Mokytis kolektyviai gyventi, nevirstant komuna

Warrenas Karlenzigas – kompanijos Common Current (www.commoncurrent.com), rengiančios bendruosius miestų planus, atliekančios nacionalinių, regioninių, municipalinių urbanistinių projektų analizę, įkūrėjas ir prezidentas – yra bene labiausiai pripažintas darnios/tvarios architektūros ir urbanistikos specialistas JAV. Jo vadovaujamos organizacijos paslaugomis naudojasi tokios institucijos kaip Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų departamentas, Pasaulio bankas, JAV Aplinkosaugos agentūra, Baltųjų rūmų Mokslo ir technologijų tarnyba, Energetikos departamentas, Aprūpinimo būstais ir miestų plėtros departamentas, Azijos energetikos, aplinkos ir darnos institutas Seule, Korėjos žemės korporacija, Europos Sąjungos Regionų komitetas, Pekino, Gangdžou, San Francisko ir kitų pasaulio miestų savivaldybės, Davido ir Lucile’s Packardų fondas, tarptautinis ekomiestų tinklas ir kt.

Kartu su bendradarbiais Karlenzigas parengė “Šanchajaus vadovą: darnios plėtros gaires XXI amžiui” (2011), JT išleistą keliomis kalbomis, kolektyvinę monografiją “Žalesnių miestų plėtojimas” (2008), tarptautiniu mastu pagarsėjusią darnos indikatorių vertinimo studiją “Kiek žalias jūsų miestas?” (2007), daug kitų veikalų, laikomų pavyzdiniais teoriniais ir praktiniais vadovais, kaip užtikrinti miesto darną ir tvarumą.

Su Warrenu Karlenzigu, kuris, nepaisant perkrautos jo darbotvarkės, stebuklingai rado laiko šiam pašnekesiui, kalbėjomės apie tai, kas trukdo diegti tvermės ir darnos principus, aptarėme architektūros prieštaras, miestų plėtros perspektyvas.

Almantas Samalavičius: Knygoje “Kiek žalias jūsų miestas” reitingavote JAV miestus pagal 2004–2006 m. nustatytus darnos/tvarumo rodiklius. Prisipažinsiu, gana skeptiškai vertinu įvairiausio pobūdžio reitingus, kurių dauguma nustatomi iš nieko ir byloja apie nieką. Bet Jūsų studija paremta milžinišku kiekiu duomenų ir puikiai atskleidžia, kaip funkcionuoja Amerikos miestai, vertinant juos itin aktualiu darnos/tvarumo požiūriu. Ar šis tyrimas paskatino valdžią imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas tam tikras miestų darnos lygis vietiniu, nacionaliniu ar net tarptautiniu mastu?

Warren Karlenzig: Taip, mano parengta ir 2007 m. išleista knyga “Kiek žalias jūsų miestas?” (How Green is Your City? The Sustain Lane US City Rankings: New Society Publishers) turėjo nemenką atgarsį ir padarė didelį įvairiaplanį poveikį. Kad numatytume perspektyvą, iš pradžių internete 2005 m. paskelbėme reitingus penkiasdešimties JAV miestų, didžiausių pagal gyventojų skaičių, surinkę ir palyginę du tūkstančius įvairaus pobūdžio duomenų. Ši studija buvo pirmoji, kurioje pateiktas tyrimas, kaip funkcionuoja šalies miestai pagal dabar jau standartines analizės kategorijas. Atsižvelgiama į statinių, laikomų energijos taupymo ir aplinkos dizaino lyderiais (LEED) kiekį, bendruomenės sodų, fermerių turgelių skaičių, į tai, koks miesto sunaudojamos energijos iš atsinaujinančių šaltinių procentas. Statistiškai išanalizuotos ir reitinguotos tokios reliatyviai esminės kategorijos kaip mobilumo modalumas (susisiekimas dviračiais, vaikščiojimas pėsčiomis, kolektyvinė automobilių panauda, telekomunikavimas); klimato kaitai skirtos programos; bendradarbiavimą skatinančios inovacijos; darnos planavimo lygis ir skaidrumas; oro ir geriamojo vandens kokybė; atliekų rūšiavimas, perdirbimas; aprūpinimas būstais; žaliosios ekonomikos plėtra…

Ši studija paskatino miestų, ypač tų, kurie atsilieka, vadovus, varžytis tarpusavyje, kam pasiseks pagal šiuos reitingus pakilti aukštyn. Jie žengė pirmuosius žingsnius, įsteigdami municipalinius darnos pareigūnus. Pavyzdžiui, Hiustono meras Billas White’as tokį pareigūną paskyrė 2007 m., o šis pirmiausia susisiekė su manimi. Hiustonas ėmė intensyviai diegti žaliosios statybos projektus, išplėtė viešojo transporto sistemą ir dviračių nuomos tinklą, ėmėsi urbanistinės aplinkosauginės restauracijos, įgyvendindamas Bufalou įlankos projektą. Pasirodžius šiems reitingams, savo kursą ypač pakoregavo Los Andželas, Kolambas Ohajuje, Indianapolis Indianoje.

