Kultūros pokyčiai: Nuo vienmačio į daugiamatį mąstyma

Kultūros pokyčiai – tai visų pirma mąstymo pokyčiai. Į kultūrą kaip gyvenimo būdą mąstymas ateina per politiką.
Vienmačio mąstymo reikalavimas Lietuvą užgriuvo kartu su okupacija. Užsienio politikoje jis reiškė pasaulinės socialistinės revoliucijos skatinimą, vidaus politikoje – žemės ūkio kolektyvizavimą, pramonės industrializavimą, karinio potencialo stiprinimą, o dvasinėje plotmėje – teisingo mąstymo diegimą, konkrečiau – supratimą, kaip vykdyti minėtus strateginius uždavinius. Visa tai buvo nukreipta į vienui vieną tikslą – sukurti komunizmą, Dievo žadėtąją gerovės ir gėrio karalystę laimingam gyvenimui.

Tai buvo galinga idėja, kuri apibendrino visą su Renesansu prasidėjusią Europos dvasinių ieškojimų linkmę, o kartu su alternatyvine nacionalsocializmo idėja sukūrė XX amžiaus gyvenimo turinį, kurį tik nuo Antrojo pasaulinio karo buvo priverstas imtis arbitruoti iki tol tyliai galias kaupęs tradicinis Jungtinių Valstijų kapitalizmas, bandydamas išlikti demokratiniu.

Kai 1982 metais parašiau ir 1983 metais Literatūra ir menas paskelbė esė “Pasaulis yra čia”, kurioje bandžiau parodyti, kaip tarybiniame globalume Lietuva bando atrasti save, būtinį autentiško gyvenimo džiaugsmą pajusti ne kažkur ten, už horizonto, o savo pačios žemėje, Juozas Keliuotis perdavė perskaitęs įtikinamą Lietuvos gyvenimo analizę. Iš kitų sulaukiau ir klausimo: o kas jums davė teisę taip rašyti?

Gyvenimo kontrolė buvo jau tikrai gili: net teisę mąstyti kažkas turėjo duoti!

Šiandien jau žinome, koks abiejų radikaliųjų XX amžiaus idėjų likimas: žmonių kaulų krūvos, o po jas kaip žaltvykslės klajoja komunizmo ir nacionalsocializmo mutantai. Nežinome tik, koks bus trečiojo veikėjo – demokratinio kapitalizmo, arba visuomenės natūraliosios plėtros koncepcijos, likimas. Nors, tiesą sakant, galėtume sakyti ir taip: nuo to momento, kai pasaulyje atsirado Šaltojo karo sukurtų korporacijų, kurių biudžetai pralenkė nacionalinius valstybių biudžetus, o įmonės buvo atleistos nuo socialinės atsakomybės prieš kapitalo kilmės vietą, kapitalizmo ir demokratijos santykiai tapo rimta vidine kapitalizmo problema, kurios sprendimo šiandien dar nematyti, o jo paieškose vienaip ar kitaip dalyvaujame ir mes.

Galime pasidžiaugti ir pasididžiuoti, kad tarybinio komunizmo įveikoje dalyvavome aktyviai, Lietuva suvaidino išskirtinį vaidmenį paspartindama jo tvirtovės – Tarybų Sąjungos – žlugimą.

Kokias visų pirma proto problemas paliko mums epocha, reikalavusi mąstymo vienmatiškumo?

Bendriausia prasme, analogiškas – traumines. Vienmačio mąstymo reikalavimas nacionalinį protą atakavo taip, kad tauta tarsi po nokauto kurį laiką buvo praradusi sąmonę, o draudimo mąstyti panaikinimas tą sąmonę taip apsvaigino, tarsi būtume mažumėlę padauginę, apėmus pergalės džiaugsmui. Tipiškiausi pavyzdžiai? Iš Pirmosios Respublikos pabaigos tokiu sąmonės aptemimu galima laikyti paskutinį ministrų kabineto posėdį. Iš Antrosios Respublikos pradžios – Verslininkų klubo vadovų reikalavimą panaikinti visus mokesčius (beje, to recidyvas – kasmet švenčiama Gyvenimo be mokesčių diena).

