Nicolas Sarkozy skaito Gramscia

Tiesą sakant, aš savaip suprantu Gramsci’o požiūrį: valdžią įgyjame per idėjas.
Pirmą kartą deašiniųjų atstovas priima taokį iššūkį.
Nicolas Sarkozy, Le Figaro, 2007 m. balandžio 17 d

“Politikos sugrįžimas”, kuriuo dvelkė prezidento rinkimų kampanija 2007-aisiais, buvo ypač plačiai komentuojamas. Keista, bet šis faktas nebuvo gretinamas su kita į jį labai panašia kampanija – 2005 metų pabaigoje vykusiu referendumu dėl Europos Sąjungos konstitucijos.

Jau tada matėme, koks didžiulis viešosios nuomonės ir rinkėjų susitelkimas, nepaprastas spaudos aktyvumas ir kaip pabrėžtinai vienodai šie du įvykiai išskyrė šeimas, draugus, išardė senus politinius ryšius. Atmetusi apgailestavimus dėl balsavimo rezultatų, užsienio spauda pozityviai įvertino šią naują prancūzų politinio įkarščio išraišką – vieši masiniai debatai atvedė prie rimtos ir gerbtinos bendros nuomonės. Panašių komentarų galėjo pasirodyti ir šiemet, pabrėžiant masinį rinkėjų dalyvavimą, mitingų sutelktą gausią minią, debatų televizijoje tarp Royal ir Sarkozy reitingus.

Nesileisdami į nereikalingus išvedžiojimus, be abejonės, galime įžvelgti pozityviąją šios superpolitizacijos, taip aršiai komentuojamos iš prancūzų kultūros pozicijų, pusę – šis pakilimas glaudžiai susijęs su valstybės išskirtinumu. Tai minėta jau ne kartą, dažniausiai apgailestaujant, kad toks dvigubas identifikavimasis taps kliūtimi ugdyti asmeninę piliečių atsakomybę, trukdys pilietinės visuomenės emancipacijai ir ekonomikos augimui.

Visa tai, atrodo, įtvirtinta šios šalies istorinėje patirtyje – jos gebėjimas iškelti viešumon konfliktus, kalbėti apie juos ir apie savo politiką, tokiu būdu išsaugant klasikinę viešosios demokratijos erdvę.

Argi ne todėl ši vidutinio dydžio šalis traukia į save tokį neproporcingai didelį dėmesį?

Prancūzija tebėra viena iš politinių pasaulio scenų, nors joje nevyksta nieko išskirtinio. Bet kaip tik dėl šios priežasties ji ir yra įdomi: niekuo neišsiskirianti šalis, kurios vyriausybei sekasi ne taip gerai kaip kaimyninių šalių vyriausybėms, tačiau jos politika visuomet “viršija normą”, nes artikuliuoja problemas, svarbias ir kitoms šalims, tokias kaip konkurencingumas versus socialinis teisingumas, globalizacija versus tautos ateitis, rinka versus materialiniai resursai ir t.t.

Universalizmas jau nelaikomas vertybe ir nesiūlomas kaip modelis, bet jis gerbiamas kaip gebėjimas ar noras iškelti viešumon beveik universalius dalykus.

Liberalas ir bonapartistas?

Ši nuostata – valstybės, politinės galios ir išrinktojo valios sutelktumas – buvo vienas svarbiausių Sarkozy diskurso ypatumų per prezidento rinkimų kampaniją. Galbūt ekonomikoje Sarkozy ir yra liberalus, jis, žinoma, yra respublikonas, tačiau visų pirma jis – politikas bonapartistas, kurio manymu, pokyčiai visuomenėje priklauso nuo valdančiųjų autoriteto. Imkime porą pavyzdžių: jo programoje nėra nė užuominos apie decentralizaciją, jis kalba apie individus, jų atsakomybę ir teises, o pilietinės visuomenės indėlis labai menkas, bent jau nedaug ko iš jos laukiama. Ir galiausiai ši visuomenė (bet ne tauta) “serga”, sukaustyta savo baimių ir korporacinių ryšių, todėl kiekvienas stengiasi atsikratyti atsakomybės, suversdamas ją neapibrėžtam kolektyvui. Kaip tik todėl bendruomeninė dimensija smarkiai kritikuotame Sarkozy diskurse iškyla kaip pozityvi diskriminacija, kurios tikslas, be jokios abejonės, yra individualistinis: jos esmė – efektyviai užtikrinti lygias teises ir pripažinti asmeninius nuopelnus, užuot raginus bendruomenes, kad jos pačios spręstų nors dalį savo problemų. Jeigu naujajame dešiniųjų diskurse ieškotume tečeriškosios įtakos, tai ji slypi, viena vertus, karalienės Viktorijos įtvirtintame santykyje tarp pastangų ir atlygio, antra vertus, liberalizmo programoje, kurią įgyvendina ryžtingas lyderis. Sarkozy nėra amerikietis a contrario, jis visiškai nepaiso tų dalykų, kurie vietinei demokratijai “ten” yra ypač svarbūs – tai piliečių organizuotumas, federalinė problematika arba suvereniteto pasidalijimas (checks and balances). Galėčiau lažintis, kad jis niekada neatsivertė Federalist Papers straipsnių ir kad Alexio de Tocqueville’o veikalai tikrai neguli ant jo naktinio stalelio.

