Paminklai karo laikais

Visame pasaulyje kyla abejonės ir karštos aistros dėl paminklų. „Didžiųjų vyrų“ statulos buvo ištrauktos iš nematomumo, kurį austrų rašytojas Robertas Musilis vadino ryškiausiu jų bruožu. Kadaise garbinti didvyriai, dosnūs mecenatai, pagarbiai iškalti iš akmens, išlieti iš bronzos, dabar kaltinami, kad buvo susiję su kolonializmu, vergove ar antisemitizmu. Angliškai kalbančiame pasaulyje tokių pavyzdžių netrūksta, tačiau net žemyninės Vakarų Europos šalys, antai Nyderlandai, Vokietija, pradėjo grumtis su paminklais, primenančiais kolonijinę tironiją.

Austrijoje joks paminklas nesukėlė tiek aistrų, kiek Vienos mero Karlo Luegerio statula, nuo seno stovinti sostinėje, kurią jis kadaise valdė, jo vardu pavadintoje aikštėje. Nors raginimai demontuoti monumentą šiam antisemitui ir pervadinti aikštę iki šiol nebuvo išgirsti, diskusijos sužadino gausybę meninių idėjų, kaip kontekstualizuoti šį paminklą, atsiribojant nuo politiko pažiūrų. Aikštėje eksponuojama laikina instaliacija ir skelbiamas jau nebe pirmas konkursas šiam paminklui pertvarkyti. 

Nepaisant įvairių svarstymų, Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos paminklų peizažas yra palyginti ramus. Ginčai paprastai įsiplieskia dėl konkrečių statulų, matomų svarbiose viešosiose erdvėse. Dauguma dabartinių lankytojų geriausiu atveju jaučia tik silpną ryšį su paminklais, o žvelgiant atgal, pagrindinių veikėjų nuopelnai dažnai atrodo kuklūs, ypač kai įrodomas jų dalyvavimas nusikaltimuose.

Atskira grupė yra paminklai kariams, žuvusiems karuose. Išskyrus keletą ryškių išimčių, tie monumentai stovi karių kapinėse, į kurias retai užsuka atsitiktiniai lankytojai. Arba pateikiami tik atminimo sąrašai – daugelyje šalių ant paminklų ar bažnyčių sienų iškaltos pavardės yra praeities relikvijos, ten vietos gyventojai susirenka ypatingomis progomis, kad pagerbtų karių atminimą. Turistams ir šiaip atvykėliams jie paprastai nekelia nei didelio susidomėjimo, nei kokių nors nuoskaudų.

Paminklai Rusijos okupuotuose Ukrainos regionuose

Buvusioje Sovietų Sąjungoje viskas klostėsi visiškai kitaip. Ištisus dešimtmečius sovietų vadovybė paminklų statymą vertino kaip gyventojų politinio švietimo būdą. Posovietinėse šalyse kone kiekviename žingsnyje stūkso didingi memorialai, serijiniu būdu pagaminti partijos, vyriausybės lyderių biustai ar statulos, paminklai rašytojams, kitiems menininkams. Tačiau toks paminklinis peizažas nėra vien propagandos rekvizitas. Daugelyje buvusios SSRS vietų, miestuose ir kaimuose yra paminklai Antrojo pasaulinio karo kariams, o kartais ir civilių aukoms atminti. Nemažai jų buvo pastatyta, nurodžius iš viršaus, tačiau dalį inicijavo veteranai ar žuvusiųjų šeimos nariai. XX a. antrojoje pusėje šie paminklai pamažu virto svarbia bendruomenės atminties vieta. Jie dažnai plečiami, įtraukiant paminklus vėlesniems karams (Afganistane, Čečėnijoje), Černobylio katastrofai, leidžia susitapatinti su kančios ir atsparumo istorijomis.

Occupied Kherson: memorial from 2013 to Soviet soldiers who died in Afghanistan. The polymer sculpture has been repainted in different colours. Photo: Mykola Homanyuk, summer 2022

Ukrainos paminklų kraštovaizdis ypač turtingas ir sudėtingas. Antrojo pasaulinio karo metais šalis buvo visiškai okupuota ir paversta baisiausių žudynių vieta. Po karo sovietinėje Ukrainoje pridygo paminklų žuvusiesiems atminti, procesas nenutrūko net Sovietų imperijai iširus. Neseniai pastatyta nemažai atminimo ženklų žuvusiesiems per antiteroristinę operaciją – taip ukrainiečiai vadina karinį pasipriešinimą žaliesiems žmogėnams, kai Rusija pradėjo invaziją 2014 m.