Taigi vietoj mąstymo nelaisvės pasirinkome mąstymo laisvę.

Deja, mąstymo laisvė ir laisvas mąstymas – anaiptol ne tapatūs dalykai. Laisvas mąstymas reiškia žmogaus gebėjimą nuo fakto pakilti iki aukščiausių apibendrinimų arba atvirkščiai – iš didžiausių abstrakcijų nusileisti į konkrečiausią realybę. Kad tas procesas nekliūtų už kokių nors vidinių mąstančiojo trukdžių, jis privalo vertinti abstrakcijas kaip deramas mąstymo priemones, neniekindamas empirinių faktų, o empirinių faktų dėlei neniekindamas abstrakcijų. Tai – s?nos, mąstančiai kultūrai būdingos problemos. Graikams prireikė beveik tūkstančio metų, kol Aristotelis rado būdą, kaip užtikrinti pusiausvyrą tarp patyrimo ir mąstymo, – logiką, su kurios pagalba jie ėmėsi filosofinės pasaulio rekonstrukcijos. Dviejų tūkstančių metų prireikė, kol tą meną įvaldė Europos barbarai, savo prigimtinį nepasitikėjimą abstrakcijomis išreikšdami baltiškosios kilmės skeptiko Immanuelio Kanto “kritikomis”. Kovai su represyviai diegiamomis krikščionybės abstrakcijomis lietuviai sutelkė didžią imperiją, kurią gindami nė nepastebėjo, kaip juos su visa imperija susiurbė sąjungininkų lenkų, pasitelkusių socialines garantijas, kultūra. Kai atsipeikėjo, susiorientuoti nebuvo skirta nė šimtmečio, jei laiką skaičiuosime nuo Valančiaus. O iš Vakarų jau plaukė madingos klasikinį europinį mąstymą dekonstruojančios pozityvizmo ir pragmatizmo koncepcijos.

Galima tik stebėtis, kaip sėkmingai lietuviai pasinaudojo tuo sunkiu, pasak Jono Basanavičiaus, atsikvošėjimo laikotarpiu: ant naujų idėjinių pamatų atkūrė, o iš tikrųjų – sukūrė valstybę, paskui, atlaikydami nepaprastą įtampą diplomatiniame fronte, sugebėjo suvokti, kad nacionalinė valstybė – tai pasaulio kultūros vertimas į lietuvių kultūros formas, o svarbiausia – į lietuvių kalbą, kuri yra aukščiausia kultūros lytis. Ir ne tik suvokė – per du dešimtmečius paklojo filosofinius ir idėjinius tokio suvokimo pamatus. Visų pirma tai Stasio Šalkauskio asmens ugdymo pedagogika, Antano Maceinos egzistencinis kriticizmas, Juozo Keliuočio modernusis nacionalizmas, grupės intelektualų manifestas “Į pilnutinę demokratiją”, pagaliau – absoliučiai autentiški meno kūriniai, tokie kaip Ars grupės dailė, Vytauto Mačernio poezija ir – jau emigracijoje – Mariaus Katiliškio ir Antano Škėmos proza.

Karlo Markso empirinė būties interpretacija dėl savo praktinio požiūrio buvo labai patraukli kiekvienam konkrečiam protui. Būdama dėmesinga tikrovės faktams, ji neatmetė galimybių juos apibendrinti bet kokiu lygmeniu, bet kuriuo aspektu. Perleista per rusų masinio proto mėsmalę, Markso filosofija tapo marksizmo ir leninizmo ideologija, pagal kurią Markso ekonominis determinizmas ir proletariato interesai kaip istorinio protingumo įsikūnijimas nebeturėjo kelti abejonių, nes tai absoliuti tiesa.

