Postmodernioji tapatybė postmodernėjančios tikrovės fone

Svarstant, kas toji postmodernybė, į galvą ateina mintys apie požiūrių įvairovę, reliatyvizmą, atvirumą, eklektiškumą, neapibrėžtumą, neužbaigtumą ir daugybę kitokių bruožų, sunkiai priimtinų tiek klasikinei, tiek moderniajai mąstysenai. Reikėtų dar pridurti nusistovėjusios tvarkos ardymą, skirtingų dalykų gretinimą, o ypač dekonstrukciją, nukreiptą prieš “tiesas”, “esmes”, “vertybes”, “kriterijus”, neišskiriant “tapatybės”, ir kitokius moderniuosius prasmingumo pamatus.

Everyday life in Lithuania. Photo: Pavel Hadzinski. Source:Flickr

Svarbu pabrėžti, kad visa tai egzistuoja ne tik šiuolaikinių filosofų, menininkų, kitų kūrėjų galvose ir kūriniuose. Įvairiais pavidalais tai pasireiškia ir tikrovėje – lemia individų savivoką, bendravimą, kultūrą, ekonomiką, politiką ir dar daug ką. Galima kalbėti ne tik apie postmodernią mąstyseną, bet ir apie šiuolaikinę postmodernėjančią tikrovę. Atsiranda net terminų, įvardijančių vieną kitą jos reiškinį, – pavyzdžiui, hibridinis karas, postmodernusis totalitarizmas ir pan.

Dar svarbiau tai, kad postmodernybės lauke yra atsidūrusi ir lietuviškoji tapatybė, tiek idealiuoju, tiek realiuoju savo lygmeniu. Vertėtų pasvarstyti, kaip minėti dalykai veikia, keičia ir toliau keis lietuvių savivoką, ką naujo dėl to įgyjame ir ko netenkame, kas yra objektyviai neišvengiama, o kas priklauso nuo susivokimo arba nesusivokimo, nuo valingo apsisprendimo arba valios stokos, nuo troškimų, norų arba nenorų ir kitokių subjektyvių motyvų.

Visa tai taikytina daugiau vidutinio ir jaunesnio amžiaus tautiečiams, o ypač tiems, kurie augo ir brendo jau nepriklausomoje Lietuvoje, demokratijos ir atvirumo sąlygomis. Jų mąstyseną ir skonius veikė ir veikia ne tik postmodernūs požiūriai į daugelį dalykų, bet ir vis intensyvesnis elektroninių technologijų skverbimasis, vartotojų kultūra, kitokie veiksniai, su kuriais vyresnioji karta apskritai nebuvo susidūrusi. Nors, kaip sakoma, nelygu jaunas, nelygu senas… Ne paskutinę vietą užima ir visuomenės postkomunistinių (dabar, pasak Almanto Samalavičiaus, jau “brandaus postkomunizmo”) transformacijų poveikis. Todėl šioje plotmėje daug kas susilieja, nelengva nustatyti, kas ką lemia, taigi postmodernybės sąvoką galima vartoti išplėstine prasme. Kyla noras pasvarstyti, koks galėtų būti postmodernusis lietuvis, nes tokių bruožų įgaunama jau dabar, o artimoje ateityje tai bus vyraujantis tautiečio tipas.

Rašyti apie postmodernius dalykus, manyčiau, galima “postmoderniai”, t. y. nelabai aiškiai, nebūtinai nuosekliai išplėtojant kiekvieną mintį. Vis dėlto esu modernios mąstysenos žmogus, tad pirmiausia turiu paaiškinti, kaip suprantu individo tapatybę.

