Modernizacija, globalumas ir nacionalizmas kultūriniai siekiniai

Humanistinio ir smurtinio nacionalizmo atgimimas Rytų Europoje skatina persvarstyti teorines perspektyvas ir formas, kokiomis jis dažniausiai pasireiškia. Turi būti paaiškinama ne vien jo gyvybingumas, bet ir jo formų įvairovė.1

Socialinių mokslų atstovai nacionalizmą linkę aiškinti ir kaip industrializacijos produktą, kuriam būdinga nevienoda ekonominė plėtotė, ir kaip atsaką į išorinį dominavimą, kaip žemių, kurios buvo paskelbtos neliečiama nuosavybe, pasidalijimą arba kaip išorinį nukrypimą nuo klasių kovos. Daugelis šių paaiškinimų nacionalizmą traktuoja kaip laikiną ir nenormalų.

Iš viso to aiškėja, kad nacionalizmas turi būti parodomas per santykį su vykstančia, bet nesibaigiančia, kultūros modernizacija, su civilizacijoje suintensyvėjusiais susirėmimais ir interpretuojamas kaip nuolatinis, bet nebūtinai nesveikas, šių procesų bruožas2. Minėtos teorijos nacionalizmą provizoriškai aiškina ne kaip kultūrinę ar politinę programą, bet daugiau akcentuoja ekstremalias socialines jo išraiškas.

Modernizacijos struktūrinė koncepcija

Ankstyvoji ar vėlyvoji kultūrinė modernizacija turėtų būti suprasta kaip procesas, kuris vyksta keliais lygiais ir gali skleistis priešingomis kryptimis skirtingu ar tuo pačiu laiku. Pirmiausia čia pasireiškia modernizuojančios jėgos, stumiančios individualizmo link (t.y. pripažįstami atskirų individų reikalavimai), istorizmas (sąvoka, reiškianti, kad svarbu viskas, kas sukurta žmonijos), objektyviai sistematizuotas ir funkcionuojantis racionalizmas, universalumas (vienodų normatyvų ir teisinių standartų taikymas visai žmonijai) ir humanizacija (taisyklių įvertinimas, kiek jos padeda ar kenkia žmonėms).

Šios jėgos sukelia tokią diferencijuotą, abstrakčią ir tariamai dirbtinę mąstymo ir veiksmo praktikų įvairovę, kad “archajiniame” bet kurios tradicijos, išgyvenančios modernizaciją, lygyje lokalios ir nediferencijuotos hierarchijos – religinės, politinės ar net medicininės – pakartotinai atsinaujina. Šiame lygmenyje pasireiškia archajinis nacionalizmas, kuriam būdingas pasitikėjimas ex toto samprotavimu ir stipri ritualizacija. Tai akivaizdžiai skiriasi nuo moderniojo nacionalizmo, kurio prototipas yra Amerikos pavyzdys su ex parte logika ir nežymia ritualizacija.

Tai, kas moderniose kultūrose iškyla kaip archajiniai modeliai, žada sugrąžinti prie tam tikros nedalomos vienovės, kurią sužlugdė modernizacija3. Šis procesas atskleidžia, kas yra “išlikę” ir egzistuoja bent jau kaip tam tikra “žaliava”, o restauracijos energija kyla iš generuotos kultūrinės modernizacijos dinamikos. Tačiau parodomosioms “liaudies kultūros” akcijoms tokios energijos stinga.

Modernumas su savo pirmtakais konstruoja savo priešybę (ar, tiksliau sakant, nenuspėjamą priešybių pasirinkimą). Tai, kas yra patvirtinta modernizacijos procese, atmetama antimodernistinių reakcijų. Kartu modernizacijos poveikis atsispindi antimoderniose pažiūrose, netgi prieštaringiausiuose dalykuose. Antimodernistinis reiškinys nėra “organiškai” vientisas. Tiksliau tariant, jis pasireiškia kaip vienos ar kelių modernistinių jėgų nepripažinimas (ar “dekonstrukcija”). Tokių bruožų šis reiškinys turi iki šiol, ir tai pasireiškia kaip negatyvi jo savybė ar poleminis kontekstas.

