Lemtis ir neviltis

Dažnai svarstau, kas atsitiktų, jei vieną dieną Vengrija imtų ir pranyktų nuo žemės paviršiaus. Ar kas nors dėl to susirūpintų? Kas gedėtų, o kas džiūgautų? Kokia nauda ar praradimas būtų pasauliui dėl tokio keisto kataklizmo?

Garsiajame Bruegelio paveiksle “Ikaro krytis” pavaizduotas Ikaras, nukritęs iš dangaus – tik pėdos kyšo virš vandens. Tačiau ant kranto esantieji to nė nepastebi. Žvejys toliau ramiausiai žvejoja, piemuo gano savo bandą, žemdirbys aria žemę. Jei Vengrija išnyktų, daug kas tą pastebėtų, tačiau ką jie pamanytų?

Lenkija akimirka galbūt susigraudintų, aplaistydama ašaromis lenkų ir vengrų tariamos draugystės senais laikais atminimą. Rusija pastatytų didžiulę dujų saugyklą Austrijoje, o neseniai įsigytą oro bendrovę veikiai pervadintų Malev. Jos politikai, kiek pasvarstę, nutartų, kad nusirito akmuo nuo krūtinės, bent jau dėl Trianono taikos neteisybės. Kai kurie intelektualai, be abejo, sušnektų apie penkiasdešimt šeštuosius. Vyno gamintojai savo vyną vėl vadintų “Tokajumi”, o Sarkozy nesijaustų nejaukiai, paklaustas apie savo protėvių kilmę.

Vokietija atidarytų atminties muziejų savo piliečiams, kurie persikėlė į Vengriją vien tam, kad 1945 metais būtų iš ten išvyti. Išleistų Marai’aus rinktinius raštus, Helmutas Kohlis ir kiti nuoširdžiai prisimintų Jozefą Antallą, pirmąjį demokratiškai išrinktą šalies prezidentą po demokratijos pergalės, o Herderis, dar 1791 metais išpranašavęs vengrų tautos ar bent jau kalbos išnykimą, su palengvėjimu apsiverstų karste.

Anglija galėtų lengviau atsikvėpti: bet kokia kvaila pašaipa dėl futbolo rezultato 6:3 dabar taps seniai užmirštu dalyku. Ispanai Osci Puskasą, žaidusį Madrido “Reale” trisdešimt trejus metus, visiems laikams paskelbtų savo tautos sūnumi. CŽV, Pasaulio bankas ir TVF, įvertinę situaciją, padarytų išvadą, kad geopolitiniu, saugumo, ekonomikos ir finansų požiūriu toji vieta Rytų Europoje nebuvo svarbi, ir užverstų paskutinį bylos lapą. Daugelis prisimintų Kossuthą, dar daugiau – Zsazsą Gabor, tačiau tik nedaugelis žinotų, iš kokios išnykusios šalies jie kilę. Briuselis su tam tikru palengvėjimu pripažintų, kad tyliai ir civilizuotai išnyko nerangi ir problemiška valstybė, skaičiuodamas, kokią sumą pavyks dėl to sutaupyti.

Tačiau užteks tų kvailų pavyzdžių! Juos išvardijau vien tam, kad pagaliau imtumės veiklos: šiandieninė Vengrija turi atsirasti pasaulio žemėlapyje! Galimybių apstu, tačiau atrodo, kad po didžiųjų lūkesčių šalyje ir toliau tęsiasi demokratijos paauglystė, o jos piliečiai kivirčijasi, vieni kitus gąsdina, dėl visko dreba ir nuolatos skundžiasi, užuot kibę į darbą.

Netrūksta mažų šalių, kurios pasinaudojo proga griebti jautį už ragų. Jei, tarkime, Nyderlandus nuo žemės paviršiaus nuplautų pakilusi jūra, jūreivystei kelias būtų užkirstas ilgam, bankininkystė ir draudimo paslaugos sutriktų, “Shell” degalinės užsidarytų, o kapinėms pritrūktų chrizantemų. Jei Suomiją užpustytų sniegas, pajustume rimtą mobiliųjų ryšio priemonių trūkumą ir turėtume puikiausią įrodymą, ko gali pasiekti visuomenė, rimtai žiūrinti į ugdymą. Jei dingtų Austrija, jos kalnai, tyvuliuojančios upės ir baroki-niai miestai, išnyktų idiliškiausias, harmoningiausias gyvenimo stilius kartu su žėrinčia jos sostine, vienu įstabiausių Europos kultūros centrų.

Neseniai agentūros “Median” atliktoje gyventojų apklausoje vengrams kaip tik ir buvo pateiktas šis keistas klausimas. Optimizmo netrūko: tik vienas dešimtadalis respondentų atsakė, kad Vengrijos išnykimo niekas nepastebėtų. Tačiau beveik penktadalis teigė, kad niekam tai nerūpėtų ir maždaug tiek pat buvo įsitikinę, kad pasaulis ne kažin ką prarastų, jei Vengrija imtų ir išgaruotų. Tai rodo rimtą savęs identifikavimo problemą: nemažai vengrų įsitikinę, kad jų šalis neturi ką parodyti pasauliui.

