Pamąstymai apie bulgarišką populizmą

Šiandieninėje Bulgarijoje politiniai debatai tiesiog persunkti populizmo tema. Todėl siekis išsiaiškinti populizmo fenomeną panašiame kontekste yra visiškai suprantamas ir nereikalauja specialaus pagrindimo. Populizmas dažniau analizuojamas iš sociologijos, lyginamosios politologijos, tranzitologijos ir kt. pozicijų, o aš gvildensiu šį reiškinį iš politikos teorijos ir istorijos žiūros taško.

Analitikai labai pavėluotai ir paniškai griebėsi šios temos tik tada, kai populizmas Bulgarijoje įgavo kraštutinę formą. Jau po 2001 metų parlamento rinkimų pasigirdo balsų, kad Nacionalinis Simeono Antrojo judėjimas (NSAJ)1 Bulgarijos politikoje plačiai ir ilgam atvėrė vartus populizmui. Niekada nepuoselėjau iliuzijos, kad po panašaus proveržio politinėje sistemoje būtų įmanoma staiga grįžti prie ankstesnio “ikipopulistinio pastovumo”. Tačiau pastovumas būdingas samprotavimams šia tema, ir, manau, tai tęsis tol, kol politinė Bulgarijos bendruomenė pagaliau suvoks ir aprašys pirmą masinį postkomunistinį populistinį savo pasiekimą. Kad kitą kartą būtume geriau pasirengę.

I. Sąvokos problemiškumas

Bulgariška populizmo atmaina dar nėra visapusiškai išnagrinėta. Mokslinis tyrimas turėtų apžvelgti populistinio diskurso Bulgarijoje tradiciją, aprašyti mūsų istorijos populistinius tarpsnius ir įvardyti lyderius. Perdėtai kritikuoti analitikus už vangumą nėra teisinga, nes sąvokos “populizmas” prasmė vis dar nenusistovėjusi, neaiški. Jeigu lyginsime ją su kitais politiniais terminais, pavyzdžiui, su sąvoka “totalitarizmas”, kaipmat pajusime jos neišbaigtumą. Sąvoka “totalitarizmas” turi aiškią istoriją: žinoma, kada pirmą kartą ji pavartota (Giovanni’s Gentile fašizmą vadino “totalia valstybe”), apie tai parašyti klasikiniai veikalai (Hannah’os Arendt “Totalitarizmo ištakos”, 1949, Zbigniewo Brzezinskio ir Carlo Friedricho “Totalitarinė diktatūra ir autokratija”, 1956). Taigi tyrinėtojams dirva išpurenta, plačiai vartojama definicija išgryninta, aiškūs jos šalininkai ir priešininkai.

Populizmo atžvilgiu visa tai nėra padaryta. Nors mokslinė literatūra ir pateikia tam tikrą šios sąvokos istoriją, tačiau ji yra pernelyg nevienalytė. Sąvokos “liaudis” (populus) istorija sugrąžina mus net į senovės Romą, kur šis žodis vartotas ypač įspūdingai, tačiau nepateikia beveik nieko, kas padėtų analizuojant nūdienos politiką. Ankstyvojo arba brandaus modernizmo politiniai mąstytojai į šią temą menkai gilinosi, tad nenubrėžti net pirminiai orientyrai. Visada naudinga dar sykį perskaityti Alexio de Tocqueville’o veikalą “Apie demokratiją Amerikoje” ir Johno Stewarto Millio “Apie laisvę”, tačiau, nepaisant populistinės grėsmės demokratinėje santvarkoje gilių įžvalgų, šie tekstai apibrėžia tik pačius pirmuosius, dar vos pastebimus populizmo požymius ir tai suprantama, nes tada dar neegzistavo net toks terminas. XX a. irgi neatsirado klasikinių ar bent jau autoritetingais pripažintų tekstų, kurių koncepcijos būtų priimtos kaip akivaizdžios ir suformuotų populizmo tyrimo pamatą.2 Taigi populizmo tyrinėtojui tenka pačiam apibrėžti šios sąvokos turinį, atsekti jos istoriją, nustatyti jos reiškimosi realioje politikoje kriterijus ir tik tada imtis analizuoti konkretų politinį procesą. Kadangi užsibrėžiau tikslą pateikti kelias tezes apie bulgarišką šių laikų populizmą, šių pakopų irgi negalėsiu apeiti.

