PRIKELTI DIRVOŽEMĮ NAUJAM GYVENIMUI

Kaip sustabdyti amžiną dirvos alinimą, ar įmanoma grąžinti gyvybę į išmirusius plotus?

Mūsų kastuvai dunksėjo į žemę – su draugu kasėme lysves, kuriose ketinome auginti šparagus. Jos buvo negilios. Vašingtono dirva – tai plonytis vejos sluoksnis, užklojęs žvyro ir tamsiai oranžinio molio
mišinį. Molis yra ikoniškas Amerikos pietinių valstijų dirvožemis. Margaretos Mitchell romane „Vėjo nublokšti“ pokylių mergaitė Skarlet O’Hara, trokštanti vyrų dėmesio, stovi rūkstančiuose Pilietinio karo griuvėsiuose, ilgėdamasi „raudonosios Taros žemės“. Romano pabaigoje Skarlet galiausiai suvokia, kad stiprybę teikia ne stiprioji lytis, o gimtoji žemė.

Kvaila ir beširdė Skarlet nežinojo, kad banguoti raudonos žemės laukai tėvo plantacijoje, kur triūsė vergai, tėra varganas palikimas. Jos protėviai nuplėšė derlingą viršutinį Džordžijos Pidmonto dirvožemio sluoksnį, palikę vien molio podirvį. Toks žemės nuskurdinimas lėmė ir kitokį skurdą. Pietų plantatoriai kuo labiau alino savo laukus, tuo smarkiau išnaudojo vergus, nes užauginti užtektinai medvilnės, cukraus ir tabako, kad galėtų susimokėti už dukterų pamėgtus šilkus ir pokylius, darėsi vis sunkiau.

Kol nepradedame kasti, tol nepastebime, koks menkas dirvos sluoksnis yra po mūsų kojomis. Bet šis dirvožemis – svarbus istorinis artefaktas. Mineralinių trąšų stygius skatino kolonizuoti vis naujus žemės plotus. Nykstant dirvožemio sluoksniui, kilo krizė, įkvėpusi pirmuosius XIX a. aplinkosaugos sąjūdžius, visa tai glaudžiai susiję ir su sąvokos socialinės gerovės valstybė atsiradimu, ir su globaliu XXI a. kapitalizmu.

Ne aš pirmoji apie tai prabilau. Nuo pat XIX a. gamtosaugininkai, ekonomistai, nacionalistai, aplinkosaugos istorikai daug rašė apie dirvožemio kokybę ir „žemės išprievartavimą“.1 Mano bandymas laisvalaikiu dirbti nuskurdintą miesto žemę teikė vilčių, kad molekulinė biologija galėtų daug ką pakeisti. Mokslininkai jau nemano, kad dirvožemis – tai tik mineralinių elementų rinkinys. Molekulinės biologijos specialistai atskleidė, kad sveikame dirvožemyje gyvena milijardai mikroskopinių organizmų, kurie sudaro nuostabiai sudėtingą superorganizmą. Kasdama žvyrą ir molį svarsčiau, kokia šio dirvožemio mikrobiotos istorija? Ar dirvą po mano kojomis įmanoma praturtinti taip, kad joje vėl knibždėtų gyvastis, tęsianti mažytę savo istoriją?

Pažvelgiau po kastuvu. Giliau neverta kasti. Žemės ruoželyje jokių gyvybės ženklų nebuvo. Prieš tai šiame valstybinės pradinės mokyklos sklype vyko didelė rekonstrukcija. Dvejus metus pirmyn atgal ropojo buldozeriai, sunkvežimiai, keliamieji kranai, gremždami dirvožemį, traiškydami augalus, trupindami ir slėgdami gruntą. Baigę statybos darbus, darbininkai paklojo nailoninius landšafto tinklus, užpylė ploną komercinio dirvožemio sluoksnį, palaistė skystomis azoto trąšomis ir pasėjo žolę. Viskas tiko vejai, bet ne daržui.

Vejos dažniausiai yra negyvi plotai. Nuolat pjaunama žolė nemaitina vietinių paukščių, bičių, drugelių, o ištikus pandemijai, negelbsti žmonių mieste, kur aukšti skurdo ir prastos mitybos rodikliai. Tarkime, Kolumbijos federalinėje apygardoje maisto nepriteklių jaučia 13 proc. namų ūkių; 19 proc. neturi užtektinai pinigų, kad apsirūpintų maistu patys ir išmaitintų šeimą; 37 proc. neįstengia pakankamai sočiai maitinti vaikų.2

Aš ir mano draugas Vizlis norėjome pasižiūrėti, kiek vaismedžių, vaiskrūmių ir dirvožemį dengiančių augalų pavyks užauginti siauruose žemės ruožuose prie mokyklos, kur vyksta gana intensyvus eismas. Šį projektą pradėjome, ne ieškodami išeičių, kaip galėtų prasimaitinti miestas, o tiesiog priėmę sau patiems mestą iššūkį ir norėdami smagiai praleisti laiką. Mudu susidraugavome, dirbdami žemę, į kurią neturėjome jokių pretenzijų. Per kelis metus tą skurdų niekieno žemės lopinį pavertėme gėlynais ir daržais, pro kuriuos eidami žmonės sulėtina žingsnį ir sustoja pasižiūrėti.

Vaismedžių sodas aplink pradinę mokyklą būtų buvęs reikšmingesnis projektas, bet jam neturėjome nei pinigų, nei darbininkų, išskyrus mudviejų entuziazmą ir šiokį tokį mokyklos ūkvedžio pritarimą.

Išmirusi teritorija

Pavasarį, kai tik sušilo žemė, ėmėmės daržų. Mokykla buvo laikinai uždaryta, aplink sukiojosi tik būrelis linksmai nusiteikusių vaikų, kuriems nereikėjo sėdėti klasėse, eiti į futbolo treniruotes ar pianino pamokas. Kai išridenome karučius ir pradėjome kasti žemę, jie nekreipė į mus jokio dėmesio.

