Romano laisvė

Ag Apolloni: Ispanijoje romanas siejamas su Cervantesu. Koks yra Jūsų, ispanų romanisto, ryšys su šia tradicija?

Javier Cercas: Ispanija neturi tokios ilgos romanų tradicijos kaip Didžioji Britanija ar Prancūzija, tačiau turi Cervantesą, kurį galima prilyginti stebuklui, nes jis ne tik sukūrė, bet ir išpuoselėjo romaną, „Don Kichote“ atskleidęs kone visas žanrines jo galimybes. Visuotinė literatūros istorija neturi kito panašaus atvejo. Mes, vėlesni prozininkai, atsiduriame jau atrastoje teritorijoje, todėl patobulinti romaną galime tik iš dalies. Laimei, jaučiau ne vien ispanų, bet apskritai ispanakalbių poveikį. Argentinietis Borgesas, meksikietis Rulfo, kolumbietis Garcia Marquesas – visi jie rašo mano gimtąja kalba. Šiuo atžvilgiu esu privilegijuotas, nes puikūs Lotynų Amerikos XX a. rašytojai, pradedant nuo man svarbiausio Borgeso, labai ištobulino pasakojimą ispanų kalba, praturtinę jį vakarietiška tradicija, ko siekė ir Cervantesas.

Modernieji filosofai Ortega y Gassetas ir Walteris Benjaminas praėjusio amžiaus 2-ajame ir 3-iajame dešimtmetyje kalbėjo apie „romano mirtį“. Vėliau postmodernizmas šį žanrą išgrynino. Kaip vertinate šiandieninį romaną?

Jei lygintume su kitais klasikiniais žanrais, romano mirtis pranašaujama nuo pat jo atsiradimo pradžios, bent jau nuo tada, kai jis tapo rimtu žanru, kai XIX a. antrojoje pusėje apie jį ėmė rašyti broliai Goncourt’ai. Man regis, apie romano mirtį daugiausia kalba tie, kurie patys yra beveik žlugę prozininkai. Palyginti su poezija ar dramine kūryba, tai dar labai naujas, vystykluose esantis žanras, kurio ateitis priklausys nuo mūsų, romanistų, – jeigu nesiliausime kartoję pasenusių, tarkime, išsikvėpusio avangardo formų, romanas išnyks. Žinoma, galėtume sakyti, kad romano ilgaamžiškumą savaime užtikrina laisva, lanksti, įvairialypė jo prigimtis, leidžianti šiam žanrui nuolatos keistis, perimant pasakojimo būdą iš Balzaco, poetiškumą – iš Flaubert’o, eseistiškumą – iš praėjusio amžiaus pirmosios pusės didžiųjų vokiečių prozininkų, o pastaruoju metu – ir publicistikos ypatumus. Štai toks yra romanas – visaėdis ir be paliovos mutuojantis monstras, kuris, asimiliuodamasis su kitais žanrais, keičiasi ir plečia savo ribas. Net ir aš girdžiu sakant, kad mano romanai turi kronikos, esė bruožų su filosofiniais, istoriniais, (auto)biografiniais elementais. Tai tiesa, nes romanas yra atviras viskam ir mėgaujasi laisve labiau už kitus literatūros žanrus. Gebėjimas pasinaudoti šia laisve ir nuolatos atsinaujinti, man regis, kaip tik ir yra romano privilegija, jo ilgaamžiškumo garantas.

Savo knygoje „Apsimetėlis“ dažnai kartojate frazę: „Fikcija išlaisvina, o realybė žudo.“ Tai skamba panašiai kaip Nietzsche’s posakis: „Menas kuriamas tam, kad nemirtume nuo tiesos.“ Ar Jums literatūra irgi yra prieglobstis nuo slegiančios realybės?

Žinoma, tačiau kartu ji padeda tikrovę suprasti. Literatūra yra ne tik prieglobstis, bet ir kovos ginklas, ir pažinimo instrumentas. Nepaisant to, ne visus romanus galima laikyti fikcija. Taip sakau, turėdamas omenyje ir minėtą „Apsimetėlio“ frazę, kaskart įgyjančią naujų prasmių. Variacijos, leitmotyvai mano romanuose, nelyginant rokenrole ar Bacho muzikoje, kartodamiesi įgauna kitą reikšmę. Akivaizdu, kad žmonėms reikia fikcijos, vien tikrovės niekada nepakanka. Human kind cannot bear too much reality, – viename eilėraštyje rašo Eliotas, ir aš jam pritariu, nes pernelyg didelis tikrovės kiekis yra iš tikrųjų nepakeliamas. Žinoma, žmonėms reikalinga ir tikrovė, neįmanoma gyventi vien fikcija. Būtent to nesupranta „Apsimetėlio“ veikėjas, kuris atkakliai bando pabėgti nuo pilkos kasdienybės. Kankinamas jausmo, kad yra bailys ir visiška vidutinybė, griebiasi didvyriškų veiksmų, tačiau virsta sentimentalia pabaisa, neįtikėtinu apsimetėliu, kaip tokius vadino Marias Vargas Llosa. Taigi negalime gyventi nei be fikcijos, nei be tikrovės.