Tiek, kiek antimodernizmas yra modernumo priešybė, jis išlieka toje pačioje “sistemoje” kaip ir modernizacija4. Bent jau tame reikšmių areale, kur modernumas plėtojasi šalia archajiškumo, kai antimodernistinė dvasia atsiskiria nuo modernizuojančios “sistemos”, atmesdama archajines jos prielaidas. Antimodernumas atmeta hierarchiją ir dualizmą, kuriais pasikliauja modernistai, besiremiantys “sistema”, ir daugelis senovės rekonstruotojų, ypač tų, kurie išpažįsta monoteistinę religiją (Vakarų senovės rekonstruotojai, įkvėpti tradicinių Azijos religijų, arba mitinės moterų kultūros ieškotojai sąmoningai atmeta hierarchinį ir dualistinį modelius. Šie modeliai, nepaisant visko, dažnai linksta prie to, ką patys kuria).

Gana problemiška yra ir nuolat atgimstanti egalitarinė, demokratinė kultūra – “kairuoliškumas”, į “gyvenamąjį pasaulį” orientuota kultūrinės modernizacijos tėkmė. Ji linkusi persiorientuoti į antimodernizmą, bet atmeta pastarojo racionalizmą, istoriškumą, individualizmą, humanizmą ir universalizmą teigdama, kad tai “nebaigtas Švietimo projektas” (Habermaso modelis), įgavęs mistiškiausią išraišką, be hierarchijos ar dualizmo. Atsiskyrimas nuo visko, kas archajiška, čia yra nuodugniausias.

Antimodernumas siekia arba modernumo simbolių inversijos, arba bando juos visiškai sunaikinti. Pastaruoju atveju kaip archajinių ir modernistinių principų ir modernizmo krypties nepripažinimo rezultatas (“metanaratyvas”) antimodernistinėje kultūroje susiklosto akivaizdi minties nenuoseklumo tendencija. Tai iškyla kaip ryškus kontrastas įvairioms modernizuojančios kultūros versijoms, kurios gali konfliktuoti tarpusavyje ir nėra ontologiškai ar metafiziškai pagrįstos, bet kiekvienu atveju ideologiškai glaudžiai susijusios.

Antimodernumas yra virtualiai sinchroniškas su modernumu, jo formos istoriškai ir kultūriškai kinta. Tai rodo, kad analitiškai efektyvu sociologinėje vartosenoje rezervuoti postmodernumo sąvoką, kuri padėtų: 1) suvokti greta modernizacijos projektų esančius nemotyvuotus elementus ir antimodernistines reakcijas į juos (tai susidaranti ar besiklostanti postmodernizmo fazė) ir b) nustatyti santykius tarp jų (tai konfigūracinė ar kurianti ryšius postmodernizmo fazė, kultūrinio brendimo žingsniai)5.

Mes teigiame, kad kultūrinė modernizacija yra neišvengiamas procesas, nors pasireiškia ne visada vienu metu visuose trijuose lygmenyse: modernizuojančio – antimodernistinio skilimo proceso viduje; archajinės restauracinės programos gelmėje (kur tikriausiai buvo generuojami ne vien Europos “vidiniai demonai”)6; išorinėje erdvėje postmodernios rekonfigūracijos priklauso nuo eksperimentatorių sumanumo.

Šiai sąvokai yra svarbūs skirtingi būdai, padedantys integruoti elementus į kiekvieną proceso lygmenį, kalbant tradicine terminologija, į abipusiai suvokiamų reikšmių sistemas arba tinklus. Archajiniame lygmenyje integracijos būdas yra partikuliarinė verčių hierarchija. Simbolinės hierarchijos principas yra išlaikomas daugelyje modernizacijos projektų versijų, tačiau turi išlikti gyvybingas bet kokioje modernioje hierarchijoje, bet kuri moderni lygybė taip pat reikalauja universalumo. (Universalumo esmė, pradedant nuo monoteistinių religijų, paaiškina daugelį modernios kultūros “totalitarinių pagundų” – taip pat ir bet kurią preskriptyvinę modernizacijos arba “universalios civilizacijos” teoriją).

Antimodernistinės reakcijos paprastai nevertina kultūrinės integracijos kaip rimto dalyko (arba ją traktuoja kaip painią mįslę). Antimodernizmas yra stipriai motyvuota reakcija prieš įtvirtintą tiek archajinės, tiek modernistinės kultūrų hegemoniją, pagrįstą Dievo ar gamtos globa, ar istorinėmis priežastimis.

