Sulaužyta Nebepataisomai?

Adam Reichardt. Norėčiau pradėti citata iš jūsų knygos „Politikos narkomanai“, išleistos 2020 m. Kai rinkimus pirmąkart laimėjo Donaldas Trumpas, rašėte: „Kai 2016 m. lapkričio 9 d. nusėdo dulkės, tauta jautėsi išsekinta politikos narkomanų. Pagrindinė žiniasklaidos srovė buvo šokiruota, atrodė, demokratija sulaužyta nebepataisomai.“ Ar dabar, po respublikonų laimėjimo 2024 m., sakytumėte tą patį, ar šios dvi pergalės, jūsų manymu, kuo nors skiriasi?

Claire Potter. Sakyčiau, 2024-ieji labai skiriasi tuo, kad viską jau matėme anksčiau. Tam tikru atžvilgiu Trumpo prezidentavimas niekada nesibaigė, nors 2020–2024 m. prezidentas buvo Joe Bidenas. Sakau taip todėl, kad Trumpas jam būdinga maniera skelbėsi esąs prezidentas tremtyje. Visoje šalyje buvo daug amerikiečių, kurie jį palaikė, netgi tikėjo, kad jis iš tikrųjų vis dar prezidentauja. Visi žinojome, kad Baltuosiuose rūmuose sėdi ne jis, bet negalėjome išmesti jo iš savo sąmonės. Paprastai, kai prezidentas pralaimi, jis užsiima kuo nors kitu – grįžta namo, įkuria prezidentinę biblioteką, daro kažką labai įprasto, pasitraukęs iš viešojo gyvenimo. Donaldas Trumpas niekada to nedarė, visada vienaip ar kitaip dalyvaudavo viešajame gyvenime. Tai labai atitinka jo asmenybę, tad net nesvarstė, kodėl turėtų pasitraukti.

Tačiau kitas pažįstamas jausmas tas, kad 2024 m. rinkimų naktis atrodė lyg déjà vu – apėmė ta skandinanti nuojauta, kad ir vėl mums nepasiseks. Tikėjomės, kad protingas, inteligentiškas kandidatas nugalės nenuoseklų, gerokai senstelėjusį pretendentą. Tačiau nepavyko. Šįkart demokratų rinkėjai tikrai buvo sunerimę, kad tai, kas dedasi, yra neteisinga, vis dėlto dauguma mano pažįstamų žmonių po šoko gana greitai atsigavo. Tai nereiškia, kad mes mažiau nerimaujame ar esame mažiau prislėgti, tačiau žinome, kas vyks toliau, mokame tam pasirengti.

Kitas dalykas, kuris labai skiriasi, yra tai, kad pirmasis Trumpo prezidentavimas iš esmės pakeitė žiniasklaidą – ji tiesiog atsitraukė nuo nepriklausomos kritikos, aptariančios rinkimų kampaniją. Patys žurnalistai prisipažino esantys to šokiruoti. Suprato gyvenantys pasaulyje, kurio nusistatytos normos, ribos nuolat laužomos, net jie patys tiesiogiai prie to prisideda. Du pagrindiniai JAV laikraščiai šiemet nepatvirtino savo paramos kandidatei į prezidentus. Ir tai reikšmingas ženklas – didžiosios žiniasklaidos organizacijos žino, jeigu palaikys Trumpą, gaus naudos iš jo prezidentavimo, todėl nenori rizikuoti, kad išbandytų, kas bus, jei Trumpas ims atvirai kovoti su savo kritikais.

