Rinkos ir visuomenė

Le Monde 2008 m. gegužės 22 d. paskelbė atvirą laišką, kurį pasirašė trys buvę Europos Komisijos prezidentai, devyni buvę ES šalių premjerai ir penki buvę finansų ministrai (tarp jų ir aš).1 Tekste “Finansų rinkos neturi mūsų valdyti” nubrėžėme kontūrus niokojančios finansų krizės, kuri labai susilpnino Vakarų visuomenes. Kaip tik tuo metu aukščiausi Europos Komisijos ir Europos centrinio banko pareigūnai didžiavosi europinės ekonomikos “stiprybe” ir tvirtino, kad ES bankai niekaip nesusiję su abejotinos kilmės finansiniais produktais ir jų sklaida. Jie taip pat įtikinėjo visuomenę, kad finansų krizė veikiausiai neįveiks Atlanto. Matėme, kas įvyko žlugus, Lehman Brothers – tą pačią akimirką finansinės bėdos užgriuvo ir Europą.

Per krizę nedavė ramybės du dalykai. Nebūčiau apie juos rašęs, bet neseniai per visuomeninę televiziją pamačiau bankininką, kuris nerūpestingai dėstė, kad pagrindinė banko misija yra pasirūpinti indėlininkų pinigais, esą bankas turįs būti patikimas. Mane nustebino šie jo žodžiai, nes buvo vieša paslaptis, kad bankui, kuriam jis atstovauja, valstybė per krizę davė užstatą iš biudžeto, nors tas bankas susijęs su labai abejotinos kilmės finansiniais produktais ir jų sklaida.

Akivaizdu, daugelis finansininkų iki šiol nepripažįsta, net nesuvokia savo vaidmens ir kaltės dėl to, kad kilo tokia šios industrijos krizė, kokiai gyvojoje atmintyje prilygsta tik praėjusio amžiaus 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių Didžioji depresija. Atsainus požiūris į finansinius saugiklius, plataus spektro, švelniai tariant, egzotiškų, dažnai menkaverčių finansinių produktų primygtinis brukimas, beatodairiškai siekiant kuo greičiau gauti maksimalų pelną, ir aklas rizikos veiksnių nepaisymas lėmė, kad pagrindiniai aukštųjų finansų komponentai destabilizavo ekonomiką kaip visumą.

Paradigma, aukštinanti finansinių rinkų savireguliaciją, vadinamoji “efektyvių rinkų hipotezė” – o būtent ja rėmėsi pagrindiniai centriniai bankai, – pasirodė esanti klaidinga. Tai, kaip per pastaruosius du dešimtmečius klostėsi finansinis tarpininkavimas, nepaprastai padidino sisteminę riziką. Andrew Haldane’as, Anglijos banko tyrimų vadovas, teigia, kad nepaprastai smuko ekonomikos pajėgumas. Taip pat vertėtų prisiminti, kaip šitą finansų pasaulio éminence grise (pilkąjį kardinolą) įvertino Alexandre’as Lamfalussy, jau prieš dešimt metų įspėjęs, kad užstatų bumas ir “šešėlinio bankų sektoriaus”, išvengiančio tiek reguliavimo, tiek priežiūros, plėtra, daro ekonomiką vis labiau ir labiau pažeidžiamą.2 Dabartinė krizė privertė vyriausybes ir centrinius bankus iš naujo atrasti, kad finansinis stabilumas yra esminis, jei ne svarbiausias, politikos rūpestis, tačiau šis atradimas padarytas tik patyrus siaubingus ekonominius ir socialinius nuostolius.

Neanalizuosiu pastaraisiais dešimtmečiais padarytų finansinio tarpininkavimo klaidų, nuo to laiko, kai prasidėjo krizė, esu tai aptaręs ne kartą, tiek raštu, tiek pasisakydamas Europos Parlamente – buvau pranešimo, reikalaujančio radikaliai keisti finansinių rinkų reguliavimą ir valdymą, bendraautoris. Daugybę kartų pasisakiau prieš dereguliacijos bangą, nusiritusią JAV, prieš Glasso-Steagalo* įstatymo panaikinimą 1999-aisiais ir Prekių užsakymo skolon modernizavimo akto priėmimą 2000-aisiais. O dabar įsibėgėja du ypač didelį nerimą man keliantys procesai ir panašu, kad juos abu paskatino ši finansinė krizė.

