Literatūrinės perspektyvos: Austrija

Premija Deutscher Buchpreis už knygą vokiečių kalba pirmą kartą buvo įteikta Frankfurte 2005 metų liepą. Pasak Vokietijos knygų leidėjų ir prekybininkų asociacijos, norėta “atkreipti dėmesį į vokiškai kalbančius rašytojus, nepaisant nacionalinių sienų”. aIš pradžių atrinktas dvidešimties pavadinimų sąrašas, pavadintas angliškai longlist, o vėliau – šeši finalininkai – shortlist. Austrų literatūra iškart iškovojo pergalę – premija ir šlovė atiteko Arno Geigerio šeimyninei sagai “Laikomės gerai” (Es geht uns gut), Friederike Mayröcker ir Danielis Kehlmannas taip pat pateko į finalą.

2006 metais premiją laimėjo vokiečių rašytojos Katharinos Hacker romanas “Beturčiai” (Die Habenichtse). Buvo kiek netikėta, kad šįkart nė viena austriška pavardė nepateko į finalininkų sąrašą, nors net penki autoriai buvo preliminariame ilgajame sąraše. Visų nuostabai, į finalą nepateko plačiai pripažintas Thomo Glavinico romanas “Naktinis darbas” (Die Arbeit der Nacht, 2006) – ryte atsibudęs žmogus suvokia esąs vienui vienas visoje žemėje. Galbūt šįkart žiuri norėjo atrinkti būtinai vokiečių knygas, kad ramiau jaustųsi? Galbūt nacionalinė finalininkų sudėtis buvo grynas atsitiktinumas? Tačiau patirtis kužda, kad atsitiktinumų žiuri sprendimuose beveik nebūna.

Panašu, kad Vokietijos literatūros funkcionieriai šitaip bando pristabdyti austrų sėkmės potvynį. Austrijos viršenybė buvo akivaizdi visur: pradedant Leipcigo knygų mugės eseistikos premija, kuri atiteko Franzui Schuhui už virtuoziškų esė rinkinį “Sunkūs kaltinimai ir purvini baltiniai” (Schwere Vorwürfe Schmutzige Wäsche), baigiant Heinricho Heine’s premija, kuri paskirta Peteriui Handke’i, bet taip ir neįteikta politiniais sumetimais (Handke pasakė kalbą Slobodano Miloševi?iaus laidotuvėse). Vokiečių reakcijos svyravo nuo atviro pasmerkimo iki bandymų inkorporuoti austrų rašytojus į vokiečių literatūrą. Nors pasaulis matė kai ką išskirtinai didelio, kritikams teko tai sumenkinti iki sodo nykštukų dydžio. Kai Elfriede Jelinek 2004 metais laimėjo Nobelio premiją, Iris Radisch dienraštyje Die Zeit paskubėjo nužeminti ją iki “regioninės autorės” lygio. Pasirinkus tokį žiūros tašką, nebėra didelio skirtumo tarp Hamburgo (kur leidžiamas Die Zeit) ir Štirijos miesto Miurcušlago (kur gimė Jelinek), antai tenykštis Kronen-Zeitung leidimas paskelbė straipsnį, pavadintą “Moteris iš Aukštutinės Štirijos laimėjo Nobelio literatūros premiją”.

