Lietuviai - provincialai ar piliečiai?

Lietuvos ambasada Londone prieš gerus pora metů surengě susitikimą su Britanijoje studijuojančiais lietuviais. Šis susitikimas buvo tikrai gražus p. J. V. Paleckio vadovaujamů Lietuvos diplomatů gestas. Nedidelě lietuviů bendruomeně turějo progą ne tik susibičiuliauti vieni su kitais, bet ir pajusti tą retą prabangą, jog yra namie – Lietuvoje. Tai taip pat buvo ir puiki galimybě susipažinti su Ambasados darbu – mţsů piliečiů bei apskritai Lietuvos reprezentavimu Britanijoje. Ta proga buvo surengta diskusija “Ar Lietuva yra kultţrině provincija?” apie Lietuvos politiką ir kultţrą užsienyje. Tebţnie ši esě kažkada Lietuvos ambasadoje çsiliepsnojusios diskusijos tęsinys ir intriga. Imkime ir dar kartą savęs paklauskime: ar mes, lietuviai, esame provincialai?

Tikriausiai nesuklysime sakydami, kad provincialumas pirmiausia yra visuomeněs kolektyviněs sąmoněs reiškinys. Paprastai tariant – tai bendruomeněs mentalitete slypintis çsitikinimas. Juk toli gražu ne spektakliů, knygů, skulptţrů ar kitů kultţros artefaktů skaičius lemia, ar konkreti visuomeně yra, ar něra provinciali, bet pirmiausia tai, kaip mes matome ir suvokiame patys save.

Kad provincialumą ar neprovincialumą lemia ne kultţros artefaktů kiekis, galime pailiustruoti atlikę patç paprasčiausią eksperimentą. Palyginę Klaipědą ir Coventry Evening Telegraph – dviejů maždaug panašaus dydžio Lietuvos ir Anglijos miestů dienraščius – lengvai çsitikintume, kad Koventryje něra ně dešimtosios dalies kultţriniů renginiů, kurie kas savaitę vyksta Klaipědoje, be to, dienraštis Klaipěda, toli gražu nebţdamas labai intelektualus ar kultţriškai reikšmingas, yra daug kartů çdomesnis nei Coventry Evening Telegraph, kuriame be skelbimů, reklamos bei trumpů vietiněs reikšměs informaciniů straipsneliů nieko daugiau něra. Maža to, net ir patys Koventrio gyventojai tikrai neatrodo labai išprusę ar kultţringi. Tai ypač stebina žinant, kad Koventryje yra du universitetai, iš kuriů vienas – Vorviko (Warwick) universitetas patenka ç Britanijos universitetů penketuką ir jame nesibodi apsilankyti net tokie aukšti svečiai kaip Billas Clintonas. Nepaisant to, gali susidaryti çspţdis, jog be “šopingo” – pagrindiněs laisvalaikio pramogos – mielieji koventriškiai daugiau niekam fantazijos neturi, be to, ir pinigů nebelieka, nes bilietas ç koncertą ar teatrą kainuoja tiek pat, kiek pusětinos kokyběs itališků batů pora. Tačiau anglams, tarp jů ir tiems, kurie gyvena Koventryje, tikrai nešautů ç galvą, kad jie yra provincialai. Ir pirmiausia toděl, kad jie nemano, jog kažkur egzistuoja kažkokia aukštesně kultţrině, politině ar vertybině instancija, ç kurią kiekvienas turětů sąmoningai ar nesąmoningai lygiuotis.

Tad provincialumas pradeda kamuoti tuomet, kai visuomeněs sąmonę užvaldo tokios kažkur neva esančios aukštesněs instancijos vizija ir ç ją bet kada, bet kuriuo atveju yra autoritetingai ir be išlygů nurodoma. Kaip tik děl šitokio menamo kultţrinio etalono provinciali sąmoně ima matuoti pačią save. Ir visai nesvarbu, kokiu bţdu ji tai daro: beatodairiškai teigdama ar lygiai taip pat beatodairiškai neigdama šią vertybinę centro, apie kurç viskas sukasi, instanciją. Tokia nekritiška kolektyvině sąmoně yra dirbtinai dualistině: jei yra provincija, turi bţti ir centras. Visa, kas vyksta už çsivaizduojamo centro ribů, yra matuojama nurodant ç centrą. Tačiau nuoroda ç jç, arba, tiksliau tariant, centro standartů, vertybiů, stiliů ir t.t. taikymas, visuomet yra dirbtinis, nenatţralus. Tai daroma ne toděl, kad tie standartai, tos vertyběs atitinka savimonę ar poreikius, o tik děl to, jog “ateina” iš centro. Žodžiu, produktyvus ir savarankiškas mąstymas bei kritiškumas tiek savo pačiů, tiek ir centro atžvilgiu darosi neçmanomas.