Net viduramžiais buvo įnirtingai diskutuojama, ar idėja yra reali, ar eventuali – egzistuoja kaip idealus daiktas ar tik kaip oro virptelėjimas tariant idėją žymintį žodį? Europietiškajam empirinių polinkių protui labai ilgai tiesiog nepakeliama buvo prielaida, kad idėja nėra tas pats, kas apibūdinama ir žodžiu Dievas. Rusų marksistai, tardami žodį “komunizmas”, nemanė, kad galėtų jo nebūti realiai – gal jis yra net visai netoli. Po karo Europoje merdėjant Dievui daugelis Vakarų intelektualų tiesiog pamišo dėl marksizmo.

Panaši laikysena buvo nesvetima ir lietuvių mentalitetui, kuris norėjo už žodžių būtinai matyti jais žymimą daiktą. Tie, kuriems problemų kilo ar kyla, jau buvo išvažiavę už Atlanto arba dar važiavo už Uralo. Po partizanų karo marksizmas Lietuvoje įsitaisė palyginti jaukiai, be vargo atsisakęs ir ontologijos, ir gnoseologijos, pažinimo variantiškumą pakeitęs vadinamąja atspindėjimo teorija, pagal kurią visos sąvokos atitinkamam mąstymo lygmenyje tikrovę susemia į save taip nepriekaištingai, kaip sėkmingai naudojamasi logika ir jos taikymo metodika. Iš čia kilo Eugenijaus Meškausko vadinamoji mąstymo metodologija, arba marksizmo deideologizavimo ir jo sąvokyno analizės loginio nepriekaištingumo požiūriu koncepcija. Ji nekvestionavo marksizmo iš esmės – tą daryti ar to nedaryti ji paliko su šia “metodologija” susipažinusiųjų nuožiūrai, jų laisvai valiai.

Ši valia reiškėsi tuo, kad jaunieji rinkosi jų polinkius atitinkančias Vakarų filosofijos kryptis, jas analizavo, o savo tekstus skelbė kaip “Vakarų buržuazinės filosofijos kritiką”. Taip į Lietuvą dar iki Nepriklausomybės atėjo ir įsitvirtino egzistencializmas ir beveik visos neopozityvizmo atmainos – pradedant fizikalizmu, baigiant logine lingvistika. Daugelį jų vainikavo konceptualios lietuviškos transkripcijos ir eksplikacijos, lietuvių mąstytojus nuvedusios jau pramintais keliais ir per naująją – Nepriklausomybės – erdvę. O vietoje marksizmo atsivėrė praraja. Į tą tuštumą nugarmėjo ir mąstymas apie valstybę. Po Nepriklausomybės atkūrimo porą trejetą metų bandėme mąstymo apie valstybiškai atsakingą laikyseną stygių pridengti raginimais iš naujo perskaityti Stasį Šalkauskį, Antaną Maceiną, iš vyresniųjų – Vydūną. Visus juos iki mūsų dienų tirštai nuklojo istorijos dulkės, kurias reikėjo nušluostyti nuo jų apsiaustų ir veidų. Tačiau nebuvo laiko. Labai greitai jie buvo išstumti į užkulisius, avanscenoje atsidūrė Algirdas Julius Greimas, Vytautas Kavolis, kiti, bet pastaruoju metu ir jų autoritetas nebetenka sugestyvumo.

Pogrindinė spauda, buvusi svarbus politinis Lietuvos vadavimosi veiksnys, mąstymo galiomis nepralenkė Romo Kalantos veiksmo idėjinio imperatyvumo, pagal kurį laisvė alternatyvų neturi.

Atgimimo patirtis su jos idealais ir principais buvo koncentruota Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Kas dėjosi “po” Konstitucija, t.y. tikrovėje, galima apibūdinti kaip turto persidalijimo triukšmą ir įniršį.