“Pernelyg didelės, kad sužlugtų”

Pirmasis procesas susijęs su tuo, kas vyksta pačioje finansų industrijoje. Baimė, kad ištirps finansai, privertė vyriausybes įsikišti, ir tos finansinės grupės, kurios atrodė “pernelyg didelės, kad sužlugtų”, buvo išgelbėtos. Tiesa, šią stambaus masto operaciją lydėjo bandymai reformuoti finansų rinkos reguliavimą ir valdymą. Maržos limitai, reikalavimai didinti kapitalą ir užtikrinti likvidumą, derivatyvų reguliavimas, pelno schemų pokyčiai ir prekybos nuosavybe suvaržymai pamažu buvo atstatyti į prieškrizinį lygį beveik visame pasaulyje. Keista, bet Adairas Turneris, Jungtinės Karalystės Finansinių paslaugų agentūros vadovas, ir Mervynas Kingas, Anglijos banko valdytojas, šiuo atžvilgiu pasirodė drąsesni už savo kolegas kontinentinėje Europoje. Veikiausiai taip elgtis paskatino liūdna patirtis – pernelyg didelė plėtra, kurią Londono komercinis ir finansinis centras patyrė pastaraisiais dešimtmečiais, išmušė iš pusiausvyros britų ekonomiką, todėl per krizę ji buvo itin pažeidžiama. Airija ir Islandija – kiti du beatodairiškos finansų industrijos plėtros, paklupdžiusios abi šalis, pavyzdžiai.

Tačiau blogiausia tai, kad ši krizė skatina rinką susitelkti ir buriasi dar didesnės finansinės grupės. Jų didumas reiškia, kad sisteminės rizikos nepaisoma ir ji gali net didėti. Būtina didinti pačių bankų kapitalą, užtikrinti likvidumą, reikia, kad Europos sisteminės rizikos taryba taikytų griežtesnę priežiūrą, tačiau ar šios priemonės įstengs susidoroti su rizikingomis prekybos operacijomis, kurias vykdo tos gigantiškos grupės? Kai kurie analitikai, teigia, kad Bazelis III turėtų padidinti inkarinį kapitalą iki 14 proc. Tačiau net ir tokio padvigubinimo gali būti negana. “Pernelyg didelių, kad sužlugtų” sindromas ir toliau įkaitėmis laikys vyriausybes, jei su juo nebus tinkamai susidorota.

Rimtai iškreipiama pati rinkos ekonomikos logika. Visiškai nepriimtina, kad finansų industrijos nuostoliai būtų pakartotinai “socializuojami” iš mokesčių mokėtojų kišenės, nors darbdavių ir kapitalo (aukštųjų finansų) “maklerių” pajamos apsaugomos, esą vengiant “sisteminės rizikos”. Tokia laikysena yra amorali, ji rodo, kad ekonomika, bent kai kurios jos funkcijos, jau supuvo.

Laidavimas už finansines grupes primetė moralinę naštą. Priemonės, kurių buvo imtasi, tvarkant “pernelyg didelių, kad sužlugtų” reikalus, yra neadekvačios, nes visuomenė yra laikoma jų įkaite ar “belaisve”. Kodėl nepriėmus nepasitikėjimo finansinėmis grupėmis įstatymo, koks praėjusiame amžiuje padėjo pažaboti kitas – naftos, telekomunikacijų – industrijas? Jungtinėje Karalystėje speciali komisija jau pasiūlė priemonės, kurios užkirstų kelią bankams imtis rizikingų investicinių (prekybos) operacijų. Tačiau ar to pakaks?

Verčia susimąstyti tai, kad ši netikusi praktika – operacijos, susijusios su didžiule rizika, – tęsiama toliau. Derivatyvų kiekis nepaliaujamai auga. Šeši didžiausi JAV bankai daugiau kaip 60 proc. pajamų gauna iš prekybos, kaip buvo ir prieš krizę. Tai reiškia, kad spekuliacijomis pagrįsta kazino pobūdžio bankininkystė klesti kaip ir anksčiau. Kai Angela Merkel, Davidas Cameronas ir Nicolas Sarkozy paragino aukštųjų finansų “maklerius” prisiimti atsakomybę, jų vadai ėmė ciniškai piktintis.

Situacijos ydingumą rodo besitęsianti Graikijos tragedija, atsidūrusi pačiame Europos finansinės dramos centre. Kadangi rizika užsikrėsti yra tokia didelė – gili finansinė integracija ir panika gali dar kartą įšaldyti rinkas dėl finansinių įsipareigojmų nevykdymo, – privataus sektoriaus įtraukimas arba “laidavimas už jį”, pertvarkant valstybės skolą, sukėlė smarkų Europos centrinio banko pasipriešinimą. Tačiau Graikijos skolų raštus turi stambiausi rinkos žaidėjai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai jau pasipelnė iš laidavimo operacijų.