Kartą pradėję, nebegalėjome sustoti. Sukasę mokyklos daržo pakraščius, pasėjome lapinių kopūstų, špinatų, gražgarsčių, pievų gėlių. Persikėlę į rytinį mokyklos pakraštį, sodinome braškes ir šparagus. Pietinėje pusėje, kur karšta ir sausa lyg Italijos alyvmedžių sode, pasodinome tam atsparių vaiskrūmių ir figmedžių. Perlipę užrakintus mokyklos kiemo vartus, tarp triskiautės aziminos ir persimono medelių prikaišiojome į žemę kukurūzų, pupelių ir moliūgų sėklų. Naujosios daržovės įsišaknijo tarp vargstančių importuotų augalų, kuriuos landšafto kūrėjai paklojo tarsi kilimą ir kurie buvo tokie pat maistingi kaip kilimas.

Vizlis į dekoratyvinius medžius įskiepijo obelų šakų, o tarp dekoratyvinių krūmų pasodino pomidorų daigų. Tikėjomės, kad braškės išplis ir užklos visą plotą, užgoždamos gebenes lipikes, kur veisėsi uodų tuntai. Miesto medžių kirtėjas atidavė mums keletą ką tik nukirsto baltojo ąžuolo rastų. Įskiepijome į juos šitakė grybienos ir sukrovėme bugienių paunksmėje. Galiausiai perėjome į vakarinį mokyklos pakraštį, kur per statybas zujo keliamieji kranai ir sunkvežimiai.

Čia dirva buvo mirusi. Įsmeigiau kastuvą, o apvertusi žemes pamačiau dykrą – nebuvo jokių sliekų, vabalėlių, šaknų ar grybų porų. Nieko. Iškasdavome tik „svetimkūnius“ – stiklo šukes, plastiką, asfalto gabalus, plytas, surūdijusias geležines vinis. Istorikas nesistebi, pamatęs, kad stovi ant pirmtakų paliktų griuvėsių, bet juk aš atėjau ne į archeologinius kasinėjimus. Žvelgiau į ateitį. Bandžiau atkurti dirvožemį, pandemijos metu įkvėpti gyvybės mirusiai dirvai, susidoroti su gniuždančiu praeities, kuri yra mano kasdieninis darbas, svoriu ir su atšiauria kasdienine gyvenamąja aplinka.

Čia dirva buvo mirusi. Įsmeigiau kastuvą, o apvertusi žemes pamačiau dykrą – nebuvo jokių sliekų, vabalėlių, šaknų ar grybų porų. Nieko. Iškasdavome tik „svetimkūnius“ – stiklo šukes, plastiką, asfalto gabalus, plytas, surūdijusias geležines vinis. Istorikas nesistebi, pamatęs, kad stovi ant pirmtakų paliktų griuvėsių, bet juk aš atėjau ne į archeologinius kasinėjimus. Žvelgiau į ateitį. Bandžiau atkurti dirvožemį, pandemijos metu įkvėpti gyvybės mirusiai dirvai, susidoroti su gniuždančiu praeities, kuri yra mano kasdieninis darbas, svoriu ir su atšiauria kasdienine gyvenamąja aplinka.

Suslėgta dirva prastai kvėpuoja, sunkiai sugeria vandenį. Vakariniame plote akivaizdžiai skurdo net veja ir invazinės piktžolės. Sveikas dirvožemis yra elastingas, su plauko plonumo šaknų raizginiu, jame knibždėte knibžda gyvybė – vabzdžiai, smulkūs gyvūnai, bakterijos, virusai, grybai, siunčiantys maistą ir informaciją į požemių karalystę. Specialios bakterijos jungiasi prie grybų šaknų galiukų, kurie veikia kaip augalų valdymo centras. Azotobakteriai gamina chemines medžiagas, stimuliuojančias augimą. Rizobijos ir glomusai daro poveikį šaknims ir mažina dirvožemio ligas – tai tvarumo mikroorganizmai.3 Naudingos bakterijos, streptomicetai, panašios į tas, kurios yra žmonėms skirtuose antibiotikuose, gelbsti augalus per sausrą – šiai užsitęsus, šaknų bakterijos mutuoja, kad pakeistų savo metabolizmą ir padėtų išgyventi augalams.4 Dar kitos bakterijos ir grybai saugo augalus nuo vabzdžių ir kenkėjų.5

Tiesa, ne visos bakterijos ir grybai naudingi. Kai kurie iš jų sukelia ligas. Kiti yra veltėdžiai parazitai. Tai būdinga bet kuriai bendruomenei. Rajone, kuriame gyvenu, vieni žmonės daug dirba, yra geri kaimynai, kiti mažiau linkę bendrauti, padėti, o keletas vagiliauja, siautėja. Toks gyvenimas. Iš to, kas gerai ir kas blogai, sukuriame savo pasaulėlius, kurie priklauso didesniems pasauliams.

Abu su Vizliu svarstėme, ką daryti. Neturėjom nei pinigų, nei noro pirkti sterilius plastikinius maišus viršutiniam dirvos sluoksniui. Iki tol tręšėme sodinukus lapų mulčium ir kompostu iš virtuvės atliekų. Tas menkas šaltinis išseko. Pasidairėme po mokyklos vištidę. Prasidėjus karantinui, vištos buvo perkeltos į priemiesčio ūkį, o mėšlas išvalytas. Vizlis nusitaikė į miško parko alėją, kur ant grindinio plytų medžiai metė lapus ir šakas. Bakterijos ir kirminai tuos lapus sugraužė ir paliko ploną žemių sluoksnį. Vizlis tikėjosi jį surinkti. Nušlavę žemes nuo grindinio, pripylėme tris kibirus. Jų vos užteko šparagų lysvei. Bet vis geriau negu raudonasis Taros molis, pagalvojom.

