Skirtumų kultūra

Kelios įvadinės mintys

“Mūsų kultūros savitumo ir atsparumo išbandymas atvirumu”, – taip suformuluotą Kultūros barų konkurso temą, jei ne būtina, tai bent jau įmanoma paremti keliomis pagrindinėmis prielaidomis. Šio rašinio autoriaus manymu, jos galėtų būti tokios: 1) Lietuvos kultūra yra savita. Tai reiškia, kad bent jau tam tikrais atžvilgiais ji skiriasi nuo kitų, tiek kaimynystėje, tiek ir toliau esančių Europos tautų nacionalinių kultūrų, be to, tas savitumas yra suprantamas kaip tam tikra vertybė, kuri verta būti išsaugota; 2) nors pastarųjų keliolikos metų Lietuvos kultūriniame diskurse sąvoka “atvirumas” paprastai vartojama teigiama prasme, tačiau šiuolaikiniame integracijos į Europos Sąjungą kontekste atvirumas neišvengiamai reiškia ir iššūkius, kuriuos Lietuvos kultūrai meta globalizacijos jėgos ir pasaulyje stiprėjančios tam tikros kultūrinės tendencijos. Jos kelia grėsmę kultūros savitumui, todėl reikėtų jei ne išrasti kultūros savisaugos mechanizmus, tai bent jau juos aktualizuoti; 3) įvardį “mūsų” konkurso temos pavadinime galima interpretuoti ne vien siaurąja “lietuviška” prasme (nors ši prasmė, be abejo, yra pirminė), bet ir platesne “europietiška” prasme (juk esame ne vien lietuviai, bet ir europiečiai) – kokia bus Europos kultūros savitumo ateitis globalėjančiame pasaulyje.

Mus dominanti problema, kaip ir daugelis problemų, suponuojančių išlikimo klausimą, intriguoja. O intriguojančios problemos gundo pateikti padėtį dramatizuojančius supaprastintus, užtat daugelio greitai įsimenamus, populiarius atsakymus. Bene labiausiai paplitę (populiariausi) požiūriai į Lietuvos kultūros, o iš dalies ir į lietuvių tautos, ateitį susivienijusioje Europoje yra trys: 1) nekritiškai pesimistiškas arba europofobinis (“tiek kaip etninis, tiek kaip kultūrinis vienetas Lietuva, kaip ir kitos mažos šalys bei tautos, ateities Europos Sąjungoje neturi”)1; 2) neatsakingai optimistiškas (“mums niekas negresia, savo kultūrą galėsime puikiausiai puoselėti panašiai, kaip savo kultūrą puoselėja x”, – priklausomai nuo simpatijų, minimi danai, olandai, liuksemburgiečiai arba kokia nors kita “maža” ES tauta); 3) atsargiai optimistiškas (“mūsų tautos ir mūsų kultūros ateitis suvienytoje Europoje priklauso tik nuo mūsų pačių”).

Pirmųjų dviejų požiūrių ribotumą išduoda daugumos šių požiūrių gynėjų liguistas, kone mazochistinis, Lietuvos “mažumo” suvokimas (“esame maži, todėl suvienytos Europos tautų katile ištirpsime kartu su kitomis mažomis tautomis” versus “nepaisant to, kad esame maži, neišnyksime, kaip iki šiol neišnyko kitos mažos tautos, senesnės ES narės”). Abu šiuos priešingus požiūrius vienija prielaida, kad “didelės” tautos jau vien dėl savo didumo turi daugiau galimybių išlikti negu “mažos”. Tačiau šiais laikais nedaug kas tiki istorijos dėsniais ir taisyklėmis. Istorija yra didelių ir mažų tautų kapinynas – čia Hegelis teisus. Tačiau vargu ar būtų galima tvirtinti, kad jos favoritės akivaizdžiai yra didžiosios tautos. Juk nei romėnai – kadaise viena iš daugelio Apeninų pusiasalio tautelių, nei Mahometo laikų arabai, kontroliavę vos vakarinę Arabijos pusiasalio dalį, nebuvo didelės tautos. Jų iškilimas yra ne tiek dėsningumas, kiek paslaptis (arba atsitiktinumas, jei “paslaptis” kam nors kelia alergiją), lygiai kaip paslaptis yra didingų Egipto, Babilono, Bizantijos ir Inkų civilizacijų nugrimzdimas nebūtin, lygiai kaip paslaptis yra nedidelių tautų – žydų, graikų, armėnų ir romų – stulbinantis gyvybingumas. Panašių pavyzdžių būtų galima nurodyti daug daugiau, o ir lietuvių tautos vaidmuo XIV-XV a. Vidurio ir Rytų Europoje buvo nepalyginamai didesnis už vaidmenį, kuris “objektyviai tiktų” tokį individų skaičių turinčiam etnosui. Visa tai turint omenyje, prognozės, kiek – šimtą, du ar penkis šimtus metų – išliks lietuvių kalba, yra tokio paties lygio “sportas”, kaip ir prognozės, kiek – dvidešimties, trisdešimties ar penkiasdešimties metų – mums prireiks, kad pasiektume dabartinį ES šalių gyvenimo lygio vidurkį. Šito negali žinoti niekas. Istorija yra ne tiek racionalaus apskaičiavimo ir prognozavimo, kiek atsitiktinumo, azartinio lošimo ar paslapties – kaip kam patinka – stichija.2