Nuo tada, ypač karui įgavus platų mastą 2022 m. vasarį, dėl memorialų Ukrainoje vyksta įnirtingi ginčai. Paminklai patenka į kryžminę ugnį, nes dažnai buvo statomi strategiškai svarbiose vietose, kur vyko intensyvios kovos su vokiečiais per Antrąjį pasaulinį karą, o ir šiandien jos yra strateginės. Tačiau dar svarbiau tai, kad abi pusės besitęsiantį susirėmimą vadina Antrojo pasaulinio karo tęsiniu – Rusija neva kariauja su tariamais naciais, o Ukraina patriotiškai priešinasi užsienio agresijai, okupacijai ir masinėms žudynėms. Taigi paminklams suteikiama didžiulė simbolinė reikšmė.

Iškart po to, kai prasidėjo plataus masto invazija, susisiekiau su savo kolega Mykola Homanyuku iš Chersono universiteto. Okupuotame mieste universitetų studentams ir darbuotojams organizuodami nuotolines paskaitas per Zoom, pradėjome svarstyti, kaip Ukrainos regionuose, naujai okupuotuose Rusijos, elgiamasi su karo memorialais. Mus pribloškė, kad okupantams tokie svarbūs paminklai, ypač skirti atminti Antrajam pasauliniam karui. Viena vertus, jie naudojami kaip fonas nuotraukoms tarsi užuomina apie būsimą „rusų ginklo“ pergalę. Antra vertus, propagandiniai vaizdo įrašai apie demonstratyvią paminklų priežiūrą neva yra įrodymas, kad šlovingos praeities atminimas vėl buvo pagerbtas po tariamos daugelio metų nepriežiūros.

Nusprendėme sistemiškai patyrinėti internetinius propagandos kanalus ir kitas žiniasklaidos priemones, kad susidarytume įspūdį, kaip elgiamasi su paminklais kiekviename naujai okupuotame Ukrainos rajone. Mykola, likęs gimtajame mieste, drąsiai dokumentavo senus ir naujus paminklus, nors kai kurie Chersono gyventojai jau buvo sulaikyti ir „dingo“ vien dėl išmaniuosiuose telefonuose rasto turinio, kuris okupantams pasirodė įtartinas…

Pavyko surinkti daugybę šaltinių, atskleidžiančių, kaip žiūrima į paminklus karo ir okupacijos dienomis. Knygoje, kurią šiuo metu rašome, analizuojama daugybė atvejų, rodančių, kad paminklų ir memorialų reikšmė nemažėja nei okupantams, nei rezistentams.

Kai kurie paminklai, tarp jų Holokausto aukoms atminti, Kyjive ir Charkive patyrė didelę žalą per bombardavimus, kitur agresoriai juos tyčia nugriovė. Pirmiausia sunaikino memorialus ir paminklines lentas, pagerbiančias ukrainiečius, kurie žuvo, gindami savo šalį nuo pat 2014 m. Neliko nacionalinių simbolių, pavyzdžiui, Trišakio, primenančio praeities karus prieš Rusiją. Valstybinių įstaigų, tarp jų mokyklų direktoriai atminimo lentas atsargumo sumetimais dažnai uždengdavo juoda folija, kad jos nekristų į akis, dingtų iš viešumos iki išlaisvinimo.

Nors memorialai, kuriuose atvirai įamžintas Ukrainos pasipriešinimas Rusijai, akivaizdžiai siutina okupantus, dalis paminklų, pavyzdžiui, Ukrainos policijos pareigūnams, kurie žuvo, atlikdami savo pareigą, išvengė visiško sunaikinimo, matyt, nespėta išsiaiškinti, kad juose įamžinti pareigūnai buvo savanoriai, kovoję su rusais. Improvizuoti memorialiniai paminklai Ukrainos teritorinės gynybos pajėgų – šalies karinio rezervo – nariams, žuvusiems pirmomis plataus masto invazijos dienomis, Chersone irgi išliko per okupaciją, trukusią kelis mėnesius. Nors dauguma Ukrainos armijos simbolių okupantams kelia tikrą siaubą, kai kuriais atvejais jie, regis, norėjo „civiliškesnių“ dalinių narius laikyti nekaltomis karo aukomis. Ukrainos milicininkai, žuvę sovietmečiu, gal net įkvėpė korporatyvinio solidarumo jausmą Rusijos nacionalinės gvardijos padaliniams, dislokuotiems, kad saugotų okupuotas teritorijas už fronto linijos.

