Mano Skandinavija (V)

Kelionė iš Helsinkio į Rovaniemį – ne pats didžiausias malonumas mėgstantiems spoksoti pro traukinio langą. Viską užstoja pušys, eglės ir beržai, nepalikdami jokio tarpo ir galimybės keleivio žvilgsniui pasišlaistyti po apylinkes. Tačiau tolstant nuo poliarinio rato į šiaurę kraštovaizdis vis labiau traukia akį. Šiaurė skleidžiasi tarytum koks milžiniško augalo žiedas kalvomis ir kalnais, atveriančiais pasakiškas erdves. Kartkartėmis per kelią peržygiuoja šiaurės elnias, liūdnas ir visiškai abejingas tam, kad ką tik dėl jo staigaus pasirodymo pragariškai cypė autobuso stabdžiai ir jis vos netapo dideliu pervažiuotu pėsčiuoju. Elnias net neatsisuka į jus, lėtai pereina kelią ir dingsta savo miške, lyg būtų iš paralelinio pasaulio. Jis sau, o jūs sau, net nebuvo verta stabdyti, susidurti čia neįmanoma, galima tik prasilenkti.

Šiaurė hipnotizuoja

Tolstant į šiaurę keičiasi ne tik kraštovaizdis, bet ir žmonių gyvenimo atributai. Prie namų jau stovi ne vien automobiliai, bet ir sniegomobiliai. Kur ne kur gali pamatyti ištisas kinkomų šunų gyvenvietes. Kiekvienas turi savo būdą, visi loja ir šitaip sudaro šuniško didmiesčio įspūdį. Greta didesnių miestelių užšalę upės ir ežerai yra virtę vietinio transporto magistralėmis. Kitur net į ledą įkalti kelio ženklai, kad, neduok Dieve, įvykus nelaimingam atsitikimui, policija ir draudikai galėtų nustatyti, kas ir kodėl važiavo ne ta upės juosta.

Kartais pervažiavus kokį miestelį priekyje atsiveria, rodos, neaprėpiamos platybės. Tuomet pagalvoji: na štai, žmonija baigėsi. Bet žmonija vis nesibaigia, o, žiūrėk, po kokio pusšimčio kilometrų ir vėl išnyra kaimo, miestelio ar net didžiulės žiemos turistinės bazės pavidalu.

Šiaurės skandinavai ne kartą man yra pasakoję apie atstumo pojūčio skirtumą. Trys šimtai kilometrų šiaurėje yra “arti”. Nuvažiuoti tris šimtus kilometrų vien tam, kad išgertum su bičiuliu kavos ir grįžtum namo, šiaurėje yra normalu. Nieko pernelyg nenustebintum, jei užėjęs pasiprašytum pagalbos arba nakvynės. Atšiaurus klimatas padeda išlaikyti daugelį žmoniškumo atributų, kurie kitose pasaulio dalyse jau senokai nunyko. Čia nėra mums įprasto skubotumo, viskas daroma lėtai, bet tvirtai.

Pamenu vieną savo studentišką vasarą Švedijos šiaurėje. Tai buvo tarptautinė stovykla ekologiškai ūkininkaujančio fermerio valdose netoli Umėjo miesto. Mūsų stovyklos tikslas buvo pažinti kraštą ir padėti ūkininkui. Jis pasirodė esąs tikras šykštuolis, visą laiką maitino mus pačiais pigiausiais, dažnai pasenusiais maisto produktais.

Nesvarbu. Būdamas dvidešimt vienų gali valgyti kad ir dumblą. Mūsų daugiatautė “brigada” dirbo iš peties: ganėme gyvulius, statėme aptvarus, melžėme rankomis avis, ožkas ir vienintelę karvę. Paskui ūkininkas iš viso to gamino ekologiškai švarų sūrį. Žodžiu, rankų darbo ūkis, jokios technikos, jokių chemikalų. Vieną dieną suginėme dalį savo avių ir ožkų į priekabą, skirtą arkliams vežioti, prikabinome ją prie seno visureigio ir išvažiavome į šiaurės vakarus Norvegijos sienos link. Savo tikslą – kalnų ežerą prie Saksno miestelio – pasiekėme tik kitą rytą, prieš tai pernakvoję mediniame namelyje kalnuose. Toliau plaukėme kateriu. Ir mūsų kateris buvo pilnas avių ir ožkų, tų pačių, kur visą mėnesį ganėme ir melžėme fermoje netoli Umėjo. Atplukdę jas į ežero salą, paleidome. O patys, nuplaukę į gretimą, ieškojome ankstyvą pavasarį, kone prieš pusmetį, čia paleistų avių ir ožkų. Radome ne iškart. O kai radome, negalėjome prieiti arčiau ir pamaitinti. Gyvuliai buvo visiškai sulaukėję ir bijojo žmonių.