Viena vertus, tapatybė įgyjama tarsi savaime, ją apibrėžia, “užduoda” šeima, kilmė, paveldas, aplinka, tradicijos. Antra vertus, tapatybę kuria, ugdo, pasirenka pats individas. Peržengdamas savo subjektyvumą, jis “išeina už savęs”, susisaisto, tapatinasi su išoriniais, realiais ar tariamais esiniais. Jų skalė plati ir įvairi – tai profesija, karjera, šeima, istoriniai veikėjai, literatūriniai personažai, pagaliau vertybės, idėjos, tikėjimai. Vienoks ar kitoks tapatinimasis – tai asmenybės tapsmo ir brandos kelias.
Moderni individo tapatybės sandara iš esmės suderina tai, kas “įgyjama” objektyviai, ir tai, kas išsiugdoma savarankiškai. Nors subjektyvioji tapatybės pusė nėra “pririšta” prie objektyviosios apibrėžties, vis dėlto jų dermė yra daugiau ar mažiau pastovi. Tai reiškia, kad individas suvokia save kaip tokį, tapatinasi (nebūtinai susitapatindamas) su tuo, ką liudija realioji jo padėtis, socialiniai vaidmenys, susiję su šeima, profesija ir pan. Modernusis individas, galima sakyti, yra integruotas iš vidaus, tai pastovus, “prognozuojamas” žmogus, gebantis valingai siekti užsibrėžtų tikslų, žinantis, kas esąs ir kuo nesąs, ko norįs ir ko nenorįs. Reikėtų dar pridurti tokius dviprasmiškai vertintinus bruožus kaip uždarumas, konservatyvumas, inertiškumas…

Postmoderniu galima laikyti individą, kurio tapatybei būdingas silpnas ir nepastovus minėtų pusių – objektyviosios ir subjektyviosios – susietumas. Savo tapatybę jis kuria gana laisvai, nelabai paisydamas kilmės ar tradicijų, ieškodamas “atramos taškų” daug platesnėse erdvėse, ne tik realioje, bet ir virtualioje tikrovėje. Paslankios, keleriopos tapatybės asmenų gyvenimas yra tarsi nuolatinis savęs ieškojimas, tiesa, ne visada sėkmingas, nes ne kiekvienam pavyksta nesuklysti ir surasti savo “tikrąjį aš”. Žinoma, ne visada darniai klostosi ir modernaus individo tapatybė.

Aptariant modernaus lietuvio tapatybę, kaip itin svarbius reikėtų išskirti kai kuriuos objektyviuosius ją apibūdinančius metmenis. Pagal socialinę kilmę ir padėtį modernus lietuvis dažniausiai yra ūkininkas (rečiau bajoras, miestietis), iš ūkininkų kilęs inteligentas, o pagal pašaukimą ir pasirinkimą – kunigas, gydytojas, teisininkas, tarnautojas, rečiau kitų profesijų atstovas. Pagal religiją – katalikas, liuteronas, reformatas arba agnostikas, ateistas. Šeiminės padėties požiūriu jis – tradicinės šeimos narys ir atitinkamos seksualinės orientacijos šalininkas. Pilietybės atžvilgiu – sąmoningas, patriotiškas savo valstybės, kai ji nepriklausoma, pilietis. Tapatinimasis su savo valstybe, o nelaisvės metais – su jos idėja, kurią trokštama įgyvendinti, yra itin reikšmingas modernaus lietuvio tapatybės aspektas.

Galima drąsiai teigti, kad būtent tokie lietuviai, atsidūrę istorijos arenoje, atvedė Lietuvą į 1918-ųjų Vasario 16-ąją. Pokariu dėl valstybės laisvės guldė galvas partizanai. Galima tvirtinti, kad ir į Kovo 11-ąją lietuviai atėjo kaip modernūs (minėtąja šio žodžio prasme) tautos nariai, nors gerokai “pagraužti” sovietinės erozijos.

Dabar, kai jau ketvirtį amžiaus gyvename nepriklausomoje valstybėje, akivaizdu, kad tam tikros dalies tautiečių susietumas su ja gerokai susilpnėjęs. Sprendžiant pagal nuomones ar nuotaikas, be to, remiantis neseniai atliktų tyrimų duomenimis, nemažai tautiečių tik formaliai tapatinasi su savo valstybe, to ryšio nevertina, nesididžiuoja esantys jos piliečiai, net jaučiasi su ja susvetimėję. Nors tuo pat metu gerai suvokia, kad yra lietuviai.

Tokį požiūrį į valstybę (abejingumo priežastys būtų atskira tema) iš dalies kompensuoja tapatinimasis su regionu (“esu žemaitis”), jei tik nepradedama šia tema politikuoti. Tai, kad pirmumas teikiamas ne valstybinei, bet regioninei tapatybei, laikytina postmodernios savivokos bruožu. Panašiai vertintinas ir atvejis, kai tapatinamasi labiau su Europos Sąjunga (“esu europietis”) negu su savo valstybe, aiškinant, kad tautinės valstybės reikšmė silpsta ir toliau silps.

