"Rumunai Ateina"

2015 m. pradėjau dirbti Londono universiteto koledže, Rytų Europos ir Slavų studijų katedroje. Prieš pat man atvykstant, televizija parodė dokumentinį trijų dalių serialą „Rumunai ateina“ (The Romanians are coming) apie imigrantus, ieškančius geresnio gyvenimo Jungtinėje Karalystėje. Britų ir rumunų žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose dėl jo užvirė karštos diskusijos.

Dešimt metų praleidau Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur įgijau magistro laipsnį. Retas kuris tos šalies gyventojas, jeigu nestudijuoja Rytų Europos ir Slavų programose, rastų Rumuniją tiek tikrame, tiek minčių žemėlapyje. Taigi filmas „Rumunai ateina“ gana šiurkščiai priminė, koks yra mano šalies įvaizdis Europoje ir kokia nepavydėtina rumunų, vadinamų „partneriais“ pagal kertines „europietiškas“ vertybes ir ekonominę gerovę, padėtis. Kai tampi matomas, kartu užgula ir (susi)tapatinimo našta.

Filmas „Rumunai ateina“, parodytas per Channel 4, buvo atsakas į Jungtinėje Karalystėje 2014 m. panaikintus darbo apribojimus rumunams ir bulgarams. Reklamuota, esą serialas „siekia parodyti, kas sypi po žiniasklaidos antraštėmis apie imigraciją“. Tos antraštės skelbė ir Nigelo Farage’o apokaliptinius scenarijus apie rumunų invaziją, kuri galimai padidins nusikalstamumą, iš britų atims darbo vietas, o šalies socialinės rūpybos sistemai užkraus nepakeliamą naštą.

Griežtai euroskeptiška, kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Farage’o JK Nepriklausomybės partija (UKIP), kurstydama antiimigracines nuotaikas, užtikrintai laimėjo 2014 m. rinkimus į Europos Parlamentą. Todėl 2015 m. per visuotinius JK rinkimus imigracija tapo pagrindiniu klausimu. Imigrantai ir tariama jų našta šalies socialinės rūpybos sistemai, privertusi Jungtinę Karalystę griebtis griežtos ekonominės politikos, nulėmė ir 2016 m. referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje rezultatus – nubalsuota iš jos išstoti. Filmas „Rumunai ateina“ siekė atskleisti šios aktualios temos esmę ir žadėjo britams iš vidaus parodyti tą, tikėtina, mažai žinomą, bet vis gausėjančią imigrantų grupę – rumunus. Tai, kad plačioji britų visuomenė iki šiol rumunų beveik nepažinojo, atskleidžia jų marginalizacijos lygį. Nesvarbu, kad Rumunija pas „labiau civilizuotus“ savo giminaičius iš Vakarų Europos simboliškai sugrįžo jau 1989 m., žlugus Nicolae Ceaușescu režimui, o vėliau tą sugrįžimą įtvirtino, 2004 m. įstojusi į NATO, 2007 m. – į ES.

Dokumentinio serialo autoriai nutarė parodyti visuomenės atstumtuosius – vargšus, neišsilavinusius, neįgaliuosius, tuo papiktindami nemažą rumunų bendruomenės dalį. Keli jo veikėjai priklauso romų tautinei mažumai, kuri ne tik Rumunijoje, bet ir didžiojoje Rytų Europos dalyje priskiriama „kitiems“, diskriminuojama.

