Nietzsche's antidemokratinis liberalizmas

Įvadas

Nuo W. Kaufmanno mėginimo prieš pusę amžiaus reabilituoti Nietzsche kaip pažangų mąstytoją (“Nietzsche: Filosofas, psichologas, antikristas” – Nietzsche: Philosopher, Psychologist, Antichrist, [N], 1950), vyksta karštos diskusijos dėl asantykio tarp filosofinių ir politinių Nietzsche’s pozicijų. Pasak kai kurių tyrinėtojų, Nietzsche’s “reakcinga politika” natūraliai išplaukia iš jo doktrinų apie “Valią siekti galios” ir “Antžmogį” – B. Detwileris tokį požiūrį atskleidžia veikale “Nietzsche ir aristokratinio radikalizmo politika” (Nietzsche and the Politics of Aristocratic Radicalism, [D], 1990). Kiti laikosi nuomonės, kad Nietzsche’s filosofinės pažiūros, jei jos tinkamai interpretuojamos, leidžia kalbėti apie pažangią politinę poziciją, kurios pats Nietzsche numanyti negalėjo, nes buvo kelių klaidingų prielaidų savotiškas įkaitas – tokią poziciją užima M. Warrenas veikale “Nietzsche ir politinė mintis” (Nietzsche and Political thought, [W], 1988 ir W.E. Connolly, “Politikos teorija ir modernybė” (Political Theory and Modernity, [C], 1988.). Bandysiu apginti W. Kaufmanno poziciją, kad Nietzsche’s mokymų apie Antžmogį ir “Valią siekti galios” nederėtų interpretuoti remiantis (tradiciniais) politiniais terminais. Tačiau, priešingai nei Kaufmannas, aš neneigiu, kad Nietzsche’s “Valioje siekti galios” esama tam tikrų politinių implikacijų. Kita vertus, priešingai negu Kauffmanno kritikai, bandysiu įrodyti, kad Nietzche’s panieka tam, ką jis vadina “bandos morale”, yra visiškai suderinama su konstitucinio liberalizmo samprata.

Šio straipsnio pavadinimas atspindi mano nuomonę, kad “liberalizmas” ir “demokratija” yra susijusios, tačiau atskirtinos sąvokos. F. Zakaria veikale “Neliberalios demokratijos saulėtekis” (“The Rise of Illiberal Democracy”, Foreign Affairs, 1997) įspėjo, kad už Vakarų pasaulio ribų “demokratija klesti, o konstitucinis liberalizmas – ne”. C.B. McPhersonas, darbe “Liberaliosios demokratijos gyvenimas ir laikai” (Life and Times of Liberal Democracy, 1977) įrodinėjo priešingai, teigdamas, kad liberalizmas ne visada buvo demokratiškas. Taigi, ar galėtume sakyti, kad demokratija yra įmanoma be liberalizmo, o liberalizmas gali egzistuoti be demokratijos? Ginčai dėl Nietzsche’s politinių pažiūrų įgautų naują atspalvį, jei pripažintume, kad Nietzsche, nors ir buvo atkaklus populizmo ir egalitarizmo priešininkas, nors labai šaltai laikėsi egzistuojančių demokratinių institucijų atžvilgiu, vis dėlto entuziastingai pasisakė už laisvę. Šią poziciją ir bandysiu apginti, tačiau pripažįstu, kad tai padaryti nebus paprasta. Visos interpretacijos, taip pat ir maniškė, siekiančios rekonstruoti Nietzsche’s politinių pažiūrų visumą, susiduria su tam tikromis egzegetinėmis problemomis. Esama fragmentų, kurie nepasiduoda nė vienai iš interpretacijų. Mano bandymas taip pat susidurs su kai kuriomis sąvokinėmis problemomis. Turėsiu paaiškinti, kokiais atžvilgiais Nietzsche buvo liberalas, tačiau nebuvo demokratas. Taip pat turėsiu įrodyti, kad Nietzsche’s teorija “Valia siekti galios” nenumato žmonių, vadinamų “viršesniaisiais tipais”, politinio dominavimo.

Iš pradžių pateiksiu savo požiūrį į šias dvi sąvokų problemas. Visų pirma, nemanau, kad įmanoma visiškai atskirti liberalizmą nuo demokratijos. Skirtingi žmonės šias dvi sąvokas gali suprasti visiškai skirtingai. Tai viena iš priežasčių, kodėl jos yra dažnai suplakamos. Liberalai turi sutikti bent jau su tuo demokratijos postulatu, kad valdžioje esantieji privalo atsižvelgti į valdomųjų poreikius ir teisiškai pagrįstus jų norus. Tačiau liberalas gali atmesti populizmą, egalitarizmą, būti skeptiškai nusiteikęs rinkimų politikos atžvilgiu, bet tai nepažeis jo ar jos įsipareigojimo suteikti individams galimybę tobulėti patiems, atsižvelgiant į konkretaus žmogaus poreikius, galimybes ir polinkius.

Teksto lygmenyje turiu surasti svarių įrodymų, kad Nietzsche’s politinės pažiūros, kaip jos tradiciškai suprantamos, susiformavo viduriniuoju laikotarpiu veikaluose “Žmogiška, pernelyg žmogiška” (ŽPŽ), “Klajūnas ir jo šešėlis” (KŠ). Tai parems mano tvirtinimą, kad Nietzsche buvo abejingas liberaliosios demokratijos laimėjimams. Iš to kyla klausimas: kuriuo atžvilgiu jo liberalizmas yra antidemokratiškas? Trumpas atsakymas būtų toks: Nietzsche buvo “aristokratiškas radikalas”. Kitaip tariant, jis buvo XIX amžiaus Europos liberalas, o sieloje – konstitucinis monarchistas. Susipažinę su XIX amžiaus antrosios pusės Vidurio Europos politika, įsitikinsime, kad to meto monarchistai buvo gerokai artimesni liberalizmo idėjoms negu jų oponentai demokratai, o ypač populistai ir nacionalistai. Nietzsche pikčiausiai puolė įvairias populizmo formas, o jo bendroji “demokratinės idėjos” kritika daugiausia rėmėsi nepasitikėjimu “naujaisiais stabais”, politiniais apsimetėliais, siekiančiais užimti mirusio Dievo vietą. Nepaisant aršios liberaliųjų institucijų kritikos, Nietzsche buvo liberalas, todėl šis puolimas iš tikrųjų yra vidinė kritika. Nepakenks pažymėti, kad tuo pat metu jis ir žavėjosi išsivadavimo sąjūdžiais, ir kritikavo sustabarėjimą, kuris apimdavo, kai tik šie sąjūdžiai pasiekdavo tikslą. Antra vertus, jis įtariai žiūrėjo į klasikinio liberalizmo planus siekti harmoningos lygių individų bendruomenės, suvienytos sutartinai priėmus universalius moralinius įstatymus.