Sunkiausiai skaitoma austrų rašytoja aukščiausią tarptautinį pripažinimą pelnė tada, kai vokiečiams buvo jau nusibodęs jų kaimynų žavėjimasis niūria savo praeitimi. Thomo Bernhardo atveju regioninius drabužius ir pasaulinės klasės literatūrinį prestižą dar buvo galima pridengti ta pačia kepure. Tačiau tuo pat metu vokiečių kritikai, o ypač kritikės, su vis didesniu susierzinimu stebėjo nacionalinių negalavimų eksportą į šalį, kuri pati jų turėjo per akis. Jiems pasidarė nebeįdomi literatūra, garsėjanti erotišku, žaismingu santykiu su savo kalba. Visi Georgo Büchnerio premijos, o tai aukščiausias įvertinimas, skiriamas vokiškai kalbantiems autoriams, laureatai – Albertas Drachas, Hansas Carlas Artmannas, Ernstas Jandlas, Friederike Mayröcker, o ir Jelinek, turėjo bėdų dėl dėstymo paprastumo, kurdami net paprasčiausią pasakojimą. Daugeliui atrodė tikras anachronizmas, kad 2006 metais Ingeborgos Bachmann konkurse Klagenfurte premiją laimėjo amžinai jaunas, todėl be paliovos eksperimentuojantis rašytojas Bodo Hellis. Kaip dienraštyje Die Zeit, remdamasi neklystama logika, teigė vokiečių rašytoja Jana Hensel, problema ta, kad renginys skirtas “literatūrai vokiečių kalba”, “todėl visuomet dalyvauja austrų ir šveicarų kritikai, kurie, suprantama, iškelia austrų arba šveicarų rašytojus”. Pasak jos, “atranka nuo pat pradžių paremta kriterijais, kurie mažai susiję arba neturi visai nieko bendra su literatūra”.

Daugeliui Austrijos rašytojų reikalavimas, kad literatūra įtiktų Europos Sąjungai, reiškia reikalavimą, kad vokiečių kalba įtiktų Vokietijai. Vokiečių redaktoriai jų leidžiamus austrų rašytojus visuomet stengdavosi pritaikyti Vokietijos rinkai, todėl išbraukdavo iš jų tekstų “nacionalinius-lingvistinius neatitikimus”. Ir kuo sunkiau jiems sekėsi susidoroti su didžiaisiais – Bernhardu ir Jelinek, tuo entuziastingiau jie braukė austrų kalbai būdingus frazeologizmus, “problemines vietas” mažesnio kalibro rašytojų kūryboje. Neretai toks kišimasis būdavo palyginti neryžtingas ir atsirasdavo iš dviejų kalbų sukryžminta rūšis. Daugelis austrų germanizavosi patys, būdami pernelyg stropūs ir paklusnūs, bet drąsesni rašytojai vis dėlto pakilo į ataką. Wolfo Haaso trileriai, pasakojantys apie buvusį detektyvą Brenerį, tapo kultinėmis knygomis, paskutinė iš jų – “Amžinasis gyvenimas” (Das ewige Leben, 2003), tačiau iš pradžių daugelis leidėjų jo kūrinius atmetė, pirmiausia jiems buvo nepriimtina pabrėžtinai šnekamoji kalba, nors būtent dėl jos šis ciklas vėliau ir išgarsėjo. Savo naujausioje knygoje “Oras prieš penkiolika metų” (Das Wetter vor 15 Jahren, 2006), parašytoje interviu forma, Haasas sarkastiškai verčia iš vokiečių kalbos į vokiečių kalbą.

Garsūs autoriai, kūriniuose neafišuojantys savo austriškų šaknų, dažnai laikomi vokiečiais – pavyzdžiui, Peteris Handke. Tą akivaizdžiai patvirtina faktas, kad ir jis, ir Christophas Ransmayras su Norbertu Gstreinu aptariami antologijoje, pavadintoje “Šiuolaikinis vokiečių romanas”. Volkeris Weidemannas knygoje “Lengvi metai: trumpa vokiečių literatūros istorija nuo 1945 m. iki šių dienų” (Lichtjahre. Eine kurze Geschichte der deutschen Literatur von 1945 bis heute, 2006) austrų literatūrą aptaria su vokiečių literatūros paantrašte, ignoruodamas individualią istorinę Austrijos raidą. Tokia liūdna praktika tęsiama ir kituose mokslo darbuose. Šiame kontekste Jelinek ir Bernhardas kartu su bavarų autoriais Kroetzu ir Achternbuschu atsiduria skyriuje, kuris pavadintas “Įsiūtis pietuose” (Wut im Süden), tarsi jie būtų choleriškas Pietų Vokietijos priedas.