Washington Post ir Los Angeles Times priklauso milijardieriams, kurie nusmukdė šiuos leidinius, padarę ekonomiškai pažeidžiamus. Iš esmės visi JAV laikraščiai šiuo metu yra ekonomiškai pažeidžiami. Iš pradžių žmonėms atrodė, kad milijardieriai pagaliau suprato, ką gero jie galėtų padaryti su savo pinigais – teikti viešąsias paslaugas. Tik tada, kai tie leidėjai apgavo savo pavaldinius, nesitardami su redakcijomis, apie ką ir kaip rašyti, vienvaldiškai priimdami sprendimus, skaitytojus ištiko šokas – milijardieriai remia milijardierių! Manau, tai dar vienas žingsnis, paskatinęs liberaliosios auditorijos pasitikėjimo žiniasklaida eroziją.

Dar grįšime prie žiniasklaidos temos, bet pirmiausia norėčiau aptarti citatą iš jūsų knygos, kurioje apgailestavote, kad Amerikos demokratija nepataisomai sulaužyta. Ar manote, kad situacija vis dar tokia pati? Ir jeigu taip, ar iš tikrųjų ji nebepataisoma? Ar galima sakyti, kad JAV demokratija šiandien neatpažįstamai skiriasi nuo ankstesnių laikų?

Pirma, bet kuris istorikas jums pasakytų, nors yra demokratinių principų, vienodai galiojančių nuo XVIII amžiaus, laikui bėgant jie buvo įgyvendinami iš tikrųjų labai skirtingai. Dabar turime tą pačią konstituciją, kokia buvo tada, kai klestėjo vergija, moterys negalėjo balsuoti ir pan. Laikui bėgant, keitėme ir tobulinome konstituciją demokratijos labui. Tiesą sakant, supratimas, kas yra demokratija, per pastaruosius 250 metų smarkiai pasikeitė. Anuomet labai mažai žmonių tikėjo, kad demokratijai reikia afroamerikiečių, kurių didžioji dauguma buvo pavergta iki 1864 ar 1865 m., dalyvavimo. Tam reikėjo pakeisti supratimą, kas yra demokratija. Naujas jos modelis tapo atskaitos tašku, siekiant užtikrinti moterų rinkimų teisę 1919 m., po to visuotinę afroamerikiečių rinkimų teisę 1960 m. Tai buvo sunki kova ir ilgas transformacijos laikotarpis.

Manau, 2016-ieji todėl atrodė visiškai kitaip, kad taisyklės buvo sulaužytos labai greitai, išnyko visi vadinamieji „džentelmeniški susitarimai“. Minties, kad vyrai, kurie ne tik seksualiai nesutramdomi, juo labiau seksualiai smurtaujantys prieš moteris, koks yra Trumpas, bet ir asmenys, kurių vedybinis gyvenimas netvarkingas, negali balotiruotis į prezidentus, atsisakyta tik ano amžiaus 10-ajame dešimtmetyje. Galima sakyti, Billas Clintonas padėjo rinkėjams susitaikyti, kad prezidentu gali būti vyras, kaltinamas išklydimu už santuokos ribų, seksualiai priekabiaujantis prie moterų. Tačiau pati norma išnyko tik tada, kai pasirodė Trumpas ir pareiškė: „Aš toks esu, priimk tai arba nesikišk.“ Tai sukėlė daugybę staigių pokyčių 2016 m. rinkimų cikle ir vėliau, todėl daugeliui amerikiečių atrodo, kad demokratija nebepataisomai sugadinta.

2020 ir 2024 m. matėme, kad prie tų, kurie balsavo už Trumpą 2016 m., per tuos aštuonerius metus prisidėjo vis daugiau žmonių. To, ką tokie liberalai kaip aš laikė apgailėtinu amerikiečių apsirikimu, pasirenkant prezidentą, nebegalima vadinti klydimu, jeigu tai tęsiasi po aštuonerių metų ir vis daugiau žmonių iš įvairių elektorato sluoksnių prisijungia prie šios grupės.

Sakote, per pastaruosius aštuonerius metus parama Trumpui didėjo. Vis dėlto likus kelioms savaitėms ir dienoms iki rinkimų, apklausos rodė, kad lenktynės vyksta vienas prie vieno, kai kuriose svyruojančiose valstijose Kamala Harris buvo net šiek tiek priekyje. Kaip manote, kodėl per šiuos rinkimus apklausos buvo tokios netikslios?