II. Populizmo tipai

Populizmo istorija rodo, kad šis terminas ne visada turėjo negatyvią reikšmę, o pirmosios jo apraiškos labai skiriasi nuo šiandieninių. Išskirčiau dvi kategorijas: “agrarinis populizmas” ir “politinis populizmas”.3

II. 1 Agrarinis populizmas

II.1.1 Rusų narodnikystė

Agrarinis populizmas pasireiškia tam tikrose socialinėse ekonominėse doktrinose ir yra būdingas grupei radikalių sąjūdžių, kurie atstovauja valstiečių ir smulkiųjų fermerių interesams. Sąvoka “populizmas” pirmąkart pavartota bandant apibrėžti “narodnikystės” fenomeną, atsiradusį Rusijos imperijoje XIX a.4 Kai kurie radikaliai nusiteikę rusų inteligentai idealizavo valstiečius ir puoselėjo viltį sukurti naują socialistinę visuomenę, remdamiesi komunos tradicijomis, išlikusiomis Rusijos kaime. Paveikti Aleksandro Gerceno veikalų, parašytų XIX a. aštuntajame dešimtmetyje, daug jaunų intelektualų vyko į kaimus “pas liaudį” ir skleidė agrarinio socializmo evangeliją. Valstiečiai jų utopijoms liko abejingi, todėl narodnikystės sąjūdis užgeso, dalis narodnikų persiorientavo į terorizmą, rengė pasikėsinimus prieš carą ir kt. Rusiški žodžiai “narodnikystė” ir “narodnikas” į pagrindines Europos kalbas verčiami kaip “populizmas” ir “populistas”.

II.1.2 Amerikos populistai

Reikšmingesnė yra amerikietiška populizmo patirtis. 1892 metais Omahoje, Nebraskos valstijoje, 1300 delegatų iš visos šalies įkūrė naują partiją, pavadintą People’s party (Liaudies partija). Šis sąjūdis žinomas ir pavadinimu “populizmas”, o jo šalininkai, kurie yra ir naujos partijos nariai, išdidžiai vadinosi “populistais”. Už šią partiją daugiausia balsavo ekonominio saugumo netekę fermeriai, ypač smulkieji, neišsilavinę žmonės, dirbantys nemechanizuotą darbą, todėl galintys gauti tik ribotas paskolas itin nenaudingomis sąlygomis. Rinkėjų iš kitų sluoksnių populistams nesisekė privilioti. Tačiau populistines idėjas į savo priešrinkimines programas nuo to laiko įtraukia daugelis demokratų ir respublikonų.

Populistų programą priėmė steigiamasis susirinkimas Omahoje 1892 metais. Joje primygtinai reikalaujama, kad administracija sukurtų sandėlių, kuriuose fermeriai galėtų laikyti derlių, tinklą. Derlius būtų užstatas gamintojams prašant valstybinių paskolų su mažomis palūkanomis, kad jie galėtų palaukti, kol jų produkcija pabrangs. Populistai ragino uždaryti nacionalinius bankus, kurie, pasak jų, yra pavojingos institucijos, sutelkusios pernelyg daug valdžios. Pasisakė prieš tuos žemės savininkus, kurie jos nedirba. Ragino nacionalizuoti geležinkelius, telefono ir telegrafo tinklus. Reikalavo sukurti valstybinių pašto taupomųjų bankų sistemą, įvesti proporcinį pajamų ir nacionalinės valiutos infliacijos mokestį.

Amerikos istoriografijoje5 populizmas aprašomas kaip ilgo ir pasmerkto pralaimėti mūšio, žemdirbišką Ameriką ginant nuo pramoninės, paskutinė fazė, ši kova kilo esą iš Jeffersono ir Hamiltono idealų susidūrimo. Populizmas – tai mėginimas išsaugoti istorijos užmarštin grimztantį Amerikos fermerių, XIX a. pabaigoje labiausiai nukentėjusių nuo ekonominės plėtros, įvaizdį. Populistų šalininkai stojo prieš realią ekonominę grėsmę jų pasauliui, prieš naują dinamišką rinkos struktūrą, kuriai jie nepriklauso ir iš kurios negali tikėtis naudos.

Žmonės, nesusiję su modernia kapitalizmo ekonomika, daugiausia iš atsilikusių regionų, socialiai marginalizuoti, o dažnai izoliuoti ir geografiškai, – tai tipiški pirmos masinės populistinės partijos per visą demokratijos istoriją šalininkai. Ryšį tarp “agrarinio” ir “politinio” populizmo atskleidžia ištrauka iš JAV Liaudies partijos Platformos, parašytos 1892 metais: “Mes susiburiame kaip tautos dalis, priėjusi politinio ir materialinio kracho slenkstį. Korupcija yra apraizgiusi rinkiminę kampaniją, vietinę valdžią, kongresą ir jau kėsinasi į teisėjų togas. Liaudis prarado pasitikėjimą… Laikraščiai nupirkti arba kontroliuojami, visuomeninė nuomonė užslopinta, verslas žlunga, namai užstatyti hipotekoje, darbo žmonės skursta, o žemė – kapitalistų rankose… Milijonų darbo vaisiai brutaliai atimami, kad mažuma susikrautų kolosalius turtus, neturinčius precedento žmonijos istorijoje; šių turtų valdytojai niekina Respubliką ir kėsinasi į laisvę. Iš neteisingos vyriausybės įsčių gimsta dvi didelės klasės: engiamųjų ir milijonierių. Abiejuose kontinentuose veikia galinga, prieš žmoniją nukreipta slapta organizacija, apraizgiusi visą pasaulį. Jeigu nestosime prieš ją ir jos nesunaikinsime, ji atves visuomenę prie didelių sukrėtimų ir civilizacijos kracho…”6