Bet nepasitikėjimo hegemonijos kontrole rezultatas yra tai, kad antimodernizmas pradeda pasitikėti beveik vien estetiniu įvaizdžiu ir tampa literatūros ar teatro forma, o ne deramai motyvuotu praktinės atsakomybės išbandymu. Todėl jis praranda gyvybingai kultūrai būdingą gebėjimą telkti ir saugoti.

Toks gebėjimas yra mažiausiai matomas ir ypač trapus postmodernistinėje kultūroje. Ši kultūros rūšis nesiremia hierarchiniais modeliais, kuriuose lengvai, nors kartais netyčia, telpa ir archajinė, ir modernistinė kultūra. Postmodernią kultūrą galima geriausiai apibūdinti kaip didelę, potencialiai neribotą diskusijos metodų kolekciją, kur nė vienas metodas nėra kontroliuojamas kurio nors kito metodo. Ji įgauna savitą kultūros integracijos versiją per nelauktus rezonansus tarp diskusijos metodų, kuriuos modernizacijos projektas buvo išskirstęs į estetikos, moralės ir politikos sritis ar į religinio ir pasaulietinio mąstymo metodus, ar į opozicijas tarp “tradicijos” ir “novacijos”, “globalumo” ir “lokalumo”.

Postmodernioje kultūroje gyvenimo ir kultūros sferų išskirstymas, įvykdytas modernizacijos, yra laikomas ne tik savaime suprantamu, bet ir teigiamu dalyku, kaip liberalus progresas. Bet modernistinė kultūra čia ir sustoja (baigiasi neribota fragmentacija uždarame rate), o postmoderni kultūra, kaip ji čia suprantama, atsiveria galimiems giminiškumams ar rezonansams, ar net daliniams susijungimams to, ką modernumas stengiasi atskirti.

Jei archajiška rekonstrukcija išlieka kultūrinė ir netampa politine programa, pagrindinė rizika yra tai, kad ji pristabdys raidą tų, kurie su ja identifikuojasi (nebent jie ras šiuolaikišką kalbą aptarti tam, kas archajiška, ar, vice versa, priartės “prie archajiškų nacionalinės kalbos šaltinių” ir išmoks “kalbėti apie dalykus, apie kuriuos anksčiau nebuvo kalbama”)7. Modernizuojanti jėga turi milžiniškus destruktyvius, bet kartu save koreguojančius gebėjimus. Antimodernistinės reakcijos labai daug prisideda prie ekspresyvios šių dienų kultūros gyvybingumo, tačiau palaiko ir paradoksalias šiuolaikinio gyvenimo tendencijas, ir tai yra “normatyvinė reakcija į normalumą”.

Didžiausi kultūrinės modernizacijos pavojai kyla iš politizuotos moderniškumo ir archajiškumo jungties, kai kultūra, siekdama modernizuotis, organizuojasi archajiniu būdu, kaip buvo Sovietų Sąjungoje, arba kai archajinė kultūra savo tikslams pasitelkia modernias technines priemones kaip nacių Vokietijoje8. Kai religinis fundamentalizmas, ypač monoteistinio tipo, susiliečia su politiniu tikslu, jis linksta prie anksčiau minėto modelio.

Nuo tarpcivilizacinių susidūrimų iki daugiašalio civilizacijų polilogo

Dabar pereiname prie kito analitinio modelio – prie globalizacijos teorijos, kuri skelbia, kad pasaulis tampa “visuotine”, nors nesuvienyta, “vieta”9. Tai yra suartėjimo sąlyga, į kurią ontologinis supratimas atsižvelgia iš įvairių pusių (nors nebūtinai vienu metu), kėsindamasis priimti sprendimus bet kurioje pasaulio dalyje.