Kolambo meras Michaelas Youngas 2006 m. viešai pripažino internete paskelbtus rezultatus, pagal kuriuos šis miestas tarp penkiasdešimties didžiausių JAV miestų užėmė paskutinę vietą. Per tą laiką, kol buvo parengti ir internete paskelbti 2008 m. duomenys – šį darbą atliko mano kolega Kenas Ottas, – reitingų lentelėje Kolambas, kuris ėmė nuosekliau diegti darnos vadybą, išsikėlė naujas politines iniciatyvas (“Siekime žaliojo Kolambo” ir “Žaliojo taško” programas), pakilo į trisdešimtą poziciją tarp penkiasdešimties. Dabartinis Atlantos meras ir kai kurių miestų ankstesnieji (pavyzdžiui, Čikagos meras Richardas Daley’is) viešai pareiškė sieksiantys užimti pirmąsias reitingo “Kiek žalias jūsų miestas?” eilutes. Galbūt tuo siekiama pagausinti savo šalininkų skaičių arba, ciniškiau tariant, laimėti daugiau balsų, bet vis tiek tai indėlis į bendrąjį gėrį.

Kitos organizacijos pripažino, kitų studijų autoriai citavo mūsų atliktą tyrimą, iš dalies netgi keitė savo programas, remdamiesi jo metodologija (tarp tokių galima paminėti Siemens žaliųjų miestų reitingus, kuriuos nustatė Economist Businees Intelligence padalinys, JAV žvaigždžių bendruomenių indeksą ir t. t.). Atsirado daug tarptautinės akademinės ir vyriausybinės literatūros tuo klausimu, pavyzdžiui, specialias studijas paskelbė Pasaulio bankas ir Amerikos planuotojų asociacija. Apie JAV miestų reitingavimą ir tarptautinę darnos/tvarumo politiką skaičiau paskaitas Stanfordo, Čikagos, Kalifornijos, Pensilvanijos universitetuose, Seulo Nacionaliniame, Vienos technikos universitete ir daug kur kitur.

Kad studija padarė didžiulį poveikį visuomenei, rodo žiniasklaida. Remiantis kiekvienos publikacijos, skirtos šiam klausimui skaitytojų, TV laidų žiūrovų, radijo klausytojų. skaičiumi, reitingai pritraukė daugiau kaip trijų milijardų auditoriją. Iš manęs ėmė interviu leidiniai net iš tų vietovių, kurios priskiriamos “šviežių” rinkų kategorijai, pavyzdžiui, JAV pietryčiai, kur darnos/tvarumo koncepcijos vertinamos labai prieštaringai arba apskritai nežinomos. Galima sakyti, reitingai tapo veidrodžiu, kuris parodė žmonėms, kad ši nauja raidos kryptis labai priklauso ir nuo jų pačių elgesio, pavyzdžiui, užuot vairavę privačius automobilius, jie gali rinktis viešąjį transportą, gali pirkti ne atvežtinius, o vietinius produktus iš vietinių gamintojų. Studija pateikė pavyzdžių, kaip miestų valdžiai ir nevyriausybinėms organizacijoms sekasi susidoroti su oro tarša, užtikrinti geriamojo vandens kokybę, prižiūrėti parkų erdves, rūpintis žemės panauda, būstais ir garantuoti bendrą šių procesų skaidrumą.

Mano nuostabai, JAV miestų darnos/tvarumo reitingai sukėlė didelį susidomėjimą tarptautiniu mastu. Keletas šalių, tarp jų Pietų Korėja ir Kinija, pakvietė mano konsultacinę firmą Common Current apsilankyti ir susitikti su valstybės, savivaldybių vadovais, pilietinės visuomenės atstovais. Pavyzdžiui, Pekine 2010 m. susitikau su vyresniaisiais strategais, dirbančiais Valstybės taryboje, aukščiausiame politiniame ir strateginiame Kinijos organe. Aptarėme, kaip reitinguoti Džongnanghai, vadinamąjį Uždraustą miestą, kuriame kadaise buvo privati, stropiai saugoma Kinijos vadovybės būstinė, gyveno pirmininkas Mao. Common Current jau parengė darnaus/tvaraus planavimo ir raidos strategiją Guangdžou provincijos Nanšos ekoapygardai, kuri priklauso tankiausiai apgyventam Kinijos urbanistiniam regionui ir kurioje 2025 m. gyvens nuo vieno iki penkių milijonų žmonių. Pernai Common Current talkino Pekino vadovams kurti strateginį aprūpinimo vandeniu, jo perdirbimo ir poreikių vadybos planą, kadangi šis trisdešimties milijonų metropolis priklauso tiems pasaulio miestams, kurie jaučia didžiausią vandens stoką.

