Kultūrinės ekonominio klestėjimo priežastys

Skurdžios ir turtingos šalys nėra tolygiai ar atsitiktinai išsibarsčiusios po Žemės rutulį, dažniausiai jos sudaro geografinius vienetus: skurdi šalis ribojasi su skurdžia šalimi, turtinga su turtinga. Kad ir kokios skirtingos būtų, pavyzdžiui, juodaodžių gyvenamos arba į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos valstybės, jos beveik be išimčių visos skurdžios ir prastai valdomos.

Afrika – skurdžiausias žemynas, dauguma jos šalių šiandien skurdesnės nei prieš dvidešimt penkerius metus. Visi užsienio bandymai padėti Afrikai buvo iš esmės nesėkmingi: šiam žemynui tenka daugiausia paramos, skiriamos besivystančioms šalims – vienam gyventojui 31 doleris per metus, o visame trečiajame pasaulyje vienam gyventojui per metus vidutiniškai tenka 11 dolerių. Taigi dekolonizavus Afriką į pietus nuo Sacharos, iš viso jai buvo skirta 300 milijardų dolerių, o Pietų Afrikos Brenthursto fondo duomenimis – net 580 milijardų.

Antras pagal skurdą ekonominis ir geografinis vienetas yra islamo šalys nuo Maroko iki Irano, nuo Pakistano iki Indonezijos. Ekonomiškai turtingos yra Rytų Azijos šalys, tokios kaip Taivanas, Pietų Korėja, Japonija ir daugelis prie jūros esančių Kinijos regionų, taip pat Vakarų ir Vidurio Europos šalys. Žinoma, dėl istorinių priežasčių – kolonializmo ir emigracijos – prie jų priklauso ir geografiškai toli viena nuo kitos esančios Šiaurės Amerikos šalys, Australija ir Naujoji Zelandija. Dar vieną vienetą sudaro Lotynų Amerikos šalys. Todėl būtų galima daryti išvadą, kad ekonominę plėtrą nulemia geografinė padėtis ir klimatas. 2004 metais prancūzų ekonomistas Danielis Cohenas kaip tik ir kalbėjo apie “geografinės padėties reikšmę”. Šalies ekonominį augimą geriausiai galima prognozuoti remiantis jos artimiausių kaimynių augimo tempais.

Geografinė padėtis ir klimatas, žinoma, turi reikšmės, tačiau jų vaidmuo nėra lemiamas ir lemia tuo mažiau, kuo menkiau ūkinė veikla susijusi su gamtinėmis sąlygomis ir agrarinėmis ištakomis. Rusija ir Kanada šiuo atžvilgiu labai panašios, tačiau jų ekonominis lygis smarkiai skiriasi. Singapūrą arba Malaiziją su juodaodžių gyvenamomis tropinėmis Afrikos šalimis galima lyginti pagal klimatą ir geografines sąlygas, bet ne pagal išsivystymo lygį. Tačiau turtingų šalių yra ir tropikuose, ir subtropikuose, toli šiaurėje ir visai priešingoje Žemės rutulio pusėje. Pasaulio banko duomenimis, metinės pajamos vidutiniškai vienam gyventojui JAV doleriais yra: Singapūre 24 000, Japonijoje 37 000, Islandijoje 39 000, Australijoje 27 000. O Burundyje – vos 90, Liberijoje ir Etiopijoje – 110, Konge – 120 dolerių.

Taigi galima būtų manyti, kad šie skirtumai atsirado dėl to, kad kai kurios šalys pristigo kapitalo investicijoms į mašinas ir modernias technologijas. Tačiau štai pavyzdžiai, rodantys visai ką kita: nuo 1960 iki 1985 metų ir Nigerija, ir Honkongas padidino savo investicijas į mašinas ir t.t., skaičiuojant vienam darbininkui, daugiau kaip 250%. Bet Nigerijos darbininkų darbo našumas padidėjo 12%, o Honkongo – 328%. Per tą patį laikotarpį Gambija ir Japonija minėtas investicijas padidino net 500%: vieno darbininko darbo našumas Japonijoje išaugo 260%, o Gambijoje – vos 2%. Alžyras į industrializaciją investavo maždaug 100 milijardų dolerių, tačiau Alžyro ekonomika dar ir šiandien nėra konkurencinga. Akivaizdu, kad žmonių produktyvumas skirtinguose pasaulio regionuose labai skiriasi ir to negalima paaiškinti vien geografine padėtimi. Pavyzdžiui, islamo šalyse gyvena maždaug 20% pasaulio gyventojų, tačiau čia pagaminamo pasaulinio produkto dalis sudaro tik 6%.

Vienam gyventojui per metus tenkančios pajamos 2004 metais Viduriniuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje sudarė 2 000 dolerių, juodaodžių gyvenamoje Afrikos dalyje – 600 dolerių. Lotynų Amerikos šalyse šios pajamos siekė 3 600 dolerių, Europos šalyse 28 000 dolerių. Septinto dešimtmečio pradžioje Egipte ir Ganoje vienam gyventojui tenkančios pajamos buvo tokios pat kaip Korėjoje ir Taivane, tačiau pirmosios taip ir liko skurdžios besivystančios šalys, o antrosios tapo stipriomis pramoninėmis šalimis. Ir Artimųjų Rytų, ir Afrikos ekonominė plėtra per pastaruosius dvidešimt penkerius metus sulėtėjo, nors ir nevienodai. Tačiau, atmetus pajamas už naftą, šio regiono ekonominiai rodikliai yra panašūs į juodaodžių gyvenamos Afrikos dalies ekonominius rodiklius.