Tačiau kiekvienas yra civilizuotas partikuliariai. Kad ir kas būtų sakoma apie “pagrindinės civilizacijos” iškilimą10, partikuliari civilizacija vis dar yra gyvybinga, turint omenyje simbolinius šiuolaikinius santykius tarp Islamo ir Vakarų, tarp Rytų ar Pietų Azijos ir Vakarų, tarp Islamo ir Pietų Azijos… Tam tikros civilizacijų ribos yra akivaizdžios, net kai “internacionalizmas” ar “kosmopolitizmas” yra sąmoningai ginami – paprastai kaip Vakarų modernizmo versijos. Esamosios civilizacijos apima daugybę gyvybingų plataus masto, giliai įsišaknijusių simbolinių organizacijų – tai joms teikia pasitikėjimo savimi, kitaip nei toms, kurios paskendusios skurde gyvena anapus “istoriškai reikšmingų” pasaulio sociokultūrinių struktūrų.

Patikslinkime: dabartinės civilizacijos yra, kaip galbūt buvo ir senoviniu (antikiniu) Artimųjų Rytų civilizacijos laikotarpiu tarp 1700 ir 500 m. pr. Kr.11, savęs pertvarkymo (savęs atstatymo, savirekonstrukcijos) procese – tai modernizavimo ir susidūrimų tarp civilizacijų rezultatas. Jų pačių identiteto palaikymas tapo komplikuotas, ir tai viena iš pagrindinių problemų, kurias nagrinėja dabartinės civilizacijų studijos12. Globalizacijos vyksme labai seni, bet riboti, susidūrimai tarp civilizacijų13 virto nepertraukiamu ir visus paliečiančiu daugiašaliu civilizacijų polilogu. Daugiašalis polilogas tampa augančių pranašumų ir pasaulio kultūrinių santykių realios būklės testu. Individualios etninės-nacionalinės ir religinės-ideologinės tradicijos, susiklosčiusios, kai formavosi civilizacijos, gyvuoja dėl savo savitumo. Tačiau šias tradicijas slopina tiek didesnės civilizacinės struktūros, kurias tos tradicijos anksčiau absorbuodavo ir joms nepasidavė tūkstančius metų, tiek “globalus” komunikacijos srautas, kuris išmėgina, modifikuoja, pagyvina ir civilizacines struktūras, ir atskiras partikuliarias tradicijas, kurdamas naujas “tarpininkavimo organizacijas, erdves ir kultūras”.

Šio srauto paviršiniame lygmenyje santykiai tarp civilizacijų labai priklauso nuo abipusių mainų. Dėl skirtingo plėtros intensyvumo ir diferenciacijos jėgų mainai nėra simetriški. Asimetriški mainai, kartu su primetamais stereotipais lemia, kad atsiranda dominuojančios kultūros.

Tačiau, nors mainai vyksta paviršiniame lygmenyje, abipusis kriticizmas pasireiškia gilesniame lygmenyje ir tai gali būti simetriška, nepaisant to, kad plėtra netolygi, o jėgų pasiskirstymas nevienodas. Rimta lygiavertė abipusė kritika daugiašalį civilizacijų polilogą gali paversti šiuolaikinio dvasingumo židiniu, esmine literatūros, religijos, psichiatrijos ir sociologijos varomąja jėga.

Visuotinio sąmoningumo struktūros viduje abipusė kritika įgyja dvipusę komunikacinę struktūrą. Viena vertus, kiekvienas anksčiau ar vėliau yra priverstas savo asmeninį elgesį pateisinti “visuotinai suprantama” kalba, t.y. jo pasiaiškinimas pagrindžiamas arba paremiamas pasauliniu mastu pripažįstamais tikslais arba empiriškai svarbiomis ir priimtinomis vienos ar kitos grupės prielaidomis. Kita vertus, kažkas vienas nuolat vertina “visuotinai suprantamų” – pasauliniu mastu priimtinų tikslų ir “empirizmo” prielaidas remdamasis savo asmeninėmis (nors nebūtinai “tradicinėmis”) vertybėmis savo asmeninės istorinės ir dabartinės patirties šviesoje.14

Cia “asmeninė patirtis” remiasi kolektyvine, t.y. daugiausia tautų, “pasaulinių” religijų ir daugiašalių ideologinių sąjūdžių, tiesiogiai susijusių su daugiašaliu civilizacijų polilogu, patirtimi. Išskyrus kelias išimtis, individai dažniausiai dalyvauja tik savo tautų ar ideologinių bendruomenių kultūriniuose procesuose.15 Tik šitaip didžioji žmonių dalis įsitraukia į daugiašalį civilizacijų polilogą, į sociokultūrines formas, kurių viduje yra įtvirtintos jų tautos, išsiugdžiusios gebėjimą iš dalies pralenkti kai kurias “pasaulines” religijas ir ideologinius sąjūdžius. (Tai jos gali daryti, net jeigu negali kontroliuoti “savųjų” civilizacijų: už gebėjimą “universalizuoti” sumokama galėjimo apibūdinti partikuliarumą praradimu.)

