Mano Skandinavija (IV)

Pernai “Tinklų” kino festivalio programoje Vilniuje įstrigo į atmintį vienas švedų dokumentinis filmas. Filmavimo grupė keliavo per šiaurės Švedijos miestelius, žaismingai provokuodama žmones klausimu, ar Švedijai netrūksta gyventojų? Ir kaip šie žiūrėtų į tai, jei jų miesteliai ateity išaugtų į milijoninius didmiesčius? Dėl didmiesčių kalbinamieji nebuvo itin optimistiškai nusiteikę, tačiau pritarė, kad daugiau gyventojų praskaidrintų nuobodulį.

Gyventojų tankumas Skandinavijos šalyse mažiausias Europoje. Didžioji dalis suomių, norvegų ir švedų gyvena savo valstybių pietuose. Šios trys šalys yra tokios milžiniškos, kad daugelis jų pietų gyventojų niekada net nebandė pažinti savosios šiaurės. “Osle taip pat pakankamai šalta, – prisipažino vienas jaunas norvegas, – todėl nėra reikalo keliauti dar toliau į šiaurę. Keliaujame tik į pietus”.

Šiaurinės šių šalių teritorijos yra ne tik turtas, bet ir nemenkas rūpestis. Kaip nutiesti automagistrales, geležinkelius, kurie niekada neatsipirks dėl mažo gyventojų tankumo? Kaip padėti šiaurės ūkininkui atsilaikyti konkurencinėje kovoje, kai jis augina būsimą savo produkciją nederlingoje žemėje, o jo derlius sunoksta prieš pat pirmąjį sniegą? Yra tik dvi galimybės: palikti visą šiaurę likimo valiai arba skirti didžiules lėšas. Vyriausybės pasirinko antrąjį variantą, nes pirmuoju Skandinavijos šiaurė, matyt, taptų nebegyvenama.

Mažas miestelis su dideliu teatru

Pradėjęs savo kelionę į šiaurę, pirmuoju sustojimu pasirinkau Kajanį, Ukmergės dydžio Suomijos miestelį. Pasirinkau jį dėl Kristiano Smedso, jauno ir bene šiuo metu garsiausio Europoje suomių režisieriaus. Padirbėjęs kelerius metus Helsinkyje, jis priėmė tikrą iššūkį – Kajanio miesto teatro pasiūlymą tapti jo meno vadovu. Pernai Vilniuje matytas naujausias jo darbas “Voicekas” – gana šokiruojantis. Netrūksta jame ir nuogo kūno demonstravimo, ir smurto, ir modernaus klasikos traktavimo. Pasidarė tikrai smalsu, koks gi miestelis-monstras yra tas Kajanis, kurio publikai kuriami tokie netgi visko mačiusius Europos teatralus šokiruojantys spektakliai.

Beveik šešis šimtus kilometrų į šiaurę nuo Helsinkio nutolęs Kajanis pasirodė esąs ramus, nedidukas, su mediniu teatru, keliais barais ir didžiausiu Suomijoje nedarbo lygiu. Miestelis turi dvi istorines įžymybes: Eliją Lönnrotą ir Didįjį Danielių. Pirmasis baigė rinkti ir sudėjo į vientisą istoriją suomių tautinį epą “Kalevala”. Devynioliktame amžiuje tai buvo tikra biblija atgimstančiai ir vėl pradėjusiai savimi tikėti tautai. Keisčiausia, kad ir šiandien “Kalevalą” skaito, stato teatruose, vieni ją interpretuodami tradiciškai, kiti – moderniai. Tačiau “Kalevala” tebegyvena tikrą, ne vadovėlinį gyvenimą, ir lietuviams, neturintiems nieko panašaus, galima nebent pasvajoti sukurti savo “Kalevalą” ateityje.

Įdomu tai, kad medžiagą “Kalevalai” Lönnrotas rinko Karelijoje, kuri tuo metu buvo gerokai archajiškesnė už Suomiją. Keistas derinys: Suomija ir Karelija. Pirmoji – veržli, moderni, skubanti į priekį, antroji – lėta, atsarginė, kaimiška, prižiūrinti bendrą atmintį. Jei pirmoji perdegtų, antroji dar galėtų ilgiausiai šviest už abi.

Liaudies pasakas ir padavimus Lönnrotas rinkdavo per ekspedicijas į Kareliją. O Kajanyje jis dvidešimt metų dirbo apskrities gydytoju. Sakyčiau, pašėlę buvo tie devyniolikto amžiaus pabaigos Rusijos imperijos pakraščių gydytojai. Lönnrotas Suomijoje, Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius Lietuvoje… Gavo diplomus gydyti žmones, o išeitų, kad gydė tautas?

