Nesupratimo menas

Tai nutiko 2017 m. Aš, ką tik persikėlusi iš Kyjivo į Bazelį, jaučiausi dėl to kalta prieš tautiečius. Pamenu, susitikau su vyresnio amžiaus žilaplauke moterim, ji mane susirado per bendrus pažįstamus Tbilisyje, kur neseniai vykdė projektą su fondu, įkurtu bene garsiausio Šveicarijos diplomato, derybininko (dalyvavusio pasirašant ir vadinamuosius Minsko susitarimus). Tyliu balsu, lyg dvejodama Dagmar pasakojo ilgą laiką dirbusi Pietų Kaukaze ir „kitose konfliktų zonose“, ten bandė per meną kalbėti apie taiką, tarpusavio supratimą ir susitaikymą, o dabar labai norėtų Ukrainoje nuveikti kažką svarbaus ir naudingo, „atsižvelgdama į čia vykstantį konfliktą“.

Logiška, kad fondo direktorė, Ciuricho menų universiteto dėstytoja Dagmar darbą Ukrainoje ketino pradėti nuo tyrimų – nuvykusi kur nors į šalies Rytus, pasikalbės su vietiniais, išsiaiškins jų poreikius. Apskritai fondo programa jau nušlifuota, iš esmės aiški – šveicarų muzikantai, šokėjai, kiti atlikėjai rengs meistriškumo kursus mokyklose, dirbs su jaunaisiais menininkais, su pabėgėliais, skatins meno mainus, žodžiu, menas tarnaus dialogo labui. Jau penkerius metus tuo tikslu Dagmar lankosi Armėnijos ir Gruzijos pasienio regionuose, ypač didžiuojasi projektais Abchazijoje – regionas labai skurdus, net patekti ten beveik neįmanoma, tačiau fondas apeina kliūtis ir susitvarko. 

Bandžiau jai, susiruošusiai keliauti į miestus palei vadinamąją „konflikto liniją“, švelniai paaiškinti, kad Ukraina – tai ne Abchazija, čia vyksta ne konfliktas, o karas su okupantais, prasidėjęs prieš trejus metus. Negalėjau patikėti, kad reikia visa tai aiškinti žmogui, kuris turėtų iš pirmų lūpų žinoti, kas dedasi Ukrainoje ir Pietų Kaukaze, nejaugi diplomatas, fondo įkūrėjas nieko apie tai nepasakojo? „Neįsivaizduojate, koks turtingas kultūrinis gyvenimas perskeltame Donbase, kiek daug visko ten įvyko po 2014-ųjų ir vyksta dabar, kiek iniciatyvų kyla, kiek žmonių stengiasi, kad šis Rytų regionas nebūtų atkirstas nuo Ukrainos. Turėsite labai atidžiai klausytis vietinių žmonių, kad padarytumėte ką nors nauja ir prasminga“, – įsikvėpusi aiškinau. Dagmar žvelgė į mane su liūdesiu ir užuojauta.

2017 m. rudenį mudvi apsilankėme Severodonecke, Slovjanske, Kramatorske, Dobropilyje, Bachmute ir Mariupolyje, vėliau Kyjive susitikome su dešimtimis kultūros veikėjų. Po kelių mėnesių Dagmar pateikė paraišką Šveicarijos plėtros ir bendradarbiavimo agentūrai (VDC), kad finansuotų projektą, kuris, be keleto seminarų moksleiviams iš „pilkosios zonos“ ties vadinamojo konflikto riba, buvo skirtas bendroms rankdarbių dirbtuvėms. Moterys iš skirtingų laikinosios sienos, padalijusios Donecko sritį, pusių turėjo aštuonis mėnesius susitikdinėti Mariupolyje, kad, vadovaujant šveicarų menininkams, austų ar siuvinėtų, kalbėtųsi apie taiką. Agentūra atmetė projektą (daugiausia dėl saugumo problemų, galėjusių kilti žmonėms iš teritorijų, kurias kontroliuoja separatistai su žaliaisiais žmogėnais). Šveicarijos vyriausybės ir filantropų lėšomis Dagmar vėl pradėjo megzti dialogą Pietų Kaukaze. Man liko šviesūs prisiminimai apie toje kelionėje sutiktus nepaprastus žmones ir pamatytus miestus, kurių tikrąją vertę supratau tik 2022-aisiais, kai daugelis jų buvo paversti griuvėsiais.