Tai yra grynas populistinio diskurso koncentratas. Padarius keletą neesminių pakeitimų (Parlamentas vietoj Kongreso, Tėvynė vietoj Respublikos ir kt.), jį galima panaudoti skirtingame politiniame ir nacionaliniame kontekste, įskaitant ir mūsų šalį. Nors tekstas atsirado XIX a. pabaigoje, kilus Amerikos fermerių protestui, mintys ir simboliai veikia ir dabar. Šis faktas leidžia mums pereiti į aukštesnį apibendrinimų lygmenį.

II.2 Politinis populizmas

XIX a. agrarinio populizmo pavyzdžiai, ypač jo proveržis demokratinėje Amerikoje, yra šio reiškinio analizės atspirties taškas. Istoriniu požiūriu populizmas neabejotinai yra “agrarinės” kilmės, nes susijęs su daugeliu sąjūdžių ir teorijų, bandžiusių spręsti problemas, kilusias smulkiems kaimo gamybininkams, nespėjusiems prisitaikyti prie nacionalinės ekonomikos kapitalistinės modernizacijos. Populizmo ištakos didelių ginčų nekelia, tačiau šiuolaikinės populizmo interpretacijos yra gana skirtingos. Jų įvairovė vis dar trikdo, todėl, kad būtų aiškiau, iš pradžių išdėstysiu, kuo populizmas nėra laikytinas.

II.2.1 Kuo populizmas nėra laikytinas
Populizmas nėra politinis fenomenas, kurio apraiškų reikėtų ieškoti iki Naujųjų laikų epochos. Mokslinėje literatūroje kai kurie interpretatoriai populistais laiko senovės graikų sofistus, Romos imperatorius, Spartaką, Florencijos dvasininką Savonarolą (1452-1498). Tačiau sąvoka “politinis populizmas” įgauna prasmę tik modernios demokratinės valstybės kontekste. Priešingu atveju kyla pavojus, kad, ištrynę ribas tarp istorinių epochų, užuot pasiekę teorinio aiškumo, įklimpsime šmaikščiuose ir paviršutiniškuose kelių skirtingų istorinių personažų palyginimuose.

1. Populizmas nėra ideologija. Palyginti su klasikinėmis ideologijomis (socializmu, liberalizmu, fašizmu ir kt.), populizmas yra eklektiškas ir nenuoseklus. Populistais vadinami politiniai lyderiai, kurie vadovaujasi iš esmės visiškai priešingomis idėjomis ir vertybėmis. Neįmanoma rasti idėjinės vienovės tarp kartais ekstremaliai skirtingų pozicijų ir šiuo atžvilgiu negalime užčiuopti net menko idėjinio pagrindo, kad galėtume kalbėti apie ideologinę vienovę.

2. Populizmas nėra nei kairysis, nei dešinysis. Faktai yra gana iškalbingi, jie atskleidžia visą ideologinį spektrą nuo Jeano Marie Le Peno iki Hugo Chaveso. Galima ginčytis, kad tam tikrose valstybėse (arba net kontinentuose) populizmas iš principo yra kairiosios arba dešiniosios pakraipos, galima tvirtinti, kad tam tikrais istoriniais laikotarpiais populizmas konkrečioje valstybėje buvo grynai kairiosios arba grynai dešiniosios pakraipos (anot Kazino iš Canovan). Tačiau įdėmiau patyrinėję konkrečias populizmo apraiškas, įsitikinsime, kad tai būdinga tiek klasikiniams kairiesiems, tiek klasikiniams dešiniesiems.

3. Populizmas nėra politinio nebrandumo požymis. Daug nepageidautinų demokratijos (ypač jaunos) bruožų buvo vadinami laikinais ir įveikiamais. Pagal tokią interpretaciją tam tikri demokratinio politinio proceso trūkumai traktuojami kaip “vaikiška demokratijos liga”, kurią išgydys patirtis. Tačiau būtent patirtis rodo, kad populistiniai “atsiriaugėjimai” yra įmanomi tiek naujose, tiek ir ilgą istoriją turinčiose demokratijose. Matyt, populizmo šaknys slypi giliau.

II.2.2 Bandymas apibrėžti politinį populizmą

Šios išvados rodo, kad apibrėžti politinio populizmo turinį iš principo neįmanoma. Šis reiškinys yra toks įvairialypis, kad kažin ar verta tikėtis sėkmės sudėjus krūvon pagrindinius įvairių populistinių partijų ir politikų pranešimus. Geriausia ignoruoti konkretų visokio pobūdžio populizmo “įdarą” ir brėžti bendriausius kontūrus, kur atsiras vietos ir konkrečių apraiškų įvairovei. Esu įsitikinęs, kad tinkamiausias apibrėžimas būtų toks: politinis populizmas yra politinio mąstymo ir kalbėjimo forma, paremta tokiomis retorinėmis figūromis ir technikomis, kurių esminis bruožas – permanentinis kreipimasis ir apeliavimas į kolektyvinį “liaudies” įvaizdį.