Tokius skirtumus dar galima aiškinti politine sistema ir atitinkama ekonomine politika. Buvusios Vakarų ir Rytų Vokietijos buvo labai panašios geografine padėtimi ir klimatu, bet skyrėsi ekonomikos lygiu. Šiuo atžvilgiu dar labiau iki šiol skiriasi Pietų ir Šiaurės Korėjos, – abiem atvejais lemiamas vaidmuo neabejotinai tenka politikos padiktuotai ekonomikos sistemai. Kinijos ekonomika pradėjo sparčiai augti, vos tik ji iš dalies atsisakė komunizmo bent jau ekonominėje srityje. Maždaug prieš dešimtmetį 36 milijonai kinų už savo šalies ribų gamino daugiau materialinių gėrybių negu 1,2 milijardo komunistinės Kinijos Liaudies Respublikos gyventojų. Tačiau akivaizdu, kad ir kapitalistinė rinkos ekonomika negarantuoja sėkmingos plėtros: dauguma islamo ir Afrikos valstybių yra – bent jau konstituciniu ir teisiniu požiūriu – kapitalistinės rinkos ekonomikos šalys. Bet tai jų negelbsti. Be to, dažnai susiduriame su fenomenu, kad skirtingos etninės arba religinės grupės toje pačioje šalyje pasiekia labai skirtingų ekonominių rezultatų.

Dėl prastos ekonominės situacijos Afrikoje ir islamo šalyse dažnai kaltinamas autoritarinis ar net diktatoriškas valdymo stilius, demokratijos trūkumas. Tačiau yra nemažai šalių, kurios, autoritariškai valdomos, pasiekė stulbinamų ekonominių laimėjimų, pavyzdžiui, Pietų Korėja ir Taivanas, Singapūras ir Čilė. Taip pat yra pagrindo teigti, kad, nors demokratija gali pakeisti sėkmingą plėtrą paskatinusias diktatūras (Pietų Korėjos arba Taivano pavyzdžiai), ji anaiptol nėra būtina, netgi nėra palanki ekonominio augimo sąlyga visų pirma etniškai nevienalytėse visuomenėse, o kaip tik tokios ir yra dauguma besivystančių šalių. Be abejo, pasibaisėtina korupcija, nepotizmas, elito lobimas apiplėšinėjant valstybę, šantažuojant privatų verslą sukelia nepasitikėjimą teisine sistema, žlugdo infrastruktūrą ir stabdo investicijas – visa tai pragaištingi netikusio valdymo padariniai, tad galima sakyti, kad bad governance yra svarbiausia skurdo priežastis.

Tačiau taip tik išsisukinėjama nuo klausimo apie tikrąsias priežastis, nes koks gi čia paaiškinimas – tam tikrą regioną visą laiką valdo netikusi vyriausybė! Kodėl beveik visur ir visada valdžia vykdo tokią politiką, kuri stabdo ekonomikos plėtrą, nors jos trūkumai akivaizdūs ir kelia pasipiktinimą? Afrikos ir islamo šalyse tikrai nestigo diktatorių ir tironų, tad kodėl nė vienas iš jų diktatoriškai nepaskatino ūkio plėtros, kodėl visos viltys kaskart suduždavo? (Kaip kontrargumentą, regis, galima paminėti autoritariškąjį Malaizijos Mahathirą ir Indonezijos diktatorių Suhartą, tačiau šių šalių ekonomikos laimėjimai iš esmės yra imigrantų iš Kinijos ir Indijos nuopelnas.)

Prašyte prašosi vienas paaiškinimas – kultūrų skirtumas. Matyt, esama kultūrų ir kultūrinių kontekstų, sudarančių arba prastesnes, arba palankesnes sąlygas plėtoti ekonomiką ir turėti good governance. Pradžioje ekonomikos aspektais apibrėžti vienetai “Afrikos šalys” ar “islamo šalys” kartu apytikriai atitinka pasaulinių kultūrų ribas. Terminą “kultūra” čia reikėtų suprasti kaip kažką, kas sąmoningai ar nesąmoningai išmokta, kaip nesistemingą ir kintamą – nors ir nusistebėtinai ilgaamžę – įpročių ir nuomonių, vertybių ir antivertybių, mąstysenų ir pasaulėžiūrų visumą. Taigi kultūra apima pasaulėvaizdį, kuris, pasak sociologo ir raidos eksperto Uwe’s Simsono, “leidžia (arba skatina) tam tikrus suvokimo būdus ir užkerta kelią kitiems (arba juos apsunkina), suteikia individams specifinių savybių, nuslėpdamas nuo jų kitokias, atkreipia žmonių dėmesį į vienas aplinkybes ir atitraukia jį nuo kitų”1.

Ryškūs gerovės skirtumai, nulemti įvairių kultūrų, akivaizdūs ne tik tarp šalių, bet dažnai ir vienos šalies viduje – kai kurios etninės grupės įgyja ekonominį pranašumą, nors jos visą laiką arba palyginti seniai gyvena toje pačioje šalyje. Tai žydai Vokietijoje, JAV ir daugelyje kitų šalių, vokiečiai carinėje Rusijoje arba Rytų Europoje, armėnai ir graikai Osmanų imperijoje, parsai, džainai ir sikhai Indijoje, ibai Nigerijoje, baskai ar katalonai Ispanijoje, protestantai Prancūzijoje ir t. t.