2007 metų vasarą Paulas Jandlas Neue Zürcher Zeitung paskelbė, kad prasidėjo austrų literatūros “įsiūčio ruduo”, o tai įžiebė viltis apie Austrijos “šimtmečio rudens” verslą ir asocijavosi su geru Burgundijos vynuogių derliumi. Vokietijos laikraščiai drąsiuose kultūros prieduose tokius pasisekimo nestokojančius austrų autorius kaip Danielis Kehlmanas, Arno Geigeris ir Thomas Glavinicas, pastaraisiais metais daugmaž sistemiškai atsisakiusius draudžiamo pasakojimo būdo, literatūrinės gėlos terapijos ir kolektyvinės savigraužos, pristato kaip naują vokišką “pasakojimo stebuklą”. Kita vertus, tenka pridurti, kad Vienoje gyvenantis, dvigubą pilietybę turintis Kehlmannas pelno ir dvigubą pripažinimą. Jo romanas “Pasaulio apmatavimas” (Die Vermessung der Welt, 2005) yra perkamiausia pastarojo meto knyga (vien vokiško leidimo parduota 1,2 milijono egzempliorių). Palyginkime: ne mažiau ambicingos ir ne mažiau talentingos moterys rašytojos – Sabine Gruber, Olga Flor, Evelyn Grill, Eugenie Kain ir Bettina Balaka – liko beveik nepastebėtos.

Pavyzdžiui, Bettinos Balakos “Ledo šnabždesius” (Eisflüstern, 2006) galima apibūdinti kaip tikrą hitą, kurio kontekste puikiai dera karinės metaforos. Pasakojama apie iš karo grįžtantį kareivį, šiuolaikiniai įvykiai susipina su psichologiniu tyrimu, o trilerio siužetas tiesiog gniaužia kvapą. Tiems, kurie Austrijos istoriniame paveiksle nori aptikti baltų dėmių, vertėtų jų paieškoti tyrinėjant ne 1938-uosius, o 1918 metus. Austrijos literatūroje yra palyginti nedaug veikalų, kuriuose dėmesys sutelkiamas į esminį Pirmojo pasaulinio karo posūkį, Habsburgų monarchijos žlugimą ir naujos respublikos gyvenimą. Atrodytų, “moterų literatūrai” negali būti nieko svetimesnio. Autorė pasirinko ne tik vyrišką pasakojimo perspektyvą – autorinis požiūris taip pat yra “vyriškas” tiesiogine šio žodžio reikšme. Romane “Ledo šnabždesiai” Austrijos istorijos gabalėlį Balaka atveria ryžtingai, nedvejodama ir nevyniodama temos į vatą.

Anna Mitgutsch, daugelį metų dirbusi literatūros profesore Jungtinėse Valstijose, pusiau epistoliniame romane “Du gyvenimai ir viena diena” (Zwei Leben und ein Tag, 2007) taip pat plečia istorinius horizontus. Austrė moteris “ten” susitinka amerikietį literatūros profesorių, jiedu susituokia ir nuo to laiko ji šildo save “gyvenimo užsienyje karščiu”. Veiksmas sukasi aplink Hermaną Melville’į, “Mobio Diko” kūrėją, tol, kol poros sūnus suserga Pietų Korėjoje, ir jiedu patiria psichologinę kančią. Mitgutsch negailestingai kutena skaitytojų nervus, tačiau jos atkaklumas vertas pagarbos. Šioje netekties apoteozėje viskas yra baisu ir negailestinga.

Liga nėra kaltė, tačiau likimas gali suduoti smūgį bet kuriam iš mūsų – tai tema, kurią nagrinėja Vienoje gyvenanti Sabine Gruber iš Pietų Tirolio stilingame ir lingvistiniu požiūriu ne mažiau įspūdingame romane “Per naktį” (Uber Nacht, 2007). Tai pasakojimas apie dvi moteris, kurios, atrodytų, neturi nieko bendra. Viena iš jų gyvena Vienoje ir po ilgų laukimo metų jai pagaliau persodinamas donoro inkstas, o kita Romoje dirba gailestingąja sesele senelių namuose ir praranda vyrą – šis apgaudinėja ją susitikinėdamas su meilužiu.

