Naujasis Prietaras

Mūsų protėviai gyveno remdamiesi įsitikinimais, kuriuos laikė neginčytinais. Kiekviena visuomenė plėtojo tikėjimo sistemas arba epistemas, padedančias pažinti save ir pasaulį. Nomadai žavėjosi magija, o tūkstantį metų prieš Kristaus gimimą įsigalėjo religinis dievybių garbinimas.

Galėtų atrodyti, kad sekuliarus vakarietiškas pasaulis įveikė tikėjimą, pasitelkdamas neatremiamas, viską apimančias epistemas. Esame linkę manyti, kad mokslo galia išlaisvino nuo būtinybės remtis tomis netvirtomis, ginčytinomis tiesomis. Tačiau bandymai atmesti tikėjimą, didžiuojantis tariamu mūsų pačių sugalvotos epistemos neginčytinumu, yra tuštybių tuštybė. Turint galvoje tai, ką žinome apie žmoniją ir jos istoriją, vertėtų neišleisti iš akių tikimybės, kad sistema, kuria remdamiesi pastaruoju metu matuojame ir suvokiame pasaulį, ateities kartoms atrodys gal nė kiek ne mažiau absurdiška, negu praeities mitai bei ritualai atrodo mums, žvelgiantiems iš dabarties pozicijų.

Nė kiek neabejoju, kad manoji mokslo sritis, susijusi su proto veiklos analize, šiuolaikiniams žmonėms dabar atstoja tai, ką mūsų protėviams suteikdavo religija. Vis dažniau atsigręžiama į psichologiją, kad apmalšintų abejones, išspręstų konfliktus, paaiškintų nerimo, apimančio susidūrus su nežinomais pasaulio reiškiniais, priežastis. Kai nebesuprantame savo pačių elgsenos ar bandome keisti įpročius, pasitelkiame psichologines konstrukcijas: „mąstymo modeliai“, „cheminis disbalansas“, „pasąmonės poveikis“ ir t. t. Mėginsiu įrodyti, kad toks prisirišimas prie psichologijos turi visus naujojo prietaro požymius.

Mūsų eros augurai

Norint suprasti dabar susikurtos epistemos esmę, pravartu iš pradžių patyrinėti ankstesnių civilizacijų tikėjimo sistemas. Tai, kokius simbolius ir kaip šios kultūros pasitelkdavo, kad pagrįstų savo dvasinę praktiką, dažnai gali atrodyti keista, abejotina. Prisiminkime faraonų laikų egiptiečius ir jų naudotą mumifikavimą – šis itin sudėtingas procesas neretai trukdavo iki septyniasdešimties dienų. Senovėje apstu tokių pavyzdžių. Istorikas Plutarchas (46–119) knygoje ,,Marcelio gyvenimas“ aprašė apeigas, kurias romėnai atlikdavo prieš mūšį:

,,Yra viena šventikų veiklos dalis, kuriai įstatymas kaip vieną svarbiausių funkcijų priskiria augurų atliekamą paukščių klyksmo ir skrydžių stebėjimą, kad atspėtų dievų valią. […] Romėnai (paprastai) nepraktikuoja barbariškų ar svetimų ritualų […], vis dėlto pra- sidėjus šiam karui, jautėsi priversti sekti tam tikromis orakulų instrukcijomis, pateiktomis Sibilių knygose, todėl gyvus palaidojo du graikus – vyrą ir moterį, o taip pat ir du keltų genties galus toje vietoje, kur buvo galvijų turgus.“

Plutarchas daro skirtumą tarp paukščių skrydžiais paremtų pranašysčių, kurias, atrodo, laikė pagrįstomis, ir žmonių aukojimo – gyvųjų laidojimo, kurį vadino „neįprastomis apeigomis“. Žvelgiant iš šiandieninių pozicijų, vienodai svetimi tiek ritualai su paukščių skrydžiais, tiek Sibilių knygos – du klaidinantys keliai į tiesą.