Antrosios kairės pralaimėjimas

Kaip kontrastą dešiniųjų triumfui lengviau suvokti pagrindinę prezidento rinkimų kontrpartiją – tai didžiulis antrosios kairės ir jos pasekėjų pralaimėjimas. Iki tol daugeliui atrodė, kad ji vienintelė, kaip socialistų partijos centras, galėtų taikiai suvienyti Prancūziją su Europa, globalizaciją su rinkomis. Kalbame apie tuos, kurie praėjusiuose prezidento rinkimuose palaikė Rocard’ą, Delors’ą ir Straussą-Kahną (galėtume dar pridėti Mendes-France) ir kurie šįkart krypo Bayrou pusėn, godžiai skaitydami Cohn-Bendit. Liberalų ir libertarų suartėjimas, prasidėjęs po 1968-ųjų, siūlė, trumpai tariant, projektą, pagal kurį ekonominio liberalizavimo riziką ir įtampas atsvertų visuomenė, tapusi energingesnė, palankesnė naujovėms ir demokratiškesnė, nes būtų mažiau priklausoma nuo valstybės. Socialinė autonomija, decentralizacija ir europeizacija – štai trys pagrindinės “rokarizmo” temos, prie kurių galėtume pridurti atsitraukimą nuo privačių finansinių interesų, tarsi norint pasakyti: liberalizacijos procese pasitikėkite mumis, nes mes nešališki!

Ši strategija šiandien pralaimėjo tiek politiniu, tiek ideologiniu atžvilgiu. Ją iš pradžių sutriuškino kairieji jakobinai, o vėliau dešinieji bonapartistai – tarsi koks intergeneracinis aljansas tarp Mitterrand’o ir Sarkozy. Iš tikrųjų nė vienam iš trijų sėkmės kūdikių – kairiųjų reformatorių lyderių – per 30 metų taip ir nepavyko priartėti prie prezidento rinkimų finišo tiesiosios. Kai jau atrodė laimėję paskutinį šios kampanijos etapą, kairieji viską prarado per baigiamąjį balsavimą. Nei širakiškos, nei miteraniškos išeities pasirinkimas ir realistiška strategija, sprendžiant šalies bėdas, tikriausiai viską pakreips visai kita linkme, negu norėtų kairieji – tai bus labiau individualistinė ir vertikali kryptis, kurią nustatys valstybės viršūnė, prioritetiškai apibrėždama saugumą kaip neabejotiną dešiniųjų vertybių garantą.

Šiame istoriniame pralaimėjime nesunku įžvelgti padarinius daugybės asmeninių ir partijos viduje susikaupusių priežasčių, kaip antai legendinis priešiškumas tarp Mitterrand’o ir Rocard’o, programinis Chiraco avantiūros tuštumas, socialistų partijos sąstingis, antiliberalumo proveržis per referendumo kampaniją ir t.t. Tačiau reikėtų įžvelgti ryšį tarp šio pralaimėjimo ir to, ką konstatavome pradžioje: Prancūzijos politika ir toliau veikia demokratinėje scenoje, piliečiai kreipiasi ne į ką nors kita, o būtent į centralizuotą valdžią, kad apgintų svarbius viešuosius interesus, ir akivaizdu, kad šią sceną įteisina valstybės gebėjimas veikti efektyviai, aiškiai apibrėžiant savo prioritetus. Žinoma, prancūzai taip pat pageidauja, kad išrinktieji veiktų lokaliai ir būtų dėmesingi kiekvieno iš jų reikmėms, tačiau lygia greta daugelis sutinka, kad viešoji politika būtų derinama su kaimynais Europoje. Trumpai tariant, nacionalinė scena yra vieta, kur sudaroma sutartis tarp vadovo ir piliečių tiek dėl suverenumo, tiek dėl jų politinio tapatumo.

