Mano Skandinavija (III)

Skaitydamas “Laterna magica”, autobiografinę Ingmaro Bergmano knygą, vienoje vietoje kiek suglumau. 1944 metais dvidešimt šešerių Ingmaras Bergmanas gauna pasiūlymą sukurti pirmąjį savo vaidybinį filmą. Viskas atrodytų kuo puikiausiai, jei ne toji data – 1944-ieji. Yra ypatingų vietų bei datų, kurios niekaip nelimpa prie tam tikrų žodžių ir veiksmų. O nuo kitų veiksmų, priešingai, yra neatsiejamos.

Kartą skaičiau apie vieną lietuvių didiką iš Sapiegų dinastijos. Jis mirė Černobylyje ir man atrodė, kad net tada, aštuonioliktajame amžiuje, jo mirties priežastis galėjusi būti radiacija.

Aštuonioliktojo amžiaus Černobylis ir 1944-ųjų Švedija susiję tuo, kad abiejuose šiuose junginiuose yra po vieną dėmenį, kuris mūsų sąmonėje paženklintas kaip košmaras. Sapiegos atveju tai – vieta, Bergmano atveju – laikas. Štai kodėl man pasirodė kone šventvagiška 1944-aisiais apimtam kūrybinių kančių sėdėti prie scenarijaus ir dailinti būsimo filmo dialogus. Europoje vis dar karas, kruviniausi mūšiai, konclageriai, o Bergmanas kuria filmą. Ir visa Švedija kuria, dirba, gyvena.

Tuo metu, kai Europa žudėsi ir sproginėjo, Švedija sugebėjo išsaugoti neutralitetą, ji vienintelė prie Baltijos jūros nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare ir nebuvo okupuota.

Tačiau stovėti gaisro viduryje aukštai pakelta galva nėra paprasta. Turi arba gesinti jį, rizikuodamas sudegti, arba parūpinti padegėjams degtukų. Ir anas švedų neutralitetas, ko gero, istorijos vadovėliuose nebus įrašytas kaip valstybinio išdidumo pavyzdys. Švedija lankstėsi Hitlerio Vokietijai. Vėliau nusilenkė nugalėtojams – Sovietų Sąjungai – grąžindama Stalinui karo pabėgėlius iš buvusių Baltijos valstybių. Tad žvelgdamas iš šono galėjai teigti: Švedija nuodėminga. Bet būdamas švedas ir žvelgdamas į ją iš vidaus tuo metu turbūt turėjai dėkoti Dievui ir likimui, kad parinko tavo gyvenimui būtent šitą šalį.

Prispaustas sijonas ir nukirsta ranka

Šiandien Švedijoje mažai kalbama apie Antrąjį pasaulinį karą. Daug daugiau gali išgirsti apie jį, tarkim, Norvegijoje. Tačiau daugiausia apie dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės karus turi ką pasakyti suomiai.

Apskritai Suomija – vienintelė Skandinavijos valstybė, kurios priklausymas šiam regionui labiau istorinis ir politinis. Tautinio giminingumo požiūriu ji veikiau įvaikinta, netikra, nors ir visateisė dukra.

Mes, lietuviai, visuomet linkę kalbėti apie Suomiją kaip apie šalį, turėjusią tuos pačius istorinius šansus, tik, priešingai nei mes, jais pasinaudojusią. Iš tiesų istorinių paralelių esama nemažai. Tuo metu, kai Lietuvoje vyko polonizacija ir lietuvių tauta stovėjo prie visiško sulenkėjimo slenksčio, suomiai buvo patekę į kultūrinę švedų priklausomybę. Lygiai taip pat nyko suomių kalba ir gyventojai suomiškas pavardes skubėjo keistis į švediškas. Devynioliktajame amžiuje tautinis atgimimas vyko ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje. Tiesa, Suomija Rusijos imperijoje buvo privilegijuota provincija ir suomių kalbos atgimimas, priešingai nei Lietuvoje lietuvių kalbos, čia nebuvo slopinamas. Šitaip caro valdžia tikėjosi sumažinti švedų įtaką regione, o kartu ir pavojų, kad Suomija kada nors atskils nuo Rusijos ir vėl taps Švedijos dalimi.

