Mano Skandinavija (II)

Pirmieji skandinavai į Baltijos šalis kėlėsi degustuoti vietinės degtinės ir moterų, tuo tarpu lietuviai, kaip ir dera tradicinei sampratai apie mus, pirmiausia važiavo išbandyti skandinaviškos žemės.

Ir aš buvau tarp tų pirmųjų uždarbiautojų Švedijos žemės ūkyje. Galiu dabar girtis neblogai pažinęs du Švedijos sluoksnius: kultūrinį ir agrikultūrinį. Apie kultūrinį vėliau, o štai agrikultūrinis man, tuometiniam studentui, davė ne vieną gyvenimo pamoką ir leido pažinti ne tik švedą kaimietį, bet ir save patį.

Lietuviškos aistros Švedijos traktoriuje

Tai buvo prieš dešimt metų ir Švedijos darbo vizą tuomet išties galėjai vadinti deficitu. Man teko darbuotis Elande, siauroje, palei rytinį Švedijos krantą nusidriekusioje lygumų saloje. Dabar galiu pasakyti, kad darbo sąlygos buvo kone vergiškos, per keletą mėnesių netekdavau dešimties ir daugiau kilogramų svorio. Tačiau tokias jas darė ne švedų ūkininkai, o mes patys, nagais ir dantimis įsikibę į darbą ir pasiryžę dirbti po dvidešimt keturias valandas per parą. Atlyginimas dažnai priklausydavo nuo darbo tempo, o aš nebuvau iš pačių greičiausių, todėl uždirbdavau apie tūkstantį dolerių per mėnesį. Tačiau ir ši suma tuometiniam eiliniam lietuviui buvo didžiuliai pinigai. Įstojus į Filologijos fakultetą mano rankos, matyt, jau buvo nusiteikusios likusį gyvenimą praleisti prie popierių. O jei išsitepti – nebent rašalu. Todėl šitoks staigus pasikeitimas kiekvienų metų birželio pabaigoje jas gerokai išmušdavo iš pusiausvyros. Važiuodavau ten iškart po vasaros sesijos, kad spėčiau į patį braškių sezono įkarštį. Sunkus fizinis darbas būdavo didžiulė atgaiva nuo mokslų išvargusioms smegenims, tačiau tuo pat metu baisus netikėtumas prie fizinio darbo nepratusiam kūnui. Dirbome patį įvairiausią darbą: rinkome braškes, ravėjome, vėliau prasidėdavo agurkų, svogūnų, kopūstų derliaus nurinkimas, braškių daigų ruošimas. Vairavau naujutėlius amerikietiškus traktorius ir netgi buvau pradėjęs skaičiuoti, kiek tokių traktorių galėčiau įsigyti gavęs Nobelio premiją. Buvau išsirinkęs širdies damą, jauną blondinę švedaitę, matytą vien akies krašteliu. Nugirdau, kad ji studijuoja filologiją Geteborge, o prie jos vasarnamio kasdien matydavau sportinę “Opel Tigra”. Septintą ryto važiuodamas traktoriumi pro jos namus visu garsu užleisdavau kompaktinį grotuvą ir stipriau nuspausdavau akseleratoriaus pedalą, šitaip priversdamas savo traktorių staigiai šoktelėti į priekį ir parklupdydamas priekaboje į agurkų lauką vežamus tėvynainius.

Švedija išties tuo metu man atrodė kitas pasaulis, nieko bendra neturintis su manimi. Pasaulis, iš kurio buvo galima išplėšti vieną kitą tūkstantį švediškų kronų ir jas išsikeitus į dolerius turtingam grįžti namo. Tuo metu švedai ūkininkai ar tiesiog švedai kaimiečiai man atrodydavo pasipūtę, žvelgiantys į mus iš aukšto. Bet kaip kitaip jie turėjo žiūrėti į pigią darbo jėgą, atvažiuojančią čia iš Rytų. Mes reikalaudavome, kad mūsų ūkininkas duotų mums darbo. Kai jo ūkyje baigdavosi darbai, “prievartaudavome” visą likusį kaimą. Ir tie, kurių minkštesnė širdis, eidavo aplink savo sodybą, sukdami galvą, kokiu čia menku darbeliu nudžiuginus vargšą lietuvį. Daugelis kaimo gyventojų buvo miestiečiai, atvažiuodavę čia vasaros atostogų, todėl nudažyti namą, nupjauti veją ar sukrauti akmenų tvorą jiems patiems būdavo didelė pramoga. Ir kartais jie tą pramogą atiduodavo mums ir mes tai atlikę kaip darbą gaudavome keletą šimtų kronų.