Suprasti šias romėnų apeigas mums sunku iš dalies dėl to, kad senovėje religija nereikalavo intelektualaus suvokimo. Ji rėmėsi tuo, ką žmonės jautė ar darė, – svarbus buvo visų dalyvavimas. Ir atvirkščiai – po Apšvietos įsigalėjimo religijos samprata susitelkė daugiausia į intelektualinius transcendentalumo aspektus. Tai protestantiškas požiūris, religiją apibrėžiantis kaip racionalią sistemą, kuria vadovaujasi net ir Dievas, saistomas gamtos dėsnių

Šis skirtumas yra esminis. XXI a. visuomenė, kad suvoktų, kas yra tiesa, remiasi racionalia samprata, esą priežastys ir pasekmės kyla iš gamtos. Tą diktuoja dabartinis mokslo amžius, tačiau mes vis dar siekiame ir emocinių tikėjimo tikslų – palengvėjimo, abejonių atsikratymo. Dabar ten, kur baigiasi racionalūs paaiškinimai, suderinti mokslą, religiją ir vaizduotę imasi psichologija. Daugelis jos taikomų metodų – nuo švietimo ir vaistų iki taikomojo pobūdžio priemonių – numalšina milijonų žmonių kančias. Kartu tai plotmė, kur susilieja tikėjimas ir emocijos, – taip bandoma patenkinti prasmės bei ritualų poreikį.

Psichologija iš esmės yra kalbinis žaidimas, būdingas mūsų epistemai. Tai atspindi žmonių norą žinoti, pasitelkiant kultūroje paplitusią aiškinamąją kalbą. Lygiai taip kaip romėnai, bandę nuspėti ateitį, stebėdami paukščių skrydžius, mes viską interpretuojame, remdamiesi mokslu. Pažiūrėkime, kaip apibūdinamas protas. Dažnai kalbame apie „informacijos apdorojimą“, „prisiminimų saugojimą“, tačiau protas nėra kompiuteris, negalima į jį sukimšti prisiminimų. Tiesą sakant, tiksliai net nežinome, kur slypi prisiminimai. 

Mums atrodo, kad apie smegenis žinome viską, nes aiškinamoji kalba tvirtai remiasi mokslu, o jis aukštai kotiruojamas. Tačiau psichologija dar jaunas mokslas, tobulinantis savo metodus ir bandantis įžvelgti prasmę, slypinčią už jos daromų išvadų. Nors jokia mokslo šaka negali pretenduoti į absoliučią tiesą, psichologijos taikomi modeliai yra ypač reliatyvūs. Jie toli gražu ne tokie tvirti kaip chemijos ar biologijos, netgi kalbant apie tokius bazinius proto elementus kaip atmintis ar svajonės. Pasikliauti eksperimentais čia sudėtinga, nes ištirtų populiacijų elgsena stulbinamai skirtinga. Be to, sunku tuos bandymus pakartoti, laboratoriniais tyrimais nustatyti, kaip kas elgsis tam tikromis aplinkybėmis. 

Nepaisant spekuliatyvaus pobūdžio, šios srities idėjas plačioji visuomenė dažnai supranta kaip įrodytus faktus. Nerimastingi miesto žmonės išsiugdė įprotį aiškinti pasaulį, pasitelkiant „psichinius“ arba „neurologinius“ terminus. Instinktyviai siekiame gyvūnų, vaikų, net savo pačių elgesį praeityje pagrįsti psichologiškai. Simboliai ir iš psichologijos mokslų paimtos sąvokos, tokios kaip „sąlygiškumas“ arba „dopamino pliūpsniai“, yra taikomos taip, tarsi jos galėtų atskleisti veiksmų ar poelgių priežastis. Tai grindžiama pirmiausia materialistine prielaida, kad protas – tai smegenys, nors toje srityje, kurią aptariame, tikrąjį šių fenomenų santykį gaubia subtili paslaptis. 

Apšviestumas ar emociniai poreikiai?