Kartu su kinų ir amerikiečių komanda kūriau lanksčias programas, kaip pertvarkyti 663 didžiausius Kinijos miestus, remiantis 33 veiksnumo indikatoriais, prie šio darbo prisidėjo ir JAV energetikos departamento Lawrence’o Berkeley’o nacionalinė laboratorija. 2014 m. pradėta šią programą įgyvendinti, artimiausiu metu atsinaujinimas gali tiesiogiai paliesti 700-800 milijonų žmonių. Tai galėtų tapti lūžio tašku, siekiant efektyviau reaguoti į klimato kaitą ir kitus iššūkius, tarp kurių – pavojingai užterštas oras ir vanduo. Tai ypač svarbu, turint omenyje, kad 2035 m. Kinijos gyventojų skaičius, tikėtina, perkops milijardą.

Koordinuojant JT Regioninės plėtros centrui Nagojoje (Japonija), konsultavau merus ir kitus miestų vadovus trylikoje Azijos valstybių. Konsultavimo firma Common Current talkino Pietų Korėjos vyriausybei (pavyzdžiui, kartu su Valstybine žemės korporacija projektavo “naujuosius miestus”, kuriuose gyvens nuo pusės iki milijono žmonių). Padėjome tvarumo strategiją parengti Japonijai ir, beje, buvome pirmoji Jungtinių Tautų paskirta komanda, 2012 m. aplankiusi didžiojo žemės drebėjimo nusiaubtus miestus, tarp jų Fukušimą.

Šių metų pradžioje, tarpininkaujant JAV Valstybės departamentui, susitikau su Europos Sąjungos ir Austrijos vadovais, skaičiau pranešimą Vidurio Europos investicijų konferencijoje. Apie darnią urbanizaciją kalbėjau įvairioms auditorijoms – nuo Europos Parlamento iki Pasaulio banko. Darnios urbanistinės raidos indikatorius pristačiau šimtuose interviu. Visa tai iš dalies inspiravo mano knyga apie JAV miestų reitingus, o visi dalykai, kaip žinome, turi savo gyvenimą!

AS: JAV kol kas atsisako pasirašyti Kioto protokolą – vieną svarbiausių pastarojo meto tarptautinių dokumentų, kuris galbūt padėtų suvaldyti krizę, susijusią su klimato kaita ir pražūtingu industrijos poveikiu gamtai. Ar apskritai dar galima kalbėti apie “žaliosios” ateities perspektyvas? Juk neatrodo, kad nuo tų laikų, kai biologas Paulis Ehrlichas paskelbė šiurpiais duomenimis paremtą knygą “Gyventojų skaičiaus bomba”, pasaulio visuomenė būtų pakeitusi mąstymo kryptį… Kaip specialistas, konsultuojantis nacionalines ir tarptautines struktūras, ar įžvelgiate šiuo požiūriu esminių korporatyvinės politikos ir praktikos pokyčių?

WK: Darnos/tvarumo (sustainability) sąvokos iki 1993-1995 m., kai konsultavau Clintono Baltuosius rūmus, neteko girdėti. Daug metų stengiausi atsargiai nubrėžti takoskyrą tarp darnos (sustainability) ir aplinkosaugos (environmentalism). Šalia to darnos apibrėžimo, kokį pateikė Brutlando komisija 1987 m. pranešime “Mūsų bendra ateitis”, suvokiu ją dar ir kaip koncepciją, akivaizdžiai, specifiškai labiau susijusią su ateities projektavimu. Savo ruožtu aplinkosauga istoriškai apima žemės, gyvybės rūšių ir žmonių išsaugojimą, pabrėžiant aktyvizmą (įskaitant protestus) ir edukaciją, grindžiamą biologija. O darna, iš dalies ir atsparumas (resilience) yra susiję su gyvybingos ateities planavimu ir projektavimu, remiantis įvairiomis integruotomis disciplinomis (mokslu, ekonomika, geografija, architektūra, žemės ūkiu, klimato tyrimais), čia įeina tiek žmogiškieji, tiek visuomeniniai komponentai, naujosios technologijos ir sugebėjimas bendradarbiauti, statant užkardas rizikai, kurią kelia klimato kaita.