Turbūt ne ką retesnis ir kitas fenomenas – tam tikrų etninių grupių ekonominis lygis yra žemesnis už vidutinį, pavyzdžiui, romų Vokietijoje ir kitur, indėnų ir juodaodžių JAV, siciliečių ir kalabriečių Italijoje. Dar septintame dešimtmetyje iš Prancūzijos kilę Kanados provincijos Kvebeko gyventojai ekonomiškai buvo smarkiai atsilikę nuo kitų provincijų. XX amžiaus pradžioje Vokietijos žydo vidutinės pajamos buvo tris kartus didesnės už šalies gyventojo krikščionio. Nors tuomet tik 5% Berlyno gyventojų buvo žydai, miestui jie sumokėdavo 31% iš miestiečių surenkamo pajamų mokesčio. JAV žydai šiandien sudaro grupę, kurios vidutinės pajamos yra didžiausios, 1969 metais jos buvo 80% didesnės už kitų amerikiečių. Ir vienu, ir kitu atveju į akis krinta nepaprastas žydų pasiryžimas mokytis ir lavintis – tą rodo neproporcingai didelis jų skaičius tiek antroje ir trečioje mokymosi pakopoje, tiek tarp daugelio sričių mokslininkų. Nors jie sudaro mažiau nei 1% pasaulio gyventojų, 16% Nobelio premijos laureatų yra žydai.

Šie pavyzdžiai leidžia numanyti, kad su rase tai neturi nieko bendra. Tarkim, juodaodžiai amerikiečiai labai skiriasi priklausomai nuo to, ar jų protėviai XIX amžiuje buvo vergai, ar laisvieji. Vergvaldžių visuomenės kultūra ir jai būdingas neigiamas požiūris į darbą bei mokymąsi paveikė ir baltuosius pietinių valstijų gyventojus – jų mokymosi ir ekonominiai rezultatai yra žemesni už vidutinius.

Beveik visos valstybės, priėmusios keletą etniškai skirtingų imigrantų grupių, susidūrė su fenomenu, kad šių grupių ekonominiai pasiekimai nevienodi. Nekvalifikuoti kinų darbininkai kolonijinės Malaizijos kaučiuko plantacijose dirbo dvigubai našiau už vietinius darbininkus, o uždirbdavo daugiau negu dvigubai; po šimto metų prancūzų laikraštis Libération iš Gabono pranešė, kad kinų darbininkai ir inžinieriai ten vykdo stambius vyriausybinius statybos projektus. Apie šimtą kinų darbininkų, kuriuos reikia atvežti iš Kinijos ir apgyvendinti (o tai papildomos išlaidos), gauna daugiau nei dvigubai didesnį atlyginimą už maždaug 50 afrikiečių darbininkų. Kodėl? Nes jie dirba trigubai greičiau, be to, patikimiau, – paaiškino viena kinė. Čia dirbanti europietė inžinierė patvirtino jos žodžius: “Jie neįtikėtinai greiti! Kartą mes jiems skyrėme užduotį, kurią jie atliko per aštuonias dienas. Mūsų, europiečių, komanda būtų sugaišusi triskart ilgiau.”

Kinai priklauso prie tų imigrantų, kuriems ekonomikos požiūriu sekasi geriausiai – Indonezijoje ir JAV, Singapūre ir Jamaikoje; su jais lygintis gali tik imigrantai iš Indijos, Japonijos ir Korėjos. Paprastai jų pajamos didesnės už kitų gyventojų grupių pajamas. Indonezijoje jie sudaro mažiau nei 5% gyventojų, bet jiems priklauso daugiau nei 70% privataus kapitalo ir 150 iš 200 didžiausių įmonių. Jau 1969 metais JAV gyvenančių kinų šeimų pajamos buvo 12%, o 1990 metais – net 60% didesnės negu vidutinių Amerikos šeimų.

Malaizijoje kinų pajamos dvigubai, o Jamaikoje trigubai didesnės už vidutines. O juk kinai atvyko į šias šalis kaip vargšai, nekvalifikuoti, dažniausiai net neraštingi darbininkai. Bet jau antroji karta atsikratė nekvalifikuotų darbininkų statuso ir tapo prekybininkais, verslininkais, net laisvųjų profesijų atstovais – tai lėmė sunkus jų tėvų darbas ir jų pačių atkaklus mokymasis. 1911 metais 50% kinų Malaizijoje buvo darbininkai, po dvidešimties metų tokių liko tik 11%. Iš esmės tai jie paspartino Tailando, Indonezijos ir Malaizijos ekonominę plėtrą. Pasak Thomaso Sowello, tajai ir malaiziečiai tik stebėjo šį procesą, ir tiek. Kinai pasiekė stulbinamų laimėjimų, nors didžioji visuomenės dalis jautė jiems didžiulį priešiškumą, kartkartėmis neapykanta prasiverždavo net pogromais, be to, imigrantus diskriminavo valstybė!

Teigiamą atneštinės kultūros įtaką ekonomikai galima pademonstruoti indų ir japonų pavyzdžiu. 1969 metais JAV japonų kilmės amerikiečių šeimos pajamos viršijo šalies vidurkį 32%, o 1990 metais – 45%. Japonai – kaip ir kinai – vis labiau integravosi į visuomenę ir buvo vis palankiau vertinami, daugėjo mišrių santuokų. 1980 metais trys ketvirtadaliai japonų kilmės amerikiečių kalbėjo tik angliškai. Panaši sėkmė japonų imigrantus lydėjo ir Kanadoje. Abiem atvejais taip įvyko, nepaisant visuomenės priešiškumo, kuris japonų atžvilgiu nuo pat pradžių buvo didžiulis, o per Antrąjį pasaulinį karą dar labiau sustiprėjo.