Gyvuoja net regionalistinė Europos Sąjungos vizija, turinti šalininkų įvairiose šalyse. Pagal ją ES subjektai turėtų būti ne valstybės, bet regionai, nes kai kurie iš jų yra istoriškai senesni, kultūriškai autentiškesni už moderniąsias valstybes. Toks požiūris irgi yra žingsnis postmodernybės link. Tokiu poslinkiu laikytinas ir tapatinimasis ne su kokia nors apibrėžta vietove, bet su visu plačiuoju pasauliu. Kas “neturi” nei valstybės, nei regiono, kuriuos vadintų Tėvyne, žvelgia į pasaulį kosmopolito akimis.
Atsainų požiūrį į valstybę šiek tiek atperka tapatinimasis su savo tauta (“esu lietuvis ir noriu juo būti”). Tai rodo, kad tautinės vienybės idėja tebėra gyva. Tačiau kartu atskleidžia, kad daugeliui lietuvių artimesnis tautos kaip etnokultūrinės bendruomenės, o ne valstybinės nacijos, suvokimas. Tapatintis su tauta neabejotinai svarbu, šio ryšio vaidmuo okupacijų metais buvo didžiulis, bet dabar, kai esame nepriklausomos valstybės piliečiai, jis yra visiškai nepakankamas. Apsiribojimas etniniu sąmoningumu irgi ryškus postmodernios tapatybės bruožas.

Dekonstruktyvus žvilgsnis atskleidžia, koks netvirtas, padrikas yra etnokultūrinis tautiškumas, kaip stinga individus telkiančių jungčių, tarpusavio ryšių. Vienybės su savo tauta jausmas ypač sparčiai slopsta, pasukus emigrantų keliais. Kur nors Londono gatvėse ar Ispanijos apelsinų laukuose lietuvis nelabai nudžiunga, sutikęs tautietį, ir dažniausiai, deja, turi tam pagrindą.

Tikrovė tokia, kad emigracija jau tapo neišvengiama lietuvių tautos egzistencijos XXI a. aplinkybe. Tai rodo, kad lietuviai anaiptol nėra taip labai prisirišę prie tėvų žemės, kaip tradiciškai manoma, jie gana lengvai tą žemę palieka ir kelia sparnus skalsesnės duonos ieškoti svetur. Netikėtai išryškėjęs šiuolaikinių lietuvių polinkis į nomadizmą yra akivaizdus postmodernios tapatybės ženklas.

Svarstomo klausimo požiūriu emigrantai yra labai skirtingi. Vieni išsiveža širdyje tik nusivylimą gimtine, skuba atsikratyti visko, kas ją primena, ir yra nusiteikę niekada nebegrįžti. Jie savaime iškrinta iš šių svarstymų konteksto. Dauguma išeivių, kaip atrodo, neskuba pareikšti aiškesnės savo nuostatos grįžimo atžvilgiu, tad jie tebėra svarstymų objektas. Dar kiti, gyvendami kitatautėje aplinkoje, jaučiasi ir mąsto taip, tarsi nebūtų palikę Lietuvos, netgi teigia iš toli “dar karščiau mylintys Tėvynę”. Kai kurie savo meilę iš tikrųjų įrodo darbais – užmezga glaudžius ryšius, tarpininkauja, grįžta su žiniomis, patirtimi, pinigais.

Savaime aišku, išeiviams tenka prisitaikyti prie naujos aplinkos, išsiugdyti tokius įpročius ir gebėjimus, “kokių reikia”, kartu neišvengiamai prarandama dalis atsivežtųjų. Pirmiausia kyla problemų dėl socialinės tapatybės. Nedaug kam pavyksta išvengti vaidmenų susidvejinimo: Lietuvoje buvo mokytoja, o Čikagoje yra senelių slaugė, Lietuvoje – teisės magistras, o Londone – barmenas ir t. t. Nelengva apsispręsti, su kuriuo iš vaidmenų tapatintis – su dabartiniu faktiškuoju ar su buvusiuoju? Ir kuo save laikyti? Akivaizdus posūkis postmodernaus neapibrėžtumo link.