Vienas romano „Salamino kareiviai“ veikėjas sako: „Man atrodo, civilizuota šalis yra ta, kurios žmonės gali nešvaistyti savo laiko politikai.“ Ar Jūsų nuomonė apie politikos ir civilizacijos santykį yra tokia, kaip šio personažo?

Šiek tiek skiriasi. Politikos sąvoka yra kilusi iš žodžio „polis“, reiškiančio miestą, o miestas priklauso visiems ir aprėpia viską. Visi esame įpareigoti vienaip ar kitaip dalyvauti politikoje. Civilizuota šalis yra ta, kurios politika nesismelkia į privačią erdvę, neužima daug vietos, netampa pernelyg dramatiška ir nereguliuoja asmeninio gyvenimo. Jeigu taip nutinka, šalis susiduria su didelėmis problemomis – sunyksta kultūra, žmonės ima elgtis barbariškai. Prisiminiau kinų prakeiksmą: „Linkiu, kad gyventum įdomiais laikais.“ Aš nenoriu gyventi įdomiais laikais, norėčiau gyventi nuobodžioje šalyje, atitinkančioje šveicarišką, bent jau skandinavišką nuobodybės modelį. Esu absoliučiai nuobodžios politinės sistemos, kurią dabar geriausiai užtikrina demokratija, šalininkas. Manau, puiku, jeigu asmeninis gyvenimas nėra perkeliamas į viešumą, lieka privačioje sferoje, o linksmybes, aistras, meilę, nuotykius atspindi literatūra, kinas, muzika… Visur kitur man patiktų visiška nuobodybė.

Jūsų kūriniams būdingi du rašymo būdai – tiriamasis (Enriko Marko atveju) ir autorefleksija, susijusi su pasakotojo, turinčio Jūsų pavardę, dilemomis, problemomis, paieškomis. Ar visa tai perėmėte iš savo kaip žurnalisto praktikos?

Niekada nebuvau tikras žurnalistas, nors nemažai žmonių mane painioja su mano sukurtais personažais. Tiesa, jau kurį laiką kas dvi savaites rašau straipsnius dienraščiui El país, tačiau to nelaikau tikra žurnalistika. Mano knygose esama bruožų, būdingų žurnalistikai, istoriniams tyrimams, eseistikai, filosofijai, ypač aptariančiai muziką ir dailę. Būtent tai turėjau omenyje, sakydamas, kad romanas „suvirškina“ viską. Esu filologas, daug metų dėsčiau literatūrą viename nedideliame universitete netoli Barselonos, manau, būtent filologija išmokė mane daugelio dalykų, kuriuos vėliau panaudojau savo romanuose. Žinoma, daug ko išmokau ir rašydamas tekstus laikraščiams, tarkime, net sudėtingiausius dalykus bandau perteikti kuo suprantamesne ir glaustesne forma. Montaigne’is sakydavo, kad svarbiausia viską daryti su džiaugsmu. Aš irgi taip manau, todėl stengiuosi mokytis iš visko, net ir atsakinėdamas į šio interviu klausimus.

Pasak prancūzų teoretiko Jeano Ricardou, modernusis romanas nėra rašymas apie nuotykį, greičiau jis pats tampa rašymo nuotykiu. Kaip Jums pavyksta temą paversti pretekstu, skatinančiu sukurti romano istoriją?

Tai atsitinka natūraliai. Nors Ricardou teorija nėra man žinoma, bet galėčiau teigti panašiai – nuotykiu virsta pats romano rašymas. Kitaip tariant, romanuose, paremtuose tolimos, artimos praeities ar ateities istorijomis, atsiskleidžia ir pats rašymo procesas, t. y. autoriaus, tiksliau tariant, pasakotojo dvejonės, nerimas, patiriami sunkumai, atliekami tyrimai ir kt. Rašymo procesas dažnai tampa svarbesnis už aprašomą nuotykį, nes romanui suteikia prasmę. Nenoriu,
kad iš skaitytojų būtų atimtas pats tos istorijos kūrimo procesas, nes tai romano dalis. Realistinis romanas rašomas visiškai kitaip, bandant paslėpti patį kūrybos faktą. Mano romanai tarsi demonstruoja savo sandarą, atskleidžia jos savitumą, užmegzdami visai kitokį santykį su skaitytojais. Italas Kalvinas, mano jaunystės laikų autorius, kurį mėgstu skaityti iki šiol, viename iš laiškų rašo, kad esama tokių literatūros kūrinių, apie kurių rašymo procesą papasakoti yra tarsi moralinė pareiga. Manau, to reikalauja dauguma ir mano knygų.