Nei 1831, nei 1863 metų lenkų ir lietuvių sukilimai neužkrėtė Suomijos. Priešingai, suomiai netgi ypatingai pasižymėjo juos malšindami ir už tai iš caro gavo dar daugiau privilegijų. Ir šiandien Suomija, atrodo, pernelyg neišgyvena dėl buvusio savo statuso devynioliktojo amžiaus Rusijos imperijoje. To patvirtinimas – paminklas carui Aleksandrui II kone garbingiausioje Helsinkio vietoje, Senato aikštėje priešais Katedrą.

Kiek kitaip klostėsi Suomijos ir Sovietų Sąjungos santykiai dvidešimtajame amžiuje. Nepriklausomybę suomiai paskelbė 1917 metais, keliais mėnesiais aplenkdami lietuvius. Tačiau vėlesnėje Suomijos istorijoje yra puslapis, kurį mes, lietuviai, sėkmingai pravertėme. Pilietinis karas. Baltųjų ir raudonųjų karas, kuriame žuvo daugybė suomių ir kuris ilgiems dešimtmečiams supriešino šią tautą. Baltieji laimėjo, tačiau kartais dar ir dabar dviem suomiams susitikus yra nemaža tikimybė, kad vienas jų galiausiai paklaus: “Kieno pusėje buvo tavo senelis?”

Bet turbūt didžiausią pagarbą kelia Suomijos pasipriešinimas Sovietų Sąjungai Žiemos kare, prasidėjusiame 1939 metų vėlyvą rudenį ir pasibaigusiame 1940-ųjų pavasarį. Štai čia ji nuolat lietuviams iškyla kaip gyvas priekaištas ir pavyzdys. Jie sugebėjo, o mes net nepabandėme. Kitaip tariant, suomiai nesutiko su Maskvos iškeltomis sąlygomis, nekapituliavo be kovos ir galbūt kaip tik tai juos išgelbėjo nuo penkiasdešimties metų sovietmečio.

Visuose ankstesniuose karuose tuos Rusijos priešus, kurių neįveikdavo armija, galiausiai vis tiek palauždavo nepakeliama rusiška žiema. Žiemos kare atsitiko priešingai. Rusai susidūrė su mažu, tačiau dar labiau prie šalčio pratusiu priešu. Galima sakyti, tai buvo pirmas karas, kuriame sniegas, speigas ir šaltis atsidūrė ne rusų pusėje. Carlo Gustafo Mannerheimo ir kitų karo vadų sumanumas padėjo suomiams atsilaikyti pietuose, o šiaurės žiema ir sunkiai išbrendami miškai apsaugojo tūkstančio kilometrų rytinę sieną su Rusija.

Suomija šį karą galiausiai pralaimėjo, neteko Vyborgo, tuomet trečio pagal dydį savojo miesto, ir nemenkos teritorijos šiaurėje su išėjimu prie Barenco jūros. Prieškarinė Suomija Europos žemėlapyje atrodė kaip mergina su ilgu, pūstu sijonu, iškėlusi į viršų abi rankas. Karas su Maskva jai nurėžė kairį sijono kampą su Ladogos ežero pakrante ir kairę ranką, siekiančią Barenco jūros.

Per Antrąjį pasaulinį karą nacistinės Vokietijos sąjungininke Suomija tapo daugiau dėl teritorinių nesutarimų su Maskva, o ne ideologinio bendrumo su Berlynu. Tiesiog pasinaudojusi aplinkybėmis ji bandė atsiimti iš Sovietų Sąjungos nukirstą ranką ir prispaustą sijono kraštą. Kai kare įvyko lūžis, Suomijai nieko kito nebeliko, tik apsisukti ir įstoti į antihitlerinę koaliciją. Todėl jei pagyvenęs britas, prancūzas ar amerikietis sako dalyvavęs Antrajame pasauliniame kare, visiems aišku, su kuo jis kariavo. Jei tai sako pagyvenęs suomis, prašykite, kad patikslintų.

“Perkele”, arba Švedų ir suomių santykiai

Kai suomių klausdavau, ar jie nesijaučia gyvenantys Europos pakraštyje, juokaudami atsakydavo: “Jokių problemų, juk mes turime “Nokia”. Tačiau ilgiau bendraudamas vis dėlto pastebėdavau, kad į suomių Europos sąvoką pati Suomija patenka ne visada.

