Mano Skandinavija (VI)

Norvegijos šiaurėje kalėdiniai vaizdai baigiasi. Prasideda – egzistenciniai. Tarsi po linksmos šventės atsibustum ryte ir jaustum dvasines pagirias. Žvelgiant į snieguotus kalnus ir vis retėjančią augmeniją pradeda kankinti tos amžinos mintys: kam ir kodėl gyveni, judi ir dar bandai ką nors kurti, kai šitokia šalta didybė ir grožis šimtmečių šimtmečius egzistuoja ir net jų autorius gerai nėra žinomas. Žodžiu, važiuoji tais šiaurės Norvegijos keliais, žvelgi į kalnus ir mąstai, kam tu jiems reikalingas.

Atsisveikinimas su medžiais

Keliauti čia tenka daug kartų persėdant. Suvažiuoja į vieną miestelį keturi autobusai iš keturių pasaulio šalių, vairuotojai susėda prie vieno staliuko, atsigeria kavos, persimeta keliais žodžiais, tada apsikeičia keleiviais ir vėl išsivažinėja į keturias puses: rytus, vakarus, pietus ir šiaurę. Keistai žvelgi į tuos keleivius, kurie pasirenka kitą kryptį nei šiaurė. Atrodo, kaip galima būnant taip arti šio didžiojo kalno – Europos žemyno viršūnės – turėti kitų reikalų negu pati viršūnė. Važiavimas iš tiesų kažkuo primena kopimą į kalną. Iš pradžių atsisveikini su medžiais. Jų nebelieka. Ilgiausiai lydi beržai. Gajus augalas, nors čia, šiaurėje, medžiais juos jau sunku pavadinti. Vien žemaūgiai beržų krūmokšniai, nepajėgiantys išaugti net iki vidutinio norvego ūgio. Paskui nebelieka ir jų. Kai prieš akis atsiveria vien apsnigtos uolos be jokios augmenijos, supranti, kad šitaip kur kas gražiau. Kad tie reti apgailėtini krūmai tik teršė kraštovaizdį. Ar žemė, ar vyro galva – nėra didelio skirtumo. Jeigu išlindo plikė, neverta jos dangstyti keliais užsilikusiais plaukais, geriau jau skusti plikai.

Po jūra iškastu ilgu tuneliu pervažiavus į Mageriojos salą pasaulis dar labiau sulėtėja. Net debesys čia plaukia tingiai, visiškai atsipalaidavę, su snargliais, nutįsusiais iki žemės. “Ai, – galvoja, – vis tiek niekas nemato”.

Ir pagaliau Honingsvagas – šiauriausias pasaulio miestas. Čia jau beveik viskas, kas susiję su žmogaus gyvenimu ir veikla, gali vadintis šiauriausia pasaulyje: šiauriausia bažnyčia, šiauriausia mokykla, šiauriausia autobusų stotis ir taip toliau. Bet tai vis dar ne šiauriausias Europos taškas, nors ir yra šiauriau, tarkim, už pačią Aliaskos šiaurę.

Kad patektum į patį “Europos ašigalį” – Nordkapą – tenka šiek tiek pakratyti kišenes. Anksčiau šaltuoju metų laiku ten apskritai nevažiuodavo joks transportas. Tačiau kai yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Jau keletą metų Nordkapas yra pasiekiamas kasdien. Todėl pačioje kovo pradžioje, sumokėjęs beveik šešis šimtus Norvegijos kronų, stovėjau prie trijų geltonų autobusų ir laukiau laivo. Laivas atplukdė vokiečių turistus. Dalis iš laivo į autobusus persėdusių turistų kelionei į Nordkapą atrodė pasiruošę kaip tikri alpinistai. Šilčiausių drabužių gausa ant jų kūnų ir kalnų slidininkų akiniai nuo vėjo privertė mane sunerimti: kurgi išties aš važiuoju? Tačiau buvo ir tokių, kurie neturėjo nei šaliko, nei pirštinių. Tad buvo dvi galimybės: arba kai kurie iš čia esančių, įskaitant, beje, ir mane, neįvertino šiauriausios Europos uolos ir jų sušalę kūnai bus atrasti tik nutirpus sniegams, arba kai kuriems iš čia esančių teks gerokai suprakaituoti, nes truputėlį persistengė.

