Liūtas Narve

Užaugau tarp dviejų labai skirtingų, tačiau vis dėlto panašių šalių – Suomijos ir Estijos. Abiejuose kraštuose grožinės literatūros atsiradimas susijęs su nacionaliniu atbudimu. Suomių ir estų kalba parašytos knygos XIX a. tapo nacionalinės tapatybės pagrindu. Tuo metu tiek suomių, tiek estų intelektualai brendo svetimoje kalbinėje aplinkoje, suomiai – švediškoje, estai – vokiškoje, nes jų elitą anuomet sudarė Baltijos vokiečiai. Suomių ir estų kalbos buvo laikomos prastuomenės, žemdirbių kalbomis, netinkamomis literatūrai kurti. Be to, abi šalis valdė Rusijos imperija.

Photo: LovelyColorPhoto. Source:Shutterstock

Mūsų nacionaliniams epams būdingi bendri bruožai – paskelbti panašiu metu, jie rėmėsi oraline tradicija. Suomijoje Eliaso Lönnroto “Kalevala” išėjo 1835 m. Epas iš esmės pagrįstas duomenimis, kuriuos Lönnrotas surinko, tyrinėdamas Karelijos liaudies dainininkų kūrybą. Estijoje Friedrichas Kreutzwaldas, remdamasis Friedricho Roberto Faehlmanno surinkta medžiaga, epinę poemą “Kalevo sūnus” (est. Kalevipoeg) parašė 1853 m.

Folklorine kūryba pagrįsti leidiniai paklojo nacionalinės tapatybės pamatus. Nors nei suomiai, nei estai dar nebuvo sukūrę savo valstybių, jie turėjo savitą kultūrą ir istoriją. Puoselėjo savo kalbą ir literatūrą, atspindinčią esminius tautos gyvenimo įvykius. Tapo akivaizdu, kad užrašyti pasakojimai apie istoriją ir tapatybę yra galingesni, negu tie, kurie perduodami iš lūpų į lūpas. Istoriškai žvelgiant, neilgai trukus po to, kai buvo paskelbti Lönnroto ir Kreutzwaldo veikalai, o šalia ir daugybė kitų, abi šalys paskelbė nepriklausomybę.

Suomių ir estų kalbos, kurios dabar yra valstybinės, priklauso retoms finougrų kalboms. Be nepriklausomybės mūsų kalbų ateitis būtų susiklosčiusi liūdnai – tą teko patirti daugeliui kitų finougrų tautų. Šiai kalbų grupei priklauso dvidešimt keturios kalbos, jomis kalba dvidešimt trys milijonai žmonių. Iš palyginti gausios jų grupės tik suomių, estų ir vengrų kalbos ir literatūra klesti savo šalyse. Dvidešimt viena finougrų tauta gyvena Rusijoje, kuri nesirūpina mažumų teisėmis. Daugelis šių kalbų sunyko arba jų išlikimui gresia pavojus. Kaip kitus čiabuvius, taip ir finougrų tautas, o kartu jų kalbą kolonializmas niokojo negailestingai. Visos tautos turi jas vienijančias istorijas – mūsų istorijos susijusios su nuolatine grėsme prarasti vietą po saule.

Suomių ir estų literatūros skiriasi, nes, prieš atgaudami nepriklausomybę, estai patyrė tris okupacijas, o suomiai iš esmės be didelio pertrūkio sugebėjo išlikti nepriklausomi. Šie skirtumai lemia, kaip nacionalinė atmintis atspindima literatūroje, kaip aprašomos nacionalinės tragedijos ir esminiai tautų istorijos posūkiai. Tačiau šias literatūras sieja ir vienas bendras bruožas – jos suteikia erdvę diskusijoms, ypač susiklosčius tokiai politinei situacijai, kai viešai reikšti savo nuomonę tampa nebeįmanoma. Toks dvasinis tarpininkas gyvybiškai būtinas kiekvienai tautai.