Dokumentinio serialo „Rumunai ateina“ kūrėjai pagrindinius jo veikėjus sekė per visą kelionę nuo Rumunijos lūšnų iki Londono centro ir po Jungtinę Karalystę, kur įsikūrę atvykėliai vylėsi išgelbėti savo šeimas nuo skurdo. Žinoma, naudojosi ar net piktnaudžiavo Didžiosios Britanijos nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS) teikiamomis paslaugomis ir mokesčių mokėtojų pinigais, kad užsitikrintų geresnes Rumunijoje neprieinamas sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos galimybes. Antroje serijoje žadėta pakalbėti apie „viduriniosios klasės imigrantus“, supažindinti žiūrovus su medicinos seserimi iš Konstancos, įsidarbinusia slaugos namuose Šefilde. (Slaugos namų darbuotoją vadinti „viduriniosios klasės“ atstove jau savaime abejotina, juo labiau kad akivaizdus jos darbo Jungtinėje Karalystėje neužtikrintumas, tarkime, įdarbinimo agentūra pakeitė paskyrimo vietą, slaugei to net nepranešusi…) Bet daugiausia dėmesio skirta nekvalifikuotai, sunkiai įdarbinamai, lengvai išnaudojamai darbo jėgai, žmonėms, kurie nakvoja gatvėse ar sausakimšuose butuose.

Siekiant autentiškumo ir bandant įtikinti Britanijos žurnalistus, kad dokumentinio filmo istorija dėstoma „pačių imigrantų lūpomis“, pasakotoju parinktas vienas iš jo veikėjų, romas Alexas, kalbantis laužyta anglų kalba.1

Matyt, iš dalies todėl, kad dažnai meta iššūkį politikams, kurstantiems baimę, tokiems kaip Farage’as, ragina žiūrovus nesileisti, kad politikai „pūstų miglą, siekdami poros papildomų balsų“, pateikia statistikos duomenis apie rumunus, kurie dirba, moka mokesčius ir prisideda prie britų ekonomikos. Tačiau niekas, žinoma, nepasidomėjo, ar Alexas perteikia ir  filmo kūrėjų nuomonę bei požiūrį. Leisdami rumunų imigrantams ir apgriuvusioms Rumunijos lūšnoms tariamai „kalbėti už save“, filmo kūrėjai tiesiog bando išvengti atsakomybės už tendencingą imigracijos pavaizdavimą. Neišvengiamai toks yra „tiesos, slypinčios po antraštėmis“ perteikimas. Sutelkę dėmesį į migraciją, dokumentinio filmo kūrėjai parodo, kad atskirtis tarp „senosios“ ir „naujosios“ Europos po 1989-ųjų vis didėja. Europos Sąjungos branduolio šalys, kuriančios bendrabūvio taisykles, tolsta nuo šalių, kurios tas taisykles diegia buvusiuose socialistiniuose Rytų Europos ir / ar Balkanų pakraščiuose. Statistika atskleidžia tikrą ir tikrai gąsdinančią tendenciją. Nuo šalies įstojimo į ES, 3,6 milijono daugiausia jaunų rumunų, t. y. 17 proc. visų gyventojų, emigravo. Tuo Rumunija nusileidžia tik karo draskomai Sirijai.2

Tokia tendencija jau sukėlė darbo jėgos stygių, BVP augimas 1999–2014 m. buvo mažesnis 0,6–0,9 proc., kyla vis daugiau abejonių dėl valstybės pajėgumo mokėti pensijas, nes Rumunijos visuomenė sparčiai sensta.3Atskirtį tarp Rytų ir Vakarų vieni laiko neišvengiamu socializmo palikimu, postsocialistinių šalių vyriausybes kaltina nesugebėjimu skatinti liberalizmo ir laisvosios rinkos. O kiti įtikinamai vardija būdus, kuriais ES institucijos ir jos politika palaiko nelygybę tarp savo branduolio ir pietinių bei rytinių pakraščių.4Viena iš tokių „gudrybių“ yra užsienio investuotojų susitarimai su vietiniais politikais, kaip išlaikyti kiek įmanoma mažesnius atlyginimus, paminant darbininkų teises. Tai paaiškina, kodėl Rumunija tapo „ekonomisto svajone ir darbininko košmaru“, kodėl iš jos masiškai emigruojama. Nors Jungtinė Karalystė mūsiškiams nėra patraukliausia šalis emigracijai, daugiau kaip 400 tūkstančių joje gyvenančių ir dirbančių rumunų 2018 m. tapo antra didžiausia JK pilietybės neturinčia atvykėlių grupe po lenkų. Tačiau filmas „Rumunai ateina“ nė nebando rimtai nagrinėti reiškinių, skatinančių struktūrinę nelygybę, žiniasklaida visa tai pristato tiesiog kaip „masinę rumunų imigraciją“. Pagrindiniai veikėjai, komentuodami darbų pasiskirstymą tarp atvykėlių ir vietinių gyventojų, pripažįsta: „Tam tikru atžvilgiu mes atimame darbus iš britų“. „Tačiau tie darbai šūdini“, – sako Alexas, Londono centre šluodamas gatves, kur vėliau ir nakvos. Pasakotojas romas, kurį svajonės apie vakarietišką gerovę atskyrė nuo jaunos žmonos ir mažamečio sūnaus, serialo pabaigoje klausia, kokia ES laisvo judėjimo politikos esmė: „Nuo 2014 m. aš galiu laisvai dirbti bet kurioje ES šalyje, bet ar tai yra laisvė, jei turiu palikti savo namus, nes esu skurdžius?“