Labai geras klausimas, nes apklausos iš tikrųjų nerodė didelio atotrūkio, pagal Harris kampanijos vidaus apklausas ji visada buvo priešaky. Cooko politinė ataskaita skelbė, kad Trumpas krito žemyn, už jį ketina balsuoti 49,87, o už Harris – 48,25 procento. Manyta, kai Kalifornija suskaičiuos galutinius balsus, Harris palaikymas greičiausiai dar padidės.

Taigi rinkimai iš tikrųjų vyko taškas į tašką, tačiau yra keletas dalykų, apie kuriuos vertėtų pagalvoti. Pirma, niekas, tarp jų ir aš, rimtai nežiūrėjo į Trumpo rinkėjų mobilizavimo operaciją, perduotą JAV Turning Point (tai konservatyvi politinė NVO, kurią įkūrė respublikonų aktyvistas Charlie’s Kirkas). Tas visiems žinomas pasipūtėlis šią imperiją sukūrė, aplink save sutelkdamas jaunus konservatyvius vyrus. Tada Elonas Muskas pasamdė daugybę žmonių, kurie medžiotų rinkėjų balsus. Paprastai šitaip nedaroma. Daugelis analitikų, vertindami tai, tvirtino, kad ši apgaulė niekada nesuveiks. Bet suveikė daug geriau negu tradicinis demokratų savanorystės modelis. Žvelgiant atgal, Trumpo kampanijos strategija buvo surinkti balsus tų, kurie paprastai nebalsuoja, tą jis darė ir 2016 m. Abu kartus pavyko.

Tai paveikė ir apklausas – retai arba pirmąkart balsuojančius labai sunku apklausti, nes jie yra ne visuose sąrašuose. Tokie kaip aš, balsuojantys absoliučiai visada, lengviau pasiekiami, negu tie, kas nebalsavo penkerius ar šešerius metus arba kas daug juda, todėl sunku juos apskritai surasti.

Kyla klausimas, ar Trumpo pergalė susijusi su tuo, kaip jis kreipėsi į žmones, sakydamas prieštaringas, poliarizuojančias, kartais nenuoseklias kalbas, o gal iš tikrųjų nepaisant to? Ar kreipdamasis į rinkėjus jis kada nors iš tikrųjų akcentavo problemas?

Ir taip, ir ne. Billo Clintono patarėjas Jamesas Carville’s dar 1992 m. sakė: „Tai kvaila, juk čia ekonomika.“ 

Amerikiečiai daug dėmesio skiria namų ūkio biudžetui, bet visiškai nesidomi sudėtingais ekonomikos ir politikos klausimais. Kai Kamala Harris paskelbė savo kandidatūrą, du trečdaliai amerikiečių neįsivaizdavo, kas ji tokia. Taigi čia„sprogstamasis“ mišinys, kai žmonės atitrūkę nuo politikos, bet prisirišę prie žiniasklaidos, kuri kraštutinai suasmeninta ir dažnai labiau susijusi su piktnaudžiavimais negu rūpinasi informacijos perdavimu. Didelė dalis žmonių sunkiai dirba ir tiesiog nekreipia dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui.

Aptarkime socialinės žiniasklaidos vaidmenį rinkimuose, ypač Elono Musko platformą X. Anąkart, kai buvo išrinktas Trumpas, neabejotinai turėjo įtakos jo asmeninis Twitter profilis, bet manau, kad nuo to laiko infosfera smarkiai pasikeitė. Kaip vertinate dabartinę politinės informacijos aplinką? Ar viską jau užvaldė influenceriai ir socialiniai tinklai? Buvo paskelbta nauja Pew tyrimų centro ataskaita, rodanti, kad 20 proc. amerikiečių apsiriboja naujienomis, kurias gauna iš influencerių.

