Kazino stiliaus bankininkystė

Britų ekonomistas Jamesas Robertsonas Oksfordo universitete baigė istorijos, filosofijos ir klasikinių kalbų studijas. XX a. 6-ajame dešimtmetyje dirbo savo šalies vyriausybėje Vaithole, parengė Mauricijaus ir Seišelių salų plėtros planus, premjerą Haroldą Macmillaną lydėjo kelionėje po Afriką, paskatinusioje dekolonizacijos procesus. Vėliau keletą metų dirbo ministrų kabinete ir Gynybos ministerijoje, jam buvo pavesta parengti jūrų laivyno, sausumos ir oro pajėgų koordinavimo struktūrą. Atsisakęs tolesnės politinės karjeros, tapo nepriklausomu vadybos konsultantu ir sistemų analitiku. D. Britanijos bankų prašymu 1968 m. įkūrė tarpbankinę tyrimų tarnybą ir jai vadovavo iki 1973 m. Vėliau tapo privačiu finansų analitiku, ėmė tyrinėti ekonomikos ir socialinės kaitos perspektyvas. 9-ajame dešimtmetyje drauge su bendraminčiais įsteigė Naujosios ekonomikos fondą (NEF). Plačiai nuskambėjo Robertsono veikalai apie alternatyviąją ekonomiką: “Nauda ar žmonės” (1974), “Sveikas protas kaip alternatyva” (1978), “Ateities darbas” (1985), “Ateities turtas: naujoji XXI amžiaus ekonomika” (1990), “Kitapus priklausomybės kultūros” (1997). Europos Komisijos užsakymu jis parašė knygą “Naujoji darnios plėtros ekonomika” (1997). Su Josephu Huberiu išleido studiją “Naujų pinigų kūrimas” (2000), su Johnu Bunzlu – “Monetarinė reforma” (2004) ir kt. Be to, Robertsonas atliko daugybę mokslinių tyrimų Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos Komisijos, Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) užsakymu. Ilgus metus jis buvo Oksfordo universiteto Žaliojo koledžo Aplinkosaugos, etikos ir visuomenės centro bendradarbis.

Pio Manzu tyrimų centras Rimini (Italija) 2003 m. apdovanojo Robertsoną Aukso medaliu “Už naujosios ekonomikos, grindžiamos socialinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, kūrimą”.

Su vienu iškiliausių alternatyviosios ekonomikos autoritetų kalbėjausi apie naujausią jo veikalą “Pinigų ateitis: žlugimas ar proveržis?”

Almantas Samalavičius: Vienoje iš ankstyviausių savo knygų “Nauda ar žmonės: naujas socialinis pinigų vaidmuo” rašėte: “Institucijos ima gyventi savarankišką gyvenimą. Šiandien jos primena nekontroliuojamą okeano lainerį, kuris nekeičia kurso, ryžtingai plaukdamas neteisinga kryptimi.” Taigi beveik prieš keturiasdešimt metų taikliai išpranašavote tai, kas vyksta dabar, užsitęsusios finansų ir ekonomikos krizės laikais! Naujausioje savo knygoje kalbate apie “kazino stiliaus bankininkystę”, tapusią globaliu reiškiniu. Tad šią “apklausą” norėčiau pradėti teiraudamasis, kiek dar krizių reikės išgyventi, kol suvoksime mus užgriuvusių problemų gylį ir mastą? Ar pastebite kokių nors ženklų, rodančių, kad šalių vyriausybės pagaliau ima suprasti neišvengiamą būtinybę iš esmės reformuoti monetarinę sistemą ir finansus?

James Robertson: Daugiau finansinių kolapsų tikrai nereikia. Turime užkirsti jiems kelią, nes krizių padariniai dar labiau paspartins žmonių ir kitų gyvybės rūšių nykimą. Kad to išvengtume, turime priversti valdžią imtis reformų, kurias ir siūlau knygoje “Pinigų ateitis”. Jos prisidės prie to, kad būtų sukurta visiškai nauja – sąžininga ir efektyvi – pinigų sistema, atliepianti žmonių ir kitų gyvybės rūšių poreikius. Antraip žmonija neįstengs išgyventi net šio amžiaus.