Ugandoje imigrantai indai sudarė ne daugiau kaip 1% šalies gyventojų, tačiau gamino nuo 35 iki 50% nacionalinio produkto. Kai 1972 metais Idi Aminas juos išvijo, šalį ištiko ekonominė katastrofa. Kenijoje jų reikšmė ekonomikai buvo ir tebėra panaši. Abiejose šalyse indų vidutinės pajamos kelis kartus viršijo afrikiečių pajamas. Rytų Afrikoje indai ekonominiu požiūriu pasiekė daugiau ir už tenykščius europiečius.

Paskutinėje iš gausybės savo kalbų, šlovinančių imigraciją, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius pareiškė, kad imigrantai ne tik patys gavo naudos, bet ir praturtino šalis, į kurias atvyko – “bent jau geriausiais atvejais”. Tai tiesa. Tačiau yra ir kitokių atvejų. Turkų studijų centro duomenimis, turkai sudaro 2,6% Vokietijos gyventojų, o sukuria 2,2% bendrojo nacio?nalinio produkto. Tai nereiškia, kad jie neduoda šaliai jokios naudos, tiesiog ji mažesnė negu kitų imigrantų grupių. Ekonomikos požiūriu tai tampa problema tik tada, kai imigrantų grupės išlaikymas valstybei kainuoja brangiau, negu ta grupė duoda naudos.

Pavyzdžiui, 61% Anglijoje gyvenančių bangladešiečių ir 40% pakistaniečių yra bedarbiai (vidutinis nedarbas tarp etninių mažumų siekia 41%). Daugiau kaip keturi penktadaliai pakistaniečių ir bangladešiečių šeimų gauna pajamas daugiau nei perpus mažesnes už nacionalinį vidurkį. O indų pajamos yra didesnės už baltaodžių anglų. Beje, 48% pakistaniečių ir 60% bangladešiečių arba visai neturi mokyklinio išsilavinimo, arba turi tik minimalų. Palyginti su kitomis imigrantų grupėmis, musulmonai visur mokosi prasčiau už kitas grupes, ypač kinus ir indus. (Visoje Europos Sąjungoje 87% imigrantų turi prastą mokyklinį išsilavinimą arba neturi jokio; mažiausiai “mokslų ragavę” imigrantai gyvena Vokietijoje.)

Švedijoje 74% gyventojų turi darbą, tačiau turkų imigrantų užimtumas tik 42%, libaniečių – 31%, irakiečių – 21%, somaliečių – 12%. Vadinasi, 58% turkų ir 88% somaliečių nedirba sutartimis reguliuojamo darbo. Akivaizdu, kad tai ne tie Kofi’o Annano primygtinai minimi “geriausi atvejai”. Danijoje vidutinis vieno imigranto indėlis mokant mokesčius ir kuriant bendrąjį nacionalinį produktą yra 41% mažesnis negu danų, o 80% čia gyvenančių imigrantų kilę iš islamo šalių.

JAV aiškiai matyti, kokie skirtingi įvairių imigrantų grupių ekonominiai rezultatai. Jei remdamiesi skaičiais 1970 metų JAV vidurkiu laikysime 100, tai japonų kilmės amerikiečiams tektų 132, kinų kilmės – 112, o meksikiečių kilmės – tik 76. 1999 metais 22,8% imigrantų iš Lotynų Amerikos gyveno skurde, o baltaodžių amerikiečių tokių buvo tik 7,7%. Ar meksikiečiai imigrantai valstybei kainuoja brangiau, negu sumoka jai mokesčių, galima ginčytis. Lawrence’as Harrisonas taip apibendrina rezultatus: “Daugumos imigrantų sumokami mokesčiai nepadengia išlaidų, susidarančių tenkinant jų poreikius, ypač jei atsižvelgsime ir į švietimą.” Kuo labiau menksta profesinė imigrantų kvalifikacija, tuo daugiau jie reikalauja iš socialiai orientuotos valstybės. Meksikiečių imigrantų JAV, kaip ir musulmonų imigrantų Europoje, mokyklinis išsilavinimas ir mokymosi rezultatai žemesni už vidutinius. “Nei mokykla, nei universitetas niekada neužėmė pagrindinės vietos iš Meksikos kilusių amerikiečių tikslų ir vertybių skalėje”, – teigia Thomasas Sowellas.

Menki kai kurių imigrantų grupių pasiekimai ekonomikos ir integracijos srityse dažnai aiškinami šių grupių diskriminavimu, kurį skatina juos priėmusios visuomenės ksenofobija, prietarai ar rasizmas. Tokie dalykai egzistavo ir egzistuoja, nors taip nederėtų elgtis nė su vienu žmogumi, kad ir iš kur jis būtų kilęs. Tačiau neigiama imigrantus priimančios visuomenės nuostata vis tiek nėra pagrindinė priežastis, kodėl imigrantams prastai sekasi, nes su neigiama nuostata susiduria – dažnai net dar skaudžiau – ir tie, kuriuos lydi sėkmė. Imigrantų sėkmė ar nesėkmė priklauso ne tiek nuo to, kaip į juos žiūrima juos priimančioje šalyje, kiek nuo to, kaip jie žiūri į naują šalį, kaip elgiasi atvykę į ją. O tai iš esmės nulemia jų kultūra. Kaip rodo kinų, japonų ar žydų pavyzdys, rasizmas ir diskriminacija nėra įtikinama imigrantų ekonominių nesėkmių priežastis – nebent kraštutiniais atvejais, kai juos persekioja ar ištremia valstybė.

