Neoliberalaus universiteto pagundos

Almantas Samalavičius: Savo knygoje “Neoliberalizmo karas su aukštuoju mokslu” rašote: “Plataus masto puolimas prieš aukštąjį mokslą vykdomas Šiaurės Amerikoje, Jungtinėje Karalystėje ir įvairiose kontinentinės Europos šalyse. Nors šio plataus masto vajaus vietinė prigimtis skirtinga, egzistuoja tam tikri įsitikinimai ir praktika, verčianti aukštąjį mokslą tarnauti korporatyvinei galiai ir jos vertybėms.” Kodėl ši orientacija užkerėjo tokias, regis, skirtingas visuomenes? Kas lemia, kad neoliberalizmo politika tokia atspari kritikai ir socialiniam poveikiui? Kuo aiškintinas silpnumas, kurį demonstruoja vyriausybės, susidūrusios su neoliberalia ideologija, net ir tais atvejais, kai jos atstovauja visai kitoms politinėms jėgoms?

Henry A. Giroux: Nepaisant visų skirtybių, neoliberalizmo esmę sudaro elementai, dėl kurių jis atrodo beveik neįveikiamas. Viena vertus, sugeba pateikti save kaip normą ir tuo įtikinti visą pasaulį, antra vertus, jam nėra alternatyvos, kaip kadaise tvirtino Margareta Thatcher. Pirmiausia, jis sukūrė naują valdžios santykių tinklą, kuriame galia yra globali, o politika – lokali. Finansinis elitas dabar veikia, pasitelkdamas globalius kapitalo srautus ir nėra nei įsipareigojęs nacionalinei valstybei, nei sudaręs socialinį kontraktą tarp darbo jėgos ir kapitalo, kaip buvo įprasta po karo. Šis atsiskyrimas reiškia valstybės, o kartu ir politikos krizę, nes nesugebama užtikrinti tokių socialinių santykių, kurie galėtų mesti iššūkį kapitalui ne lokaliu, bet globaliu mastu. Nacionalinė valstybė nebegali priimti konkrečių ekonomikos lygmens sprendimų ar pasirūpinti socialiniais saugikliais, kurie reikalingi, kad būtų apribotas rinkos apetitas, neįstengia užtikrinti ir pagrindinių paslaugų šalies gyventojams. Nacionaliniu lygmeniu valstybinis suverenumas virto ekonominiu suverenumu. Vyriausybės ne pačios pasidavė, jas užgrobė globalaus elito institucijos, galia ir turtas. Nacionalinė vyriausybė neturi jokių svertų, kad pakeistų globalias valdymo formas.

Photo: Flickr

Neoliberalizmas toks galingas ne tik dėl ekonominių savo struktūrų, įvairiais būdais konsoliduojančių turtą ir galią ultraturtuolių labui, bet ir todėl, kad turi didžiulę tiek ideologinę, tiek pedagoginę galią, kontroliuoja visą kultūros aparatą, pedagogines erdves, kurioms primetė funkciją kurti tapatybes, troškimus, vertybes, mėgdžiojančias rinką. Šiuo atžvilgiu tai toks valdymo būdas, kai kontroliuojama ne tik rinka, bet ir socialinis gyvenimas. Diegiama pavaldinių tapatybė, o gyvenimo būdas, išlaisvintas iš valstybės nustatytų taisyklių, remiasi etika, skelbiančia, kad išlieka stipriausieji. Toks požiūris grindžiamas idėja apie laisvą, pasiturintį individą, kuris paklūsta valdančiųjų grupėms ir institucijoms, teigiančioms, esą turto kaupimas nereikalauja nei etinių, nei socialinių išlaidų.
Neoliberalizmas, kaip politika ir politinis projektas, atkakliai siekia privatizuoti viešąsias paslaugas, išparduoti valstybės funkcijas. Tai susiję su finansų ir darbo jėgos judėjimo dereguliacija, gerovės valstybės ir profsąjungų eliminavimu, prekybos ir kapitalo investicijų liberalizacija, visuomenės nuteikimu kuo daugiau vartoti, paklūstant rinkai. Kaip viešoji pedagogika ir kultūros politika, neoliberalizmas visas gyvenimo sritis modeliuoja pagal rinkos logiką.