Rudenį ūkininkas turėjo dar kartą čia atvažiuoti, dar kartą atplaukti į šias salas kateriu ir abi bandas išsivežti atgal į savo ekologišką ūkį.

Tad jeigu Skandinavijos šiaurėje norėdami ramiai praleisti naktį negyvenamoje ežero saloje aptiksite ožkų, avių, o gal net ir karvę ar arklį, nenustebkite. Jie laikinai laukiniai. Laikinai paleisti čia ūkininko, kuris gyvena už trijų šimtų kilometrų. Nes Skandinavijos šiaurėje tai yra normalu.

Tuomet Umėjo apylinkės man buvo tikrų tikriausia šiaurė, kaip ne kaip beveik septyni šimtai kilometrų šiauriau Stokholmo. Tačiau vis tolyn stumiantis į Europos šiaurę keičiasi ir pats šiaurės suvokimas. Tai, kas pasilieka už nugaros, bematant tampa pietumis. Šiaurė savotiškai hipnotizuoja, tu įveiki kilometrą po kilometro, o ji tau šnabžda: čia dar ne šiaurė, pirmyn, antai kur šiaurė – toli.

Amžinos Kalėdos

Šiek tiek prieš Ivalą, šiaurės Suomijos miestelį, kuriame Kristianas Smedsas turi planų sukurti šiauriausią Europos teatrą, prasideda pritrenkiantys vaizdai. Aukštos kalvos arba nedideli kalnai, kurių papėdėje jaukiai įsitaisiusios didžiulių ežerų įlankos. Pušų šakos, apdrėbtos sniego luitais, kur ne kur sniege išsibarsčiusios šiaurės elnių bandos. Važiuodamas vis galvojau, kur man visa tai matyta. Ir prisiminiau. Kalėdiniai atvirukai. Jei turėčiau užsakymą parengti seriją nuotraukų 2005 metų Kalėdoms, galėčiau fotografuoti nesustodamas. Tai kalėdinių fotografų rojus.

Dar toliau už Ivalo – Inario ežeras. Iš didžiųjų pasaulio ežerų už Inarį šiauriau yra tik Taimyro ežeras Rusijos Sibiro šiaurėje. Ir nors Inario miestelis, prisišliejęs prie vienos savo bendravardžio ežero įlankos, yra Murmansko lygyje, Europa čia dar nesibaigia. Tačiau čia baigiasi mano kelionė po Suomijos šiaurę. Pasuku į vakarus, nutaręs skverbtis tolyn į šiaurę per Norvegiją.

Į Karasjoką, nedidelį Norvegijos miestelį prie Suomijos sienos, įvažiavau jau sutemus ir buvau vienintelis keleivis autobuse. Karasjoke mane pasitiko jauna olandė Maike. Į mano vienintelį klausimą, kokios negandos ją čia atvijo iš tulpių ir vėjo malūnų šalies, ji atsakė iš karto keliais. “Ar buvote Olandijoje? Ar matėte, kiek ten žmonių? Ten paprasčiausiai nebėra vietos”, – užbaigė mergina.

Į šiaurės Norvegiją Maike atvažiavo atsitiktinai. Jos vyras, sidabro dirbinių meistras, rado skelbimą viename Olandijos laikraštyje, kad šiaurės Norvegijoje reikalingi jo amato žmonės. Netrukus ir Maikei pavyko rasti užsiėmimą: ji įsidarbino Karasjoko samų meno centre projektų koordinatore. Šiandien ši olandų pora niekur nesiruošia iš čia išsikelti.

Karasjoke ir jo apylinkėse vietos iš tikrųjų užtektinai. Visas šis šiaurės Norvegijos regionas vadinamas Finmarku. Po Antrojo pasaulinio karo Jaltoje dalydamiesi Europą JAV ir Didžiosios Britanijos prezidentai buvo nutarę atiduoti Finmarką Stalinui. Nežinia, kaip Finmarkas būtų tuomet vadinamas: FTSR – Finmarko Tarybų Socialistine Respublika ar ŠNDR – Šiaurės Norvegijos Demokratine Respublika? Aišku tik tiek, kad šiandien tai nebūtų turtingiausias pasaulyje šiaurės regionas. Tačiau paskutiniu momentu Stalinas šios dovanos atsisakė. Matyt, prisiminė, kad Sovietų Sąjungai ir taip per akis tos šiaurės, nebesinorėjo karo išvargintam patriarchui kurti naujų lagerių ir ieškoti papildomo milijono tremtinių ir politinių kalinių užpildyti šešioliktą skandinavišką sovietų respubliką.

