Neliberalumo užkratas es

Europa susiduria su autokratiniu ne tik Orbáno, bet ir jo „pameistrio“ posūkiu. Slovakijos ministras pirmininkas Ficas ėmėsi dar agresyviau atakuoti šalies teismus, žiniasklaidą, kultūros institucijas. Svarbiausias jo tikslas – išsisukti nuo atsakomybės už nusikalstamus veiksmus, – piktinasi Bratislavos intelektualai, teatro režisieriai, politologai, tiriamosios žurnalistikos atstovai.

Griebtis neliberalios politikos dažnai paskatina ne tiek valdžios troškimas, kiek baimė ją prarasti. Lyderiai peržengia ribas – jiems nebeužtenka valdyti šalį, stengiasi autokratiškai diktuoti žiniasklaidai, teismams, kultūrai ir, žinoma, ekonomikai.

Viktoras Orbánas, po virtinės pralaimėjimų rinkimuose 2010 m. grįžęs ir ėmęs vadovauti Vengrijos vyriausybei, suskubo visą šalį pertvarkyti pagal savo kurpalį. Dabar tas pats vyksta kaimyninėje Slovakijoje. Buvusiam „ambicingam jaunam komunistui“ Robertui Ficui jau sukako 60 metų, tačiau jis nepraranda vienvaldystės pagreičio.

Valdžia bet kokia kaina

„Prieš kelerius metus Ficas konfidencialiai prasitarė, kad namuose laikė sukrautą lagaminą, – sako Péteris Hunčíkas, buvęs Čekijos ministro pirmininko Václavo Havelo patarėjas. – Korupcijos tyrimai pasiekė jam artimus žmones, todėl nerimavo, kad anksčiau ar vėliau policija jį patį išspirs iš lovos ir įkiš į kalėjimą.“ Hunčíkas, intelektualas, inspiravęs įkurti liberalią partiją Most-Híd (Tiltas), iš arti matė Slovakijos galios dinamiką. Gerai pamena, kaip reagavo Ficas, supratęs, kad praranda valdžią, 2018-aisiais jis turėjo atsistatydinti po žurnalisto Jáno Kuciako nužudymo ir dėl to kilusių protestų.

Valdžios praradimas – svari priežastis. Vėliau apsėda manija ją susigrąžinti ir nebeleisti, kad vėl išslystų iš rankų. Orbánas daug metų planavo grįžti į valdžią, rengdamasis visai šaliai primesti savo kontrolę. „Ficas, – sako Hunčíkas, – pasitikėjo Orbánu, iš jo mokėsi diegti autokratinę sistemą, ir vos po kelių mėnesių sukurpė vengriško modelio kopiją.“ Hunčíkas žino, apie ką kalba, – būdamas Slovakijos vengrų mažumos narys, pažinojo „jaunąjį liberalą“ Orbáną, su juo netgi draugavo, nors šiandien tai atrodo neįtikėtina.

Autoritarizmo link Orbánas krypo daug metų, o Briuselis nekreipė į tai dėmesio. Dabar neliberalus užkratas sparčiai plinta – ne tik iš Vengrijos į Slovakiją, bet ir į Italiją, kuri neturi tam jokio imuniteto, valdant Giorgios Meloni kraštutinių dešiniųjų vyriausybei.

Kai šį pavasarį pasikėsinta nužudyti Ficą, valdančiuosius apėmė dar didesnis azartas užgniaužti disidentų balsą. Parlamento dauguma, palaikanti premjerą, rugsėjo mėnesį nušalino Nacionalinės tarybos pirmininko pavaduotoją Michalą Šimečką, kuris, būdamas liberalios partijos „Progresyvi Slovakija“ vadovas, yra pagrindinis opozicijos lyderis. Visuomeninis transliuotojas jau anksčiau buvo užblokuotas, o netrukus imta „šukuoti“ kultūros institucijas, dėl to visoje Slovakijoje rudenį vyko protestai.

Tačiau dabartinį tariamos „pertvarkos“ pagreitį geriausiai rodo atakos prieš teismus. Kaip tvirtina politologas Jozefas Bátora, „neliberalias tendencijas skatina Fico ir jo vyriausybės bandymai tiesiog išsisukti, kad nepakliūtų tyrėjų akiratin ir nesėstų į kalėjimą“. Tai ne pirmoji Fico kadencija, tačiau ji beprecedentė radikalaus neliberalumo laipsniu.

Lukášas Dikas, vadovaujantis tyrimų centrui, kuriam suteiktas Jáno Kuciako, žurnalisto, rašiusio apie ministro pirmininko ryšius su organizuotu nusikalstamumu, vardas, pasakoja: „Kai 2018 m. Kuciakas buvo nužudytas, gatves užliejo protestų banga. Antikorupcinis slovakų judėjimas privertė Ficą atsistatydinti.“ Centro dešinei priklausantis parlamento narys Igoris Matovičius „laimėjo po dvejų metų vykusius rinkimus, nes turėjo antikorupcinę darbotvarkę, leidžiančią tęsti Fico aplinkos nusikaltimų tyrimus“.