Ir priešingai – Lilianos Faschinger naujame romane “Nevykėlių miestas” (Stadt der Verlierer, 2007) žigolo primenantis pasakotojas seksualinius santykius laiko paprasčiausiu verslu, todėl užsimezgusi meilė jam yra bloga žinia. Nepamirškime, kad Faschinger jau seniai garsėja kaip specialistė, literatūroje nusikaltimą apvesdinanti su aistra. “Nevykėlių miestas”, suprantama, yra Viena. Faschinger sau ir skaitytojams suteikia malonumą mėgautis tuo, kaip personažai vis giliau klimpsta į šleikštulį keliančią seksistinę mizantropiją, ir gėrėtis miestu, kuris praplaukia prieš akis skambant valsui ir liejantis vynui. Georgas Kreisleris kartą pasakė: “Kokia nuostabi būtų Viena be jos gyventojų.” Pagrindinis personažas laikosi tokio paties požiūrio: “Geriausias dalykas Vienoje yra zenitinės artilerijos bokštai.” Sužinome, kad tas, kuris gailisi savęs, gali padaryti bet ką – tai geras atspirties taškas trileriui apie blogio banalumą ir iškrypimo puikybę.

Tokia yra ir Vokietijoje gyvenančios Evelynos Grill tyrinėjimų sritis. Ji jau įrodė esanti itin negailestinga žmonių stebėtoja, šokiruojamai atvirame romane “Kolekcionierius” (Der Sammler, 2006) papasakojusi apie menininką, per prievartą tapusį šiukšlininku, kurį pačiais kilniausiais sumetimais mirtinai užpjudo šunimis jo draugai. Grill trileris “Dailieji menai” (Schöne Künste, 2007) – tai satyra apie meno verslą, tiek pat keista, kiek ir žiauri.

Ne taip įspūdingai blogis kelia galvą Olgos Flor naujausiame romane “Slėnio viršūnė” (Talschluß, 2005). Prieš keturiasdešimt metų austrų rašytoja Marlen Haushofer romane “Siena” (Die Wand, 1963) Robinzono Kruzo stiliaus nuotykius papasakojo kaip egzistencinę parabolę ir kartu alternatyvią pokarinės vertybių rekonstrukcijos viziją. “Slėnio viršūnė” taip pat palieka ženklus egzistencinėje dykynėje: šeima išvyksta iš miesto švęsti gimtadienio kalnuose. Jokia katastrofa jų neištinka, tačiau, prasidėjus galvijų ligos protrūkiui, personažai įkalinami slėnio viršūnėje. Tai sužadina įvairius jausmus: “Pagaliau bent šis tas egzistenciška”, galima tarti, turint omenyje medžioklę ir grybavimą. Tačiau romane yra kai kas daugiau negu vien buvimo gamtos apsuptyje analizė: Flor, pagal išsilavinimą medikė, imasi radikalios materialistinio pasaulio kritikos, kurią įvelka į subtilų šeimos romano pavidalą. Ji susitelkia ties vidiniu šeimos irimu, kuris yra niūrus ir slegiantis. Grupei žmonių, kurie suvokia “sielą” tik kaip nereikšmingą praėjusios epochos liekaną, kalnų slėnis tampa pavojingu akligatviu.

