Nietzsche šiandien

Nuo tada, kai buvo išleista pirmoji Nietzsche’s knyga “Tragedijos gimimas”, jo veikalai tapo karštų diskusijų objektu. Per gerą šimtmetį susibūrė nemažas tiek gerbėjų, tiek oponentų būrys. Vieni Nietzsche vertina kaip civilizacijos nuosmukio kritiką, kiti atmeta jį kaip neatsakingą nihilistą. Per kelis pastaruosius dešimtmečius, ypač po monumentalios Heideggerio studijos apie Nietzsche, daugiausia analizuojami ne konkretūs Nietzsche’s teiginiai, o filosofiniai motyvai, paskatinę šiuos teiginius atsirasti ir net galintys juos sušvelninti. Nors per pastaruosius dešimtmečius Nietzsche’s komentatorių tonas tapo iš esmės palankesnis, daug kas vis dar atmeta ketinimus “prijaukinti” Nietzsche. Taigi, jei norime ko nors iš Nietzsche’s išmokti, turime įsiklausyti ir į šią kritiką. Net jei ir negalime su viskuo sutikti. Daugelis šio Kritika & Kontext numerio bendraautorių Nietzsche’s požiūrį vertina palankiai. Kai kurie, nors ir netiesiogiai, netgi reaguoja į kritiką Nietzsche’s atžvilgiu. Kad būtų aiškiau, apie ką kalbama jų tekstuose, peržiūrėkime kai kuriuos rimčiausius Nietzsche’i metamus kaltinimus.

Moralės klausimas:

1) Pasak kai kurių kritikų, nėra aišku, ką Nietzsche turi galvoje, kalbėdamas apie “visų vertybių pervertinimą”. Ar jis nori senas vertybes pakeisti naujomis? Jei taip, tai kokiais kriterijais remiantis šias naujas vertybes galima laikyti aukštesnėmis už senąsias? Kartais Nietzsche užsimena, kad pervertinimo kriterijus pateiks gyvenimas. Tačiau kyla klausimas: “Pagal kokius kriterijus vertinamas pats gyvenimas?”

2) Pastaroji problema yra susijusi su Nietzsche’s “perspektyvizmu” (neegzistuoja joks absoliutus matas, t. y. visi vertinimai daromi iš konkretaus požiūrio). Iš to išplaukia natūralus prieštaravimas: “Kodėl tada turėtume rimtai vertinti būtent Nietzsche’s požiūrį?”

3) Derindami Nietzsche’s puolimą prieš “gailestį” ir “užuojautą” (dvi esmines žydų ir krikščionių moralės sąvokas) su jo “valios galiai” doktrina, kai kurie kritikai įžiūri pavojingą skatinimą nepaisyti kitų gerovės.

Politikos klausimas:

4) Kai kurie Nietzsche’s interpretatoriai yra linkę pritarti jo “etiniam perfekcionizmui”, tačiau atkakliai priešinasi tam, ką vadina Nietzsche’s “politiniu perfekcionizmu”. Tas perfekcionizmas, nesvarbu, kokio pavidalo, jų manymu, veda į totalitarizmą. Tai, kad Nietzsche labai vertino hinduistų Manu įstatymą (griežtą kastų atskyrimą), ir jo gynybinė pozicija “aristokratėjimo” klausimu sukėlė aršią jo “politikos” kritiką.

5) Daugelis skaitytojų, net ir iš esmės teigiamai vertinančių jo pasaulėžiūrą, jaučia kartėlį dėl to, kad Nietzsche atmetė demokratijos idėją. Jų manymu, jei Nietzsche nebūtų taip tvirtai laikęsis kai kurių nepagrįstų politinių prielaidų, jo vidinė liberalios demokratijos kritika galėtų būti naudinga.

6) Daugelis mokslininkų smerkia tai, kad Nietzsche’s mintis iškraipė ir pasisavino nacistai. Nors antisemitizmu jis šlykštėjosi, vis dėlto kai kurie autoriai mano, kad pagoniškas jo elitarizmas, “išsigimusios” kultūros kritika ir doktrina apie Antžmogį nacistams buvo labai artimi dalykai, todėl jie tuo ir manipuliavo. Nepaisant to, kad Nietzsche nekentė antisemitų, o būtų nekentęs ir nacistų, kai kurių mokslininkų teigimu, jis vis tiek atsakingas už tai, kaip buvo pasinaudota jo mintimis.

Tai rimti prieštaravimai. Jie rodo, kokios pavojingos gali būti Nietzsche’s mintys, jei jomis remiasi žmonės, nepasirengę jų suprasti. Bandysiu paaiškinti, kodėl manau, kad, nepaisant Nietzsche’s kritikos, jo mintys gali būti naudingos ir šiandien.

Kaip ir Nietzsche, didžiausiu pavojumi laikau visuotinę populiariąją “išpardavimų” kultūrą. Ji mus nuteikia gyventi netikrų vilčių pasaulyje ir manyti, kad grėsmingiausias problemas – aplinkos užterštumą, nykstančius gamtos resursus arba karinius konfliktus – galima išspręsti pasikliaujant nuvalkiotais moraliniais ir politiniais šūkiais bei metodais. Nietzsche buvo įtūžęs, o tokie turėtume būti ir mes. Jį pykdė ne tiek mintis, kad pasaulio galingieji daro neteisingus sprendimus, kiek faktas, kad nėra iš ko rinktis. Nietzsche buvo nusivylęs – o tokie turėtume būti ir mes – žmonijos ateities perspektyvomis. Tačiau jis neprarado vilties – jos prarasti neturėtume ir mes. Kartu su Nietzsche (o kartais ir priešingai negu jis) turėtume tikėti, kad ateityje dar įmanomas naujas mąstymo – būties – kelias.

Šis Kritika & Kontext numeris padalytas į tris dalis. Pirmoje dalyje pateikiami atsakymai į klausimus, kuriuos redakcija išsiuntė filosofams ir politologams. Antroje – žinomų rašytojų ir mąstytojų citatos apie Nietzsche. Vienos iš jų – tai svarbios įžvalgos apie Nietzsche’s filosofiją, o kitos labiau charakterizuoja citatos autorių negu Nietzsche. Trečioje dalyje pateikiamos keturios esė, aptariančios skirtingus Nietzsche’s mąstymo aspektus. Horstas Hutteris tiria skirtingus metodus, kuriuos Nietzsche taikė, kad “įveiktų save”. Alanas Schriftas nagrinėja Nietzsche’s įtaką postmodernizmo mąstytojams, pirmiausia Derrida, “autorystės” ir “autoriteto” problemos kontekste. György Tatáras Nietzsche’s “amžinojo sugrįžimo” mokymą aiškina kaip atsaką į “Dievo mirtį”. Béla Egyedas siūlo rekonstruoti Nietzsche’s politinį mąstymą ir pateikia hipotezę, kaip aktualizuoti “valios galiai” politiką.