Ūkinė, juridinė ir politinė sumaištis lėmė, kad laisvėjantis protas virto savivaliaujančiu – arba žaidžiančiu, arba kam nors tarnaujančiu, o laisvas kritinis protas arba mutavo ir virto cinizmu, arba grimzdo į tylą. Nenorinčius nutilti nesunku nutildyti: informacijos gausa, dažnai perauganti į nebesuvokiamą informacinį gaudesį, naikino pati save, o suinteresuotieji tyla tam padėdavo disonansinį mąstymą tiesiog nutylėdami. Valstybė kaip naciją vienijantis, bendriems veiksmams telkiantis veiksnys iš viešosios erdvės buvo išprašyta, tarsi ji kaip ir okupacijos metais būtų tik represinis aparatas.

Šiandien mūsų proto situaciją galima apibūdinti vienu žodžiu: dekonstrukcija. Atsisakoma ne tik klasikinių mąstymo idealų ir principų, atmetama visa klasikinė dvasinė patirtis. Kad tai neatrodytų pernelyg radikalu, naudojamasi neokantininkų pasiūlytu principo ir vertybės atskyrimu, tiesa, principas mielai atiduodamas cinikų pajuokai, o vertybė pasiliekama kaip gebėjimo mąstyti požymis. Kas tik nekalba apie vertybes! Žmogaus orumas, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir žmogaus teisės – tai Europos Sąjungos vertybės (Konstitucijos 2 straipsnis). Yra ir kitokių vertybių. Ir intelektualu, ir patogu: principus galima tik išduoti, o vertybes – be vargo parduoti.

Pastaruoju metu vis aktyviau skatinama panieka abstrakcijai apskritai kaip kažkam iš anapusinio pasaulio: abstrakcija, girdi, yra mąstymo laisvės pančiai, proto diktatūros įrankis, mąstymo akligatvis.

Daug amžių Europoje abstrakcija buvo proto vėliava, proto indas, mąstymo orientyras, prieinamas visiems ir kiekvienam, kuris nori ne tik justi, jausti ar kitaip reaguoti, bet ir mąstyti, t. y. valdyti save ir aplinką, įgydamas protingą santykį su pasauliu. Pats. Nelaukdamas patarimo, nurodymo ar įsakymo, taigi neleisdamas savimi manipuliuoti. Kelti ranką prieš abstrakciją – tai kelti ranką ir prieš kalbą, kuri yra žmogų iš kitos gyvasties išskirianti galia, nes juk ir žodis yra abstrakcija – daikto vardas, o ne pats daiktas. Labai daiktiškas, bet daiktui netapatus. Tai reiškia kelti ranką ir prieš valstybę, nes valstybė, pradedant Konstitucija ir baigiant ministerijų planais, – tai abstrakcijose sukauptas supratimas, kaip tvarkytis. Jų likimas toks pat kaip ir visų planų: likti neįgyvendintiems, likti šalia tikrovės, kuri susiformuoja iš mūsų vilčių ir žygių, bet labiausiai – iš inertiškosios materialybės. Tačiau bet kuriuo atveju jie yra ženklai, į kuriuos gali orientuotis visi, įgydami bendrumo pajautą, kurią teikia valstybė kaip bendro gyvenimo sutartis, ir protas kaip tos sutarties kūrėjas.

Tad eidami į laisvę ir nepriklausomybę ar tikrai ėjome į nepriklausomą valstybę? Nes valstybė visų pirma yra atsakomybė – asmeninė ir bendruomeninė, taigi gyvenimas ne tik sau, bet ir tautai.

Sąjūdis buvo nuolatinė intelektualinė ne tik valdžios, bet ir viso gyvenimo tėkmių priežiūra, kuri padėjo analizuoti valdžios ir visuomenės veiksmus, spręsti, ar tie veiksmai yra tinkami, ar priimtini, ir reikalauti, kad į šiuos sprendimus būtų atsižvelgta.