Aštuoniasdešimt procentų Karasjoko gyventojų – samai. Suomiška Laplandija, švediška Laplandija ir, žinoma, norvegiškas Finmarkas – tai pagrindinės samų teritorijos. Patys jie šiuos tris regionus vadina vienu vardu: Sapmi. Sapmi atsirado daug anksčiau nei valstybių sienos Skandinavijos šiaurėje. Tačiau šiandien didžiausi samų miestai, kad ir kaip būtų keista, yra Stokholmas ir Oslas.

Migruojantys žmonės

Karasjoke apsistojau pas Randi, norvegę mokytoją, kartais taip pat besidarbuojančią vietiniame Samų meno centre. Žinoma, pirmieji mano klausimai buvo apie samus. Kas jie, kokie jie ir galiausiai – kurgi jie? Aštuoniasdešimt procentų Karasjoko gyventojų samai, o man vis tenka bendrauti su olandais arba norvegais. Jau norėjau klausti patarimo, kur jų ieškoti, kaip prisėlinti ir kokiais garsais šaukti.

Žinoma, perdedu. Tačiau vis dėlto slapta nuojauta sutikti kitą civilizaciją buvo. Kalbėjomės apie samus su Randi, vėliau į pokalbį įsitraukė į namus grįžęs Randi vyras Eilifas. Atėjo svečių ir taip pat turėjo ką papasakoti apie samus. Buvo kalbama, kaip “jie” daro tą ar aną, o štai to niekada nedaro. Žodžiu, kalbėjomės apie mistinius “juos” – samus. Tik niekur nebuvo pačių samų. Nebuvo, kol sukaupęs jėgas išdrįsau paklausti Eilifo: “Atleiskit, ar jūs ne samas?” Ne tik Eilifas, bet ir visi svečiai buvo samai. Iš penkių žmonių, kurie kalbėdami apie samus vartojo įvardį “jie”, vienintelė Randi buvo norvegė, kilusi iš Lilehamerio apylinkių.

Dviejų civilizacijų susitikimas neįvyko. Atradau tik dar vienus europiečius, paprastą Šiaurės Europos miestelį, kuriame gyvenimo kokybė bent jau kol kas smarkiai lenkia lietuvišką provinciją.

Tik žinodamas, kad šie žmonės yra samai, galėjau sakyti: taip, jų veido bruožai šiek tiek skiriasi, galbūt kažkas artima Rusijos šiaurės tautelėms, taip – galbūt jie žemesnio ūgio negu vidutiniai norvegai. Kad įsitikinčiau šiais savo teiginiais, nuėjau į miestelio centre esančią aludę, užsisakiau picą ir alaus, o tada ėmiau tyrinėti čia susirinkusio Karasjoko jaunimo veidus. Ir prisiekiu, tikrai negalėjau atpažinti, kas yra kas tame bare. Kuris – samas, o kuris – ne. Kartais atrodė, kad visi be išimties čia yra samai, o paskui suabejodavau ir toji abejonė mane privesdavo prie išvados, kad čia išskirtinai norvegų baras, samai, matyt, renkasi visai kitur.

Nieko nuostabaus, kad apie samus Lietuvoje nežinoma beveik nieko, o jei žinoma, tai tik stereotipų lygmeniu. Net ir patys norvegai, ypač iš pietų Norvegijos, dažnai ne ką daugiau nutuokia, kokia ta tauta, gyvenanti jų ilgos valstybės šiaurėje. Kai Randi su Eilifu svečiavosi pas jos gimines Norvegijos pietuose, viena giminaitė paklausė Randi, ar jos vyras pageidautų kavos su cukrumi ir grietinėle. Randi pasiūlė pasiteirauti jo paties. “Argi jis kalba norvegiškai?” – nustebo giminaitė.

Norvegiškai samai kalba, o štai samų dialektus buvo gerokai primiršę. Rovaniemio teatre dirba aktorius samas ir Pieta norėjo duoti jam vaidmenį, kur jis turėtų prabilti samiškai. Aktorius atsiprašė ir atsakė samiškai nemokantis. Tačiau pažadėjo išmokti reikiamas frazes.

