Mitinis ugnies ir kliūčių ruožas

Marija Gimbutienė buvo laiminga tarp mokslininkų. Jai vienintelei XX amžiuje pavyko atrasti ir aprašyti ištisą iki tol neatpažintą civilizaciją.
Vytautas Kavolis

Svarbiausia – nenukirskime šaknų su mūsų tautos dvasine praeitimi.
Marija Gimbutienė

Viena žinomiausių JAV archeologių lietuvė Marija Gimbutienė (1921-1994) paliko savąjį išskirtinumo mitą. Ji vertinama, gerbiama, net adoruojama kaip ir jos aprašytoji šviesos deivė1. Atvėrusi duris į senosios Europos archeologinę praeitį, ji sukūrė savitą archeomitologinę metodologiją, nuosekliai tyrinėjo ir baltų mitologiją, o atskleidusi matricentrinės kultūros privalumus, tapo feministinės ideologijos ikona. Už knygą “Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis” (The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe), parašytą 1991 m. San Franciske, ji tais pačiais metais buvo apdovanota Anisfieldo-Wolfo premija, kuri nuo 1935 m. JAV skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus. Harvardo ir Kalifornijos universitetų profesorė, žymiausia visų laikų lietuvių mokslininkė, iškėlusi daugybę ir XXI amžiui aktualių klausimų, buvo atkakli lietuvybės puoselėtoja. Jos knyga The Balts, pirmą kartą paskelbta 1963 metais, tebėra populiariausia baltų paveldo prezentacija ne tik Amerikoje, bet ir pasaulyje.

Amerika nuo seno vadinama neįtikėtinų galimybių, nepaprastų išsipildymų ir stulbinančių mistifikacijų šalimi. Teigiama ir tikima, kad čia kiekvienas gali tapti tuo, kuo nori. Tačiau emigrantams anaiptol ne visada ir ne viskas klostydavosi sėkmingai. Marijos Gimbutienės likimas laikytinas išimtimi emigracijos lemčių grandinėje.

Ji gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje, nuo 1931 iki 1938 m. mokėsi Kauno Aušros mergaičių gimnazijoje, 1942 m. baigė lituanistikos, etnologijos ir archeologijos studijas Vilniaus universitete. 1944 m. su šeima pasitraukusi iš Lietuvos, tęsė studijas Heidelbergo, Miuncheno, Tiubingeno universitetuose. 1946 m. Tiubingeno universitete apgynė daktaro disertaciją, parašiusi studiją apie laidojimo papročius Lietuvoje. 1950-1960 m. dirbo Harvardo universiteto Mokslo muziejuje, Kembridže, JAV. Nuo 1963 m. – Kalifornijos (Los Andželo) universiteto profesorė. Didžiausiu autoritetu ji laikė Joną Basanavičių, kuris lietuvių gyvenimo būdo, religingumo atspindžių ieškojo tautosakoje, mitologijoje, istorijoje, etnografijoje, archeologijoje. Marija Gimbutienė pagal profesiją buvo archeologė, o pagal pašaukimą – mitologė. Baltų kalbas, kultūrą, mitologiją ji dėstė ir Kalifornijos universitete. Čia įsteigta Marijos Gimbutienės biblioteka, bendra su pasaulyje žinomo mitologijos tyrinėtojo, Kalifornijos universiteto profesoriaus Josepho Campbello biblioteka2. Jų bibliotekų erdvė bendra neatsitiktinai – abu laikėsi to paties mokslinės sklaidos modelio, užmezgė glaudžius ryšius su plačiąja visuomene, atsisakę mokslo elitiškumo, nes siekė, kad juos suprastų. Nebijojo daryti drąsių išvadų ir apibendrinimų, kurti patrauklių, subjektyvių, efemeriškų mitinių vizijų, nepaisydami nei gana kontroversiškų vertinimų, nei kolegų mokslininkų santūraus požiūrio į jų atradimus, net ignoravimo ar neigimo, nepamesdami galvos dėl didelio pripažinimo – populiarumo tarp akademinio jaunimo, televizijos ir spaudos dėmesio, pakartotinių knygų tiražų, šlovės ir adoracijos.