Stebina “romanų apie rašytojus” antplūdis Austrijos literatūroje. Jie paprastai laikomi nuobodžiais, nes išorinių nuotykių stoką bandoma kompensuoti turtingu vidiniu personažų gyvenimu. Labiausiai tai būdinga romanams, kuriuose rašoma vien apie rašytojų padermę. Todėl dar labiau stebina tai, kad Margit Schreiner naujausia knyga “Nuodėmė” (pagal anglišką versiją, o originalas vadinasi Haus, Friedens, Bruch, 2007) yra tokia smagi. Joje pasakojama apie kūrybos problemas ir atskleidžiama vienišos motinos, kuri gyvena Lince ir augina paauglę dukterį, patirtis. Schreiner labiau nei kas nors kitas yra įvaldžiusi meną labai sunkius, painius dalykus sieti su lengvais, aštriais, o aptakias situacijas – pavyzdžiui, susijusias su visa rašytojų paderme, tad ir autorę nukeliančias nuo pjedestalo, – ji moka atmiešti kandaus sarkazmo doze. Nesėkmė už rašomojo stalo negailestingai prišaukia rašytojos varžovų šmėklas, ji kankinasi, nes turi “parašyti tris šimtus trisdešimt tūkstančių naujų publikacijų kasmet, diena dienon”. Todėl literatūriniuose laikraščių prieduose “su siaubu” skaito apie naujus kolegų kūrinius ir piestu stoja prieš naujausią Austrijos “pasakojimo stebuklą” (kaip minėta, vyrišką) kartu su visa “knygų industrija”: “Vaikinai rašo vieni apie kitus! Šlovina vienas kitą, neapsakomai vienas kitu gėrėdamiesi, nors visi žino, kad jiedu yra geriausi draugai.” Ji veikiausiai suvokia, kad yra apimta pavydo, nes pagal leidėjo pageidavimą privalo parašyti trilerį, žinoma, “literatūrinį”, kokius rašo visi šiuolaikiniai romanistai, ir tik ji viena tokio parašyti nesugeba.

Margit Schreiner knygos paremtos autobiografija. Visų didžiausio pasisekimo sulaukė žmonos palikto vyro nuoskaudos, išdėstytos romane “Namai, moterys, seksas” (Haus, Frauen, Sex, 2001). Šį pavadinimą vėliau ji ir perfrazavo į Haus, Friedens, Bruch (2007). Kaip apibendrina personažas, pasakojantis pirmuoju asmeniu, rašytojas “iš prigimties yra savęs gailintis gyvulys”, tačiau “tampa herojumi, kai rašo. Nes būtent tada jis atskleidžia niekingiausias savo paslaptis, o kiti jas viešinti vengia, bijodami apsinuoginti.”

Tai negąsdina ir Thomo Glavinico – jis irgi parašė nuorodų į save kupiną, išties ekshibicionistinį romaną. “Argi tai ne aš?” (Das bin doch ich, 2007). Plačiau žvelgiant, naujausi Michaelio Köhlmeierio, Roberto Menasse’s ir Peterio Henischo kūriniai irgi yra “romanai apie rašytojus”. Visi keturi buvo įtraukti į ilgąjį sąrašą vokiškos knygos premijai gauti kartu su dviem kitomis austrų knygomis (Sabine’s Gruber ir Peterio Truschnerio). Iš šešių romanų, patekusių į trumpąjį sąrašą, du parašė austrai, būtent Köhlmeieris ir Glavinicas – tai skamba gana ironiškai, nes Glavinico naujojo romano pagrindinė tema yra nusivylimas dėl to, kad praėjusiais metais numanomai svarbiausioji jo knyga “Naktinis darbas” nebuvo įtraukta net į ilgąjį sąrašą.

Domėtis rašytojų egzistencinėmis aukštumomis ir nuopuoliais romanistams nėra naujiena, tačiau nuogai autobiografinis, autoironijos kupinas kai kurių veikalų pobūdis yra neginčytinai naujoviškas. Vis dėlto vienu dalyku romano “Argi tai ne aš?” tikrai neapkaltinsi – jis nėra literatūros industrijos roman a clef. Rakto nė nereikia ieškoti, nes personažai pavadinti arba savo vardais, arba jie tik šiek tiek pakeisti, kad būtų smagiau. Kiekvienas, kuris čia nepateko, gali džiūgauti, nes juokiamasi iš visų personažų be išimties. Pats Glavinicas sau ypač negailestingas. Antai pirmasis dvidešimt ketvirto skyriaus paragrafas prasideda literatūrinio herojaus, kurio vardas Thomas Glavinicas, apsinuoginimu duše: jis kaip visuomet vengia pažvelgti į savo genitalijas, baimindamasis, kad sutinimai gali pasirodyti esą sėklidžių vėžio simptomas. Jis yra savo “nepakantumo” “vergas” ir leidžia atsiskleisti rašytojiškoms tiesoms, pavyzdžiui: “Kiekvienas, kam nepatinka mano knygos, yra silpnaprotis.” Jis nuolatos lygina save su savo draugu Danielium (Kehlmannu), pasiekusiu gerokai didesnės komercinės sėkmės, ir užuominomis tekste tarsi nejučiomis jį vis informuoja apie savo parduotų knygų skaičių. Glavinicas neabejotinai per daug geria, nors apibūdina save kaip “išgeriantį”, tačiau jo aplinkoje progų “užlipti ant kamščio” – marios. Sunku net įsivaizduoti siaubingesnį ir juokingesnį Vienos kultūrinio gyvenimo žanrinį paveikslą.