Palyginti su pirmaisiais dviem, trečiasis požiūris atrodo realistiškiausias. Didžiausias jo privalumas tas, kad akcentuojamas ne mūsų tautos dydis, bet mūsų atsakomybė, todėl šis požiūris yra atviras tiek mūsų sėkmės, tiek pralaimėjimo galimybei. Tačiau ir šis požiūris turi trūkumą, paveldėtą iš politinės retorikos, kurios tikslas, be abejo, kilnus – įkvėpti mums pasitikėjimo savo jėgomis, kad patys jaustumės atsakingi už savo likimą. Vis dėlto ne viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Šitas požiūris, kaip ir pirmieji du, pernelyg priklausomas nuo nacionalinės (tiek politiniu, tiek kultūriniu atžvilgiu) paradigmos ir beveik ignoruoja tą faktą, kad susivienijusioje Europoje, aišku, jei toji ateities Europa bus gyvybinga ir visavertė tiek politinė, tiek kultūrinė tikrovė, turinti savo unikalų veidą globalizuotame pasaulyje, neišvengiamai turės kurtis antnacionalinis identitetas ir tam tikru mastu – antnacionalinė Europos kultūra. Tačiau jei taip, tai mūsų kultūros ateitis susivienijusioje Europoje priklausys tiek nuo mūsų pačių kultūrinių pastangų ir kūrybiškumo, tiek ir nuo Europoje besiformuojančio antnacionalinės europinės kultūros. Kokia bus (jei apskritai bus) toji suvienytos Europos ateities kultūra? Ar ji bus palanki nacionalinių kultūrų tradicijų tęstinumui? Prognozuoti būtų rizikinga. Tačiau galima kelti klausimą: kokia galėtų (arba turėtų) būti susivienijusios Europos kultūra, kad nacionalinės kultūros – jos sudėtinės dalys – nuo Vokietijos iki Maltos galėtų jaustis antnacionalinės kultūros visavertės kūrėjos?3

Nuolat kalbama apie būtinumą kurti sutarimo kultūrą, turėsiančią iškilti virš nacionalinių ambicijų ir egoizmo.4 Minima ir pasitikėjimo kultūros, būtinos efektyviam demokratinių institucijų funkcionavimui, ugdymo svarba.5 Aišku, stipri Europos demokratija sunkiai įsivaizduojama be iš vidaus plaukiančios intencijos susitarti, intencijos, kuri nėra institucinio spaudimo ar sankcijų baimės rezultatas, bet sutarimo kultūros vaisius. Tačiau sutarimo ir pasitikėjimo kultūra pati savaime dar nereiškia, kad į klausimą apie Lietuvos ir kitų nacionalinių kultūrų ateitį Europos sąjungoje bus atsakyta teigiamai – juk lengviausia susitarti tiems, kurie yra panašūs. Todėl šalia sutarimo ir pasitikėjimo kultūros, manyčiau, būtina kalbėti ir apie skirtumų kultūrą. Kas yra skirtumų kultūra? Prieš atsakydami į šį klausimą, trumpam sugrįžkime prie epigrafo, kurio pasirinkimas galėjo pasirodyti keistokas.