Poreikį savo tautą, religiją ar sąjūdį pateisinti “visuotinai suprantama” kalba skatina politinė ir moralinė pasaulinė komunikacijos sistema, aprėpianti viską – nuo mokslo, literatūros iki žurnalistikos, aktualu viskas, kas yra anapus gryno instrumentinio žinių pasikeitimo tarpnacionaliniuose ekonominiuose ir politiniuose santykiuose. Tai tampa bet kurio save gerbiančio kolektyvo narių privalomu atsakymu į “tarptautinių” ar “pasaulinių” komunikacijos sistemų daromą poveikį.

Nepanašu, kad daugiašalis civilizacijų polilogas pritrauks didelį “bendrą gyventojų skaičių”, išskyrus kraštutinius atvejus. Daugiašalio civilizacijų polilogo pagrindiniais visuomeniniais partneriais bus universitetai, pasaulio spauda, tarptautinės profesinės asociacijos ir sąjūdžiai, susiję su taika, aplinkosauga, žmogaus teisėmis ir kultūros principų kritika – tam tikru laipsniu jie visi sukurti tokiu būdu, kad susidėtų iš “oficialių” tautų ar ideologinių visuomenės darinių atstovų, kita vertus, kad nebūtų įsipareigoję švelniai programuojamai “pasaulio pilietybei”. Tokios socialinės struktūros yra pajėgios daryti įtaką politiniams sprendimams, jeigu įtakingos grupės, esančios jų viduje, nėra nei visiškai absorbuotos nacionalinio politikos elito, nei visiškai nuo jo nutolusios.16

Universalus pasiteisinimas, ypač mokėjimas sveikai polemizuoti, leidžia civilizacijoms, jas sudarančioms tautoms, daugianacionalinėms religijoms ir ideologiniams sąjūdžiams išsaugoti neprovincialų kultūrinį gyvybingumą ir realybės jausmą net tada, kai ji užtvindoma skoliniais iš svetur, nesvarbu, ar tai būtų “aukštosios”, ar “masinės” kultūros atributai. Vadinasi, šiandieniniame pasaulyje tai yra išankstinė sąlyga civilizacijų identitetui išlaikyti. Kartu tai ir “buvimo civilizuotu” dabartinis apibrėžimas.

Globalizacijos procesas kelia aktualius uždavinius postmoderniai kultūrai, kuriai gali pritrūkti formos tvirtumo ir subalansuoto pasitikėjimo savimi. Nebent postmodernumas būtų įsišaknijęs į kažką kita, ne tik į save, ir tai teiktų stabilizuojančio pajėgumo, sustiprintų moralinius įsipareigojimus, net praktinį nuovokumą.

Tačiau ir kitos šiuolaikinės kultūros formos yra ne ką pajėgesnės patarti, kaip atsispirti globalizacijos gniaužtams. Antimodernistinė kultūra, patikimas reikšmių struktūras skaidanti į simuliakrus17, negali nieko nei išlaikyti, nei sustiprinti (ar, priešingai modernistinei kultūrai, sukurti kitokias institucijas negu tos, kurios reklamuojasi masinio vartojimo rinkose). Kita vertus, modernistinė kultūra dėl savo vienarūšio racionalizmo tampa formali, vyraujanti, pernelyg atvira, neįsivaizduojamai gremėzdiška. Netgi praktinės dovanos, kurias ji išdalija dėkingiems gavėjams, tampa priemone pavergti ar išsekinti kitų identitetų gyvybingumą. Archajiškas restauravimas irgi visada yra provincialus, be jungiamosios grandies tarp grupių: ašaros tiktai už kurios nors vienos pusės žuvusiuosius, begalinis susirūpinimas tik savo toteminiu žvėrimi kultūros žurnaluose.