Didžiausias posovietinės sąžinės, įpratusios darbe vogti viską, kas padėta ne vietoje, išbandymas buvo valandiniai darbai. Išeidavai į braškių ar runkelių lauką, kurio galo nematyti, ir ravėdavai pats sau vienas, niekieno nekontroliuojamas, pats nustatydamas parūkymo pertraukėles ir darbo dienos pabaigą. Paskui tik atnešdavai ūkininkui išdirbtų valandų skaičių. Ir šis nieko neklausdamas atskaičiuodavo tau priklausančias kronas. Pagunda prisirašyti vieną ar dvi papildomas darbo valandas, o, viską sudėjus, gal ir vieną ar dvi papildomas darbo dienas buvo milžiniška. Ir kiekvieną kartą suvaldęs savyje šį sunkiai numaldomą norą tu šiek tiek iš sovietinio žmogaus pasistūmėdavai link skandinavo.

Žąsų medžioklė balkone

Aš tik dabar pradedu susimąstyti, o kaipgi tas Švedijos kaimas Elando saloje žiūrėjo į mus. Žinoma, vieninteliam stambiam ūkininkui šiame kaime buvome didžiulė paspirtis ir galimybė padidinti savo ūkio galingumą. Tačiau kitiems, o ypač vasarotojams, atvykusiems iš miesto?..

Kiekvieną rytą prieš šešias išeidavome į savo laukus, tempdami paskui vežimėlius, kuriais vėliau tarplysvėmis buvo stumdoma braškių dėžė. Po pusiaudienio nusivarę nuo kojų grįždavome atgal ir mūsų vežimėliai bejėgiškai tempiami paskui keldavo didžiulį triukšmą. Ir visa tai vykdavo asfaltuotose jaukaus, sutvarkyto kaimo gatvelėse, tarp puikių medinių namų, papuoštų mėlynomis vėliavomis su geltonais kryžiais.

Turbūt atrodėme beviltiškai. Kaip karo belaisviai. Tačiau ne visiems. Vienas žmogus ilgais žiemos vakarais nekantriai laukdavo, kada prasidės braškių sezonas ir į jo kaimynystę atsibelsime mes. Josta. Vyras, per šeimos tragediją netekęs žmonos ir dviejų vaikų. Kartais ryte pabusdavau nuo staiga nuaidėjusių šūvių. Išeidavau iš savo namuko ir pamatydavau Jostą stovintį balkone su kavos puodeliu ir šautuvu. Pamatęs mane jis šyptelėdavo, nugerdavo gurkšnį kavos ir, nusitaikęs į dangų, pildavo vėl. Ir tiesiai į jo gėlių darželį krisdavo laukinė žąsis. Tiesiog ne Josta, o švediškasis Miunhausenas.

Jis pirmasis įkišo man ir švedišką delikatesą “siurstriomingą” arba, kitaip tariant, konservuotas pūdytas strimeles. Atidarius konservų dėžutę tikro šūdo kvapas pasklido taip plačiai, kad apie jokią mintį valgyti šį produktą negalėjo būti nė kalbos. Bet susilažinęs už dvidešimt kronų suvalgiau. Tiesiog paėmiau tą supuvusią žuvytę už uodegos, pagalvojau, kad už dvidešimt kronų turėčiau ravėti geras keturiasdešimt minučių, spiginant saulei ir geliant nugarą. Tai padėjo įsikišti ją į burną ir praryti. Vėliau, kai kiti švedai mane išmokė viso “siurstriomingo” valgymo ritualo su šiaurietiška paplotėlių duona, svogūnais ir degtine, tikrai pamėgau šitą šlykštynę. Ir netgi dabar stengiuosi atsivežti šios nepigiai kainuojančios smarvės kaskart, kai grįžtu iš Švedijos į namus. Bet tada aš tiesiog buvau paprastas braškiautojas, už pinigus sutikęs praryti puvėsį.

Ir po viso to mes stebėjomės, kodėl mūsų negerbia ar žiūri į mus iš aukšto. Už ką gi gerbti? Mes buvome gyvuliai. Cirko žvėrys, už dvidešimt kronų galintys atlikti bet kokį numerį. Suvalgyti pūdytą žuvį arba pagauti pašautą iš dangaus krentančią žąsį ir čia pat nupešti jai plunksnas. Žinoma, tai buvo tik žaidimas, nieko daugiau. Bet juk mes jį žaidėme dėl pinigų.