II. Kodėl Baudelaire”as?

Skandalingojo poeto citatą6 pasirinkau todėl, kad šis prancūzas buvo vienas iš tų europiečių, kuriems visiškai svetimas tikėjimas progresu ir utopijomis. Jis, kaip ir jo amžininkas Fiodoras Dostojevskis, puikiai perprato tamsiąsias žmogaus prigimties puses. Bet kuo čia dėtos utopijos ir tamsioji žmogaus prigimties pusė?
Esu rašęs, kad viena iš svarbiausių kultūros funkcijų yra nustatyti santykį tarp “savo” ir “svetimo”, tarp “manęs” ir “kito”.7 Šiuo atžvilgiu kiekviena kultūra neišvengiamai yra didesnės arba mažesnės prievartos kito atžvilgiu įteisinimas, todėl niūrioje Hobbeso visuomenės atsiradimo vizijoje esama tiesos. Kitas, tiek, kiek jis tikras kitas, kiek jis yra ne-aš, netapatus man, visada nepatogus ir nepageidaujamas. Bandžiau išskirti kito išstūmimo arba atsikratymo kitu, t.y. kito kitoniškumo paneigimo, mechanizmus: a) brutalus fizinis kito sunaikinimas; b) kito kitoniškumo paneigimas sąmonėje; c) kito ištrėmimas. Kiekvienoje kultūroje šitie mechanizmai yra nuo seno žinomi, skiriasi tik jų taikymo mastai.8

Likimo ironija, bet Vakarų kultūros erdvėje, kurioje išsiskleidė asmens, sąžinės laisvės ir tolerancijos vertybės, XX amžiaus pirmojoje pusėje vieni homo sapiens rūšies atstovai surengė masines kitų savo rūšies atstovų skerdynes ir nužudė kelias dešimtis milijonų žmonių. “Kaip galima kurti muziką po Aušvico?” – retoriškai klausė T.W. Adorno, o daugybė Vakarų intelektualų, ypač pradedant septintuoju dešimtmečiu, vis atkakliau įrodinėjo, kad pirmosios amžiaus pusės baisybės buvo loginė dualistinės platoniškosios-krikščioniškosios metafizikos pabaiga ir galutinis nuosprendis idealistiniam mąstymui, esamybę ir dabartį aukojančiam siekiamybės, privalomybės ir ateities dėlei. Todėl, nors pokario Europos integraciją krikščioniškosios demokratijos ideologija skatino labiau negu bet kuri kita, tačiau netrukus Europa pradėjo vis sparčiau grimzti į sociopolitinę nirvaną.9

Didžiosios Rytų doktrinos, pirmiausia budizmas, kančios priežastimi laiko būties esmę žalojantį skilimą, kurį esame įpratę vadinti subjekto ir objekto perskyra, skilimą, kuris yra bet kokio troškimo pagrindas (o neišsipildęs troškimas ir sukelia kančią), todėl žmogus turi siekti, kad sąmonė įveiktų būties skilimą ir paneigtų pasaulį kaip kažką kitą. Kitas yra iliuzija, sąmonės apgaulė, sapnas, iš kurio reikia pabusti. Kas žino, gal didieji Rytų mokymai iš tikrųjų uždėjo apynasrį agresyviems homo sapiens instinktams, kito naikinimo aistrą, agresiją prieš kitą kaip kūną ir kraują pakeisdami kito sunaikinimu sąmonės lygmenyje?10 Panašiai vyko ir pokario Europoje. XIX a. prasidėjęs krikščioniškojo dualizmo puolimas, XX a. antrojoje pusėje tęsėsi, nors jo aistra vis sparčiau blėso (tai atspindi ir tokios emociškai skurdžios sąvokos kaip “postmodernizmas” ir “dekonstrukcija”). Būvis, kurį sąlygiškai įvardijau kaip sociopolitinę nirvaną, asocijuojasi su daugeliu dalykų, tarp kurių minėtinos utopinės McLuhano (technologinė) ir Fukuyamos (istorijos pabaigos) ateities vizijos, įvairios postmodernistinės filosofinės teorijos, įrodinėjančios neva “nėra nieko anapus diskurso ir teksto”, užsitęsusi krikščioniškosios pasaulėžiūros erozija, masinė kultūra ir vartojimo kultas.

Polinkis į homogeniškumą ir skirtumų neigimas vienija visus išvardytus dalykus. Kitas kaip tikras kitas neegzistuoja. Kitas yra tik iliuzija, fantomas, sapnas. Tuo persmelkta tiek McLuhano vizija apie visą Žemės rutulį apėmusią centrinę nervų sistemą11, tiek ir istorijos pabaigos scenarijus, pagal kurį visame pasaulyje įsigali vartotojiška masinė kultūra, liberali demokratija, hedonistinės vertybės ir pax Americana. Homogeniškumo dvasiai atstovauja tiek visą realybę su visais jos skirtumais kalboje ir tekste ištirpdančios doktrinos, tiek masinės kultūros kuriama mitologija, kurioje išnyksta ribos tarp praeities ir ateities, lieka tik vartojimo “dabar”, Amžinasis Dabar.