Panašiai keičiasi ir tautinė tapatybė. Išeivio lietuviškumas Amerikoje įgauna amerikietiškų, Airijoje – airiškų, Ispanijoje – ispaniškų bruožų. Formuojasi “hibridinis tautiškumas” – lietuvis-amerikietis, lietuvis-kanadietis ir pan. Laikas veikia antrojo dėmens naudai. Antai vienas Vilniuje gyvenantis Amerikos lietuvis (iš karo meto išeivių kartos), paklaustas, kuo save laiko, nesvyruodamas atsakė: “Esu amerikietis.” Matyt, jau apsispręsta.

Tiek tautinį, tiek socialinį dvilypumą reikėtų priskirti postmoderniajai savivokai ir pripažinti, kad “postmodernių lietuvių” sparčiai gausėja. Kaip tik jie turėtų ir galėtų būti nepamainomi “globalios Lietuvos” projekto dalyviai, kurie padėtų plėsti lietuvių diasporų įvairiose šalyse bendravimą tarpusavyje, sutvirtintų ryšius su Lietuva, tolydžio mažėjant nuotolių svarbai. Tai būtų panašu į nuotolinių studijų projektus, kai teigiama, kad universitetas yra ten, kur yra studentas. Pagal analogiją išeitų, kad ir Lietuva gali būti visur, kur yra lietuvių, norinčių ir galinčių “nuotoliniu būdu” palaikyti lietuviškąją savo tapatybę.

Visa tai galėtų būti perspektyvu, bet neišvengiami ir praradimai. Studentas per nuotolines studijas įgyja žinių, tačiau negirdi profesoriaus gyvo žodžio, nejaučia jo asmenybės įtakos, o “globalusis” tautietis nejaučia gimtosios žemės traukos ir poveikio.

Socialinės, profesinės tapatybės nepastovumas, neužbaigtumas, kaip ir tam tikras tautinės tapatybės susidvejinimas laikytini postmodernaus individo atributais. Tikėtina, kad mūsų šalies ateitis kryps siauresnio ar platesnio “globalios Lietuvos” varianto link, nemenką jos gyventojų dalį sudarys tautiečiai, puoselėjantys “mišrią”, “paslankią” tapatybę.

Galvojant apie dabartį, nederėtų pamiršti praeities, nes reikšmingas savimonės sandas yra istorinė atmintis, praeities įvykių ir veikėjų vertinimas, pagarbos jiems arba atsiribojimo nuo jų išraiška. Nekalbėsiu apie neseną praeitį, su kuria dar daug ką sieja gyvi prisiminimai. Individo tapatybei svarbi ir ta praeitis, kuri nutolusi per šimtmečius ar net dar labiau. Istoriniai naratyvai pateikia gausybę personažų, kurie pamatuotai galėtų papildyti tiek pavienių individų, tiek visos lietuvių tautos dabartinę savivoką. Sakoma, kad lietuviai yra baudžiauninkų palikuonys, esą tai ir paaiškina, kodėl taip stokojama savigarbos, esama tiek daug pasyvumo, godumo, pavydo, kitų vargšams būdingų bruožų, iš kur atsiradęs “tas prakeiktas nuolankumas”… Baudžiava iš tikrųjų skaudžiai paženklino tautos charakterį. Rūpintojėlis yra ypač iškalbingas lietuvio įvaizdis, išreikštas tautodailės. Tokį savivaizdį kai kas gali pasitelkti, kad pateisintų aukštesnių aspiracijų stoką, savęs menkinimą. Tai negeras, dvasią smukdantis tapatinimasis.
Laikai keitėsi, iš baudžiauninkų kilo laisvieji ūkininkai – ne tik kantrūs artojai, bet ir apsišvietę, kultūros darbui atsidėję asmenys, knygnešiai, savo kraštą mylintys kovotojai. Tai modernaus lietuvio tipas. Didžiąja dalimi kaip tik jis puoselėjo lietuvių kultūrą XX a.

Beje, šalia minėto baudžiauninko matome ir margaspalvį bajoro įvaizdį. Bajorai ne tik savo dvaruose dvareliuose šeimininkavo, baudžiauninkus spaudė, vieni su kitais kivirčijosi, bet ir kultūros židinius steigė, o prireikus stodavo ginti Tėvynės. Turbūt šio luomo aplinkoje susikūrė lietuvio karžygio tipas. Taigi bajoras irgi yra istoriškai pamatuotas personažas, su kuriuo galėtų tapatintis dabartiniai lietuviai. Bet šitokiam tapatinimuisi nepakanka vien popierių, įrodančių bajorišką protėvių kilmę, reikia ir pačiam gerokai pasitempti, elgtis kilniai, garbingai. Jeigu tam kliudo individo “natūra”, galima į tai žvelgti atlaidžiau – juk gerai žinomas ir bajoro plevėsos, lėbautojo tipas.