Ehrlichas ir kiti (pradedant Rachel Carson ir Barry’u Commoneriu, baigiant Greenpeace ir Earth First!) padėjo žmonėms suvokti, kokie riboti Žemės resursai, atskleidė pavojus, susijusius su ekosistemos, gyvybės rūšių ir gyvenamųjų vietovių naikinimu. O tokie autoriai ir lyderiai kaip Jane Jacobs, Paulas Hawkenas, Hunter ir Amory’s Lovinsai, Janine Benyus, Donella Meadows, Hermanas Daly’s, Robertas Ayresas, Davidas Holmgrenas parodė, kaip svarbu mąstyti sistemiškai, kad išsaugotume (bio)įvairovę, ragino ieškoti naujų bendradarbiavimo, ekonomikos ir planavimo kelių.

Kitaip tariant, aplinkosaugos sąjūdis iškėlė taršos problemas, susijusias, pavyzdžiui, su automobiliais, kurių naudojimą siekė apriboti, o darnos (tvarumo) šalininkai siekia, kad, pavyzdžiui, Helsinkis ar Hamburgas galėtų tapti pėsčiųjų miestais, ir siūlo naują projektavimo, viešųjų erdvių funkcionavimo viziją, pasitelkdami kūrybišką planavimą, patrauklų ir lengvai prieinamą viešąjį transportą, technologijas, kurios leistų mažinti anglies dioksido, nuodijančio atmosferą, kiekius, skatindami dalijimosi ar bendradarbiavimo ekonomiką.

AS: Ar municipalinė ir federalinė JAV valdžia linkusi siekti aukštesnių darnos standartų?

WK: Šiemet rengdamasis paskaitoms, kurias skaičiau Austrijoje, tarpininkaujant JAV Valstybės departamentui, internete paskelbiau keletą tekstų bendru pavadinimu “Šaunūs aviliai ir spiečiai”. Esmė ta, kad vadinamieji “šaunūs miestai” (smart cities) neatsiras iš monolitinės architektūros, kurią diegia didžiosios tarptautinės korporacijos, o Europos Sąjunga siūlo pagal savo programą Horizon 2020. Juos veikiau jau užtikrins iš apačios vykdomi kasdieninių funkcijų patobulinimai (o jie beveik visada būna darnesni), jeigu to imsis piliečiai, privatus sektorius ir valdžia. Šios pastangos kol kas bene akivaizdžiausios mobilumo sektoriuje, jų jau atsiranda energijos, maisto ir resursų srityse. Stengiamasi informuoti žmones, kur galima rasti viešojo arba nemokamo bendro transporto priemones, prisirinkti sunokusių vaisių (kalbant apie vaisingumą!), sužinoti, kur kokius būstus ar laikinas gyvenamąsias vietas galima pasiekti pėsčiomis, kokios investavimo konkrečiame mieste galimybės ir t. t. Interneto bendruomenės, tokios kaip Įlankos regiono Urban Homesteading, jau kuria ekspertinius tinklus, buria darbo grupes, daro renginius tam, kad socialiniai ryšiai taptų glaudesni. Dalijimosi ekonomika, panašiai kaip virtualūs bitynai, mažina nuosavybės mastą kolektyvinio ūkio labui, bet leidžia išvengti komunos, primenančios sektą, spąstų.

Dalijimosi ekonomika vis akivaizdžiau reiškiasi San Francisko Silikono slėnyje, kur atsirado Uber, Lyft, AirBnB, SideCar, Yerdle (ir, žinoma, Facebook, Twitter, Google). Įlankos regione kilo ir tokios naujos masinio keitimosi žiniomis iniciatyvos kaip Opower, kuris leidžia vartotojams palyginti energijos kiekį, sunaudojamą jų namuose ar verslo įmonėse, su tuo, kiek sunaudojama aplinkiniuose rajonuose, kur socioekonominės ir klimatinės sąlygos yra tokios pačios. Mikrotinklai, bendruomeninė maisto gamyba ir dalijimasis juo, informacinė sistema, visiems užtikrinanti lygias galimybes, skatina bendradarbiavimo ekonomiką. Tokie nauji informacijos šaltiniai kaip pelno nesiekianti WalkScore netoli Sietlo reitinguoja miestus pagal tai, ką juose galima pasiekti pėsčiomis, ir ne tik nuteikia žmones daugiau judėti, bet ir daro įtaką, renkantis, kur įsigyti nekilnojamojo turto ar ieškoti darbo vietos. Ar geriau dirbti izoliuotoje, vien privačiu automobiliu pasiekiamoje vietoje, ar gyvame mišrios paskirties kvartale, kurį supa kavinės, meno galerijos, parkai ir kuris pasiekiamas viešuoju transportu? Įvedę jus dominantį adresą, gausite reitingą (nuo 1 iki 99), kokia yra galimybė rūpimą objektą pasiekti pėsčiomis, ir detalų žemėlapį su kavinėmis, barais, mokyklomis, žaidimų aikštelėmis, bibliotekomis, parduotuvėmis ir t. t.