Filme šie skaudūs klausimai pakimba ore, juos nustelbia nepagražinti žmonių jausmai, kuriuos sukėlė imigracija ir skurdas, – tai atskirtis, pažeminimas, išnaudojimas, ilgesys, kurį sukelia atotrūkis nuo šeimos… Serialas perteikia tuos jausmus, bet patogiai apeina gilesnes struktūrines priežastis, dėl kurių žmonės iš Rytų Europos yra priversti vykti į turtingas ES šalis. Sunki padėtis pristatoma kaip visiškai natūrali, tarsi leidžiant suprasti, kad tie sunkumai juos patiriantiems žmonėms yra kažkokiu būdu įgimti. Dokumentinis filmas, šokiruodamas ir linksmindamas žiūrovus rumunų ekonominio ir kultūrinio atsilikimo kraštutinumais, imigrantus ir jų paliktą Rumuniją pristato kaip akivaizdžiai stokojančią esminių „europietiškų“ bruožų.

Seriale pristatyti pagrindiniai veikėjai romai gyvena Baja Marė lūšnose, jodinėja arkliais, prekiauja metalo laužu. Pabrėžiama, kaip smarkiai Rumunijos valdžia diskriminuoja romus. Jų bendruomenė į nykią vietą šalia sąvartyno buvo perkelta savivaldybės nurodymu, kad atsilaisvintų plotas teologinei institucijai. Kiti filmo veikėjai – „nuskurę rumunai“, neišgalintys gimtinėje susitaisyti dantų ar įpirkti operacijos, kuri reikalinga jų vaikui.

Nors ir sukelia žiūrovų užuojautą, šie žmonės nėra absoliučiai teigiami personažai. Kaip sako vienas pašnekovas britas, gailesčio, baimės ir „pasibjaurėjimo“ jausmus jie kelia po lygiai. Dalis imigrantų, regis, piktnaudžiauja JK nacionalinės sveikatos tarnybos paslaugomis ir pašalpomis, per daug nesirūpindami ar net nesuvokdami, kad apsunkina gyvenimą šalies mokesčių mokėtojams.

Kita svarbi aplinkybė ta, kad rumunų imigracija pateikiama kaip beveik išimtinai „vyriška“. Seriale matome tik vieną moterį, o tai savaip sustiprina „grėsmę“ dėl rumunų nusikalstamų gaujų „invazijos“, dėl kurios įspėja propagandiniai UKIP plakatai. Vyriškumo ir nusikalstamumo sąsajos atskleidžiamos platesniame kontekste. Neseniai viešoje diskusijoje apie imigrantus iš Sirijos aktyvistai, pasisakantys prieš imigraciją, rodė vienišų vyrų, besiveržiančių pro Europos tvoras ir vartus, nuotraukas, kad pabrėžtų nepageidaujamos invazijos grėsmę, o grupės, pasisakančios už imigrantus (nevyriausybinės organizacijos, žurnalistai), pasitelkė moterų su vaikais ar šeimų nuotraukas, kad sukeltų visuomenės empatiją.E5