Šešis šimtus kronų už bilietą į Nordkapą šiek tiek pateisino į jį vedantis kelias. Mūsų autobusai šliaužė per baltą dykumą tarsi trys geltoni kupranugariai, o priekyje važiavo sniegą valantis traktorius. Norint ištisus metus vežioti turistus į pačią Europos šiaurę, tenka nuolat tą šiaurę valyti, nes pusto be perstojo ir gana smarkiai. Tačiau paskutinė kelionės į Nordkapą dalis verta šitų pinigų. Vaizdai, kuriuos važiuodamas matai pro langą, užburia. O pats Nordkapas mane net šiek tiek nuvylė. Jis įspūdingai atrodo iš oro, šono ar iš vandens, tačiau žvalgytis nuo paties Nordkapo nebe taip įdomu. Nordkapas kaip nuostabaus grožio moteris, kuria visas pasaulis žavisi. Bet užtenka pačiam įlįsti į tos gražuolės kailį ir supranti, kad pasaulis, neturint veidrodžio, deja, ne toks jau ir tobulas.

Kaip tapti šiauriausiam?

Ir vis dėlto Nordkape yra ką veikti. Pirmiausia dėl jo geografinės padėties. Tiesą sakant, visi čia pirmiausia to ir važiuoja. Prieš vykdamas į Nordkapą ne vieną savaitę ir mėnesį dėliojau galvoje būsimą patyrimą. Na, galvojau, autobusų tikriausiai nebus, eisiu pėsčiomis, pakeliui boksuosiuosi su baltosiomis meškomis. Arba pavėžės mane koks nors sutiktas samas savo sniegomobiliu, o dar geriau – šunų kinkiniu. Tikrai nemaniau, kad viskas įvyks taip turistiškai ir perdėm civilizuotai. Bet kaip yra, taip. Sustojome, išlipome ir visi pasileidome link uolos krašto.

Uola pasirodė apdairiai apribota tvora. Nes noras kuo toliau pasislinkti į šiaurę yra tiesiog nenumaldomas. O juk čia toliau nebėra kur. Toliau yra vandenynas. O nesant tvoros ir nenumaldžius to noro visa tai gali baigtis kritimu nuo uolos.

Deja, mūsų autobusas atvažiavo paskutinis ir aš niekaip nebegalėjau aplenkti trijų italų ir šimto vokiečių, išlipusių anksčiau. Ir tada pajutau kone žūtbūtinį ryžtą diplomatiškai ar netgi drastiškai užimti šiauriausią Europos tašką ir tapti šiauriausiu europiečiu. Priėjęs prie Nordkapo tvoros pasistengiau kuo greičiau susiorientuoti ir netrukus supratau, kuris tvoros kampas dovanoja šiauriausiojo titulą. Su italais problemų nebuvo, jie vaikštinėjo visai kitoje vietoje ir nesikėsino į tvorą, tačiau viena pagyvenusių vokiečių porelė stovėjo kaip tik ten. Atsistojau greta ir tuomet mes visi trys tapome šiauriausi. Bet to buvo per maža. Pajutau, kad esu atsakingas ne vien už save, bet ir už savo tautą. Negalėjau paprašyti vokiečių trumpam palikti mane vieną, kažin ar būtų teisingai supratę, todėl tiesiog ėmiau ir persisvėriau per tą tvorą. Sprinteriams, kad įrodytų savo pranašumą, kartais tenka kirsti finišo liniją į priekį atkišus krūtinę. Kažką panašaus mėginau padaryti ir aš. O tada pažiūrėjau į laikrodį. 2004 metų kovo 3 dieną tryliktą valandą keturios minutės iškovojau šiauriausiojo titulą. O tuomet dar dešimt minučių dėjausi žiūrįs į Arkties vandenyno horizontą, nors iš tiesų tesistengiau išlaikyti poziciją. Kadangi būti šiauriausiam Europoje tenka ne kasdien, nutariau, kad turiu už tai atidirbti. Todėl stengiausi pažvelgti į Europą tarsi iš viršaus, kraštinio žmogaus žvilgsniu ir ją apmąstyti. Paskui įsivaizdavau, kad stoviu šio didelio žemyno pirmagalyje ir plukdau jį nežinia kur. Galiausiai pajutau, kad būti šiauriausiam šalta. Juolab kad jau kuris laikas į šį titulą niekas kitas nesikėsino. Visi seniai nuėjo į pastato, sumūryto ant Nordkapo uolos, vidų. Tuomet pagalvojau: “Užteks, Europa nemenkas daiktas, didelis ir svarbus, tačiau jeigu netyčia peršalsiu, sloga ir kosulys taps gerokai svarbesni už Europą”. Ir taip pat nuėjau.

