Literatūrinės perspektyvos: Flandrija

Flamandų literatūra įžengė į XXI a. ir pasaulis privalo apie tai sužinoti. Jos atgimimas, regis, sutapo su Fukuyamos sąvokos “istorijos pabaiga” (taigi ir su ypač neoliberalios postmodernizmo atmainos) žlugimu – su rugsėjo vienuoliktąja, jei leistume sau į šią grynojo siaubo akimirką pažvelgti metaforiškai. Po to pasaulis ir vėl buvo įtrauktas į kovą dėl istorijos raidos. Priežastys, kurias netrukus paaiškinsiu, lėmė, kad toks persvarstytas istorinis ir politinis posūkis globalizuoto, postnacionalinio lygmens link puikiai derinosi su laipsniška Flandrijos literatūros raida, atvedusia iki įsisąmoninto tapsmo flamandiška. Naujoji flamandų proza aiškiai rodo, kad atsiverdama šiuolaikinio pasaulio tikrovei ji gavo naują postūmį.

Savarankiškumo link

Flandrijos tradicija rašyti prozą gimtąja kalba siekia Viduramžius, tačiau literatūros priskyrimas “flamandiškai” yra labai naujas ir vis dar ginčytinas. XIX ir XX a. kategorija “flamandiškas” laikyta provincialia, ją vartoti reiškė trukdyti Flandrijai siekti trokštamos kultūrinės laisvės. (Socio)istoriškai prancūzų valdomoje Belgijoje flamandai, būdami olandiškai kalbanti dauguma, manė, kad strategiškai išmintingiau yra pabrėžti lingvistinį savo ryšį su Nyderlandais. Ši logika rėmėsi istorine patirtimi ir glaudžia sąveika su tuo kraštu. Taigi iš platesnio vieningos olandų literatūros teikiamo konteksto flamandai tikėjosi tautinės ir tarptautinės naudos.

Paradoksalu, bet sąjungos su olandų literatūra sureikšminimas prisidėjo prie to, kad Flandriją ėmė kamuoti nevisavertiškumo kompleksas, visiškai priešingas tam laisvės idealui, kurio siekė vienijimosi šalininkai. Kitaip tariant, baimė, kad egoistiškas nacionalizmas sukliudys Flandrijos poreikiui išsilaisvinti iš Belgijos, o kartu sužlugdys vėlesnę – simbolinę ir institucinę – investiciją, t. y. lingvistinę ir kultūrinę sąjungą su Nyderlandais, įstūmė Flandriją į tokią padėtį, kokios ši visaip stengėsi išvengti. Turint omeny akivaizdžią šių tautų giminystę, Flandrija jautėsi tarsi kultūriškai ir ekonomiškai mažiau išsivysčiusi vargšė jaunėlė sesuo. Beveik visi žymūs pokario flamandų rašytojai, tarp jų ir tarptautinio garso Louisas Paulas Boonas, ir Hugo Clausas, buvo išleisti (o dar labiau išliaupsinti) Nyderlanduose. Extra Amsterdam nulala salus – toks buvo literatūrinės Flandrijos kredo.

Nors šiandien stengiamasi tą atitaisyti, struktūrinė nelygybė iš dalies išliko, taip yra dar ir todėl, kad profesionali knygų rinka Nyderlanduose tebėra geriau išplėtota. Tačiau aišku ir tai, kad XXI a. pradžioje kažkas pasikeitė, ir tą pokytį galėtume glaustai nusakyti paprastu įvaizdžiu: jaunėlė sesuo subrendo. Flamandų literatūra liovėsi bijojusi kalbėti savo vardu. Pasiekta politinė Flandrijos kaip federalinio Belgijos regiono ir bendruomenės autonomija leido 1999 m. įsteigti Flamandų literatūros fondą, kuris kartu yra ir rėmėjas, ir organizatorius. Flandrija jau nebežiūri į Nyderlandus kaip į vedlį, o viešasis flamandų gyvenimas tapo savarankiškesnis ir labiau internacionalizuotas.