Vyksta tragikomedija – fundamentalių rinkos ekonomikos taisyklių visiškai nepaisoma, o tie, kurie griebiasi nepamatuotos rizikos, neprisiima jokios atsakomybės už pasekmes. Tai, kas dabar vyksta, galima teisinti sistemine rizika, tačiau rinkos susitelkimas, didelių finansinių grupių (bankų) steigimas ir nuolatinis ydingos praktikos kartojimas rodo: kalasi būsimų krizių daigai. Panašu, kad krizės bus nuolatinės.

Kitas nerimą keliantis ženklas yra tai, kad finansų industrija duoda atkirtį savo oponentams, ir gana sėkmingai. Nei Europos Komisija ar šalių vyriausybės, nei JAV administracija neturi pakankamai galios, kad atsispirtų spaudimui. Grįžus į politiką respublikonams, kyla pavojus, kad Doddo-Francko* įstatymas pamažu irgi ištirps. Panašiai gali atsitikti ir Europoje.

Grėsmė visuomenei

Antras nerimą keliantis procesas susijęs su socialiniu ekonomikos kontekstu, o jų negalima atskirti. Vertėtų tą prisiminti. Finansų ir ekonomikos krizė Europoje ir JAV skatina viduriniosios klasės eroziją. Tą lemia įvairūs veiksniai: technologijų kaita ir dėl jos atsiradęs didelis ypač aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis; fenomenalus ekonominis Azijos augimas, pasiglemžęs nemažą Vakarų šalių rinkos dalį; viešoji politika, neįvertinusi industrinės politikos reikšmės; ir, o tai ne mažiau svarbu, finansų industrijos pernelyg didelė plėtra kai kurių kitų ekonomikos sektorių sąskaita.

Ekscesyvi finansų plėtra sukėlė didelius pelno pasiskirstymo tarp korporacijų ir pajamų pasiskirstymo visuomenės lygmenyje pokyčius. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose per pastaruosius tris dešimtmečius finansų industrijos pelnas patrigubėjo. Kalbos apie “liaudies kapitalizmą” negali nustelbti pastaraisiais dešimtmečiais aiškiai padidėjusio pajamų netolygumo. Kooperacijos ir ekonominės plėtros organizacija (OECD) pateikė niūrų vaizdą: XX a. tarp 9-ojo dešimtmečio vidurio ir 10-ojo dešimtmečio pabaigos pajamų netolygumas buvo ryškus septyniolikoje iš dvidešimt dviejų industrinių šalių. JAV daugiausia uždirbančio 1 proc. asmenų pajamos prieš mokesčių atskaitymą nuo 8 proc. 1974 m. išaugo iki 18 proc. 2008 m.

Kai “socialinis pyragas” kyla kaip ant mielių arba pigios paskolos sukuria visos visuomenės turtėjimo iliuziją, pajamų netolygumas gal ir nekelia nerimo. Tačiau kai “socialinį pyragą” apima stagnacija ar jis ima mažėti, o augantis įsiskolinimas pradeda kandžiotis, tada akis badantis pajamų paskirstymo netolygumas kelia didelę įtampą ir darosi pavojingas. Net Vokietijoje, kuri įkūnija “socialinės rinkos ekonomikos” sėkmę ir kurios ekonomika itin produktyvi, vidutinės realios darbuotojų pajamos per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo 6 proc. Veikiausiai tai kaina, kurią teko sumokėti už skausmingą susivienijimą ir apsaugą nuo išorės konkurentų iššūkių. Bet nekontroliuojamai didėjantis netolygumas vis tiek daro žalą “lygių galimybių” politikai, kuri buvo didžiulis civilizuotos, teisingos visuomenės laimėjimas.

Norėčiau išsamiau aptarti viduriniosios klasės eroziją. Finansų industrijos gelbėjimo operacijos labai padidino viešąją skolą, o dabartinė dinamika rodo, kad ši tendencija dar kurį laiką tęsis. Vadinasi, išvengti skausmingų fiskalinių korektūrų nepavyks, labai panašu, kad tai mažins vartojimą ir didins mokesčius. Šių pokyčių naštą dar labiau padidins nelemtoji skylė, kurią ekonomikos kūne išmušė finansų industrija. Jei tos skylės nepakoreguos didėjantys atlyginimai, o tai savaime gali sukelti nepagrįstą ekonominę dinamiką, atsiras pavojus, kad infliacija didės kaip apmokestinimo forma.