Kartą Helsinkyje po “Q” teatro spektaklio jauna garso dizainerė bare laistydama pirmąjį profesinį krikštą dalijosi įspūdžiais apie savo keliones. “Kai aš važiuoju į Europa…” – pradėdavo ji. Arba: “Kai aš būnu Europoje…” Paklausiau, o kurgi tuomet tos jos sąmonės ar pasąmonės nubrėžtos Europos ribos? Ji susimąstė. Estija, Latvija, Lietuva? Ne, tai jokiu būdu ne Europa. Tai Baltijos šalys. Lenkija? Galbūt. Vokietija – šimtaprocentinė Europa. Netgi Danija – jau Europa. O Švedija – ne. Švedija yra tiesiog Švedija.

Į švedus suomių požiūris ypatingas. Net sunku jį įvardyti. Priešiškas – per stipriai pasakyta. Broliškas – nesu tikras. Visos tautos turi senų sąskaitų su savo kaimynais ir tai šiuolaikinėje visuomenėje virtę įvairių stereotipų ir anekdotų kūrimu. Tarkim, šitaip bendrauja švedai ir norvegai – traukia vieni kitus per dantį. Tačiau Suomijos požiūris į Švediją – dvilypis. Vien tas faktas, kad Suomijoje yra dvi valstybinės kalbos – suomių ir švedų, nors pastarieji čia sudaro tik šešis procentus šalies gyventojų, kelia pagarbą. Atrodytų, ne kiekviena tauta gali pasigirti tokia tolerancija kaimynų tautinei mažumai. Tiesa, Suomija šešis šimtmečius buvo Švedijos dalimi, taip pat ir Suomijos švedai, daugiausia išsimėtę po Botnijos ir Suomijos įlankos pakrantę bei Alandų salas, čia gyveno daugybę amžių. Todėl, viena vertus, toji valstybinė dvikalbystė lyg ir atrodo natūrali. Kita vertus, kai Suomijos modelį pritaikai Lietuvai ir įsivaizduoji, kad po kelio ženklu “Vilnius” būtų parašyta ir “Wilno”, o po “Kaunu” – dar ir “Kowno”, tampa truputį nejauku.

Tačiau greta valstybinės supertolerancijos egzistuoja neoficiali nuomonė ir jausmai. “Švedai arogantiški”, “švedai pasipūtę” – teko išgirsti Suomijoje. “Švedai geria tiek pat kiek ir suomiai, tik suomis apsivemia prie stalo, o švedas, sukaupęs paskutines jėgas, atsistoja ir išropoja elegantiškai, su daina. Turinys tas pats, skiriasi tik estetika”. Yra čia ir saviironijos ir netgi kažkokio kaimietiškumo. “Švedas, norėdamas nusikeikti, sakys neišraiškingą “jevlia”, o suomis trenks kumščiu per stalą, grėsmingai ištardamas “perkele”. “Perkele, perkele”, – keletą kartų man tai pademonstravo vieno Helsinkio teatro aktorė taip, kad vos nesutrupino stalo. Turėjau pripažinti: įspūdinga.

Suomiai kalba apie švedus panašiai, kaip sodžiaus žmogus atsiliepia apie išsipusčiusią miestietę. Juk švedai daugelį šimtmečių sudarė Suomijos elitą, kol galų gale užsilikusius suomių savitumo likučius teko ištraukti iš dar nespėjusio nutautėti kaimo. Ar ne toks pat požiūris buvo ir kartais tebėra į lenkus Lietuvoje. Juk vien žodis “šlėkta”, dabar reiškiantis pašaipų lenko apibūdinimą, anksčiau reiškė šalies elitui priklausiusį asmenį. Ir suomiai, ir mes išgyvenome tą pačią svetimos kultūros invaziją, kuri vos nesibaigė tiek jų, tiek mūsų sunaikinimu. Ir abidvi šios tautos, restauruotos iš kaimiškų resursų, tebevertina buvusius kultūrinius okupantus ne tautiniu, o daugiau kaimo ir miesto, valstiečio ir pono priešpriešos principu.