Be kita ko, seriale pabrėžiamas kultūrinis imigrantų „atsilikimas“, ypač jų seksizmas ir prietaringas religingumas. Paklausti, ką galvoja apie britų moteris, trys vyrai, pilnutėliu autobusu važiuojantys į JK, išsiviepę bedantėmis burnomis, sumurma: „Mes jas prigriebsim.“ Tokį grasinimą sušvelnina tik labai jau abejotinas jų vyriškumas. Vėliau žiūrovai pamatys, kaip tie patys vyrai verkia ir žegnojasi, nes negavo darbo ir turės grįžti namo kaip nevykėliai, o ne didvyriški savo šeimų maitintojai.

Šis serialas, puikiai derantis prie britų televizijoje tokio populiaraus „skurdo pornografijos“ modelio, yra vienas iš daugybės filmų, kurių autoriai pelnosi iš apgailėtinos imigrantų ir neturtingų britų padėties. Dviprasmiški jo teiginiai ir patvirtina, ir demaskuoja stereotipus apie rumunus. Filmas patraukia tuo, kad imigrantus parodo kaip atpirkimo ožius dėl vargstančios britų darbo klasės nusivylimo JK socialinės rūpybos sistema, bet kartu pristato juos ir kaip britų viduriniosios klasės atstovų užuojautos, gailesčio, labdaros, didžiadvasiškos tolerancijos vertus objektus. Paminėsiu tik keletą šio žanro šou: „Gyvenu iš pašalpų ir tuo didžiuojuosi“, „Čigonai gyvena iš pašalpų ir tuo didžiuojasi“, „Schema“, „Šventieji ir veltėdžiai“, „Kaip apgaulės būdu gauti bedarbio pašalpą“, „Pašalpų Britanija: gyvenimas iš bedarbio pašalpos“, „Pašalpinių gatvė“, „Imigrantų gatvė“, „Esame nelegalūs imigrantai ir tuo didžiuojamės“, „Pašalpos: per storas, kad dirbtų“, „Imigrantų tauta“, „Nickas ir Margaret: mes mokame jums pašalpas, arba Per daug imigrantų“, „Be skatiko kišenėje“, „Pašalpiniai britai prie jūros“ ir t. t.

Daug britų žurnalistų, tikriausiai priklausančių pasiturinčiųjų sluoksniui, tiek rašydami į The Guardian, tiek į plačiai skaitomą bulvarinį laikraštį The Metro, garsino serialą „Rumunai ateina“, ragindami žiūrėti filmą, kuris „sukels daugybę jausmų“ ir „suprasite, kaip jums pasisekė“.6Gali būti, kad apgailėtina imigrantų padėtis iš tikrųjų sustiprino daugelio britų, kurie griežia dantį dėl griežtos ekonominės torių politikos padarinių, savigarbos jausmą.

Jie irgi trumpai pristatyti – interviu davę darbininkai, paklausti apie rumunų imigrantus, apibūdino juos kaip „vagis“ ir „atgrasius žmones“, atmiešusius seną gerą „britų padermę“. Filmas, regis, patvirtina tokį vietinių požiūrį, bet sykiu atskleidžia ir jų pačių moralinį nuosmukį. Neturtingi britai parodomi kaip rasistai ir politiniai naivuoliai, pasiduodantys tokių politikų kaip Farage’as hipnozei, kitaip tariant, pagal ekonominį ir kultūrinį savo atsilikimą prilygsta rumunų imigrantams. Liberaliau nusiteikusieji, apibrėžiantys save kaip opoziciją tokioms bukaprotiškoms pažiūroms, puoselėja visai kitokius jausmus, tarp jų ir moralinį teisingumą, nes demaskuoja rasistinius stereotipus, primetamus imigrantams.