Infliacijos augimas iš dalies susijęs su tuo, kad padidėja reliatyvi bazinių prekių kaina dėl baigtinių resursų mažėjimo, klimato kaitos ir vartojimo lygio spartaus kilimo Azijoje. Tačiau kiekybinio palengvinimo veiksnys – pinigų spausdinimas, kurio griebėsi Federalinis rezervo ir kiti centriniai bankai, taip pat didina pasaulinę infliaciją. Kylanti socialinė įtampa ir galimi politiniai sąstingiai, kaip kovų dėl distribucijos rezultatas, gali sukelti “užprogramuotus” infliacijos gūsius, bandant artimiausiu metu palengvinti viešosios skolos aptarnavimo vargus. Tai, kas prieš keletą dešimtmečių buvo laikoma besivystančių ekonomikų, ypač Lotynų Amerikos, socialinės dinamikos ypatumais, gali visai netikėtai ištikti ir industrinį pasaulį. Nepamirškime, kad prieš keletą dešimtmečių JAV patyrė dvigubą infliaciją, kurią sustabdė Federaliniam rezervo bankui ėmęs vadovauti Paulas Volckeris, kai jai suvaldyti pasitelkė didesnes negu 10 proc. palūkanas. Tačiau šis dramatiškas finansinės politikos pokytis išprovokavo valstybinės skolos krizę Lotynų Amerikoje.

Robertas Reichas ir Larry’s Summersas, Harvardo universiteto auklėtiniai, užėmę aukštas pareigas Clintono administracijoje, dar gerokai prieš dabartinę finansų krizę perspėjo, kokia pavojinga yra JAV viduriniosios klasės erozija. (Likimo ironija, bet tarnaudamas JAV ižde Summersas parėmė finansų dereguliacijos iniciatyvą.) Europoje Anthony Giddensas pasiūlė “trečiojo kelio” viziją, spręsdamas panašias problemas. Dabartinė finansų/ekonomikos krizė greitina viduriniosios klasės eroziją daugelyje Vakarų šalių. Christia Freeland įžvalgiame straipsnyje “Esantieji anapus viduriniosios klasės” cituoja korporacijų vadovus, kurie sako, kad jų šalių turtas vis mažiau susijęs su jų kompanijų turtu.3 Jei įskaičiuosime ir ekologinės krizės poveikį, reikalai atrodys dar komplikuotesni. Nicolasas Sternas, vyriausiasis Pasaulio banko ekonomistas 2000-2003 m., yra sakęs: baisiausia rinkos nesėkmė žmonijos istorijoje yra nesugebėjimas pasipriešinti klimato kaitai.

Demokratijos ateitis

Galia, kuria disponuoja aukštieji finansai, ir viduriniosios klasės erozija apsunkina čekių ir balansų funkcionavimą, ardo socialinius ryšius ir trukdo sukaupti, Roberto Putnamo žodžiais tariant, socialinį kapitalą, kuriuo grindžiama demokratinė santvarka. Kai teisėtus interesus gina pernelyg galingos jėgos, jos gali lengvai nurungti viešąją politiką ir pakreipti ją sau naudinga linkme. Tai pagrindinė priežastis, kodėl pastaraisiais dešimtmečiais nusirita vis nauja finansų industrijos dereguliacijos banga, jau nekalbant apie tai, kokią įtaką daro kosmologija, palaikanti efektyvių rinkų pagrįstumą ir pritarianti sisteminės rizikos nepaisymui.

Kai visuomenė vis labiau poliarizuojasi, atsiranda terpė didėti socialiniam susiskaidymui, viešoji sfera kaip mediumas, puoselėjantis socialinį dialogą ir kompromiso paieškas, vis labiau susitraukia, o tai skatina politinį ekstremizmą. Šiandien vykstančios ekonominės krizės fone tą jau matome ir Europoje, ir JAV. Ksenofobijos ir šovinizmo proveržiai, kraštutinė politinė poliarizacija rodo, kad ateityje mūsų laukia dar didesnės negandos, jei neatsiras tokia politika, kuri sutramdys polinkius ir postūmius į ekstremizmą.