Dėl šių priežasčių keliu hipotezę, kad į globalizacijos iššūkius perspektyviai reaguoti įstengs tiktai kultūriškai susisluoksniavę subjektai, t.y. tautos, bažnyčia ar civilizacijų sąjūdžiai, nes jie simboliškai suvienija modernistinį ir antimodernistinį suskaldymą, archajiško restauravimo programas ir postmoderno rezonansus – nesu toks užtikrintas dėl jų turinio skirtumų ir svarbiausių bruožų, kurie rodo arba griežtą susiskaldymą, arba sąstingį.

Nei mokslas, nei apibendrinanti “žmonijos religija” negalės tapti gyvybingu globalizacijos atoveiksmiu jau vien todėl, kad nė vienas iš jų nėra pajėgus sukurti autentiškos archajiškos gyvenamosios vietovės, kurioje galėtų įsikurti tam tikros bendruomenės. Susisluoksniavusios modernistinės kultūrinės sistemos – ne tik religija, bet ir nacionalizmas – turi daugiau kompetencijos atsakyti į globalizacijos iššūkius.

Nacionalizmas kaip kultūrinis sąjūdis

Tauta, kaip besiskirianti nuo etninės grupės ir valstybės, yra ne tik tarpusavyje bendraujanti, bet ir bendrą likimą turinti bendruomenė, atstovaujanti “prigimtinei” kalbai, daranti daugiau ar mažiau spontaniškus kolektyvinius sprendimus, kad sukurtų bendrą egzistencijos formą; ji faktiškai kartu atlaiko istorinius sunkmečius, plėtoja politinius ketinimus, kuriems pritaria dauguma žmonių, darydami prielaidą, kad jie yra tautos nariai18.

Nacionalizmas – tautos kultūrinio identiteto koncepcija, kuri tampa politine programa net ir tuomet, kai tauta yra (o tam tikru laipsniu taip būna visada) savo radimosi procese. Glaudus kultūros ir politikos suartėjimas dažniausiai yra pagrindinis šaltinis pavojų, kuriuos nacionalizmas kelia ne tik pasauliui apskritai, bet ir toms tautoms, kurioms jis turėtų atstovauti, jas atgaivinti ar sustiprinti. Ši identifikacija nacionalizmui suteikia gilesnės, kvazireliginės jėgos, gebėjimą sukrėsti, ko įprastoms politinėms jėgoms dažnai trūksta. Todėl politikams taip knieti kultūrą panaudoti savo tikslais.

Demokratija laimi, jei susilpninami ryšiai tarp kultūros ir politikos, jei svarbūs simboliniai svertai nėra monopolizuojami vienų ar kitų politinių jėgų19. Kaip religija, taip ir nacionalizmas optimaliai veikia demokratinėje aplinkoje, skleisdamasis per politinių organizacijų veikimo sritį ir per įvairias kultūrines programas, toks jų pasiskirstymas turi mažai galimybių sutapti ir nėra griežtai atribotas nei nuo “daugumos”, nei nuo “mažumos”. Todėl rūpi panagrinėti nacionalizmus kaip kultūrines programas.

Nacionalizmas yra panašus į kitus pastarųjų dviejų amžių sąjūdžius, įgavusius civilizacines formas – nuo romantizmo iki feminizmo, tai sieja jį su visais kultūrinio modernizavimo lygmenimis. XIX amžiuje Vokietijoje ir Rytų Europoje, o dabar Artimuosiuose Rytuose, nacionalizmas savo kultūrine forma labiau linksta į archajiškąjį. Amerikos nacionalizmas (ir mažesne apimtimi nuo Revoliucijos laikų vyraujanti Prancūzijos nacionalizmo kryptis) buvo modernizuojantis20. Pagrindinis skirtumas tarp moderniojo ir archajiškojo nacionalizmo yra toks: ar visuomenė kildinama iš individų, turinčių “žmogiškąją prigimtį”, ar ji suvokiama kaip paskutinis “kolektyvinės dvasios” ar tautos “orumo” įsikūnijimas21.