Kai kurie komentatoriai, žinoma, kėlė ir svarbius klausimus. Jeigu skurdas, ribotos galimybės, romų diskriminacija iš tikrųjų yra Rumunijos tikrovė (o tai neabejotina), ar galima laidos kūrėjus kaltinti, kad ją tiesiog perkėlė į ekranus? Tai pakiša mintį, kad problema susijusi ne tiek su reikšmingų etninių ir socialinių Rumunijos skaudulių atskleidimu, kiek su būdais, kaip tos problemos deistorizuojamos ir pateikiamos tarsi esminiai „rytiečių“ prigimties bruožai, siekiant sustiprinti civilizacinio Didžiosios Britanijos pranašumo jausmą.

Remdamiesi naujausiomis Jungtinių Tautų ataskaitomis, kokį poveikį padarė griežta ekonominė torių politika, galėtume rasti ir kitų, labiau pagrįstų JK palyginimų su Rumunija. Skurdą tokiuose miestuose kaip Oldhamas, kuriame kadaise klestėjo medvilnės verpimo ir angliakasybos pramonė, galėtume sugretinti su prabangiu gyvenimu Bukarešto centre. Gal tai atvestų prie palyginamų pavyzdžių apie neturtą ir reakcionieriškas pažiūras, būdingas šiuolaikinei Anglijai. Griežta ekonominė politika, kuri JT ataskaitose lyginama su prieglaudų darbininkams steigimu XIX a., lėmė „sisteminį didelės britų dalies skurdą“, o jų gyvenimas tapo „vienišas, varganas, bjaurus, grubus ir trumpas“, kaip kadaise apibūdino Thomas Hobbesas.7

Tačiau rytinių Europos pakraščių skurdas ir ksenofobija kažkodėl pristatomi kaip ten gyvenančių žmonių kultūros ir tapatybės dalis, nors Jungtinėje Karalystėje tie patys dalykai pateikiami ir aiškinami specifinių politinių ir ekonominių aplinkybių kontekste.

Tokie filmai kaip „Rumunai ateina“ skiriami atskleisti naujiems takoskyros tarp Rytų ir Vakarų pasireiškimams, susijusiems su imigracija, tačiau jie tęsia seną kalbą, kurios šaknys glūdi XVII a. prancūzų filosofų raštuose, XVIII–XIX a. britų ir prancūzų kelionių aprašymuose, kai į pakraščius, į Rusiją ar Balkanus, žiūrėta kaip į civilizuotos Europos „kitus“.8Šiuolaikiniai britų žurnalistai, įsibrovę į „naująją“ Europą, staiga sužino, „kaip jiems pasisekė“, kad gyvena ne ten, o XIX a. keliautojai, persmelkti Apšvietos amžiaus modernybės, pažangos, racionalumo ir pasaulietiškumo vertybių, aimanavo dėl to, kas jiems atrodė primityvu, grubu, vargana, prietaringa, smurtinga, apgailestavo, kad Osmanų imperijos krikščioniški kraštai yra netinkami nepriklausomam gyvenimui. Lygiai taip britai anais laikais kalbėdavo apie tariamai žiaurią ir primityvią Balkanų tautų prigimtį, brėždami analogiją su britų darbininkų klase, kuri aukštesnėms tos šalies klasėms asocijavosi su socialine ir politine anarchija.9

Kad parodytų rytiečių „atsilikimą“, XIX a. keliautojai Rytų Europos ar Balkanų tautas vaizdavo, žvelgdami per tipiškai kolonijinę prizmę. Kaip ir atsainūs šiuolaikiniai stebėtojai, XIX a. po Bulgariją keliavę britai vietos valstiečius prilygino „Šiaurės Amerikos plokščiagalvių indėnų gentims“, stebėdamiesi jų papročiais. Tvirtino, kad „raja (Osmanų imperijos pavaldinys krikščionis) kaip ir negras skleidžia aplink save keistą kvapą, kuris toli gražu neprimena rožių aromato“.10

