Prekybos miestas JAV

1943 metais JAV žurnalas Architectural Forum pakvietė Victorą Grueną ir jo žmoną Elsie Krummeck dalyvauti forume, skirtame vizijoms apie architektoniką po karo. To numerio, pavadinto 194x, redaktoriai kreipėsi į pripažintus modernistus Miesą van der Rohe ir Charlesą Eamesą, kad šie sukurtų pavyzdinio miesto plano dalis “194x metams”, kitaip tariant, nenurodytiems metams, kai Antrasis pasaulinis karas jau bus pasibaigęs.^[1] Architektų komanda Gruen & Krummeck turėjo sukurti “regioninio prekybos centro” prototipą. Redaktoriai nurodė, kad prekybos centras turėtų būti lokalizuotas miesto pakraštyje, transporto saloje tarp dviejų automagistralių, jo funkcija – pakeisti pėsčiųjų zoną miesto centre. “Kuo apsipirkimas galėtų būti patrauklesnis?” – klausė redaktoriai Grueną ir Krummeck, kurie tame konkurse išgarsėjo įspūdingu stiklo dizainu Penktosios aveniu prabangioms parduotuvėms ir nacionaliniam prekybos centrų tinklui JAV miestų pakraščiuose.^[2]

Abu architektai ėmėsi užsakymo pastatyti “nedidelį kvartalo prekybos centrą” ir pateikė projektą, kuris gerokai pranoko nurodytą centro dydį ir funkcijas. Gruenas vėliau aiškino, kad projektas išreiškė jo ir žmonos nepasitenkinimą Los Andželu, kur dideli atstumai tarp parduotuvių, nuolatiniai transporto kamščiai ir tai, kad nėra pėsčiųjų zonų, apsipirkimą pavertė tikra kančia. Gruenas ir Krummeck Los Andžele įžvelgė “automobilizuotos turtingos pokario Amerikos užuomazgą”. Jų kontrplanas buvo orientuotas į tradicines Europos miestų pagrindines aikštes. Jie pasiūlė dvi esmines struktūrines intervencijas: pirma, automobilis ir pirkėjas apibrėžiami kaip du atskiri erdviniai vienetai, antra, vartojimo ir viešoji erdvė turėjo susilieti. Remdamiesi šia prielaida, Gruenas ir Krummeck suplanavo centrą, kuris koncentravosi aplink erdvią žalią aikštę su lauko restoranais, pieno barais ir muzikos stendais. Projektas apėmė 28 parduotuves ir 13 viešųjų paslaugų įmonių, tarp jų buvo biblioteka, paštas, teatras, paskaitų salė, naktinis klubas, vaikų lopšelis, žaidimų kambarys ir arklidė poniams.^[3]

Architectural Forum redaktoriai atmetė Grueno ir Krummeck projektą. Jie reikalavo mažesnio “regioninio prekybos centro” ir įkalbinėjo architektus pertvarkyti projektą pagal juos. Gruenas ir Krummeck padarė pataisą, kuri vėliau pasirodė esanti esminė: jie atsisakė žalios aikštės kompekso centre ir pateikė uždarą apvalų stiklinį statinį. Į vidų orientuotas prekybos kompleksas buvo apsuptas dviem ratais. Pirmasis ratas tarnavo kaip pėsčiųjų zona, antrasis – kaip mašinų parkavimo aikštelė. Šis planas užsakovams irgi netiko. Vyriausiasis redaktorius George’as Nelsonas pasibaisėjęs tvirtino, kad atsisakius centrinės aikštės buvo prarasta erdvė, kur galima pasėdėti ir pasivaikščioti.^[4] Jo nuomone, prekybos centras kaip uždara erdvė yra nesusipratimas. Tada Gruenas ir Krummeck pateikė įprastinį prekybos centro projektą – parduotuvės buvo išdėstytos aplink “U” formos kiemą. Žinoma, tie, kurie po keleto metų išaukštino uždarą prekybos centrą, tada dar nebuvo įtakingi. Tik po dešimties metų Gruenas sugebėjo įtikinti dviejų didžiausių parduotuvių savininkus, kad uždaras prekybos centras bus pelningas. Be automobilių, be gatvės prekeivių, be valkataujančių gyvūnų ir kitų ramybės drumstėjų, prekybos alėja, aprūpinta stebėjimo kameromis, įkūnys idealias tipiškas priemiesčių gyvenimo būdo vertybes – tvarką, švarą ir saugumą.^[5] “Introvertiškos” Grueno architektūros vertinimas esmingai pasikeitė šeštajame dešimtmetyje. Tad kas gi lėmė palankumą uždarai, į vidų nukreiptai vartojimo erdvei?

Vartotojiškumas ir “sutalpinimo” politika

Grueno ir Krummeck prekybos erdvių transformacija – formos požiūriu nuo atvirumo į uždarumą, o medžiagos požiūriu nuo stiklo į betoną – šiandien gali būti interpretuojama kaip tektoninio virsmo, išryškėjusio politiniame ir kultūriniame pokario Amerikos kraštovaizdyje, apraiška. Elsie Krummeck, Grueno antroji žmona, o daug metų ir kūrybos partnerė, kuri iki jų antrojo vaiko gimimo ir po skyrybų buvo pasinėrusi į tokio tipo planavimo plėtojimą, oficialioje Grueno istoriografijoje beveik neminima. Prekybos alėjos išradėju laikomas Gruenas.