Žinoma, vien tuo bajorijos įvaizdžiai neišsisemia, nes bajoras – dvilypę tapatybę puoselėjantis asmuo, jis gali būti ir lituanus, ir polonus, o dažnai vienas ir kitas viename asmenyje. Per bajorystę grįžtame į Abiejų Tautų Respublikos laikus. Kad tie laikai dar nėra tapę tik praeitimi, liudija kai kurių mokytų asmenų požiūris, kad tęsti tos Respublikos tradiciją ir buvęs tikrasis istorinis Lietuvos kelias, nuo kurio “per klaidą” nukrypta Vasario 16-ąja. Tai “jogailaitiškoji”, pasak vieno autoriaus, valstybės tradicija, ne tik galinti tapti lietuvių patriotizmo, tvirtybės šaltiniu, bet gerai deranti ir su Europos Sąjungos integracijos perspektyva.

Taigi skleidžiasi Lietuvos valstybingumo vizija, gerokai platesnė už moderniąją. Dabarties lietuviams ji atveria galimybę tapatintis su viena ar kita tradicija, bet leidžia ir apskritai nesitapatinti su jokia. Tuo istorinę retrospekciją baigiu, nors dar būtų ką pasakyti ir apie kunigaikščių Lietuvą, ir apie baltiškąją (pagoniškąją) kultūrą, tačiau grįžkime prie dabarties.

Iš viso to, kas čia aptarta, manau, galima susidaryti nuomonę apie plačias tapatinimosi galimybes, kurios atsiveria individams, atitrūkstantiems nuo modernybės standartų. Įmanomi labai įvairūs postmodernios tapatybės variantai, susidedantys iš atskirų, ne visada vienas prie kito gerai derančių metmenų – tautinių, socialinių, kultūrinių, religinių, istorinių ir kitokių. Bet kuris iš jų gali būti individo tapatybės branduolys. Itin svarbu, kokioje vietoje atsiduria tautiškumas, ar jis tampa “centru”, susiejančiu visus kitus sandus.

Tačiau tai jau laisvo pasirinkimo ir apsisprendimo reikalas. Sakau “laisvo”, nes pasirinkimą ir apsisprendimą gali diktuoti tradicijos, viešoji nuomonė, priedermės, kiti determinuojantys motyvai. Tiesa, niekas nebūna visiškai nuo jų laisvas, tačiau postmodernioji mąstysena, palyginti su moderniąja, yra vis dėlto gerokai laisvesnė ir savarankiškesnė. Kita vertus, jai nebūdinga imtis to, kas įpareigoja ilgai perspektyvai. O modernioji asmenybė, būdama vertybiškai angažuota, gali kelti sau tolimus tikslus, kurių neatsisako net ir tada, kai laukiamų rezultatų reikia siekti labai nuosekliai ir ilgai, pavyzdžiui, vykdant pilietinio ar kitokio ugdymo programas.

Šios pastabos, manau, neduoda pagrindo vienpusiškai, juo labiau neigiamai vertinti postmodernios mąstysenos. Šią mąstyseną ir atitinkamą gyvenseną lemiantys bruožai – tokie kaip atvirumas, nepriklausoma laikysena, imlumas naujovėms, pakanta kitoniškumui, gebėjimas keistis, prisitaikyti prie naujos aplinkos – yra neabejotinai vertingi. Bet nesunku įžvelgti ir kitokius požymius – tai pagrindų ir kriterijų neturėjimas, reliatyvizmas ir moralinis indiferentiškumas, nuoseklumo, atsparumo destruktyvioms priklausomybėms stoka. Ar postmodernioji mąstysena kūrybiška, konstruktyvi, ar pasyvi, abejinga, linkusi į savigriovą, lemia išvardytų bruožų santykis, t. y. svarbu, kurie iš jų dominuoja.
Pagrindinė problema – kaip ateityje, pradedant jau nuo šiandienos, galėtų klostytis lietuvių tapatybės tipologija? Tiksliau tariant, kaip galėtume suderinti modernybę su postmodernybe – dvi savitas mąstymo ir gyvensenos orientacijas. Optimalus lūkestis būtų toks: rytdienos lietuvis turėtų perimti gerąsias, viena kitą papildančias abiejų orientacijų savybes. O suderinti jas įmanoma. Postmodernybės neapibrėžtumas ir neužbaigtumas – tai svarbi sąlyga, kad šios dvi orientacijos nestovėtų viena kitai skersai kelio, kad postmodernioji mąstysena būtų atvira ir kai kuriems moderniosios tapatybės apibrėžtumams. Postmoderniosios mąstysenos atvirumas yra palankus ankstesnių kartų išeiviams, kurie jau nebemoka tėvų ir senelių kalbos, bet lietuviškų savo šaknų dar nepamiršo, arba tiems, kurie save laiko lietuviais istoriniu ar kokiu nors kitu atžvilgiu.

