, nors bando išsiginti, kad pažeidė privatumą, ir teigia, esą nelegalus informacijos rinkimas įvyko “per klaidą”. Korporacijos “žmogiškųjų išteklių panaudojimo”, kitaip tariant, personalo galva Lazlo Bockas naujausiame interviu The Guardian pripažino: “Su mūsų pasauliniu prekės ženklu, veikimo užmoju bei įtaka siejasi ir didžiulė atsakomybė, todėl turime būti jos verti.”
Korporacinė atsakomybė yra viena, o įstatymų laikymasis – visai kas kita. Laikai, leidę Google laisvai klajoti po nereglamentuotas kibernetines erdves, lėtai, bet užtikrintai eina į pabaigą.