Nuo penktojo dešimtmečio vidurio iki 1957 m., kai formavosi radikaliai poliarizuotas pasaulis, amerikiečių tautos kolektyvinę moralę, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje apimtą savitaigos patoso, buvo persmelkusi totalinio karo nuojauta. Visus apėmusi Trečiojo pasaulinio karo baimė dažnai lyginama su “neaukšta temperatūra, kurios numušti nacija niekaip nesugebėjo”.^[6] Baimės persunktame kontekste “sutalpinimo filosofija” pateikė galingą kontrolės instrumentą. Hermetiškai uždaras prekybos centras šią filosofiją išreiškė konkrečiu simboliu, kuris atliko dvi funkcijas. Pirkėjams centras signalizavo, kad jo viduje saugu, siūlė prieglobstį ir nusišalinimą, o sparčiai augančių priemiesčių senbuviams jis suteikė prasmės ir kolektyvinio inkaro pojūtį. Varžovams – Sovietų Sąjungai ir komunizmo simpatikams – prekybos centras demonstravo kapitalizmo pranašumus, nes buvo materialus socialinės lygybės principo ir vartotojiškumo teikiamos pasirinkimo laisvės įrodymas.

Prekybos centras su bunkerio ikonografija užsienio politikos “sutalpinimo” strategiją “išvertė” į erdvinę kalbą ir davė postūmį subtilesnėms socialinio ir kultūrinio “sutalpinimo” formoms plėtotis. Pavyzdžiui, prekybos centras pabrėžė moterų “sutalpinimą” – kai vyrai grįžo iš karo, jos pasitraukė iš darbo rinkos, savo energiją skyrė vaikams auginti, namų buities darbams ir vartojimui. Baltiesiems priemiesčių gyventojams jis suteikė prižiūrimą saugią zoną, kuri, nors skatino urbanizaciją, kartu garantavo ir homogeniškumą. Dėl tokio išsidėstymo prekybos alėjos istorija neabejotinai susijusi su rasistine politika.

Victoras Gruenas – Victoras Davidas Grünbaumas – gimė 1903 m. Vienoje. 1938-aisiais prieš pat Vokietijai aneksuojant Austriją, jam pavyko pabėgti į JAV. Kai žydų emigrantai ėmė remti jo “regioninio prekybos centro” koncepciją, jis tvirtino, kad visi didieji Europos miestai pastatyti kaip stabili komercinės ir socialinės erdvės kombinacija. Amerikos priemiesčiai, teigė Gruenas, priešingai – reprezentuoja monofunkcinę plėtrą, juos sudaro individualių privačių namų konglomeratas. Kad šiai plėtrai įpūstų pilietinės ir socialinės aistros, Gruenas siūlė statyti “prekybos miestus”. Apdovanotas įžvalga, pasivadinęs “liaudies architektu”, jis ragino konstruoti gigantiškus projektus, kurie komercinę veiklą derintų su pilietine, taptų vieta, kur galėtų leisti laiką namų šeimininkės, vieniši pensininkai ir besiblaškantys paaugliai.^[7]

Rasti rėmėjų tokios apimties projektui buvo nelengva. Gruenui teko parduoti savo idėjas. Eksploatuodamas Šaltojo karo baimę, jis propagavo prekybos alėją kaip bunkerį ir evakuacijos zoną atakos atveju, nors prieškario Vienoje buvo energingas socialistas, aktyvus politinis žaidėjas; žadėjo materializuoti vartotojų svajones, nors pats neapkentė pirkimo ritualo.^[8] Vėliau, kai Gruenas jau galėjo įgyvendinti savo architektonines vizijas, paaiškėjo, kad prekybos alėja reiškia kai ką daugiau, negu jis pats tikėjosi. Nuo pirmojo Grueno plano, sukurto 1943 m., praėjus geram dešimtmečiui ir prasidėjus prekybos centrų bumui, vartotojiškumo vaidmuo JAV pasikeitė iš esmės: jis tapo ne bet kokia, o vyraujančia jėga pokarinėje Amerikoje. Kaip tik todėl Grueno biografija glaudžiai susijusi su kapitalizmo tragedija: per penkiolika metų visas Grueno suprojektuotų prekybos alėjų pilietines ir socialines erdves okupavo komercija, skatinama spekuliantų godumo. Polifunkciniai “prekybos miestai” padėjo atsirasti gigantiškoms perdirbimo mašinoms, kurios rėmėsi dviem aksiomomis – vartotojiškumu ir “sutalpinimo” politika.

Baimė ir priemiesčių klestėjimas

Po Antrojo pasaulinio karo JAV ambasadorius Maskvoje George’as Kenanas pasiūlė nerimą keliantį komunizmo plitimą atsverti vadinamąja “sutalpinimo” politika. Kad apribotų komunizmo įtaką, JAV užsienio politika griebėsi ne tik politinės diplomatijos, karinės intervencijos, bet ir galingos vartojimo pagundos. Kol užsienio politika buvo nukreipta į “sutalpinimo” principą, civilinė gynyba šalies viduje orientavosi į “sklaidą”. Su urbanistine plėtra susietą vidaus politiką pradėta vykdyti dar 1944 metais, priėmus “demobilizuotųjų įstatymą” arba atitarnavusiųjų pritaikymo aktą (APA). APA buvo skirtas maždaug 16 milijonų demobilizuotųjų po Antrojo pasaulinio karo, įstatymu siekta dar daugiau – įveikti aprūpinimo būstu krizę ir stimuliuoti pokario ekonomiką. Buvusiems kariams APA teikė valstybės kredito garantiją, kad jie galėtų įsigyti būstą nemokėdami grynųjų pinigų. Tuo pasinaudojo penki milijonai karo veteranų. Tačiau šis “demokratizavimas” turėjo ir išvirkščią pusę: nekilnojamojo turto firmų ir namų savininkai taikė valstybės sankcionuotą praktiką privilegijuoti kai kurias grupes, o tai trukdė, pavyzdžiui, afroamerikiečiams apsigyventi priemiesčiuose. Tokios subsidijos kaip APA dar labiau sustiprino rasinę segregaciją.