Interpretuojant Nietzsche

Nietzsche’s politinių veikalų interpretacijas suskirsčiau į tris kategorijas. Pirmoji – tai Kaufmannas ir kiti, kurie Nietzsche’s filosofinę poziciją laiko politiškai nerelevantiška. Jiems Nietzsche yra pirmiausia psichologas, palaikantis individų – atsiskyrėlių savaiminio tobulėjimo idėją. Pavyzdžiui, pasak Kaufmanno, Nietzsche’s doktrinoje “Valia siekti galios” būtina atskirti “tikrąją galią” ir “tiesiog galią”. Tikroji galia yra kūrybingo, stipraus, siekiančio ne dominuoti, o nugalėti save, individo ypatybė. Kaufmannas sako, kad Nietzsche’s “gyvenimo ir idėjų leitmotyvas yra antipolitiškas individas, kuris savaiminio tobulėjimo ieško toli nuo šiuolaikinio pasaulio” (N, 418 p.). Kita vertus, tiesiog galia yra silpnųjų, visomis išgalėmis siekiančių įgauti galią, kurios jie paprasčiausiai neturi, savybė.

Antra kategorija – Warrenas ir Connolly, kurie įsitikinę, kad Nietzsche’s filosofinėje pozicijoje iš tikrųjų esama politinių poteksčių. Warrenas, kurio požiūrį galima laikyti neokantišku, tvirtina, kad “Valia siekti galios” – tai “socialinės praktikos ontologija”. “Valią siekti galios” jis suvokia kaip universalią valią veikti, save atspindintį veiksmo motyvą (“Nietzsche ir politikos filosofija” – Nietzsche and Political Philosophy, žr., Political theory, [P], 1985, 197 p.), sankcionuojantį kai kurias, tačiau ne visas, vertybes – pavyzdžiui, teigiamą laisvę, autonomiją, individualumą ir pliuralizmą (P, 205 p.). Tačiau, Warreno požiūriu, Nietzsche’i nepavyko iš savo filosofijos padaryti teisingų politinių išvadų, nes jį varžė tam tikros “nekritiškos prielaidos” (žr. ten pat). Connolly, interpretuodamas Nietzsche, seka Foucault ir doktrinoje “Valia siekti galios” įžvelgia sveiką abejonę moderniojo liberalizmo prielaidomis. Connolly manymu, polemiška Nietzsche’s filosofija padeda išlaikyti atvirą bendruomeninį tapatumą, išsaugodama politinio gyvenimo įtampą ir dviprasmiškumą. Connolly mano, kad Nietzsche’s politinis mąstymas yra kiek neadekvatus: nesugebėjęs įvertinti pasipiktinimą keliančios ekonominės realybės ir politinės praktikos (C, 171 p.), jis neištyrė “demokratinės politikos kaip būdo demaskuoti tą pagiežą ir paskatos kovoti su ja” galimybių (C, 175 p.).

Trečiai kategorijai priskiriu manančius, kad “Valia siekti galios” išreiškia antidemokratiškas, antiliberalias pažiūras. Nuosekliausiai šią poziciją gina Detwileris. Tiesą sakant, būtent prieštaraudamas šiai jo pozicijai suradau savąją. Ši interpretacija turi daug niuansų. Visų nuostabiausia jos ypatybė – Nietzsche’s tekstų nagrinėjimo kruopštumas. Detwileris yra vienintelis anglakalbis aiškintojas, stojęs į akistatą su tokia daugybe Nietzsche’s raštų – nuo ankstyviausių (“Graikų valstybė”) iki vėlyviausių (“Valia siekti galios”).Gerokai toliau negu Kaufmannas, Warrenas ar Connolly jis nuėjo ir analizuodamas doktrinos “Valia siekti galios” politines implikacijas.

Šiek tiek prijaučiu visoms išvardytoms pozicijoms. Sutinku su Kaufmannu, kad politiškai skambanti Nietzsche’s vėlyvojo periodo retorika (tarkime, nuo 1883 m.) nepriskirtina “politinei teorijai”. Daug kas šiuose raštuose neleidžia interpretuoti jų kaip politinės programos. Čia Nietzsche visų pirma domisi etikos klausimais. “Valią siekti galios” galėtume pavadinti “veiksnio ontologija”. “Viršesniesiems tipams” numatomas vaidmuo nereiškia politinio dominavimo prieš “žemesniuosius tipus”, veikiau “aukštesnieji” turi tapti gyvais pavyzdžiais “žemesniesiems” ir naujų vertybių kūrėjais. Tačiau Kaufmanno nuomonę apie “Valią siekti galios” laikau pernelyg “dosnia” Nietzsche’i ir nepakankamai gilia. Warreno interpretacija – originali, tačiau pernelyg spekuliatyvi. Nors pritariu jo minčiai, kad “Valia siekti galios” yra svarus indėlis į subjektyvumo teoriją, negaliu sutikti su tuo, kad jis bando įsprausti ją į neokantiškosios kritikos teorijos rėmus. Nesutinku ir su teiginiu, kad Nietzsche’s politinė pozicija yra represyvi. Man priimtinas toks Nietzsche’s skaitymo būdas, kokį taiko Connoly, inspiruotas Foucault. Tačiau ir jis “Valią siekti galios” išanalizavo nepakankamai. Nepritariu ir besąlygiškai kritikai to, ką jis laiko Nietzsche’s politinės pozicijos trūkumais. Taigi daugiausia dėmesio skirsiu Nietzsche’s “aristokratinės politikos” kritikai Detwilerio veikaluose. Patyrinėsiu tris svarbiausius teiginius veikale “Nietzsche ir aristokratinio radikalizmo politika”. Pasak Detwilerio, Nietzsche’s vidurinio periodo raštai yra kur kas mažiau reikšmingi negu ankstesniojo ar vėlesniojo laikotarpio, svarbiausios politinių Nietzsche’s raštų gairės nubrėžtos jau pirmuoju periodu, o “Valia siekti galios” propaguoja ne tik savęs įveikimą, bet ir dominavimą prieš kitus.