Remiantis Jūsų dažnai cituojamu Faulkneriu, praeitis niekada nemiršta, nieko apskritai negalima priskirti praeičiai. Ar Jūs irgi tiesiog žaidžiate su praeitimi, kaip Linda Hutcheon vadina postmodernizmą, ar bandote tarsi iš naujo atskleisti senų įvykių dvasią, persvarstydamas klausimus, kurių jau niekas nebenagrinėja?

Bandau atskleisti tiesą, bent jau einu jos paieškų keliu. Visa tai veda mane prie tų praeities klausimų, kurie šiuo metu niekam lyg ir nebeatrodo svarbūs. Walteris Benjaminas sakydavo, kad atmintis gali aktualizuoti faktus, o literatūra, mano manymu, yra tiesiog viena iš atminties formų, prikeliančių tai, kas pamiršta. Noriu pabrėžti, kad dabar gyvename tam tikros diktatūros arba tironijos sąlygomis, tą lemia perdėtai sureikšminta ir vis auganti medijų galia, daranti ne tik gerą, bet ir blogą įtaką. Medijoms svarbi tiktai dabartis, tik šiandiena, tai, kas nutiko vakar arba šį rytą, jau laikoma praeitimi, istorija, o tai, kas nutiko prieš mėnesį, yra tiesiog priešistorė, „perkeltina“ į archyvus, į bibliotekas. Vakarykštė diena neturi nieko bendra su dabartimi, todėl ja domisi tik tokie keistuoliai kaip aš. Tačiau tai, sakyčiau, yra absoliutus tikrovės klastojimas, trukdantis ją suprasti, neleidžiantis įvertinti jos sudėtingumo. Praeitis, vis dar glūdinti žmonių atmintyje ir paremta įrodymais, man labai įdomi, todėl ją aktualizuoju, atkurdamas savo romanuose.
Dabartis, netekusi sudabartintos praeities, daug prarastų. Štai kodėl nekuriu istorinių romanų, rašau tik apie plačiau suprantamą dabartį, apimančią ir netolimos praeities įvykius. Rašydamas romaną, kartais gal net nesąmoningai priešinuosi dabartizmo diktatūrai.

Cesare Pavese yra sakęs, kad prisimename ne dienas, o tik akimirkas. Vieną iš savo romanų pavadinote „Akimirkos anatomija“. Tad kokia, Jūsų manymu, akimirkos reikšmė istorijai?

Kai kuriais atvejais ji lemtinga. Kaip tik apie tai rašau „Akimirkos anatomijoje“, prisimindamas svarbų 1981 m. vasario 23 d. įvykį, – praėjus šešeriems metams po Franco mirties, keletas ginkluotų kareivių, pasiilgusių frankizmo, įsiveržė į Ispanijos parlamentą, užsimoję sunaikinti demokratiją. Tapę įsibrovėlių taikiniu, visi, tai atrodė logiška, sugulė ant grindų, išskyrus tris vyrus, nusprendusius likti savo vietose. Tuo momentu buvo sprendžiamas ne tik šių trijų drąsių žmonių, bet ir Ispanijos likimas. Tai tapo tikrąja diktatūros pabaiga, demokratijos pradžia, pagaliau liovėsi pilietinis karas, buvo padėtas taškas kariniams perversmams, paženklinusiems ištisus tris šimtus metų. Žinoma, pradėjęs rašyti knygą, beveik nieko apie tai nežinojau. Kas tada įvyko, išsiaiškinau tik įpusėjęs, gal net baigdamas kūrinį, nes rašymas visada reiškia ėjimą pažinimo keliu. Antraip tai nebūtų literatūra. Išties esama tokių reikšmingų akimirkų, kurios nulemia asmeninę ar net kolektyvinę istoriją. Tiesiog reikia tas akimirkas pažinti.

Kodėl nusprendėte rašyti ne grožinius romanus?