Dalijimosi ekonomikai, suprantama, kyla daug sudėtingų klausimų, susijusių su draudimu, vietiniais mokesčiais ir atsakomybe, jas reikės spręsti toliau. San Franciske ar kituose JAV miestuose ji kol kas nepadeda išspręsti didžiulių problemų: gyvenimas tokiose vietose ypač brangiai kainuoja iš dalies todėl, kad čia sėkmingai įsitvirtinusios tokios kompanijos, kurios išstumia netechninės industrijos atstovus – mokytojus, menininkus, vaikų priežiūros darbuotojus kartu su vyresnio amžiaus žmonėmis, atsidūrusiais skaitmeninio pasaulio užribyje.

Kalbant apie pozityvesnius aspektus, tokie miestai kaip San Franciskas, Vankuveris ar Niujorkas viešame tinkle atsiveria tam, kad būtų galima palyginti, kaip tenkinami mobilumo poreikiai, kokios automobilių parkavimo kainos ir t. t. Interaktyvūs vieši žemėlapiai ir skaitmeniniai-fiziniai planavimo projektai skatina pačią bendruomenę siekti darnos. Dabartinės galimybės jau leidžia gerinti gyvenimo kokybę, mažinant anglies dioksido išmetimą į atmosferą. Net jei tokie duomenys nėra viešai prieinami, hakeriai išgauna juos visuomenės labui. Vienas paryžietis programuotojas vizualizavo bendram naudojimui skirtų dviračių Velib sistemą ir tai pakeitė šalies sostinės kultūrą labiau nei kuri nors kita bendrai naudojamų dviračių programa. Tokia informacija ir dalijimosi resursai tampa vis akivaizdesni Amsterdame, Barselonoje, Kopenhagoje ir kituose (žaliuose) Europos miestuose.

Kalbant apie požiūrį, labiau nukreiptą iš viršaus į apačią, naujovių nevengia Azijos miestai, kaip antai Singapūras (spūsties reguliavimas, parkavimas, viešasis transportas), Seulas (plačiajuostė radijo signalų sistema), Šanchajus (integruotas viešojo transporto apmokėjimas ir logistika). Galima čia paminėti ir Rio de Žaneirą (centralizuota prietaisų lentų viešajam saugumui užtikrinti, rankiniai įtaisai, pranešantys apie eismo nelaimes).

Kita reikšminga tendencija – planavimas, atsižvelgiant į klimato pokyčius. Gerais pavyzdžiais galima laikyti Kopenhagos Šv. Kjeldo Kvarterio rajoną, Singapūrą kaip globalaus darinio Hydrohub žinių centrą, šio miesto sporto kompleksą, Roterdamo naująjį uostą, optimizuotą žaliajai ekonomikai, ir plūduriuojantį miesto rajoną.

AS: Kalbėti apie “žalumą” tapo taip madinga, kad jau galima įžvelgti tam tikrą atotrūkį tarp populiaraus žodyno, retorikos ir veiksmų. Pavyzdžiui, pastaruoju metu dėl pernelyg menkų rezultatų kritikuojami ekomiestai. Taigi vargu ar galėtume tvirtinti, kad darna iš visuomenės žodyno persikėlė į realios siekiamybės sritį. Visuomenė, iki šiol išpažįstanti neregėto masto gamybos ir vartojimo kultą, regis, nė nesistengia pabusti iš somnambuliško miego?

WK: Remdamasis asmenine patirtimi ir savo stebėjimais, galėčiau tvirtinti, kad keičiasi bent jau visuomenės supratimas, ką reiškia būti labiau žaliu. Prieš dešimt ar penkiolika metų tie, kurie įprastinį transportą iškeitė į dviračius, buvo laikomi mažų mažiausiai keistuoliais arba kliuviniais automobiliams. Dabar dviračių naudojimo mastai JAV ir Europos miestuose smarkiai padidėję – man ypač patinka matyti, kaip tėvai su mažais vaikais rieda dviračiais, džiaugiuosi, kad daugėja aplinką mažiau teršiančių ir bendro naudojimo automobilių, populiarėja viešasis transportas. Tiek namų savininkai, tiek verslininkai mato, kad energetinis efektyvumas greitai duoda nemažus dividendus, įskaitant komfortą ir sparčią finansinę grąžą, tad jie mažina savo būstus, prisitaiko prie naujų technologijų, nesvarbu, ar tai būtų išmaniaisiais telefonais kontroliuojami termostatai, ar langai su trigubais stiklais, jau nekalbant apie saulės energijos panaudojimą buityje.