Yra keletas samų dialektų, kurie taip skiriasi vienas nuo kito, kad juos galima laikyti trimis skirtingomis samų kalbomis. Dažnai kalbantys vienu dialektu nesusikalba su kalbančiais kitu dialektu. Tuomet tenka pasitelkti norvegų, švedų, suomių arba net anglų kalbą.

Samų atgimimas prasidėjo vos prieš kelis dešimtmečius, kai skandinavų vyriausybės ėmė kreipti dėmesį į šią tautą ir šiaurės regionuose jų kalbą įteisino kaip valstybinę. Iki tol samams buvo nelengva, kadaise jie net buvo persekiojami ir kaltinami šamanizmu, už jį kartais grėsdavo net ir mirties bausmė.

Ilgainiui būti samu tapo nepopuliaru, daugelis netgi gėdydavosi tikrosios savo tautybės. Jie tapdavo norvegais, suomiais arba švedais, nemažai jų dar ir šiandien slepia savo tapatybę, todėl tiksliai pasakyti, kiek samų gyvena Skandinavijoje, beveik neįmanoma. Tačiau šiandien jų skaičius auga ir to priežastis ne padidėjęs gimstamumas, o būtent daugelio “sugrįžimas į savo tautybę”.

Dar ganant ožkas ekologiškai ūkininkaujančio fermerio valdose mane užbūrė muzika. Tai buvo samų dainų plokštelė, kurią mes visi skubėjome persirašyti į garsajuostes. Būdamas Karasjoke atsiminiau tik vienos dainos melodiją ir pagrindinius žodžius “gula gula”. Eilifas man juos išvertė. Samiškai tai reiškia “klausyk, klausyk”. Ir šios dainos yra vadinamos joikais.

Iš tiesų joikas yra netgi ne daina, o muzikinis kokio nors konkretaus žmogaus, medžio, kalno ar upės portretas. Tarkime, man patiko mergina ir aš sukūriau jos joiką, tarsi ją būčiau nutapęs. Samai visais laikais buvo labai taiki tauta. Turbūt blogiausia, ko galėtum tikėtis nuskriaudęs samą, yra tai, kad jis sukurs apie tave neigiamą joiką. Ir sklis tas joikas po visą Finmarką ir Laplandiją. Visa Sapmi šalis dainuos, koks tu blogas žmogus.

Viename švedų organizuojamame tarptautiniame teatro projekte tenka bendradarbiauti su same Osa, projekto koordinatore. Ji buvusi joikų atlikėja. Dabar Osa gyvena Stokholme, tačiau toli šiaurėje turi dešimt elnių, kuriuos prižiūri vienas jos sūnų. Laikytų jų ir daugiau, bet to daryti neleidžia įstatymas. Tuomet tai jau turėtų būti nuolatinis jos verslas. Kita vertus, kam laikyti net ir tuos dešimt, jei tai nėra jos pragyvenimo šaltinis? “Esi samas, kol turi bent vieną elnią”, – tvirtina Osa. Neturėdama elnių ji, sako, automatiškai taptų švede. Šiaurės elnių ir samų ryšys ypatingas ir nepaprastai stiprus. Na, lietuvis irgi atrodė prisirišęs prie karvės burna ir visomis keturiomis savo galūnėmis. Tačiau jei šiandien kiekvienas nelaikantis Lietuvoje karvės nustotų vadintis lietuviu, iš mūsų tautos liktų tik skeveldros. Lietuvio santykis su karve buvo ir tebėra labiau pragmatiškas, o samai su šiaurės elniais susieti dar ir dvasiniu ryšiu.

Taigi ir daugelis Karasjoko gyventojų tebėra elnių augintojai. Kai Finmarke oras sušils ir prasidės vasara, didelė dalis Karasjoko samų iškeliaus tolyn į šiaurę, prie Barenco jūros. Kelionė bus ilga, kadangi drauge su jais prie jūros eis ir visi jų elniai. Pakeliui samai statys savo tradicines palapines ir apsistos nakvynei. Kitą rytą žygiuos toliau. Tokios kasmetinės migracijos priežastis – uodai. Pasilikus Karasjoke, nuo jų kentėtų ir elniai, ir šeimininkai. Todėl samai turi dvejus namus: vasaros ir žiemos. Pirmieji – prie jūros, antrieji – pusiasalio gilumoje. Įdomus gyvenimo būdas. Tarsi migruojančių paukščių.