Nesunku atspěti, kas yra ta aukštesně vertybině instancija Lietuvoje – tai “Vakarai”. Vakarai didžiąja “V” raide. Skirtinguose diskursuose jie gali çgauti vis kitus pavadinimus, pvz., Vakarů Europa, Amerika, Europa, Europos Sąjunga, civilizuoti kraštai ir t.t., tačiau esmě išlieka ta pati: “Vakarai” yra kaip tik tai, kas vienaip ar kitaip, teigiant ar neigiant susaisto mţsů mąstymą. “Vakarai” yra etalonas.

Dabar verta paklausti, kiek ir kokiomis formomis ši dualistině “Vakarai” versus Lietuva sąmoně reiškiasi mţsů visuomeněje?
Vienas iš tokiů provincialios sąmoněs bruožů Lietuvoje yra savęs niekinimo sindromas. Jis pasireiškia realyběs jausmo ir ypač savigarbos praradimu. Dažnas lietuvis, pavažinějęs po “Vakarus” ir sugrçžęs ç Lietuvą, pradeda traukti gerai žinomą iki koktumo banalią giesmelę: “kaip ten yra gerai, o koks čia yra š… “. “Lietuva – bananů respublika, provincija, o va Vokietija ar Anglija – tai civilizuoti kraštai!” Žinoma, kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip lygina savo šalç su ta, kurioje vieši. Tačiau lyginimas lyginimui nelygu. Galima kritiškai gilintis ç tai, ką matai ir patiri, lyginti su tuo, ką žinojai apie tą kraštą ir kuo gyvenimas jame skiriasi nuo gyvenimo těvyněje, o galima, pasidavus globaliai sureikšmintů “Vakarů” hipnozei, neigti “provincialią, bananů Lietuvą”. Bet ne tai svarbiausia, nes gyvenimas Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Švedijoje iš tikrůjů skiriasi ir skiriasi ne Lietuvos naudai.
Esmě yra katastrofiškas savigarbos stygius, kuris pasireiškia elementariausiu nesusivokimu, kad ta “bananů Lietuva” yra tavo gimtasis kraštas, vadinasi, niekindamas Lietuvą, niekini ir patç save. Tokia nuostata savo ruožtu išplaukia iš nesugebějimo suvokti save kaip bendruomeněs narç. Kitaip tariant, asmuo, kuris imasi demonizuoti savo kraštą (ypač kitů akivaizdoje), nelaiko savęs jo dalimi. Taip yra bandoma nubrěžti distanciją: jie yra mulkiai, tie lietuviai, bet aš ne toks. Tai apgailětina, nes atsiribojimas nuo savo bendruomeněs vis tiek nepadaro kitos bendruomeněs nariu.

Šitokia nomadiška nuostata, t.y. visiškas nesugebějimas solidarizuotis su savo bendruomene, turi kažką azijatiška. Viename iš savo veikalů Aristotelis, kalbědamas apie pilietiškumą, pabrěžě, kad, nepaisant visos savo išminties, Rytů tautos negali turěti to, ką turi graikai, – pilietiškumo bei atsakingů žmoniů pilietiněs bendruomeněs, nes stokoja garběs arba savigarbos. O bţti ne piliečiu Aristoteliui paprasčiausiai reiškě bţti barbaru, arba, kitaip tariant, provincialu.
Suprantama, visa tai neturi nieko bendra su, atrodytů, logišku priekaištu, jog pagarba savo bendruomenei užkerta galimybę ją kritikuoti. Priešingai, pilietiškumas arba pagarba savo bendruomenei çpareigoja mus bţti kritiškais bţtent toděl, kad neçmanoma gerbti to, kas iki pat šaknů supuvę. Ir, žinoma, pilietiškumas neturi nieko bendra su primityviu nacionalizmu, kuris ksenofobiškai neigia visus kitus. Šioje vietoje peršasi Albert’o Camus dažnai kartotas posakis: “Aš per daug myliu savo kraštą, kad bţčiau nacionalistas”. Pati pagarba suponuoja tam tikrą vidinç saiko jausmą (arba gerą skonç) ir nuovoką, kada, ką ir kaip kritikuoti. Jei žmogus, atvykęs ç svetimą kraštą pristatyti Lietuvos filosofijos ar meno, nesugalvoja nieko kita, kaip tik pristatomąjç objektą išděti ç šuns dienas, aišku, kad jis neturi nei savigarbos jausmo, nei saiko, nei gero skonio. Vadinasi, pats to nesuvokdamas, jis yra tikrů tikriausias provincialas.