Kitapus postmodernizmo

Regis, kai kas suprato, kad tokia raida žengia koja kojon su buku pasipūtimu. Tokį įspūdį daro populistinė komercializuotą žiniasklaidą apėmusi manija dėl visko, kas flamandiška, ypač sveriant literatūrinius apdovanojimus. Tačiau literatūrinės praktikos lygmenyje viskas klostosi visiškai priešingai. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje ir naujojo amžiaus pradžioje atsirado daug rašytojų, kurių nebeslegia nei reali, nei įsivaizduojama painiava, tradiciškai susijusi su flamandų tapatybe ir literatūrine kalba. Dabar, įveikę šią painiavą, jie renkasi paprastus, atvirus ir labai įvairius raiškos būdus. Šiems rašytojams bendra tai, kad jie neturi nieko bendra, išskyrus nebent savo “flamandiškumą”, kuris suvokiamas ne kaip teritorinė priklausomybė ar juo labiau pilietybė (nes visi jie yra belgai), o kaip istorinė ir politinė sąlyga, lėmusi bendrą jautrumą kalbai ir tapatybei.

Būtent dėl šito jautrumo, kuris paremtas istorine savimone apie polis gyvenimą, flamandų literatūrai nėra baugu žengti kitapus postmodernizmo. Tai paaiškina ir tam tikrą būtinybės jausmą, kurį stiprina stilistinis individualizmas ir visuomeninis (nors retai kada griežtai realistinis) įsipareigojimas – būtent šis derinys privertė vieną olandų kritiką 2006 m. pasakyti, kad “belgai yra geresni” už savo kolegas Nyderlanduose. Nepaisant šios pastabos egzotiškumo ir užuominos apie absurdišką konkurenciją, ji tiksliai nusako tą visus apėmusį polėkį, lėmusį, kad flamandų romanai (dažnai apdovanoti premijomis) pelnė tokį nepaprastą pasisekimą Flandrijoje, Nyderlanduose ir kitur užsienyje: Annelies Verbeke “Miegok!” (Slaap!, 2003), Stefano Brijso “Angelų kūrėjas” (De Engelenmaker, 2005), Dimitri’o Verhulsto “Dalykų siaubas” (De helaasheid der dingen, 2006), Erwino Mortiero “Dieviškas miegas” (Godenslaap, 2008), Bernardo Dewulfo “Mažosios dienos” (Kleine dagen, 2009) ar neseniai išleista Davido Van Reybroucko dokumentinė knyga “Kongas: istorija” (Congo: Een geschiedenis, 2010). Kadangi visos šios knygos labai skirtingos, į klausimą, kur veda kūrybinis polėkis, besiskleidžiantis kitapus postmodernizmo, lieka neatsakyta.

Šiuolaikinės flamandų, kaip ir bet kurios kitos (post)modernistinės literatūros neįmanoma apibūdinti didžiojo naratyvo terminais. Poetinis, programinis ar kartų skirstymas jau netinka, nes prarado įtaką kadaise jį palaikiusi tradicijų ir inovacijų dialektika. Be abejo, Tomo Lanoye, Hermano Brusselmanso ar Kristieno Hemmerechtso karta vis dar laikoma literatūros protrūkio 9-ajame dešimtmetyje lydere. Neseniai atšventėme 1999 m. debiutavusios kartos dešimtmetį, išskirdami tuos, kurie tebėra garsūs (Erwin Mortier, Dimitri Verhulst, Yves Petry, Christophe Vekeman). Tačiau jų kūriniai tokie skirtingi, kad šių rašytojų grupavimas yra tiesiog reklaminis ar žiniasklaidos triukas, labiau paremtas stebuklingos “naujienos” ilgesiu, negu literatūrine giminyste. Išties, regis, tik griežtai individualus požiūris galėtų paaiškinti tą šiandienos flamandų rašytojų bendrai sukeltą veržlumą.