Kaip gali būti, kad ta pati Slovakija, kuri masiškai sukilo dėl Kuciako žmogžudystės, vėl perrinko krauju susitepusį Ficą, toliau persekiojantį žurnalistus? „2021 m. buvo atskleistas įrašas, kuriame Ficas pasigyrė: „Aš visada rezerve pasilieku dešimt procentų savo energijos kerštui įvykdyti.“ Panaudojo visus savo įgūdžius, kad sugrįžtų. Matovičiaus valdymas pasirodė neefektyvus, o Ficas gudriai pasinaudojo antisisteminiais protestais prieš apribojimus, įvestus dėl Covid-19 pandemijos. Per savo rinkimų kampaniją jis ne tik rėmėsi socialinių tinklų skleidžiama dezinformacija, ypač Maskvos propaganda, bet ir pareiškė, kad neteiks pagalbos Kyjivui“, – pasakoja Dikas.

2023 m. spalį vėl perėmęs valdžią, „iš karto parengė didžiulę Baudžiamojo kodekso reformą, leidžiančią išvengti bausmių už finansines aferas, sutrumpinančią laisvės atėmimo bausmes už įvairius kitus nusikaltimus. Svarbiausia, kad bus galima užgniaužti teismų bylas, susijusias su ministro pirmininko aplinka“, – sako Lukášas Dikas.

Kova su kliūtimis iš Briuselio

Tyrimų centro vadovas pabrėžia: „Įvesti pokyčiai labai pravers tiems oligarchams ir politikams, kurie artimi premjerui. Daugelis iš jų teisiami būtent už tokius nusikaltimus, į kuriuos buvo nukreipta reforma.“

Liepos mėnesį vyriausybė, bijodama, kad Briuselis gali blokuoti ES lėšas Slovakijai, iš dalies pakoregavo reformos įstatymą. Ši problema tebėra neperžengta kliūtis, tačiau Europos Komisija, atrodo, nusiteikusi kompromisui. Panašiai sausas iš vandens išlipo ir Orbánas – Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvakarėse, 2023 m. gruodžio mėnesį, Ursula von der Leyen atidavė Vengrijai „įšaldytus“ 10 mlrd. eurų. Tuo pasipiktino Europos Parlamentas, kuris nedelsdamas padavė Komisiją į teismą. Vengrų autokrato kelionė į Kremlių, įvykusi per Vengrijos pirmininkavimą ES, – dar vienas įrodymas, kad sandėriai su diktatoriais, net su agresoriais neliberalams visiškai priimtini.

Dabar Vengrijos klystkeliais eina Slovakija. Anksčiau šį rudenį vėl ketinta sustabdyti Bratislavai skirtas ES lėšas. Rugsėjį šiuo klausimu ES Komisijos atstovas spaudai sakė: „Komisija pastaraisiais mėnesiais Slovakijos valdžios institucijoms labai aiškiai išreiškė savo susirūpinimą dėl Baudžiamojo kodekso pakeitimų, įskaitant Specialiosios prokuratūros likvidavimą.“ Komisija „analizavo galimą liepos mėn. pakeitimų poveikį“, siekdama „užbaigti savo vertinimą“. Ir kas tada atsitiko? Jau kitą mėnesį Slovakijai išmokėta beveik 800 mln. eurų! Žinoma, Briuselis žadėjo palaikyti ryšį su Slovakijos valdžios institucijomis, kad minėtus klausimus jos pagaliau išspręstų. Tačiau iš tikrųjų Komisija prarijo karčią piliulę. „Slovakijos parlamento jau padarytos Baudžiamojo kodekso pataisos iš dalies sumažino mūsų susirūpinimą“, – aptakiai teigiama spalio 23 d. pranešime.

Vos po savaitės Ficas nuskrido į Pekiną, sekdamas Orbáno pėdomis ir santykiuose su Kinija. Vengrija ima paskolas iš Xi Jinpingo ir veikia kaip jo forpostas Europos Sąjungoje. Slovakijos premjeras lankėsi Kinijoje spalio 30–lapkričio 5 d., siekdamas sustiprinti politinius ir ekonominius ryšius. Politologas Jozefas Bátora aiškina: „Visų pirma, Ficas bando pritraukti kuo daugiau Kinijos pinigų. Būtent dėl šios priežasties jis jau seniai planavo minėtą kelionę. Gavęs išteklių iš Pekino, jausis mažiau priklausomas nuo Europos fondų, kurie bent jau teoriškai įpareigoja laikytis teisinės valstybės principų. Todėl galės dar labiau radikalizuotis.“