AS: Daugelyje šalių viešoji aukštojo mokslo erdvė sparčiai nyksta, nes vis daugiau universitetų, kitų aukštųjų mokyklų tvarkosi taip, tarsi būtų multinacionalinės kompanijos. Beatodairiškai vaikosi pelno, orientuojasi į rinkos “poreikius”, jų administratoriams rūpi išimtinai veiklos efektyvumas, žinių rinkodara ir pan. Kokia bus socialinė ir kultūrinė šių aukštojo mokslo raidos tendencijų kaina? Ar dar įmanoma atsispirti globaliai universitetų transformacijai, kuri vykdoma vis įžūliau?

HG: Jeigu ir toliau eisime šiuo keliu, tai reikš kritiško mąstymo pabaigą. Aukštasis mokslas bus paprasčiausiai paverstas dar vienu ideologijos instrumentu, skirtu ne ugdymui, o treniravimui. Užuot lavinęs kritišką mintį, skatinęs skleistis vaizduotę, jas abi jis slopins, kol užgniauš. Žinios taps tiesiog preke, studentai bus apibrėžiami grynai instrumentiškai, įsipareigojimas pilietiškumui sumenks iki privačių interesų, siautės vartojimo manija, kai perkama ir parduodama absoliučiai viskas. Toks košmariškas scenarijus įtvirtins vieną iš esminių totalitarizmo tendencijų – formuos nemąstančią, buką visuomenę, pasiduodančią įvairiausioms depolitizacijos formoms.

Jungtinėse Valstijose ir daugelyje kitų šalių didžiumą aukštojo mokslo problemų galima sieti su mažėjančiu finansavimu, rinkos mechanizmų įtvirtinimu universitetuose, kolegijų, siekiančių išimtinai pelno, iškilimu, dėstytojų savivaldos stoka… Visa tai ne tik prieštarauja aukštojo mokslo kultūrai, demokratinei jo vertei, bet ir paverčia pajuokos objektu pačią universiteto misiją – būti demokratiška viešąja erdve. Didžiulis kontrastas, kad parama aukštajam mokslui mažėja, o mokesčių lengvatos turtingiesiems – bankams, milžiniškoms korporacijoms – didėja.

Dauguma universitetų, užuot plėtę studentų moralinę vaizduotę, lavinę gebėjimą kritiškai mąstyti, pernelyg rūpinasi parengti būsimus rizikos draudimo fondų vadybininkus, stengiasi studentus depolitizuoti ir kuria tokius lavinimo būdus, kurie užtikrintų “techninį supratingumą”. Vaikydamiesi pinigų, vis dažniau pasitelkdami korporatyvinės kultūros retoriką, daugelis universitetų dabar paiso vien profesinių, karinių ar ekonominių interesų, akademinę žiniją vis dažniau atsieja nuo demokratijos vertybių, jos projektų. Universiteto, kuris ugdytų mąstymą, kritiškus svarstymus, plėtotų dialogą ir diegtų supratimą, kad galia privalo būti atskaitinga vietos bendruomenei, koncepcija kelia grėsmę neoliberaliems valdymo būdams. Todėl rinkos fundamentalistai aukštąjį mokslą pavertė erdve, kurioje didinamas pelnas, lavinama techniškai įgali darbo jėga, o kartu tai galinga institucija, pajėgi taip indoktrinuoti studentus, kad šie paklustų korporatyvinės galios reikalavimams.

Vis dėlto nepamirškime, kad bet kokia galia provokuoja pasipriešinimą. Dėstytojai, studentai, sąjungos ir platesnio masto socialiniai sąjūdžiai jau dabar turėtų grumtis, kad atgautų aukštąjį mokslą kaip demokratišką viešąją erdvę. Be to, visuomenė turėtų suvokti: aukštasis mokslas nėra skirtas vien tam, kad jaunimas būtų sumanus, socialiai atsakingas, adekvačiai pasirengęs įsivaizduojamai ateičiai, – aukštasis mokslas yra įsipareigojęs pačiai demokratijai. Be kultūros, kuri demokratiją padaro įmanomą, nebus nei kritiškai mąstančių žmonių, nei pagrindų, kurie priverstų neoliberalizmą tapti atskaitingu, politiškai ir ideologiškai racionaliu valdymo modeliu. Grumtynių dėl aukštojo mokslo ir demokratinės jo misijos negalima atsieti nuo kovos su rinkų viešpatavimu, su neoliberalizmo ideologijomis, pagrindžiančiomis tokį žiaurų rinkos fundamentalizmą. Matome, kad kova tikrąja šio žodžio prasme vyksta daugelyje Lotynų Amerikos šalių, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Valstijose. Laikas parodys, ar įsižiebs globalus sąjūdis, pajėgus transformuoti tiek aukštąjį mokslą, tiek politinę ir ekonominę sistemą, pavertusią jį savo įkaitu.