Prasidėjus plataus masto invazijai, fondas paskelbė kreipimąsi, kuriame ją pavadino „Rusijos Federacijos prezidento ir jo kariuomenės karu“, ragindamas neskaldyti pasaulio į „mes“ ir „jie“. Po keleto mėnesių išplatino įprastą informacinį savo biuletenį, pristatantį naujausius projektus. Tarp jų – bendri šveicarų ir rusų menininkų rengiami meistriškumo kursai Abchazijoje, ukrainiečių jaunimo orkestro išvyka į Šveicariją, jaunųjų menininkų iš Abchazijos ir Gruzijos susitikimai Jerevane… 

Kompulsyvus su(si)taikymas

Esu įsitikinusi, kad nuo Rusijos įsiveržimo 2014 m. dauguma Ukrainos kultūros veikėjų bent kartą susidūrė su panašiu kolegų iš Vakarų Europos požiūriu – spaudimas siekti kapituliantiško susitaikymo su agresoriumi demonstruoja globėjišką pranašumą prieš ukrainiečius, nustelbia jų balsus, ištrina pozicijas. Anksčiau tai buvo nemalonu, o dabar yra tiesiog nebepakeliama ir nepriimtina.

Kvietimų dalyvauti diskusijose, susėsti prie bendro stalo, kartu rengti kultūros dirbtuves, parodas, kino festivalius, spausdinti tekstus bendruose rinkiniuose banga neslūgsta. Tokių geros valios gestų absoliuti dauguma ragina palaikyti dialogą su Rusijos kultūros veikėjais, o absoliuti mažuma kviečia bendrauti su aktyvistais iš tų šalių, kurios turi panašią kovos už nacionalinę tapatybę, pasipriešinimo ilgalaikei agresijai patirtį. Negirdėti balsų iš Palestinos, Sirijos, Afganistano, Bosnijos ir Hercegovinos… Sąrašą galima tęsti. (Per visus karo mėnesius turėjau tik vieną „alternatyvų“ susitikimą – diskusijoje dalyvavo bosnių kilmės kuratorius, tai buvo vienas turiningiausių ir šilčiausių pokalbių). Šiaip ar taip, akivaizdu, kad siekiama ne solidarumo ir empatijos, sutartinai aptariant trauminę aukų patirtį, tiesiog a priori laikomasi įsitikinimo, kad kultūros lauke būtinai turi vykti dialogas, kuriuo primygtinai siekiama susitaikymo, nesigilinant, ar jis įmanomas tarp šalies agresorės ir savo egzistenciją mūšiuose ginančios valstybės atstovų.

Nuo pat pirmųjų agresijos dienų Ukrainos kultūrinė bendruomenė aktyviai svarstė, kaip atsakyti į globėjiškas pastangas tų, kurie siekia „kompulsyvaus su(si)taikymo“. Teko pavojingai balansuoti, nes gyvybiškai svarbų savigarbos gynimą, pasirodo, sunku suderinti su poreikiu neprarasti Vakarų žiniasklaidos, diskusijų platformų, kuriose galima kalbėti apie karą Ukrainoje, susidomėjimo, kultūros institucijų palankumo. Universalaus atsakymo, bijau, nerasime, nes tokio tiesiog nėra. Neslūgsta lavina situacijų, kurios labai skirtingos, todėl kiekvieną tenka nagrinėti atskirai.

Vis dėlto yra keletas požiūrių, kurie galėtų būti svarbūs, aptariant meno ir susitaikymo santykį. Vienas iš jų – feministinės retorikos pasiskolinimas. Tokios frazės kaip „ne reiškia ne“, „mano kūnas / šalis yra mano reikalas“, „nieko apie mus be mūsų“ vis dažniau vartojamos tiek privačiai bendraujant su kolegomis iš Vakarų, tiek viešojoje sferoje. Ukrainos moterys ir vyrai, gindami ne vien savo požiūrį, bet ir teisę apskritai jį turėti, naudojasi emancipacinio diskurso įrankiais, kurie griauna nusistovėjusią patriarchalinę tvarką, nustatančią, kieno balsas svarbus, o kieno ne, kas turi teisę lemti savo kūno / šalies likimą, o kas ne.

Be to, feministinis žodynas, ginantis moters kūną ir jos subjektyvumą, padeda atskleisti šiurpų kolektyvinį karo kūniškumą – tai siaubingas fizinis jo materialumas, keliantis grėsmę visiems ir kiekvienam. Kartu sužadina stiprų bendruomeniškumo jausmą, kai net visiškai nepažįstamo žmogaus sužalojimas, žūtis sukelia didžiulį skausmą visiems, jau nekalbant apie visuotinį pasiryžimą priešintis užpuolikams. 