Pirmuosius du teiginius laikau ypač problemiškais. Vėlesniuose Nietzsche’s veikaluose pakanka įrodymų, kad jis ne tik atmetė, bet ir pasmerkė ankstyvojo laikotarpio romantizmą, šopenhauerizmą, vagnerizmą ir steitizmą. Kitais žodžiais tariant, Schopenhaueris, Wagneris ir Bismarckas, aštuntojo dešimtmečio pradžioje padarę didžiausią įtaką jo politinėmis pažiūromis, po 1883 m. tapo jam savotišku prakeiksmu. Todėl Nietzsche’s pirminį genijaus kultą, valstybinį fetišizmą ir metafizinės ramybės troškimą galima atmesti kaip nebrandžias politines pažiūras.

Tačiau mano teiginys, kad Nietzsche atmetė savo ankstyvojo laikotarpio politinį romantizmą, nereiškia, jog į vėlyvuosius veikalus jis nieko neperkėlė iš ankstesniųjų. Nietzsche nesiliovė žavėtis menu, kūryba ir kultūra kaip socialinės egzistencijos pamatu. Ir tai neturėtų stebinti tų, kurie rimtai vertina moralinio ir religinio absoliutizmo kritiką. Jei nėra dieviškojo kūrėjo, tobulų standartų, kaip tada kuriamos ir kuo pagrindžiamos vertės? Jau “Tragedijos gimime” ryškėja Nietzsche’s įsitikinimas, kad kultūra ir menas politikoje atlieka esminį vaidmenį tol, kol jie skatina tautas suvokti egzistencijos tragizmą – gyvenimas yra laikinas, siaubingai įtemptas ir nesileidžia racionaliai kontroliuojamas. “Oriausia yra mūsų, kaip meno kūrinių, egzistencija, nes egzistenciją ir pasaulį galima pateisinti tik kaip estetinį fenomeną. (TG, 52 p.). Tačiau ne tai atvedė Nietzsche prie represyvios politinės estetikos. Neneigiu, kad Nietzsche’s ankstyvojo periodo politinės pažiūros (ypač tos, kurios išdėstytos esė “Graikų valstybė”) yra agresyviai romantiškos ir autoritariškos. Suprantu, kodėl Detwileris taip jautriai reaguoja į kai kuriuos vėlesnius Nietzsche’s politinių pažiūrų pokyčius. Tačiau man nepriimtina, kad šiuos politiškai prieštaringus ankstyvojo periodo teiginius bandoma paversti Nietzsche’s politinių pažiūrų interpretacijos ašimi. Detwileris – vienintelis man žinomas komentatorius, kuris rimtai traktuoja viduriniuoju periodu Nietzsche’s išdėstytą teigiamą požiūrį į demokratiją. Manyčiau, jis taip elgiasi todėl, kad šios pastabos nesiderina su jo teiginiu, esą Nietzsche buvo antiliberalus, antidemokratiškas, autoritariškas politinis mąstytojas. Nietzsche’s žodžiai apie liberaliąją demokratiją kartais iš tikrųjų stebina:

… religijai išnykus, valstybė neišvengiamai praras savąjį Izidės šydą ir nebekels pagarbos… Šiuolaikinė demokratija yra valstybės nykimo istorinė forma, tačiau šio irimo perspektyva visiškai negąsdina (ŽPŽ 472, 173 p.).

… privataus asmens (esu atsargus – nesakau: individo) išlaisvinimas yra demokratinės valstybės koncepcijos pasekmė; čia ir glūdi josios užduotis. Atlikus užduotį… įveikus kiekvieną kliūtį, stumiančią senos ligos link, žmonijos istorijoje bus atverstas naujas puslapis, kuriame bus parašyta daugybė keistų pasakų ir galbūt net keletas gerų (ŽPŽ 472, 172 p.).

Demokratinės institucijos yra tarsi karantinas, kovojant su ta sena epidemija, tironijos geiduliu: tokios jos labai naudingos ir labai nuobodžios (KŠ 279).

Europos demokratizavimui pasipriešinti neįmanoma: kiekvienas, norintis jį sulaikyti, privalo pasitelkti visas priemones, kurias mums suteikė demokratijos idėja; tada šios priemonės taps klastingesnės ir efektyvesnės (KŠ 275, 376 p.).

Demokratija, nepasitelkdama jokio smurto, o paprasčiausiai taikydama nuolatinį spaudimą, geba karaliaus ir imperatoriaus postus paversti tuščia vieta (KŠ, 379 p.).