Baisiausias lūžis mano sąmonėje įvyko vieną popietę, kai ūkininko sūnus Kristianas purškė vandeniu savo tėvo darbininkus: lenkus ir lietuvius. Jis žaidė, o per dieną laukuose nusiplūkę pusamžiai vyrai ir moterys spiegdami bėgo nuo jo purslų, ničnieko jam nesakydami. Galiausiai vienas lenkas pagavo Kristianą ir gerokai įkrėtė jam į subinę. Ir mane apėmė siaubas. Kristianas žliumbdamas nubėgo skųstis tėvams, o aš jau projektavau visų mūsų nelinksmą ateitį. Dabar mus nubaus – tokia buvo esminė mano mintis. Dabar mus išplaks.

Kitaip sakant, aš buvau pasidaręs vergu šalyje, kurioje kone labiausiai pasaulyje gerbiamos žmogaus teisės ir socialinis teisingumas. Aš pats save buvau įvaręs į šią vergiją. Tai buvo dvasinė, asmeninė mano vergija, nieko bendro neturėjusi su Švedijos realybe.

Ir vis dėlto kai šiandien prisimenu tas keturias studentiškas vasaras, praleistas viename Elando salos ūkyje, vien tik nostalgiškai šypsausi. Visi mes, ir lenkai, ir lietuviai, tuomet svajojome, kaip po dešimties metų grįšime čia su baltais mersedesais. Tiesiog suvažiuosime, kad pasveikintume Ulfą, buvusį savo ūkininką, ir Jostą, buvusį savo draugą. Ir įsikursime štai ten paplūdimyje už kilometro, kur mūsų katalikiškus žvilgsnius prikaustydavo švedės nuogomis krūtinėmis. Išsinuomosime medinį namuką. Raižysime burlentėmis Kalmaro sąsiaurį. Ir eisime vakarais į buvusį savo kaimą nusipirkti braškių.

Mes svajojome pasipuikuoti, svajojome, kad kada nors mūsų visų gyvenimai pasivys šį eilinį Švedijos kaimą. Bent jau aš vėliau į jį nebuvau užsukęs. Bet užsuksiu. Tik gal dar po dešimties metų.

Jei jūros turėtų sostines

Taip jau atsitiko, kad agrikultūrinę Švediją Elande po kelerių metų iškeičiau į kultūrinę Švediją Gotlande. Dabar jau atvažiuodavau čia kaip rašytojas, nebe žemdirbys, tad ir pats jaučiausi daug tvirčiau, ir švedai atrodė visai kitokie, ir pati Švedija svetingesnė. Į Visbį, Gotlando sostinę, lietuvių rašytojai neblogai pramynę kelią. Vos tik prieš dešimt metų čia buvo atidarytas Baltijos rašytojų ir vertėjų centras, retais mėnesiais jame nebūdavo bent vieno mūsiškio. Ir nors tokių centrų yra po keletą kiekvienoje Skandinavijos šalyje, šis iškart pelnė didžiausią šlovę ir mūsų literatų dėmesį.

Pirmą kartą nuvykęs į Visbį negalėjau atsikratyti minties, kad gyvenu filmo dekoracijoje. Ir dargi animacinio. Maži, pasakiški mediniai ir plytiniai namukai, išlikę iš septyniolikto, šešiolikto amžiaus, kitų langai ir durys bebaigią susmigti į žemę, siauros gatvelės, beveik visa išlikusi akmeninė miesto gynybinė siena, septyniolikto amžiaus katedra ir keliolika sveikų ar apgriautų akmeninių bažnyčių. Prie viso to pridėjus įspūdingą vaizdą į jūrą pro kambario langą ir kiekvieną rytą tave žadinantį Visbio katedros varpų koncertą, belikdavo klausti savęs, ar išties šitaip būna. Man atrodė, kad žmonės čia paprasčiausiai vaidina, jog gyvena, apsimeta, jog turi rūpesčių, vairuoja automobilius. Visa tai tėra surežisuota apgaulė. Paskui pripratau. Ėmiau nebepastebėti tų miniatiūrinių gatvelių, kaskart išeidavau pro gynybinę sieną tarsi pro įprastą miesto tarpuvartę, piktinausi turistais ir ypač tais pasipūtusiais iš Stokholmo, kurie naktimis čia kelia didžiausią triukšmą. Žodžiu, nustojau manyti, kad šis pasakų miestas tėra dekoracija, ir pradėjau jame gyventi.