Pabaigai keletas konkretesnių įžvalgų. Tikrovei toliau postmodernėjant, socialiniai tautiečių vaidmenys darysis įvairesni ir paslankesni. Tai susiję su asmenų ir darbo vietų mobilumu tiek vietiniu, tiek europiniu, net globaliu mastu. Todėl plėsis tautos atvirumas pasauliui – daugės užsienio šalyse dirbančių, studijuojančių, atostogaujančių, deja, ir nusikaltimus darančių tautiečių. Atvirumas – rimta prielaida, kad susilygintų išvykstančiųjų ir parvykstančiųjų skaičius, vis didėjant antrųjų persvarai.

Tapatybė, nesvarbu, ar individo, ar tautos, yra unikalus prigimtinės duotybės ir kūrybos arba projekto, kaip dabar sakoma, santykis. Duotybę, kad jos neprarastume, turime adekvačiai suvokti ir be paliovos puoselėti. Postmoderniai tapatybei savikūros, saviugdos vaidmuo yra gerokai svarbesnis negu moderniajai, o skalė, ką pasirinkti, su kuo tapatintis, – nepalyginamai platesnė, įgaunanti globalų mastą.
Todėl nesunku numatyti, kad lietuviškoji tapatybė toliau keisis daugiakultūriškumo, gal ir daugiakonfesiškumo linkme, jau ir dabar kai ką matome, pavyzdžiui, nuolatines mantrą Hare Krisna kartojančiųjų eitynes.

Sakykime, tai marginalinis atvejis, tačiau jis akivaizdžiai rodo, kad į mūsų šalį net iš tolimų kraštų ateina egzotiškos kultūros, kurių elementus dalis tautiečių priderina prie savo tapatybės. Panašių “invazijų” neabejotinai bus ir daugiau, tad kyla klausimas, ar jos neužgoš lietuvių etnokultūrinės savasties kaip tapatybės šaltinio. Tai niekuo nepakeičiamas tautos lobynas, tačiau, jeigu norime, kad kultūrinis paveldas būtų paveikus ir iškalbingas ne tik dabarčiai, puoselėti jį vien tradiciniais būdais nepakanka. Reikia naujesnių, įvairesnių interpretacijų, šiuolaikinio universalesnio požiūrio ir kriterijų, kuriais remdamiesi įvertintume kitų kultūrų poveikį. Tai padėtų atskleisti savojo kultūrinio paveldo svarbą ir vertę kur kas platesniu mastu, negu esame įpratę manyti.

Tokio atsinaujinimo reikia, kad į postmodernybę linkstantys lietuviai turėtų kuo įvairesnių atramos taškų savo tautiniam sąmoningumui ugdyti.

Pasak McLuhano, gyvename laikais, kai vienintelis pastovus dydis yra skubėjimas. Taigi nesunku suprasti, kad jauni žmonės skubės kurti savo sėkmės istorijas, kurios ir bus pamatinis jų tapatybės sandas. Pilietiškumą, kuris lemia ir požiūrį į savo valstybę, veikiausiai nurungs vartotojiškos nuostatos. Vargu ar daug kam rūpės tapatybės įvaizdžių ieškoti praeityje, ko gero, tik istorikai ir politologai dar svarstys, kuris tūkstantmetės Lietuvos istorijos tarpsnis laikytinas jos valstybingumo tradicijos pamatu…