AS: Amerikietiškas tyrimų universitetas per antrąją praėjusio amžiaus pusę tapo sektinu modeliu daugeliui pasaulio šalių. Nors naujasis darinys, kurį Clarkas Kerras 1963 m. aptarė, išaukštino ir pavadino multiversitetu, iš tikrųjų daug pasiekė, bet mokslo tyrimai yra tik viena iš daugelio universiteto funkcijų, todėl neturėtų išstumti kitų. Tačiau ši funkcija buvo suabsoliutinta, imta ją netgi fetišizuoti, ignoruojant gerokai senesnį universitetų veiklos barą – tai jaunų žmonių lavinimas. Svarbu ugdyti savarankiškai mąstančius ir atsakingai veikiančius piliečius, plėtosiančius įvairiausias kultūros formas. Kas atsitiks, jei universitetai bus paversti vien “naudingų” ir pelningų mokslo tyrimų gamybos fabrikais?

HG: Tyrimų universiteto vaidmens negalima atsieti nuo valdžios metodų, darančių įtaką jo supratimui ir veiklai. Viešpataujant neoliberalizmui, didėjant karinio-industrinio komplekso galiai, prioritetas teikiamas tokiems tyrimams, kurie tarnauja plačiosioms masėms. Šiuo atžvilgiu tyrimai paverčiami instrumentu, kuris padeda galingoms korporacijoms siekti savų tikslų, ar net ginklu, papildančiu karinės mirties mašinos arsenalą. Kokie tyrimai laikomi vertingais, daro įtaką dėstymui ir atvirkščiai.

Universitetai nėra fabrikai ir neturėtų būti taip suprantami. Jie egzistuoja tam, kad dėstytojai, studentai ir platesni bendruomenės sluoksniai galėtų sutartinai kurti viešąjį gėrį. Kai universitetas tampa pavaldus tyrimų darbotvarkei, kurios tikslas vien kaupti kapitalą, sunyksta kritiškumo, moralumo ir politiškumo pagrindai, o visi tie, kurie tiki demokratija, yra pasmerkiami nesėkmei, jų laukia atskirtis ar net bausmė. Korporatyvinis universitetas – tai nė krislo vaizduotės neturinti mašina, valdoma autoritariniu stiliumi iš viršaus į apačią, kopijuojanti verslo kultūrą, studentus paverčianti infantiliais vartotojais, depolitizuojanti dėstytojus, kurie atskiriami nuo visų valdymo formų. Akivaizdu, kad iškreiptus santykius, kuriais remiasi neoliberalusis universitetas, reikia kvestionuoti ir keisti.

AS: Nuo pat Viduramžių universitetas tradiciškai buvo suvokiamas kaip mokslininkų ir studentų bendrija, siekianti bendrų tikslų, tačiau moderniaisiais laikais šis įvaizdis sunyko, yra laikomas net kažkokios įtartinos tradicijos reliktu. Amerikos socialinis mąstytojas Paulas Goodmanas dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje ragino atgaivinti tos bendrijos raidę ir dvasią, kad būtų užkirstas kelias jai tapti paslaugiu ir paklusniu akademiniu “personalu”, kuriam rūpi išlaikyti bent paskutinius savo anksčiau turėtų “privilegijų” (jei tokių išvis būta) likučius. Šiandien kolektyvinis akademikų balsas skamba retai, o išgirstamas dar rečiau. Kaip galėtų viešoji kritika sugrįžti į universitetų auditorijas?

HG: Didėjantis polinkis aukštąjį mokslą plėtoti korporatyviniais pagrindais suduos mirtiną smūgį jo reputacijai viešojoje sferoje, vaidmeniui toje gyvybinėje erdvėje, kuri skatina dėstytojus nagrinėti svarbius socialinius klausimus, suvokti save, kaupti žinias, išsiugdyti vertybes, pažinti idėjas, padedančias tobulinti gebėjimą kritiškai mąstyti ir atsakingai veikti. Nelaimei, universiteto virsmas korporacija, o pastaruoju metu tą rodo tiek valdymas, tiek dėstymo programos, tiek finansavimas ir kiti akademinės politikos aspektai, lemia, kad lavinimas dažniausiai suprantamas kaip treniravimas, elitinės vadybininkų klasės kūrimas. Iš universitetinių studijų išbraukiami tie žinių klodai, kurie laikomi pavojingais kaip moralinis liudijimas ar kolektyvinis politinis veiksmas. Dauguma dėstytojų priėmė šį modelį, nes jis atrodo saugus, o už prisitaikymą prie jo dosniai atlyginama.