Svarbus ir dar vienas, taip pat istorinio pobūdžio, aspektas: viltys, dedamos į valstybę ir stiprią jos politiką, yra tuo didesnės, kuo labiau šalis jaučiasi atsidūrusi tam tikrame nuosmukyje. “Prancūzija grįžta į Europą”, – tą vakarą, kai buvo išrinktas, pasakė naujasis prezidentas ir tuoj pat pasuko JAV, Viduržemio jūros baseino, Afrikos pusėn. Štai kokia pozicija tinkamiausia šiai valstybei ir jos politikos kultūrai – “nacionalinis atgimimas” arba, proziškiau tariant, bandymas atsigriebti, nes šalies ekonomika nepakankamai dinamiška, ir susigrąžinti turėtą socialinį vaidmenį. Prancūzijos valstybė ypač sėkmingai vystėsi tada, kai reikėdavo skubiai modernizuotis arba kai kildavo grėsmė iš išorės, – nuo fiziokratų XVIII a. iki I ir II imperijos arba po Antrojo pasaulinio karo. Fernand’as Braudelis pabrėžė, kad Prancūzija niekada nebuvo ekonominis pasaulio centras, bet niekada nebuvo ir labai atsilikusi; be kita ko, tai lėmė ir nuolatinis valstybės rūpinimasis politine strategija laikantis tarptautinių normų. Kiek švelnesnės formos, bet iš esmės toks pat, ir šiandien yra didžiosios dalies visuomenės suvokimas, fonas, kuriame vyko Sarkozy kampanija. Smukimas susiejamas su neobonapartizmu tada, kai tarptautinė bendruomenė pradeda antrajame įžvelgti pirmojo priežastį. Ir atvirkščiai – žirondistinis raginimas kurti pilietinę visuomenę ir imtis decentralizacijos šiame kontekste atrodo labiau susijęs su atsitraukimu ar išsižadėjimu.

Demokratiškai konvertuotas įniršis?

Jeigu bandytume prisiminti, kaip pirmoji dešinė sutriuškino antrąją kairę, nekiltų abejonių, kad viso to uvertiūra buvo 2005 metų referendumo kampanija, kuri ir pradėjo garsųjį “politikos sugrįžimą”.Nuo prezidento rinkimų kampanijos ji skiriasi tik savo ištakomis.

Pirmuoju atveju buvo galima konstatuoti gilų susi?skaldymą, blokuojantį bet kokias reformų (kad ir kokios jos būtų) perspektyvas, o šį kartą demonstratyvus demokratinio pakto atnaujinimas leido laimėti prezidentui, turinčiam stiprų mandatą: prieš 2005 m. balsavimą agituota už valstybę, kuri yra globėjiška ir konservatyvi, bet stokoja strateginių gebėjimų, o 2007 m. tai buvo jau sunkiai įsivaizduojama. Ségolene Royal kampaniją tuo apkaltinti visais atžvilgiais lengviau ir ji buvo nuolat kritikuojama, kad palūžo prieš savo konkurentą. Paradoksalu, tačiau dabar aiškėja, kad 2005-ieji padėjo pamatus 2007-iesiems. Referendumas aiškiai parodė, kad širakiškas ir socialistinis diskursas yra visiškai bejėgis, ir tai įvyko dar prieš neramumus, prasidėjusius priemiesčiuose po kelių mėnesių ir sociologiškai patvirtinusius minėtą politinį faktą. Atsisakęs tylomis atsistatydinti, prezidentas tiesiog atidėjo baigties terminą.Tačiau tiek politikams, tiek rinkėjams jau buvo aišku, kad šis prezidentavimas rodo ilgalaikio ciklo, prasidėjusio apie 1988 m. (minėtasis “nei – nei”), pratęsto 1991-aisiais (Rocard’o pašalinimas) ir 1992-aisiais (referendumas dėl Mastrichto sutarties), baigtį.

Riaušės priemiesčiuose buvo pavojingas momentas ir Sarkozy: taktikos požiūriu jis savo kalbomis ir elgesiu vos išsisuko nuo katastrofos, tačiau galiausiai šis įvykis jam labai pravertė strategiškai. Reformų ir atotrūkio diskursas darėsi vis stipresnis, nors iš pradžių atrodė pernelyg nedrąsus. Pirmas tai patvirtinantis simptomas buvo tas, kad visiškai išnyko “socialaus prancūzo” tema, kurią atsargiai ir laipsniškai formulavo tiek kairieji, tiek dešinieji. Taigi Sarkozy galėjo perimti vieną iš kairiesiems radikalams būdingų teiginių: būkite realistai, balsuokite už atotrūkį.

Išskirtinis 2007 m. pirmojo turo bruožas tas, kad šis “realybės testas” glaudžiai susijęs su ekstremalų marginalizacija.