Rusija suomių literatūros istorijoje

Manęs dažnai klausia, kodėl tiek daug rašau apie dalykus, susijusius su Rusijos imperija ir Sovietų Sąjunga, ypač kad tie siužetai glaudžiai susiję su sovietų įvykdyta Estijos okupacija. Tačiau stiprų ryšį jaučiu ir su suomių literatūros tradicija. Suomiai myli istorinius romanus, pasakojančius apie šalies istoriją. Rusija figūruoja daugumoje iš tų knygų. Net nacionalinė mūsų sakmė “Beržas ir žvaigždė”, kurią parašė Zacharias Topelius, susijusi su Rusija. Paskelbta 1893 m., ji pasakoja apie vaikus, atplėštus nuo Suomijos ir išgabentus į Rusiją. Tie vaikai prisimena namų kieme augusį beržą, kurio šakose rytais giedodavo paukščiai, o vakarais tarp šakų blykčiodavo žvaigždės. Apimti ilgesio, jie nusprendžia ieškoti kelio atgal į namus ir po ilgų klajonių, padedami dviejų paukštelių, sėkmingai parvyksta.

Sakmės pagrindas – paties Topeliuso šeimos istorija. Didžiojo įniršio metais, taip suomiai vadina 1713-1721 m. laikotarpį, kai Suomiją buvo okupavusi Rusija, Zachariaso senelis Kristofferis Topeliusas slapstėsi kartu su mama. Tačiau kazokai juos aptiko ir vaiką išvežė vergauti į Rusiją.

Po daugelio metų Kristofferiui pavyko pabėgti, jis visą laiką ėjo, sekdamas saulėtekį, kol atsidūrė Pietų Suomijoje. Iš ten nuvyko į Stokholmą, kur visiškai atsitiktinai susitiko savo motiną.
Didysis įniršis tapo ir kito suomių literatūros riboženklio – pirmojo istorinio romano pagrindu. Fredrika Runeberg knygoje “Ponia Katerina Bojė ir jos dukterys” aprašė Rusijos okupacijos padarinius. Romanas, paskelbtas 1858 m., priartina Didžiojo įniršio laikų įvykius. Runeberg ir kitų rašytojų kūriniai suteikia gyvybės istorinei atminčiai.

Fredrikos Runeberg vyras, nacionalinis suomių poetas Johanas Ludvigas Runebergas irgi sukūrė įsimintiną literatūros veikalą, apmąstantį šalies istoriją. Epinėje poemoje “Jaunesniojo leitenanto Stolio pasakojimai”, dviem tomais paskelbtoje 1848 ir 1860 m., aprašoma to meto Suomijos istorija ir Suomių karas (1808-1809), kai Švedija prarado rytinę savo dalį, užimtą Rusijos. Pirmas šios knygos eilėraštis “Mūsų šalis” (Maamme) tapo Suomijos nacionaliniu himnu. Runebergas yra vienas svarbiausių ir labiausiai skaitomų Suomijos rašytojų.

Per Suomių karą, kai Švedija neteko savo įtakos Suomijai, nemaža suomių valdininkų ir bajorų dalis buvo nusiteikusi pritarti šalies prisijungimui prie Rusijos imperijos. Runebergo manymu, suomių tauta pasirodė esanti patriotiškesnė už savo valdovus. Kai tapo aišku, kad šią poemą uždraus skelbti, Runebergas išleido ją pats. Per Žiemos karą (1939-1940) skaitomiausios knygos buvo trys: Biblija, atsišaukimai, kaip saugotis, kilus oro pavojui, ir Runebergo eilės…