Vengrai garsėja blaškymusi tarp pernelyg didelio susireikšminimo (didinga istorija, valstybę sukūrusi tauta, Nobelio premijos laureatų ir olimpinių čempionų gimtinė…) ir kandaus savęs nuvertinimo (izoliuoti, neturintys jokių laimėjimų, amžini nevykėliai – tik pažvelkite į austrus!). Užuot blaškiusis tarp šių dviejų kraštutinumų, vengrams patartina įkvėpti oro ir imtis šaltos, blaivios savianalizės. Vengrijai reikėtų pagaliau nuryti istorijos kartėlį – istorija šioje šalyje nebuvo nė kiek “kruvinesnė” negu kituose Europos kraštuose. Maža ar vidutinio dydžio šalis irgi gali kurti puikiausius dalykus. Tačiau tie puikūs dalykai – tai ne mosavimas vėliavomis ar prievartinis kolektyviškumas, o nacionalinis sąmoningumas, socialinis orumas ir bendruomenės savigarba.

Atkurti sudaužytą ir pakrikusią visuomenės savivoką – nepaprastai sunkus uždavinys, bet jis nėra neįmanomas. Prisiminkime lėtą, tačiau nuoseklų vokiečių visuomenės mentaliteto ir elgsenos pertvarkymą septintuoju, aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais ar gerokai greitesnį airių ir suomių renesansą (ir anaiptol ne vien ekonominį) devintuoju ir dešimtuoju dešimtmečiais. Vengrai pateikė gana niūrius atsakymus į tai, kaip savo šalies ateitį jie įsivaizduoja po dešimties metų. Maždaug 30% mano, kad “ji garsės sportiniais laimėjimais”, bet vos penktadalis įsitikinę, kad ji galės pasigirti “ekonominiais rezultatais”. Tai liūdnas ženklas, dažniausiai būdingas skurdžioms ir bejėgėms šalims, kurios didžiuojasi medaliais ir bando jų blizgesiu pridengti visuomenės skurdą.

Po dešimties metų Vengrija bus atsilikusi, varginga šalis. Tokią ateitį numato beveik pusė apklaustųjų. Tik trečdalis tikisi, kad ji atsigaus ir taps klestinčia Europos valstybe. Tai kelia susirūpinimą, nes pernelyg daug žmonių, atrodo, netiki nei savo, nei šalies ateitimi. Tarsi būtų susitaikę su pralaimėjimu, rungtynėms dar nė neprasidėjus.

Už šį negatyvumą didžiulė atsakomybė tenka Vengrijos politiniam elitui, intelektualams ir žiniasklaidai. Per septyniolika metų politikai taip ir nepajėgė suformuluoti esmingo ir patrauklaus ateities – klestin-čios Vengrijos vaizdinio. Jie neįstengė žengti būtinų žingsnių, kad įveiktume sunkumus ir prilygtume klestinčioms Europos šalims. Jų karštakošiškumas, tarpusavio kivirčai, niekam tikę sprendimai, moralinės ydos didžiąją žmonių dalį privertė manyti, kad politikai nevaldo situacijos, nepajėgia įgyvendinti reformų, apie kurias svajota. Ne daug gero nuveikė ir intelektualai, ne ką jie nuveikia ir dabar. Jų darbas – padėti žmonėms suprasti, kas jiems ir jų šaliai atsitiko per pastarąjį pusantro dešimtmečio, kur slypi tikrosios problemos ir kokių galimybių esama. Žiniasklaida bando teikti atsargias prognozes, imdamasi nelengvo uždavinio – nusakyti problemas. Tačiau ji turėtų ieškoti sprendimų ir juos skleisti, žadinti bendruomenes ir talkinti atsa-kingiems laisvo mąstymo piliečiams.

Skeptiškai vertinu požiūrius tų žmonių, kurie mano, kad po dešimties metų Vengrija taps “tiltu į Rusiją” arba “Europos tiltu į Kiniją”. Vengrija ir anksčiau svajojo būti tiltu: devintajame dešimtmetyje ji norėjo būti tiltu į Europą Toyota automobiliams (netapo), dešimtojo dešimtmečio pradžioje norėjo tapti tiltu į Pietryčių Europą (praleido ir šitą ne tokią vertingą progą). Troškimas perdažyti tiltą pats savaime nėra problema – tai buvo Airijos sėkmės priežastis, kai ši šalis tapo Amerikos tiltu į Europą – tačiau jis negali būti savaiminis tikslas. Norvegija, Švedija, Suomija, Nyderlandai, Ispanija pačios yra tiltai, kurdamos vertybes, kurios leidžia tapti svarbia globalios ekonomikos dalimi.