Viskas vyko taip, tarsi viešųjų debatų absurdiškumas būtų sukėlęs nenumaldomą priešiškumą elitui ir institucijoms (2002, 2005), kol viešieji debatai vėl atgavo svarbą ir į pagrindinę politinę sceną išėjo patys piliečiai. Trumpai tariant, polinkis į politinį radikalumą būtų antras faktorius, rodantis galimą politinės sistemos išsiderinimą. Kultūrinė superpolitizacija ir prancūzų intelektualizmas, Tocqueville’o požiūriu, viešuosius debatus lengvai nukreiptų radikalumo linkme, kas kitose šalyse yra neįmanoma; bet in fine tokia politika tuo įspūdingesnė, kad ji dedasi esanti visų svarbiausias dalykas.

Kyla klausimas, kokiu laipsniu ši politika, paženklinta savo revoliucinės kilmės, gali būti teisėta ir vykdyti aukščiausius politinius įgaliojimus. Būtent tai ir teigia žmogaus lemties mitas: Bonapartas po revoliucijos – tai neišvengiama. Tokia interpretacija sustiprintų skausmingą ir aiškiai iš centro kylančią sugestiją, kad tikroji demokratija yra išimtis. Ją rastume instituciniuose ir kuriamuosiuose aktuose prieš jai tampant institucijų sunorminta tvarka, nuo kurios, žinoma, labai greitai pereinama prie nestabilios ir keliančios grėsmę politinės kultūros.

Tikroji esmė yra vertybės

Vis dėlto, net metaforiškai kalbant, ankstesnis scenarijus buvo ne toks, koks suvaidintas per 2007-ųjų rinkimus. Svarbiausias daugelį metų vykdomos, o 2005-ųjų kontekste įsitvirtinusios Sarkozy kampanijos bruožas buvo ne tiek programinė ir rinkiminė, kiek hegemoniška ideologinio ir kultūrinio pobūdžio strategija. Pasitelkus Gramsci’o apibrėžtą politinę priešpriešą, susijusią pirmiausia su atstovavimu ir vertybėmis11, o paskui ir su tiesiogine valdžia arba su konfrontacija, kuri būdinga pilietinei visuomenei, vėliau ji perkeliama į politinę arba rinkiminę plotmę. Ne tokiu sociologizuojančiu, o daugiau taktiniu požiūriu, visa tai padeda apibrėžti ir politinio ginčo ribas: savo strategijas konkurentai turės taikyti sau patiems, kad pagrįstų politinių pažiūrų teisėtumą: kokia yra dabartinė visuomenės būsena? koks spręstinų problemų eiliškumas? kokiomis vertybėmis remiantis įmanoma vykdyti reformas? kokios politinės formos priimtinos, o kokios ne? Apibendrintai tariant, strategija gali būti kultūrinė ir ideologinė, o taktika – tik politinė.

Taip ir įvyko per praėjusią rinkiminę kampaniją: dešinieji visiems primetė diskusijas sau rūpimomis temomis, apklausos rodė nemažos dalies rinkėjų palankumą jiems, bet dauguma buvo dar neapsisprendę. Vis dėlto kairiuosius per šią dvikovą sužlugdė netgi ne pašlijusi ideologinė strategija. Sarkozy nusistebėtinai mažai kalbėjo apie rinką, globalizaciją, liberalizmą ir t.t., t.y. apie tokius ir panašius metapolitinius konceptus, apie kuriuos metų metus nesiliaudami pliauškė kairieji, niekaip nesugebėdami tuo užkrėsti visuomenės ir parengti politinės strategijos, kurią išgirstų ne tik kairiųjų ekstremistų sektos. Sarkozy privalumas buvo būtent tas, kad jis sugebėjo primesti tokius diskusijų modelius, kurie neatskleidžia planuojamų veiksmų, kaip šios jėgos viską tvarkys ir reformuos. Tarp kitko, niekada nebuvo kuriama antiliberali vyriausybinė programa, nebent tada, kai Pompidou norėjo pakelti minimalų atlyginimą, padidinti biudžetines išlaidas, apginti nacionalinius didvyrius ir valdyti Briuselį kaip didžiulę regioninę prefektūrą. Beje tiek Komunistų partija, tiek Attac2 vis dar svajoja apie septintąjį dešimtmetį.

Tai nereiškia, kad rinka ir kapitalizmas patys savaime yra neįdomūs dalykai ar kad jų prigimtis natūrali. Tačiau tai, kad laikantis tokio daugumos požiūrio, buvo be paliovos plūstamos rinkos negerovės, politiniam diskursui suteikė utopinį atspalvį tikrąja etimologine šio žodžio reikšme: kalbėta apie abstrakčią vietą, kuri nėra ten, kur esame mes ir kurią galėtume reformuoti, arba ten, kur gyvena balsuotojai. Sarkozy mano priešingai – jam rinka ir globalizacija yra realūs ir nediskutuotini dalykai, vadinasi, atsakingas politikas turi nebijoti su visu tuo susidurti, kad pagerintų visuomenės gyvenimą. Kalbant be užuolankų, slapčiomis ginama pragmatiška kairiųjų reformistų pozicija, nors požiūriai, atrodytų, yra visiškai priešingi.