Per pasaulinės migracijos šimtmečius istorija atliko savotišką eksperimentą, įrodantį, kad tos pačios kultūros žmonėms visai skirtingose šalyse sekasi panašiai, o skirtingų kultūrų žmonės toje pačioje šalyje, esant vienodoms išorinėms aplinkybėms ir ekonominėms sąlygoms, elgiasi skirtingai ir sulaukia skirtingo pripažinimo. O juk jie atsivežė ne savo gimtinės klimatą ar geografines sąlygas, ne jos politiką ar ekonominę sistemą, – jie atsivežė savo kultūrą.

2006 metų birželio pradžioje per viešą diskusiją apie imigraciją ir integraciją Vokietijos vidaus reikalų ministras Wolfgangas Schäuble pareiškė: privalome suprasti, kad visų pirma migracija ne kelia grėsmę, bet praturtina. Kofi’o Annano žodžių “bent jau geriausiais atvejais” jis nepridūrė. Juk po Antrojo pasaulinio karo, kalbėjo ministras, sėkmingai integravome net iš Rytų pabėgusius naujuosius piliečius. Pasibaisėtinas naivumas manyti, kad iš rytinių žemių pabėgusius arba ištremtus vokiečius – taigi tos pačios tautybės žmones, kalbančius ta pačia kalba, priklausančius tai pačiai kultūrai, išpažįstančius tą pačią religiją, turinčius tokias pat sąlygas lavintis ir tokius pat profesinius gebėjimus – integruoti taip pat sunku, kaip ir žmones, kuriems tai nėra būdinga. Nekreipti dėmesio į odos spalvą bendraujant su visais žmonėmis, ypač su imigrantais, be abejo, yra dorybė, bet nėra dorybė nepaisyti kultūrų skirtumų.

Dauguma Vokietijoje gyvenančių imigrantų neeuropiečių yra musulmonai, atvykę iš islamo kraštų ir pasižymintys kai kuriais šiai kultūrai būdingais specifiniais bruožais. Be to, daugelis jų kilę ne iš viduriniojo, bet iš žemesniojo sluoksnio, tiksliau tariant, iš konservatyvaus žemesniojo valstiečių sluoksnio. Remdamiesi jų pavyzdžiu pademonstruosime keletą kultūrinių faktorių, galinčių lemti ekonominę ir integracinę sėkmę arba nesėkmę.2

Prie pagrindinių sėkmingos integracijos indikatorių priklauso mišrios santuokos (tai, žinoma, pasakytina tiek apie imigrantus, tiek apie juos priimančią visuomenę). Musulmonų atveju tam kliudo keletas aplinkybių. Visų pirma tik musulmonams vyrams islamas leidžia vesti nemusulmonę; musulmonėms tekėti už nemusulmono draudžiama. Taigi didžiajai imigrančių daliai ši integracijos forma neprieinama. Suprantama, ne visos moterys laikosi šio draudimo, tačiau jos patiria ne vien religinį, bet ir šeimos spaudimą. Konservatyvūs musulmonai tikisi, kad moteris sėdės namie, rūpinsis namų ūkiu ir nedirbs jokio kito darbo. Taigi dirbančių musulmonų dalis jau iš karto sumažėja, o tai lemia ir menkesnes šeimos pajamas. Nors, žinoma, yra ir nemažai išimčių. Kinų šeimų pajamos JAV taip smarkiai viršijo vidutines dar ir todėl, kad moterys dažniausiai dirbdavo. Moterims, priverstoms apsiriboti tik savo namais, kartu užkertamas kelias į vieną iš svarbiausių integracijos būdų Vokietijoje – į darbo vietą. Vaikus tradiciškai auklėja moteris, tad kuo menkesnė moters integracija, tuo prastesnės ir vaikų integracijos galimybės.

Moterų, kaip vyro ir šeimos garbės saugotojų, priežiūra ir kontrolė, žemesnė moters padėtis islamo religijoje ir kultūrose smarkiai skiriasi nuo moters vaidmens Vokietijoje. Dėl to gali rastis trintis – tiek dėl Vokietijos teisės ir mokymo mokykloje, tiek dėl musulmonų požiūrio į lygiomis teisėmis besididžiuojančias vokietes moteris (darbas, tarnybinis pavaldumas, laisvalaikis), tiek dėl požiūrio į vokiečius vyrus, kuriuos jie gali imti niekinti kaip neturinčius savigarbos, nes šie elgiasi su moterimis kaip su sau lygiomis ir nekontroliuoja jų taip, kaip derėtų.

Kitas kultūrinio pagrindo nulemtas požiūris yra panieka vokiečiams kaip valgantiems kiaulieną, geriantiems alkoholį ir seksualiai nepastoviems kitatikiams. Tai pasakytina ir apie šlykštėjimąsi kitatikių nešvara; kraštutiniai, bet tipiški pavyzdžiai yra atskiros praustuvės musulmonams ir nemusulmonams Prancūzijos mokyklose arba reikalavimas įrengti atskirus persirengimo kambarius berniukams musulmonams ir nemusulmonams, atsisakymas sveikinantis paspausti ranką ar apskritai sveikintis, artimiau bendrauti su kitatikiais.