Toks supratimas išlikęs iki šiol – per Jugoslavijos karus praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje regionas vėl tapo chaoso ir smurto simboliu, o po Šaltojo karo „modernybę“ prilyginus pergalingam liberaliajam kapitalizmui, vėl įsitvirtino nuomonė, kad rytiniai Europos pakraščiai yra beviltiškai atsilikę. Tokios asociacijos remiasi vakarietiška Šaltojo karo logika, pagal kurią valstybinis socializmas – tai politinis „neoabsoliutizmas“, lydimas ekonominio neūkiškumo ir nepritekliaus, todėl iš esmės „nemodernus“.11

Kai kurie mokslininkai nuėjo dar toliau, įtikinėdami, esą postsocialistiniu laikotarpiu vykusi NATO ir ES plėtra sukėlė ekonominį ir kultūrinį Rytų Europos nuosmukį, o ne pakilimą. Kaip teigia Merje Kuus, dabar Rytų Europa jau „laikoma ne antruoju pasauliu, kuris yra antagonistinis, tačiau atviras pramonės naujovėms, o trečiojo pasaulio variantu, taigi Vakarų globojama erdve“. Rytų Europa iš esmės priskirta „trečiajam pasauliui“.12

Filmo „Rumunai ateina“ pasakotojas romas irgi užsimena apie Rytų Europos pavertimą trečiuoju pasauliu pasauliu, smerkdamas britų požiūrį į rumunų imigrantus: „Jūs, britai, išprotėjot, lyg mes būtume Talibanas ar dar kažkas.“

Pokyčiams, prasidėjusiems po 1989 m., svarbiausia tai, kad stojimo į Europos Sąjungą procesas buvo paremtas globėjišku požiūriu – „jaunos“, „nepatyrusios“ šalys kandidatės turėjo iš senųjų, neginčytinai demokratiškų šalių mokytis, kaip tapti „europietėmis“. Rytų Europos šalys kandidatės, istoriškai laikomos tiltu tarp Rytų ir Vakarų, tarp barbarizmo ir civilizacijos, nekantravo įveikti socialistinį atsilikimą, įrodyti, kad yra vertos priklausyti „tikrųjų“ europiečių šeimai. Aleksandras Kiossevas, tyrinėdamas panašią „europinimo“ dinamiką XIX a. Bulgarijoje, sukūrė terminą „autokolonizacija“, apibūdinantį Rytų Europos elito pastangas įsisavinti europietiškus standartus, juos įteisinti, prie jų priderinant savo nacionalinę tapatybę.13Skirtingi rumunų atsakymai, pateikti šiame Channel 4 dokumentiniame filme, parodžiusiame, kaip rumunai suvokia save ir kaip juos suvokia kiti, atskleidžia „autokolonizaciją“ XXI a. Dabar šis procesas jau plačiai demokratizuotas, todėl įsisavinti „europietiškumo“ standartus siekia ne vien politinis ir intelektualinis elitas.

Turbūt iškalbingiausia tiesioginė rumunų reakcija į šį filmą buvo pasipiktinimas, kad bendruomenė pristatyta, jų manymu, iškreiptai. Tokią reakciją neabejotinai sustiprino ir antiimigracinė Jungtinės Karalystės retorika. Rumunijos politikai filmo kūrėjus kaltino „išankstiniu nusistatymu“, vaizduojant rumunus, jų „žeminimu“. Kai kurie JK rumunai surengė „tylų protestą“ – susirinko prie Channel 4 būstinės, vilkėdami verslo kostiumus. Kiti rašė peticijas, reikalaudami atšaukti serialo rodymą, dar kiti Facebook tinkle pasakojo rumunų – paprastai viduriniosios klasės ir ne romų – „sėkmės“ imigracijoje istorijas.14