Išsiuntęs namiškiams atvirlaiškius, pažymėtus Nordkapo antspaudu, kartu su kitais įsitaisiau žiūrėti komercinio filmuko apie tą patį Nordkapą. Šią uolą, kurią kadaise rusų jūreiviai vadino Norvegijos nosimi, rodė įvairiais metų laikais ir įvairiausiais rakursais. Nordkapas žiemą. Nordkapas vasarą. Kamera išnyra iš vandens. Kamera panyra į vandenį. Nordkapas iš labai aukštai ir šiek tiek iš žemiau. Štai malūnsparnis su operatoriumi praskrenda virš džiaugsmingai mojančių turistų, kurie tuo metu šiauriausi. O štai jis jau skrenda gerokai žemiau, rodydamas mums šiaurinį Nordkapo šlaitą. Ir ką gi staiga aš matau. Šlaito viduryje įrengta apžvalgos aikštelė ir joje stovi žmonės, kurie aiškiai bent keletu metrų yra šiauriau už stovinčius ant uolos. Vadinasi, tas dešimt minučių persisvėręs per tvorą ir šaldamas ant Nordkapo galbūt visai ir nebuvau šiauriausias žmogus Europoje. Visai galimas daiktas, kad tuo metu kažkas stovėjo terasoje ir juokėsi iš mano tuščių pastangų.

Nelaukdamas komercinio filmuko pabaigos išbėgau iš kino salės ir pirmų pasitaikiusių Nordkapo darbuotojų paklausiau, kur yra ta aikštelė. Jie man parodė kryptį (ji buvo ilgo koridoriaus gale) ir bandė mane sulaikyti, teigdami, kad šiuo metų laiku aikštelė yra uždaryta. Tačiau aš jų nebegirdėjau. Pernelyg daug klastos man atrodė visame šiame Nordkapu vadinamame įrenginyje. Pasiekiau aikštelę. Ji buvo uždaryta. Restoranas prie jos – taip pat. Aplink nebuvo nė vieno žmogaus. Tačiau dėl viso pikto prisiglaudžiau visu kūnu prie šiaurinės restorano sienos. Dėl viso pikto. Jei tuo metu viršuje kas nors klastingai persisvėręs per tvorą ir bandė tapti šiauriausias, aš štai taip prisiglaudęs buvau truputėlį šiauriau.

Šaltoji Europa

Likusią dienos dalį ir naktį praleidau Honingsvage. Šis miestas, o tikriau – miestelis, turintis viso labo tris tūkstančius gyventojų, nuo visos Norvegijos labiausiai skiriasi tuo, kad šalis gyvena iš naftos ir žvejybos, o Honingsvagas – iš žvejybos ir iš Nordkapo. Greta miestelio netgi stovi didžiulis viešbutis, dirbantis tik vasarą ir lyg konvejeriu apnakvindinantis vienadienius turistus. Atvažiavo žmogus, įkėlė koją į Nordkapą, pernakvojo ir išvažiavo. Kažkuo panašus buvo ir mano apsilankymas, Honingsvage planavau pabūti tik kaip tarpinės nakvynės vietoje, bet atsitiko kitaip. Honingsvagas man padarė didesnį įspūdį nei pats Nordkapas. Ir netgi dabar galėčiau tvirtinti, kad du gražiausi Skandinavijos miestai arba miesteliai, kuriuos kada nors aplankiau, yra salose. Visbis – Gotlande ir Honingsvagas – Mageriojoje.

Tačiau nepasakytum, kad Honingsvagas yra jaukus. Kaip miestelis jis patrauklus, netgi labai, tačiau nežinau, ar tikrai norėčiau jame gyventi. Daug patogiau laikyti Honingsvagą kaip atsiminimą. Šaltą žiemos vakarą sningant ir pustant Vilniuje gerti arbatą su aviečių uogiene ir žinoti, kad yra toks Honingsvagas, uostas iš daugybės įvairiaspalvių dviaukščių namukų, besileidžiančių pliko kalno šlaitu atsigerti prie fiordo. Ir kad jame beveik mėnesį žiemą apskritai nešviečia saulė. Tačiau tą mėnesį honingsvagiečiai užpildo įvairiais festivaliais ir kitokiais renginiais. O kai sausio dvidešimt pirmąją keletui minučių vėl pasirodo saulė, jie švenčia labiausiai. Ir netgi moksleiviams tą dieną mokykloje nėra pamokų.