Šiandien psichologija yra labiau tikėjimo ritualas negu tikslusis mokslas. Tai nereiškia, kad turėtume ją visiškai atmesti, ji gali būti labai naudinga. Imkime, pavyzdžiui, tokius veiksmingus vaistus kaip Adderall, kuriuo gydomas dėmesio sutrikimas, arba Xanax, malšinantis bendrąjį nerimą. Tačiau supratimas, kaip ir kodėl šie vaistai veikia, labai miglotas. Be to, placebo efektas liudija, kad mažiausiai pusės vaistų veiksmingą poveikį lemia pa- prasčiausias (pasi)tikėjimas gydymu ir vaistų galia.

Nors terapija ir farmaciniai vaistai šiandien naudojami ganėtinai sėkmingai, atrodo, visa tai grindžiama ganėtinai prieštaringoms nuostatoms. Terapija yra glaudžiai susijusi su tapatybės samprata ir veiksmais, sustiprinančiais pacientų tikėjimą savo individualumu, pasitelkiant diskurso, kuriame jie dalyvauja, ritualą. Antra vertus, vaistų vartojimas patvirtina įsitikinimą, kad pagrindinė mūsų kančių priežastis yra biologija.

Gydant psichikos negalavimus, idealiu atveju paisoma asmens orumo ir tiesiogiai koreguojami tik gerai žinomi mechaniniai smegenų veiksmai. Bet ir šie abu metodai kartu neapima visų aspektų, užtikrinančių psichinę sveikatą, pavyzdžiui, neatsižvelgia į sociokultūrinį kontekstą, netiria žarnyno ir smegenų mikrobiomo.

Psichologijos pasitelkimas, bandant paaiškinti mus pačius, yra akivaizdus XXI amžiaus prietaras. Šiuo atžvilgiu psichologija – tai sekuliarus panteonas, kuriame šeimininkauja farmacijos druidai ir smegenų skenavimo profesionalai kartu su pasąmonės magais. Tad mūsų kultūra ne kažin kiek skiriasi nuo senovėje taikytos magijos. Charizmatiškų šamanų ir didžiųjų vadų valdžią dabar perėmė mokslas ir technologijos, kurių pasiekimai pakankamai geri, kad jais būtų galima (pasi)tikėti. 

Dažnai sakoma, kad prietarai reiškia tokius įsitikinimus ar praktiką, kuri nesuderinama su bendruomenės pasiektu apšviestumo laipsniu. Bet gal jie susiję ne tiek su apšviestumu, kiek su emociniais visuomenės poreikiais? Plutarchas prietarus laikė emocijomis, kurias sukelia klaidingi samprotavimai tų vyrų, kurie „per silpni“, kad būtų ateistai, todėl kasdien pataikūniškai šaukiasi dievų, nes gyvena, apimti nerimo ir baimės:

 ,,Juokingi prietaro veiksmai ir emocijos, prietaringi žodžiai ir gestai, magiški kerai ir burtai, skubėjimas atnašauti ir mušimas būgnais, nešvarūs apsivalymai ir purvini pašventinimai, barbariška svetima atgaila ir atgailavimas šventyklose – visa tai suteikia progą tarti, kad būtų geriau, jei neturėtume dievų, kurie su malonumu priima tokias garbinimo formas, nes yra valdingi, smulkmeniški ir lengvai įsižeidžiantys.“

Prietaringumas, atrodo, tiesiogiai susijęs su pažeidžiamumu. Tą jausmą bandome kontroliuoti įsitikinimais ir veiksmais, kad apsaugotume savivertę. Taigi prietarai galbūt reiškia aktyvią atsakymų (tegul iliuzi- nių) paiešką, ištikus stresui ir apėmus baimei. Tradiciškai prietaringi žmonės – sportininkai, lošėjai, jūreiviai, kariai, kalnakasiai, investuotojai, studentai – įsitraukia į ritualus, kad lengviau susidorotų su stresą keliančiomis situacijomis, kurių baigtis atrodo labai neaiški.

Spinoza rašė, kiek daug naudos netikri pranašai išpeša iš abejonių – jausmo, apimančio pavojingais laikais. Istorinių pavyzdžių netrūksta. Ištisus mėnesius iki tol, kol karalius Karolis VIII įsiveržė į Toskaną, charizmatiškasis dominikonas Girolamas Savanarola pamokslais malšino Florencijos gyventojų nerimą. Jo pranašystės apie Dievo rykštę ir krikščionybės atsinaujinimą įkvėpė visą miestą. O mūsų laikais, užklupus pandemijai ir klimato kaitos krizei, į populiarumo aukštumas šovė astrologija. 