Viešosiose diskusijose iš anksto įtvirtinę neafišuojamą, tačiau nenuneigiamą faktą, kad rinkos ekonomika, arba ekonominis liberalizmas, – tai pasaulis, kuriame gyvename, Sarkozy dešinieji, kaip ir pridera liberalams, anaiptol neneigia, kad egzistuoja akivaizdūs skirtumai tarp šalių, taigi ir erdvė rastis išskirtiniam politiniam projektui.

Be abejonės, niekas nesiginčytų, kad Prancūzijoje, JAV, Švedijoje ar Brazilijoje politinis valdymas yra skirtingas, bet visos šios šalys pripažįsta bendruosius liberalios politikos principus: visuotinį balsavimą, žmogaus teises, žodžio laisvę ir t.t. Tas pats tinka ir ekonomikai. Ekonominis liberalizmas yra tam tikra šalies vidaus metakonstitucija su daugybe skirtingų modelių ir variantų. Čia remiamasi politikų sveiku protu ir rinkėjų pasirinkimu. Kairieji reformatoriai dvidešimt metų stengėsi suformuluoti šiomis prielaidomis paremtą diskursą, jo neišreikšdami, o dešinieji tai ėmė ir padarė. Jie paprasčiausiai pareiškė, kad nei rinka, nei liberalizmas neatima pasirinkimo galimybės, kuri rūpi daugeliui rinkėjų – mažiausiai 75 ar 80% tų, kurie balsuoja už parlamentines partijas. Apibendrinant galima teigti, kad dešinieji sudėjo baigiamuosius diskusijų akcentus ir tai lėmė antrą didžiulį strateginį jų privalumą. Tai buvo aukso kiaušinius dedanti žąsis, prie kurios ilgus metus budėjo įžūlokas politikos verslininkas, kad galėtų tuos kiaušinius susirinkti.

Taigi sėkmę pirmiausia lėmė ryšys su realybe, kitaip tariant, visuomenei pritaikyta ir jos pripažinta semantika. Nustatę visuomenės būsenos diagnozę, jie atliepė visiškai suprantamą poreikį nutraukti slegiančią pasitraukiančiosios kartos tylą. Trumpai tariant, visuomenė norėjo žinoti, kur ji atsidūrė ir kas jos laukia ateityje. Nuo 2002 ar 2003 m. Sarkozy patraukė visuomenės dėmesį, nes jis nuosekliai įvardydavo tai, kas nefunkcionuoja, kas nuvilia rinkėjus, kas juos slegia, arba paprasčiausiai pernelyg daug jiems kainuoja. Pastaraisiais metais daugelis žmonių nenorėjo girdėti nieko kito, išskyrus neopopulistinius pareiškimus, skirtus sutelkti radikaliai dešiniosios krypties rinkėjus. Visa tai buvo, tačiau ne vien tai. Visiems žinoma, kad joks vertinimas, jokia socialinė diagnozė nėra a fortiori visais atžvilgiais neutrali, jeigu ją pateikė koks nors politikas. Bet Sarkozy sėkmę lėmė tai, kad jis labai veiksmingai susiejo šiuos du elementus – “sakyti tiesą” taip įtaigiai, kad tai prilygtų įgimtam norui provokuoti3. Iš čia logiškai ir kyla normatyvinis diskursas, įteisinantis reformos strategiją: individualių pastangų įvertinimas, tvarka ir autoritetas, tauta ir t.t. O galiausiai pamatome, kaip nugalėtojų programa tolsta nuo rinkimų kampanijos kurso.

Tokia yra hegemoniško diskurso struktūra.