Nuo “tikrųjų” skandinavų suomiai skiriasi ir išoriškai. Viena lietuvaitė kartą man prasitarė, kad jai visi švedai ir norvegai atrodo, lyg būtų vieno tėvo. Girdėjau ir lietuvių vyrų atsiliepimą apie skandinavų moteris: “didžiaveidės”. Žinoma, tokie apibendrinimai tėra naujų stereotipų kūrimas. Netgi tai, kad visi skandinavai yra blondinai, šiandien daugiau turbūt mitas nei faktas. Lietuvoje arba Lenkijoje šviesiaplaukių merginų, ko gero, net daugiau. O, tarkim, Švedijos arba Norvegijos šiaurėje šviesių plaukų apskritai tenka su žiburiu paieškoti. Patys skandinavai tai aiškina savo sena jūreivystės tradicija. Tai Viduržemio jūros tautų jūreiviai ispanai ir portugalai, plaukdavę į šiaurės vandenis, pakoregavo skandinavų genofondą. Lygiai kaip ir vikingų vyrai Viduržemio jūros pakrantėse yra pasėję blondinų.

Ir vis dėlto turbūt galima kalbėti apie skandinaviškos išorės bendrumus, tą nematomą veido raumenėlį, raukšlę ar išraišką, iš kurios neretai atpažįsti, kad šis žmogus skandinavas. Tuo tarpu suomių išorė skiriasi. Skiriasi ir charakteris. Bendrauti su suomiais man pasirodė lengviausia. Distancija, kuri paprastai skiria skirtingų mentalitetų ir tradicijų žmones, čia būdavo įveikiama gerokai greičiau nei kitur.

Gyvi lagaminai iš Suomijos

Tiesą, patys pirmieji mano sutikti suomiai padarė nekokį įspūdį. Tai atsitiko bene prieš dvidešimt metų tuometiniame Leningrade. Medikų iš Molėtų ir jų šeimų narių ekskursija, atvykusi aplankyti šio Rusijos miesto, per klaidą buvo apgyvendinta tuo laiku viename prašmatniausių Leningrado viešbučių “Pribaltijskaja”. Paskui mūsų seną LAZ’ą į viešbučio aikštelę įriedėjo prabangus vakarietiškas autobusas su suomiškais numeriais. Tuomet man buvo dešimt metų ir, žinoma, aš smalsiai apžiūrinėdavau kiekvieną gyvenime sutiktą užsienietį. Atsidarius durims iš autobuso pradėjo kristi visiškai girti paaugliai. Neperdedu. Jie krito žemyn kaip lagaminai, vienas ant kito, o atsikėlę kone keturiomis nuropodavo likusį nedidelį atstumą iki viešbučio durų.

Alkoholizmo problema Suomijoje, žinoma, egzistuoja. Taip pat ji egzistuoja ir Švedijoje, Norvegijoje, Estijoje, Latvijoje ar Lietuvoje. Tai šiaurės šalys su ilgomis depresiją skleidžiančiomis žiemomis ir trumpomis šviesos stokojančiomis dienomis. Alkoholis tokiu metu tampa trumpiausiu keliu į laikiną šviesą. Todėl šių šalių vyriausybės įvairiais draudimais, apribojimais ir bandymu išlaikyti alkoholio monopolį, o kartu ir aukštas alkoholio kainas su šia liga nuolat kovojo ir tebekovoja. Tuo metu kai Motiejus Valančius devynioliktajame amžiuje tik pradėjo skleisti abstinencijos idėjas Lietuvoje, Skandinavijoje jau senokai valstybiniu lygmeniu bandyta sutramdyti girtuoklius. Tačiau visos šios ilgus šimtmečius vykdytos antialkoholinės politikos rezultatas nebent yra tas, kad žmonės Skandinavijoje šiandien vis rečiau mėgaujasi stipriaisiais gėrimais ir vis dažniau – alumi.

Esu iš tų žmonių, kurie retokai išeina į barus, tačiau išėjus naktis pasirodo pernelyg trumpa. Dažniausiai paryčiais pristingu kompanijos. Nejaukiai jausdavausi ir Vakarų Europos šalyse, kur žmonės pratę mėgautis alkoholiu neskubėdami, lėtai siurbčiodami ir skanaudami. Kol vakariečiai baigia pirmą bokalą, aš jau dairausi trečio. Ir gaunu kaltai žvelgti jiems į akis, o kartais net pasiteisinti, kad neturiu priklausomybės alkoholiui, tiesiog visi pas mus geria greitai. Bet Suomijoje viskas kitaip. Per suomių vakarėlius aš vienas pirmųjų pakildavau eiti namo. Ir netgi suomės moterys alaus bokalą ištuštindavo dvigubai greičiau už mane.

Tai mane ramino labiau net už patį alų. Vadinasi, aš normalus. Normalus šiaurietis, tamsiais žiemos vakarais besistengiantis kuo greičiau apšviesti save iš vidaus.