Kai kalbama apie įsivaizduojamą mūsų šalies išnykimą, panašu, kad apklaustieji vengrai prisimena antivengrišką aljansą po Pirmojo pasaulinio karo – mažają Antantę (serbų, kroatų ir slovėnų karalystę, Čekoslovakiją, Rumuniją). Tai labai liūdna, nes jausmas, neva esame įkalinti spiralinėje kaimynų priešiškumo apsuptyje, gali lemti, kad europinio bendradarbiavimo tarp Vidurio ir Rytų Europos šalių dvasia prigis lėtai ir sunkiai, nors dauguma tų šalių yra Europos Sąjungos narės. Bet kaltės, kad susiklostė tokia situacija, negalima suversti vien kaimyninėms šalims – per pastarąjį pusantro dešimtmečio patys vengrai mažai ką nuveikė šioje srityje.

Vis dėlto įdomu, kad federalinį austrų ir vengrų aljansą laiko būsiant naudingą beveik dukart daugiau žmonių negu yra netikinčių tokia galimybe. Be to, beveik pusė jaunų žmonių tarp 18-34 metų balsuotų už tokį aljansą. Tačiau, jei jau taip, gal reikėtų rimtai pagalvoti, ką turėtume pakeisti, kad ši idėja būtų patraukli ir potencialiai partnerei, net jei šiuo metu tai nėra labai realu.

Nors tik keleto procentų apklaustųjų nuomone galimas ir naudingas būtų kroatų ir vengrų arba slovakų ir vengrų federalinis aljansas, įvairūs klausimai atskleidė, kad 36% vengrų tiki po dešimties metų Vengriją būsiant federalinio aljanso su Vidurio Europos šalimis iniciatore Europos Sąjungoje. Tačiau kaip tokį aljansą vertintų kroatai, slovakai ir austrai? Nebūtų skausminga plačiau padiskutuoti apie Vidurio Europos be emocinių sienų kūrimą ir ką reiktų daryti, kad tai įvyktų.

Daugumos apklaustųjų manymu, Vengrijai svarbiausi du su socialine gerove susiję pokyčiai. Dauguma nurodo, kad svarbiausi uždaviniai- įveikti “skurdą” arba “socialinę nelygybę ir neteisingumą”. Tai kelia nuostabą, nes Vengrijos žiniasklaida ir politikai dvidešimt keturias valandas per parą aiškina, kad viskas priklauso nuo ekonomikos plėtros. Nepakankamai pabrėžiama, kad neįveikus socialinės nelygybės, neteisybės ir skurdo, ekonominė plėtra sustos.

Ne mažiau stebina ir tai, kad partiniai politikai daro daug mažesnę įtaką pozityviems pokyčiams, negu jie patys ar žiniasklaida mano. Tik penktadalis respondentų tvirtina, kad esminis sprendimas – tai didžioji koalicija, ir tik trečdalis tiki “vyriausybės pasikeitimu”. Nors, aptakiau suformulavus klausimą, du trečdaliai sako, kad “politinis susitaikymas” atneštų šiokios tokios naudos.

Apklausa atskleidžia: daugeliui svarbiausia, kad Vengrija po dešimties metų būtų “progresuojanti, klestinti” valstybė. Daugelis svajoja, kad gyvens “padorių žmonių šalyje”. Ir tik 7% svarbu būti piliečiais “šalyje, kur žmonės rūpinasi vieni kitais”. Tai kelia nerimą, nes suskilusioje visuomenėje, kur beveik nėra solidarumo tarp gyventojų, pagrindinė kliūtis dabar ir yra ši krizė, kurią būtina įveikti. Jei šis požiūris nepasikeis, per artimiausius dešimt metų, nesvarbu, kaip stengtumės, turėsime nedaug šansų gyventi “progresuojančioje, klestinčioje valstybėje”, “klestinčioje, turtingoje šalyje” arba “taikiame, ramiame krašte”.

Tačiau panašu, kad šalies vadovai ir visų atmainų politikai šito nesuvokia. Bet kuriuo atveju, jie ne kažin ką nuveikė, kad sukurtų visuomenę, kurią sudaro atsakingi piliečiai, reiškiantys vienas kitam solidarumą, jautrūs vienas kito gerovei – piliečiai, kurie jaučiasi tautos, visuomenės, vieningos bendrijos nariai ir atitinkamai elgiasi.

Manęs nedžiugina tai, kad vos 3% apklaustųjų teigia, kad esminis jų prioritetas – po dešimties metų gyventi “džiugioje šalyje” ir tik 1% nori gyventi “įdomioje, spalvingoje” šalyje. Asmeniškai aš balsuočiau už tokią. Jei Vengrija bus tokia po dešimties metų, tai reikš, kad ji įveikė didžiąją dalį labiausiai ją kamuojančių problemų.