Tokių reformų poveikis numatomas dvejopas: trumpesnėje perspektyvoje jos palengvins tą sunkią naštą, kurią daugumai žmonių užkrovė 2007–2008 m. prasidėjusi ir tebesitęsianti pasaulinė krizė, o ilgalaikėje perspektyvoje sumažins naujų finansinių krizių riziką.

Į jūsų klausimą, ar šalių vyriausybės suvokia reformų būtinybę, atsakau – taip, jos ima tai suprasti. Pastarųjų metų įvykiai D. Britanijoje ir kitose valstybėse rodo, kad visuomenių, o ir vyriausybių, pasipiktinimą jau lydi suvokimas, kad dabartinė pinigų sistema stumia į pražūtį. Ją reikia keisti, kad:

– nebūtų leidžiama turtingiesiems gudrauti ir slėpti mokesčius, kuriuos jie privalo sumokėti visuomenei;

– būtų užkirstas kelias bankininkams griebtis apgaulės ir falsifikuoti palūkanų normas, kuriomis remdamiesi bankai skolina vieni kitiems per liboro (Londono tarpbankinė norma) ir euriboro (euro tarpbankinė norma) sistemas.

Karališkasis Škotijos bankas (jį valdo britų vyriausybė) ne per seniausiai iš šimtų tūkstančių savo klientų atėmė galimybę naudotis sąskaitomis, nes žlugo išmokėjimo paslauga. Tai reiškia, kad bankai privalo tobulinti “mažmeninės bankininkystės” kompetenciją, užuot toliau plėtoję “kazino stiliaus bankininkystę”.

Didieji britų bankai sąmoningai apgaudinėjo smulkųjį verslą, primesdami jam rizikingas paskolų sąlygas, kurių deramai neišaiškino, todėl verslininkai jų nesuprato.
Anglijos centrinio banko valdytojas Mervynas Kingas tvirtina, kad 2007–2008 m. prasidėjusi globali finansų krizė tęsis dar mažiausiai ketverius metus. Baimė, kad teks taip ilgai tempti šią naštą su visomis iš to išplaukiančiomis viešosios tvarkos ir politinėmis pasekmėmis, galbūt privers finansininkus keisti pinigų sistemą radikaliau, negu jie patys dabar įsivaizduoja.

O nesugebėjimas suvaldyti euro zonos finansų krizės galbūt privers pertvarkyti europinę pinigų sistemą taip, kaip nė nesisapnavo standartiškai mąstantiems politikams, jų finansų ekspertams ir patarėjams.

AS: Knygoje “Pinigų ateitis” teigiate: “Šiandieninis profesionalų supratimas apie tai, kaip veikia pinigai, kol kas labai primityvus.” Vadinasi, didžiųjų šalių ir tarptautinių organizacijų finansų politika grindžiama klaidingomis prielaidomis? Gal taip yra todėl, kad į ekonomikos sritį alternatyvos skinasi kelią ypač lėtai ir nedaro rimtesnės įtakos finansų sluoksniams? Tad kaip išsiveržti iš užburto rato?

JR: Daugumos profesionalų, akademikų ir politinių bendruomenių bendra yda laikyčiau “grupinį mąstymą”. Jį lemia finansiniai interesai ir karjerizmas. Dabartinė pinigų sistema yra finansiškai naudinga daugeliui įtakingų žmonių beveik kiekvienoje šalyje. Jų tapatumui, savo vertės ir svarbos pojūčiui šis status quo labai palankus. Akademikai, kurie ilgus metus dėstė remdamiesi standartiniais įsitikinimais, veja šalin net mintį, kad galbūt mąstė klaidingai. Juk tai reikštų, kad jų gyvenimas iššvaistytas vėjais, o dėstymas netgi padarė žalą kitiems…