Tai, kad musulmonai ir nemusulmonai Vokietijoje turi turėti tokias pat teises, kertasi su vienu iš pagrindinių islamo principų – islamas viešpatauja, jis nepaklūsta. “Visur, kur gyvena musulmonai, islamas būtinai reikalauja pripažinimo”, – teigia Bassamas Tibi. Islamo šalyse egzistavo tradicija – kitatikiai buvo pakenčiami tik kaip nuolankūs globotiniai, o ne kaip lygūs musulmonams. Nemusulmonas niekada negalėtų įsakinėti musulmonui.

Integraciją – o kartu ir ekonominę veiklą – labai neigiamai veikia konservatyvių imigrantų musulmonų familiarizmas. Šeimos gerovė ir nauda yra didžiausios vertybės, prieš kurias nublanksta visos kitos visuomeninės vertybės, net įstatymai ir taisyklės. Tai skatina nepotizmą, korupciją ir apskritai nesiskaitymą su meritokratiniais principais ir egalitariniais įstatymais, kurių laikosi didžioji visuomenės dalis.

Į juos priėmusios šalies įstatymus ir policiją imigrantai musulmonai žiūri ne kaip į bendrą visų apsaugą, bet kaip į kišimąsi iš išorės ir įgaliojimų viršijimą. Familiarizmas sukuria savotišką dvejopą moralę, izoliuoja socialiniu požiūriu ir užkerta kelią pasitikėjimui, kuris būtinas integracijai ir ekonominei veiklai. Kai pasitikima tik šeimos ar giminės nariais ir niekuo daugiau, apsunkinamas bendradarbiavimas su kitais. Santykiuose su išoriniu pasauliu dominuoja nepatiklumas, visur įtariami sąmokslai. Ekonominė veikla didžia dalimi yra bendradarbiavimas su kitais, šeimai nepriklausančiais, žmonėmis, ir kuo labiau pasitikima svetimaisiais, tuo sklandesnė ir sėkmingesnė yra ekonominė veikla. Tos šalys, kuriose – nesvarbu, dėl kokių priežasčių – pasitikėjimo laukas labai siauras, ekonomiškai yra silpnesnės.3 Kartu familiarizmas yra pirminė antiindividualistinio kolektyvizmo forma, o šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse individualizmas yra vienas iš pagrindinių principų.

Kitas svarbus faktorius – kultūros pasiryžimas mokytis, jos gebėjimas priimti kitas kultūras. Tradicinė islamo visuomenė laiko save geriausia iš visų, todėl iš kitų kultūrų jai nesą ko mokytis. Tokia kultūrinė arogancija labai trukdo integracijai ir turi neigiamų ekonominių pasekmių. Nors ir tradicinės musulmonų šeimos dažnai teigiamai žiūri į mokyklą ir mokymąsi, jos turi omenyje dogmatišką, aprobuotą turinį, kuris perteikia ir teigia savą religiją ir kultūrą – kalbama apie Koraną, pranašo žodžius ir islamišką mokytumą, šlovingą turkų ar arabų istoriją. Tačiau Vokietijos mokyklinė sistema to nesuteikia, ji skatina kritiškai savarankiškai mąstyti, žvelgti “giliau”, ugdyti naujovišką kūrybiškumą. Vokietijos mokyklose gerai besimokantys musulmonų vaikai, visų pirma mergaitės, kelia savotišką grėsmę nusistovėjusiems šeimos santykiams, patriarcho autoritetui ir teisei kontroliuoti kitus. To, kad turkų ir arabų vaikai Vokietijoje mokosi prastai, negalima paaiškinti vien Vokietijos švietimo sistemos trūkumais – kitoms imigrantų grupėms, pavyzdžiui, vietnamiečiams, sekasi kur kas geriau. Metų pradžioje pranešta, kad skurdas tarp imigrantų vis labiau plinta. “Dažnai skursta visų pirma iš Turkijos kilę piliečiai […]. 2003 metais 23% imigrantų gyveno skurde”, nors Vokietijos Federacinės Respublikos vidurkis tais metais buvo 13,5%. Pagal imigracijos reikalų įgaliotinio pranešimą 37,9% užsieniečių Berlyne neturi darbo, o bedarbių vokiečių yra 17,4%. Beveik 15% užsieniečių, vyresnių kaip 65 metų, gauna socialinę paramą, o socialiai remtinų tokio amžiaus vokiečių yra tik 1,5%. Brandos atestatą gauna 12,2% užsieniečių moksleivių, o vokiečių – 33,4%.

Nevienodas kultūrų gebėjimas ekonomiškai stiprėti ir integruotis turbūt neatrodys tokia dramatiška problema, jei pasiremsime panašiu pavyzdžiu – kalbų tarpusavio santykiu. Net jei vadovausimės tuo, kad visos kalbos yra lygiavertės ir atitinka jas vartojančių žmonių poreikius, neginčytina yra ir tai, kad kokios nors konkrečios kalbos mokymuisi gimtoji kalba yra nevienodai palanki: žmogui, kurio gimtoji kalba yra vokiečių arba olandų, mokytis anglų kalbos bus gerokai lengviau negu kinui ar tailandiečiui, nes kinų arba tajų kalba nuo anglų kalbos skiriasi kur kas labiau nei vokiečių ar olandų. Taigi jei norėsiu mokytis anglų ar kinų kalbos, turėsiu atsižvelgti į specifines problemas, kylančias dėl mano gimtosios kalbos įtakos. Taip yra ir lyginant kultūras: tokie tikslai kaip ekonominė plėtra ar integracija vienoms iš jų artimesni, kitoms tolimesni, tad jų siekti vieniems žmonėms lengviau, kitiems sunkiau.