Ségolene Royal: tie patys principai,
kitokia laikysena

Šio lydinio gyvybingumą lėmė tai, kad socialistų kandidatė rėmėsi daugybe pavienių jo elementų. Atviri forumai, kuriuos ji organizavo 2006 metais, turėjo būti suprasti kaip alternatyva Sarkozy strategijai, tačiau tuo pat metu semantiškai, ideologiškai ir programiškai jie apibrėžė tas pačias temas. Ségolene Royal ieškojo veiksmingo ir visiems priimtino būdu, kaip atkurti Prancūzijos visuomenės ryšius, kad debatuose aptartos vertybės taptų reformų pagrindu. Ji pasinaudojo senkančiu širakišku ir socialistiniu diskursu, leisdama Sarkozy daryti išvadas – plėtoti “atotrūkio” arba rekonstrukcijos temą. Tai ir yra problemos esmė: nei kandidatė, nei jos artimieji, nei palaikymo komanda, nei socialistų partija – individualiai ar bendrai – nesuformulavo Gramsci’o idėjos, kuri skleistųsi įvairiais lygmenimis ir veiktų šį kompleksišką diskursą. Nesunku įvardyti visus kandidatės, kuri pribloškė savo intelektualiniu nepasirengimu, trūkumus tiek įžvalgų, tiek programos lygmenyje. Be to, demonstratyvus jos įžūlumas ekspertų ir technokratų atžvilgiu papildomai apsunkino galimybę vieningai siekti tikslo. Royal “atotrūkis”, tiesą sakant, labiau rėmėsi socialistų partijos hierarchais ir jų politine praktika negu programa: kaip konstatavo dauguma rinkėjų, tai buvo tik dar vienas pasiūlymas vienytis, papildytas Royal šalininkams būdingais triukais. Griebtasi evangelinio diskurso, apeliuota į kandidatės asmenybę – asmeninis žavesys turėjo kompensuoti akivaizdžias silpnybes. Globėjiška poza ir tiesmuka demokratija sukėlė nusivylimus, kuriuos buvo galima numatyti.

Visa tai kontrasto principu sustiprino dešiniųjų diskursą, nors ir sklidiną prieštaravimų. Po rinkimų tapo aišku: plyšys tarp kai kurių kairiųjų asmenybių, atsiradęs dėl rietenų UDF4, patvirtino didžiulį prezidentinės programos patrauklumą. To akivaizdoje socialistų vadai pasirodė nepakankamai sumanūs, kad protestuotų prieš vieno cinizmą, o kitų amoralumą. Ar įmanoma dar akivaizdžiau pripažinti, kad parakinė jau tuščia?

Šitoks sėkmingas persigrupavimas ir individualus prisitaikymas rodo: nemenka kairiųjų politinio personalo ir technokratų dalis pripažįsta, kad naujasis prezidentas ir jo programa siūlo vienintelį galimą rimtų problemų, kurios per penkiolika metų susikaupė šalyje, sprendimą. Ségolene Royal rinkimų kampanija ir diskursas juos įtikino, kad kairieji po daugelio metų klaidžiojimų ir ideologinio “partizanavimo” neįstengia adekvačiai atremti globalizacijos iššūkių. Abejonių nekeliantys rinkimų rezultatai buvo suvokti kaip papildomas Sarkozy strategijos gyvybingumo įrodymas šalyje, kur nepasitikėjimas valdančiaisiais savaime skatina priešintis ir jų siūlomoms reformoms.

Žinoma, valstybiniai technokratai kartu su ekonominiu elitu yra ta socialinė grupė, kuri labiausiai jaučia santykinį Prancūzijos nuosmukį ir kuri mano turinti patikimą strategiją, kaip iš viso to išbristi. Čia, be abejo, praverčia ir patirtis, ir iš tarptautinės spaudos, kuri kas savaitę informuoja, kaip “teisingai” valdyti šiuolaikinę ekonomiką, gaunamos pamokos. Be to, europinė ir tarptautinė politinė arena yra konkurencijos tarp nacionalinių elitų vieta, o ten prancūzų pozicijos per dvi Chiraco kadencijas akivaizdžiai susilpnėjo. Tai reiškia tą patį, kaip industrijos delokalizacija samdomiems darbininkams. Dalies korporatistų įniršį sukėlė ir stipri Tony Blairo įtaka rinkiminei kampanijai, nors jis buvo jau bebaigiąs politinę karjerą. Tai susiję tiek su Prancūzijos elito grupių susižavėjimu, tiek ir su susierzinimu dėl Didžiosios Britanijos pakilimo pastaraisiais metais.

Liberalizmo ekonominė politika: svetimi ir savi

Pagrindinis Sarkozy politikos klausimas toks: ar neo?bonapartistinis jo demaršas yra suderinamas su so?cialiniu ir ekonominiu atsinaujinimu, juolab kad nuo jo valdžios, nuo jį supančio elito ir nuo jo veikimo metodų priklausys, ar bus ištirpintas visas pagrindinių šalies problemų krešulys. Ar globalizuotame pasaulyje galima liberalizavimo ir inovacijos strategiją patikėti tradicinei politinei praktikai ir retorikai? Žinome daugybę pavyzdžių, kai liberalizacija vykdoma taikant “smukimo metodą”: istoriškai, tarp kita ko, tai būtų norma, ypač besivystančioms ekonomikoms, o anglo-amerikietiška patirtis būtų greičiau išimtis. Ar kompleksinė ekonomika, integruota į pasaulį, kur viešojo veikimo metodai ypač greitai keičiasi, gali būti reformuojama tokiu būdu? Iš patirties žinome, kad pagrindinė problema yra santykis tarp Valstybės strategijos ir galingiausių privačių ekonomikos figūrų. Vienu žodžiu, liberalizacijos politika gali būti pasitelkta tam, kad suteiktų daugiau galimybių ir laisvės saviesiems, arba priešingai – kad atvertų rinką mažiems, inovatyviems ir tiems verslo dalyviams, kurių balsas Respublikos rūmuose tradiciškai negirdimas.