Vis labiau populiarėja natūralus maistas ir namų sodai netgi mažuose butuose, miesto gyventojai patys užsiaugina vis daugiau vaisių ir daržovių. Miestiečiai pasiryžę bendrai auginti vištas, prižiūrėti avilius ir t. t. Teikia vilčių dalijimasis vaisių pertekliumi miestuose ir priemiesčiuose, ypač paplitęs Vankuveryje, San Franciske, Los Andžele, Ouklande ir Sietle. Vis didesnius natūralios namudinės produkcijos kiekius, pradedant alumi, vynu, stipriaisiais gėrimais, baigiant dviračiais, drabužiais, baldais, išsidalija tarpusavyje Bruklino, Niujorko, Portlando, Oregono gyventojai.

Kai kam šis naujo tipo rinkų ar elgsenos būdo atsiradimas atrodo trivialus, nereikšmingas, tačiau po dešimties metų taps akivaizdu, kad šito ėmęsi žmonės ištrūko iš karinio-industrinio komplekso glėbio. Per visą XX a., ypač 9-uoju ir 10-uoju dešimtmečiais, buvo siekiama korporatyviai valdyti visą ekonomiką ir veiklą, diktuoti gyvenimo būdą, pradedant maistu, kurį valgome, baigiant tuo, ką veikiame laisvalaikiu, – raginta tiesiog apsiriboti išvykomis į prekybos centrus. Energijos kainos, 2005-2006 m. išaugusios iki neregėtų aukštumų, kiek vėliau prasidėjęs globalus nuosmukis ir gąsdinantys klimato pokyčiai privertė suabejoti plėtros ekonomika, apie tai, beje, rašau knygoje Post Carbon Reader (Post Carbon Institute, 2010). Dabar masinei gamybai ir produkcijai meta iššūkį dalijimosi ekonomika ir gamintojų sąjūdis su jaunesnės miestiečių kartos namudinėmis iniciatyvomis.

Jei kalbėtume apie bendrą gamybos sistemą, viliuosi, kad 2020 m. anglių kaina leis tarptautiniu mastu nustatyti tikrąją vertę tų paslaugų ir gaminių, kuriuos konvencionalūs ekonomistai nurašo kaip “šalutinius veiksnius”, nepaisydami, koks yra energijos, vandens, mineralų ir biomasės gyvavimo ciklas (jau nekalbant apie anglies dioksido emisiją).

AS: Nemažai architektų ir socialinių kritikų gana skeptiškai vertina kai kuriuos statinius, vadinamus “žaliaisiais”, pavyzdžiui, dangoraižius ar žemėraižius, nes šie suvartoja galybę energijos. Jie tiesiai sako: jei vartosime tokiais pat tempais ir mastais, tik “žaliomis” formomis, t. y. jei saulės ir vėjo energija turės dirbti tokiais pat apsisukimais kaip įprastinė, derėtų apskritai liautis kalbėjus apie darną ir tvarumą. Ar pritariate tokiam požiūriui? Ar aukštybiniai pastatai, kuriais taip didžiuotasi praėjusiame amžiuje, nes jie simbolizavo visuomenės ekonominę ir technologinę sėkmę, apskritai gali būti laikomi darniais ir žaliais? Kaip vertinate naujųjų technologijų galimybes padidinti tvarumo lygį šiuolaikinėse statybų aikštelėse?

WK: Esu linkęs vengti kategorijų “darnus” ar “nedarnus”, kai kalbama apie žmonių veiklą, labiau išskirčiau tuos mąstymo ir veiklos būdus, kurie yra darnesni (tvaresni) negu įprastiniai. Jei nustosime kalbėti apie darną, viskas bus gerai, žinoma, jeigu nekartosime industrinės epochos klaidų ir jas taisysime. Kontorų kompleksai, visiškai neišskiriantys anglies dioksido, šiame šimtmetyje jau nėra utopija: Common Current tokio pastato viziją pasiūlė 2008 m. Silikono slėnyje, 2013-aisiais jis buvo pastatytas – tai Packard fondo būstinė Los Altose, Kalifornijoje (projektavo EHDD).

Mišrios paskirties dangoraižiai nėra tokie imlūs resursų ir neišskiria tiek daug anglies dioksido kaip padriki vienai šeimai skirti namai ar išskaidyti didieji prekybos centrai, ypač jei pridursime susisiekimo su šiais objektais kaštus ir netaupų žemės panaudojimą. Liftai sunaudoja vos 5 proc. pastato energijos, to negalima nė lyginti su gyvenamaisiais namais ar tropikuose statomais poilsio kompleksais, kurie skirti turtingiems poilsiautojams ir be gailesčio niokoja jautrią pakrančių ekosistemą.