Tezė, kad kultūra yra svarbus imigrantų integracijos, jų ekonominės sėkmės ar nesėkmės, ekonominio ir politinio nacijos lygio faktorius, atrodo įtikinama ir empiriškai pakankamai pagrįsta mintis. Kaipgi atsitiko, kad kultūralizmas – taip šią tezę vadina jos priešininkai – viena vertus, buvo taip ilgai ignoruojamas, antra vertus, taip aršiai puolamas? Pasak Uwe’s Simsono: “Vis dėlto keista, kodėl ideologai taip ilgai neigė arba ignoravo akivaizdų dalyką, kad kultūrų skirtumai lemia ir jų ekonominius pasiekimus.”

Po Antrojo pasaulinio karo šioje srityje vyravo dvi mąstysenos: kultūrinis reliatyvizmas ir universalistiniai ekonomikos mokslai. Kultūrinis reliatyvizmas grindžiamas principu: “Visos kultūros yra lygiavertės ir, apskritai paėmus, visur atlieka tuos pačius uždavinius.” Po Antrojo pasaulinio karo šis principas tapo vyraujančia ir oficialiai, pavyzdžiui, UNESCO palaikoma paradigma. Skirtumai tarp tautų dabar buvo aiškinami jau ne klimatu ar priklausymu vienai ar kitai rasei, bet kultūra, tačiau su sąlyga, kad visos kultūros laikomos lygiavertėmis, o iš čia, atrodo, neišvengiamai plaukė ir išvada, kad visos kultūros vienodai gerai gali tarnauti siekiant visiems svarbių tikslų, sakykime, likviduoti badą, apsaugoti nuo ligų ir prievartos, trumpai tariant, įgyvendinti JTO Žmogaus teisių deklaracijos postulatus.

Kultūros antropologija, arba etnologija, tapo pagrindiniu šios paradigmos mokslu. Panašiai kaip botanikai neskirsto augalų į naudingus ir parazitinius, taip Dievas ir etnologai visas kultūras laiko lygiavertėmis. Tačiau agrariniams mokslams buvo leista suskirstyti augalus į naudingus ir parazitinius pagal jų duodamą naudą, o kultūros srityje negalima kelti pragmatiško klausimo, kurios iš jų palankesnės, o kurios mažiau palankios plėtoti ekonomikai arba užtikrinti žmogaus teisėms. Atrodė, kad tai pernelyg panašu į kolonijinį arba rasistinį svetimų kultūrų niekinimą. O jeigu visos kultūros yra lygiavertės ir vienodai funkcionalios, nėra prasmės dabartinėje kultūroje ieškoti skirtingo ekonomikos lygio priežasčių.

Etnologija reprezentavo kultūrinį reliatyvizmą, kurį labiau derėtų vadinti kultūriniu absoliutizmu, nes jis izoliavo kultūras vieną nuo kitos ir suabsoliutino jų pretenzijas į išskirtinumą. Teisinga ir klaidinga, gera ir bloga, gražu ir bjauru, turtinga ir skurdu, liguista ir sveika – viskas buvo reliatyvu konkrečios visuomenės kultūros atžvilgiu ir vertintina neperžengiant tos visuomenės ribų, o ne pagal bendrus, universalius kriterijus, nes kultūrinio reliatyvizmo atstovų požiūriu tokių iš principo negali būti.

Įtampa tarp kultūrinio reliatyvizmo ir bendrų, universalių vertybių bei teisių išryškėjo gana anksti, pavyzdžiui, Amerikos antropologų draugija prieštaravo 1948 metų Jungtinių Tautų Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, tvirtindama, kad taip Vakarai primeta savo vertybes visam pasauliui. Visuotinių žmogaus teisių požiūriu įvairios kultūros funkcionuoja anaiptol ne vienodai, o net labai skirtingai. Tačiau ilgą laiką į šią problemą nebuvo atsižvelgiama, apie ją nebuvo diskutuojama – vadovautasi nuomone, kad reliatyvistinė ir universalistinė pozicijos iš principo yra suderinamos. Logiška, kad pagrindinis kultūrinių reliatyvistų ir multikultūrininkų siekis buvo išsaugoti ir apsaugoti, o ne pakeisti kultūras. Noras “užkonservuoti” svetimas kultūras, jų romantizavimas – vakarietiška tradicija, gyvuojanti maždaug tris šimtus metų. Vakarietiškos svajingos fantazijos apie visuomeninės prievartos nežinančias, nematerialistines, iš prigimties džiaugsmingas, santarvėje su gamta laimingai gyvenančias svetimas kultūras dar labiau apsunkino objektyvius kitų kultūrų (o ir savosios) vertinimus.

Tačiau nuo dešimto dešimtmečio ėmė rastis tyrinėjimo projektų ir mokslo veikalų, verčiančių suabejoti funkcionalia visų kultūrų lygybe ir lygiavertiškumu, – matyt, esama kultūrų, geriau už kitas tenkinančių tokius pagrindinius žmogaus poreikius kaip maistas, sveikata, saugumas nuo prievartos, nuosavybės apsauga, taip pat esama ir ligotų visuomenių Sick Societies, – taip provokuojamai etnologas Robertas B. Edgertonas pavadino fundamentalų savo veikalą. Kitas autorius, ekonomikos istorikas Davidas Landesas, atsižvelgdamas į ekonominę plėtrą, kalba net apie “toksiškas” kultūras. Socialiniai mokslai, kitaip negu etnologija ir kultūrinė antropologija, išlaikė kultūralizmo pradmenis ir juos išplėtojo. Didžiulę įtaką padarė Maxas Weberis ir jo veikalas Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia, galima sakyti, davęs pradžią moksliniam kultūralizmui.