Karelija, nors dabar didžioji jos dalis priklauso Rusijai, irgi atlieka reikšmingą vaidmenį suomių literatūroje. Iki Žiemos karo tai buvo Suomija. Lönnrotas didžiąją dalį medžiagos “Kalevalai” surinko būtent ten. Karelijos motyvai yra tradicinis suomių muzikos, dailės, literatūros sandas, bet po Paryžiaus taikos sutarties (1947), kai Suomijai priklausiusi Karelija atiteko Sovietų Sąjungai, atsirado nauja literatūros rūšis – tai kūriniai, parašyti karelų kilmės asmenų. 1941 m. iš Karelijos evakuota pusė milijono Suomijos piliečių. Jų kūryba suklestėjo finliandizacijos laikotarpiu (po Antrojo pasaulinio karo Suomija vykdė pabrėžtinai draugišką politiką Sovietų Sąjungos atžvilgiu, siekdama išsaugoti šalies nepriklausomybę). Suomijoje susiklostė stipri karelų literatūros tradicija, ypač palaikoma moterų, kilusių iš Karelijos. Finliandizacijos laikais literatūros kritikai šią kūrybą sutiko šaltai, bet skaitytojai ją mėgo. Pavyzdžiui, Lailos Hirvisaari istorinių romanų, kuriuose pasakojama apie evakuotų žmonių likimus, Suomijoje parduota keturi milijonai egzempliorių, nors šalyje yra tik penki milijonai gyventojų. Karelijos praradimas buvo ir visada liks suomių literatūros akiratyje. Karelija rašytojams tapo vieta, apie kurią pasakojant, galima visą skausmingą Suomijos istoriją aptarti net ir tada, kai viešas diskusijas šiomis temomis įžiebti labai sunku.

Tai, kad suomių literatūroje gausu aprašymų, vienaip ar kitaip susijusių su Rusija, mūsų laikais akivaizdu, teisė analizuoti visus tuos įvykius jau nebekvestionuojama. Rašyti tiek apie tarpusavio santykius, tiek apie Suomijos istoriją turėjome pakankamai laiko, mūsų literatūros kanonas tvirtai nusistovėjęs. Istoriniai romanai tebėra populiarūs, tai savaime aišku ir šis faktas nėra susijęs su kokiu nors konkrečiu politiniu įvykiu. Tačiau bet kokį Rusijos paminėjimą kokiame nors kitame kontekste iškart imama politizuoti.

Kaip kalbėti apie Rusiją Suomijoje

Trijuose savo romanuose aprašiau Estijos okupaciją praėjusio amžiaus viduryje. Vienas iš dažniausiai man užduodamų klausimų yra toks: kas skatina rašyti apie neseną Estijos istoriją? Tarsi tam reikėtų kažkokios specialios priežasties. Nuolatos tenka susidurti su manančiais, esą kalbėti apie Estijos likimą anuo metu reiškia šmeižti, provokuoti Rusiją. Kai 2003 m. pasirodė pirmasis mano romanas, sutikau žurnalistų, tarp jų ir suomių, kurie klausinėjo, ar tai nėra antisovietinė knyga. Žodis “antisovietinis” atklydęs iš finliandizacijos žodyno, todėl turėtų priklausyti praeičiai, o ne dabarčiai. Suomijoje finliandizacija oficialiai baigėsi, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga.

Terminas finliandizacija apibūdina įtaką, kurią didesnioji galia darė silpnesnėms valstybėms. Suomijoje tai reiškė, kad leidybos politikai, žiniasklaidai ir filmams yra taikoma cenzūra. Švietimo ministerija užkirsdavo kelią skleisti net menkiausią negatyvią informaciją apie Sovietų Sąjungą, ypač istorijos vadovėliuose. SSRS visada būdavo apibūdinama pataikūniškai. Pavyzdžiui, moksleiviai buvo mokomi, kad kolektyvizacija Sovietų Sąjungoje vyko savanoriškai, kad Prahos pavasarį sukėlė “kontrrevoliucijos grėsmė” ir kad socializmas – puiki sistema, nes Sovietijoje nekyla jokių socialinių problemų. Istorijos knygose buvo rašoma: “Raudonoji Armija išlaisvino Baltijos šalis iš vokiečių okupacijos ir jos prisijungė prie Sovietų Sąjungos kaip naujosios respublikos.” Nė vienas iš čia paminėtų dalykų nėra tiesa, bet mes buvome mokomi priešingai.