Deideologizuota gerovės visuomenė, įveikusi prieštaravimus ir skirtumus, besivadovaujanti hedonistinėmis vertybėmis, sau pakankama visuomenė, kai būti tolerantiškam nieko nekainuoja, atvirkščiai, yra lengva ir net malonu (nes realių skirtumų nebeįžvelgiama ir tolerancijos objektas, kitas, faktiškai yra tas pats) – tai ir yra sociopolitinės nirvanos būsena. Tačiau ši būsena yra pasiekiama realių skirtumų, realaus kito pašalinimo kaina. Juk kitas gali būti sunaikintas ne vien fiziškai, kaip kūnas ir kraujas. Kitoniškumo realumas yra užmušamas, kai skelbiama jį egzistuojant tik kalboje ir tekste arba kai jis nužeminamas iki “simuliakro” statuso ą la Baudrillard. “Žmogus visuomet panašus į žmogų ir jam lygus, visuomet laukinės būklės”. Kitas, jei jis tikras kitas, visada yra nepatogus, visada kelia problemų, todėl ir tikra tolerancija neišvengiamai yra keblus uždavinys, o būti tolerantiškam nėra nei lengva, nei malonu. Todėl kiekviena kultūra, kaip ne itin taikingos homo sapiens rūšies kultūra, turėjo ir turės kito išstūmimo, kito paneigimo mechanizmus (visuomet laukinės būklės). Tačiau čia reikia būti atsargiems. Mat pati Europos kultūra, galbūt labiau negu bet kuri kita, nuo pat savo ištakų mito tikrai realiais skirtumais.

III. Skirtumų kultūra

Larry”s Siedentopas mano, kad svarbiausias besivienijančios Europos uždavinys artimiausiais dešimtmečiais bus sutarimo kultūros, kuri leistų įveikti nacionalinį egoizmą ir apriboti nacionalines ambicijas, kūrimas. Tokios sutarimo kultūros būtinybė akivaizdi. Tačiau galima kelti ir tokį klausimą: o kas lėmė nacionalinės valstybės kaip politinės bendruomenės tipo ir nacionalinės kultūros nešėjos iškilimą XVI-XVII amžiais? Nacionalinės valstybės iškilo ir stiprėjo irstant viduramžių pasaulėjautai, o nacionalinės valstybės politinė teorija pakeitė politinę visuotinės bendruomenės teoriją, kuri dominavo Romos ir viduramžių epochose.12 Kitaip tariant, nacionalinių valstybių Europa pakeitė Europą kaip universitas christiana. Bet ar negali būti taip, kad pati skirtingų nacionalinių valstybių Europa atsirado kaip natūralus kultūros atsakas į tai, kad skirtumais pagrįsta metafizika traukėsi į antrą planą? Viduramžių kultūra (ir net kasdienybė) sunkiai įsivaizduojama be griežtai dualistinės krikščioniškosios metafizikos, Dievo karalystės ir pasaulio karalystės, dangaus ir pragaro vaizdinių, o viduramžių politinė tikrovė – be popiežiaus ir imperatoriaus konkurencijos, be didesnės arba mažesnės įtampos tarp Romos ir pasaulietinių valdovų. Ar negali būti taip, kad skirtingų nacionalinių valstybių Europa yra skirtumų kultūros produktas taip pat kaip ir viduramžių Europa?
Akivaizdu, kad būtent krikščionybėje slypi skirtumų kultūros ištakos.13Būtis/nebūtis, gėris/blogis, malonė/nuodėmė, Dievas/pasaulis, siela/kūnas, dvasia/medžiaga, dangus/pragaras, sukūrimas/pabaiga, Kristus/Antikristas – šios fundamentalios perskyros yra perskyros tarp skirtingų realybių griežčiausia sąvokos “realybė” reikšme. Būties esmė yra ne vienovė, tapatumas ir tolydumas, ne homogeniškumas, bet įvairovė ir skirtumas, heterogeniškumas. Šia būties heterogeniškumo intuicija krikščionybė pranoko tiek islamo, tiek kinų (in ir jang metafizika) pasaulėžiūrą. Negana to, Vakarų krikščionybė kurti skirtumų kultūrą buvo linkusi labiau negu Bizantijos krikščionybė. Skaistyklos dogma, kuria Vakarų krikščionybė bandė susilpninti radikalią dangaus ir pragaro, išganymo ir pasmerkimo opoziciją, vis dėlto neprilygo Rytuose nuolat atgimstančiam mokymui apie apokatastazę, skelbiančiam, kad laikų pabaigoje blogis, o su juo ir pragaras, bus galutinai nugalėtas, todėl ne tik visi nusidėjėliai, bet ir pats Liuciferis būsią išgelbėti. Kita vertus, Vakarai daug intensyviau nei Bizantija, o juolab islamas, išgyveno sacrum ir profanum dramą, todėl du Augustino kalavijai, priešingai nei norėjo pats Augustinas, išvien veikdavo neką dažniau nei būdavo sukryžiuojami tarpusavio kovose.