Apskritai Visbis ir visas Gotlandas kadaise buvo nepaprastai svarbi interesų susikirtimo vieta Baltijos jūroje. Užtenka tik įsižiūrėti į jo padėtį žemėlapyje, kaip jis patogiai įsitaisęs pačiame Baltijos jūros viduryje, ir tuomet nebelieka klausimų, kas ir kokiu tikslu į jį kėsinosi. O kėsinosi ir danai, ir kryžiuočiai, ir piratai, kol galiausiai jis atiteko švedams.

Viduramžiais Visbis buvo pagrindinis Baltijos jūros prekybos centras, o Vakarų lietuviams visbiečiai reiškė ne tik Visbio gyventojus, bet ir pirklius apskritai. Ir nors šiandien jūros vėjai niekur nenunešė Gotlando salos ir ji išlieka pati artimiausia Lietuvai skandinaviška žemė, kelias į ją iš Lietuvos gana komplikuotas. Tiems, kuriems skrydis į Visbį persėdant Stokholme vis dar yra per brangus, tenka apsukti didžiulį ratą, kol keltas iš Niuneshamno atplukdo į Visbį. Tokia kelionė užtrunka kone dvi paras ir tuomet būnant saloje net sunku patikėti, kad atstumas nuo jos iki Lietuvos – vos keli šimtai kilometrų.

Kita vertus, sala atrodo tokia trapi ir pažeidžiama, kad susimąstai, ar pradėję masiškai lankyti jos visiškai nenusiaubtume. Gotlandas kaip žaislas dideliems vaikams, mažesniems nei mokyklinio amžiaus duoti nerekomenduojama – sulaužys.

Vargu ar ši žemė gali vėl kada nors tapti centriniu Baltijos jūros turgumi. Šiandien Gotlandas labiau pretenduoja kultūriškai sujungti Baltijos šalis su Skandinavija. Jei jūros turėtų sostines, Baltijos jūros prezidentas turėtų sėdėti Visbyje. Ir mes visais savo laivais, kurių kol kas neturime, plaukiotume į Visbį tvarkyti jūrinių reikalų.

Iš tiesų yra du visiškai skirtingi Gotlandai: “sezono” ir “nesezono”. Žiemą čia gerokai juntamas žmonių stygius, o vasarą – perteklius. Žiemą atrodo, kad Visbis priklauso tau ir gal dar keliems žmonėms, o vasarą – visam švediškai kalbančiam pasauliui. Mat Gotlandas iš didžiosios prekyvietės šiandien virto pagrindine švedų vasaros poilsio vieta. Daugelis čia stengiasi įsigyti vasarnamį, jei neišgali, bent jau ką nors nuomojasi.

Švedija, nors ir turi įspūdingo ilgio jūros pakrantę, smėlėtais paplūdimiais pasigirti negali. Ne per daugiausia jų ir Gotlande. Smėlio mėgėjams reikėtų pasiduoti dar tolėliau į šiaurę. Persikelti nedideliu keltu į Forio salą, kone prilipusią prie Gotlando. Ten yra ir raukai, įspūdingo dydžio ir formų į jūrą įbridusios uolos, ir smėlėtos pakrantės, ir žemaūgiai spygliuočiai, kažkuo primenantys mūsiškės Neringos augmeniją, ir Ingmaras Bergmanas. Jis į Forio salą bėgo nuo žmonių, bėgo ieškoti vienatvės, tačiau kadangi jis yra Bergmanas, vienatvę jam sunku rasti net čia, retai gyvenamoje saloje. Atvažiavusius turistus Forio saloje dažniausiai domina kaip tik trys minėtos lankytinos vietos: pliažas, raukai ir Bergmanas. Tokie jau yra turistai. Šiaurėje jie akylai stebi horizontą, kad pamatytų Švedijos miškų pasididžiavimą – briedį. Forio saloje juos domina Švedijos kino legenda. Ir jei grįžai iš Forio, tavęs būtinai paklaus – ar matei Bergmaną? Briedį šiaurėje aš esu matęs, o Bergmano Forio saloje – ne. Šlovė turi daugybę pliusų, bet ir keletą minusų. Vienas jų – kai turistai tave gyvą įtraukia į lankytinų vietų sąrašą.