Nepaisant to, kad feministinė pasaulio bendruomenė toli gražu ne vienbalsiai palaiko Ukrainos moterų balsus ir požiūrius, kai kalbama apie karo baigties sąlygas, demilitarizaciją ar smurto supratimą, emancipacinė retorika ir karo patirties įkūnijimas pasirodė esąs gana efektyvus tarptautinėje menininkų aplinkoje, kuri dažniausiai yra jautri neteisybėms, desubjektyvizacijai, segregacijai.

Tačiau bene svarbiausia yra net ne tai, kad kultūros kūrėjai ir kūrėjos karo sąlygomis ginasi feministinio pasipriešinimo priemonėmis. Iš tikrųjų paradoksalus faktas, kad savo subjektyvumą jie siekia atgauti ne iš agresoriaus (tą visai kitais būdais sėkmingai daro Ukrainos ginkluotosios pajėgos), bet iš „trečiosios šalies“ – iš to susirūpinusio stebėtojo, vėl savavališkai prisiėmusio arbitro vaidmenį, kurį visada savinosi ir naudojo savo nuožiūra.

Rusijos karas prieš Ukrainą savaip, tačiau sistemiškai atskleidžia kolektyvinių Vakarų (arba globalios Šiaurės – šis geokultūrinis poslinkis yra atskiros diskusijos tema) epistemologinę galią. Ji mažėja, stiprėjant įvairiems postjudėjimams, dekolonizacijos procesams kituose žemynuose, yra gerokai sukrėsta #metoo ir BLM iššūkių, tačiau iš esmės vis dar stipri. Tai galia įvardyti ir įteisinti, nustatyti ir įdiegti demokratijos, socialinių ir politinių institucijų, istorijos, netgi traumų „auksinį standartą“. Kitų visuomenių raida vertinama ne pagal jų pačių poreikius, bet pagal iš pažiūros universalias normas. Visų pirma, tai galia instrumentalizuoti kultūrą ir meną – ši praktika tokia ilgalaikė ir taip įsitvirtinusi, kad kokia nors jos refleksija iš principo neįmanoma.

Grįžtant prie meno ir kompulsyvaus su(si)taikymo, dar vienas efektyvus, nors kur kas rečiau taikomas metodas – dalyvauti bendruose renginiuose, nuosekliai ginant savo poziciją. Ukrainos menininkai sėkmingai bando kalbėtis su „trečiąja šalimi“, oponuodami jos primetamam požiūriui. Tokie žingsniai vertingi ne tik tuo atžvilgiu, kad padeda radikaliai įtvirtinti asmeninę poziciją, nekreipiant dėmesio į kitų primestus vaidmenis ar vertinimus. Jie verčia suabejoti nekvestionuojamu įsitikinimu, kad menas yra dialogo ir susitaikymo teritorija, taigi pagaliau turėtų prasidėti labai reikalinga diskusija dėl šaltinių, sistemiškai palaikančių šį klaidingą požiūrį. 

Kultūros instrumentalizavimas

Ukraina kartu su kitomis vadinamojo Antrojo pasaulio šalimis turėjo pritarti tokiam kultūros instrumentalizavimui, nes jis – neatsiejama Vakarų pagalbos valstybės vystymuisi paketo dalis. Tokia kultūros politika 8-ajame dešimtmetyje jau taikyta Trečiajam pasauliui. Kai buvusioms Europos kolonijoms pavyko išsivaduoti, Vakarai savo galią perkėlė į dominuojančias tarptautines pagalbos ir plėtros agentūras, dažnai vadovaujamas pasaulinių korporacijų ir verslovių, eksploatuojančių gamtos išteklius. Teikti finansinę paramą jaunoms demokratijoms Vakarus skatino tiek specifinis kaltės jausmas, tiek noras investuoti į visuomenės stabilizavimą bei saugumą, tiek jų pačių verslo interesai. Modernizacijos logika sugrąžino galią „baltajam žmogui“, šįkart vilkinčiam ne kolonizatoriaus, o daug kilnesniais mentoriaus ir pagalbininko drabužiais. Esą jis vienintelis turi pakankamai žinių apie visuomenės sąrangą, valdymą ir ekonomiką. Plėtros logika buvo negailestingai praktiška, daranti prielaidą, kad visos socialinės funkcijos turi būti efektyvios, veiksmingos, pamatuojamos ir įvertinamos. Kultūra netapo išimtimi.