Šios eilutės iliustruoja, kad jis nenori priimti demokratinių institucijų, nors pripažįsta, kad tai neišvengiama, praktiška ir reikalinga. Jose taip pat juntamas aiškus palankumas monarchizmui, žinoma, jei jis netironiškas. Be to, jos, regis, prieštarauja ne tik įsigalėjusiam požiūriui į Nietzsche’s teiginius, bet net ir tam, ką jis pats įrodinėja vėlesniuose veikaluose. Paaiškinti šiuos neatitikimus yra iššūkis kiekvienam Nietzsche’s interpretatoriui. Detwilerio knygos pavadinimas primena, kad Nietzsche laikė save “aristokratišku radikalu”. Neabejoju, toks jis ir buvo, tačiau tai nereiškia, kad Nietzsche rėmė tironišką politinę aristokratiją arba kad neigė fundamentalius liberalizmo principus. Jis palaikė švelnių formų politinį aristokratiškumą, būdamas visų pirma dvasios aristokratas. Be to, jis palaikė liberalizmą, tačiau ne tokį, kokiam, regis, norėtų pritarti Detwileris, o pagrįstą neigiamomis iš smulkiausių elementų sudaryto individo laisvėmis (D, 95 p.).

Detwileris teikia pirmenybę ankstyvojo periodo veikalams, bet pats Nietzsche vėliau atsiribojo nuo ankstyvosios savo pozicijos, inspiruotos Schopenhauerio ir Wagnerio, nuolatos didžiuodamasis viduriniojo laikotarpio pažiūromis. Kaip griežtai Nietzsche kritikavo savo “nukrypimą nuo instinkto”, visiems puikiai žinoma. Turbūt mažiau žinoma, kaip teigiamai 1888 m. jis vertino savo požiūrio pasikeitimą (nuo 1878 m.) (ŽPŽ, “Ecce Homo” [EH]):

Tai, kas anuomet manyje išsisprendė, susiję ne vien su tuo, kad nutraukiau ryšius su Wagneriu – jaučiausi visiškai nukrypęs nuo instinkto, o paskiros klaidos (vadinkite jomis Wagnerį ar mano profesoriavimą Bazelyje) buvo tik viso to ženklas. Mane apėmė nekantrumas dėl paties savęs, supratau, kad tai puikus metas atsigręžti į save (EH, 91 p.).

… Tereikia paskaityti “Ryto žarą” ar galbūt “Klajūną ir jo šešėlį”, kad suvoktum, ką reiškė šis sugrįžimas į save – tai visų tikriausias pasveikimas! … Visa kita tik sekė iš to (EH, 93 p.).

Ar Nietzsche’s politines pažiūras būtų geriau rekonstruoti remiantis viduriniojo periodo (kaip siūlau aš) ar ankstyvojo laikotarpio (kaip tai daro Detwileris) veikalais? Pasak Detwilerio, Nietzsche – “pirmasis viešai pasireiškęs radikaliosios dešinės ateistas”, “atmetantis socialinius modernybės idealus” (D 190), atkakliai teigiantis, kad “visuomenės tikslas – sukurti ir iškelti aukščiausiojo tipo individus, net jei tektų paaukoti tai, ką įprasta laikyti gėriu visiems ar daugumai” (D 198). Aš laikausi priešingos pozicijos: nors Nietzsche ir atmeta dominuojančius moderniosios visuomenės idealus (konkrečiai – demokratinį idealą), jis nepropaguoja jokios (ypač dešiniosios) politinės reformos.

Nietzsche teigė esąs “paskutinis antipolitiškas vokietis” (EH, “Kodėl aš toks sumanus?” 3, 41 p.), kuriam demokratija yra fait accompli (įvykęs faktas). Viduriniuoju periodu jis pripažino, kad Europos demokratizacija yra “nesustabdoma”, todėl, nors nenoromis, priėmė ir šį faktą. Tačiau jis aršiai puolė demokratinę ideologiją, kaltindamas ją tuo, kad skatina vidutinybes ir žemiausius žmogaus instinktus. Trumpai tariant, jis tikėjo, kad norint peržengti “bandos moralės” ribas reikia moralinio ir dvasinio vadovo. Klaidinga būtų Nietzsche’s dvasios elitarizmą vadinti griežtos politinės hierarchijos propagavimu. Jo “viršesnysis tipas” nėra politinė kategorija: jis kalba apie tuos, kuriems būdingi aristokratiniai instinktai kaip jėga, galinti pasipriešinti instinktyviai neapykantai, kylančiai, kai bandoma ką nors išskirti iš “demokratinės bandos”. Dar svarbiau tai, kad viršesnieji tipai rūpinasi ne tik materialiniais, išgyvenimui reikalingais dalykais, bet ir suteikia gyvenimui tikrąją prasmę. Viršesnįjį tipą Nietzsche laiko dvasiniu (ne politiniu) vadovu, galinčiu klestėti demokratinėse visuomenėse: “Tam tikru atžvilgiu pastarajam [viršesniajam tipui] išsilaikyti ir tobulėti lengviausia demokratinėje visuomenėje” (“Valia siekti galios” [VG], 887). “…didžiojo žmogaus viršesnę prigimtį rodo tai, kad jis kitoks, nekomunikabilus” (VG 876). “Anapus gėrio ir blogio” 258 skyriuje jis teigia, kad “gera ir sveika aristokratija” turėtų vertinti save ne kaip visuomenės “funkciją”, o kaip jos “prasmę”. Ši idėja pakartojama ir “Valioje siekti galios” (901): “Svarbiausia viršesnių būtybių užduotimi reikia laikyti ne žemesniųjų vedimą, bet žemesniuosius laikyti pagrindu, ant kurio viršesnės būtybės atlieka savas užduotis – tik ant jo vieno jos gali stovėti”. Nietzsche laikosi nuomonės, kad “žmonijos likimas priklauso nuo viršesniojo tipo gebėjimų” (VG 987).

Esama ir daugiau teiginių, patvirtinančių, kad liberaliąją demokratiją ir dvasios aristokratizmą Nietzsche laikė suderinamais dalykais. Tačiau bene svarbiausia yra ištrauka iš neskelbtų užrašų knygelių:

ligšiol moralės ribos atitiko visos rūšies ribas – visa praeities moralė buvo nukreipta suteikti rūšiai absoliutų atsparumą; to pasiekus, galima kelti aukštesnį uždavinį. Pirmasis veiksmas yra besąlygiškas – tai rūšių, milžiniškų skruzdėlynų sulyginimas ir t.t…

Kitas (mano) veiksmas yra priešingas – tai opozicijų aštrinimas, visų takoskyrų platinimas siekiant panaikinti lygybę, viršesnių jėgų kūrimas.