Detaliau tą aptariu baigiamojoje “Pinigų ateities” dalyje. Pavyzdžiui, p. 172–173 cituoju Machiavelli’o “Valdovą” (1532): “Tas, kuris įveda naują tvarką, visus, turinčius naudos iš senosios tvarkos, laiko priešais, nes šiek tiek sąjungininkų randa tik tarp tų, kurie gali tikėtis naudos iš naujosios tvarkos.” Darau nuorodą ir į Thomaso Kuhno veikalą “Mokslo revoliucijų struktūra” (1962): “Žmonės paprastai neatsisako savo nuomonės, net jeigu tampa akivaizdu, kad ji klaidinga, nes kiltų grėsmė tam, ką jie laiko tapatumu ir profesinės ar ekonominės egzistencijos pamatu. Todėl kovoja su visais, metančiais jiems iššūkį, iš paskutiniųjų priešindamiesi tol, kol įstengia apginti savo statusą, arba kol marginalizuojasi ir, laikui bėgant, išmiršta.” Pasak Kuhno, tai “biologinė” kovos tarp besivaržančių paradigmų, tarp konservatyvaus ir progresyvaus požiūrio baigtis.

AS: Aptardamas ateities galimybes, apgailestaujate, kad pastaraisiais metais beveik nediskutuota apie tai, koks turėtų būti pinigų ir vertybių arba pinigų ir etikos santykis. Vis dėlto viename iš savo naujienlaiškių teigiate, esą jau galima įžvelgti šiokių tokių mentalinių pokyčių, vis dažniau kalbama apie etikos svarbą verslui ir finansams. Ar tai nėra atsitiktiniai pavyzdžiai? Ar realu tikėtis, kad etiniai principai bus perkelti ir į monetarinę sferą?

JR: “Pinigų ateities” antras skyrius skirtas pinigams ir etikai. Prognozuoju neabejotinai greitą laikotarpio, per kurį standartinis ekonominis mąstymas padarė viską, kad ekonomiką atskirtų nuo etikos ir paverstų ją tiksliuoju mokslu, pabaigą. Pagaliau žmonės ima suprasti, kad mūsų rūšies ateitis priklausys nuo to, kiek protingesni tapsime šiuo atžvilgiu. Turime priversti pinigų sistemą dirbti taip, kad visi taptų pajėgūs ir tausojantys, – tik tada gyvybė Žemėje išliks. Šiam supratimui įdiegti būtina Koperniko masto revoliucija, kuri atskleistų, koks primityvus mūsų požiūris į tai, kaip veikia pinigai ir kaip reikėtų šią nuostatą keisti.

AS: Jūsų palyginimas, kad dabartinis monetarinės sistemos suvokimas primena įsivaizdavimus apie saulės sistemą iki Koperniko, labai taiklus. Pateikiate ir savo koncepciją, kaip veikia pinigai. Tačiau, perfrazavus Benjamino Barberio, beje, ekonomisto, žodžius, kad sukurti demokratijai, kaip ir parašyti gerai knygai, reikia laiko, kyla klausimas, kiek jo prireiks, kad alternatyvios idėjos ne tik subręstų, bet ir rastų atgarsį? Ekonomika pernelyg ilgai buvo atskirta nuo ekologijos. Kaip paspartinti naujojo sąmoningumo proveržį?

JR: Lengvo atsakymo į šį klausimą nėra. Ar būtinoji monetarinės sistemos reforma vyks be pertrūkių ir bus sėkminga, priklausys nuo to, kokį spaudimą darys išsilavinę, aktyvūs viso pasaulio piliečiai, kuriems žmonijos ateitis svarbesnė negu dabartinis status quo. Mums reikia įsukti kaitos mechanizmą, tada ir kiti žmonės, tą pastebėję, supras, kad privalo prisijungti.