Smagus ir Roberto Menasse’s naujas romanas Don Juan de la Mancha (2007), kurio viršelis su čili pipirais greitai tapo “kultiniu”. Pavadinimas yra užuomina į tai, kad autorius – vienas iškalbingiausių šalies eseistų – nori sugrįžti į savo studijų metus ir vėl pasinerti į revoliuciniu laikytą seksualumą. Žurnalistas Natanas, aprašinėjantis Vienos visuomenę, atlieka išpažintį psichoanalitikui. Romanas pradedamas tokia skaitytojus užgriebiančia eilute: “Celibato grožį ir išmintį pirmą kartą įvertinau, kai, prieš imdamasi mane masturbuoti, Krista sutrynė tarp pirštų čili pipirus, o galiausiai pareiškė norinti, kad išdulkinčiau ją per subinę”. Šie praktiniai, karšti ir kupini prieskonių (tikrąja to žodžio reikšme) užsiėmimai savo tikroviškumu urologo veikiausiai neįtikintų…

Peteris Henishas taip pat yra 1968-ųjų kartos svajonių ir iliuzijų ekspertas. Įspūdingai pasirodęs Vokiškų knygų premijos ilgajame sąraše, iškart po itališkos kelionių knygos “Nėščia madona” (Die schwangere Madonna, 2005) parašė puikiai sukomponuotą, išmintingą knygą apie savo senelę “Labai maža moterėlė” (Eine sehr kleine Frau, 2007). Istorija, papasakota autoriaus, grįžusio į Vieną iš JAV, atskleidžia, kad didingi dalykai slypi net ir kasdienybėje. Niuansuotas, apmąstytas pasakojimas atskleidžia naują, ne tokį emocionalų požiūrį į istoriją: ketvirtajame dešimtmetyje jo senelė žydė ištekėjo už užkietėjusio nacisto ir tapo tikra savęs pačios neigimo žinove. Kai ji mirė, sulaukusi senyvo amžiaus, paaiškėjo, kad rankinėje visąlaik nešiojosi bilietą į Izraelį.

Michaelis Köhlmeieris iš Vorarlbergo sukėlė tikrą sąmyšį, kai 2007 m. vasarą pasirodė ilgai lauktas jo magnum opus. Klausas Nüchternas, Vienos žurnale Falter išliaupsinęs “Vakarus” (Abendland) kaip labiausiai jaudinantį XXI amžiaus austrų romaną, buvo išjuoktas savo kolegų, kurie, perskaitę romaną apie matematikos dėstytoją, neslėpdami savo matematikos žinių, paslaugiai informavo minėtą kritiką, kad šiame amžiuje liko dar geri devyniasdešimt dveji metai.