Pirmuoju atveju sukuriamas paskutinis žmogus. Mano atveju – antžmogis.

Jis [antžmogis] nėra pirmojo valdovas – abu tipai turi egzistuoti tuo pat metu, kiek įmanoma atsiskyrę, vieni, kaip Epikūro dievai, neturėtų rūpintis kitais (Colli-Montinari (Ed.): 7[21]).

Čia reikėtų apibrėžti, ką Nietzsche turi omenyje sakydamas “tipai”. Jis sutinka su fundamentalia liberalizmo idėja, kildinama iš Kanto filosofijos, kad autonomija ir savęs realizavimas yra privileginės vertybės. Jis taip pat pritaria Kanto idėjai, kad moralinis vertinimas yra glaudžiai susijęs su įstatymų leidyba. Tačiau jis atmeta Kanto akcentuojamas priežastingumo ir moralinių vertybių universalumo koncepcijas – šiais klausimais Kanto poziciją jis keičia radikaliai. Nietzsche’s moralės koncepcijoje estetikos vaidmuo toks svarbus todėl, kad jam itin problemiška atrodo įstatymų leidyba pačiam sau ir įstatymų leidyba kitiems. Čia visiškai nesvarbu, kad Kantas “Praktinio proto kritikoje” teigia, “gražus yra moralaus gėrio simbolis; kadangi grožį priskiriame moraliniam gėriui (visi tai darome natūraliai ir to paties privalomai reikalaujame iš kitų), todėl jį mėgstame ir reikalaujame visų kitų pritarimo” (“Praktinio proto kritika”, 353 p.). Tęsdami šią mintį, galėtume sakyti: jei manome, kad Nietzsche’s moralės koncepcija glaudžiai susijusi ir su jo estetikos supratimu, tai ji sietina ne su grožio estetika (harmonija), bet su taurumo estetika (disonuojančia harmonija).

Problema ta, kad atmetęs tradicinę moralę Nietzsche “nušlavė” horizontus, kurie lig šiol stabilizuodavo socialinę egzistenciją ir suteikdavo jai prasmę.

Nietzsche’i nebeegzistuoja absoliučios ir amžinos vertybės, todėl esmine žmogiškosios egzistencijos prielaida jis laiko galimybę vertinti. Šiuo atžvilgiu ypač reikšminga jo doktrinos “valia siekti galios” veiksnių ontologija. Pasak jo, žmogiškieji subjektai nėra stabilūs vienetai, tai daugiau ar mažiau stabilios nevienalyčių daugialypių elementų organizacijos – dominavimo struktūros. Šie trapūs vienetai yra konkuruojančių impulsų (aistrų, emocijų, afektų) kompleksai, paremti vieno iš impulsų regentyste.

Remdamasis tokia subjektyvumo koncepcija, Nietzsche įžvelgia tris skirtingus žmonių tipus: vieniems iš jų būdinga tokia intensyvi vidinė impulsų kova, kad neįmanoma pasiekti net trapiausios vienybės; antrų dominuojantis impulsas toks stiprus, kad jie be perstojo ginasi nuo priešiško kito, kad tą impulsą išsaugotų; treti geba suderinti maksimalų skaičių skirtingų impulsų. Nietzsche teigia: “Viršiausiasis žmogus turėtų didžiulę įvairovę impulsų, suteikiančių didžiausią jėgą, kokią tik įmanoma ištverti” (“Valia siekti galios” [VG] 966). Arba: “Tikiu, kad viršiausiasis žmogus, stipriausiai įtemptas lankas, išugdomas būtent esant priešpriešoms ir jų sukeliamiems jausmams” (VG 967).

Verta pakartoti, kad Nietzsche yra elito atstovas. Jis deklaruoja tokį, mano manymu, paradoksalų pažiūrų kompleksą: liberaliosios demokratijos institucijos išliks, bet didžiausias pavojus tas, kad Europos demokratizavimas veda į žmogaus dvasios menkėjimą. Norint, kad žmonija materialiai išliktų, reikia imtis tam tikro stabilizavimo, kurį gali suteikti nuolatinė darbo jėga. Norint, kad išgyventų žmonijos dvasia, reikia vertybių – dvasinių horizontų. Dievas mirė, todėl absoliučių vertybių nebėra. Vadinasi, reikalingi nauji dvasiniai horizontai, nauji kūrėjai, tapsiantys įstatymų leidėjais – žmogiškųjų impulsų diagnostikais. Viršesnieji tipai turi suprasti bandą ir jos vertybes, tačiau privalo laikytis atokiai nuo jos. Nepaisant demokratinės struktūros, visuomenei visada reikės papildomų politinių aristokratinių ypatybių (ir ji visada jas turės). Viršesnieji tipai valdys tik savo pavyzdžiu, jų politinis vaidmuo visada turės neigiamą atspalvį. Jų užduotis – atmesti susidėvėjusias vertybes ir pasiūlyti naujas, tuo pat metu tvirtinant, kad žmogaus egzistencija yra iš esmės tragiška. Tai padarę, jie įveiks save ir netiesiogiai padidins visų individų galią.

Esu tikras dėl visko, išskyrus paskutinį ankstesnės pastraipos sakinį. Manau, ir Detwileris sutiktų su daugeliu mano išdėstytų minčių. Bet ar Nietzsche pritartų šiam neintervencionalistiniam jo politikos vertinimui ir nuomonei, kad, nepaisant distancijos patoso, viršesnieji tipai vis dėlto sugebėtų būti “bandos” mokytojai? Perskaičius “Graikų valstybę” ir kai kuriuos vėlesnius teiginius, galima susidaryti įspūdį, kad jam rūpėjo tik viršesniųjų tipų mokymas – genijaus ugdymas. Antai jis teigia: “Gera ir sveika aristokratija … ramia sąžine turėtų priimti žmogiškųjų būtybių auką; o tie žmonės jų pačių labui turi būti sumažinti ir nužeminti iki nebaigtų žmogiškų būtybių, vergų, instrumentų” (“Anapus gėrio ir blogio”, 258, psl. 202; taip pat VG 954). Tokie komentarai verčia sunerimti ir neleidžia Nietzsche’s vertinti kaip “nuosaikaus aristokrato” ir liberalo.