Tačiau lietuviškasis savęs niekinimo sindromas, nomadiškumas ir nekritiškas “Vakarů” vertinimas, pasireiškiantis provincialumu ir gero skonio stoka, turi ir savo brolç dvynç – besaikç lietuvyběs garbinimą. Pastarasis gan dažnai reiškiasi uždarumo propagavimu ir kategorišku atsisakymu ką nors bendra turěti su tokiomis tarptautiněmis organizacijomis kaip Europos Sąjunga. Visiškai nebandydami suniekinti tů euroskeptiků, kurie savo poziciją pagrindžia tvirtais argumentais, galime drąsiai teigti, kad dauguma prieš Europos Sąjungą pasisakančiůjů yra tiesiog neinformuoti arba iš principo uždari ir kritiškai mąstyti nesugebantys žmoněs. Jie žongliruoja tais pačiais šablonais kaip tie, kuriů etalonas yra “Vakarai”. Skirtumas tik tas, kad jie neigia Europą, “Vakarus” kaip kažką iš pašaknů ydingą, toděl be išlygů vengtiną. Toks mąstymas yra iš esměs konspiracinis, nes Europos Sąjunga a priori globaliai pasmerkiama çvardijant ją baubu, monstru ar pan. Žodžiu, savarankiškam mąstymui, t.y. pastangoms adekvačiai suvokti save kitů kontekste, o ç kitus pažvelgti per savo prizmę, turtinant savąsias patirtis, nebelieka vietos, nes beatodairiškas lietuvyběs liaupsinimas užkerta kelią kritiškam suvokimui.

Istorině patirtis byloja, jog vienintelis dalykas yra tikra ir nekvestionuotina provincialumo priešingybě – ir tai ne bohemiškas pasipţtimas ą la Paryžius (Lietuvoje jo atitikmuo bţtů Vilnius), bet pilietiškumas. Tuo çtikina tokie pavyzdžiai kaip Antikos Atěnai ir Renesanso Florencija. Šie kraštai kultţriškai ir visaip kitaip suklestějo kaip tik toděl, kad juose taip stipriai buvo išpuoselětas pilietiškumas – pagarba savo bendruomenei, kritiškas mąstymas bei geras skonis.

Puikiausias piliečio pavyzdys – Sokratas. Tai žmogus, kuris, kad ir kaip keista, laikě save kosmopolitu1. Bet nesuklyskime děl jo kosmopolitizmo turinio, nes Sokratas, draugams surengus jo paběgimą iš kalějimo, běgti atsisakě, motyvuodamas tuo, kad taip pasielgęs jis sulaužytů savo lojalumą Atěnams, miestui, kuris jç nuteisě mirti. Taigi Sokratas – kosmopolitas ir Atěnů patriotas. Ar tai yra çmanoma? Taip, nes Kosmos – darnos ir grožio pasaulis – Sokratui buvo çkţnytas Atěnuose. Bţti kosmopolitu reiškia bţti grožio ir darnos piliečiu, bet pilietis negali bţti nomadas, nes yra tam tikros bendruomeněs narys. Tad patriotizmas ir kosmopolitizmas graikams ne tik nereiškě jokios priešpriešos, bet ir sutapo. O sutapo jis pilietiškume.

Suprantant pilietiškumą, kaip kosmopolitizmo ir patriotizmo junginç ir kaip kažką, kas iš principo neprovincialu, pilietiškumas tampa ne duotybe, o yra nuolatině pastanga kurti bendrą grožio ir darnos erdvę. Pilietiškumas lygiai kaip ir provincialumas něra kartą ir visiems laikams çdiegta bţsena. Vadinasi, mes tikrai galime išsivaduoti iš provincialumo ir lygiai taip pat galime kurti savąjç pilietiškumą. Tačiau běda ta, kad politika, kaip tiesioginis pilietiškumo kţrimo bţdas, yra atiduota ekspertams technokratams, neva jie vieninteliai “išmano”, kaip ir kokią reikia daryti politiką. Ir tai bţdinga ne tik Lietuvai (beje, kol kas Lietuvai tai netgi mažiau bţdinga, nes jos dar nevaldo “ekspertai”, ir kaip tik děl to “ekspertů profesionalů” poreikis yra ypač aktualus), bet ir visam pasauliui. Çsigalějusi nuomoně, kad politika – tai šablonišků taisykliů, standartů ir manipuliacijů moderniomis technologijomis reikalas, jç gali išmanyti ir profesionaliai atlikti tik “ekspertai”. O mintis, kad politika, vadinasi, ir pilietiškumas, pirmiausia yra menas, toděl reikalauja ne tik çgţdžiů, bet ir talento, gero skonio, vis labiau grimzta užmirštin. Ir “Vakarai” čia něra išimtis, tiesiog nuo seno jů skonis yra labiau išlavintas, jie turi daugiau çgţdžiů ir moka gerbti save.

Mes tol bţsime provincialai, kol nenustosime savęs menkinę ir neatgausime savigarbos. O ją atgavę ir praděję kritiškai mąstyti, išvysime, kad něra jokiů “Vakarů”, bet yra lygiai tokios pačios visuomeněs, turinčios tokiů pačiů problemů. Distancija tarp Lietuvos ir “Vakarů”, Lietuvos ir Europos yra tik mţsů provincialios sąmoněs kţrinys ir tik pagarba savo pilietinei bendruomenei, ir kritiškas atvirumas kitoms kultţroms leis mums jo pagaliau atsikratyti.