Suniokoti dirvožemiai – viena seniausių bėdų per visą žemės ūkio istoriją. Pirmieji homo sapiens žemdirbiai ūkininkavo ir apsirūpindavo pašaru aliuvinių deltų salose – tai vandeningos vietos, kurias kasmet užliedavo vanduo. Pavasario potvyniai būdavo lyg mėšlavežis – į upių baseinus jie kasmet atplukdydavo šviežių trąšų, padengdavo laukus keliais coliais žemės, prisotintos maistingomis medžiagomis. Pirmykščiai žmonės statė gyvenvietes taip, kad hidraulinė upių jėga užlietų laukus trąšiu vandeniu.6 Jiems nereikėjo gremžti grindinio ir nešioti žemių kibirais, o paskui trinti geliančius kaklus.

Prieš vienuolika tūkstančių metų, kai žmonės pradėjo verstis žemdirbyste, jie prisiviliojo kartu gyventi ir kai kuriuos gyvūnus. Jamesas Scottas įrodinėja, kad seniausios žemdirbių bendruomenės, ypač tos, kurios daugiausia mito kviečiais arba ryžiais, nustatė hierarchiją, įsteigė ilgalaikes institucijas, tokias kaip mokesčių sistema ir vergovė. Palyginti su lengvu medžiotojų bei rinkėjų gyvenimu, ūkio darbai buvo monotoniški, nuobodūs, reikalavo didelės fizinės ištvermės ir laiko sąnaudų. Medžiotojai, rinkėjai buvo augesni, stipresni, sveikesni už savo kaimynus žemdirbius. Jei mūsų protėviai būtų galėję rinktis, tikrai būtų apsirūpinę maistu iš laukinės gamtos.

Pagrindinis žemdirbystės privalumas buvo tai, kad kviečius, ryžius galima saugoti kaip ir pinigus banke. Ankstyvųjų civilizacijų elitas mėgo kaupti turtus, vertė kitus žmones dirbti nuobodžius ūkio darbus, kad pats turėtų laiko „kultūrai“ – poezijai, teisei, tapybai, mokslui… Ankstyvuosius miestusvalstybes supančios sienos statytos ne tik siekiant apsiginti nuo užpuolikų, bet ir bandant sulaikyti pavergtus darbininkus, kad šie nepabėgtų.7 Gyvuliai gabendavo nešulius. Kiaulės, vištos bastėsi aplinkui ir sudorodavo šiukšlių krūvas, stūksančias perpildytuose kaimuose. Gyvuliai, paukščiai, žmonės mito augalais, juos paversdavo mėšlu, o šis dirvožemyje suirdavo ir tapdavo trąša naujiems augalams.

Tokia sistema žmogus-gyvūnas-derlius veikė tūkstančius metų, su daugybe klaidingų pradžių ir „griūčių“, kurias iš dalies lėmė dirvožemio nualinimas ir badmečiai, sukelti epidemijų, pakirsdavusių augmeniją, gyvūniją bei žmoniją.8. XVIII–XIX a. mėšlo-derliaus ciklas pritaikytas ir miesto gyvenimui. Niujorke mėšlo surinkėjai naktimis tuštindavo išvietes, kraudami į baržas išmatas, kurias plukdydavo į Long Ailendą. Fermeriai pirkdavo šias vertingas atliekas, kurių kompostu tręšdavo daržovių laukus, o vėliau per Long Ailendo sąsiaurį plukdydavo daržoves atgal į miestą ir parduodavo niujorkiečiams.9 Toks uždaras organinis ciklas puikiai veikė iki pat XIX a. vidurio, kai miestas išaugo taip, kad surinkėjai nebespėdavo iškuopti mėšlo. Moterims tekdavo pasikaišyti sijonus, kad išbristų arklių ir kiaulių apdergtomis gatvėmis. Kiaurų kloakų turinys užteršdavo vandens šaltinius. Fekalijų bakterijos pakirsdavo žmones. Ir ne tik vargšus. Prezidentas Williamas Henry’s Harrisonas, prisaikdintas 1841 m. kovo 4 d., po mėnesio mirė. Gydytojai manė, kad peršalo, sakydamas nuobodžiai ilgą inauguracinę kalbą, pučiant lediniam vėjui, todėl diagnozavo atipinę pneumoniją. Bet asmeninis prezidento gydytojas surašė tokius simptomus, kokie pasireiškė ir po Harrisono išrinktiems prezidentams – Jamesui K. Polkui ir Zachary’ui Taylorui. Medicinos istorikai Jane McHugh ir Philipas Mackowiakas įsitikinę, kad visus tris prezidentus kamavęs drebulys, karščiavimas, skrandžio ir žarnyno negalavimai būdingi vidurių šiltinei, kurią sukėlė salmonelės arba paratifo bakterijos.10 XIX a. viduryje Vašingtone nebuvo kanalizacijos. Vanduo į Baltuosius rūmus tekėjo iš netoliese, Franklino skvere, trykštančio šaltinio.11 Už septynių kvartalų įkalnėn nuo jo išviečių valytojai naktimis pildavo išmatas, kurias sumaišydavo su arklių mėšlu ir paskleisdavo džiūti, o paskui tą mišinį parduodavo fermeriams.12 Miestas augo, kartu plėtėsi ir tokio išmatų perdirbimo plotai. Nepakeliama smarvė nosį rietė net už pusės mylios.13

Išmatomis apipiltas laukas išmušė iš pusiausvyros visą ekosistemą. Dėl fekalijų, tekančių į Potomako upę, jos vanduo pražydo žaliais dumbliais. Žmogui geriant tokį užterštą vandenį, pilve trykšta bakterijų fontanai. McHugh ir Mackowiako teigimu, fekalijų bakterijos tekėjo šlaitu žemyn į gruntinius vandenis, patekusius ir į Franklino skvero šaltinį, kurio vanduo požeminiais mediniais vamzdžiais tekėjo į Baltuosius rūmus. Tas užterštas vanduo, kurį tarnai patiekdavo šaltą sidabriniuose ąsočiuose, nužudė tris XIX a. vidurio prezidentus ir vieną mažą berniuką.‘14