Pasak urbanistikos istorikų, be jau minėto rasizmo ir valstybės subsidijų, bėgti iš miestų į priemiesčius skatino mažos nekilnojamojo turto kainos, ekonomikos ir gyventojų skaičiaus augimas. Dažnai teigiama, kad APA suteikė finansinį pagrindą veteranams “nugalėti priemiesčių fronte”, bet mentalines ir psichologines priežastis, išstūmusias viduriniąją klasę iš miestų, lėmė politinis klimatas – buvo nepaliaujamai kalbama apie miestų pažeidžiamumą ir termobranduolinės atakos riziką.^[9]

Kokia didžiulė baimė buvo apėmusi miestų gyventojus, iliustruoja straipsnis, paskelbtas Life žurnale 1950 m. gruodžio 18 d., pavadintas “Kaip JAV miestai gali pasirengti atominiam karui”. Jame rašoma: JAV miestai yra pažeidžiamiausi taikiniai pasaulyje – pirmiausia akimirksniu bus sunaikinta didelė teritorija su šimtais tūkstančių žmonių, po to bus paralyžiuotas transportas, dings elektra ir vanduo, trūks maisto… Žmonės paniškai bėgs iš miestų.

Žurnalas išspausdino interviu su kibernetikos išradėju Norbertu Wieneriu, kuris skatino kurti “gyvybės diržus” miestų pakraščiuose. Taikos metu tie “diržai” skatins urbanizaciją, o kilus karui padės civilinei gynybai. Žemėlapiai, iliustruojantys Wienerio teiginius, rodė anoniminio miesto “gyvybės diržą”, kuris apėmė ligonines, sandėlius, gamyklas, naftos rezervuarus ir prekybos centrą.^[10] Taigi prekybos centras tapo civilinės gynybos programos komponentu.

Kol žurnalas Life svarstė klausimą, kaip reorganizuoti miestus, kad jie patirtų kuo mažiau nuostolių per branduolinę ataką, rizikos vietovių vidurinės mokyklos ėmėsi drastiškesnių veiksmų: nuo 1950 m. rugpjūčio iki 1951 m. balandžio Niujorko, Los Andželo, Čikagos, Detroito, Milvokio, Fort Vorto, San Francisko ir Filadelfijos mokyklos rengė bombardavimo pratybas. “Gelbėkis ir pasislėpk” akcija buvo siekiama padidinti budrumą ir išlavinti vaikų reakciją. Niujorko mokyklose mokytojai dalijo mokiniams pakabukus ant kaklo, kad jie galėtų atpažinti vieni kitus po atakos.^[11] Baimė buvo eskaluojama nuolatos, nerimas pakeitė daugelį kasdieninių miesto gyvenimo įpročių.

“Gelbėkis ir pasislėpk” akcija pasiekė aukščiausią tašką po to, kai 1951 m. buvo įkurta Federalinė civilinės gynybos administracija (FCDA). Jos pirmininkas Millardas Caldwellas reikalavo sukurti programą, kuri nacionaliniu lygmeniu koordinuotų kasamus bunkerius ir palaikytų privačią iniciatyvą “uždengti” pastatus. Gavusi labai menką biudžetą, programa turėjo apsiriboti viešaisiais ryšiais. “Gelbėkis ir pasislėpk” filosofijai skleisti buvo surengta daug kilnojamųjų parodų, išleista dešimt milijonų komiksų knygų, 55 milijonai kišeninių kortų malkų su informacija, kaip ištverti branduolinį smūgį. FCDA sukūrė net animacinį filmą “Vėžlys Bertas”, kuris turėjo mokyti žiūrovus, kaip elgtis po branduolinio sprogimo.^[12]

Kol civilinės gynybos vaizdinijoje dominavo “Gelbėkis ir pasislėpk” ideologija, ekonomiškai mąstanti Eisenhowerio vyriausybė nuo bunkerių kasimo perėjo prie evakuacijos procedūrų. Tuo metu Victoras Gruenas ir naujasis jo partneris Karlas van Leuvenas stovėjo dideliame lauke už dešimties kilometrų nuo Detroito centro: “Visos tos monstriškos žemkasės kasė, stūmė ir keitė dviejų šimtų akrų plotą”, – prisimena van Leuvenas, kuris, prieš ateidamas į Gruen & Krummeck firmą, dirbo Disney’aus korporacijoje. Jiems stebint, kaip buldozeriai lygina plotą, Gruenas atsisuko į van Leuveną ir tarė: “Dieve, kokie mes drąsūs.”^[13]

Nortlando centras, Detroitas

Pasak Grueno, pirmą kontaktą su J.L. Hudsono kompanija jis užmezgė 1948 m. Apsilankęs Hudsono prekybos centre, Gruenas skubiai parašė laišką kompanijos prezidentui Oscarui Webberiui, ragindamas jį rimtai vertinti žmonių migraciją į miesto pakraščius ir atidaryti savo filialus didėjančiuose Detroito priemiesčiuose.^[14]