“Brangioji Bičiule Marija, siųsdamas čia Deivės Motinos nuotrauką, kuri, kaip matai, ir mus pagimdė, karštai dėkoju Tau už laiškelius ir labai atsiprašau, jeigu kiek diletantiškai pareklamavau tavo nuostabią knygą, kokios nesukūrė dar joks mūsų protėvis ir joks į tarptautinius vandenis besiveržiąs vyras. […] Tiesa, dabar net porą vakarų televizijoj klausiausi Joseph Campbell mitologinėm temom dialogų, kuris dar kartą patvirtino Tavo mąstymus”3, – laiške Gimbutienei rašė Antanas ir Aleksandra Gustaičiai 1989 ir 1990 metų sankirtoje.

Naujos disciplinos – archeomitologijos, susiejančios dvi mokslo šakas ir atitinkančios tarpdisciplininių mokslų kanonus, – pradininkė Marija Gimbutienė turi nemažai pasekėjų iki šiol. Paskatinusi naujus tyrinėjimus, ji pasirinko empirinę pažinimo plotmę, o jos rašymo stilius ir tonas, nepaisant prabėgusio laiko, prieštaringų vertinimų ir net viską unifikuojančių dabarties požiūrių, tebėra nepaprastai sugestyvus. Didžioji Deivė įprasmina moteriškumo esmę. Neatsitiktinai Marijos Gimbutienės knygos pasaulio knygynuose priskiriamos feministinei literatūrai.

Pagrindiniai mokslininkės veikalai pasirodė kaip tik kylant feminizmo bangai Amerikoje. Ji tapo ryškia, palankia apologete, pagrindėja, autoritetinga figūra, o kartu atlaikė humanitarinių mokslų tyrinėjimams keliamą dvidešimt penkerių metų ribą – toks laiko tarpsnis patvirtina išliekamąją veikalo vertę ir svarbą, įrodo populiarumą. “Mūsų trumpam nemirtingumui pakaktų to, kad būtume skaitomi ir po 25 metų (daugiau filologijoje skirta tik retiems genijams)”4, – tokia vyraujanti humanitarų nuostata, toks jų veikalų populiarumo matas.

Kaip vertinti Marijos Gimbutienės populiarumą? Jos pasirinktas rašymo ir interpretavimo stilius, atmetantis mokslinę ezoteriką ir orientuotas į skaitytojus, kurie neturi laiko gilintis į tyrinėjimų autentiškumą ir prasmių gelmes, atliepia tapatinimosi poreikį – paprastai ir suprantamai identifikuoti save praeityje, atmetant tai, kas keltų skepsį ar abejones. Taiki pozicija, psichologiškai pagavi, aiški ir sugestyvi, ginocentrines identifikacijas siūlanti nuostata ir patraukli deskriptyvinė prieitis kelia itin žemiškus tikslus: apibendrinti, parodyti, įtikinti ir paakinti.

“Aš savo sėklą pasėjau taip, kaip galėjau. Nebeturiu galimybių grįžti prie tos pačios temos, o kadaise tai man buvo svajonė. Ir gal būčiau šį tą nuveikusi. Pasitenkinu ir ta skiautele, nes rašiau su meile ir impulsu. Ir ji liks man atsimintina mano biografijos detalė. Dirbau sąžiningai; ir man vis tiek, ar mano išnešiotos ir susikurtos tiesos bus kitiems tiesos. Toks mokslinis darbas; svarbu tik, kad jis būtų nekenksmingas”5, – laiške Meilei Lukšienei rašė Marija Gimbutienė 1960 metais, atsiliepdama į naujosios jos studijos apie simboliką lietuvių liaudies mene kritiką.

Gimbutienė, kad ir kaip būtų keista šiais visuotinio opumo laikais, kai visi perdėtai jautrūs sau ir savo įvaizdžiui, jau visiškai atpratę net nuo savirefleksijos, kritiką laikė svarbiu savo darbo įvertinimu: “Kritiškos pastabos man buvo didžiulė satisfakcija. Retai pasitaiko skaityti esminę kritiką, tokią, su kuria sutinki. Taip, vietoje dviejų storų tomų buvo parašyta maža knygelytė. Aš gromuluoju tuos faktus, suvirškinu juos savo skilvelyje, nespėju išdėstyti visko, ką žinau. Matyt, tai yra priešinga mano prigimčiai.”6

Būdama šviesaus ir konstruktyvaus proto, ji turėjo nepaprastą gebėjimą į viską žvelgti paprastai ir nuoširdžiai, neklystamai pasirinkti ir pasiekti, atrodytų, neįmanomų dalykų: “Nenusišypsok ironiškai, katine, – apie savo gyvenimą Amerikoje rašė ji laiške Mariui Katiliškiui 1964 metų gegužę, – nes daug kas įmanoma šiame krašte, tik reikia bandyti ir bandyti, galiu tai sakyti, nes pati praėjau pro visokias ugnis ir kliūtis.”7