Iš milijonų bakterijų rūšių žmogui kenksmingų yra vos keli šimtai. Viena iš jų apvertė JAV istoriją, nelyginant skruzdėlytė, įveikusi dramblį. Jamesas Polkas pasveiko nuo gastroenterito, bet, baigęs prezidentavimą, po trijų mėnesių buvo pakirstas choleros – tai kita vidurių infekcija. Tayloras mirė nuo gastroenterito, dar būdamas prezidentas.15 O po keleto metų vidurių šiltinė pasiglemžė prezidento Abrahamo Lincolno mažąjį mielą sūnelį Willie, po kurio mirties motina Mary taip ir nebeatsigavo.

Sunerimę, kad užterštas vanduo yra žudikas, miesto valdytojai nutiesė specialiai pagamintus vamzdžius, kad išmatos tekėtų į Potomako upę.16 Amerikos miestai plėtėsi, požeminės arterijos, plukdančios fekalijas, nematomai susiejo miestą su aplinkiniais kaimais. Nuotekų sistemos neginčytinai pagerino miestiečių sveikatą, bet sykiu įsuko nevykusį mokslinį eksperimentą, lėmusį, kad fosforu ir azotu iš fekalijų mito upių ir ežerų dumbliai. Jie sparčiai dauginosi, tyro vandens telkiniai virto plūduriuojančiomis žaliomis pievomis. Negyvi dumbliai nuguldavo telkinių dugne, o bakterijoms stigo deguonies, kad juos suskaidytų. Deguonies lygis vandenyje krito, žuvys pradėjo dusti. Vašingtono apylinkėse ypač nukentėjo komercinės žuvų rūšys – alsės, upėtakiai, silkės, stūriai…

Humboldtas nusičiaudėjo

Tapo aišku, kad nuotekų sistema nutraukė maistingųjų medžiagų grandinę žmonės-augalai. Laikraščio redaktorius, abolicionizmo šalininkas Horace’as Greeley’s šią naudingojo komposto švaistymo ir vandens telkinių teršimo praktiką pavadino „nepaaiškinama kvailybe“.17 Jis matė, kaip skursta nepatręštas aplinkinių laukų dirvožemis. Tuose laukuose nebeužaugdavo derlius, miestams tekdavo vežtis maistą kaskart vis iš toliau.

Jokių bėdų. Komerciniams pasėliams žemės netrūko. XIX a. Europos ir Amerikos nuotykių ieškotojai keliavo į užsienius ieškoti turtų, kaip kadaise jų protėviai. Šįkart ieškota trąšų, kurios padėtų išmaitinti
augančių miestų gyventojus ten, gimtinėse. Deja, dauguma žemdirbystei tinkamų plotų buvo jau užimti. Rusijos carai siuntė valstiečius į sausas Ukrainos ir Kazachstano stepes auginti kviečių, kurie tapo pagrindine Rusijos eksporto preke. Tais laikais, kai Harrisonas, Polkas ir Tayloras mirtinai susirgo, užsikrėtę per vandenį plintančiomis bakterijomis, JAV kariuomenė atkovojo didžiulius plotus Meksikos pietvakariuose. Tas ir kitas užgrobtas žemes Amerikos valdžia kilniaširdiškai „atidavė“ žmonėms, priėmusi Naujakurių naudojamos žemės nuosavybės įteisinimo aktą. Hannah Holleman imperiją sieja ne tik su baltosios rasės viršenybe, bet ir su našaus dirvožemio grobstymu.18

Į sausringas plynes plūdo persikėlėliai, kai kurie iš jų bėgo, kad išvengtų bado, siautusio Rusijos stepėse.19 Savo ruožtu Prūsijos nausėdžiai ieškoti derlingų žemių traukė į Lenkiją.20 Vokiečių nacionalistai labai nusivylė, kai įsitikino, kad lenkai jau nualinę savo laukus. Prūsijos valdovai žemę ir dirvožemį laikė tautos turtais, lenkų ir žydų teritorijų jiems jau nebeužteko. Gustavo Freytago romanas „Skola ir kreditas“ (Debt and Credit, 1855) puikiai iliustruoja lygtį tarp rasės ir dirvožemio. Britų ir prancūzų pareigūnai prižiūrėjo žmones, pasiųstus į Afriką ir Indiją kirsti miškus, arti pievas. Pietų Afrikos, Naujosios Zelandijos, Australijos, Japonijos valdžia skatino panašius žygius savo šalių paribiuose.21 Per keletą metų kolonistai nualindavo užimtas teritorijas ir leisdavosi ieškoti naujų žemių.

Matome, kur visa tai nuvedė. Naujasis XIX a. imperializmas nualino didžiulius derlingų žemių plotus. Neliestų dirvonų arimo tempai praaugo net anksčiau nematytus gyventojų skaičiaus augimo tempus.22 Nausėdžiams nerūpėjo tausoti žemę. Jie be gailesčio kirto miškus, plėšė dirvonus, viršutinį dirvožemio sluoksnį nuo šlaitų stūmė ant upių krantų, sukurdami naujus geologinius darinius, tokius kaip didžiuliai dirbtiniai kanjonai, užkasdami ežerus, perkeldami upes. Miškai, tarnavę kaip biotiniai siurbliai, okeanų vandenį, iškritusį lietaus pavidalu, pumpuodami iš pakrančių į žemyno gilumą, buvo iškirsti. Nelikus miškų, lygumose lydavo vis mažiau.23 Vėjas be kliūčių šlavė suniokotus laukus, keldamas dulkių debesis. Kanzaso fermeriai vos po keleto metų nuo įsikūrimo pastebėjo, kaip nyksta dirvožemis. XX a. pradžioje Rusijos imperiją, Kiniją, Britų Indiją prislėgė badmečiai, kilę dėl dirbtinai sukeltų sausrų ir dirvožemio erozijos.24