Atėjo toks metas, kai ne tik apėmė noras kurti ne grožinius romanus, bet ir pajutau tokią būtinybę. Rašydamas stengiuosi kelti kuo sunkesnius ir kuo sudėtingesnius klausimus, nepateikdamas aiškių, vienareikšmių atsakymų, priešingai – atskleidžiu prieštaravimus, dvejones, ironizuoju, leisdamas, kad atsakymu taptų pats klausimas arba romanas. Kadangi klausimai labai skirtingi, jų formuluotės irgi skiriasi. Kitaip tariant, kiekvienas romanas turi savas taisykles. Supratau, kad rašydamas kai kuriuos romanus, pavyzdžiui, „Akimirkos anatomiją“, privalau vengti fikcijos. Jau minėjau, kad toje knygoje pasakojama apie paskutinį bandymą sukelti karinį perversmą Ispanijoje 1981 m. vasario 23 d. Tai tarsi Kenedy’o nužudymo ispaniškasis atitikmuo arba lemtingas ispanų susidūrimo su praeities demonais taškas. Praėjus trejiems romano rašymo metams įsitikinau, kad tiek Kenedy’o nužudymas, tiek pasikėsinimas į ispanų parlamentarus jau yra tapę kolektyvinės vaizduotės savastimi. Turbūt nerastume amerikiečio, kuris neturėtų
savo versijos, kas ir kodėl nužudė Kenedy, nerastume ir ispano, kuris nepareikštų tvirtos nuomonės apie 1981 m. surengtą perversmą, – abi istorijos apipintos pramanais, melu, kvailiausiomis teorijomis ir kitkuo. Kai tą supratau, tapo aišku, kad būtų beprasmiška šia tema rašyti įprastinį romaną, tiksliau tariant, nelogiška ir visiškai neaktualu beletristiškai rašyti apie beletristiką. Atrodė daug prasmingiau išgryninti tikrovę, atmetant prasimanymus, aprašant vien realų įvykį. Štai tokia yra „Akimirkos anatomija“. Ar visada romanas turėtų būti grožinis? Juk Cervantesas ne veltui suteikė prozininkams visišką kūrybos laisvę. Jeigu galima išvengti fikcijos, kodėl neturėčiau to daryti? Gal romanistų problema ir yra tai, kad, gavę tokią didžiulę laisvę, ne visada drįstame ja pasinaudoti?

Autoriai, norintys pasakyti tiesą, neretai prisidengia kaukėmis. Jūs slepiatės po keistoka kauke – pasakotojas turi daug Jūsų bruožų, pasisavino net Jūsų vardą. Kodėl?

Manyčiau, kaukė mano romanams reikalinga. Kaskart ji vis kitokia, nors iš tikrųjų panaši į mane. Javiero Cercaso kauke pirmąkart pasinaudojau knygoje „Salamino kareiviai“, supratęs, kad visi veikėjai turi realius vardus, todėl romanas gali būti interpretuojamas kaip melaginga kronika. Tada nusprendžiau, kad ir aš, kaip pasakotojas ir tyrėjas, turėčiau nurodyti savo paties vardą. Kitaip tariant, viso to reikėjo, kad išlaikyčiau kūrinio nuoseklumą. Kaukė padėjo man ir pasislėpti, ir atsiskleisti, nes šis žodis, lotynų kalba reiškiantis asmenį, perteikė mane, Javierą Cercasą, kur kas geriau, negu tą padaryčiau aš pats.

Žinau, kad daugelis rašytojų vengia kalbėti apie įtakas, net ir kritikai, užuot vartoję žodį „įtaka“, ėmė taikyti terminą „kompanija“. Skaitant Jūsų kūrinius,
krinta į akis tam tikras panašumas su Borgesu, Bolaño, Rotu, Coetzee ir kitais. Kas lėmė, kad pasirinkote būtent šią „kompaniją“?

Sunku kalbėti apie įtakas, nes rašytojai jas patiria, patys to nesuvokdami (žinoma, jei nesukčiauja ir neklaidina kitų). Iš čia paminėtų rašytojų man visų svarbiausias yra Borgesas, kuriuo kaip ir Kafka susidomėjau, būdamas penkiolikos metų, bet iki šiol nesiliauju skaitęs. Borgesą laikau geriausiu ispanakalbiu rašytoju po Cervanteso ir vienu iš geriausių XX a. rašytojų visomis kalbomis. Filipas Rotas – puikus rašytojas, esu skaitęs ne vieną jo romaną, bet jis šiek tiek nenuspėjamas, todėl nėra man toks svarbus. Patinka ir Coetzee, vienas iš geriausių dabarties rašytojų. Na, o Bolaño – ne tik nuostabus romanistas, bet ir mano draugas. Gaila, Bolaño ir Coetzee pažinau pernelyg vėlai, todėl vargu, ar jie padarė man įtaką. O kad taip būtų buvę! Vis prisimenu Picaso žodžius, kad originalumas anaiptol nereiškia nepanašumo į nieką, bet kaip tik atvirkščiai – reiškia panašumą į visus.

Dėkoju už pokalbį.