Finansiškai remiama ir vadovaujama Vakarų, postkolonijinė kultūra prarado autonomiją, autentiškumą, gebėjimą daryti poveikį socialiniams santykiams, ugdyti visuomenės sąmoningumą, subjektyvumą. Faktiškai nutrūko jos ryšiai su konkrečios visuomenės tradicijomis, poreikiais, iššūkiais, išnyko utopinis, vizionieriškas potencialas. Pagrindinė kultūros funkcija nuo Zimbabvės iki Senegalo, nuo Nigerijos iki Kolumbijos buvo mažinti nelygybę, stengtis įveikti skurdą, bet svarbiausia – skatinti socialinę sanglaudą ir susitaikymą.

Čiabuviai turėjo susitaikyti su kolonizatorių palikuonimis, buvę tarnai – su buvusiais šeimininkais… Skirtingos etninės (atitinkamai ir kultūrinės) grupės dėl „istorinių aplinkybių“, kitaip tariant, buvusio metropolio sprendimu atsidūrusios vienoje šalyje, turėjo pavyzdingai sutarti. Net genocidų aukos ragintos atleisti savo budeliams ar jų palikuonims, o tie, kurie protestavo prieš korumpuotą, nusikalstamą vietinę valdžią, turėjo liautis konfliktuoti su teisėtais, bet nepajudinamais jos atstovais. Visą šį begalinį „konfliktų“ ir „vietinių nesutarimų“ sąrašą stropiai pildė daugybė plėtros ir pagalbos agentūrų su blizgančiais gelbėtojų šarvais, įsitaisiusios už konkretaus socialinio konteksto ribų, anapus konfliktų zonos.

Daugybė Vakarų (arba globalios Šiaurės) kultūros taikdarių lankėsi ir vis dar lankosi globaliuose Pietuose – skaito paskaitas, rengia seminarus, meistriškumo kursus, vasaros mokyklas vaikams ir suaugusiesiems, mėgėjams ir profesionalams, moko per meną rasti bendrą kalbą, tarpusavio sutarimą, atgauti vidinę ramybę. Organizuoja jungtinius chorus, orkestrus, konsultuoja muziejus, bibliotekas, universitetus… Tie atvykėliai ne visada yra atitrūkę nuo realybės, nors kartais neaišku, ką iš tikrųjų ji reiškia, kai ištisus dešimtmečius net vietiniai kultūros ir visuomenės veikėjai žvelgia į tikrovę per „neišsivysčiusių demokratijų“, „nelygybės mažinimo“, „konfliktų prevencijos“ prizmę, apie viską kalba plėtros agentūrų įdiegtais terminais, jų net nesuvokdami.

Dešimtajame dešimtmetyje pagalbos banga pasiekė Vidurio Rytų Europą, buvusias Sovietų Sąjungos šalis. Dar vienai jaunų demokratijų grupei prireikė mentorystės, ypač po karo Balkanuose. Kultūra dėmesio centre atsidūrė daug vėliau, nuo 2000-ųjų, bet vis tiek buvo laikoma pavėluoto lavinimo ar nušvitimo įrankiu, padėsiančiu „susiūti“ iširusį socialinį tiek atskirų šalių, tiek regionų audinį. Po Rusijos invazijos į Donbasą 2014-aisiais raginimų susitaikyti ir suprasti vieniems kitus padaugėjo eksponentiškai.

Padarysiu trumpą nukrypimą ir pabrėšiu: ne, aš nepilu vandens, kad greičiau suktųsi „didžiųjų globėjų“ ir „grantų valgytojų“ kritikos malūnas. Problema susijusi ne su kultūros palaikymo formomis ir būdais, kalta epistemologinė Vakarų sistema ir jos taikomi modernizacijos metodai. Kultūros instrumentalizavimo „plėtros logika“ daro prielaidą, kad visuomenių vystymasis – tai standartizuotas linijinis procesas, kur viskas jau supakuota ir paskirstyta. Kai kurios visuomenės jau pakankamai išsivysčiusios, bet yra daug įstrigusių kažkur pakeliui. Modernizacijos epistemologija remiasi tokiomis žinių ir socialinės sąveikos formomis, kokias išbandė „sėkmingai išsivysčiusios“ visuomenės. Atitinkamai ši žinių sistema ir jos mentoriai – tie, kurie priima sprendimus ir jaučiasi atsakingi už jų vykdymą, – bet kokius raidos procesus Trečiojo ir vėlesnio Antrojo pasaulio šalyse dažniausiai a priori vertina išoriškai, žvelgdami iš atstumo. Nepripažįsta vietinių tapatybių (ir tapatybės apskritai, atseit ji esencialistinė, todėl ribojanti), vadinasi, nėra ir priežasčių kilti nacionalistinėms nuotaikoms, etniniams konfliktams, revoliucijoms, atminties, šaltiesiems ir tikriems karams, griebtis aneksijų… Bet koks konfliktas yra tik laikinas netobulos sistemos gedimas, kurį reikia pataisyti ir aptarti. Numalšinti dėl to kilusias aistras privalo kultūra ir menas.