Margaret Canovan teigimu, populizmas moderniosiose demokratijose – tai “kreipimasis į “liaudį” (appeal to the “people”) kaip atsvara tiek valdžios struktūroms, tiek dominuojančioms idėjoms ir vertybėms”.7 Štai kaip ji aiškina apibendrinančios sąvokos “liaudis” vartojimą populistinėje retorikoje:

1. Apeliuojama į liaudį, kuri suvokiama kaip vientisas organizmas ir kaip priešprieša visoms organizacijoms, aprėpiančioms skirtingas jos dalis. Toks sąvokos vartojimas, visų pirma, rodo antipartinį nusistatymą ir remiasi charizmatiniu lyderiu – tautos “tėvu” ir “vienytoju”.

2. Apeliuojama į liaudį, kuri suvokiama kaip kalbos ir kultūros atžvilgiu giminiška, vieno kraujo bendruomenė, kaip priešprieša vidinei arba išorinei svetimai bendruomenei. Toks sąvokos vartojimas skatina priešiškumą specifinėms bendruomenėms – paprastai įtartini asmenys yra užsieniečiai, imigrantai, žydai, suvokiami kaip kliuvinys siekiant liaudies gerovės.

3. Apeliuojama į liaudį, kuri suvokiama kaip “paprasto žmogaus”, “mažo žmogaus”, “žmogaus iš gatvės” įvaizdis. Toks sąvokos vartojimas – tai marksistiniu požiūriu klasikinė “pažemintųjų ir nuskriaustųjų” priešprieša išnaudotojams.

Populizmas iš esmės yra nukreiptas prieš elitą: ekonominį, politinį, kultūrinį. Būtent dėl tokio antielitiškumo ir neįmanoma suformuluoti sąvokos turinio. Pagrindinė populistinio mąstymo charakteristika – egzistuojančių valdžios struktūrų ataka, todėl konkrečios verbalinės jos apraiškos yra konjunktūriškos, jų paskirtis – destabilizuoti esamą status quo. Toks požiūris į nagrinėjamą problemą teikia vieną svarbų pranašumą: išmanant politinį savo šalies kontekstą, galima drąsiai analizuoti esamas ir nuspėti būsimas jos populizmo apraiškas.

III. Bulgariškas populizmas

Mėginsiu suformuluoti bulgarišką atsakymą į klausimą Kas yra politika? Šio klausimo abstraktumas neturėtų klaidinti – atsakymas turi didžiulę praktinę vertę, nes nuo politikos apibrėžimo priklauso išvados, prognozės, politologinės analizės prieitys. Pagal Almondo ir Verbos politinės kultūros definiciją, tai – “pažintinė, afektinė ir vertybinė orientacija į politinę sistemą kaip visumą, į jos pradžią, pabaigą ir vietą politikoje”.8 Čia kalbama apie specifines žinias, jausmus ir vertybes, susijusias su politine sistema ir sąlygomis, kokiomis ji funkcionuoja, bei jos narių poreikius.

Negalima ignoruoti sąsajos tarp populizmo ir politinės kultūros, kuri daro didelę įtaką vertybinei orientacijai, lūkesčiams, motyvacijai ir politiniam elgesiui. Trumpai tariant, negalėsime visapusiškai išanalizuoti konkrečios politinės bendrijos populizmo, neperpratę tos politinės sampratos, kurią palaiko jos nariai arba didžioji jų dalis.

III.1 Bulgariška politiškumo samprata

Atsakymų į klausimą Kas yra politika? paieškos sudaro fundamentalią politikos teorijos tradicijos dalį. Ji tokia turtinga, kad atrodo visiškai pakankama ir gali išsiskleisti klasikinių tekstų ir kalbų, kuriomis jie parašyti, ribose. Tipišką tokios refleksijos pavyzdį pateikia Dolfas Sternbergeris: jis išskiria tris vienas kitą paneigiančius “politikos tipus” – politologinį, eschatologinį ir demonologinį; politinės minties istorijoje juos įasmenina Aristotelis, šv. Augustinas ir Machiavelli’s.9 Vokiečių politologo klasifikacija atveria duris į daugybę mokslinėje literatūroje egzistuojančių klasifikacijų.

Bet mūsų tikslas visai kitoks, turime identifikuoti nūdienos kasdieninį politikos suvokimą, ir akivaizdu, kad pagrindinis jo kriterijus – “sveikas protas”. Šiandien Bulgarijoje vyraujantį politikos esmės suvokimą galima išreikšti tokia formule: politika yra kova už valdžią, politika yra menas privatų interesą primesti kaip visuomeninį.