Romane “Vakarai” pagrindinė išgyvenamos istorijos našta tenka Karlui Jakobui Kandoriui (1906-2001) – tai išgalvotas personažas, gerbiamas universiteto profesorius, kurį autorius siunčia į svarbiausių istorinių įvykių verpetą, arba, kaip veikiausiai pasakytų Köhlmeieris, pats personažas jį ten nuveda. Kandoris trečiajame dešimtmetyje persikelia iš Getingeno į Maskvą, o ketvirtajame – į Ameriką, nacių Berlyne dirba kaip anglų šnipas, o vėliau iš vidaus stebi Niurnbergo teismą. Jo anūkas Sebastijanas Lukaseris yra toks detalus pasakotojas, tarsi rašytų savo paties biografiją. Jis taip pat daug matęs: gimė ir augo Vienoje, mokėsi Insbruke, Lisabonoje ir Vorarlberge, per studentų maištą studijavo Frankfurte, vėliau dėstė Niujorke ir Šiaurės Dakotoje. Veikalą įrėmina Sebastijano apsilankymas šio labai seno žmogaus viloje, esančioje ant kalno Insbruke, – “Vakarai” kartu vaizduoja ir gyvenimo saulėlydį.

Kokį puslapį atsiverstum, randi vis naują pradžią, nauja pasakojimo gija veda vis kitos istorijos link. Skaitymo džiaugsmas neišsisklaido iki paskutinio puslapio ir padeda įveikti nepaprastus longueurs (knyga turi net 775 puslapius!).

Dabartinė literatūros tendencija, kai vyrauja pasakojimas, neturėtų mūsų versti, kad užmirštume tą rašymo tradiciją, kai buvo sąmoningai domimasi kalba, neslepiant meilės jai. Ši tradicija tebėra gyvybinga, pavyzdžiui, atsispindi Peterio Handke’s kūryboje. Kelionių apybraižoje “Moravijos naktis” (Die Morawische Nacht, 2008) jis pateikia kritišką rašytojo egzistencijos vertinimą. Šią tendenciją galima įžvelgti ir kūriniuose tokių talentingų jaunų rašytojų kaip Andrea Winkler (“Vargšai kvaileliai: pokalbiai su savimi” – Arme Narrchen: Selbstgesprache, 2006), Andrea Grill (“Du žingsniai” – Zweischritt, 2007) arba Brno gyvenantis Michaelis Stavaricas (Terminifera, 2007).

Arno Geigeris, kuris kaip ir Köhlmeieris yra kilęs iš Vorarlbergo, pastaraisiais metais išgarsėjo kaip vienas svarbiausių Austrijos rašytojų. Minėtą tradiciją jis plėtoja pasirinkęs kvazierotinį santykį su kalba. Ankstyvuosiuose kūriniuose demonstravęs visą literatūrinį repertuarą, vėliau jis žengė tvirtą žingsnį atgal. “Laikomės gerai” (Es geht uns gut, 2005) – tai pasakojimas apie pasiilgtą pokario Austriją ir šeimos istorija tuo pat metu. Pavadinimas perteikia austrų požiūrį į gyvenimą, ekonominio stebuklo epochos vaikų gerą savijautą, o kartu ironiškai primena tuos šeimos narius, kurių gyvenimas anaiptol nėra rožėmis klotas.

Istorija prasideda beveik kaip parodija: užkietėjęs šeimos atskalūnas kaip palikimą gauna apleistą vilą Vienos priemiestyje. Čia jis susiduria su savo vaikyste, su mirusiaisiais ir su nacistine praeitimi. Žinoma, tai anaiptol ne nauja kombinacija – galima prisiminti, pavyzdžiui, Thomo Bernhardo “Sunaikinimą” (Auslöschung). Nauja tai, ką su visu tuo daro Geigeris, – matome pabrėžtinai skurdžią panoraminę iliustraciją, tačiau ji puikiai perteikia laikmečio atmosferą, politika ir amžiaus dvasia susilieja asmeninėje perspektyvoje. Pasakotojas išskiria dvidešimt vieną dieną iš laikotarpio, nusidriekusio tarp 1938-ųjų, kai Austrija buvo prijungta prie Vokietijos, ir 2001-ųjų, chronologiškai peršokdamas iš vienos laiko plotmės į kitą. Išskirtinis dėmesys dabarčiai taip pat atskleidžia šeimos narių nuotaikas, žvelgiant į ją iš įvairių pozicijų.