Gyvenimas – tarsi mitinis ugnies ir kliūčių ruožas, kurį įveikdamas tampi stipresnis, nors kartais ir atrodo, kad stichijos yra sunkiai įveikiamos: “Oras buvo audringas, bangos daužėsi į uolas. Paskui pradėjo taip smarkiai pilti lietus, kad mudu pasileidom be kvapo namo.”8 Dažnai jausdamasi vieniša, instinktyviai bėgdama “nuo minčių ir nuo realybės”9, Gimbutienė pasinėrė į mokslinius ieškojimus, vis nepasisotindama atradimais.

Tai, kad ji pasirinko mitologiją, taip pat vertintina kaip puikus, o kartu intriguojantis, sprendimas. Tiesa, mitologija, nepaisant išorinio paprastumo, yra ganėtinai sudėtingas, dabartyje tik fragmentiškai išlikęs mechanizmas, laiko virtualybėje išsklidusi komplikuota ir daugialypė struktūra su daugybe apgaulingų ideologinių ir tekstinių aklaviečių, kurių negalima ar bent jau nevertėtų aiškinti kaip autentiškų praeities ženklų. Tai vieni iš daugelio mitologinių žaidimų spąstų.

Remdamasi Algirdo Juliaus Greimo, Jono Balio, Jono Basanavičiaus mintimis ir tyrinėjimais, Marija Gimbutienė rašė: “Mitologija, kurią mes galime pavadinti kultūros archeologija, atspindi tuos pačius baltų kultūros bruožus kaip ir archeologijos paminklai.”10 Analogijų, paralelių ir bendrybių paieška reikalauja erudicijos, intuicijos ir kompetencijos. Būdama iškili ir puiki archeologijos žinovė, turinti didelę archeologinių kasinėjimų patirtį, išskirtinai platų akiratį ir priešistorės intuiciją, ji stokojo naratyvinės kultūros vingrybių išmanymo ir gebėjimo argumentuoti, pagrįsti savo sprendimus ir vaizdinius. Tačiau tai ir nebuvo jos tikslas.

Svarbiausias tyrinėjimų stimulas – ramus, paprastas, bet išmintingas suvokimas, ką darai ir kodėl. Marijos Gimbutienės knyga “Baltai”, išleista anglų kalba 1963, italų – 1967, vokiečių – 1983, lietuvių – 1985 metais, tebėra pagrindinė senąją lietuvių kultūrą apžvelgianti publikacija plačiajame pasaulyje, savo svarumu tiesiog eliminuojanti galimybę konkuruoti. Joje Gimbutienė bandė atsakyti į klausimus, kurie rūpi daugeliui svetur gyvenančių lietuvių: “Ką mes turime bendra su visais kitais žmonėmis pasaulyje ir kuo mes skiriamės nuo kitų.”11

Didžiausią autoritetą humanitarinėje sferoje iki šiol turinti lietuvė, sukūrusi savitą senosios kultūros reprezentavimo ir vertinimo sistemą, paremtą apibendrinimų siekimu, nepretendavo į absoliučią (daugumos pripažintais ir objektyvizuotais kriterijais paremtą) tiesą.

Senojo pasaulio vizija – Didžiosios Deivės epocha vyriškame šių dienų pasaulyje yra tarsi priešprieša įsigalėjusiam identifikaciniam modeliui. Gimbutienė nepasirinko Cliffordo Geertzo propaguojamo “tirštojo” aprašymo, ji neieškojo gelmių ar išbaigtų struktūrų, atmetė bet kokias ideologines schemas, pasaulį komponavo lengvai ir įtaigiai, vengdama paviršutiniškos propagandos ir sustabarėjusių klišių. Identifikavo praeitį teigdama matricentrinį pradą, dievų hierarchijas, reinkarnacijas, nevaržydama savęs akademiniais reikalavimais ar moksliškumo sąlygiškumais ir atkakliai kurdama savąją tiesą.