Šį mums tekusį iššūkį lyginu su tuo, ką kalėjimo užrašuose ir laiškuose 1928 m. Antonio Gramsci’s vadino intelekto pesimizmu, kurį atsveria valios optimizmas, – kitaip tariant, turime pripažinti, kad būtiniems pokyčiams bus įnirtingai priešinamasi, tačiau privalome padaryti viską, kad pokyčiai vyktų.

AS: 1989-aisiais baigėsi Šaltasis karas, komunizmo imperija žlugo. Tačiau Vidurio Rytų Europa sunkiai žengia laisvės keliu, jos ekonomika, finansų politika labai prieštaringa. Pirmiausia todėl, kad šios šalys nekritiškai perėmė kai kurias absurdiškas idėjas, dogmatiškai skelbtas Miltono Friedmano ir vadinamosios Čikagos mokyklos. Būriai profesionalių ekonomistų iki šiol aiškina, esą laisvajai rinkai nereikalingas joks valstybės kišimasis ir reguliavimas, nors ekonomikos istorikas Karlas Polanyi’s jau 5-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įrodė, kad, pavyzdžiui, Anglija laisvąją rinką sukūrė parlamento įsakais. Ko, Jūsų nuomone, turėtų imtis Vidurio Rytų Europa, kad jos ekonomika pradėtų remtis sveika nuovoka, o ne žalingomis koncepcijomis? Veikiausiai prireiks ne vienos kartos, kol universitetai pertvarkys savo programas, kad įstengtų suteikti ekonominį išsilavinimą, paremtą etika ir tausojimu?

JR: Pasaulio mastu šiandien dominuoja globalizuota pinigų sistema. Tokia padėtis susiklostė per pastaruosius du šimtmečius, ankstesniais amžiais atskiros šalys turėjo savo valiutą.

Pavyzdžiui, XIII a. į Italiją iš Kinijos sugrįžęs Marcas Polas žavėjosi neįprasta monetarine kinų sistema, iš kurios europiečių pirkliai galėtų daug ko pasimokyti. Tačiau jis nė neįsivaizdavo, kad būsimoji pasaulinė prekyba galėtų baigtis tokia valiutų keitimo sistema, kuri pasidarys labiau nei būtina, kad prekiauti būtų naudinga. Tik naujaisiais laikais visų svarbiausia rinka tapo valiutų pirkimas ir pardavimas. Tai, kas šuniui neabejotinai praverčia, – uodega, kurią jis gali vizginti, šiandien jau nėra priedėlis. Pinigų sistema dabar tapo uodega, vizginančia šunį. Tai galima laikyti tam tikra dramblialigės – kūną siaubingai sudarkančios ligos – forma. Nuo jos kenčia visa žmonija. Iškilo pavojus mūsų visų ateičiai.

Kai kam tokia mintis gal pasirodys ekstremistinė, tačiau noriu pasakyti, kad Rytų Europos nereikėtų laikyti išskirtiniu atveju. Jei politikai, finansininkai, palaikomi konvencionaliai mąstančių akademikų, ir toliau stengsis, kad dabartinė pinigų sistema išliktų nereformuota, tai galiausiai sugriaus visos žmonijos ateitį.

Tad jūsų pateiktą klausimą apie ekonominį išsilavinimą, pagrįstą sveika nuovoka, ir poreikį pertvarkyti Rytų Europos universitetų programas svarstyčiau platesniame kontekste – sąlygos visur kuriamos tokios pačios.

AS: Savo tinklalapyje minite dvi iškilias asmenybes, kurių mąstymas ir darbai leidžia naujai pažvelgti ir įvertinti daugelį tarsi nekvestionuotinų modernybės dogmų. Turiu galvoje ekonomikos vizionierių Ernstą Fritzą Schumacherį ir socialinį mąstytoją Ivaną Illichą, kuris nustatė ne vieną esminę priežastį, kodėl šiandienos visuomenė neįstengia susidoroti su savo problemomis. Kokią įtaką šie mąstytojai, kritikavę moderniąsias institucijas, padarė Jūsų pasaulėžiūrai?