Antra prieš kultūralizmą veikianti paradigma buvo šiuolaikiniai ekonomikos mokslai. Septintame dešimtmetyje čia įsigalėjo vadinamieji formalistai. Anot jų, ekonomikos mokslų metodai kultūros atžvilgiu yra neutralūs ir galioja visuotinai. Remiamasi visiems žmonėms tinkamu homo oeconomicus (kitaip tariant, Rational Choice Theory) modeliu, kuris visur iš esmės vienodai reaguoja į tokius pat ekonominius akstinus – stengiasi gauti kuo didesnę naudą kuo mažesnėmis sąnaudomis. Ekonomistas Williamas Easterly kritikuodamas kultūralistą Lawrence’ą E. Harrisoną rašo: daug kas patvirtina nuomonę, “kad žmonės visur vienodai reaguos į realias ekonomines galimybes ir paskatas”. Ekonomistai neneigia, kad žmogus yra kur kas daugiau nei homo oeconomicus, bet ekonomikai tai neturi jokios reikšmės. Ekonominiai klausimai sprendžiami ekonomikos mokslų metodais – kaipgi kitaip?

Šių ekonomistų nuomone, tezės apie kultūros įtaką ekonominei veiklai negalima patikimai patikrinti, tiksliai nustačius priežasties ir pasekmės santykį, taigi ji nepaklūsta statistiniams, matematiniams ir griežtai empiriniams metodams, kuriuos daugelis laiko mokslo pagrindu. (Tačiau pagirtinas atkaklus mokslinių standartų laikymasis ima kelti abejonių, kai neleidžia nagrinėti svarbių tai temai priklausančių klausimų. Egzistuoja įvairūs moksliškumo laipsniai, ne vien alternatyva tarp to, kas “moksliška” ir kas “nemoksliška”, tad svarbų klausimą išmintingiau nagrinėti prieinamu moksliškumo laipsniu, negu jį ignoruoti arba spręsti bet kaip.) Tai, kas neekonomiška, traktuojama tik kaip neigiamas dalykas, kaip kliūtis ekonomikai, – jei ne ekonomika, nekiltų jokių problemų. Ekonominis augimas laikomas normaliu reiškiniu, paaiškinimo reikalauja tik nesėkminga šalies raida. Ir dažniausiai ji laikoma politinio kišimosi į ekonomikos procesus padariniu.

Ar todėl, kad pati tikrovė vis labiau prieštaravo abiem minėtoms teorijoms, ar todėl, kad vis aiškiau buvo suvokiami nuo seno egzistuojantys prieštaravimai, vėliausiai nuo dešimto dešimtmečio kultūralistines pozicijas imta vis dažniau skelbti, apie jas diskutuoti, jas akceptuoti, prabilta net apie “kultūralistinį lūžį”. 1985 metais Lawrence’as E. Harrisonas paskelbė savo novatoriškąjį veikalą Underdevelopment Is a State of Mind. Būdamas plėtros ekspertas, savo karjerą kaip jaunas idealistas pradėjęs Kenedy’o įkurtame “Aljanse pažangai” Lotynų Amerikoje, per dešimtmečius sukaupė didžiulę patirtį plėtros ir plėtros politikos srityse, gal net prieš jo paties valią suformavusią jo kultūralistines pažiūras. 1992 metais paskelbtame veikale Who Prospers? jis pamėgino nušviesti, kaip kultūrinės vertybės veikia ekonomiką ir politiką. 2000 metais kartu su Samueliu P. Huntingtonu jis išleido programinį tomą Culture Matters, jis jau išverstas ir į vokiečių kalbą4. 2006 metais Harrisonas paskelbė veikalą The Central Liberal Truth, kuriame nagrinėja teigiamos politikos poveikį konkrečiai kultūrai.

1997 metais ekonomikos istorikas Peteris Teminas JAV ekonomikos istorikų draugijos suvažiavime pasakė kalbą “Ar dera kalbėti apie kultūrą?” ir į šį klausimą atsakė teigiamai – dera! 1998 metais pasirodė Davido Landeso veikalas “Tautų gerovė ir skurdas”, – šis ekonomikos istorikas užima aiškią kultūralistinę poziciją. Landesui priklauso ir kultūralistinis šūkis “Maxas Weberis buvo teisus”. Kitas žymus ekonomikos istorikas – regis, ekonomikos istorijos žinios skatina kultūralistinį požiūrį – neseniai paskelbė kruopščiai apgalvotą mokslo darbą ir santūriai parėmė kultūralizmą ekonomikoje5. Taip pat būtina paminėti amerikiečių ekonomistą ir ekonomikos istoriką Thomasą Sowellą – gausiais duomenimis paremtuose jo veikaluose akivaizdūs pirmieji kultūralizmo požymiai.

Jei kultūras tyrinėsime pagal tai, kaip jos skatina ar varžo žmonių gerovę ir klestėjimą, laisvę ir žmogaus teises, pamatysime aiškius kultūrų skirtumus ir galėsime vertinti jas šiuo požiūriu. Privalome tai daryti, jei mums rūpi pokyčiai į gera. Nors užsienio šalys gali tokius pokyčius skatinti ir net jų reikalauti, jie įvyks, jei to sieks tik pačios konkrečios kultūros, iš išorės jų negalima nei primesti, nei juo labiau prievarta išgauti.