Tikro(vės) sugrįžimas

Tai skamba paradoksaliai. Viena vertus, asmeniniai skirtumai trukdo šiandieniniams rašytojams susigrupuoti ar būti sugrupuotiems taip, kad tai bent jau atrodytų prasminga. Kita vertus, juos sieja būtent jų individualizmas. Šis individualizmas toli gražu nėra silpnumo požymis, priešingai – tai literatūrinio jų įsipareigojimo šerdis kaip atsakas į šiais nuasmeninimo, kurį skatina vartotojiškumas ar rinkos dėsniai, laikais sumenkusį asmeninį ir politinį subjektyvumą. Ši problema atvirai aptariama stilistiškai ir intelektualiai puikiuose Yves’o Petry’o kūriniuose, pavyzdžiui, “Dykūnas” (De achterblijver, 2006) arba “Skaisčioji mergelė Marino” (De Maagd Marino, 2010), kuriuose tyrinėjamos moralinių ir fizinių žmogaus galimybių ribos. Šią temą, žinoma, visai kitaip, nagrinėja ir Jeroenas Theunissenas (“Nuovargio forma” / Een vorm van vernoeidheid, 2008), ir Davidas Nolensas (“Tyla ir pienas visiems” / Stilte en melk voor iedereen, 2008), ir Annelies Verbeke (“Gelbėjant žuvis” / Vissen redden, 2009). Jų romanų pagrindiniai veikėjai, stengdamiesi išgelbėti ar atkurti savastį, priartėja prie susinaikinimo ribos, kartu pamažėle suvokdami, kaip juos išsekino tušti pokalbiai ir suvedžiojo kalbos žaidimai. Šie autoriai grožinės literatūros metodais tyrinėja ir ieško būdų, kaip išsivaduoti iš tų beletristinių interpretacijų, kurios pančioja individualumo ir realybės jausmą.

Toks padrikas realizmas, paremtas įtampa tarp beasmenio diskurso ir fiktyvaus subjekto autentiškumo stokos, glaudžiai siejasi su pagrindiniu literatūros žingsniu kitapus postmodernizmo – tai “tikro(vės) sugrįžimas”. Flamandų grožinėje literatūroje tai neretai pasireiškia kaip atsinaujinęs domėjimasis tradiciniu realizmu: tolyn nuo metafiktyvios postmodernizmo savimeilės, atgal prie meistriško ir tiesaus pasakojimo, skelbiančio paprastą, net žemišką, naujieną.

Tokia bendra raidos kryptis akivaizdi, nors ją sudaro keletas atskirų srovių. Rašytojai postmodernistai nusisuko nuo ankstesnių, savianalize pagrįstų beletristinių interpretacijų ir nusileido ant žemės, kad atvirai ir tiesiai kreiptųsi į pasaulį (tarkime, Sefanas Hertmansas romane “Atšiauresnis už sniegą” /Harder dan sneeuw, 2004). Tam jie pasitelkia tradicinius žanrus, pavyzdžiui, vietinį romaną, kaip padarė Koenas Peetersas (“Gėlės” / De bloemen, 2009). Atgimė ir asmeninė, mąslioji, melancholiška proza (pavyzdžiui, Gie Bogaerto). Jausminga meistriška kalba, sultinga arba santūri, leidžia atsiminti praeitį, atskleidžia slaptas, dažnai su autobiografiniu nuokrypiu, nutylėtas istorijas (Mortier “Marselis” / Marcel, 1999, Joseph Pearce “Tėvynė” / Vaderland, 2008, Leo Pleysier “Į gelmę” / Dieperik, 2010). Toks atsiminimų rašymas susijęs su praktika, flamandų prozoje įsivyravusia nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios, siekiant lokalizuoti atskleidžiamą istoriją (pavyzdžiui, Hugo Clauso “Belgijos sielvartas” / Het verdriet van België, 1983). Kaip rodo vis dar populiarių Monikos van Paemel ir Walterio van den Broecko kūryba, toks rašymas neatsiejamas nuo socialinės kultūrinės kritikos, kuriai didelę įtaką padarė natūralizmas. Tai savo kūryboje tęsia Erickas Vlaminckas (“Cukraus vata” / Suikerspin, 2008), o pastaraisiais metais ir Bartas Vercauterenas (“Skudurininko kapas” / Het graf van de voddenraper, 2010), lygia greta pasakodami ir įdomią, tikrovišką, nors kiek legendinę (ar fantastinę) istoriją. Antai šiuolaikinis “tėvyninis” (Heimat) rašytojas Van den Broeckas romane “Atgal į Valdeną” (Terug naar Walden, 2009) ryžtingai imasi analizuoti pasaulinę finansų krizę. Yra tikrovės išbandytas kontinuumas tarp socialinės kritikos tradicijos ir išlaisvinančio pasakojimo. Juo remiasi skirtingos kultūrinės kilmės flamandų rašytojai. Rachidos Lamrabet (marokietės), Chikos Unigwe (nigerietės) ir kitų kūriniai didžiąja dalimi susiję su multikultūrinės visuomenės nusivylimais ir lūkesčiais, kurie atskleidžiami ne vien imigrantų (naujos jų kartos) požiūriu. Pavyzdžiui, abu romanai – Lamrabet “Moterų žemė” (Vrouwland, 2007) ir Unigwe “Juodosios sesės gatvėje” (2007) – pasakoja apie prostitučių iš Afrikos likimus Antverpene. Tai irgi tikro(vės) sugrįžimo ar net jos atėjimo ženklas, nes čia atskleista patirtis niekada anksčiau nebuvo prasiskynusi kelio į flamandų literatūrą.