Antrasis Kajanio pasididžiavimas – Didysis Danielius – vaškinis visu ūgiu stovi savo vardo knaipėje. Miestelio gyventojai sako, kad Danielius Kajanietis buvo vienas iš dviejų visų laikų aukščiausių Suomijos vyrų ir jo ūgis siekė apie pustrečio metro. Šeštadienį vienuoliktą valandą ryte šiame bare priskaičiavau apie trisdešimt Kajanio bedarbių, geriančių į jo nemaraus kūno sveikatą.

Pačiame Nieko viduryje

Tą savaitgalį Kristiano spektaklių miesto teatro repertuare nebuvo. Rodė kito režisieriaus spektaklį “Kur baigiasi vaivorykštė” pagal garsią Suomijoje Harri Tapperio autobiografinę knygą. Tai keturių brolių, garsių skirtingų sričių menininkų, gyvenimo istorija, prasidedanti tarpukaryje ir tebesitęsianti iki šių dienų. Į šį iš pirmo žvilgsnio ganėtinai tradicinį spektaklį susirinko pilnutėlė salė. Nesuprasdamas nė žodžio suomiškai patyriau keistą atpažinimo malonumą. Atrodė, kad suomių aktoriai vaidina prieškario lietuvius. Tradicinis lietuviškas prieškario kaimas su tradiciniais konservatyviais tėvais, paskui karas ir vėl gyvenimas. Kai pro aprūkusias stiklo šukes spektaklio personažai stebėjo Saulės užtemimą, prisiminiau jį iš savo tėvo pasakojimų. Tas pats užtemimas, tokios pat šukės ir beveik tokie patys žmonės, smalsiai užvertę į dangų galvas. Suomija, Lietuva – koks skirtumas. Visi supanašėjam, kai aptemsta dangus.

Gal tik pirties epizodas priminė, kad esu Suomijos gilumoje ir scenoje ne Vienuolio ar Katiliškio apsakymų inscenizacija. Turbūt tik suomiai gali taip žaibiškai ir organiškai sukurti pirties sceną. Aktoriai nusirengė, pasiėmė į rankas beržines vantas ir štai ji – suomiška pirtis. Nieko šokiruojančio. Penki nuogi vyrai scenoje lyg ir labai drąsu, bet penki nuogi vyrai pirtyje – Suomijoj įprastas dalykas.

Pats Kristianas netrukus ruošiasi pradėti Čechovo “Trijų seserų” repeticijas. Tai bus jo paskutinis darbas Kajanyje. Kur važiuos paskui, Kristianas dar nežino. Galbūt į Ivalą, dar mažesnį miestuką beveik už devynių šimtų kilometrų į šiaurę nuo Kajanio. Tarsi norėtų mesti iššūkį visam civilizuotam pasauliui ir kurti teatrą tuščioje vietoje. Po Ivalo nebent beliktų pasiduoti į Šiaurės ašigalį ar sukurti teatrą ant dreifuojančio ledkalnio. Šiaurė turi nepaprastą galią vilioti. Keliautojai ir atradėjai šliauždavo į ją vien tam, kad įsmeigtų vėliavą. Kristianas savo kelionę į šiaurę bandys nužymėti teatrais.

Kadangi Kristianas ne tik režisierius, bet ir dramaturgas, su pasaulinės dramaturgijos klasika jis elgiasi pakankamai laisvai. Jis ją paprasčiausiai perkuria ir tampa teksto bendraautoriu. Taip atsirado suomiškas Büchnerio-Smedso “Voicekas”, kuriame personažai kalba šiaurės Suomijos dialektu, toks pat likimas, matyt, laukia ir Čechovo. Trys Čechovo seserys nė karto neištars žodžio “Maskva”, užtat labai dažnai minės Helsinkį.

Lietuvoje tokia interpretacija gal ir kiek juokingai atrodytų. Trys seserys, svajojančios važiuoti į Vilnių? Ne, čia nėra tų atstumų, kad Vilnius taptų tikra svajone. Tačiau Suomija šiuo atžvilgiu kažkuo primena Rusiją. Didžiulės miškų platybės ir kažkur toli pietuose pulsuojantis Helsinkis.