Nenuostabu, kad mano bendraamžiai pirmąsyk išgirdo apie Estiją paauglystėje, per gimtosios kalbos pamokas, kai sužinojo, kas dar priklauso šiai kalbų grupei. Tai gana keista, juk kalbame apie artimiausią Suomijos kaimynę, tačiau istorinė amnezija, kurią diegė Sovietų Sąjunga, paveikė ir gretimas šalis.
Kiekviena tauta ir valstybė turi savo didžiąsias istorijas, savo traumas, kurias patyrė visa tauta, ir patirtį, kuri sieja žmones. Ukrainiečiams tai holodomoras, armėnams – jų tautos genocidas, žydams – holokaustas, suomiams – Žiemos karas, lietuviams, latviams ir estams – masinės deportacijos.

Suomijoje imta rašyti apie Žiemos karą, kai tik jis baigėsi. Autorių požiūriai ir nuomonės ne visada sutapdavo, suomių klasikų – Väinnö Linna’os “Nežinomas kareivis” ir Paavo Rintala’os romanai net įžiebė literatūrinį karą. Tačiau jie rašė knygas, kurias suomiai skaitė, ir, svarbiausia, tos knygos parašytos suomiškai Suomijoje, o ne egzilyje.

Per Chruščiovo laikų atšilimą imta skelbti ir suomių parašytą gulago literatūrą, ypač kalinių atsiminimus, kurie tapo perkamiausiomis knygomis. Tačiau netrukus politinė situacija vėl komplikavosi, sugriežtėjo tiek cenzūra, tiek autocenzūra. Suomijoje, panašiai kaip ir Sovietų Sąjungoje, cenzūra nebuvo vienodai akyla visą laiką.

Literatūra kaip prieglobstis

Sovietų okupacijos metais estų situacija buvo visai kitokia negu suomių. Okupacinis režimas draudė jiems minėti bet ką, kas susiję su Estijos Respublika. Tuo metu, kai aš atmintinai mokiausi Suomijos himną ir giedodavau jį per nepriklausomybės šventę, Estijos himnas ir vėliava – mėlynos, juodos ir baltos spalvų kombinacija – buvo uždrausti, neleista minėti ir nepriklausomybės dienos. Kai mokykloje skaičiau svarbiausią nacionalinį Suomijos pasakojimą apie Žiemos karą, Estijoje viešai kalbėti apie okupaciją ir deportacijas buvo griežtai draudžiama.

Tačiau estų rašytojai vis tiek liudijo praeitį – egzilyje, užsienyje. Pabėgėlių bendruomenės išsaugojo estų literatūrą, kurią sovietinėje Estijoje reikėdavo slėpti, nes už ją grėsė persekiojimai. Išsilavinę estų pabėgėliai finansavo leidyklas, laikraščius, mokyklas, rašė knygas, kurias leisdavo, pavyzdžiui, Švedijoje, Kanadoje. Šios knygos sovietinės Estijos, aišku, nepasiekdavo. Estų rašytojų kooperatyvas Švedijoje leido pabėgėlių knygas, reikšmingesnius Estijos rašytojus. Pavyzdžiui, Hilja’os Rüütli veikalai Švedijoje buvo skelbiami Aili Helm slapyvardžiu, nors pati autorė visą gyvenimą praleido Estijoje. Apie sovietinius kalėjimus ir lagerius ji parašė dokumentinį romaną “Velnias neturi šešėlio” (Karadil eil ole varju). Suomė Anu Marttila išgabeno rankraštį į užsienį, smulkius popieriaus lapus paslėpusi drabužiuose. Rankraštis iš Talino nukeliavo į Helsinkį, iš ten – į Švediją.