Birgit, kurios namuose apsistojau, kaip tik ir dirba mokytoja. Be to, ji norvegų kalbos moko imigrantus. Pirmasis neeuropietis į Honingsvagą iš Somalio atvyko vos prieš ketverius metus. Dabar jau yra apie keturiasdešimt pabėgėlių iš Afrikos ir Azijos šalių. Dalis jų čia tebelaukia Norvegijos sprendimo: leis jiems pasilikti ar ne. Sunku pasakyti, ar bėgdami į Europą šie žmonės tikėjosi, kad Europa tokia šalta. Honingsvage kaip niekur kitur jie tai gali pajusti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Birgit vyras Turė gimęs ir augęs Bergene, Norvegijos pietuose. Kai paklausiau, kodėl atsikėlė į Honingsvagą, Turė tiesiog parodė pro savo namuko langą į fiordą ir apsnigtus kalnus anapus vandens. “Štai dėl šitų vaizdų, – atsakė, – be to, čia yra ką veikti”. Turė – Honingsvago vicemeras. Jis priklauso socialistų partijai, kuri čia laimėjo savivaldos rinkimus. Norvegijos socialdemokratai, Turės manymu, pernelyg pasidavę į politinę dešinę, tikrajai kairei atstovauja būtent socialistai. Tačiau politika nėra pagrindinis Turės užsiėmimas. Jis vadovauja Šiaurės Norvegijos kino centrui ir skirsto pinigus šio regiono kino dokumentalistams.

Pastorius, vantos ir futbolas

Birgit ir Turės namuose tądien buvo ruošiamasi šventei, tad kol Birgit gamino šventinę vakarienę, mudu su Ture, kaip ir dera tikriems Šiaurės Europos vyrams, nuėjome pertis į pirtį. Tik pertis nebuvo kuo. Ir tuomet aš paklausiau, argi jie čia neturi vantų tradicijos. Turė liūdnai atsidusęs atsakė: “Mielai prisiruoščiau vantų, tik kad čia nėra medžių. O kai nėra medžių, nėra ir tradicijos pertis”.

Tą vakarą Birgit ir Turės namuose buvo ruošiamasi Honingsvago pastoriaus išleistuvėms. Honingsvagas, kaip ir daugelis Suomijos Laplandijos bei Norvegijos Finmarko miestelių, per Antrąjį pasaulinį karą buvo sudegintas besitraukiančių nacių. Iš viso miestelio tuomet liko tik bažnyčia. Norvegijos Vyriausybė seniems honingsvagiečiams prisakė į Mageriojos salą nebegrįžti, o kurtis kur nors piečiau. Tačiau šie užsispyrė ir ėmė atstatinėti miestelį. Štai toje nesudegusioje bažnyčioje pastaruoju metu ir dirbo pastorius, kurį, išsikraustantį į Tronheimo apylinkes, tądien visi ir susirinko išlydėti. Atsisveikinimo vakarėlis prasidėjo, o aš niekaip negalėjau suprasti, kurgi yra pats pastorius, šio įvykio kaltininkas. Kol jį pagaliau man parodė. Sėdėjo stalo kampe apsivilkęs sportiniais marškinėliais ir atsakinėjo į svečių klausimus apie savo mėgstamą “Liverpool” futbolo klubą. Kuris anglas kurį sezoną žaidė tame klube, kiek pelnė įvarčių ir kur vėliau pasidėjo. Pastoriaus atsakymai buvo tokie tikslūs ir detalūs, kad galėjai pamanyti jog per mišias Honingsvage buvo tiesiogiai transliuojamos visos Anglijos “Premier” lygos rungtynės.

Futbolo temą kartkartėmis papildydavo Birgit ir Turės sūnaus šūksniai iš rūsio: “Tronheimo “Rosenborg” įmušė Lisabonos “Benfica”, “du nulis pirmauja “Rosenborg”. Vaikis sutikęs mane dar ryte uždavė vienintelį klausimą – ar Lietuvoje žaidžiamas futbolas ir ar futbolo lygis geras? Tai buvo viskas, kuo aš jį dominau. Atsakiau, kad mažiau nei prieš pusmetį tapome Europos krepšinio čempionais. Tačiau nepadariau jokio įspūdžio. Dargi jis labai keistai į mane pažiūrėjo. Žmogus klausė manęs apie futbolą, o aš jam atsakinėjau apie velniai žino ką. Ir tuomet prisiminiau, kad prieš keletą metų Marijampolės “Sūduva” nugalėjo Bergeno “Bran”. Nuo tos akimirkos jis žvelgė į mane su gerokai didesne pagarba. Ir netgi kelis kartus pats pabandė ištarti: “Marijampolės “Sūduva”. Tapau jam žmogumi iš keistos šalies, kurios komanda dar keistesniu pavadinimu sugebėjo nugalėti pagrindinį jo tėvo gimtojo miesto klubą.

Štai taip keistai atsitiko. Važiavau į Nordkapą, pačią Europos šiaurę, maniau, kad viską ten valdo baltosios meškos, o, pasirodo, viešpatauja futbolo kamuolys. Bet gal taip ir turi būti krašte, kuriame, kiek akys užmato, neatrasi nė vieno medžio.