Vis dėlto dangoraižių efektyvumas energijos ir resursų naudojimo atžvilgiu yra labai ribotas, tai lemia tiek jų medžiagos, tiek infrastruktūros išlaikymas. Nežinau nė vieno dangoraižio, kurio rodiklis pagal energijos sunaudojimą būtų nulinis, nežinau ir tokio dangoraižio, kurio veiklos ciklo analizė būtų atlikta, atsižvelgiant į visas jam sunaudotas medžiagas. Metalai, akmuo, stiklas, cheminės medžiagos, betonas – visa tai labai smarkiai sekina resursus, didina taršą, prisideda prie klimato kaitos, tačiau kol kas nenuveikta nieko, kad ši problema būtų sprendžiama sistemiškai. Nesakau, kad nieko padaryti negalima, tačiau rezultatų kol kas nematyti. Kaip jau minėjau, 2020 m. turėtume sulaukti pokyčių, nes tikėtina, kad pasikeis anglių kaina, taikoma tarptautiniu mastu, tai privers rinkas vertinti pagal energijos efektyvumą, atsižvelgiant į jos gyvavimo ciklą.

AS: XX a. 9-ajame dešimtmetyje skaitydamas paskaitą Britų Karališkajame architektūros institute, filosofas, istorikas Ivanas Illichas pabrėžė: “Gyventi būstuose yra žmogiška. Laukiniai žvėrys turi lizdus, galvijai laikomi tvartuose, vežimai – pastogėse, automobiliai – garažuose. Tik žmonės gyvena būstuose. Gyventi juose yra menas.” Ar turite vilčių, kad atgausime gebėjimą žmogiškai gyventi žmogiškuose būstuose?

WK: Šiuo klausimu būčiau linkęs minėti kitus – pirmiausia Pliny’ų Fiską, kuris, projektuodamas medicinos centrą Hiustone, sukūrė gyvas, kvėpuojančias sienas iš perdirbto metalo, surinkto vietinėse metalo laužo saugyklose, arba Richardą Registerį ir Kirstin Miller iš Ekomiestų statybos bendrovės – jiedu urbanistinius rajonus projektuoja, atgaivindami senąsias kultūrinės išminties formas, atsižvelgdami į integruotą aplinką, estetines funkcijas ir klimato poveikį. Taipėjuje kyla dvidešimties aukštų Agoros sodų gyvenamųjų namų blokas, kuriam architektas Vincent’as Callebaut suteikė dvigubos spiralės formą su infiltruota žaliąja mase, vėsinančia tiek namų kambarius, tiek artimiausią aplinką. Tokio pobūdžio sprendimai taps dalimi arsenalo, skirto mažinti urbanistinio karščio salų poveikį klimato kaitai ir pažaboti dehumanizaciją, plintančią dėl gamtos niokojimo. Žemės paviršius urbanizuojamas stulbinančiu greičiu, tad būtina iš technologinių naujovių išgauti viską, kas tik yra įmanoma, ekologijos, klimato, grožio, meno ir gamtos labui. Atsargiai projektuokime ir restauruokime tai, ką turime savo miesto pintinėje.

AS: Koks Jūsų požiūris į statybos tradicijas? Turiu galvoje ne pastato stilių ar estetines savybes, o technologinius aspektus. Ar ši patirtis yra pamokoma ir galėtų būti panaudojama? O gal tai tuščia praeities nostalgija?

WK: Kalbant apie tradicinius miestų statybos metodus, svarstant, kuo mums galėtų praversti senovės praktika, vertėtų išskirti tris aspektus – šilumos koncentraciją, pasyvų vėdinimą ir kiemų sandarą. Statinių, kurie renčiami iš tokių medžiagų kaip šiaudų ryšulys, tiek geografinis pritaikymas, tiek dydžiai yra riboti. Tačiau esama atvejų, kai net iš tokios tradicinės medžiagos kaip medis, inžineriškai jį pertvarkius, buvo sukonstruotas dešimties aukštų pastatas. Man patinka biofiliškos urbanistikos idėja, gamtos sukurtų ir žmogaus pagamintų medžiagų derinimas, siekiant meniškumo ir funkcionalumo.

AS: Kaip vertinate darnios urbanistikos perspektyvas? Ar tikite, kad ši kryptis taps integralia ateities miestokūros dalimi? Kokius pastarojo meto projektus išskirtumėte globaliu mastu?