Dekolonizuojanti kultūra

Vienas svarbiausių šiuolaikinių Afrikos filosofų Achile’as Mbembe paskaitoje „Globali sąmonė ir kultūros ateitis“ aptarė skirtingas žinių sistemas ir kontekstus. Kultūra, egzistuojanti už standartizuojančios utilitarinės sistemos ribų, išlaisvinta iš jai primetamo funkcionalumo, „suteikia gyvybinės energijos įvairioms mąstymo formoms, atsiminimams, archyvų kaupimui, tapatybės puoselėjimui ir jos manifestavimui“.

Kultūra, rezonuojanti su savąja visuomene, neatitrūkstanti nuo jos, renkasi tokį tapatybės turinį, tokius trauminės patirties nuskausminimo būdus, tokią socialinę sąveiką, kokia atrodo tinkamiausia ir yra prieinama konkrečiu istorijos tarpsniu. Ji gali pasirinkti susitaikymą arba dialogą, tačiau tai privalo būti jos pačios pasirinkimas. Be to, dialogą galima pasitelkti nebūtinai susitaikymui, o kaip bendrą pažinimo formą, atskleidžiančią nežinojimo, nesusipratimų ar konfliktų priežastis. Būtent tokie kultūros mainai Rytų Ukrainoje intensyviai vyko po 2014 m. – prasidėjo savo kultūros susigrąžinimo ir emancipacijos procesas kaip tikrovės įprasminimas čia ir dabar, svajojant apie visai kitokią ateitį ir jos atkakliai siekiant. Vyko žinių ir reprezentacijos dekolonizavimas, pateikiant savąjį tikrovės supratimą. Tai maksimos „nieko apie mus be mūsų“ artikuliacija kultūros kalba.

Rusijai pradėjus plataus masto invaziją, Ukrainos menas volens nolens ėmėsi radikalaus kultūros dekolonizatoriaus vaidmens. Priešindamiesi iš išorės primetamam raginimui pritarti kompulsyviam su(si)taikymui, Ukrainos menininkai grąžina menui galią liudyti, išsaugoti tikrovės tiesą, būti dabartyje. (Esame toli gražu ne pirmi ir anaiptol ne vieninteliai šioje ilgoje sunkioje kelionėje, bet XXI amžiuje karo realybė pirmąkart taip skaudžiai grįžo į Europą). Jau beveik metus skirtingais balsais įrodinėjame, kad menas nėra instrumentas tarpusavio supratimui užtikrinti. Koks gali būti dialogas tarp agresoriaus ir to, kuris gina savo egzistenciją ir teisę turėti Tėvynę? Kol karas tęsiasi, susitaikymas visiškai neįmanomas ir neverskite mūsų to daryti.

Menas visada susijęs su nesu(si)pratimais, atskleidžia spragas ir lūžius, kurių neįmanoma greitai užpildyti, juo labiau išgydyti. Per tektoninius tikrovės plyšius srūva pats gyvenimas, persmelktas skausmo, kančių, netekčių, paženklintas nelygybe, išnaudojimu, manipuliacijomis. Tai procesas, kuriame dalyvauja agresijos aukos ir liudytojai, apgailestaujama dėl pralaimėjimų, švenčiamos pergalės…

Menas yra sudėtingas nuolatinis, kasdieninis mokymasis gyventi kartu, būti visuomene, bet čia nėra nušlifuotų šablonų, parašytų scenarijų, mes patys juos kuriame.

Atsakydamas į rusų menininko Dmitrijaus Vilenskio atvirą laišką, kviečiantį dialogui, ukrainiečių menininkas Nikita Kadanas, atsisakęs sėsti su Vilenskiu prie diskusijų stalo, rašė: „Netikiu žodžiais, nes jie negelbsti gyvybės. Šiuo metu, kasdien matydamas nusikaltimus, kuriuos tavo šalis daro mano šalyje, pirmenybę teikiu savo patirčiai. Man rūpi ne atgauti „dialogo teritoriją“, o susigrąžinti okupuotas šalies teritorijas.“