Po trejų metų Gruenas pateikė kompanijai programą dviem dešimtmečiams.^[15] Kad išsaugotų lyderio poziciją, kurią Hudsonas buvo užėmęs miestų centruose, Gruenas ir van Leuvenas sukūrė koncepciją, skirtą koordinuoti keturis regioninius prekybos centrus. Istlando, Nortlando, Sautlando ir Vestlando centrai, jų nuomone, turėjo būti kažkas daugiau negu parduotuvių rinkinys: regioniniai prekybos centrai – tai “priemiesčio bendruomenės gyvenimo kristalizacijos taškai […] dislokuoti dabar jau užstatytų priemiesčių pakraščiuose”. Jie buvo pastatyti maždaug už dešimties kilometrų nuo miesto centro, sparčiai dygstančių priemiesčių centre.^[16]

Po kelių mėnesių Gruenas žurnalo Progressive Architecture numeryje paaiškino, kas slypi už jo skelbiamų geografijos pokyčių. “Ar sklaida reiškia saugumą?” – klausė redaktoriai ir kvietė Grueną pakomentuoti savo planą, pateiktą Hudsonui. Gruenas pabrėžė, kad jo planas “su keturiais masyviais prekybos centrais toli nuo industrinių taikinių tenkins bendras reikmes taikos metu, o kilus karui, jei reikės, juos bus galima panaudoti reabilitacijai, evakuacijai ir pirmajai pagalbai.”^[17]

Prekybos centro, ilgainiui virtusio prekybos alėja, idėja kilo susipynus Šaltojo karo politikai ir pokario kapitalizmui. Ir centras, ir alėja yra pokario baimės ir vartotojiškų sapnų kūriniai, apnuoginantys įtampą tarp totalaus sunaikinimo baimės ir utopinės vartojimo euforijos.^[18] Neatsitiktinai pirmasis prekybos centras JAV buvo pastatytas tuo metu, kai šalis pasiekė didžiausio ekonomikos pakilimo ir kai piliečiai aistringai svarstė bunkerių, evakuacijos zonų trūkumus ir pranašumus. 1953 metais 145 tūkstančiai amerikiečių įsigijo telefonus, 600 tūkstančių – naujus televizorius, pusė milijono nusipirko naujus automobilius.^[19]

Jau Antrojo pasaulinio karo metais prezidentas Rooseveltas “namų fronte” mobilizavo vartotojiškumą karo reikmėms. Europoje JAV kareiviai kovojo ne tik prieš nacionalsocialistinį režimą, bet ir už “amerikietišką gyvenimo būdą”, kitaip tariant, už televizorius, skalbimo mašinas ir automobilius. Po karo vartotojiškumo ideologija tapo esminiu amerikietiško gyvenimo būdo sandu. Pokariu idealus JAV pilietis ar pilietė laikėsi požiūrio, kad vartojimas – tai privatus malonumas ir pilietinė pareiga.^[20]

Toks specifinis jėgų išsidėstymas nuteikė Grueną žvelgti plačiau. Nortlando centras buvo pirmas iš keturių, kurie turėjo būti pastatyti Detroite. Trisdešimt milijonų dolerių kainuojantis kompleksas su universaline parduotuve ir beveik šimtu kitų krautuvių, buvo pagrįstas klasterio schema. Kompleksą sudarė penki statiniai, išdėstyti U forma aplink kiemą su fontanais, suoliukais, skulptūromis ir kolonadomis. Susikirtimą tarp kiemo ir parduotuvių langų puošianti arkada sukūrė, Grueno žodžiais tariant, “esmingą urbanistinę aplinką”.^[21] Nortlando centrui jis pritaikė daugybę architektūrinių elementų, kuriuos kartu su Elsie Krummeck suplanavo prekybos centrui projekte “Architektūra 194x”. Komplekso priešakyje – milžiniška parkavimo aikštelė ir privati automagistralė, šalia komercinių patalpų – gausybė socialinės paskirties įstaigų, tarp jų – vaikų lopšelis, konferencijų salės, net zoologijos sodas. Per atidarymo ceremoniją 1954 m. kovo 22 dieną Gruenas entuziastingai kalbėjo, kad tai “pirmasis ateities prekybos centras”.^[22]

Neatsitiktinai būtent Detroite Gruenas sugebėjo įgyvendinti savo prekybos miesto viziją: dviejų milijonų gyventojų mieste buvo trys didžiausi JAV automobilių gamintojai – Chrysler, Ford ir General Motors. Šeštuoju dešimtmečiu atsirado klestinti vidurinioji klasė, galinti išleisti nemažai pinigų. Detroitas garsėjo ir kaip ekonomikos rojus, tačiau būtent dėl industrijos koncentracijos jis buvo laikomas potencialiu branduolinės atakos taikiniu. Fordo kompanija turėjo nuosavą bunkerį, o vietinė civilinė gynyba rengė reguliarius kursus ir treniruotes, kaip elgtis pavojaus atveju. Be to, miestas siekė įgyvendinti agresyvų decentralizacijos planą.^[23]