Tokios tiesos paprastai sulaukia aršios kritikos: “Man, kaip ne vienam čia [Lietuvoje – R.R.] atrodo, kad mitologinę sistemą galima sudaryti tik atsiremiant į gyvenimo poreikius, nulėmusius mitologijos (kiekviename krašte skirtingos) susiformavimą, o ne ieškant absoliučios idėjos, kuri sietų visas (bet kuriai tautai derančias) mitologines pažiūras. Neįtikima, kad primityviam žmogaus protui būtų prieinamas toks abstrahavimas skirstyti visą dvasinį pasaulį, antgamtinį pasaulį pagal vyriško dinamizmo ir moteriško vitališkumo principus. […] Susidarytoji sistema neleidžia atskleisti istorinio religinių-mitologinių pažiūrų susisluoksniavimo: lietuviškas olimpas imamas kaip iš karto nustatytas visiems laikams. Todėl tenka remtis labai hipotetišku Didžiosios Deivės buvimu.”12

Siekiniai, idėjos, postulatai tampa svarbūs, kai jie atitinka egzistencines nuostatas, vartojimo poreikius ar tapatumo paieškas. Tuomet įsigali kiti dėsniai, o autentiškumas, pagrįstumas, išbaigtumas eliminuojami iš bendro problemų lauko, prasmingumą lemia vienintelis kriterijus – aktualumas. Didžioji Deivė ir jos epocha tapo būtent ta laiminga moneta, amžinosios “jaunystės” formule, kuri moteriškumo raiškai suteikė ypatingas konotacijas.

Marijai Gimbutienei atminti organizuojami jau tradiciniais tapę skaitymai, leidžiamos antologijos. 1997 metais Mančesteryje, Konektikute, išleista From Realm to Ancestor. An Anthology in Honour of Marija Gimbutas [“Iš protėvių karalystės. Antologija Marijai Gimbutas atminti”], sudaryta Gimbutienės biografės Joannos Marler. Čia spausdinami penkiasdešimties žymiausių pasaulio mokslininkų iš trylikos šalių tekstai. Tais pačiais metais Vašingtone pasirodė ir kita mokslininkės atminimui skirta knyga apie indoeuropiečių atmintį Varia on the Indo-Euroepan Past: Papers in Memory of Marija Gimbutas, parengta M. R. Dexterio ir E. Polone. Vilniuje, Jogailos gatvėje, buvusiame jos tėvų Alseikų bute, planuojama įkurti Marijos Gimbutienės muziejų, o gal ir jos vardo tyrimų centrą. Remiantis archeomitologės darbais, rašomos virtualios deiviškumo istorijos13. Jos paskaitos apie senąją deivių kultūrą, archeologinius žymenis ir atradimus yra išleistos audio- ir video- formatais14. Apie Mariją Gimbutienę kuriami filmai, pavyzdžiui, Donnos Read Signs out of Time [“Laiką pralenkę ženklai”] pasakoja apie jos baltiškąją prigimtį, mitinę lietuviškumo sklaidą, fenomenalumą…

Iškili asmenybė, įtaigi mokslininkė, nepaprasta moteris, pralenkusi laiką, nors gilinosi į praeitį, Marija Gimbutienė yra vertinama tiek JAV, tiek pasaulyje ir jau neabejotinai peržengė vadinamąjį humanitarinio laiko limitą. Tai patvirtina jos žodžius, kad “gyvybinė energija negali žūti, ji išlieka… Mūsų mirusieji yra tarp mūsų”15. Kaip ir jų idėjos, darbai ir sumanymai, sutvirtinantys ryšį su dvasine istorine praeitimi ir kuriantys naujas reikšmingas patirtis.

Marija Gimbutienė ir Lietuvoje atvėrė duris į patrauklų baltiškosios mitologijos lobyną, paskatino menininkus gilintis į mitiškumo raišką. Tiesa, “atversti” į Deivės Motinos tikėjimą buvo sunku ir čia, kaip ir Amerikoje. Antanas ir Aleksandra Gustaičiai laiške Marijai Gimbutienei apgailestaudami rašė: “Po to net savo kaimyną dr. Juozą Girnių bandžiau įtikinti mūsų sutvėrėjo moteriškąja lytimi, bet jis, būdamas religinis konservatorius, vis tiek liko ištikimas savo vyriškajam Dievui-Tėvui.”16

Marija Gimbutienė, 1968 m. atsiimdama Los Angeles Times Metų moters apdovanojimą, pasakė: “Dėkoju likimo deivei, kad sutvėrė mane moterimi – kūriniu, lygiu vyrui. Tačiau mums, moterims, vis dar reikia išmintingų vyrų pagalbos.”17

Atskleidusi esminius būties slėpinius, atradusi ir aprašiusi “ištisą iki tol neatpažintą civilizaciją”, Marija Gimbutienė išliko (įstengė išlikti) savimi ne tik Lietuvoje, bet ir anapus Atlanto.