Tikro(vės) sugrįžimas dar kartą

Tikro(vės) sugrįžimu nederėtų laikyti vien to, kad atgimsta meistriškasis realizmas, nes romanuose gausu apgaulingų ar net romantiškų elementų (tokių kaip stilistiniai pagražinimai ir pasakiška, poetinė įtaiga), visai nederančių su ta trikdančia nuojauta, kurią paprastai sukelia “tikro(vės) sugrįžimas”. Flamandų literatūros žingsnį “kitapus postmodernizmo” daugiau lemia kitos dvi srovės. Pirmąją pavadinčiau virtualiuoju realizmu. Dichotominį žaismą tarp fikcijos ir tikrovės, tokį, prie kokio esame įpratę, sustiprina ir apverčia aukštyn kojom virtualus pasaulis (per tokias technologines priemones kaip internetas), besikėsinantis į mūsų realybės jausmą. Puikus to virtualaus siaubo pavyzdys yra Peterio Verhelsto “Spiečius” (Zwerm, 2005) – nors šis romanas dar labai postmodernus, bet postmodernizmas čia jau pasiekęs ribinį lygį.

Paulo Menneso romanas “Kamerinė muzika” (Kamerzmuziek, 2007) pasakoja apie jaunuolį, kuris praranda tikrovės jausmą, gyvena pagal jo galvoje įsitvirtinusį virtualų pasaulį, o veikėjo patirtis, įterpiama į kasdieninę realybę, rodo, kad toks pasikeitimas buvo sąmoningas. Panašiai ir Janas van Loy romane “Tvora” (De heining, 2008) aprašo porą, kuri prarado saugumo jausmą, apsigyvenusi uždaroje bendruomenėje, kur ties kiekvienu kampu įrengta stebėjimo kamera. Tai pavaizduota kaip iliuzinis tikrovės sudvejinimas, nutrinantis ribas tarp vidaus ir išorės. Bet kol kas geriausias fikcijos ir tikrovės susiliejimo pavyzdys yra Peterio Terrino – originalaus literato ir meistriško stilisto – romanas “Sargybinis” (De bewaker, 2009). Du apsaugininkai, įsikūrę prabangaus daugiabučio namo požeminiame parkinge, įtikėjo, kad išorinį pasaulį sunaikino kažkokia siaubinga nelaimė, todėl jų tikrovės suvokimas išties sukrečiantis. Psichologinis romanas ir meilės istorija – tai XXI a. visuomenės alegorija Becketto stiliumi. Elvisas Peetersas kone dokumentiniame romane “Us” (Us, 2009) tikrovės sugrįžimą perteikia aprašydamas smurtą, kuris byloja apie suvirtualėjusio XXI a. jaunimo moralinį nihilizmą ir apatiją, atmieštą kraštutiniu hedonizmu. Joosto Vandecasteele’s apsakymuose (“Kaip puikiai pasaulis veikia be manęs” / Hoe de wereld perfect functioneert zonder mij, 2009; “Vėl, vėl ir vėl” / Opnieuw en opnieuw en opnieuw, 2010) TV realybės šou elementai, kultas, komizmas ir mitas susilieja į maniakišką, hiperbolizuotą pasaulio po Apokalipsės fantaziją, gerokai tikroviškesnę negu mums pažįstama tikrovė.