Šių suvienytų pastangų rezultatas tas, kad Detroitas tapo suburbanizacijos (priemiesčių klestėjimo) prototipu. Pasiturintys baltaodžiai miesto gyventojai kėlėsi į “saugius” rajonus, kitaip tariant, rajonai segregavosi pagal “rasinę specifiką”. Gatvės susisiekti su priemiesčiais dažnai buvo tiesiamos per skurdžius afroamerikiečių darbininkų klasės rajonus – miesto planuotojai siekė sukurti naujas gyvenamąsias erdves ir neutralizuoti problemines zonas. 1953 metais prezidentas Eisenhoweris “GM” prezidentą Charlesą Erwiną Wilsoną paskyrė gynybos sekretoriumi. 1955 metais “GM” buvo pirmoji JAV kompanija, kurios apyvarta viršijo milijardą dolerių per metus; tais pačiais metais “GM” išdidžiai pranešė demontuosianti viešojo tramvajaus tinklą, ryžtingai žengdama žingsnį transporto industrijos privatizavimo link.^[24]

Per Nortlando centro penkiasdešimtąsias metines 2004 m., Detroit Free Press prisiminė merą ir nekilnojamojo turto agentus, kurie kliudė afroamerikiečiams ir kitoms etninėms mažumoms apsigyventi priemiesčiuose. Kai juodaodžiai mėgindavo persikelti į Detroito priemiesčius, jų namus dažnai užpuldavo kaimynai.^[25]

Dislokuoti šiuose įnirtingai ginamuose priemiesčiuose pirmieji regioniniai prekybos centrai baltiesiems jų gyventojams suteikė saugų ir švarų mikrokosmą, jie pasitraukė iš miesto centre esančių prekybos gatvių. Prekybos centras yra hermetiškai užsandarintas miestas, apsuptas siena, aiškiai nužymintis Grueno daug metų skelbtą miesto tašką priemiestyje.^[26] Pradiniuose projektuose Gruenas ypač pabrėždavo konkurencijos tarp priemiesčio ir miesto prekybos zonų produktyvumą. Jo teiginys, kad priemiesčius reikia sutelkti socialiniu atžvilgiu, buvo teisingas, tačiau jis visiškai neįvertino “rasiniu požiūriu specifinių” šio poreikio pasekmių. Nors prekybos centrų planavimą skatino Šaltojo karo metu klestėjusi baimė ir utopinė vartojimo euforija, jų plėtrai padarė įtaką geografinės saviizoliacijos poreikis ir afroamerikiečių “sutalpinimo” miestų viduje strategija.

Šią tendenciją skatino ir valstybinės subsidijos. Kai 1954 metais nacionaliniu mastu buvo panaikinta rasinė segregacija mokyklose, prasidėjo masinis egzodas – “baltųjų bėgimas” ir su tuo susijęs priemiesčių bumas. Eisenhowerio vyriausybė prekybos centrų savininkams suteikė kreditą: federalinė “pagreitinto nuvertinimo” programa leido komercinių pastatų savininkams padengti statybos išlaidas iš mokesčių ir išvengti papildomų kaštų. Galimybė pasinaudoti valstybės parama naujų statinių statyboms davė didžiulį impulsą prekybos centrų plėtrai. Iškart po to, kai buvo patvirtinta ši programa, JAV pastatyti 25 regioniniai prekybos centrai.^[27]

Mažoji ponia pirkėja

Vartotojų erdvės plėtra padarė nemenką poveikį santykiui tarp lyčių. Projektuodamas prekybos miestą Gruenas nuo pat pradžių orientavosi į moteris. Naujieji centrai kasdieniniam moterų gyvenimui turėjo suteikti naują kokybę. “Namų šeimininkė galybę laiko praleidžia ne tik virtuvėje, bet ir parduotuvėse”, – aiškino Gruenas 1953 metais radijo laidoje. Apsirūpinęs statybos blokų ir medžių pavyzdžiais, jis demonstravo laidos vedėjui, kokią ramybę ir jaukumą “mažoji ponia pirkėja” ras prekybos centre, kuris iš “triukšmingo pagrindinio kelio” buvo perkeltas į ramų parką.^[28] Pagal Grueno apibrėžimą, apsipirkimas – tai darbo ir laisvalaikio kombinacija.^[29] Prekybos centras turėjo suteikti moterims vietą visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, atsverdamas priemiesčių izoliaciją. Jis turėjo palengvinti gyvenimą tų moterų, kurioms neprieinamas nei transportas, nei vaikų priežiūros įstaigos, – moterų, kurios, Grueno žodžiais tariant, kremtasi, kad “jų gyvenimas tuščias ir nuobodus”, nes “priemiesčiuose nėra ką veikti”^[30].

Lyčių politika šeštajame dešimtmetyje buvo paremta poliarizuota diferenciacija. Iš istorinių šaltinių žinome, kad susidūrusios su karo grėsme moterys ieškojo prieglobsčio privačioje erdvėje. Joms pasinėrus į namų aplinką, vyrams buvo siūloma kitokia savisauga. 1953 metais pasirodžiusio Playboy vyriausiasis redaktorius Hughas Heffneris pareiškė: erotinės Marilynos Monroe nuotraukos vyrus bent šiek tiek atitraukia “nuo Atominio amžiaus siaubo”^[31].