Neseniai tą gerai įvertino Aleksandra Ocasio-Cortez, kongresmenė iš Niujorko. Žmonės nebetiki, kad žiniasklaida yra teisinga. Jie vertina tik informaciją, gaunamą iš konkrečių asmenų, kuriais pasitiki. Ocasio-Cortez kalbėjosi su tais, kurie balsavo ir už ją, socialistę, ir už Donaldą Trumpą, nemažai žmonių taip darė. Ji klausė, kodėl balsavo už juos abu. Gavo atsakymą: „Aš pasitikiu tavimi ir pasitikiu juo.“ Jiems nerūpi ideologija. Tiesiog mato žmogų, kurį, jų manymu, gerai pažįsta, todėl tiki, kad jis sako gryną tiesą.

Žinoma, niekas nesako tiesos visą laiką, tačiau Donaldas Trumpas tiesą sako dramatiškai daug rečiau negu kiti žmonės. Nemažai amerikiečių apėmęs troškimas, jau tapęs socialinės žiniasklaidos infrastruktūros ir verslo modelio dalimi, prisirišti prie kurio nors vieno influencerio ir visko iš jo mokytis. Trumpo rinkėjai, pavyzdžiui, tokie kaip mano svainis, žiūri YouTube vaizdo įrašus apie influencerius, kurie, jo manymu, pasakys viską, ką jis turi žinoti. Kartais tai, ką jie sako, yra visiškai klaidinga. Kartais demonstruojamas keistas požiūris į tiesą. Tačiau daugelis vartotojų išvis nemano, kad egzistuoja patikimas pagrindinės žiniasklaidos šaltinis. Fox News savąjį naujienų modelį lengvai suderino su influencerių plepalais. 

Kaip, jūsų manymu, dabar elgsis vadinamoji pagrindinė žiniasklaida? Ar ieškos galimybių atgauti „tiesų stuburą“? O gal ketina dar labiau supanašėti su influenceriais, kaip tą jau padarė Fox News?

Pagrindinė žiniasklaida nerodo jokių ženklų, kad norėtų ir dar apskritai gebėtų kritiškai apmąstyti tai, kur link ji pastūmėjo Amerikos politiką. Pagrindinė žiniasklaidos srovė atrodo suglumusi. Praėjus beveik dešimtmečiui, vadinamieji skilčių redaktoriai vis dar nesiorientuoja, kaip nušviesti Trumpo fenomeną ir laikyseną.

O koks požiūris į Eloną Muską? Jis ne tik turtingiausias, bet ir vienas politiškai įtakingiausių žmonių pasaulyje…

Jis iš tikrųjų turtingiausias ir daro didžiulę įtaką ten, kur niekada neturėtų jos daryti. Tai, kad Starlink jis sukūrė kaip privatus verslininkas, todėl ši sistema nepriklauso JAV vyriausybei, tikriausiai yra viena didžiausių strateginių klaidų Amerikos istorijoje. Jis gali tiesiog pasakyti: „Aš uždarau Starlink šioje srityje, kad ukrainiečiai negalėtų pulti, nesijaudink dėl to, Vladimirai.“ Ir, žinoma, jis nėra saistomas konvencijų, kurių privalo laikytis visi oficialūs vyriausybės nariai.

Vis dėlto Musko galia naujojoje administracijoje priklausys nuo to, ar jiedu su Trumpu ir toliau sutars. Medaus mėnuo negali trukti ilgai, nes jų abiejų ego yra tiesiog fenomenalus. Elonas sugeba nuolat įžeisti beveik visus. Žinau, kad jis turi palaikymą nemažos dalies jaunų baltųjų vyrų, kurie dėl daugybės priežasčių mano, kad Muskas yra „kietas“, vis dėlto jis ne itin gerai sutaria su savo kolegomis. Nelabai jį mėgsta ir kiti milijardieriai.