Per 1944-1990 m. laikotarpį estų pabėgėliai išleido 75 estų autorių 267 romanus, 181 poezijos rinkinį, 90 autorių atsiminimai sugulė į 151 leidinį.

Pamenu akimirką, kai ėmiau skaityti šias knygas. Tai, kad parašyta estiškai, skambėjo normaliai, bet kad atvirai pasakojama apie okupaciją ir deportacijas, darė keistą įspūdį. Prieš tai nebuvau radusi jokio atspirties taško. Negalėjau jo ieškoti sovietinės Estijos knygynuose, kuriuose knygų apie trėmimus ir gyvenimą tremtyje išvis nebuvo. Sovietmečiu estai, kad išsaugotų istorinę atmintį, perėjo prie oralinės tradicijos, mes irgi tą darėme.

Iš privatumo į viešumą

Estijai atgavus nepriklausomybę, nepaprastai išpopuliarėjo biografijos, memuarai, neišgalvoti, tikrais faktais paremti pasakojimai apie neseną istorijos tarpsnį. Patirtys ir atsiminimai, kurie iki tol buvo privatūs, pagaliau tapo vieši. Nepriklausomybė reiškė, kad rašytinės literatūros ir viešų pasisakymų jau nebevaržo sovietinė cenzūra ir propaganda. Dekolonizacija kartu reiškė išsilaisvinimą iš priespaudos, pasitelkiant kalbą. Nacionalinė kalba tapo nepriklausomos šalies kalba ir ištisus dešimtmečius slopinta raiška išlaisvėjo. Tai, kad sakytinė atmintis įgavo rašytinę formą, buvo nė kiek ne mažiau reikšminga negu nacionalinio epo “Kalevo sūnus” pasirodymas. (Įdomus faktas: nors biografijos ir memuarai Estijoje turėjo didžiulę paklausą, istorinio romano žanras netapo populiarus.)

Kad buvo okupavusi Estiją, Rusija pripažino tik 1993 m. Paradoksalu, bet nuo to laiko situacija darėsi vis labiau įtempta, nes Rusija ėmėsi informacinio karo prieš Estiją. Visoms trims Baltijos šalims iki šiol tenka grumtis dėl teisės rašyti savo istoriją, dar atkakliau gintis jos priverstos po to, kai įsigalėjo Vladimiro Putino režimas. Neseniai Maskva pakartotinai paneigė, kad buvo okupavusi Estiją, aiškino, esą šios šalies nepriklausomybė yra anomalija ir nesusipratimas.

Finliandizacijos tarpsniu suomiai dažnai primindavo sovietams, kad šiai Šiaurės šaliai nepriklausomybę kaip dovaną suteikė pats Leninas. Tai buvo laikoma tam tikro pobūdžio garantija – atseit sovietai nedrįs ginčyti Lenino valios. Tačiau estai tokios istorijos, kuri simboliškai saugotų nuo agresijos, neturi. Atvirkščiai – paties Putino skleidžiama asmeninė legenda padeda Maskvai cementuoti “priešiškos” Estijos įvaizdį. Iš tikrųjų nelabai žinome, kiek tikras, o kiek pramanytas su Putino šeima neva susijęs įvykis, pateikiamas viešai. Sakoma, kad jo tėvas priklausė NKVD diversantams, kurie slaptas operacijas vykdė Estijoje ir kuriems estai nejautę jokių simpatijų. Pagal Putino legendą, kai jo tėvas paprašęs valgyti, beširdžiai estai atidavę jį tiesiai vokiečiams į nagus. Šiai istorijai trūksta nuoseklumo, tačiau ji pateikia estus kaip išdavusius nacijos tėvo (kokiu laikomas Putinas) tėvą. Vien to užtenka, kad Maskva nukreiptų savo neapykantą Estijos pusėn. Artimiausiai Putino aplinkai priklauso nemažai asmenų, praleidusių tam tikrą laiką Estijoje. Jie irgi mėgsta viešai porinti panašias istorijas. Tačiau, kai tie, kurie kitais atvejais itin akylai saugo savo privatumą, staiga ima atvirai dalytis asmenine patirtimi, kyla abejonių, kokie tikrieji jų motyvai. Tokios istorijos yra sudėtinė Rusijos informacinio karo su Estija dalis.