Krizė atskleidžia ir svarbią etinę problemą. Didžiosios kompanijos mėgsta samprotauti apie korporatyvinę socialinę atsakomybę, tačiau kur ta atsakomybė dingsta tada, kai investicijų bankai parduoda investuotojų finansinius produktus, kurių jiems patiems kaip tik ir trūksta? Kur yra korporatyvinė socialinė atsakomybė, kai kompanijos, gaunančios milijardus dolerių ar eurų pelno, beveik nieko nemoka nacionalinėms fiskalinėms agentūroms? Ar prezidentas Barackas Obama pareikalavo, kad multinacionalinių korporacijų konglomerato vyriausieji vadybininkai pasiaiškintų dėl tokios “saviveiklos”? Trečiojo tūkstantmečio pradžioje, korporacinių skandalų (Enron, Worldcom, Parmalat ir t. t.) išvakarėse, Prancūzijos pagrindinės verslo asociacijos vadovas Claude’as Bebearas parašė knygą, pavadintą “Jie nužudys kapitalizmą”.4 Tas pats gali ištikti ir demokratiją.

Be to, kai šie, kadaise reti, įvykiai arba “juodosios gulbės”, kaip juos vadina Nicolas Talebas,5 vis sparčiau dauginasi, o šalių vyriausybės neįstengia rasti efektyvaus atsako, tada socialinės santaikos labui reikėtų bent jau teisingai pasidalyti naštą. Adamas Smithas prieš parašydamas “Tautų turtą”, sukūrė “Moralinių jausmų teoriją”, vėliau Maxas Weberis, o neseniai Kennethas Arrow ir Amartya Sen pabrėžė moralinių vertybių svarbą ekonomikai, kad ir kaip racionaliai ji funkcionuotų, ir, žinoma, visuomenei. Kai įsivyrauja cinizmas, beatodairiškumas ir nepagarba kitiems, socialiniai ryšiai sutraukomi, santykiai iškreipiami. Kai ekonominės sąlygos prastėja, kai apima socialinė desperacija, o moralinės vertybės yra sutryptos, tada kyla pavojus ir demokratijai.

Klaidinga teigti, neva dabartinės finansų krizės priežastis yra stipri vyriausybė. Iš esmės krizę sukėlė tokia finansinė praktika, prieš kurią valdžia užmerkė akis. Aukštųjų finansų “makleriai” išrado tokį raison d’etre, kuris vis labiau tolsta nuo ekonomikos kaip visumos poreikių. Ne mažiau svarbu ir tai, kad finansininkai savo tikslams, regis, jau pavergė ir viešąją politiką. Finansų krizė gilina ir gerovės valstybės krizę, prasidėjusią kiek anksčiau – ją sukėlė viešojo sektoriaus ir demografijos hipertrofija. Teigti, kad finansinę ir ekonominę krizę įveiksime tik išardydami gerovės valstybę, būtų klaida. Tačiau gerovės valstybę reikia reformuoti ir apkarpyti nemažai lengvatų. Perfrazuojant garsiąją prezidento Johno F. Kennedy’o frazę, piliečiams reikėtų daugiau mąstyti apie tai, ką jie galėtų duoti visuomenei individualiai ir grupėmis, prieš klausiant, ką ji gali duoti jiems.

Finansų sistemą reikia pertvarkyti ypač radikaliai. Sutramdyti finansų rinkas yra būtina, kad išvengtume dar gilesnių krizių ar geriau su jomis susitvarkytume ateityje. Bankininkystė turi grįžti prie savo šaknų ir racionalaus pagrindo. Kelias, kuriuo finansų rinkos ėjo pastaraisiais dešimtmečiais, nėra Dievo duotas. Viešoji politika ir gali, ir turi pakeisti jų mąstymo kryptį, kaip tą padarė po Didžiosios depresijos ar Antrojo pasaulinio karo. Reformuoti finansų industriją verkiant reikia, kad visuomenei būtų sugrąžintas teisingumo pojūtis, kuris būtinas demokratijai funkcionuoti, ypač sunkmečiais. Kartu su politika, įtvirtinančia žiniomis pagrįstą konkurenciją, finansų rinkos sutramdymas padės sustabdyti viduriniosios klasės eroziją ir apginti demokratiją.

Euro zoną krečia slogutis ne tik dėl finansinės krizės poveikio ir jos kaip sąjungos, kurią vienija bendra valiuta, menko optimalumo, bet ir todėl, kad nesiimama rimtos institucinės ir politinės pertvarkos. Vien fiskalinio sąžiningumo nepakaks. Euro zonai būtinai reikia fiskalinės integracijos elementų, tokių kaip Europos pinigų sąjungos (EMU) obligacijų leidimas kartu su įrankiais, kurie leistų lengviau įveikti asimetriškus sukrėtimus (pvz., tai galėtų būti bedarbių dalinis draudimas iš ES biudžeto), ir griežtesnėmis priemonėmis, skatinančiomis euro zonos šalių ekonomikos suartėjimą.