Dalį savo trupės Kristianas rado atvažiavęs į Kajanį, kita dalis aktorių atvyko su juo iš Helsinkio. Viena tokių – šviesiaplaukė Eva. “Voiceke” ji vaidino Mariją, o “Trijose seseryse” ji bus Irina. Artėjantis išsiskyrimas su Kristianu ją, žinoma, liūdina, tačiau tai reiškia ir kitką: ji grįš į HELSINKĮ. Vaidinti Čechovo Iriną jai neturėtų būti sudėtinga. “Kajanyje nuobodu, – guodžiasi Eva, – mes esame pačiame Nieko viduryje. Greičiau į Helsinkį”.

Poliarinio rato vėžėj

Pieta gerokai vyresnė už Kristianą ir negalinti pasigirti tokiu pripažinimu Suomijoje ir Europoje. Tačiau jųdviejų likimas kažkuo panašus. Kilusi iš Rovaniemio Pieta daug metų statė spektaklius pietų Suomijos miestuose, o dabar nutarė sugrįžti į šiaurę ir daryti perversmą čia. Ji, mėgstanti eksperimentuoti, bandys keisti tradicinį miesto teatrą ir pratinti vietinę publiką prie savo teatro modelio.

Nuo Kajanio iki Rovaniemio dar apie pusė tūkstančio kilometrų. Tik Rovaniemis kiek didesnis ir gerokai garsesnis. Kai Suomija per Antrąjį pasaulinį karą nutraukė sąjungą su naciais, šie, atsitraukdami, pavertė Rovaniemį pelenais. Todėl čionykštis modernios architektūros miesto teatras kaip diena ir naktis skiriasi nuo medinio Kajanyje. Tačiau tai išorės skirtumai. Pagal turinį – viskas yra atvirkščiai.

Turistams Rovaniemis pristatomas kaip Laplandijos sostinė, tačiau išties Laplandija, ko gero, čia tik prasideda. Tačiau Rovaniemyje yra keletas dalykų, kuriais galima suvilioti turistus: poliarinis ratas ir Kalėdų Senelio parkas. Tiesa, poliarinio rato nei pamatysi, nei pačiupinėsi, gali nebent nusifotografuoti ties jį žyminčia iškaba. O štai Kalėdų Senelis dirba ištisus metus.

Rovaniemyje gyvena Pietos tėvai, ji pati kol kas įsikūrė vasarnamyje iš rąstų, prie ežero už šešiasdešimties kilometrų nuo miesto. Kai Pieta sudaužė savo japonišką automobilį, tėvas patarė jai įsigyti rusišką ladą. Jo manymu, šiaurės sąlygomis tai geriausias automobilis, be to, sugedusią ladą jis pats gali suremontuoti. Ir dabar Pieta turi seną ketvirtuką. Veždama juo mane į savo tėvų namus kelis kartus užstrigo sankryžoje, negalėdama perjungti pavaros. Teko jai padėti, prisiminus savąją patirtį su žiguliais. Panaudojau šiek tiek jėgos ir pavarų perjungimo svirtis pasidavė. Matyt, sovietinė technika bemat pažino buvusio saviškio ranką.

Pensininkai Pietos tėvai iš pradžių tvirtino, kad esu pirmas jų gyvenime sutiktas lietuvis, bet paskui prisiminė, kad per Antrąjį pasaulinį karą vieną lietuvį darbams čia buvo atvežę naciai. Tad aš jų akiratyje – antras apskritai ir pirmas savo noru. Senukai gyvena nedideliame nuosavame name Rovaniemio pakraštyje. Žiemą prižiūri dar ir kaimynų pensininkų namą, nes šie šaltuoju metų laiku gyvena Ispanijoje. Buvo ir patys nuvažiavę pas juos paviešėti. Pabuvo keletą savaičių ir grįžo taip ir nesusižavėję šilta ispaniška žiema. “Nei paslidinėsi, nei žuvį po ledu pagaudysi, – piktinosi Pietos tėvas. – Ką ten veikti?”

Pietos tėvas apskritai tvirtina, kad Europoje beliko tik vasara ir žiema. O tarpuose – bjaurus oras. Rovaniemyje visi metų laikai “konkretūs”. Kai temperatūra nusileidžia žemiau nulio, jis žino, kad atėjo žiema, teks šilčiau apsirengti. Kai vėl pakyla virš nulio – pavasaris. Rovaniemyje nebūna poliarinės nakties, tačiau trumpiausiomis dienomis saulė pasirodo vos keletą valandų. Nemažai žmonių kenčia dėl šviesos stygiaus, naudoja dienos šviesos lempas, antraip gresia depresija arba nutukimas. Negaudamas pakankamai energijos iš saulės žmogus bando jos pasiimti iš maisto ir tuomet tampa besotis. Tiesa, nei Pietos, nei jos tėvų ši problema nekankina.