Nacionalizmas įgyja archajišką formą, jei tautą, į kurią jis yra orientuotas, vis dar reikia dirbtinai sudaryti iš gentinių (gimininių) darinių, kaip šiuo metu yra gentyse, gyvenančiose kai kuriose Afrikos Sacharos dykumos dalyse, o Europoje senovinė (“archajiška”) forma gali atrodyti kaip pranašumas prieš “pirmapradę”. Indijoje yra daug sudėtingesnė “senoviškai moderni” “tautos konstrukcija”, kuri neįstengia užglostyti savo prieštarų. Sovietų Sąjungoje šis planas, siekęs modernizacinių tikslų, bet archajiškas savo sandara, “sovietinį patriotizmą” primetė daugiatautei visuomenei, nelinkusiai to priimti, ir buvo pasmerktas žlugti.

Kai kurios ne tokios stabilios XX amžiaus nacionalizmo formos, įvairiapusiškai atspindinčios “kraują ir ugnį” (tarp jų ir fašizmas), turi stiprius antimodernizmo22 nuostatomis paremtus sandus. Panašu, kad, vykstant dabartiniams socialiniams pokyčiams, Vidurio ir Rytų Europoje įmanoma identifikuoti postmodernų nacionalizmą, kurį propaguoja kai kurie intelektualūs lyderiai (Václavas Havelas). Tai kartu su archajiško mąstymo įtampa buvo galima numatyti jau nuo Mazzini’o23 laikų ir, beje, jo išreikštos mintys šiandieniniams Vidurio Europos nacionalistams faktiškai yra artimesnės negu Havelo.

Keturi pagrindiniai nacionalizmo tipai ir įvairios jų kombinacijos yra specifinis kristalizacijos dėmuo, populiariai perteikantis ir išbandantis kultūrinį modernizavimą, todėl tikėtina, kad laikui bėgant tai pasikartos. Bet labiau išplėtota nacionalizmo, kuris būdingas šiuolaikinėms tautoms, fenomeno analizė atskleidžia vienokias ar kitokias jo elementų konfigūracijas, apimančias visus kultūrinės modernizacijos lygmenis ir apeliuojančias į įvairias grupes, tiesa, nevienodai intensyviai. Panašu, kad tik ši nacionalizmo rūšis bet kuriuo atveju atitiks tą poreikį, pagal kurį dabar yra vertinamos kultūros.

Tautos yra ne tik kultūrinio proceso kristalizacijos traukos centras. Nacionalizmas, šiuo atžvilgiu lygintinas su “tradicinėmis” religijomis, labiau nei kiti modernūs civilizacijų sąjūdžiai remiasi bendruomene, kuri pasinėrusi į kasdienius rūpesčius ir yra “užbaigta” įskaitant ir iš dalies potencialiai plačiausią asmenų reguliarios veiklos sritį joje. Dėl šių priežasčių nacionalizmas taip tvirtai įsišaknija ir sugeba atsinaujinti greičiau negu kiti modernūs civilizacijų sąjūdžiai, panašu, kad jis išsilaikys ar bus gaivinamas ilgą laiką.

Nacionalizmas ir religija – pagrindiniai sociosimbolikos subjektai, kurie abu yra: a) giliai įsišakniję dabartinėse bendruomenėse, nes apima visas gyvenimo sritis, visų amžiaus grupių, abiejų lyčių atstovus, skirtingas rases, nepaisant, kuo žmonės užsiima ir kokia jų ideologija, b) besiplečiantys, nes įtaigių simbolių kompozicijas skleidžia visais moderniosios kultūros lygmenimis. Todėl jie abu yra lygiaverčiai varžovai.

Vis dėlto santykiai tarp religijos ir nacionalizmo yra komplikuoti. Dalį skirtingumo galima paaiškinti kiekvieno iš šių fenomenų kultūrinio modernizavimo lygiu. Pateikiamos kelios hipotezės: 1) archajiškas nacionalizmas ir fundamentali religija bando kontroliuoti tą pačią visuomenę, todėl jie siekia sintezės, ir vienas iš jų absorbuoja kitą; 2) modernusis nacionalizmas sugeba palaikyti “normalius darbo” santykius su modernistine religija (pavyzdžiui, su Amerikos vyraujančiu protestantizmu), jų santykis tolerantiškas, abipusiškai palankus, jie ieško bendradarbiavimo sričių, o konfliktus reguliuoja abiem pusėms priimtini įstatymai; 3) modernusis nacionalizmas kol kas improvizuoja savo santykį su fundamentaliomis religijomis: arba bando jas panaudoti savo tikslais (pavyzdžiui, gindamas puolamą tautą nuo jos priešų), arba elgiasi su jomis tam tikru nusistovėjusiu, modernistinėms religijoms priimtinu būdu. Pirmuoju atveju fundamentali religija linkusi pasirodyti stipresnė už modernųjį nacionalizmą, taip yra arabų šalyse; kitu atveju rezultatas priklauso nuo to, ar modernistinės politikos valdomi namai tampa bendros kultūros namais, kaip tai yra JAV; 4) archajiškas nacionalizmas visada yra nusistatęs prieš modernią religiją.