Jie pagrįstai kritikavo dokumentinį filmą už tai, kad dėmesys sutelktas į vadinamąją pašalpų imigraciją, nors ji nėra labai būdinga. Kita vertus, daug komentatorių pritarė filmo kūrėjams dėl europietiškos tapatybės išskirtinumo, dažnai išreiškiamo klasių ir netgi rasių požiūriu, o dabar tai politiškai nekorektiška. Rasinį požiūrį atskleidžia socialiniuose tinkluose paskelbtos indų nuotraukos su užrašu „Britai ateina“, – tuo siekta suabejoti britų europietiškumu, kartu pabrėžiant rumunų rasinį europietiškumą ar „baltumą“. Tokiais pareiškimais bandoma įtikinti, kad rumunai dėl savo balto gymio gali lengviau kultūriškai asimiliuotis Jungtinėje Karalystėje. Matyt, ir dėl to daugelis filmo žiūrovų rumunų ypač įsižeidė, kad yra tapatinami su romais, kurių rasinė padėtis žemesnė, o ekonominis atsilikimas didesnis. Pasak kai kurių komentatorių, šis filmas atskleidžia, kad britai nenori pripažinti europietiškos rumunų tapatybės. Tuo kaltinami ir laidos kūrėjai, ir jos dalyviai. Romai, kaip socialiai sukonstruota kategorija, apima ir klasinius, ir rasinius aspektus, todėl daug filmo komentatorių rumunų su šia kategorija sutapatino ir tuos neturtingus imigrantus, kurie nėra romai. Kitaip tariant, diskursas apie europietiškos tapatybės išskirtinumą (ir lygia greta parodytas simbolinių „vidinių Rytų“ atsilikimas) kai kuriuos rumunus verčia atsiriboti nuo savo tėvynainių romų. Milica Bakić-Hayden šį procesą pavadino „orientalizmo lizdu“, nors ji kalbėjo apie buvusią Jugoslaviją, tačiau toks apibūdinimas tinka ir visai Rytų Europai.15

Pasipiktinimas, kilęs dėl to, kad romai siejami su rumunais, remiantis atsitiktiniu vardų panašumu, nėra naujiena, tokio pobūdžio diplomatinių skandalų anksčiau buvo kilę Italijoje, Prancūzijoje. Šiaip ar taip, rumunų atsakas į Channel 4 parodytą dokumentinį filmą nelaikytinas vienpusiu – kai kurie komentatoriai internete kritikavo savo tautiečių „paviršutinišką įtūžį“ dėl užsienio žurnalistų pateiktos apžvalgos, patarė verčiau imtis daug svarbesnio darbo – spręsti tautines ir socialines Rumunijos problemas16

Savo ruožtu rumunų akademikai dėl šio filmo, reakcijų į jį ir už to slypinčių imigracijos vertinimų pažėrė nemažai kritikos anglų kalba.1718

Būta ir linksmesnių, ironiškų reakcijų. Šiandien internete įrašę šio dokumentinio filmo pavadinimą, tikrai užtiksite stand-up komedijos festivalių, kuriuose pasirodo rumunai, gyvenantys Londone. Tai primena ankstesnes šmaikščias reakcijas į Jungtinės Karalystės paskelbtą antireklamą, kurios tikslas buvo įtikinti rumunus su bulgarais, kad jiems visai neverta veržtis į JK. Atsiliepdami į The Guardian inicijuotą kampaniją, per kurią britai kūrė save pačius griežtai smerkiančius, savo šalį nuvainikuojančius plakatus, rumunai ir bulgarai pradėjo atsakomąją kampaniją, teiraudamiesi: „Kodėl jums neatvykus čia? Gal mums ir nepatiks Didžiojoje Britanijoje, bet jūs tikrai pamilsite Rumuniją.“ To ėmėsi laikraštis G.ndul, o viską sumanė reklamos agentūros GMP meninis redaktorius.19Buvo viešinami plakatai su užrašais: „Mes angliškai kalbame geriau negu kalbama Prancūzijoje, kur jūs lankėtės“, „Mūsų pilstomas alus pigesnis negu jūsiškis vanduo buteliuose“, „Pas mus rasite daugiau patiekalų, ne vien mėsos pyragą, dešrelę ir žuvį su bulvytėmis“, „Charlesas čia nusipirko namą 2005-aisiais, o Haris dar nė karto nebuvo nufotografuotas nuogas“ ir t. t.