Plataus masto, detalų, visas istorines epochas aprėpiantį politikos kaip kovos už valdžią suvokimą pateikė marksizmas. Nenagrinėsiu visų marksistinių argumentų, kurie paverčia politiką veikla, neatsiejama nuo gamybos ir gamybinių galių, klasių ir kt. analizės. Klasikai buvo žodingi, pakankamai gerai esame juos pažinę, tad puikiai suvokiame, ką, pavyzdžiui, reiškia žodžiai: “Kiekvienos ligšiolinės visuomenės istorija yra klasių kovos istorija. Laisvasis ir vergas, patricijus ir plebėjas, feodalas ir baudžiauninkas, trumpai tariant, engėjai ir skriaudžiamieji visada stovėjo priešingose pusėse, nepaliaujamai slapta ar atvirai kovojo, ši kova baigdavosi arba revoliucine visos visuomenės pertvarka, arba kovojančių klasių žūtimi.” 10

Pasitelkdamas tokią politikos definiciją kaip “dalyvavimas valstybės darbe, valstybės krypties, veiklos uždavinių, valstybės formų ir turinio išgryninime”11, Leninas maksimaliai supaprastina marksistinę politiškumo sampratą. Valstybės atsiradimas reiškia pripažinimą, kad visuomenė “įsipainiojo į neįveikiamus prieštaravimus su pačia savimi, pasidalijo į nesutaikomas stovyklas”.12

“Valstybė atsirado iš poreikio pažaboti klasių prieštaravimus; […] paprastai valstybė – tai galingiausia, ekonomiką valdanti klasė, kuri ima viešpatauti ir politikoje, įgydama naujų priemonių engti ir eksploatuoti engiamųjų klasei.” 13

Marksas valstybę laikė klasinės viešpatijos institucija, kur viena klasė engia kitą. Valstybė yra “speciali engimo galia” – byloja Engelso apibrėžimas, kurį Leninas įvertino kaip “puikų ir ypač gilų”.14 Koks tada politikos turinys? Kaip suvoktą klasinį ekonominį interesą primesti visai visuomenei? Juk pats valstybės buvimas reiškia, kad ekonominiai interesai nesutaikomi, kad jų turėtojai – klasės – yra įtraukti į objektyviai nesutaikomus nesutarimus. Todėl politika yra kova, kova ir dar kartą kova, engiamoji klasė turi nugalėti įnirtingą engėjų klasės pasipriešinimą, kad išsikovotų valdžią, kurios su niekuo nesidalins.15 Kadangi valstybė yra tam tikros klasės, kuri negali būti sutaikyta su jai priešiška klase,16viešpatavimo institucija, tai viešpataujančios klasės mirtis visada yra smurtinė, o klausimas, kas, kaip ir kada tą mirtį sukels, veda prie socialinės revoliucijos, proletariato diktatūros ir daugelio kitų radikalių temų.

Šiandien jau nedaug žmonių tiki komunistine utopija. Tačiau šios utopijos, atskleidžiančios kraštutinę marksistinės sampratos apie politiškumą fazę, atmetimas nereiškia, kad ji ėmė ir išgaravo. Jeigu viena politinė bendruomenė atsisako utopinio komunizmo projekto ir sukuria demokratiškas institucijas, tai dar nereiškia, kad išnyko marksistinė politiškumo samprata. Bulgariškos demokratijos kontekste ji visavertiškai veikia, nustato analizės kriterijus, politinį elgesį ir nėra jokio pagrindo manyti, kad netrukus jos įtaka dings. Pasikeitus politinei ir socioekonominei santvarkai, ataka prieš pagrindinius politinio demokratinio proceso elementus anaiptol nesusilpnėja. Nebūtina tikėti komunizmu ir laukti valstybės sunykimo, kad užimtum cinišką poziciją reprezentatyviosios demokratijos atžvilgiu, demonstratyviai šlykštėdamasis politikais, politinėmis partijomis ir visais, kas turi valdžią. Nėra jokios prieštaros, jei politinė kasdienybė suvokiama vien neigiant politikos sampratą. Tuščią erdvę tarp beatodairiškos “visko” kritikos ir to, kad nėra radikalių permainų (kadaise buvo vartojamas žodis “revoliucija”), užpildo politinio populizmo versijos.

Europos Sąjungos naujokė su funkcionuojančia rinkos ekonomika, žemu pragyvenimo lygiu, demokratinėmis institucijomis ir politine kultūra, persmelkta marksistinio politikos esmės suvokimo, – štai vienas iš galimų situacijos Bulgarijoje apibrėžimų. Kad geriau suprastume populizmo Bulgarijoje apraiškas, prisiminkime politikos mąstytoją vokietį Carlą Schmittą, vadinamą “XX amžiaus Hobbesu”. Nė kiek nesimpatizuodamas marksizmui, jis pateikė loginį marksistinio politiškumo, kuris neturi nė krislo utopijos, užbaigimą.