Kaip kolektyvinė įmonė kasdieninėje praktikoje remiasi giliai įsišaknijusiu kultūriniu tapatumu, veikdama dabartinėje socialiai atviroje bendruomenėje, taip nacionalizmas, panašu, funkcionuoja kaip vienas šiuolaikinės raiškos kultūros išbandymų. Kas iš nuolat besikuriančių kultūrinių fenomenų išgyvens, galima numanyti, priklauso nuo: 1) jų formalaus išbaigtumo, 2) jų pažintinės aprėpties, kai sudėtinga patirtis pateikiama supaprastintai, bet dėl to nenukenčia jos suvokimo kokybė), 3) jų praktinio poveikio (įskaitant ir objektyviai įrodomus patologinius padarinius), 4) jų atkaklaus rėmimosi įvairiomis nacionalinėmis kovomis siekiant kolektyvinio tapatumo “nenutrūkstamos raidos”. Kyla tik vienas klausimas – kokia nacionalizmo rūšis išsilaikys ir taps vienu iš šiuolaikinės kultūros išbandymų.

Kokį svorį galimi įvairūs nacionalizmo komponentai įgyja konkrečiu atveju, greičiausiai priklauso nuo religinių ir politinių tradicijų “žaliavos”, kurią tauta gali panaudoti modernizuodama savo kultūrą24, nuo dabartinės sąveikos tarp įtakingų visuomenės grupių ir nuo tarptautinės situacijos. Visų svarbiausia problema, svarstoma šiuolaikinių nacionalizmo studijų, – ar įmanoma identifikuoti sąlygas, kurios skatintų arba karingą, arba humanišką (t.y. nerepresyvią, nesmurtinę) nacionalizmo rūšį.

Santykinį ekonominį susilpnėjimą išoriškai rodo atsirandantys kultūriniai sąjūdžiai, plačiai plintantis moralinio nuopuolio jausmas, dideli imigrantų, besiskiriančių savo kalba, religija ar fizinėmis savybėmis, antplūdžiai. Visa tai silpnina nacionalizmą, vertinant žmogiškuoju aspektu25. Panašu, kad vykstant globalizacijai tai vis labiau įsivyraus ir gali sukelti priešiškas reakcijas į daugiašalį civilizacijų polilogą. Pretenzijos į neapgyventas teritorijas, o ypač tas, kurios susijusios su senovinėmis (todėl bekompromisinėmis) šventomis vietovėmis (Kosovo laukas serbams) ir centrais (Jeruzalė), skatina pavojingos rūšies nacionalizmą.

Nacionalizmo simboliniai ženklai gali būti svarbūs ir kaip išoriniai socialiniai veiksniai. Kol egzistuoja nuosaikios “tradicinės” kultūros, kurių nacionalizmas gali būti absorbuotas26, tikėtina, kad šiandienos pasaulyje nacionalizmas priklausys nuo postmodernios kultūros27, stiprių simbolinių ženklų buvimo ir nuo jų skleidėjų dalyvavimo daugiašaliame civilizacijų poliloge, – tai rodo ir pastangos savo asmeninį elgesį pateisinti visuotinai suprantama kalba, pagrindžiant tai savo asmeninėmis vertybėmis ir asmenine patirtimi.

Laikydamiesi tokios pozicijos, nacionalistai intelektualai išvengtų tiek intelektualinių, tiek identiteto kompromisų netapdami suglebę ar naivūs. Panašu, kad bandydami atremti neišvengiamus globalizacijos iššūkius, daugelis tokią poziciją ir užims.

Studija iš autoriaus rankraštinio palikimo bus išspausdinta knygoje “Rytai–Vakarai. Komparatyvistinės studijos. V”. Kultūrologija – 12, KFMI leidykla.