Nuo tikėjimo iki veiksmo

Prietarai yra ne vien tikėjimo dalykas, jie nulemia ir tam tikrą elgesį. Davidas Hume’as 1741 m. rašė, kad prietaringą elgesį sukelia ne tik baimė, bet ir silpnumas, slegianti nežinia ir melancholija. Siaubą ir sutrikimą, apimančius, susidūrus su dideliais sunkumais, galima numalšinti ceremonijomis, apeigomis, aukomis, dovanomis, arba išliejant apmaudą. Taigi prietaringas asmuo jaučia tam tikrą polinkį vergauti, melstis dievybėms, todėl atlieka šimtus privačių ceremonijų.

Hume’o laikais tie ritualai buvo susiję su Krikščionių bažnyčia. Plutarcho epochoje – su gyvulių aukojimu ir su orakulų pranašystėmis. Šiandien, pasak patarlės, pradedame mušti būgną, tik pasikonsultavę su terapeutais arba skaitydami populiarias psichologijos knygas. Vis labiau priklausome nuo „ekspertų“, laikomės išsamaus elgsenos scenarijaus, periodiškai atlikdami socialinius ritualus, dėl kurių atsisakome net įprastų malonumų. Senovėje naudotus magiškus kerus palyginkime, pavyzdžiui, su mūsų ištikimybe technologiniams totemams, tokiems kaip internetas arba sveika mityba, vaistažolių papildai ritualiniam organizmo apsivalymui.

Šiandien galima įžvelgti ir potraukį atgailauti, apėmus gilioms abejonėms ir kaltės jausmui, kurį liberali visuomenė nuolat jaučia. Nepražiopsokime ir katarsio, kurio nuolat siekiama, pasikliaujant menu, narkotikais arba tariama transcendencijos patirtimi kvazidionisiškuose šiuolaikinės kultūros festivaliuose. 

Ritualai yra veiksmingas būdas kovoti su abejonėmis, susidoroti su painiomis situacijomis, atsikratyti įtartinos priklausomybės. Pasak etologo Gordono Burghardto, jų griebiamasi tada, kai tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau motyvų. Krizės būsena verčia arba aktyviai veikti, arba nedaryti nieko. Taigi įsitraukimas į ritualą yra būdas suvaldyti nerimastingą energiją ir nukreipti ją derama linkme. Kai nepavyksta atlikti scenarijuje numatyto veiksmo, panašaus į ritualą, apima nerimas. Ir atvirkščiai – atlikus tai, kas privaloma, jaučiamas palengvėjimas, kūrybiškai atkartojamas ritualas tarsi atgaivina, suteikia jėgų.

Visuomenę šiandien traukte traukia prietaringi tikėjimai, ritualinė praktika, panašiai kaip traukė mūsų protėvius. Nepaisant galios, investuotos į mokslines pretenzijas, psichologija yra šiuolaikinė prietarų forma, stebuklinius savo amuletus pridengusi laboratoriniu chalatu. Ji siūlo terminus, kuriais remdamiesi galėtume interpretuoti savo ir kitų elgesį, emociškai, racionaliai ir kalbiškai suvokti savo patirtį.

Tai anaiptol ne viskas, ką ji gali suteikti, tačiau šios disciplinos šerdyje slypi dviprasmiškumas. Jos kalbą pasitelkiame kiekvieną dieną, visiškai neatsižvelgdami į tai, kad bandome kultūriškai įrėminti nežinomybę. Psichologija, užimanti teritoriją tarp laukinės minties ir priežastinių ryšių, tarp tikėjimo ir emocijų, yra iš tikrųjų įtartinas mokslas. Ateities kartos galbūt sakys, kad buvome kvaili, šitaip ją sureikšmindami. Tačiau mūsų civilizacijai atsakymų paieška ir individų troškimas numalšinti savo nerimą yra pernelyg reikšmingas, kad atsisakytume psichologų pagalbos.*