Prancūzija visada rinkdavosi pirmąjį kelią, bent jau Chiraco-Balladuro valdžios laikotarpiu – 1986-1988 metais, kai buvo mėgstami nacionaliniai didvyriai ir “amžini” draugai, kurie susitelkia tarpusavyje, kad nustumtų naujai atėjusius. Kitas, dar kasdieniškesnis pavyzdys – žinome, kad verslumas šioje šalyje nėra nusilpęs, tačiau tik maža įmonių dalis išlieka ir plečiasi, nes žaidimo taisyklės ir valdžios požiūris nėra joms palankūs. Tai ne tik ekonominio efektyvumo, pavyzdžiui, darbo vietų kūrimo, bet ir teisėtumo klausimas.

Net jeigu rinkimų rezultatus interpretuotume kaip rinkėjų pritarimą konkurencingesniam modeliui, kuris daug rizikingesnis tiek individams, tiek kolektyvams, jie vis tiek neužmirš lygiavos principo – vienaip ar kitaip vis tiek protestuos, jeigu konkurencija jiems atrodys neteisinga, jeigu laimėtojai bus iš anksto žinomi, t.y. jei “čempionas” jau numatytas. Kai kurios reformos jau buvo atmestos, nes žmonės netikėjo, kad valdininkai gali būti nešališki skirstant pelną ir padengiant nuostolius. Šalyje, kurioje konkurencija buvo ir yra vertinama kaip užsienio (Europos, Kinijos ir t.t.) spaudimas, esminis dalykas yra atverti kelią į rinkas tiems, kuriems Prancūzijoje tas kelias yra užtvertas, t.y. tiems, kurie neturi gero socialinio įvaizdžio arba tvirto ekonominio pagrindo. Taip pat reikia galvoti tiek apie Prancūzijos imigrantus, vadinamuosius beurs, tiek apie vidutinio dydžio ir mažas įmones.

A contrario gali atsirasti ryšys tarp polinkio į oligarchiją ir klasikinės bonapartistinės patirties, kuri pateikiama kaip reformų strategija, esą struktūruotų socialinių veikėjų paramos valstybė ieško tam, kad paspartintų savo veiksmus. Politinių inovatorių karta geriausiu atveju pateikia “realybės testą”, o kai ima valdyti, imasi ir “pertvarkymo” strategijos, bet kartais tarp valdžios sienų – tai būdinga šio režimo savybė – pradedama neigiamai vertinti priešingą nuomonę, nesvarbu, ar ji būtų ekonominė, ar politinė. Taip yra visų pirma todėl, kad ši valdžia paremta stiprios koordinacijos principu ir iniciatyvos centralizavimu, o ne decentralizacija ir tarpusavio kontrole. Arkolės tiltas yra nacionalinis mitas, tačiau Imperijos aukštuomenė yra Prancūzijos politikos konstanta.

Kelia nerimą naujosios valdžios demonstruojamas panašumas į kitas šio pasaulio galybes – didžiules įmones ir medijas. Ši beįsibėgėjanti koncentracija nėra tik politiškai neliberali, ji yra pavojinga ir žaidimo taisyklių atžvilgiu – tiek ekonomikoje, tiek institucijose visa tai iškils kaip pasipriešinimas reformoms. Čia nekalbama apie tiesioginę grėsmę laisvei ar demokratijai, bet šis gerokai dinamiškesnis rinkos ekonomikos variantas sparčiai plėtosis tik tuo atveju, jei numatytos reformos pasiseks.

Pralaimėjimo nauda

Šiuo metu pagrindinė kairiųjų, ypač socialistų partijos, problema – ne absoliutus chaosas, kuriame jie atsidūrė, o miglota jų taktika.

Aišku, situacija yra nepalyginamai prastesnė negu buvo 1986, 1995 ar 2002 metais. Viso to priežastys glūdi dviejuose dalykuose. Viena vertus, kairieji ilgus dešimtmečius nebuvo susidūrę su tokia stipria politine ir ideologine dešiniųjų hegemonija. Nuo Antrojo pasaulinio karo jie visuomet buvo politikos viršūnėje ir teisėtai įtvirtino savo autoritetą visuomenėje kultūros požiūriu, nors tiek sociologiškai, tiek politiškai jie buvo mažuma. Dabar to jau nėra. Antra vertus, šis etapas kelia naujas dilemas, kurias įveikti bus dar sunkiau, nes vis dar neišspręstos anksčiau juos kamavusios bėdos. Kitaip tariant, nebebus galima paprasčiausiai sugrįžti prie tvarkaraščio, kuris kadaise buvo atmestas, arba tiesiog nugramzdintas į militaristinę vulgatą ir tapo nepastebimas. Pasakysiu paprastą dalyką: Straussas-Khannas 2007 m. vienas susidūręs su Sarkozy, nepaisant naujosios vyriausybės pralaimėjimų, sekančiuose rinkimuose, 2012 m., vėl pralaimės.