XIX a. mąstytojams rūpėjo nualinti dirvožemiai. Pasak Rosos Luxemburg, žemė vagiama tiesiai darbininkams iš po kojų. Karlas Marxas teigė, kad visi pirmapradžiai turtų šaltiniai pirmiausia glūdi žemėje, o juos gausina darbininkai.25 Į gyvenimo pabaigą jis domėjosi dirvožemio mokslu, nerimaudamas dėl „nutrūkusios medžiagų apykaitos grandinės“, nes ūkininkai nebetręšia savo dirbamos žemė. Charlesas Darwinas senatvėje susižavėjo sliekais, gebančiais atkurti dirvožemį.26 XX a. pradžioje gamtosaugininkai dažnai rašydavo apie „žemės plotus, kuriuose niekas nebeauga“, perspėdami, kad visai planetai kilo grėsmė virsti bekrašte dykuma, nes dirvožemio nykimą galėtų sustabdyti nebent stebuklas.

O tada Alexanderis von Humboldtas nusičiaudėjo. Šis prūsų eruditas, keliaudamas po Pietų Ameriką, pamatė,vkad perujiečiai krauna iš laivų pilkus krepšius su kažkokia biria medžiaga, nuo kurios jam panižo nosį. Pasidomėjęs sužinojo, kad juose guanas – žuvimis mintančių paukščių išmatos, nugremžtos nuo pakrančių uolų. Humboldtas samtelį guano parsivežė į namus. Chemikai nustatė, kad guanas turtingas azoto, kalio ir fosforo – būtent tų maistingųjų medžiagų, kurių trokšta išbadėjusi žemė. Netrukus įsitikinta, kad juo patręštame dirvožemyje pasėliai vešėte veši. Visi žemdirbiai panoro jo turėti.

Amžiaus viduryje azoto šaltinių paieškos lėmė naują kolonizacijos ciklą. Jungtinės Valstijos 1856 m. priėmė Guano salų aktą. Amerika varžėsi su Didžiąja Britanija, Peru, Ekvadoru ir Čile, kad įsmeigtų savo vėliavą į kiekvieną uolėtą, paukščių išmatomis nuklotą atodangą, kokią tik pajėgs aptikti. Britų valdžia ėmėsi eksploatuoti Namibijos guaną. 1879-aisiais Peru ir Bolivija paskelbė karą Čilei, kad atimtų jai priklausančias natrio nitrato – guano pakaitalo – kasyklas. Mineralas, dėl kurio kilo karas, vadinamas Čilės salietra, taigi, aišku, kas tą karą laimėjo.27 Bet vis dar buvo negana. Peru guano atsargas fermeriai sunaudojo vos per kelis dešimtmečius. Čilės salietra pabrango.

Sparčiai augant pasaulio gyventojų skaičiui ir vis labiau nykstant dirvožemiui, mokslininkai ėmė pranašauti, kad artėja katastrofa. Agronomai nuogąstavo, kad dėl nualinto dirvožemio sumažės žemės
„praleidžiamasis pajėgumas“ – šis terminas pasiskolintas iš rančos savininkų, apskaičiuojančių, kiek gyvulių ar žmonių gali išmaitinti turimas žemės sklypas. Ypač nerimavo vokiečių mąstytojai. Jei
kiltų konfliktas tarp Vokietijos ir galingesnės jūrų valstybės (tarkim, Didžiosios Britanijos), šalis nebegalėtų importuoti Čilės nitrato, kurį naudojo ne tik trąšoms, bet ir sprogmenims. Istorikai dažniausiai
tvirtina, kad viską lemia istorinės asmenybės, kurios aktyviai veikia, sprendžia, kariauja. O šiuo atveju visa galinga valstybė galėjo sugriūti, pristigusi vienos mažytės azoto molekulės. Ištisą šimtmetį Vokietijos
mokslininkai bandė „išgauti“ azotą iš oro – šią paprastą užduotį augalai, padedami mikrobų, atlieka be jokių pastangų.

Po ištisą amžių trukusių paieškų, vokiečių chemikas Fritzas Haberis sukūrė didelės energijos reikalaujantį metodą – atmosferoje esantis azotas, pasitelkiant karštį ir slėgį, sumaišomas su vandeniliu ir gaunamas amoniakas arba azoto rūgštis. Inžinierius Karlas Boschas išplėtė Haberio išradimo mastą, parodęs, kaip gaminti amoniaką pramoniniu būdu, – tam reikia didelių gamyklų su krūvomis iškastinio kuro, pritvinkusio energijos, kurią augalai prieš tūkstančius metų sugėrė iš saulės. 1909-aisiais Boschas nubraižė Oppau amoniako gamyklos planus, o Budapešte tais pačiais metais buvo surengta pirmoji tarptautinė konferencija dirvožemio gelbėjimo klausimais. Tūkstantis jos dalyvių nenumanė, kad Haberio-Boscho metodas, kurio poveikis žmonijos istorijai prilygsta garo mašinos ir atominės energijos išradimams, azoto stygių pakeis perteklium.

Kol taip dar nebuvo nutikę, Haberio-Boscho metodo diegimui nelemtai sutapus su Pirmojo pasaulinio karo pradžia, ši nuostabi technologija buvo pritaikyta ne maisto, bet karo pramonei.28 Blokada atskyrė Vokietiją nuo Čilės salietros 1915-ųjų pavasarį, būtent tada, kai nuo konvejerio nuriedėjo azoto rūgšties, skirtos sprogmenų gamybai, pirmosios statinės. Ant kenčiančių laukų, į kurių žemę lyg persekiojami sliekai buvo įsikasę kariai, krito bombos, sklidinos azoto, – nuo jo kūnai užsiliepsnodavo tarsi fakelai, to niekas nebuvo matęs per jokį ankstesnį karą.