Tačiau klaidinga būtų manyti, kad okupantai vykdo nuoseklią ikonoklazmo ar paminklų „perdirbimo“ programą. Jų požiūris į paminklus situacinis ir įvairiose vietose smarkiai skyrėsi. Užpuolikai iš esmės ignoravo tam tikrus kaimus, esančius toli nuo pagrindinių kelių, laikydami juos strategiškai nereikšmingais. Kai kuriuose kaimuose Ukrainos simboliai tebėra eksponuojami viešose erdvėse, nors techniškai jie yra Rusijos laikinai valdomoje teritorijoje. Ir atvirkščiai – nors su Antrojo pasaulinio karo memorialais paprastai elgiamasi pagarbiai, pasitaiko atvejų, kai Rusijos kariuomenė tyčia sunaikina tokių paminklų dalis vien dėl užrašų ukrainiečių kalba.

Tačiau dažniausiai paminklais, skirtais Didžiajam Tėvynės karui atminti, okupantai spekuliuoja, kad pateisintų savo invaziją. Rusijos propagandiniuose tekstuose ir vaizdo įrašuose nuolat kartojama, kad tie paminklai aštuonerius metus po Euromaidano ar net visus trisdešimt metų nuo Ukrainos nepriklausomybės atkūrimo buvo apleisti, pasmerkiant juos sunykti. Okupantai skelbia, kad „grįžo“ atkurti istorinio teisingumo ir tinkamai pagerbti didvyriškų protėvių, nugalėjusių vokiečius, atminimą. Tačiau sovietiniai karo memorialai Ukrainoje tvarkomi ne prasčiau negu Rusijoje, o naujai rasti Antrojo pasaulinio karo karių palaikai pagarbiai perlaidojami.

Todėl Rusijos propaganda griebiasi neįprastų būdų, kad mitas apie „specialiąją karinę operaciją“ neva paminklų išsaugojimo tikslais atrodytų patikimas. Pavyzdžiui, okupantų administracija įžiebė amžinąją ugnį daugelyje karo memorialų, net ir tuose, kur ji niekada nebuvo originalaus dizaino dalis. Dažų intervencija irgi tapo memorialų atkūrimo priemone. Paprastų kaimo statulų, pagamintų iš betono ar gipso, dažymas vienspalviais (dažnai sidabriniais) dažais yra ilgametė apsauga nuo oro poveikio. Dažniausiai tas daroma, ruošiantis Pergalės dienai, kitoms atminimo šventėms. Kadangi karo memorialų būklė Ukrainoje paprastai gera, okupantai dažnai renkasi itin ryškias spalvas, kad niekam nekiltų abejonių dėl memorialų atnaujinimo – iš tolo spindi auksiniai kareivių medaliai, raudonos žvaigždės, juodi batai… Net bronzinėms statuloms tenka atlaikyti įvairiaspalves dekoracijas.

Toks dažymas nėra Rusijos įdiegta naujovė. Pietų Ukrainos kaimuose gyventojai karo memorialams taiko polichromiją, būdingą graikų, romėnų statuloms. Sovietmečiu buvo nustatytos griežtos taisyklės, kaip galima elgtis su paminklais, tačiau išnykus autoritarinei santvarkai, atsiskleidė vietos kūrybiškumas. Okupantai rusai laikosi nusistovėjusios griežtos sovietinės tradicijos. Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos valdžia ieškojo būdų, kaip įgyvendinti deukrainizavimo ir rusinimo politiką. Vertė vietos gyventojus dalyvauti, griaunant Ukrainos paminklus, reikalavo rūpestingai prižiūrėti sovietinius monumentus. Karo belaisvių įtraukimą į tokias akcijas Rusijos propaganda pateikdavo kaip bausmės ar perauklėjimo formą.