Šiandien virš tikrovės triukšmų tvyro filosofinė tyla. Rengiami kolektyviniai pasamprotavimai – įvairios konferencijos apie paskiras žinijos sritis. Tačiau nei jos partijų girdimos, nei pasako ką nors daugiau negu svarstymai apie technologijas.

Kadaise iš svarstybų, kokia turėtų būti nauja LTSR konstitucija, Akademija padėjo visuomenei sukurti Sąjūdį. Gal šiuolaikinė Nepriklausomos Lietuvos Akademija galėtų pasakyti, kokia turėtų būti naujoji Lietuvos valstybė, žvelgiant į ją ne iš politinių pažemių, nors jie ir vadinami didžiąja vizija, o iš mūsų protui prieinamų refleksijos aukštybių? Gal tada būtų imtasi ir aukščiausio tautai uždavinio – išsivaduoti iš radikalaus, ideologizuoto empirizmo, kad išgelbėtume ne tik abstrakciją, bet ir mąstymą? Bent jau valstybinį.

Nes filosofinėje tyloje, kuri tvyro virš politinio triukšmo, keliamo turto dalybų, mokyklos jau atsisako ugdyti jaunas sielas, pereina prie jų įgeidžių, tapatinamų su žmogaus teisėmis, mokymas pagrįstas jau ne supratimu, o interpretavimu, ne logika, o išskaičiavimu. Istorija tampa naratyvu – pasaka, kuri priklauso nuo pasakotojo. Kalba kaip nacionalinė kultūros prasmių ir reikšmių sistema – jau ne kriterijus, ypač akistatoje su pasaulio komerciniais ir politiniais reikalavimais, juo labiau kad tam uoliai talkina žinijos skaitmenizacija.

Visa tai, sakoma, yra nauja ir modernu. Visa tai sutampa su būtinybe prisitaikyti prie globaliųjų procesų.

O ką tada pasakyti apie Sąjūdžio idealus ir principus?

Diplomatiškai kalbant, aš nežinau.

Eurostatas teigia, kad Lietuva – socialiai neatsakinga valstybė. Atsakingi šalies pareigūnai tvirtina, kad emigracija Lietuvai – didžiausias gėris.

Užsienio politologai sako, kad mūsų demokratija negaluoja, o politika apimta krizės. Jiems pritaria tik opozicija, ir tai ne visa.

Kalbama, kad antras metinis Lietuvos biudžetas iškeliauja per neapmokestinamus pelnus. Nežinau, ar tai tiesa, nes duomenys saugomi su grifu “slaptai”. Verslo paslaptis.

Aš daug ko nežinau. Mes daug ko nežinom.

Nežinau, ar pagaliau bus pastatytas nacionalinis stadionas Vilniuje. Nežinau, ar po 18 metų pagaliau bus pradėta supirkinėti dailės kūrinius nacionalinei kolekcijai, ar tai ir toliau bus tik privačių entuziastų reikalas. Nežinau, kuo taps Valdovų rūmai. Nežinau net, kiek laiko, esant menkam gimstamumui ir išskėstomis rankomis laukiant imigrantų, išsilaikys pati lietuvių gentis.

Žinau viena: mano pasaulis yra čia. Dar daugiau: pasaulis yra čia. Čia yra pasaulis. Aš už jį atsakingas. Kartu su savo valstybe. Nes ji – mano. Ir jeigu dar nežinau, kaip ta atsakomybė turėtų įsikūnyti, turiu tai sužinoti.

Tik būtų gerai, kad vietoj aš laisva valia ir džiugia dvasia galėčiau sakyti mes.

Nes Lietuva yra ne tik drąsi, kaip teigia infantiliškas jos prekinis ženklas, bet ir protinga šalis, kaip sakė Sąjūdis. O ne vienas iš mūsų tuo dar tiki.

Parengta pagal pranešimą Lietuvos mokslų akademijos visuotinio susirinkimo sesijoje “Lietuva: nuo Atgimimo iki Europos Sąjungos”, skirtoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 20-mečiui, 2008 m. gegužės 27 d.