Tačiau identiška ir nesuvaržyta, kaip sako Fabius, tiesioginės opozicijos strategija taip pat neturi perspektyvos. Hegemonijai būdinga kiekvieną, kuris “žaidžia” priešingose pozicijose, kaltinti nepastovumu ar archajiškumu, net kai valdžia tampa pagrįstos kritikos objektu. Tačiau tai netrukdo suburti aplink save įtikintą ir įaudrintą grupelę, kuri ilgai puoselės kolektyvines iliuzijas. Anglijos darbininkų partija taip gyvavo nuo 1980 metų iki šio pavasario, kai postrinkiminiai debatai kairiųjų žurnaluose arba internete parodė, kad jų šalininkų gana gausu. Sąmokslo teorija (žiniasklaida ir apklausų institutai manipuliuoja rinkėjais, kurie primena veršelius), priešininko demonizacija (Sarkozy – fašistas), aklas atsivertimas į kairiuosius (nemokama sriuba), prezidento priskyrimas turtuoliams (Rolex’as, jachta), skubėjimas suburti tuos, kurie atsimetė nuo sarkozizmo… Viską susumavus, susidaro įspūdis, kad atsiranda kažkas, ką prieš keletą metų, kalbėdami apie Brazilijos kairiųjų darbininkų Lula partiją, vadinome “šiitų tendencija”.

Valstybės kairė mažiausiai gali tikėtis atsitiktinio priešininkų pralaimėjimo, į valdžią ji pateks tik nuosekliai dirbdama, bandydama pažinti visuomenę ir keisdama tiek ideologiją, tiek programinius pasiūlymus. Tai daryti bus dar sunkiau todėl, kad kairieji norės būti nepalaužiama opozicija, o visi tokio pobūdžio debatai neišvengiamai iškels į dienos šviesą aštriausius nesutarimus. Partijai bus sunku ir dėl smunkančio intelektualinio lygio, nes jau daug metų ji nesiima rimto intelektualinio darbo – tai kieta, tačiau tuščiavidurė forma.

Kad įveiktų šį išbandymą, socialistams po “gramšiško” pralaimėjimo, be abejo, būtų naudinga patyrinėti jau žinomą politinės rekonstrukcijos patirtį: pavyzdžiui, Blairo strategiją, kurią šis paveldėjo iš Thatcher, dabartinės britų konservatorių partijos strategiją Blairo (ar Browno) atžvilgiu arba kaip elgėsi Clintonas, atėjęs po Reagano. Kad susidarytume įspūdį apie vienus ar kitus, apie jų politinę orientaciją, galima paminėti ir daugiau pavyzdžių. Bet Prancūzijos kairiesiems pamiršti tokį pralaimėjimą vis tiek bus sunku ir skausminga, nes kartu su juo neišvengiamai buvo prarasta ir dalelė savęs.

Praktiškai reikėtų suderinti abu polius. Viena vertus, kairė dominuojantį savo diskursą turėtų atnaujinti naujomis politinėmis temomis (decentralizacija, pilietinė visuomenė, spaudos laisvė, baudžiamoji politika, solidarumas, nešališkas požiūris į konkurenciją). Antra vertus, ji turės gauti dabartinės valdžios žodį, kad bent jau kai kuriuos savo pažadus ir principus ši įgyvendins. Bet tai privers užimti puolimo (ar gynimosi) poziciją ir įrodyti galimą sėkmę, kuri dažnai būdavo kairiųjų pusėje (universitetų autonomija, socialinis minimumas, šiltnamio efektas, Europos plėtra, tyrinėjimai). Hegemonija – tai paveldo pasisavinimas, bet ir pranašumas priešininko programos atžvilgiu. Paliekant viską taip, kaip yra, šio proceso centre iškils viešųjų erdvių ir viešosios politikos klausimai, jei bus pripažinta, kad ekonomiškai tai liberalu.

Taigi pasaulis turi savo taisykles, ir nuolat joms priešintis yra pavojinga, nes pagal jas, akivaizdu, vertinami ir politiniai veiksmai – pavyzdžiui, ar nepaliekami likimo valiai silpnieji ir tie, kurie pralaimi. Kol nuo viso to bus išsisukinėjama, tol bus klaidžiojama rūke, o rinkėjai tų klaidžiojančiųjų taip ir neras.