Putinas laiko NKVD doru, garbingu organu. Estams tai organas, vykdęs žiaurias gyventojų deportacijas.

Ribota autonomija

Apie savo knygas esu kalbėjusi daugelyje šalių, kuriose mažai kas žinoma apie trėmimus, jei apskritai kas nors yra apie tai girdėjęs. Tačiau, kai imu pasakoti, žmonės greitai susigaudo, kas tada vyko. Tiek deportacijos, tiek Žiemos karas yra specifiniai įvykiai, vykę specifiniu metu specifinėse vietose.

Kad ir kaip būtų, finliandizacija – tai politinė būklė, keistas klimatas, kuris viską dar labiau komplikuoja. Už Suomijos ribų apie jį žinoma mažai, o jeigu ir žinoma, tai laikoma tiesiog politiniu nusistatymu. Tačiau būtent šis modelis dabar siūlomas kaip geras būdas išspręsti Ukrainos problemą. Tie, kurie teikia tokias rekomendacijas, suomių nuomonės, žinoma, neklausia. Suomijos būseną finliandizacijos laikais tyrinėtojas Mika Aaltola prilygino liūtui zoologijos sode: paviršutiniškai žvelgiant, šalis atrodė klestinti, tačiau reali gyvenamoji jos erdvė buvo nepaprastai suvaržyta.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo Suomija, priešingai negu Estija, nematė reikalo kurti naujos kalbos ir terminijos, taikytinos, viešai kalbant apie Rusiją. Todėl mūsų politinė retorika iki šiol persmelkta finliandizacijos. Suomijoje žmonės menkai suvokia, kaip giliai sovietiškumas suleidęs šaknis į kalbą ir lingvistinę išraišką, kaip toji leksika kūrė ir skatino finliandizaciją. Estai tą supranta kur kas geriau.

Suomijoje niekas nekelia nacionalinio tikslo surinkti draugėn individualias finliandizacijos patirtis, priešingai negu Estijoje, kur asmeninės sovietmečio istorijos labai vertinamos. Vietoj to Suomija puoselėja karo prisiminimus, kuriuos pridengia neutrali antraštė “O žmonės kovojo”, implikuojanti, kad nereikia aiškintis, kas kovojo su kuo. Pavadinimas “Kai mes kovėmės su Rusija” būtų laikomas netinkamu, nes gąsdina žodžiai “su Rusija”, mat finliandizacija diegia įtarią pasąmoninę baimę, kad tai gali suerzinti didžiąją kaimynę.

Per Suomijos parlamento rinkimus, kurie vyko šiemet balandį, finliandizacijos retorika vėl pasireiškė visu gražumu. Dviejų pagrindinių politinių partijų (suomių socialdemokratų ir Keskusta, arba Centro, turinčių daugiausia vietų parlamente) pirmininkai per Rusijos televiziją kalbėjo, esą Rusija niekam nekelianti jokios grėsmės, nesvarbu, kad jos lėktuvai skraido žemiau ribos, kur objektus fiksuoja radarai, o tai didžiulė grėsmė nacionaliniam saugumui ir akivaizdus hibridinio karo, nukreipto prieš Suomiją, įrodymas (pavyzdžiui, žr. “Cyber security pro: Finland under hybrid warfare attack”, rugsėjo 14, yle.fi)

Estijoje būtų sunku įsivaizduoti politiką, vartojantį sovietinę retoriką, o jei toks ima ir atsiranda, visi žino, kas ir už ką jam moka. Suomijos politikai finliandizacijos leksiką vartoja itin plačiai, mėgsta pasitelkti net sovietų propagandines frazes, matyt, nesuvokdami, kokia toksiška jų prigimtis.