Vykstant plataus masto karui, Rusijos paskirtoms administracijoms liepta suprojektuoti ir pastatyti daugybę naujų monumentų – nuo mažų biustų iki prabangių bronzinių statulų – vietoj sunaikintų paminklų Ukrainos nepriklausomybei. Beveik visiškai sunaikintame Mariupolyje pastatyta plastikinė statula senyvo amžiaus moteriškei, kuri su sovietine vėliava pasitiko Rusijos kariuomenę prie Charkivo. Stūkso didingas raitelio paminklas Viduramžių kunigaikščiui Aleksandrui Nevskiui. Kai kurios Lenino statulos, anksčiau pašalintos iš viešųjų erdvių, dabar vėl sugrąžintos – tai tikra atminimo politikos ironija, nes Putinas savo kalboje prieš pat invaziją apkaltino Leniną, esą nepriklausoma Ukraina atsirado tik dėl jo politikos.

Rusijos pretenzijos į paminklus laikinai okupuotose Ukrainos dalyse paskatino tiesiogines vagystes, rusams traukiantis iš kai kurių teritorijų. Praėjus vos keturioms savaitėms po to, kai 2022 m. rugsėjo pabaigoje Chersonas buvo paskelbtas Rusijos dalimi, besitraukiantys okupantai išgabeno XVIII a. paminklus Rusijos kariuomenės vadams Aleksandrui Suvorovui, Fiodorui Ušakovui, išplėšė princo Grigorijaus Potiomkino kapą ir išsinešė jo palaikus. Pagal iškreiptą grobuonišką okupantų logiką, šie objektai dabar yra Rusijos kultūros paveldo dalis.

Naujasis Ukrainos ikonoklazmas

Negailestinga paminklų plėšimo ir naikinimo politika, jau nekalbant apie kruviną okupantų siautėjimą, paskatino ikonoklazmo bangą ir neokupuotose Ukrainos dalyse. Tiesa, paminklai sovietų valstybės ir komunistų partijos vadovams buvo pašalinti iš viešosios erdvės iškart po 2014 m. Orumo revoliucijos. Nuo 2022 m. vasario 24 d. nutarta papildomai atsikratyti caro laikų ir sovietmečio paminklų, skirtų Ukrainos „susijungimui“ su Rusija XVII a., demontuoti Aleksandro Puškino, Maksimo Gorkio, kitų rusų rašytojų statulas, kaip Rusijos skelbiamo kultūrinio pranašumo simbolius. Paminklai, šlovinantys karinę sovietų valdžią, irgi nepriimtini, tačiau įvairiose vietose buvo pašalinti monumentai ir eiliniams „kariams išvaduotojams“. Daugeliu atvejų sprendimus priėmė demokratiškai išrinktos savivaldybių tarybos, tačiau pasitaikė atvejų, kai aktyvistai savo iniciatyva nukėlė paminklus, kaip ir „Lenino kryčio“ pradžioje. Pavyzdžiui, demontuotas Georgijaus Žukovo, garsaus Antrojo pasaulinio karo stratego, biustas, sukurtas jau nepriklausomoje Ukrainoje. 2022 m. spalį Mykolajive prie paminklo milicijos pareigūnams, kurie žuvo, vykdydami profesinę pareigą, susigrūmė jo priešininkai ir gynėjai. Tie, kurie norėjo paminklą nukelti, laikė jį slegiančios, neteisingos sovietinės sistemos simboliu. Norintieji išsaugoti, atkreipė dėmesį, kad statulą, nors ji pastatyta sovietmečiu, finansavo visuomenė. Paminklo priešininkai galiausiai jį nugriovė, nelaukdami oficialaus leidimo.

Kai aktyvistai vykdo pokyčius be išankstinio apsvarstymo, kyla klausimas, ar tokiam ikonoklazmui pritaria vietiniai žmonės. 2022 m. lapkritį Mykola Homanyukas kartu su kolegomis atliko reprezentatyvią Charkivo gyventojų, likusių ir perkeltų, apklausą, koks jų požiūris į gatvių pervadinimą ir paminklų pašalinimą. Rezultatai įdomūs savo sudėtingumu.