Mus supantys skirtumai yra realūs – tokia intuicija ištisus šimtmečius alsavo tai, ką šiek tiek senamadiškai galėtume pavadinti Vakarų “siela”. Realūs yra ir mus supantys kiti. Jautrumas skirtumams ir kitų kitoniškumui sudaro pačią Vakarų (ypač Europos) kultūros esmę. Tačiau epigrafo žodžiai, deja, ne veltui yra tokie, kokie yra. Kitas, jei jis yra tikras kitas, visuomet yra nepatogus. Kartais stebimasi, kaip kultūra, kurią ilgus amžius formavo meilės religija save vadinanti krikščionybė, galėjo leisti įvykti tam, kas įvyko XX amžiuje. Tačiau ir holokausto, ir tolerancijos giliausia prielaida yra ta pati – tai iki skausmo realaus kito skirtingumo pajauta. Kaip elgtis su tuo skausmingu (o jis skausmingas tiek, kiek realus) kito skirtingumu?

Ir holokaustas, ir tolerancija tapo įmanomi dėl skirtumų kultūros. Tiek holokaustas, tiek tikra tolerancija reikalauja į kitą žiūrėti rimtai. Kitas tikrai yra kitas. Bet skirtumų kultūra pati savaime nėra nei tolerancijos, nei juolab meilės kultūra, nors meilės imperatyvas – viena iš jos ištakų. Pašalinti kitą – tiek fiziškai jį sunaikinant, tiek įsivaizduojant, kad jo kitoniškumas yra tik iliuzija, – visada lengviau nei jį mylėti. Ir tai yra nuolatinė skirtumų kultūros pagunda. Pagunda, kuriai homo sapiens taip dažnai nesugebėdavo atsispirti.

Bet kuriai kultūrai kito problema yra viena iš svarbiausių. Bet kurioje kultūroje kitas, nesvarbu, kas jis būtų – Dievas, kitatikis, kitatautis, emigrantas, nusikaltėlis, narkomanas, sutuoktinis, homoseksualas, poetas ar filosofas – tiek, kiek jis yra tikras kitas, neišvengiamai yra didesnė arba mažesnė, bet visuomet tikra problema, neišvengiamai yra daugiau arba mažiau nepatogus, o tikra tolerancija neišvengiamai kelia didesnį arba mažesnį, bet visada tikrą, psichologinį skausmą (tuo ji skiriasi nuo abejingumo). Todėl kiekviena kultūra turi tam tikrus kito išstūmimo arba atsikratymo juo mechanizmus. Tačiau Vakarų ir ypač Europos kultūros savitumą lemia tai, kad skirtumai ir įvairovė nėra kažkokios atsitiktinės šios kultūros savybės, atvirkščiai – būties esmėje glūdintis skirtumas, būties heterogeniškumas yra Europos kultūros šerdis. Todėl, grįždamas prie šio rašinio pradžioje suformuluoto klausimo – kokia bus mūsų nacionalinės kultūros ateitis Europoje – drįsčiau tvirtinti, kad būtiną (nors ir nepakankama14) tiek Lietuvos, tiek kitų nacionalinių kultūrų sėkmingos raidos sąlyga yra būties heterogeniškumo intuicija europiečių pasaulėjautoje. Jei ilgainiui tokia intuicija išblėstų, nacionalinių kultūrų perspektyvas reikėtų vertinti skeptiškai, tačiau tokiu atveju pats temos formulavimas – kintanti Lietuva kintančioje Europoje – nebetektų prasmės, aišku, jei sąvoka “Europa” reiškia šį tą daugiau nei vien geografiją.
Tęsinys kitame numeryje