Tačiau toks tikrovės ir fikcijos suliejimas, atspindintis, kaip vis giliau pasineriama į virtualų pasaulį, ir tiriantis to pasinėrimo sąsajas su smurtu, ne visada yra akivaizdus. Kaip matyti iš dokumentinę istoriją primenančio romano “Us”, tikrovė sugrįžta lygia greta su padidėjusiu domėjimusi neliteratūrinėmis strategijomis. Ir autobiografija, ir dokumentika naudojamos (supinamos), siekiant didžiausio literatūrinio įspūdžio, susijusio su autoriaus tyrinėjimų, dar dažniau – susižavėjimo objektu. Neabejotinai geriausias to pavyzdys yra Davido Van Reybroucko negrožinė literatūra. Jo debiutinis “Maras” (De plaag, 2001), pradedamas tariamo plagiato Maurice’o Maeterlincko kūryboje tyrimu, o baigiamas kelione į Pietų Afriką, sekant Eugene’o Marais pėdsakais, vėl sukėlė susidomėjimą grožinės ir negrožinės literatūros ryšiais. Tai susiję su polemika apie rašytojo pareigą, apie naują literatūros paskirtį, su atsinaujinusiais svarstymais apie meno ir tiesos santykį apskritai, o ypač ieškant atsakymo į klausimą, kokią poziciją subjektyvumas turėtų užimti tikrovės atžvilgiu arba kaip teisingai ją pavaizduoti.

Bandoma išplėsti dokumentikos žanro ribas, be kita ko, pasitelkiant ir literatūrines strategijas, o kartu skatinama negrožinės literatūros turinį naudoti kaip katalizatorių tradicinei literatūrinei kūrybai atnaujinti. Remdamiesi ne mažiau garsių Reybroucko pirmtakų (Lieve Joris, Chris De Stoop) žurnalistiniais metodais, taikytais negrožinės literatūros kūriniams, kai kurie romanistai pasuko į dokumentiką: Dimitri’o Verhulsto romanas “Problemski viešbutis” (Problemski Hotel, 2003) – tai istorija apie “įkalintus” nelegalius imigrantus, o Tomo Naegelso “Netektis” (Los, 2005) – apie žurnalistą, kurio kairuoliškas tikėjimas multikultūrine visuomene pašlijo po reportažo apie “imigrantų riaušes” Antverpene. Šis neliteratūrinis interliudas lėmė, kad Verhulstas tapo vienu iškiliausių Flandrijos rašytojų, pelnęs tikroviškų istorijų pasakotojo šlovę (nors jos ne visada tokios yra).

Pabaigoje prarandamas žadas

Šis dokumentinis nuokrypis bent jau kalbos požiūriu šiandien yra daugumą flamandų rašytojų siejanti gija. Nebeslegiami prievolės taikytis prie ne savo kalbos standartų, flamandų rašytojai išplėtojo turtingą stilistinį žaismą su egzistuojančiais ar numanomais lingvistiniais registrais, tarp jų ir su Nyderlandų olandų kalba (kaip vienu iš daugelio variantų). Tokia lingvistinė polifonija didina literatūrinį tikrovės įspūdį, beje, net ir skaitytojams Nyderlanduose. Galėtume sakyti, kad ji tiesiogiai atspindi istorinį, politinį ir sociokultūrinį kontekstą, glūdintį flamandų požiūryje į kalbą, – jis nepatogus, bet žaismingas. Juo perteikiamas ne vien grynasis realizmas, antai Jeroenas Olyslaegersas elgiasi atvirkščiai – romane “Mes” (Wij, 2009) lingvistinę mimezę (kaip flamandai kalba, kaip negali kalbėti, kaip norėtų kalbėti) dažnai įterpia į subtilią, fiktyvią struktūrą, kuria siekiama satyrinio, kartais net groteskiško įspūdžio: taip reliatyvizuojamos bet kokios pretenzijos “teisingai” atspindėti tikrovę. Žaidimas kalba – tai tipiškas eksperimentinio rašymo mišinys su populiariais, įprastais kalbos būdais, ištobulintais didžiausių, novatoriškiausių XX a. antrosios pusės Flandrijos rašytojų – Louiso Paulo Boono (nuostabus romanas “Koplyčios kelias” / De kapellekensbaan, 1953) ir Hugo Clauso. Išties bene iškiliausias literatūrinis jų pavainikis Tomas Lanoye neseniai išbandė savo gebėjimus, radikaliai eksperimentuodamas kalba – autobiografiniame romane papasakojo apie prarastą kalbos dovaną ir silpnaprotystę, prieš mirtį ištikusią jo motiną (paprastą moterį, įkūnijančią flamandų “gimtąją kalbą”). Romanas “Be žado” (Sprakeloos, 2010) sintetina visa tai, ką gali pasiūlyti XXI a. pradžios flamandų literatūra: tikrovę ir teatrą be pagražinimų, tačiau barokišką, iškalbingą, tačiau bežadį, bejėgį, tačiau galingą. Jeigu jo nebūtų – tektų jį išgalvoti.