Politiškumo esmę Schmittas traktuoja kaip kovą. Politiškumo differentia specifica, tą, kuo jis skiriasi nuo kitų sferų – visuomeninės veiklos, religijos arba ekonomikos, apibrėžia santykis draugas vs priešas. Politiškumas atsiranda, kai socialines grupes apima nesutaikomo priešiškumo būsena, kai kiekvienas trokšta sutriuškinti savo priešininką. Tokie santykiai būdingi politikai ir turi savo logiką, neapsunkintą motyvais, lėmusiais, kad grupių tarpusavio santykiai taptų būtent tokie. Kiekviena grupė stoja akis į akį su savo priešu ir privalu į tai atsižvelgti. “Kiekviena religinė, moralinė, etninė arba kitokia antitezė transformuojasi į politinę tik tada, kai yra pakankamai stipri, kad galėtų efektyviai padalyti žmones į draugus ir priešus.”17 Politiškumas yra ne karas ar ginkluotas konfliktas tarp grupių, o priešiškumas, tvyrantis tarp jų, – tai jis priverčia grupes kovoti tarpusavyje, ir jos, užuot konkuravusios, tampa priešais.

Politika, nesaistoma teisės, yra pirmesnė už teisę. Pasak Schmitto, “valstybės samprata suponuoja politiškumo sampratą”.18 Valstybė atsiranda kaip politinės kovos organizavimo, tęsimo ir plėtimo priemonė. Politinė kova kuria politinę tvarką; viena grupė, įtraukta į draugo vs priešo santykius, neišvengiamai tampa politiškai nepriklausoma nuo savo sudėties, kilmės ir skirtumų, dėl kurių atsirado priešiškumas, pobūdžio. “Religinė bendruomenė, kariaujanti su kitų religinių bendruomenių nariais arba kitame fronte, yra jau ne religinė bendruomenė, o politinė visuma.”19

Santykis draugas vs priešas suteikia gyvenimui prasmę. Jei nėra galimybės turėti mirtiną priešą ir su juo susikauti, gyvenimas nevisavertis, jis tiesiog beprasmiškas. Egzistencinis pasirinkimas tarp “jie” ir “mes” suformuoja politiškumo aureolę, vienų ir kitų šalininkams įkvepia politinę dvasią, įdiegia kryptingą mąstymą, politiškai angažuotą asmenybę iškelia virš pilkos kasdienybės. Tokią mintį galime perskaityti klasikiniame nacionalsocialistams simpatizavusio Carlo Schmitto tekste Der Begriff des Politischen (1932).

Klaidinga manyti, jog fundamentali populistinė “liaudies” ir “elito” priešprieša nebus įtraukta į politikos sferą vien todėl, kad ji nesukuria konkrečios racionalios ir pragmatiškos valdymo praktikos. Dar klaidingiau manyti, kad populizmas yra politinė patologija arba tiesiog nepolitinis fenomenas. Nepamirškime, kad antielitiškumas yra vienintelė laikysena, galinti pretenduoti į universalumą, kai kalbame apie populistinę praktiką. Pasak Schmitto, populizmas gali būti suvokiamas kaip pati intensyviausia politiškumo išraiška, kaip politinės aistros triumfas politinio konkretumo sukaustytoje viešumoje, kaip ilgai lauktas politikos revanšas atsikratant apgailėtinų, klastingų ir ribotų jos pakaitalų. Turime išmokti įžvelgti esminę prieštarą, kuri lemia, kad lėkštoje ir vulgarioje populistų retorikoje kartais netikėtai energingai ištrykšta gili povandeninė srovė – elementari priešprieša tarp “Mes” ir “Jie”.

III.2 Istorinis nukrypimas

Išbandęs skaitytojų kantrybę, vedžiodamas politikos teorijų aplinkkeliais, jaučiuosi esąs skolingas jiems konkretumo ir aiškumo dozę. Kad sutrumpinčiau distanciją tarp teorinės koncepcijos ir faktų, kuriuos ji turi paaiškinti, akcentuoju, kad, mano galva, bulgariškas populizmas neabejotinai turi konkrečią gimimo datą – tai diena, kai Steigiamajame posėdyje po trumpų debatų buvo atmestas konservatyvus Kunigaikštystės Konstitucijos projektas. Petko Slaveikovo20 kalbos ištrauka ilgoka, bet ją pateikti verta:

“Ką padarė komisija? Kas per nesąmonės? (Plojimai.) Visi mūsų priešininkai prikaišioja, kad nesame pribrendę laisvei. Bet štai Liaudies susirinkimo komisija ateina patvirtinti jų priekaištų, gyvu žodžiu ir spaudoje pareikšdama, kad mes dar nepasirengę visiškai laisvei, o juk už tą laisvę mums draugiška rusų tauta praliejo tokį brangų kraują, tiek neįkainojamų gyvybių paaukojo ir mūsų tauta. (Plojimai.) Komisija mums nori duoti laisvę kaip Komuniją – po kąsnelį, nes mūsų skrandis buvo nusilpęs kaip žmogaus, kuris ilgai trūnijo kalėjime ir kuriam dabar negalima skanauti visko, ką akys siekia, reikia pirmiau priprasti prie virtuvės kvapų. Suprantu, kad mūsų jauną ir nepatyrusią liaudį valdys monarchija, bet konservatyvios Konstitucijos nesuprantu, čia tinka posakis “nei velnias, nei gegutė”. Jie nori Konstitucijos, kuri kažkuo dvelktų; kitaip tariant, jiems reikia kažkokios vėjiškos Konstitucijos. (Plojimai.) Norite laisvos tautos ir atimate iš jos laisvę; norite tvirtos ir stiprios vyriausybės ir atimate iš jos jėgą; bijotės vyriausybės kontakto su liaudimi ir statote tarp jų sieną. Raginu sugrįžti tiesiai prie Įstatų projekto, nes ši komisijos siūloma konstitucija yra prastesnė ir už turkišką…”21

Tokie liberalų ir konservatorių debatai Veliko Tyrnovo mieste gali būti apibūdinti kaip “bulgariško populizmo gimimas ir pirmoji pergalė”. Pagal šiuos kriterijus populizmas lydi politinį Bulgarijos gyvenimą dar nuo nepriklausomybės laikų. Ikikomunistinėje Bulgarijoje populistinė tendencija logišką savo ribą pasiekė žemdirbystės idėjoje, kurią įkūnijo stipriausias Bulgarijos istorijoje populistinis lyderis – Aleksandras Stambolijskis.22

Komunistinės diktatūros laikotarpiu demokratinis politinis procesas buvo nuslopęs, todėl to tarpsnio neanalizuosiu. Po 1989 metų populistiniu lyderiu galėtų būti pavadintas Žoržas Gančevas. Iki 2001 metų populizmo atspalvis buvo būdingas daugeliui partijų ir jų lyderių, nors jie nevirto grynais populistais, politinėms kalboms. Tik Simeonas Saksas-Koburgas 2001 metais sąmoningai kreipėsi į tautą, prisiimdamas populisto – tautos vienytojo – vaidmenį. Šiandien populizmo kontekste išsitenka Volenas Siderovas su savo partija “Ataka” ir politinis lyderis Boikas Borisovas, nors jų diskurso turinys ir stilius visiškai skirtingi. Preciziškai analizuodami, populistinių elementų rastume kone visų partijų ir jų lyderių diskursuose, tačiau aukščiau išvardytų asmenų retorika yra grynai populistinė.

III.3 Išvados apie bulgarišką populizmą

Kai kurios politiniame Bulgarijos gyvenime dar tik ryškėjančios tendencijos greičiausiai taps ateities populizmo užuomazgomis.

Populizmas yra instinktyvi reakcija į gilumines tradicinio gyvenimo, ypač ekonominių santykių ir veiklos, permainas. Populistinis mąstymas mitologizuoja tų permainų priežastis, pateikia jas kaip visagalę ir neperprantamą jėgą, kuria naudojasi centrinė valdžia, sėdinti sostinėje, arba dar blogiau – svetimi valdovai, įsitvirtinę svetimų valstybių sostinėse. Populizmas linkęs visur įžvelgti konspiraciją ir manipuliacijas, susijusias su liaudžiai priešiškomis grupuotėmis, – šią tendenciją ypač sustiprina etninis priešiškumas.

Populizmas visada dedasi susirūpinęs paprasto žmogaus, žmogaus iš gatvės likimu ir kalba jo vardu. Ši idealizacija eina lygia greta su elito – neįvardyto, bet godaus ir negailestingo išnaudotojo – demonizavimu. Kapitalistai eksploatatoriai, bankininkai ir tarptautiniai finansininkai, ypač jeigu jie žydai, korumpuoti politikai, parsidavėliai biurokratai – tai pagrindiniai tipažai, elitiniai miestų gyventojai, kalti dėl šalyje prasidėjusios biblinės sodomos ir gomoros, todėl verti tokio paties likimo.

Populizme dera modernistinės ir antimodernistinės nuotaikos. Atkryčiai į jį ypač būdingi tarpinei fazei, kai prasideda įsitvirtinusio elito saulėlydis ir ima formuotis naujas elitas. Populizmą skatina žmonių pasipiktinimas socialine sankloda, primesta valdančiosios klasės, kuri, kaip manoma, pasiglemžė valdžios, nuosavybės, švietimo ir kultūros monopolį.

Populizmas liaudies valią tapatina su dorove ir teisingumu, todėl tą “valią” iškelia virš visų kitų socialinių standartų ir struktūrų, primygtinai reikalaudamas užtikrinti tiesioginį ryšį tarp liaudies ir valdžios. Paprastai jis mėgsta pabrėžti elementarius teigiamus liaudies bruožus, kaip kontrastą ydingai išsigimusiai valdančiajai klasei arba bet kuriai kitai grupei, kuri yra nekenčiama dėl savo politinės ar ekonominės padėties arba dėl socialinio statuso.