Čia galimi keli variantai. Galima tokias pastabas atmesti kaip nusivylusio, vargu ar psichiškai sveiko, asmens tuščiažodžiavimą. Arba, kaip darė Kaufmannas, visa tai skaityti grynai metaforiškai, sušvelninant tų žodžių prasmę. Gali kilti klausimas: ar įmanoma tokias pastabas suderinti su Nietzsche’s požiūriu, kad “žmonijos likimas priklauso nuo viršesniojo tipo gebėjimų” (VG 987)? Žinoma, jei viršesniesiems tipams bent kiek rūpėtų žmonija ir jos likimas, jų svarbos atmesti negalėtume. Tarkime, pripažįstame, kad jie turi išlaikyti distanciją ir negali nusileisti iki bandos lygio, bet, jei banda iš jų nieko neišmoksta (net netiesiogiai), tai kokia gi socialinė jų nauda? Kokia nauda iš meno ir kultūros, jeigu jie neprisideda prie žmogiškosios prigimties tobulinimo? Neigti tokį jų vaidmenį, reikštų atmesti ir tai, ką Nietzsche sako “Tragedijos gimime”.

Vienintelis galimas citatos iš “Anapus gėrio ir blogio” pateisinimas būtų toks: Nietzsche ir vėl (kaip viduriniuoju kūrybos tarpsniu) burnoja prieš socialistus ir jų dogmą apie “darbo garbingumą”. Privalomas darbas nedaro garbės. Jis yra žeminantis, tačiau būtinas, antraip visuomenė neišliks; o laisvi nuo privalomo darbo asmenys šį faktą turėtų priimti švaria sąžine. Galima nurodyti ištraukas, kuriose Nietzsche leidžia suprasti, kad “žemesnieji tipai”, atsižvelgiant į moralinį ir dvasinį viršesniųjų vadovavimą, ir patys sugeba peržengti ribas, nubrėžtas jų susikurto savivaizdžio. Ši kryptis nurodoma ir veikalo “Štai taip Zaratustra kalbėjo: knyga visiems ir niekam” paantraštėje. Joje rašoma, kad laukiamas kiekvienas, trokštantis įžengti į pavojingą savęs įveikimo erdvę, – tai niekam nedraudžiama. Atsižvelgiant į Nietzsche’s antiesencialistinę žmogaus subjektyvumo koncepciją, galima manyti, kad tipus skiriančios ribos nėra griežtos. Galima numanyti, kad visos žmogiškosios būtybės gali išgyventi “aukštas” ir “žemas” akimirkas. Nietzsche rašo:

Kalbant apie nuosmukį, jį beveik visais atžvilgiais atspindi kiekvienas žmogus, kuris nenumirė pernelyg anksti, jis iš patirties žino jį valdančius instinktus – beveik kiekvienas žmogus pusę savo gyvenimo nugyvena nuosmukyje (VG 864).

Nepaisant to, perskaičius fragmentus, kuriuose Nietzsche ragina skirti “asmenis” nuo “individų”, jo optimizmą dėl naujosios žmonijos atėjimo galima vertinti teigiamai. Jau anksčiau cituotoje pastraipoje (“Žmogiška, pernelyg žmogiška” [ŽPŽ] 472) jis pabrėžė, kad sakydamas “asmuo” neturi galvoje “individo”. Tačiau šias sąvokas jis skiria istoriniame kontekste:

Individualizmas yra kukli ir vis dar nesąmoninga valios siekti galios forma… pati kukliausia to siekimo stadija; individui atrodo, kad pakanka išsilaisvinti iš nepakenčiamo visuomenės dominavimo (valstybės ar bažnyčios). Jis priešinasi jiems ne kaip asmuo, o tik kaip individas; stojęs prieš totalumą, jis atstovauja visiems individams. Tai reiškia, kad instinktyviai jis postuluoja esąs lygus su visais kitais individais: tai, ką šioje kovoje gauna, jis gauna ne kaip asmuo, o kaip individų atstovas kovoje prieš totalumą… individualizmas yra pati kukliausia valios siekti galios stadija” (VG 784).

“Laikas, kai visi žmonės galės pasidalyti piemenų, išvydusių virš galvos nušvitusį dangų ir išgirdusių žodžius: “Ramybė žemėje, gera valia – žmonėms”, patirtį, atrodo, vis dar neatėjo. – Tai dar vis individo amžius. (“Klajūnas ir jo šešėlis” [KŠ] 350).

Nietzsche čia numato galimybę, kad kada nors ateityje, esant aukštesnei “valios siekti galios” stadijai, visi žmonės pasidalys piemenų, išvydusių virš galvos nušvitusį dangų, patirtimi. Besąlygiška individualizmo kritika šiuose fragmentuose ypač ryški. Skirdamas asmenis ir individus, Nietzsche elgiasi apdairiai: “Esu atsargus ir nesakau: asmuo”. Tai reikia įveikti, nes “dar vis individo amžius“. O “individualizmas yra pati kukliausia valios siekti galios stadija”. Svarbus yra faktas, kad nuo 1878 iki 1887 metų šią mintį Nietzsche pakartojo tris kartus. Kaip šias pastabas suderinti su aršia demokratijos kritika, panieka “bandai” ir distancijos patosu?