Musko dienos, kai jis buvo geriausias Donaldo Trumpo draugas, suskaičiuotos. Tiesiog negali du egoistai tilpti pačioje valdžios viršūnėje. Be to, Elonas iš esmės tą daro dėl pinigų. Žinau, kad jis laikėsi labai reakcingų tiek politinių, tiek ir kultūrinių pažiūrų. Iš esmės kanalą X pavertė dešiniojo sparno ruporu. Daugelis amerikiečių atsisako X, nes nenori būti įtraukiami į šį nacistinio atspalvio jovalą. Be to, turtuolis Muskas iš esmės sunaikino kanalą finansiškai.

Nesunku įsivaizduoti, kad jam pradėjus tokius dalykus daryti valdžios pašonėje, jį atstums net labiausiai atsidavusieji MAGA ideologijai.

Jau matome ir kai kuriuos kitus Donaldo Trumpo pasirinkimus į būsimą administraciją. Kaip juos vertinate ir kokius bendrus lūkesčius puoselėjate ateinantiems ketveriems metams? Šiek tiek aptarėme požiūrį „na, mes jau anksčiau ištvėrėme Trumpą ketverius metus“. Bet ar manote, kad ir šįkart bus aktualu „kaip nors ištverti“, gal ši administracija vis dėlto kitokia? Ar Trumpas pakeis Vašingtoną dar labiau negu per ankstesnę savo kadenciją?

Vienas iš keistų dalykų, šiuo metu vykstančių JAV, yra tai, kad visi politikos analitikai aiškina, kas bus toliau, tarsi tą žinotų. Aš stengiuosi išlikti atvira įvairioms galimybėms. Manau, kai kurie dalykai, kuriuos Trumpas žada padaryti, yra daug sunkiau įgyvendinami, negu atrodo jam ir jo patarėjams, pavyzdžiui, Švietimo departamento demontavimas. Jie viskam taiko ankstesnį savo modelį, t. y. vadovauti departamentui paskiria ką nors, kas yra priešiškas tos agentūros misijai. Tai klasikinis žingsnis. Ronaldas Reaganas tai padarė 9-ajame dešimtmetyje, kai vadovauti Lygių užimtumo galimybių komisijai paskyrė Clarence’ą Thomasą, netikėjusį teigiama tos agentūros misija, ir jis aktyviai dirbo, kad ją panaikintų. Tai gana senas žaidimas. Tačiau Thomasas buvo teisininkas ir gerai žinojo, ką ta komisija turėtų daryti. 

Manau, viena iš problemų, su kuriomis susidurs antroji Trumpo administracija, bus ta, kad jau daug žmonių pasitraukė iš Respublikonų partijos arba iš jos buvo išstumti, tad trūksta patyrusių, gerai informuotų asmenų, kurie išmanytų, kaip ką sugriauti ar uždaryti. Respublikonai turi tūkstančių tūkstančius 20–30 metų amžiaus šalininkų, kuriems Vašingtonas ir patikės daryti šiuos dalykus. Matysim, kas iš to išeis.

Tikra lyderystė yra didžiulė problema. Į naująjį kabinetą daugiausia parenkami menkai patyrę kongresmenai, net televizijos influenceriai. Antai Fox News visažinis Pete’as Hegsethas nominuotas Gynybos departamento vadovu. Šis krikščionių nacionalistas buvo kaltinamas seksualiniu priekabiavimu, tačiau Trumpui šie dalykai nėra svarbūs, gali reikšti net pridėtinę vertę. Svarbu ir tai, kad Hegsethas niekada niekam nevadovavo, išskyrus būrį, kai tarnavo kariuomenėje. Jis akyse nematė ir nemoka skaityti federalinio biudžeto. Manau, tai sukels papildomų rūpesčių, bet rimtų pokyčių veikiausiai nebus.