Ficas kartu su prezidentu Péteriu Pellegrini’u, kuris yra jo koalicijos partneris, pasirašė „memorandumą dėl Slovakijos užsienio politikos orientacijos“. Tai „rodo atvirą politiką visomis kryptimis, įskaitant autokratijas – Rusiją, Kiniją ir pan.“, – pabrėžia Bátora. Labai panašu į Orbáno „ekonominį neutralumą“ – abu premjerai dabar kalba ir daro tą patį. Anksčiau Lenkija, vadovaujama partijos Teisė ir teisingumas, ir Orbáno Vengrija rėmė viena kitą Europos Vadovų Taryboje, atmesdamos teisinės valstybės principus. Lenkijai dabar vadovauja Tuskas, todėl neliberalaus antrininko vaidmens ėmėsi Ficas. Vengrijos ir Slovakijos ministrai pirmininkai yra vienas kito užnugaris geopolitiniais klausimais. Budapešto atvejis rodo, kad Briuselio nuolaidos buvo bevaisės.

Spaudimas kultūrai

Slovakija sparčiai radikalėja. „Manęs daug kas klausia, ar neketinu išvykti iš šalies, bet aš myliu Bratislavą, savo gyvenimą, draugus. Tai kodėl turėčiau emigruoti?“ – klausimu į klausimą atsako rašytojas Michalas Hvorecký’s. Būdamas nuolatinis Fico ministrų kabineto atakų taikinys, jis nusprendė nepasiduoti spaudimui. Prieš kelis mėnesius parašė peticiją, surinkusią šimtus tūkstančių parašų. Paskatino kelis kultūros sektoriaus streikus, dalyvavo masiniuose protestuose šį rudenį.

„Per mažiau nei vienus šios vyriausybės vadovavimo metus matėme ištisinį puolimą prieš teisinę valstybę, – Bratislavoje, savo svetainėje, knygų apsuptyje sako Hvorecký’s. – Fico prioritetas yra užtikrinti nebaudžiamumą pačiam sau ir bendrininkams. Tačiau jis atsakingas ir už labai šiurkštų kišimąsi į kultūros sferą.

Pirmiausia uždarė visuomeninę televiziją RTVS ir pakeitė ją provyriausybine STVR, kurios vadovybę parinko valdančioji dauguma. Žurnalistų persekiojimą jis pavertė norma.“

Beata Balogová, svarbiausio Slovakijos dienraščio Sme vyriausioji redaktorė, tą puikiai žino – kelis mėnesius truko nemotyvuoti išpuoliai prieš ją net iš ministro pirmininko asmeniškai. „Ateina diena, kai pratrūksti, man teko nuolatos gerti vaistus nuo nerimo, – sako ji savo kabinete Bratislavos Lazaretská gatvėje. – Ficas visada buvo nepriklausomos spaudos priešas, nes būtent žurnalistai iškelia į dienos šviesą glaudžius jo partijos ryšius su oligarchais. Tačiau išpuoliai prieš žiniasklaidą ir žurnalistus dar niekada nebuvo tokie intensyvūs ir asmeniški, kokie yra dabar.“

Balogová sako, kad egzistuoja tam tikras modelis, neliberalus scenarijus, kuriuo remiasi autokratai: „Ficas pirmiausia susidorojo su visuomenine televizija. Jie visi taip daro. Orbánas net atsiuntė savo patarėjus padėti Ficui, nomenklatūriniam socialistui.“ Tai tinka ir Meloni, kuri Italijos visuomeninę televiziją „prigriebė“ taip smarkiai, kad Rai ironiškai jau praminta „Tele-Meloni“.

Bandymai suvaržyti žiniasklaidos laisvę, pastangos nutildyti disidentus eina lygia greta su kišimusi į kultūros sferą. Visa tai svarbi neliberalaus šablono dalis. Slovakijos kultūros ministrė Martina Šimkovičová iš kraštutinių dešiniųjų partijos (SNS), priklausančios Fico koalicijai, neseniai masiškai atleido teatrų, muziejų direktorius ir paskyrė Ficui priimtinus asmenis.

„Kultūros naikinimo ministerija, – taip Matejus Drlička, pasaulyje žinomas muzikantas ir kultūros vadybininkas, vadina šį vyriausybės departamentą. – Paradoksas? Šią vasarą, kai Prancūzija suteikė man garbės titulą, Slovakijoje buvau atleistas iš Nacionalinio teatro direktoriaus pareigų. Man vadovaujant šis teatras atgimė, bet vyriausybė griauna sektorių, kuris ką tik atsistojo ant kojų. Ministrė pakeitė net lėšų skirstymo būdą – dabar viskas priklauso nuo politinio diskretiškumo.“

Nušalinus Drličką ir kitus kultūros veikėjus, buvo rašomos peticijos, prasidėjo protestai. Drlička ir Hvorecký’s kartu su kitais įkūrė Atviros kultūros judėjimą, siekdami sustabdyti Slovakijos slydimą autoritarizmo link.