WK: Tarpdisciplininis bendradarbiavimas darnos srityje dar tik prasideda, bet jau dabar jis atrodo gana įdomus. Ši raidos kryptis turės iš tikrųjų sistemiškai atremti iššūkius, kuriuos meta ekonominė nelygybė, klasinis ir lytinis pavergimas, ekstremalus miesto gyventojų augimas, senkantys resursai ir klimato nestabilumas. Per savo asmeninę kelionę darnos kryptimi bendravau su inžinieriais, technologais, biologais, nekilnojamojo turto ir prieinamo būsto rangovais, su tų būstų gyventojais, architektais, antropologais, sociologais, ekonomistais, miestų planuotojais, išradėjais, menininkais, socialiniais aktyvistais, korporacijų vadovais, gamtos gynėjais, įvairių rangų vyriausybės pareigūnais. Visiems mums teks pasistengti, kad geriau suprastume miestiečių gyvenimą, jų poreikius ir svajones. Pirmiausia reikės rasti bendrą kalbą, o jos pagrindas yra ugdymas, leidžiantis įgyti supratimą apie kultūrą, meną, literatūrą ir technologijas, mokslą, matematiką.

Kalbant apie pavyzdinius projektus, vertėtų paminėti kelis. San Francisko Mokslų akademija turi šildymo, vėdinimo ir ventiliacijos sistemą, sukurtą panaudojant pasyvią energiją ir gryną orą iš aplinkinio Auksinių vartų parko. Didelis ikoniškas, tačiau funkcionalus žaliasis pastato stogas asocijuojasi su edukacine akademijos misija sustabdyti rūšių ir gyvenamosios aplinkos niokojimą, suvaldyti klimato pokyčius. Man patinka ir Greitojo autobusų transporto (BRT) sistema Guangdžou (Kinija). BRT naudoja platformas panašiai kaip traukinių stotys, kad palengvintų įlaipinimą, ir tranzito linijas, kurios šiame mieste puikiai suderintos su pėsčiųjų ir dviračių takais, bendro naudojimo dviračių aikštelėmis. Sistema pradėjo veikti 2010 m., kelionė šiais autobusais kainuoja vos penktadalį to, kiek mokama už važiavimą priemiestinėmis linijomis. BRT naudojasi didžiausias keleivių skaičius tarp visų Azijos greitojo transporto sistemų – per dieną keliauja daugiau kaip milijonas žmonių. Daugiau negu pusė dviračiais važinėjančių žmonių Guangdžou priklauso jaunesniajai kartai ir niekad anksčiau jais nevažinėjo, nes prieš dešimtmetį Kinijos vyriausybė sugriovė “dviračių karalystę”, tačiau dabar multimodalusis BRT paskatino ir juos išmokti važinėti dviračiais!

Grynai infrastruktūros požiūriu vertėtų paminėti Londoną, kuris atkuria laukinį rytinės užliejamosios savo dalies – Viršutiniojo Ly slėnio – pobūdį. Tai didžiausias Europoje užliejamos žemės masyvas, skirtas kontroliuoti potvyniams, filtruoti vandeniui, sudarantis sąlygas išsaugoti bioįvairovę. San Franciske juda į priekį darnos principais paremtas projektas, kurį užsakė vienas didžiausių nepriklausomų energijos tiekėjų JAV – planuojame sukurti naujovišką pertvarkymo klasterį, pasitelkdami elektros ir galios kaupimo mikrotinklą, apimsiantį finansavimą, kolektyvinę panaudą ir dalijimąsi resursais.

Ateities urbanistika ir darna – kad ir kaip vadintume šį daugialypį ir daugiatikslį projektą, skirtą išsaugoti mus pačius ir kitas gyvybės formas planetoje – šios dvi sąvokos per artimiausius dešimt metų taps neatsiejamos. Vienintelės jėgos, kurios galėtų šią evoliuciją nutraukti, yra karas, plataus masto terorizmas ar toks ekonomikos nuosmukis, kokia buvo Didžioji recesija.

Miestai niekada nebuvo tokie dideli kaip dabar – jų augimo tempai svaiginantys, o mastai sunkiai suvokiami. Tačiau man kaip niekad anksčiau teikia vilties studentai, kurie išeina į darbo rinką ir gerokai aktyviau negu ankstesnės kartos dalyvauja visuomenės gyvenime, nes puikiai suvokia, kad privalo dalyvauti. Laimė, mums prieš akis driekiasi beribis horizontas su žmogiškuoju, gamtiniu ir technologiniu potencialu, kuris leis, remiantis kolektyviniu protu, tobulinti šiuolaikinius miestus, kad palengvintume sunkią Žemės naštą.

AS: Dėkoju už pokalbį.