Azoto cunamis

Po Pirmojo pasaulinio karo problemos, susijusios su dirvožemiu, tapo dar opesnės. Britų agronomas Gilbertas Fowleris pramoninio azoto nelaikė trąša. Jis teigė, kad žemės ūkis – tai ne vien chemija, augalams reikia nepalyginamai daugiau negu keletas paprastų molekulių. Milvokyje 1909 m. įvykus vidurių šiltinės protrūkiui, miesto valdžia pasamdė Fowlerį, kad suprojektuotų kanalizacijos atliekų perdirbimo įmonę. Šiuolaikiška Fowlerio įmonė Milvokio fekalijas pavertė trąša, turtinga azoto ir fosforo. Išmatos daugiau nebetekėjo į Mičigano ežerą – tai buvo stulbinanti pažanga, išgelbėjusi žmones nuo mirtinų ligų, apsaugojusi žuvis nuo žydinčių dumblių, visus išvadavusi nuo nepakeliamo dvoko. Fowlerio projektas būtų galėjęs iš esmės pakeisti pasaulio istoriją, pramoniniu lygiu atkartodamas organinių medžiagų perdirbimo praktiką, naudotą senuosiuose ūkiuose.29 Bet Fowlerio iniciatyva ir Milvokio „kanalizacijos revoliucija“ tapo paraštiniais įvykiais. 1925-aisiais, kai pradėjo veikti Fowlerio kanalizacijos atliekų perdirbimo įmonė, Haberio-Boscho metodas taip atpigino komercinį azotą, kad užmojis perdirbti fekalijas nuėjo vėjais.

Fowleris nuvažiavo į Indiją, kad pasimokytų iš indų ūkininkų, kurie žmonių išmatas veiksmingai paverčia kompostu. Jo sumanymas įkvėpė anglų botaniką Albertą Howardą, tuo metu gyvenusį Indijoje. Howardas tapo „organinio ūkininkavimo“ – naujas senos praktikos pavadinimas – skleidėju. Pagrindinis tokio ūkininkavimo principas – maistingųjų medžiagų ciklas turi būti uždaras, iš žemės į derlių ir atgal. Kai kurie jo amžininkai šią mintį dar labiau išplėtojo. Indų botanikas Jagadis Čandra Bosė ir austras Rudolfas Steineris dirvožemyje įžvelgė „gyvybinę jėgą“. Bosė teigė, kad tarp „gyvybinių procesų, būdingų gyvajai ir negyvajai gamtai“, nėra jokio pertrūkio.30 Sekdamas Vokietijos romantine tradicija, Steineris ūkį laikė gyvu organizmu, savo mokiniams aiškino, kad dirvožemis toks pat gyvas kaip augmenija ir gyvūnija. Augalai yra „ūkio pilvas“, o dirvožemis – diafragma, padedanti orą, vandenį ir maistingąsias medžiagas pumpuoti į augalus.31

Steinerio „biodinaminiai“ sekėjai medituodavo, garbindami sėklas, rudenį per delčią užkasdavo laukuose karvių ragus, prigrūstus mėšlo. Po pusmečio iškasę, ragų turinį atskiesdavo ir tręšdavo laukus. Steinerį ir jo sekėjus daugelis atmeta kaip „mistikus“, nesiremiančius mokslu.32 Tačiau tai, ką Bosė ir Steineris vadino „gyvybine jėga“, atskleidė, kad dirva po mūsų kojomis, jeigu ji nėra nualinta, užtikrina mikrobiologinę dermę su vabzdžiais, sliekais, augalų šaknimis, grybiena, meistriškai kurdama gyvą, kūrybingą pasaulį, kurį mokslininkai dar tik pradeda suprasti.

Ankstyvųjų dirvožemio tyrinėtojų įžvalgos pusę amžiaus buvo nustumtos į šalį. Žiniasklaidos dėmesio centre atsidūrė Dust Bowl – stiprios dulkių audros. Fotografai fiksavo dulkių debesis, sūkuriuojančius virš Kanzaso kaimų tarsi sprogusių bombų dūmai. Paulas Sutteris argumentuoja, kad dulkių audros – antraeilis reiškinys, tikroji tragedija yra tai, kad Amerikos pietryčiuose be paliovos nyksta dirvožemio sluoksnis.33 Su atmintyje įsirėžusiais fermerių, bėgančių nuo Dust Bowl, vaizdais amerikiečiai 1941-aisiais vėl išėjo kariauti. JAV Karo departamentas subsidijavo amoniako gamyklas, kad šios gamintų sprogmenis. Apie 1943 m. amoniako prigaminta kur kas daugiau, negu reikėjo. Jo perteklius būdavo parduodamas fermeriams.

Po karo iškelta nauja mintis – azoto trąšos ne tik padės atkurti nykstantį dirvožemio sluoksnį, bet ir padidins gaunamą derlių. Iš akro gaunant daugiau produkcijos, bus lengviau išmaitinti augančią pasaulio populiaciją. JAV agronomai skatino fermerius gausiai tręšti laukus azotu – 280 svarų į akrą (apie 0,4 hektaro) žemės. Jie išveisė hibridines sėklas, kurios atlaikytų tokį azoto cunamį, nes daugeliui augalų jis kenkė. Fermeriai, anksčiau puoselėję savas sėklas ir tręšę laukus, laikydamiesi įprastų tręšimo ciklų, buvo priversti pirkti hibridines sėklas, pramonines trąšas, pesticidus, herbicidus ir sunkią įrangą, kuri visa tai paskleistų laukuose. Šios technologijos, nors yra brangios, taršios, o jas taikant, auginamos mažiau maistingos kultūros, vis tiek žaibiškai paplito, nes pavertė fermerius priklausomais, nepasotinamais vartotojais. Verslui reikėjo būtent šito.34