Empiriniai duomenys rodo, kad šeštasis dešimtmetis Amerikoje buvo šeimos aukso amžius: pokario metais amerikiečių tuokdavosi daugiau ir jaunesnių negu įprasta europiečiams. Jų šeimos buvo didelės, o skyrybų, palyginti tiek su ankstesne, tiek su vėlesne kartomis, būta mažiau. “Susiklosčiusi tendencija buvo tokia stipri, kad, vos atsispyrei nuo kranto, ir jau plauki vedybų ir motinystės pusėn”, – prisimena Brett Harvey savo knygoje “Šeštasis dešimtmetis: moters žodinė istorija”^[32]. Apėmus atominio karo baimei, šeimos jaukumas, namų ruoša buvo suvokiami ne kaip darbas, bet kaip asmenybės savirealizacija. Nepabaigiamą namų ruošą lydėjo vartojimo prekių gausa, tarsi atpildas už triūsą ir meilę namams.^[33]

Nors paplitusi nuomonė, kad šeštajame dešimtmetyje moterys daugiausia buvo tik namų šeimininkės ir motinos, tačiau moterų skaičius darbo rinkoje per šį laikotarpį išaugo. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje moterys nacionaliniu mastu sudarė 35% darbuotojų.^[34] Lizabeth Cohen ir kitos feministės teigia, kad paslaugių moterų įvaizdis, siejamas su šeštuoju dešimtmečiu, buvo depresijos rezultatas, kitaip tariant, ketvirtuoju ir penktuoju dešimtmečiais, kai darbo netekę vyrai ir tėvai ilgėjosi specifinės jų lyčiai būdingos galios, žmonos ir dukros, siekdamos juos palaikyti, įtvirtino stipraus duoną uždirbančio vyro įvaizdį.^[35] Atitinkamai šeštuoju dešimtmečiu Jungtinėse Valstijose buvo juridiškai įteisintas moterų nevisavertiškumas: jos negalėjo pačios gauti paskolų ar apsidrausti, nusipirkti buto, pasirašyti kontrakto.

Sautdeilo centras, Minesota

Kai Gruenas dar buvo visiškai pasinėręs į Detroito rekonstrukciją, Daytono savininkai Minesotoje 1952 m. nusamdė jį suprojektuoti universalinę parduotuvę, kuri atitiktų priemiesčių gyvenimo būdą. Gruenas pateikė dar avantiūristiškesnę koncepciją negu ta, kuria rėmėsi pertvarkydamas Detroitą. “Visiškai naujai bendruomenei” jis siūlė statyti visai naują miestą. Daytono šeima, nepaisydama perspėjimų, nusipirko didelį dešimties kvadratinių kilometrų žemės plotą už dešimties kilometrų nuo Mineapolio centro^[36]. Šiai vietovei Gruenas sukūrė projektą su gyvenamaisiais kvartalais, privačiais namais, medicinos centru, ežeru, gatvėmis ir unikaliu prekybos centru. Sumodeliuotas pagal Milano “Galerijos” pavyzdį, Grueno kūrinys vėliau įėjo į istoriją kaip pirmas visiškai hermetiškas, oro kondicionieriais aprūpintas prekybos centras. Šis kompleksas buvo išdėstytas aplink dengtą, puikiai apšviestą atriumą, kuriame tilpo dvi universalinės parduotuvės.

Kai 1956 m. Sautdeilo centras buvo atidarytas, dvidešimties milijonų dolerių vertės projektą spauda vadino pasauline sėkme. Vietiniai laikraščiai džiaugėsi “išbaigta gyvenimo aplinka”, Architectural Record gyrė eksterjerą, kuris esąs “geresnis nei vidus”.^[37] Tačiau praėjus metams po atidarymo Minneapolis Minn. Tribune išspausdino straipsnį, kuriame aptarė Grueno koncepcijos, paremtos moterų, komercijos ir bendruomeninio gyvenimo triada, prieštaringumą. Straipsnyje, pavadintame “Priemiestis ar kilpa? Kuria kryptimi eina mažoji ponia pirkėja?” rašoma, kad pastačius prekybos centrą “Ponia Mineapolio namų šeimininkė” gali rinktis vieną iš dviejų galimybių: pasipuošti ir eiti apsipirkti į miesto centrą arba “susodinti vaikus į automobilį ir važiuoti apsipirkti, plaukus susisukusi bigudi”. Kadangi prekybos centras yra “įprastas ir kasdieniškas”, laikraščio nuomone, “ateitis priklauso prekybos centrui”^[38].

Pabrėžęs pragmatišką prekybos centro funkcionalumą, straipsnis atskleidė, kokia ribota Grueno kolektyvinio naudojimo agoros vizija. Prekybos centras palengvino priemiesčių gyventojų kasdienybę, tačiau kolektyvinė investicija į bendrą viešąją sferą nei savininkui, nei pirkėjams nebuvo prioritetas. “Pasipuošę ir neturintys kur eiti”, – taip po kelerių metų Gruenas apibūdino nykų priemiesčių gyvenimą.^[39]

Vis dėlto Gruenui pavyko prekybos centrą paversti namų šeimininkių pasižmonėjimo vieta. Jos ir kiti nedirbantys žmonės – pensininkai, vaikai ir paaugliai – rado jaukią vietą prekybos centre, vėliau – prekybos alėjoje: pagal Jerry’o Jacobso empirinį tyrimą, prekybos alėjose daug kas leidžia laisvą laiką, susitinka su draugais ir patiria tęstinumo jausmą, nors “paprastai nieko ypatinga nevyksta”^[40]. Prekybos centras, kurio atsiradimą lėmė lyčių politika ir baime pagrįsta Šaltojo karo dienotvarkė, galiausiai suteikė moterims prieglobstį ir įgyvendino “sutalpinimo” idėją. Jis teikė saugumą tiems, kurie bijojo atominės bombos sprogimo, tapo emocine užuovėja tiems, kuriuos kankino priemiesčių vienatvė, tęstinumo (šaknų) stoka ir nuobodulys. Neabejotina, kad prekybos centrai suteikė tam tikrą pusiausvyrą moterų, kaip nacionalinės reprodukcijos darbininkių, gyvenimui, tačiau sustiprino tradicinį moterų – vairuojančių automobilius namų šeimininkių – įvaizdį ir įkalino jas vartojimo erdvėje. Gruenas buvo teisus sakydamas, kad didėja moterų izoliacija ir neviltis, tačiau jis neįvertino politikos, lėmusios erdvinę lyčių poliarizaciją, svarbos. “Priemiesčiai tapo žeme, kurioje dienos metu gyvena daugiausia moterys ir vaikai ir kuri griežtai suskirstyta pagal šeimos pajamas, socialinę, religinę ir rasinę kilmę”, – diagnozavo Gruenas 1960 metais išleistoje knygoje “Prekybos miestai JAV. Prekybos centrų planavimas”^[41].