Kiekviena populizmo tradicija turi savo specifinius akcentus, kuriais manipuliuoja ypač entuziastingai. Antisemitizmas arba rasizmas nėra įsišakniję mūsų nacionalinėje tradicijoje. Manyčiau, bulgarai turi du specifinius populizmo “įrankius”. Pirmasis – autentiška nesuvaidinta neapykanta partijoms, atsiradusi, regis, kartu su Bulgarijos valstybingumo atgavimu XIX amžiuje. Priešiškumo partijoms liepsna niekada nebuvo užgesusi ir visada atsiranda, kas ją dar labiau pakursto.

Antrąjį apibrėžti gerokai sunkiau, bet, manding, jis yra svarbesnis. Turiu omenyje lotyniškos sentencijos vox populi, vox Dei radikaliai bulgarišką interpretaciją – nuolat apeliuojama į “žmonių” nuomonę, jausmus ir mintis, beje, kalbant toli gražu ne vien apie politiką. Viešajame diskurse nuolatos atsiskleidžia kontrastas tarp “paprastų žmonių” ir kažkokio įsivaizduojamo elito (sulipdomo pagal situaciją), kuris dažnai raginamas paisyti liaudies nuomonės ir net klauptis prieš ją. Kai užsimenama apie politinį elitą, retorinės figūros peržengia visas ribas. Maža to, kad elitas nevertas rodyti kryptį ir valdyti, elitas neturi teisės net manyti, kad jis prilygsta liaudžiai. Dar daugiau – elitas stovi žemiau už liaudį, kuri savo ruožtu yra dorovingesnė ir kažkaip mistiškai visais atžvilgiais kompetentingesnė negu elitas. Pagal tokią logiką liaudis iš esmės ir yra tikrasis elitas. Toks ANTI-anti-elitarizmas vadintinas radikaliu liaudišku filosofavimu.

IV. Mėginimai prognozuoti

Demokratijos kontekste, kai laimėti rinkėjų balsus yra pagrindinė politinių partijų, norinčių dalyvauti valstybės valdyme, užduotis, niekas savo noru neatsisakys to, kas veda tiesiai į tikslą. Rinkiminė populizmo sėkmė 2001 metais užtikrino ne tik galimybę nesitraukti, bet ir padėjo jam sutvirtėti, jo orbitoje ėmė suktis maksimalus partijų ir politikų skaičius. Populizmas atrodo neišvengiamas tokiai visuomenei, kuri išgyveno kankinančias reformas, atnešusias daug vargo ir netekčių, lėmusias didelių žmonių grupių išsisluoksniavimą, o staigus socialinis mobilumas ir panašūs procesai buvo tokie svetimi ankstesnio komunistinio režimo įdiegtam gyvenimo būdui, kad nesisekė iškart prie to priprasti. Silpnos, nestabilios demokratinės institucijos ir žemas pragyvenimo lygis – tai pavojinga kombinacija, kelianti socialinį nepasitenkinimą, kuris natūraliai skatina populizmo ilgesį. Narystė Europos Sąjungoje gali garantuoti tik tai, kad neprasiverš ekstremalios populizmo formos.

Kaip apriboti populizmo įtaką? Populistinis diskursas, nukreiptas prieš esamą status quo, visada patrauklesnis už tai, ką siūlo reali valdžia. Tai akivaizdu ir neginčijama. Tačiau yra vienas dalykas, kuris, bent jau Bulgarijos kontekste, turėtų sulaukti rimto pasipriešinimo, – tai populizmui būdinga panieka ir nepakantumas institucinėms procedūroms. Įrodinėjama, neva jos tik trukdo išreikšti tiesioginę liaudies valią ir daro kliūtis stiprioms asmenybėms, kurios prisiėmė atsakomybę būti tos valios vykdytojais. Todėl į visas institucijas žiūrima įtariai kaip į slaptą valdančiųjų prieglobstį, o jų veiksmai vertinami kaip sąmokslas, kurį turi atskleisti, demaskuoti politikai populistai, nenuilstamai tarnaujantys liaudžiai. Jeigu žurnalistai ir analitikai pasiduos radikalaus liaudiško filosofavimo pagundai, kalbinis ekstremizmas vis labiau didės, o alternatyvus diskursas atrodys vis keistesnis ir neadekvatesnis. Ar situacija normalizuosis, priklausys nuo to, kiek viešųjų asmenų ir organizacijų (ypač politinių partijų) įstengs išsaugoti pusiausvyrą ir nepasiduos “greitos sėkmės” vilionėms. Alternatyvą populizmui būtina puoselėti, kad ir kokia ji būtų nepopuliari. Antraip politinėje Bulgarijos scenoje ir toliau vyks nesibaigiantis populizmo spektaklis.