Žaliąją revoliuciją amerikiečiai eksportavo į užsienį. Sovietai ją perėmė ir paskleidė po savo satelitines valstybes. 6-ajame dešimtmetyje badavusi Kinija įšoko į neorganinio azoto traukinį. Amoniako vamzdynais skystas azotas iš gamyklų tekėjo tiesiai į laukus.35 Labai įspūdinga. Nepaprastai veiksminga. Žaliosios revoliucijos pradininkas, nenuilstantis Amerikos imperijos propaguotojas Normanas Bourlagas, pasitelkdamas šias technologijas, žadėjo išmaitinti šešis milijardus pasaulio žmonių. Bourlagas taip sėkmingai maitino mases, kad jau po dešimtmečio biologas Paulas Ehrlickas prabilo apie „populiacijos bombą“, slypinčią po tokiais azoto kiekiais.

Fermeriai be jokio saiko tręšė laukus azotu, nes jo stoka virto perteklium. Į gruntinius vandenis sutekėję nitratai ir nitritai prasismelkė į vandentiekių vandenį, kurį geria pramoniniai gyvuliai ir žmonės. Tyro vandens tvenkiniai virsdavo žvilgančiais žaliuojančiais plotais, kūdikiai nuo azoto pertekliaus mėlynuodavo. Kiek sveikatos per visą mitybos ciklą sugadino azoto cunamis, kol kas dar nežinome, nors tyrimai rodo, kad nitritai sukelia įvairias vėžio rūšis, daro neigiamą poveikį skydliaukei.36 Tačiau žlugdantis jų poveikis planetos sveikatai jau nustatytas. Worldwatch institute vertinimu, kone 51 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskiria žemės ūkio grandinė, liūto dalis tenka perteklinių trąšų nuotėkiui, maitinančiam mikrobus, kurie gamina azoto oksidą. Forbes teigimu, žemdirbystė atsakinga netgi už daug didesnius dujų, nepaliaujamai ardančių ozono sluoksnį, kiekius.37

Žalioji revoliucija neigiamai paveikė ir ekonomiką. Smulkieji ūkininkai, neturintys pinigų didelėms žemės ūkio investicijoms, pralaimėjo prieš stambiuosius ūkininkus, kurie superka vis didesnius žemės gabalus.V38 XXI a. pradžioje visus JAV gyventojus maitino vos 1,3 proc. populiacijos.39 Agroverslo lyderiai įrodinėja, kad be pramoninio žemės ūkio būtų neįmanoma išmaitinti Žemės gyventojų, kurių, kaip planuojama, netrukus bus devyni milijardai. Taigi, be jo neišgyvensime, bet su juo gyventi irgi sunku. Štai kokiomis sąlygomis gimėme ir užaugome mudu su Vizliu.

Naujasis atradimų amžius

O tada trenkė perkūnas, t. y. pandemija. Tiekimo grandinės sutrūkinėjo. Sienų apsauga neįleido migrantų, dirbančių fermose. Fermeriai naikino produkciją, nes negalėjo jos išvežioti. Parduotuvių
lentynos ištuštėjo, žmonės ėmė sodinti daržus. 2020-aisiais buvo sunku gauti sėklų. Visi graibstė viščiukus savo kiemų vištidėms. Į Vašingtone surengtus miesto žemdirbystės pradžiamokslio kursus užsirašė daugiau kaip tūkstantis norinčiųjų (per Zoom galėjo dalyvauti tik 100).

O mudu du Vizliu, kasdami kietą žemę, abejojome, ar turėsime užtektinai maistingųjų medžiagų, kad mūsų daržai vešėtų. Perskaičiau studiją apie vertingas ir prieinamas trąšas, pavadintas Bloom – jas gamina Vašingtono kanalizacijos atliekų perdirbimo įmonė. „Moderni“ gamykla rėmėsi Gilberto Fowlerio 1915 m. idėjomis. Aplinkoje be deguonies, pasitelkiant aukštą temperatūrą ir slėgį, perdirbamos Vašingtono nuotekos ir gaminamos trąšos. April Thompson, gamyklos marketingo direktorė, mane užtikrino, kad jos ganėtinai švarios, jas galima vadinti organinėmis (nors jos tokios nėra). Vašingtonas, skirtingai nuo daugumos panašaus dydžio Amerikos miestų, turi mažai pramonės atliekų, todėl Bloom trąšos švaresnės už įprastas iš kanalizacijos nuotekų pagamintas „kietąsias biotrąšas“.

Pasiūliau Vizliui, kad pagerintume dirvožemį jomis, atkurdami, pasak Marxo, „nutrūkusią medžiagų apykaitos grandinę“. Vizlis nebuvo tikras, ar norėtų daržoves tręšti tuo, ką mes, vašingtoniečiai,
nuleidžiame į kanalizaciją, nes ten atsiduria daugybė dalykų – valymo skysčiai, prezervatyvai, naftos produktai. Per mūsų kūnus keliauja daugybė kenksmingų medžiagų – pesticidai, herbicidai, antibiotikai iš pramoninių maisto gaminių, antidepresantai, opiumas, dirbtinis estrogenas, paskirtas gydytojų. JAV aplinkosaugos agentūros inspektoriai netikrina daugumos iš aštuoniasdešimties tūkstančių nereguliuojamų taršalų kompostuojamose atliekose, trąšose, gaminamose iš nuotekų, tokiose kaip Bloom.40 Mes, žmonės, esame tiesiogiai atsakingi už gyvenamojo pasaulio būklę, nes daugelis technologijų, sukurtų mūsų rankomis, yra toksiškos. Šiandieniniai ekskrementai, aiškino Vizlis, toli gražu jau nėra tas biologiškai nekaltas XIX a. tualetų turinys.