Tačiau jie pastebi pokyčius gamtoje, kurie jiems kelia nerimą daug labiau nei žiemą šioms platumoms natūralus saulės stygius. Jau kelintą vasarą Laplandijos miškuose beveik nebėra uodų. Pieta nekenčia uodų, tačiau nebus uodų, nebus uogų, paukščių ir taip subyrės visa grandinė. Anksčiau žiemos Rovaniemyje dažniausiai būdavo giedros, o dabar daug daugiau debesuotų dienų. Didžiulį paketą, kurį Pieta nusipirko parduotuvėje ir paprašė padėti jai nunešti iki “Lados” bagažinės, iš pradžių palaikiau šunų ėdalu. Pasirodo, ne. Iš tiesų, sausas maistas, tik ne šunims, o paukščiams. Maitinti žiemą laukinius paukščius šiaurėje, pasirodo, taip pat natūralu kaip kas vakarą pagirdyti katę. Nepalesinsi vieną dieną – ir prapuls. Išskris ieškoti maisto kitur, nusilps, sušals ir po paukščių. Tokia realybė gyvenant nei už, nei prieš, o, galima sakyti, tiesiog poliarinio rato vėžėj.

Gryno oro turizmas

Dar būdamas Helsinkyje girdėjau, kad Rovaniemyje galima paragauti skaniausiai Suomijoje paruoštos elnienos. Ir ką gi, pasaulis mažas: šio nedidelio restoranėlio savininkė – Pietos pusseserė Kreta. Devyniasdešimt procentų jos restorano lankytojų – turistai. Kai paklausiau, ko jie čia atvažiuoja, moteris man negalėjo tiksliai atsakyti. Galbūt simbolinė poliarinio rato vieta traukia, gal Kalėdų Senelio parkas, gal šiaurės pašvaistės ar galimybė paslidinėti. Daugiausia jų čia suplūsta būtent žiemą. Tačiau kiti, ypač japonai iš Tokijo ir kitų didžiųjų miestų, mėgsta atvažiuoti ir vasarą. Jiems čia patinka tiesiog pabūti tyloje. Vaikštinėja, kvėpuoja, geria iš upės vandenį. Šiaurė dar vis gali pasiūlyti tai, kas didmiesčiuose jau seniai tapę deficitu. Giliai įkvepi, užsigeri upe ir tu jau apsvaigęs. Visai tikėtina, kad ateityje Rovaniemis dar labiau suklestės. Kai atsiras nauja turizmo atmaina – gryno oro turizmas.

Kretai restoranėlio visai pakako, kad galėtų prasimaitinti, tačiau verslo planus pakoregavo jos paauglės dukters pomėgis jodinėti. Mergina pasirodė esanti tokia gabi jojikė, kad sužavėtas jojimo treneris ėmė rimtai kalbėti apie būsimus medalius ir šviesią jojikės ateitį. Tačiau su viena sąlyga: kad mergaitė toliau tobulėtų, jai reikalingas geras ir, svarbiausia, nuosavas žirgas. Nors ir galėdama pasiūlyti geriausiai paruoštą elnieną Suomijoje, Kreta negalėjo net pasvajoti apie tokį brangų pirkinį kaip sportinis žirgas. Ir tuomet ji rado kitą išeitį: paėmė iš banko kreditą ir įsigijo visą žirgyną.

Dabar ji turi du labai skirtingus verslus: vieną – švarų, kvepiantį elnių mėsa, su baltomis staltiesėmis padengtais stalais, kitą – su arklių mėšlo kvapu. Tačiau pastaroji investicija pasirodė nepaprastai vykusi: Kretos žirgais mielai jodinėja ir atvykę turistai, ir vietiniai Rovaniemio suomiai. Žirgyne iš viso dvidešimt penki žirgai, septyniolika iš jų – Kretos, o likusius aštuonis ji tik prižiūri. Ir visi žirgai skirtingos kilmės, kone po vieną iš kiekvienos Europos Sąjungos valstybės.

O tas vienintelis, dėl kurio teko įsigyti visą žirgyną, ramiai sau ganosi apsnigtoje ganykloje, leidžia garus iš burnos ir net neįtaria, koks jis svarbus. Ir vardas jo atitinkantis Rovaniemio dvasią – Poliaris.