Įvairios rumunų reakcijos rodo, kad jie neabejoja savo europietiškumu. Narystė ES jauniems viduriniosios klasės rumunams, turintiems aukštąjį išsilavinimą, paprastai laisvai kalbantiems užsienio kalbomis ir pripažįstantiems pamatines europietiškas vertybes, leido ne tik laisvai judėti, bet ir suteikė didesnes galimybes.

Rumunijai įstojus į ES, studentų mainų programos, tokios kaip Erasmus, didesnis mobilumas darbo rinkoje, kelionių demokratizacija reikšmingai prisidėjo ir prie sienų, sumūrytų Šaltojo karo metais, griovimo. Šiai kartai ir klasei priklausantys rumunai jaučiasi pasaulio piliečiai, atostogauja egzotiškuose kraštuose, su bendraamžiais studijuoja geriausiuose universitetuose, priklauso transnacionaliniams Europos aktyvistų tinklams, strategiškai naudojasi europietiškomis vertybėmis, kovodami su politine korupcija ar siekdami kitų tikslų – nuo LGBT ir moterų teisių iki aplinkosaugos. Postsocialistinės Rytų Europos pokyčiai, šio regiono integracija į Europos Sąjungą sukėlė daug tokių socioekonominių ir kultūrinių procesų, kurie „naująją“ Europą suartino su „senąja“ labiau nei kada nors per visą šiuolaikinę istoriją. Socioekonominiai skirtumai tarp Europos branduolio ir jos pakraščių paskatino kirsti sienas keliaujant ar ieškant darbo, kultūriniai mainai sustiprino integruotos ir įtraukiančios europietiškos tapatybės pažadą, bet kartu metė iššūkį. Čia apžvelgėme susiklosčiusios situacijos atvaizdavimą ir vertinimus, remdamiesi tokių televizijos serialų kaip „Rumunai ateina“ kūrimo procesu bei reakcijomis į juos.

Pavaizduodami Rytų Europos imigrantus, atsidūrusius Jungtinėje Karalystėje, britų kūrėjai ne tik pritaikė patikrintus TV žanrus, tokius kaip „skurdo pornografija“, bet ir sugrąžino senąjį diskursą, kuris rytinius ir pietinius žemyno pakraščius nuo pat XVIII a. pristato kaip „kitus“ civilizuotos Europos atžvilgiu. Atkartodami XIX a. įdiegtą Pietryčių europiečių prilyginimą kolonijų gyventojams arba žemesnėms klasėms, britai juos taip ir pristatė, skatinami globėjiško tono, įsitvirtinusio per ES plėtros procesą. Rytų europiečiai iš dalies dėl didėjančio mobilumo vis dažniau drąsiai žvelgia į akis tiems, kurie žiūri į juos, tą rodo net rumunų reakcijos į britų televizijos filmus ir jų reklamos kampanijas. Nors daug Rytų europiečių įsitraukė į bendrą civilizuotą pokalbį apie europietiškos tapatybės išskirtinumą, jų reakcijos, nesvarbu, palankios, piktos ar ironiškos, atskleidžia, kad romantiškas turtingų ir demokratiškų Vakarų paveikslas, susikurtas per Šaltąjį karą, po truputį demistifikuojamas. Tokių filmų kaip „Rumunai ateina“ kūrimas ir jų vertinimai rodo, kad istorinį Europos padalijimą į Rytus ir Vakarus vagoja gilios, nors kartais užslėptos, klasių, kartų ir išsilavinimo skirtys, o kertant sienas jos gal net svarbesnės už kultūrą ar tautybę.