Vietoj atsakymo siūlyčiau tokią hipotezę: nors Nietzsche neabejoja, kad visada egzistuos atskirtis tarp viršesniųjų ir žemesniųjų tipų (tarp laisvai kuriančių egzistencijos vizijas ir tų, kurie užtikrina materialinę egzistenciją, varžomi tam tikrų moralinių ir materialinių apribojimų), ji turi likti reliatyviai atvira. Individualizmas yra priespaudoje esančiųjų vertybė; jų valia siekti galios (kaip ir liūto Zaratustros “Prologe”) ribota – jos pakanka tik išsilaisvinti iš nepakenčiamo visuomenės dominavimo. Jų kova visai kitokia negu viršesniųjų tipų, tačiau gyvi šių pavyzdžiai ir sukurtos vizijos gali padėti žemesniesiems. O pasibaigus šiai kovai išsilaisvinę individai gali tapti asmenimis (kartu su savo išoriniais apribojimais). “Asmenys”, kaip juos suprantu aš, bus ne vien viršesnieji tipai, kokius jau aprašiau. Kiti irgi galės laisvai eksperimentuoti būties formomis, atskirties toleravimo būdais, kurti vidinę įtampą tarp savęs ir aplinkos.

Kyla klausimas: jei tai, ką sakau aš, ir yra tikroji Nietzsche’s pozicija, kodėl jis neišdėstė jos aiškiau? Į šį klausimą iš dalies atsako be galo įtarus jo požiūris į mases kaip krikščioniškosios moralės ligų nešėjas. Užmezgę bet kokius santykius su masėmis, viršesnieji tipai rizikuotų šiomis ligomis apsikrėsti. Todėl jie turi laikytis atstumo. Pasak Connolly, jie negali imtis “demokratinės politikos”. Demokratinė politika iš tikrųjų išlaisvina individus ar jų grupes, derėdamasi dėl skirtingų interesų suderinimo, tačiau tokios derybos kelia didžiulį pavojų viršesniesiems tipams. Todėl jie privalo to vengti. Ir vis dėlto, jei mano analizė teisinga, iš to negalima daryti išvados, kad viršesniesiems tipams stinga politinės atsakomybės. Jie galėtų padėti individams tapti asmenimis – susikurti, kaip pasakytų Connolly, “grupinę tapatybę”. Jie taip pat galėtų iš naujo ir pakartotinai nubrėžti sociopolitinius horizontus, suteikdami ribotą, trapią erdvę tikrajam politiniam karingumui reikštis.

Pritariantys Detwilerio pozicijai su šiuo mano argumentu nesutiks ir daugelį pateiktų įrodymų, pagrindžiančių teiginį, kad Nietzsche’s elitiškumas nėra esminis klausimas, laikys nepakankamai svariais, nes jie paremti viduriniojo laikotarpio veikalais. Tie, kurie viduriniojo Nietzsche’s kūrybos tarpsnio tekstų nelaiko svarbiais jo politinių pažiūrų vertinimui, privalėtų paaiškinti, kodėl jo veikaluose iki pat vėlyvojo laikotarpio toks akivaizdus minčių sutapimas. O aš bandysiu paaiškinti fragmentus, verčiančius manyti, kad Nietzsche pritarė politinės priespaudos ir “masių” išnaudojimo idėjai. Turbūt pačios “nepatogiausios” mano interpretacijai yra šios eilutės:

Paprastai tariant, nejau galima paaukoti žmonijos raidą, kad viršesnės rūšys galėtų pradėti savąją egzistenciją? (VG 859).

Viršesnieji žmonės turi paskelbti karą masėms! (VG 861).

Žmogaus sumenkinimas turi būti vienintelis ilgalaikis uždavinys, nes visų pirma reikia sukurti tvirtą pagrindą, ant kurio galėtų atsistoti stipresnės žmonių rūšys (VG 890).

Vis dėlto šias ištraukas reikėtų skaityti turint galvoje ir tuos fragmentus, kuriuose Nietzsche kalba: a) apie poreikį sukurti “pagrindą”, ant kurio pasilypėjęs viršesnysis tipas galėtų vykdyti savo užduotį (VG 901); b) apie būtinybę stipriuosius apginti nuo silpnųjų (VG 68-5, 863-4). Pagal Nietzsche’s koncepciją “žemesnieji tipai” būtini ne vien kaip materialinių išlikimo priemonių gamintojai / reproduktoriai, bet ir kaip santykinai stabilus moralinis pagrindas – kontekstas, kuriame įmanoma kurti naujas žmogaus egzistencijos vizijas. Nietzsche’s distancijos patosas turi specifinį tikslą. Jis skirtas apsidrausti nuo to, kad “silpnųjų vertybės nugali, nes stipresnieji jas perima kaip vadovavimo priemones” (VG 863). Viršesniesiems tipams kyla pavojus būti suviliotiems bandos moralės. Tačiau tai nereiškia, kad jie gali ignoruoti bandą. Pagrindinis jų uždavinys – neleisti jai sustabarėti, stengtis ją atgaivinti, pripažįstant praktinę jos būtinybę. Taigi, nepaisant kai kurių nerimą keliančių teiginių, būtų pernelyg neapdairu atmesti galimybę, kad Nietzsche turėjo omenyje ne tik viršesniojo, bet ir žemesniojo tipo laikinį neribotumą. Taip ir turėtų būti, antraip galėtume apkaltinti jį tokiu pačiu esencializmu, kokio jis stengėsi išvengti.

Ką reiškia “valia siekti galios”

Belieka išsiaiškinti paskutinę problemą. Detwileris, mano nuomone, teisus kaltindamas Kaufmanną ir Warreną, kad jie vienpusiškai vertina Nietzsche’s “valią siekti galios”. Detwileris ją suvokia kaip “apibendrintą polinkį augti, didėti, įveikti pasipriešinimą”, ji “apima daugiau nei vien valią dominuoti ir vidinės žmogaus struktūros kūrimąsi” (D, p. 160). Tęsdamas šią mintį, jis teigia: “Kai impulsų tarpusavio kova įvairialypę vienybę (kurią vadiname asmenybe) pavers darniu galios centru, įvairių asmenybių tarpusavio sąveika visuomenėje taps labai panaši į impulsų sąveiką žmogaus kūne. […] diskusijos apie gyvenimą kaip valią siekti galios politiniai išsišakojimai atsiranda iš tos pačios ontologijos, kaip ir jo mintys apie žmogaus vidinę struktūrą ” (D, p. 161).