Neturiu jokių vilčių ar iliuzijų. Manau, nuo tada, kai Trumpas pirmąkart pradėjo eiti prezidento pareigas, Jungtinės Valstijos politiniu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu pasuko atgal. Nesitikiu, kad per mano gyvenimą šalis atsigaus po trampizmo padarytos žalos. Ir tai labai liūdna. Bandau įsivaizduoti, kaip skaudu būtų buvę numirti Europoje 1946 m. Jūs išgyvenote karą. Ištvėrėte kelias siaubingas okupacijas. Likote gyvas, tačiau tada, velniai griebtų, susergate vėžiu ir žinote, kad nebepamatysite pasaulio ateities, kuri atsiras po demokratijos egzistencinio susirėmimo su totalitarizmu. Manau, panašiai dabar jaučiasi daugelis iš mūsų, esame tiesiog apmulkinti, nors ir visai kitame lygmenyje.

Beveik nekalbėjome apie užsienio politiką, bet labai nerimauju, kad Trumpo administracija leis Putinui eiti tolyn Rytų Europoje. Žinau, kad Lenkija daugeliu atžvilgių yra pasipriešinimo Maskvos agresijai priešakyje. Jei Ukraina kris, Rusija vėl stovės jūsų pasienyje. Lenkija turi sieną su Putino sąjungininke Baltarusija. Manau, į tai reikia būtinai atkreipti dėmesį.

Šiuo metu iš tikrųjų neaišku, kaip elgsis Trumpas, kokia bus jo politika. Girdėjome pasigyrimus užbaigti karą per 24 valandas, tačiau tai atrodo visiškai nerealu. Niekas nesiginčija, kad iš esmės turime patys rūpintis savo likimu. Lenkija kitais metais į gynybą ir kariuomenę investuos beveik 5 proc. savo BVP. Tai didžiulis pokytis, tikrai teks susiveržti diržus.

Kita šios problemos pusė ta, kad kuo daugiau turime investuoti, bandydami apsisaugoti nuo agresijos, totalitarizmo, autokratijos, tuo mažiau lieka lėšų ir galimybių daryti tai, kas iš tikrųjų palaiko demokratiją, pavyzdžiui, išlaikyti ir plėsti gerą socialinės apsaugos tinklą, užtikrinti normalų gyvenimo lygį.

Štai čia, manau, daugelio Trumpo rinkėjų nepakankamas išprusimas tikrai daro žiaurią meškos paslaugą, nes jie nesupranta, kad tai, ką prezidentas darys – pavyzdžiui, smarkiai padidins muitų tarifus kai kurių šalių prekėms, užuot apmokestinęs turtinguosius, pabrangins pačių amerikiečių pragyvenimą. Kartais girdime Trumpo šalininkus tvirtinant: „Na, jis sako tuos dalykus, bet iš tikrųjų neturi jų omenyje.“ O kas tą žino? Jei būtumėte balsavę už Harris, dabar visai nereikėtų dėl to jaudintis.

Ypač didelį nerimą kelia planuojama masinė deportacija – mūsų šalyje yra 11 milijonų imigrantų, Trumpo administracija pažadėjo visus deportuoti. Niekam iš europiečių neturėčiau aiškinti, koks baisus šitas užmojis. Laikraštyje New York Times naujoji Trumpo administracija giriasi, iš kur gaus pinigų stovykloms statyti, aš nejuokauju – ji ten laikys žmones, prieš juos deportuodama. Tai ne tik simboliškai slegianti, bet ir iš tikrųjų sukrečianti paralelė su tuo, kas nutiko per Antrąjį pasaulinį karą. Pagrindiniai šalies ekonomistai irgi pripažįsta, kad tai nežmoniška, siaubinga, be to, suduos triuškinantį smūgį Amerikos ekonomikai.

Ar turite kokių nors istorinių atskaitos taškų, kurie, jūsų manymu, padėtų suprasti, ką Trumpo prezidentavimas reiškia Jungtinėms Valstijoms, Amerikos visuomenei ir pasauliui? Ar istorijoje yra kokių nors paralelių, iš kurių galėtume pasimokyti?