Occupied Kherson: the Ukrainian trident and portraits of those who lost their lives in Ukraine’s Anti-Terrorist Operation against the Russian invasion have been removed from a memorial and replaced with portraits of Second World War heroes. On the flagpole next to it, the Soviet Victory Banner has been raised instead of the Ukrainian flag. Photo: Mykola Homanyuk, summer 2022

Dauguma pritarė procesui, siūlė įtraukti kuo daugiau vietinių gyventojų, tačiau tik nedaugelis patys yra pasirengę padaryti kažką daugiau, negu vien balsuoti internetinėse apklausose. Tvirtai remiamas rusiškų ir baltarusiškų vietovardžių, sovietinių ideologinių nuorodų, Rusijos / sovietų karinių lyderių vardų pašalinimas iš žemėlapių. Tačiau daugiau negu pusė pasisako už tai, kad gatvės būtų vadinamos Rusijos / sovietų kultūros veikėjų, mokslininkų vardais, pavyzdžiui, 79 proc. norėjo palikti gatvės pavadinimą, įamžinantį kosmonautą Jurijų Gagariną. Dauguma pritarė, kad būtų demontuotas paminklas maršalui Žukovui, tačiau norėjo palikti paminklą Puškinui.

Decentruojantis žvilgsnis į paminklus

Brutali Rusijos invazija yra tiesioginis išpuolis ne tik prieš Ukrainos žmones, bet ir prieš kultūrą – prieš jos įvairovę, pliuralizmą ir hibridiškumą, dėl kurio ši šalis tokia unikali. Agresoriai griebiasi teroro prieš civilius, naikina knygas ir paminklus, kad laikinai okupuotose teritorijose suskubtų įprastinę atminimo kultūros polifoniją ir lankstumą pakeisti nykiu Sovietų Sąjungos diegtu vienodumu, rusiška  postmodernumo versija, reikalaujančia atsisakyti nacionalinių simbolių, kad Ukraina atrodytų prorusiškas kraštas kaip sovietmečiu.

Kaip tokiomis sąlygomis galima diskutuoti apie paminklus, ypač tuos, kurie vienaip ar kitaip asocijuojasi su valstybe agresore, net jeigu daugumą jų pastatė patys ukrainiečiai?

Norėčiau pritarti pasiūlymui, kurį ukrainiečių fotografė, rašytoja Jevgenija Belorusec išdėstė neseniai vykusioje diskusijoje apie sovietinius paminklus Ukrainoje. Nuo pat karo pradžios 2014 m. Belorusec nenuilstamai gynė Donbaso žmones, kurie bet kokia kaina norėjo likti savo namuose, tvirtindama, kad negalima jų beatodairiškai demonizuoti kaip kolaborantų. Daugelis iš sovietinių laikų jaučia stiprų ryšį su industriniu savo regiono paveldu, įskaitant paminklais nusėtus miestovaizdžius. Šį paveldą, šiuos paminklus laiko savo laimėjimų išraiška, ne vien sovietmečio simboliais. Siekdama pateisinti paminklų tokiose vietose dviprasmiškumą, nes vieniems tai priespaudos ženklai, o kitiems – įprastinės aplinkos elementai, Belorusec siūlo vartoti terminą „decentravimas“. Ši sąvoka, kurią sukūrė kognityvinis psichologas Jeanas Piaget, reiškia gebėjimą, paprastai pasireiškiantį vėlyvoje vaikystėje, vienu metu žvelgti į objektą iš kelių pusių, sugretinant keletą konkrečios situacijos aspektų.

Kad ir kaip paprastai skambėtų, tačiau toks požiūris labai pagelbsti, diskutuojant apie paminklus, ypač, bet ne išimtinai, posovietiniame regione. Šiandien tokios diskusijos paprastai supriešina dvi konkuruojančias stovyklas (apie pasyvią ar abejingą daugumą čia nekalbama). Vieni mato tik tamsiąją paminklo pusę, o kiti – tik didingą ar emociškai artimą jo aspektą. Pirmieji bet kokį bandymą išsaugoti herojišką sovietų panteoną suvokia kaip kolonijinės mąstysenos, prorusiškos pozicijos išraišką. Antrieji bet kokį raginimą nuversti ar nukelti paminklą laiko panieka protėvių pasiekimams, nepagarba praeičiai. 