Kalba – tai apsisprendimas ir pasirinkimas

Kalba yra įrankis, kurį galima panaudoti, siekiant įvairių tikslų, tiesa, būdai, kaip jis naudojamas, laikui bėgant, kinta. Gali atsitikti taip, kad kai kurios sąvokos taps politiškai nekorektiškos. Pavyzdžiui, didžioji rasistinio žodyno dalis jau nėra plačiai vartojama. Įvairiais laikais įvairiu laipsniu tautos kontroliavo, kokią kalbą derėtų vartoti, dabar irgi neturėtume pamiršti, kad kalba modeliuoja ir įvardija realybę. Taigi kalba ir lingvistinė raiška, kurią vartojame, padeda atsirinkti vertybes, parodydama, kas priimtina, o kas ne.

Sovietų Sąjunga buvo puikiai įvaldžiusi verbalinę realybės kūrimo techniką, tą dabar paveldėjo Rusija. Sovietų Sąjungoje spausdintas žodis privalėjo kurti alternatyvią fikcinę realybę. Ją kuriantiems autoriams reguliariai buvo pateikiamas atnaujintas žodynas, nurodantis, kokias frazes vartoti. “Sovietų Sąjunga” galėjo būti apkaišoma tik teigiamais būdvardžiais, o “Estijos Respublika” ar “Jungtinės Amerikos Valstijos”, suprantama, privalėjo būti minimos tik kombinacijoje su neigiamais epitetais.

Pastaruoju metu Rusija ėmėsi žodžių karo prieš Baltijos šalis ir Ukrainą, kurdama įsivaizduojamus priešus, kurių reikia prezidento administracijai. Vienas iš šio karo tikslų – susilpninti priešą. Rusijos valdžia stengiasi, kad jos piliečiai mūsų nekęstų, ir tai turės ilgalaikius padarinius. Panašiai ilgalaikė finliandizacija atėmė iš mūsų galimybę pasipriešinti Rusijai. Ištisus dešimtmečius suomių redaktoriai, leidėjai, politikos formuotojai, politikai ir žurnalistai turėjo svarstyti, kokias frazes parinkti, kad tik nebūtų supykdyta Sovietų Sąjunga. Iki šiol esame tame pačiame pataikūniškame kelyje. To laikmečio kalba primena bedančio, praradusio dar ir liežuvį, žiopčiojimą. Sovietų Sąjunga dresavo Suomiją tapti šalimi, kuri atsargiai pasveria, kokių frazių šiukštu negalima vartoti Rusijos adresu. Šis požiūris tebėra įsišaknijęs suomių pasąmonėje. Neįvyko jokių viešų procesų, nebuvo imtasi jokių pastangų, kad pereitume prie normalios kalbos. Netyrinėjome ilgalaikių šios praktikos padarinių. Todėl finliandizacija iki šiol nuodija suomių realybę.

Mūsų viešasis diskursas tebėra iškreiptas. Bet mūsų literatūra nėra iškreipta, ir niekada tokia nebuvo. Būtent dėl šios priežasties literatūra tokia svarbi. Jeigu išorinė realybė ir oficiali šalies pozicija nesutampa su žmonių patirtimi ir jie ima nebepasitikėti tuo, ką mato savo akimis, tai paverčia žmones silpnavaliais. Suomijos literatūra visada tam priešinosi.

Sovietų Sąjunga finliandizuotą Suomiją laikė sėkmės istorija. Tai buvo pavyzdys, esą rodantis, kad sovietai geba taikiai, puikiai sugyventi su savo kaimynais. Tačiau tuo pat metu Sovietų Sąjunga kietai laikė Suomiją už pavadžio. Turint galvoje šio projekto sėkmę, nė kiek nenuostabu, kad šiandieninė Rusija siekia finliandizuoti ir kitas šalis. Pasak nacionalisto Aleksandro Dugino, reikėtų finliandizuoti visą Europą.