Virtuvė ir kitkas

Politinis ryšys tarp prieglobsčio ir apibrėžtos moterų vietos tampa aiškesnis, kai jis analizuojamas Šaltojo karo kontekste. 1953 m. liepos 23 d. viceprezidentas Richardas M. Nixonas Maskvoje susitiko su rusų lyderiu Nikita Chruščiovu. Nixono uždavinys buvo parodyti sovietams Amerikos na?cionalinę parodą – naujausio modelio vienai šeimai skirti namai, įrenginiai, automobiliai, straipsniai apie madas ir nemokamai dalijama pepsikola turėjo iliustruoti, “ką […] reiškia laisvė”. Stovėdamas priešais pavyzdinį virtuvės modelį, Nixonas filosofavo apie namų apyvokos reikmenų svarbą: “Mums įvairovė, teisė rinktis […] yra svarbiausia […] Pas mus sprendimus daro ne vienas aukštai sėdintis valstybės pareigūnas. […] Turime daugybę gamintojų ir daugybę skalbimo mašinų rūšių, kad namų šeimininkės galėtų rinktis.”^[42]

Prieš dvejus metus Sovietų Sąjunga buvo pasiuntusi į kosmosą pirmąjį palydovą Sputnik – nuo tada SSRS ir JAV santykiai buvo įtempti. “Ar ne geriau varžytis dėl skalbimo mašinų kokybės negu dėl raketų galios?” – klausė Nixonas. Chruščiovas atkirto: “Jūs – kapitalizmo advokatas, o aš – komunizmo.” Nixonas gyrėsi, kad iš 44 milijonų amerikiečių šeimų du trečdaliai gyvena privačiuose namuose, turi 56 milijonus automobilių, 50 milijonų televizorių ir 143 milijonus radijo imtuvų. “Jungtinės Valstijos labiausiai priartėjo prie gerovės visiems visuomenėje be klasių”, – padarė išvadą Nixonas. “Pavyzdinis namas, – aiškino jis, – tai ne vila, bet paprasčiausias rančos stiliaus namas, kuris prieinamas eiliniam darbininkui. Aprūpintas modernia įranga, toks namas daro priemiesčio moterų gyvenimą lengvesnį.”

Nors abu valstybės veikėjai karštai ginčijosi dėl laisvės sampratos, jie kuo puikiausiai sutarė dėl moterų padėties. Kai Nixonas susižavėjęs stebėjo, kaip jaunos rusės renkasi maudymosi kostiumėlius ir sportinę aprangą, Chruščiovas pakomentavo: “Jūs irgi už merginas”. O Nixonui apžiūrinėjant grindis plaunančią mašiną, sukrizeno: “Nereikia nė žmonos”.^[43] Nixonas įrodinėjo, kad vartotojiškumas panaikins klasinius skirtumus. Siūlė galimybę vyrams įgyvendinti priemiesčio svajonę savo namuose, esą tada moterys sugaiš mažiau laiko namų ruošai. Pasak Nixono, vartotojiškumas, kuriuo siekiama panaikinti klasinius skirtumus, kartu sustiprins seksualinius skirtumus.^[44] Nixonas savo klasine politika siekė lygybės, tačiau jo politika lyčių atžvilgiu buvo nukreipta į erdvinį atribojimą, kitais žodžiais tariant, į moterų “sutalpinimą” tam tikroje erdvėje.

Pasaulis kaip prekybos alėja

Po to, kai 1957 metais atsidarė Sautdeilo prekybos centras, visose JAV buvo atidaryta 940 prekybos centrų. Iki 1960 m. jų skaičius padvigubėjo ir toliau augo dar trejus metus. Per tą laiką miestų virtimo priemiesčiais kritikai, tarp jų ir Gruenas, suprato, kad tipinė alėjos matrica nepasiekė vieno iš dviejų tikslų: užuot, kaip buvo manyta, pakeitusi miesto vidaus ekonomiką, ji “nutekino” vertingus resursus, be to, ji beveik nepadidino visuomenės aktyvumo. Socialinėms reikmėms skirta įranga iš prekybos centrų ilgainiui buvo pašalinta ir pakeista komercine, dažniausiai tik imituojančia, kad skirta socialiniam gyvenimui. Plintant naujai vartotojų tipologijai, pasaulio prekybos alėjoje koncepciją pakeitė pasaulio kaip prekybos alėjos koncepcija. Principai, išplėtoti prekybos alėjoje – pavyzdžiui, “šalia esančios pramogos” “hipervartojimas” – vis plačiau buvo taikomi nekomerciniams objektams, tokiems kaip kultūros centrai, laisvalaikio zonos ar muziejai.^[45]