Man tai patys svarbiausi Detwilerio teksto fragmentai, leidžiantys aiškiai suformuluoti, su kuriais jo teiginiais sutinku, o su kuriais – ne. Sutinku su tuo, kaip jis apibūdina “valią siekti galios”, pritariu Kaufmanno ir Warreno veikalų kritikai. Tačiau negaliu pritarti pernelyg lengvabūdiškam šuoliui nuo psichologijos prie politikos. Mano manymu, šis perėjimas atspindi jo pasidavimą tradicinei liberaliajai politinio subjekto koncepcijai. Jei iš tikrųjų pritartume, kad impulsų kova baigiasi stabilaus “darnaus galios centro” atsiradimu, turėtume atmesti bet kokią politinę Nietzsche’s subjektyvumo ontologijos naudą. Vis dėlto jos esmė yra kiekvieno subjektyvaus vieneto – galios centro – trapumas ir laikinumas. Pritarę Detwilerio “šuoliui” nuo impulsų prie asmenų, turėtume pritarti ir šiam Kanto prieštaravimui: asmenybė gali būti impulsų kompleksas, tačiau, kalbėdami apie moralę ir politinius tikslus, turėtume laikyti ją esminiu subjektyviu vienetu. Todėl Nietzsche’s subjekto ontologija yra ne tiek žeidžianti, kiek nerelevantiška.

Vienintelis būdas išvengti šio Kanto prieštaravimo – teigti, kad asmenybę sudarantys impulsai nėra pavieniai kaip atomai, jų įvairovė ne homogeniška, o veikiau tęstinė ir heterogeniška kaip gyvo kūno organai. Be to, jie yra ir iki-asmeniniai, ir virš-asmeniniai, sukelti nuolatinės įtampos tarp nesąmoningų biologinių ir socialinių jėgų. Taigi, jei norime Nietzsche’s veiksnių ontologiją išplėsti iki politinių veiksnių, privalome turėti omenyje ne visiškai susiformavusius individus, o juos valdančias jėgas, be kurių savęs įveikimo projektas būtų beprasmis. Toks požiūris atitinka reikalavimą “valią siekti galios” suprasti kaip “apibendrintą polinkį augti”, o ne kaip pritarimą stipresniųjų politiniam dominavimui prieš silpnesniuosius. Kitaip tariant, tai labai praverstų analizuojant socialinius susidūrimus: įtampą, dominavimo ar pasisavinimo santykius, faktorius ir tendencijas, kurių daugelis nesuvokia, nes jie yra užgožti tiek iki-asmeniniame, tiek virš-asmeniniame lygmenyse. Siekiant apginti Nietzsche’s liberalizmo kritikus ir šalininkus, derėtų priminti, kad savo asmeninių veiksnių jis niekada nebandė išplėsti iki socialinių ir politinių veiksnių analizės. Taip pat reikia pasakyti, kad tikrajame politikos pasaulyje (individų pasaulyje) impulsų, aistrų ir afektų plitimas yra apribotas. Tačiau galbūt tai ir yra ginčų dėl Nietzsche’s politinių pažiūrų esmė. Jo antipolitiškumas rodo panieką politikos sferai. Deja, nepaisant šio išsižadėjimo, jo veikaluose apstu politinių implikacijų. Nietzsche’s politikos suvokimui būdingi du aspektai: atsainus pritarimas esamoms institucijoms, kurias jis laikė esminėmis, neišvengiamomis ir niekingomis, ir iki-politinis parapersonalinių impulsų ir įtampų supratimas, būdingas esamųjų vertybių ir institucijų kilmės tyrinėtojams ir kritikams.

Kad nebūčiau apkaltintas pernelyg dideliu abstraktumu, bandysiu šį teiginį paaiškinti: Nietzsche’s doktrina “valia siekti galios” pirmiausia taikytina asmeniniame ir mikropolitiniame lygmenyse. Čia vykstančioms kovoms būdingas aistrų supriešinimas ar susiliejimas, impulsai pakaitomis dominuoja arba yra dominuojami. Čia taikomas platesnis politinis supratimas, kalbant apie tam tikras kovas su nepakenčiamomis sąlygomis arba atvejus, kai aistros ar impulsai yra mobilizuojami, siekiant tam tikro tikslo. Čia kyla įtarimų dėl partinės politikos, linkusios į totalitarizmą, šiuo atžvilgiu Nietzsche teigiamai priešiškas tam tikroms tapatumo politikos formoms, įspraudžiančioms asmenis į siaurus rėmus. Nietzsche’s inspiruota politika susitelktų ties konkrečiomis vietinėmis problemomis. Ji imtųsi ne akivaizdžiausių ir garsiausiai nuskambėjusių politinių įvykių ar problemų kritikos, o stengtųsi nustatyti juos sukėlusias nepastebimas jėgas ir tendencijas. Tokiu būdu ji sudarytų sąlygas tikrai radikaliam karingumui ir išlaisvintų iš tikrųjų efektyvią jėgą, naikinančią sustabarėjusias vertybes, nesvarbu, ar jos priklauso “paprastiems žmonėms” ar “viršesniesiems tipams”. Manau, tada atsiskleistų tikroji liberalizmo dvasia, ginanti autonomijos teisę, skatinanti konkurenciją, sutelkianti dėmesį į liberalizacijos procesą, o ne į liberalizmo pasiekimus. Pasak Nietzsche’s:

Liberaliosios institucijos akimirksniu nustoja buvusios liberalios, vos pasiekia tikslą: kai tai įvyksta, niekas nekelia didesnio pavojaus laisvei negu liberaliosios institucijos… Kol dėl to vis dar kovojama, tos institucijos veikia gan efektyviai, tada jos iš tikrųjų ženkliai prisideda prie laisvės (“Stabų saulėlydis”, 38, psl. 92).