Norėčiau akcentuoti 1880–1890 m., kuriuos Amerikos istorikai neoficialiai vadina aukso amžiumi, kai nevaržomai iškilo kapitalizmas, atsirado naujos rūšies kvaziaristokratija su Vanderbiltais, Rockefeleriais ir t. t. Tai laikotarpis, kai vyko didžiausi Amerikos istorijoje smurtiniai neramumai, buvo pati nestabiliausia ekonomika, su tuo nesusidurta nei anksčiau, nei vėliau.

Nevaržomas kapitalizmas lemia tam tikrą ekonomikos nepastovumą, pradėjusį vėl ryškėti per pastaruosius šešerius ar aštuonerius metus. Kol kas didelių nuosmukių nematome, nors per pandemiją viena akcijų rinka žlugo, bet paskui atsigavo. Tačiau vis spartesniais ciklais vyksta pakilimai ir atoslūgiai. Pavyzdžiui, iškart po Trumpo išrinkimo akcijų rinka pakilo 1500 punktų. Tada nukrito 300, tada pakilo 150, paskui vėl nukrito 500 punktų. Po 1890-ųjų, ypač po 1929 m., buvo įvestos visokios patikros, apsaugos priemonės kapitalizmui reguliuoti. Pastebime, kad jos vėl yra atlaisvinamos net pašalinamos, tačiau nemodernizuojamos, kad prisitaikytų prie naujų finansinių realijų, atsiradusių per pastarąjį dešimtmetį.

Kas dar pamokomo įvyko 1880-aisiais ir 1890-aisiais? Buvo laisvai platinami vaistai, nors niekas nežinojo, ar jie yra saugūs, ar ne. Laikraščiai skelbė, kur galima nusipirkti opiumo ir kokaino, užpilto toniku. Žmonės pasitikėjo įvairiais preparatais, kurie jiems ne tik nepadėjo, bet smarkiai pakenkė.

RFK jaunesnysis, paskirtasis sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų sekretorius, žada, kad Amerikos sveikatos priežiūra vėl bus visiškai nemokama, tačiau jis panaikins ilgalaikę prevencinės sveikatos priežiūros praktiką, antai vakcinas, sugriežtins jau sušvelnintas taisykles, susijusias su globa ir sveikata. Pavyzdžiui, GLP-1 inhibitoriai, tokie kaip Ozempic, buvo sukurti tam, kad didžiulį antsvorį turintys, diabetu sergantys žmonės numestų dalį svorio ir kontroliuotų savo sveikatą. Na, dabar visi juos naudoja kūnui pagražinti. Galima nusipirkti internetu ir naudoti be gydytojo priežiūros. Tačiau yra ir kita medalio pusė – kadangi Kennedy’s mano, kad GLP-1 inhibitoriai yra blogis, Medicaid ir Medicare, ko gero, nustos juos teikti žmonėms, kuriems jų iš tikrųjų reikia.

Ko galėtume tikėtis? „Aukso amžiaus“ laikais, susidūrę su rasizmu, mizoginija, precedento neturinčia valdžios parama turtingiesiems, progresyviai mąstantys žmonės sukūrė liberalaus valdymo viziją. Didžiulis socialinės minties ir politinio pasipriešinimo perorientavimas vyko iki pat XX a. 7-ojo dešimtmečio. Progresyvūs reformatoriai pradėjo kontakuoti su varguomene, kad išsiaiškintų jos problemas. Jie kūrė naujas švietimo formas, svarstė, kaip vyriausybė galėtų geriau atstovauti paprastų žmonių interesams. 

Kai viskas ima eiti iš proto, nes valstybė remia priespaudą ir fanatizmą, visada atsiranda bandančių tam pasipriešinti, įsivaizduojančių visai kitokią, daug teisingesnę pasaulio tvarką.

To aš ir tikėčiausi.