Pačioje pradžioje privilegijuotas dykaduonis susiduria su Augijo arklidėmis, kurias reikia iškuopti: vilos pastogėje lizdus susisuko balandžiai ir jų išmatos siekia kelius. Geigeris pasakoja istoriją ne apie atmintį, o apie užmarštį. Paveldėtojas atsikrato prasmirdusios praeities naštos ir nė neskaitęs išmeta rastus užrašus.

Viskas Geigerio pasakojime – narystė hitlerjugende per Vienos antpuolį 1945-aisiais, šeimos kelionė į Italiją aštuntajame dešimtmetyje, sudėtingi tėvo ir dukters santykiai, istorija apie tai, kaip ministrą pašalino jo partijos draugai, – rodo įsijautimą į istorinę Vienos dvasią ir gebėjimą ją atskleisti. Nors pasakojimas sukasi apie ikoninius nacionalinius veikėjus, tačiau nenusileidžia iki šūkių lygio. “Tai, kas atsitinka kitur, jau buvo atsitikę Austrijoje, o tai, kas kitur įvyko kadaise, yra Austrijos dabarties dalis”, – sako senelė savo vyrui, kurį kankina Alzheimerio liga. “Ar tau taip nebuvo, kad neprisimintum, kuris valdė pirmiau – imperatorius Pranas Juozapas ar Hitleris?”

Knygoje “Neužmiršk Anos” (Anna nicht vergessen, 2007) Arno Geigeris pateikė tuziną formos požiūriu skirtingų istorijų – tarsi po to, kai parašė milžinišką romaną, vėl būtų grįžęs prie eksperimentų. Geigerio pasakojamas istorijas apie vienišas moteris, nelaimingus vaikus ir nervingus vyrus vienija laimės troškimas. Sigmundas Freudas sakė, kad kūrėjas, tverdamas žmogų, į laimę neatsižvelgė. Esminė literatūros sritis – tą puikiai žinome – yra žmonių gyvenimo trūkumai. Daugelio nepelnytai nuvertinta pasakojimo forma – apsakymu – Geigeris parodo, ką galima sukurti net ir vokiečių kalba.

Neįprasčiausia pastarojo meto publikacija priklauso Elfriede’i Jelinek. Savo naujausią “knygą” ji paskelbė internete – tai formalus eksperimentas, tačiau kartu ir žingsnis literatūros demokratizavimo link, apeinant leidėjus. Po “Geidulio” (Lust, 1989) ir “Godulio” (Gier, 2000) “Pavydas. Privatus romanas” (Neid. Privatroman) pasakoja apie dar vieną iš septynių didžiųjų nuodėmių, o Jelinek kaip privatus asmuo čia atsiskleidžia kur kas labiau negu ankstesniuose tekstuose. “Pavydas” skaitytojus ir smuiko mokytoją Brigitą K., atsidūrusią ant skyrybų slenksčio, veda į pusiau apleistą aukso gavybos miestą Štirijoje. Politiškai miestas tebėra komunistuojantis, ekonomiškai – miręs. Romanas pasakoja apie žmonių likimus bedarbystės laikais: kasykla uždaryta, tačiau naudojama gavybos proceso ekspozicijai. Net mirusieji neša naudą, o “žmonės miršta nuolat ” – akivaizdu, kad Jelinek žiūri serialą “Šešios pėdos po žeme”. Bandant gelbėti padėtį, sukuriamas planas įsteigti pavyzdinę bendruomenę turistams – šios mirusios teritorijos jaunuomenei tenka suvaidinti 1945-ųjų mirties maršą, suprantama, oriu būdu.

Autorė “E.J.” užmezga dialogą su skaitytojais, ironiškai komentuodama rašymo procesą. Interneto romanas skelbiamas dalimis, aliuzijų tinklas su labai aktualiomis nuorodomis taip pat yra privatus tuo atžvilgiu, kad Jelinek griežtai uždraudė jį cituoti. Bet, žinoma, visi gali “Pavydą” perskaityti adresu ourworld.compuserve.com. Pradėtas 2007 m. kovo trečią dieną, “Pavydas” baigtas 2008 m. kovo trečiąją penktuoju ir paskutiniu skyriumi: “Bus pabaiga” (Schluss folgt).