Aš įrodinėjau, kad šiandien fermeriai plačiai naudoja Bloom ir kitas iš kanalizacijos atliekų pagamintas trąšas, tad mums irgi reikėtų pasižiūrėti, ko jos vertos. Kai žmonės supras, kad viskas, ką nuleidžia
tualete, paskui grįžta ant jų pietų stalo, gal pagalvos ir apie savo vartojimo įpročius, ir apie kanalizacijos turinį. „Jei visi maitintųsi tik augalais, neturėtume jokių rūpesčių“, – telefonu sakė ponia Thompson iš Bloom gamyklos.

Tačiau Vizlis nutarė naudoti biodinaminį metodą, kitaip tariant, tą dirvožemio gerinimo būdą, kurį propagavo Rudolfas Steineris, 1924-aisiais skaitydamas paskaitas. Nutarėme išbandyti ir viena, ir kita.

Sunkvežimis išvertė prieš mus krūvą garuojančių Bloom trąšų, sumaišytų su medžio mulčiu. Smirdėjo blogiau negu tvarte. Įbedžiau kastuvą. Pakilę garai paskleidė drėgną, tirštą orą lyg pirtyje. Milijonai bakterijų net įkaitusios rijo ir atrajojo atliekas. Krūva buvo pernelyg karšta, kad galėčiau paliesti net ir su pirštine. Daug dienų karučiais vežėme kompostą, tręšdami daugiamečių augalų lysves. Trąšos savo darbą padarė – užklojo erozijos išgraužtą žvyro ir molio sluoksnį. Tai džiugino, bet, smulkiosioms dalelėms aplipus gerklę, supratau, kad mano miesto bendruomenės fekalijų artumas nemaloniai vargina.

Vizlis Rytiniame Merilande užsisakė mėšlo prikimštą ragą, kuris žiemojo, užkastas fermoje. Sulaukę, kol prasidės paskutinis Mėnulio ketvirtis, tas kelias mėšlo uncijas suvertėme iš rago į vandens kibirą ir pusvalandį įnirtingai makalavome po jį rankomis. Paskui skystį supylėme į plastikinius purkštuvus ir apipurškėme lysves. Biodinaminė žemdirbystė, palyginti su Bloom trąšų kratymu, atrodė kaip saulėta gaivi pavasarinės mugės diena. Bet nesupratau, kaip tas šlakelis išpurkšto karvių mėšlo patręš mūsų sodinukus?

Virtualiame seminare sužinojau, kad biodinaminė žemdirbystė nėra toks pamišimas, kaip galėtų atrodyti. Tradiciškai gaminant kokteilį, fermoje užaugintos karvės mikrobai susimaišo su mūsų kairės ir dešinės rankų mikrobais (jie yra skirtingi), kibire virsdami „gyvybine medžiaga“, kurios taip reikia daržams. Vylėmės, gal tirpale bus ir mikrobų, vadinamų „autotrofais“, kurie veikia kaip miesto nuotekų perdirbimo gamykla – gamina azotą, tačiau be didžiulių terminės energijos sąnaudų.

Mikrobai gali mutuoti kas dvidešimt minučių, prisitaikydami prie vietinės aplinkos.41 Užterštose vietose kai kurie iš jų darbuojasi tarsi kasyklų kariai pionieriai, virškindami pačius toksiškiausius teršalus, tokius kaip arsenas, tirpikliai, neorganinės trąšos, akmens anglies derva. Niujorko universiteto mokslininkė Elizabeth Hénaff sukūrė bakteriją Pseudomonas putida, kuri suryja tolueną – dažų skiediklį, pažeidžiantį nervų sistemą. „Gera žinoti, kad gamta įstengia ištaisyti net ir didžiausias žmonių klaidas“, – sako Hénaff.42

Gavę tyrimus, pamatėme, kad mūsų dirvožemyje daug švino. Eidama pro kaistančią Bloom trąšų krūvą pagalvojau, kad sudarius teisingą mikrobų mišinį, bakterijos galėtų išvalyti žmonių sukurtus toksinus ir iš dirvos, ir iš tokių trąšų. Bet nebuvau tuo tikra. Šiaip ar taip, gyvename naujų atradimų amžiuje. Mokslininkai pradėjo tyrinėti požeminės mikrobų karalystės gelmes. Ak, jei koks nors mažas Robinzonas Kruzas galėtų ten nuplaukti – gal atrastų dar netyrinėtą giliai glūdinčią tamsiąją medžiagą.

Viską pasodinę, ėmėme stebėti. Bloom patręšti augalai iš pradžių augo greitai, bet atėjus vasaros karščiams ir sausrai, dirvožemis išdžiūvo, paviršius virto kieta pluta. Teko kauptukais jį skaldyti, gausiai laistyti. Biodinaminėse lysvėse augalai augo lėčiau, tačiau be paliovos. Jose geriau laikėsi drėgmė. Po žemę, patręštą ir vienaip, ir kitaip, šliaužiojo stori sliekai, bėgiojo šimtakojai, šaknys kerojosi lyg patrakusios, augalai vešėte vešėjo mažytėje ketvirčio akro fermoje, tankiai apgyvento miesto visuomeninės žemės lopinėlyje.

Žemės gaivinimas man nebuvo jokia kančia. Priešingai, laikiau tai savo mažyte sėkme. Nustebau, pamačiusi, kaip lengva atkurti dirvožemį (kad ir nedideliame plote). Mūsų augalai gamino augalinę masę, kurią sukasdavome atgal į dirvą, kad viską perdirbtų sliekai ir mikrobai. Lysvės tapo tamsiai rudos, elastingos, lengvai pūpsojo ant kieto oranžinio molio. Tai buvo toks prisikėlimas, kuriam nereikalingi stebuklai.