Kad vienas ir tas pats paminklas gali turėti daugybę reikšmių, tokiose diskusijose neužsimenama. Tai ypač akivaizdu, kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą menančius paminklus – karių statulos, tankai ant postamentų vieniems simbolizuoja dėkingumą už išvadavimą iš nacių okupacijos, kitiems atrodo grėsminga sovietinės prievartos išraiška. Tai net nebūtinai susiję su tuo, kam paminklas skirtas. Vargu ar dabartinėje Ukrainoje kas nors norėtų pastatyti paminklą 1921 m. mirusiam bolševikui Fiodorui Sergejevui (geriau žinomam Artiomo vardu), artimam Stalino draugui, kuris pilietinio karo metais žiauriai malšino valstiečių sukilimus ir smaugė tautinį atgimimą. Nepaisant to, nuostabią milžinišką konstruktyvistinę Artiomo statulą, kurią sukūrė Ivanas Kavaleridzė ir 1927 m. pastatė Sviatohirske, galima vertinti kaip ukrainiečių kūrybinės galios išraišką. 

Memorial to Red Army soldiers near Irpin’. The statue has been left untouched, but the plaques with Soviet-era inscriptions have been smashed. Photo: Mykola Homanyuk, February 2023

Tačiau daug dažniau kalbama ne apie meninius paminklų aspektus, bet apie kasdieninį prisirišimą prie jų. Kai dingsta statula, kuri buvo tapusi susitikimų vieta vasaros naktimis, pirmojo bučinio fonu, miesto orientyru, miestiečiams atrodo, kad prarado dalelę savo biografijos. Tai ypač svarbu buvusiose socialistinėse šalyse, kur svarbiausi paminklai stovėdavo miestų, net kaimų aikštėse su aplink plytinčiais parkais. Tai viena iš priežasčių, kodėl paminklų demontavimui priešinasi ne tik senyvi žmonės, architektūros istorikai ar istorinės atminties gynėjai, bet ir jaunimo subkultūrų atstovai – riedutininkai, gatvės muzikantai, paminklą ir jo apylinkes laikantys savo maža sala viešosios erdvės jūroje. Karo metais, pasak Jevgenijos Belorusec, pažįstamų objektų prarastis gali turėti traumuojančių padarinių – kasdieninio niokojimo akivaizdoje sąmoningas dar vieno materialaus objekto nugriovimas yra tarsi pasikėsinimas į svarbų ankstesnės taikios kasdienybės atributą. Būtent todėl minėtoje apklausoje didžioji dauguma apklaustųjų pasisakė už tai, kad ikonoklazmas ir panaši simbolinė praktika būtų atidėta iki karo pabaigos.

Kiti, kurių emocijos irgi yra puikiai suprantamos, savo pyktį dėl patirtos neteisybės nukreipia į statulas, įvyksta, anot Freudo, emocinis poslinkis. Arba įrodinėja, kad patį sovietinių paminklų buvimą Ukrainos viešojoje erdvėje Rusija ir toliau laikys pretekstu agresijai, kuri ciniškai pridengiama noru neva apsaugoti bendrą abiejų šalių paveldą. Toks jų požiūris pagrįstas. Tačiau Kremliaus režimui visai nesvarbu, kuo pateisinti invaziją, nors dabar aiškina norintis sustabdyti paminklų demontavimą. Tiesą sakant, būtent tūkstančiai sovietmečio paminklų, vis dar stūksantys Ukrainoje, išmuša paskutinį Putino kozirį, kuo pridengti okupaciją, todėl propagandistai griebiasi absurdiškų istorijos iškraipymų.

Kad kai kurie seni paminklai nukeliami, statomi nauji, turbūt yra neišvengiama karo ir politinių sukrėtimų pasekmė, bent jau tol, kol tikime, kad viešieji paminklai apskritai turi kokią nors reikšmę. Šiame procese pykčio, kartėlio jausmai yra tokie pat teisėti, kaip ir sielvartas bei naujos pradžios troškimas. Tačiau būtų klaidinga pyktį ir kerštą nukreipti prieš savo bendrapiliečius, vadinti juos išdavikais vien dėl prisirišimo prie paminklų ir to, ką jie simbolizuoja. Galiausiai kalbama ne apie pačius paminklus, bet apie bendruomenę, kuri per juos išreiškia save.