Prekybos alėjos plėtra yra materialus vartotojiškos ideologijos hegemonijos įrodymas: Williamas Kowinskis teigė, kad prekybos alėja buvo amerikietiškos svajonės “padori ir niekinga kulminacija – troškimų išsipildymas, pokarinio rojaus išraiška”^[46]. Prekybos alėjoje namų šeimininkės tų šeimų, kurios iš miesto centro pabėgo į priemiestį, surado atramą, sutvirtinančią namus. Pasak Lynn Spigel, nuo to laiko prekybos alėjos funkcionuoja kaip teatro forma – “scena, kurioje galima žaisti pasitelkus buržuazinių socialinių konvencijų rinkinius”. Pokario reklamos, žurnalai ir žinynai teikė tų dramų ir komedijų scenarijus. Jie siūlė suvokti namus kaip šou areną ir patarė, kaip juose sukurti įspūdingas scenas.^[47]

Tokiame kontekste, prekybos alėja tapo tarsi megascena, kurioje galima atlikti “amerikietiško gyvenimo būdo” dramą. Buvęs (nuo 1926 iki 1934 m.) entuziastingas Vienos politinių kabaretų ceremonmeisteris, Gruenas dar tada įgijo patirties ir perprato režisūros triukus – darbas antisemitinėje Vienoje išmokė jį poetinės metaforos meno, ištobulino simbolinę kalbą ir subtilią įtaigą. Dieną dirbdamas mūrininku ir darbų prižiūrėtoju – modernizavo daugybę savo draugų žydų butų ir parduotuvių, vakarais jis visą energiją skirdavo pokšto menui. Vieną kartą Gruenas “pasvėrė” žodžius turgaus svarstyklėmis, nes policininkas liepė jam “atsargiau pasverti savo žodžius”.^[48] Gruenas rašė eilėraščius, populiarias pjeses ir pamfletus, rengė vakarinius spektaklius. Pabėgęs į JAV, jis pirmiausia subūrė Pabėgėlių artistų Brodvėjuje kabaretą. Nors linksminti publiką jam sekėsi, vis dėlto grįžo prie architektūros. Susidomėjo įspūdingų scenų dizainu, abstraktusis modernizmas ir drąsus erdvinis manipuliavimas leido suprojektuoti idealų paviršių bet kokiam “įsivaizduotam kitur”, žadėjo neribotas performatyvios savirežisūros galimybes.^[49]

Sprogimas

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai prekybos alėja vis dar buvo laikoma pokarinės Šiaurės Amerikos simboliu, visuomeniniai sąjūdžiai ėmė vis labiau kritikuoti moterų ir spalvotųjų “sutalpinimo” politiką. Kaip ir kitais diskriminavimo atvejais, opozicija kilo staiga, nors atrodė, kad situacija visiškai valdoma. Būtent šeštuoju dešimtmečiu, hiperkonformizmo ir sėkmingo erdvinio atribojimo laikais, pilietinių teisių sąjūdis sugebėjo priversti, kad būtų panaikinta valdžios įteisintoji “rasinė segregacija”. Daugybė baltųjų, beje, vyrų, kritikavo masinę izoliaciją priemiesčiuose ir teigė, kad yra nusivylę normuotu visuomenės gyvenimo būdu.^[50]

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje autorės feministės “namudinę orgiją” bandė apversti aukštyn kojom. Bestseleriu tapo Betty Friedan knyga “Moteriškumo mistika”, atskleidusi prievartinį pririšimą prie namų. Friedan teigimu, toks pririšimas prie namų ir vartotojiškumas yra du esminiai moterų suvaržymo instrumentai – namų šeimininkės vis labiau apkraunamos, siekiant paslėpti “didėjančią tuštumą”. Friedan rašė, jog priversti moteris vis daugiau dėmesio skirti kolektyvinėms pareigoms, “prasminga (ir pelninga) suvokus, kad moterys yra pagrindinės amerikietiško verslo klientės… Svarbu moteris paversti šeimininkėmis, kad jos pirktų vis daugiau daiktų namų ūkiui.”^[51] Ištisa feminisčių karta, atkakliai tvirtinusi, kad tai, kas privatu, yra politiška, apnuogino liguistą neapykantą moterims, būdingą erdvinio “sutalpinimo” politikai.

Sunku tiksliai pasakyti, kada Gruenas pripažino apsiskaičiavęs. 1964 m. jis kritikavo JAV dėl to, kad jos niokoja esmines urbanistinio gyvenimo vertybes – intymumą, skirtingumą ir įvairovę.^[52] 1968 metais, kai Amerikos miestuose įsiplieskė neramumų liepsna, kai afroamerikiečiai ėmė reikalauti integracijos, kai aktyvistai rengė demonstracijas prieš karą Vietname, kai feministės viešai atakavo patriarchalines institucijas, Gruenas pareiškė grįžtąs į Vieną. Visą likusį gyvenimą jis teigė, kad nekilnojamojo turto verslas pasisavino jo prekybos miesto koncepciją ir sumenkino ją iki “pardavimo mašinos”. Kartą ir “visiems laikams jis išsižadėjo tėvystės” ir atsisakė “mokėti alimentus dirbtinei plėtrai”.^[53] Susidomėjęs ekologija, sutelkė dėmesį į “savaime darnų miestą”, “ląstelinį metropolį” ir tapo sąjūdžio prieš branduolinį ginklą aktyvistu. Pastatų, skirtų moterims, Gruenas daugiau nebeprojektavo.