Jei universitetas siekia išlikti, dėstytojams teks permąstyti savo kaip viešųjų intelektualų vaidmenį, susieti savo tyrimus su esminiais socialiniais klausimais, išmokti rašyti ir kalbėtis taip, kad juos išgirstų platesni visuomenės sluoksniai. Neoliberalūs valdymo metodai primeta universitetui pačias blogiausias tendencijas: siaurą specializaciją, iškreipto profesionalizmo kultą, paviršutinišką empirizmą, nenorą dirbti kartu su kitais, be to, diegia tokio pobūdžio erudiciją, kuri panardinta į buką, dažnai sustingusios minties diskursą. Dėstytojams teks visa tai įveikti, priešingu atveju jie ne tik nesugebės pateisinti savo kaip akademikų darbo prasmės, bet ir tolydžio silpstančias savo pozicijas visiškai užleis korporatyviniam ir vadybiniam elitui.

AS: Aukštasis mokslas, atrodytų, neatsiejamas nuo viešojo gėrio, kaip įprasta vadinti, tačiau, pasak Jūsų, “klestint dabartiniam neoliberalizmo režimui, mokyklos yra paverstos veikiau privačia teise negu viešuoju gėriu”. Ko reikia, kad universitetas imtųsi nuosekliai kurti aplinką, kurioje viešasis gėris galėtų tarpti? Ar universitetas, atlikdamas šią reikšmingą užduotį, galėtų tikėtis visuomenės, viešųjų intelektualų paramos?

HG: Universitetai kenčia nuo teisėtumo ir veiksnumo krizės. Dabar jie iš esmės apibrėžiami pagal sampratas, valdančias ekonomiką. Jei universitetai tikisi atgauti savo kaip viešojo gėrio kūrėjų vaidmenį, studentams, dėstytojams ir visiems progresyviai mąstantiems žmonėms teks pasipriešinti dabartiniam aukštojo mokslo supratimui. Tai reiškia, kad dėstytojai, studentai ir įvairios jiems prijaučiančios grupės už universitetų ribų turės rengti pilietinio nepaklusnumo akcijas, pradedant nuo demonstracijų gatvėse, auditorijų užėmimo, reikalaujant, kad aukštasis mokslas būtų išlaisvintas iš korporatyvinės galios gniaužtų. Prieš keletą metų tai jau vyko Kvebeke, dabar tokius veiksmus būtina pakartoti globaliu mastu. Viešieji intelektualai turi prasmingai įsitraukti į šią veiklą. Nors retai apie juos girdime, tačiau yra gausybė akademikų, beje, ne tik laisvųjų menų, socialinių mokslų ar humanitarikos, bet ir sveikatos apsaugos profesionalų, kurie glaudžiai bendradarbiauja su bendruomenėmis, siekdami pagerinti sąlygas skurdžiausiai gyvenantiems žmonėms, o kai kurie ir patys toms bendruomenėms priklauso. Viešieji intelektualai gali kelti svarbius klausimus, suteikti kryptį kritiškam mąstymui, padėti, kai rengiami politiniai dokumentai, talkinti socialiniams sąjūdžiams. Bet koks tikras pokytis įmanomas tik prisijungus žmonėms iš išorės – tada socialiniai sąjūdžiai, švietėjai, kitos progresyvios grupės galės priversti, kad pagaliau keistųsi politinė jėga, valdžia, teisėkūra.

AS: Ar tikitės kokių nors esmingesnių mąstymo ir veikimo pokyčių artimiausiais dešimtmečiais?

HG: Nesu optimistas, bet neprarandu vilties. Progresyvūs pokyčiai neįvyks savaime, jų galima tikėtis tik tuo atveju, jei pagaliau pripažinsime, kad šios problemos egzistuoja, ir imsimės jas spręsti. Neoliberalizmo žiaurumas, barbarizmas ir smurtas vis labiau bado akis, atsiranda vis daugiau priešpriešų, o jo sukeliamas skurdas jau tapo ekstremalus. Iš tų pelenų, tikiuosi, pakils vilties feniksas.

AS: Dėkoju už pokalbį.