JR: 1973-iaisiais įvykęs karjeros posūkis išlaisvino mane iš daugelio dalykų, kurie du dešimtmečius klostėsi mano akivaizdoje, bet jų nesuvokiau. Susidomėjau aplinkosaugos, feminizmo sąjūdžiais, ateities studijomis, Ivano Illicho “džiugios visuomenės” idėjomis ir Fritzo Schumacherio mąstymu, kurio esmė – “mažiau yra gražu”. Beje, juos abu turėjau laimę pažinoti asmeniškai.

Dvidešimt metų dirbau didelėse valdžios, verslo ir finansų struktūrose, o ankstesnė mano sąsaja su dekolonizacijos procesais paskatino susidomėti idėja, kad reikia išsilaisvinti iš pernelyg varžančios priklausomybės nuo didelių struktūrų ir ieškoti lokalesnių, labiau asmeniškų būdų, kaip susitvarkyti gyvenimą, t. y. visa tai, kas susiję su darbu, mityba, technologijomis, sveikata, švietimu, pinigais (turiu omenyje tiek vietinę valiutą, tiek kitas finansines paslaugas) ir t. t.

Iki šiol manau, kad posūkis lokalaus ir asmeniško tarpusavio pasitikėjimo link yra būtinas žmonių visuomenės ateičiai užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad galime paprasčiausiai masiškai nusišalinti nuo sąveikos su didelėmis tarpusavyje susijusiomis valdžios, verslo ir pinigų struktūromis. Viena vertus, šiuolaikinis globalus kaimas daugybę svarbių reikalų turi spręsti dviem lygmenimis – tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu. Antra vertus, tie žmonės, kurie valdo šias dideles struktūras, neleis, kad kas nors perimtų jų turimą galią. Tikėtis, kad jie nulips mums nuo sprando, jei jų neparaginsime ar nepriversime to padaryti, tolygu loti prieš mėnulį. Grakščiai ir taikiai išsilaisvinti įmanoma tik sąmoningai pasitelkus dekolonizaciją – tai planingas būdas, kaip įveikti didelę galią.

AS: Savo naujienlaiškiuose pateikiate nemažai nuorodų ir užuominų, kokiomis idėjomis ir koncepcijomis vertėtų pasidomėti išsamiau. Gal galėtumėte išvardyti ekonomistus, kuriuos, Jūsų nuomone, būtina įtraukti į universitetų programas? Kurie ekonominių alternatyvų kūrėjai Jums atrodo reikšmingiausi?

JR: Kad būtina keisti pinigų sistemą, suvokiau ne studijuodamas akademinius ekonomistus, bet remdamasis savo patirtimi, kurios sėmiausi iš praktiškesnių veikimo ir mąstymo sričių. Dabar man rūpi ne įvairių teorijų, kurias siūlo akademiniai ekonomistai, vertė, o tai, kaip įgyvendinti pokyčius.

Suprantama, knygose ir straipsniuose, kuriuos skelbiu savo interneto svetainėje, esu paminėjęs nemažai ekonomistų. Tie jūsų skaitytojai, kurie tuo sąrašu domisi, gali mano interneto svetainėje peržiūrėti nuorodą “ekonomistai”.

AS: Jūsų siūloma pinigų reforma tokia didžiulė, kad išsamiai ją aptarti tokio pobūdžio pokalbyje vargu ar įmanoma. Vis dėlto kokie svarbiausi turėtų būti vyriausybių žingsniai? Ar pradėti reikėtų nuo tarptautinės pinigų sistemos pertvarkymo, ar pirmiau reformuoti vietines šalių valiutas?

JR: Idėjos apie Koperniko masto revoliuciją esmė ta, kad būtina suvokti, kaip veikia pinigų sistema, ir reformuoti dabartinę neintegralią mąstymo ir veikimo sistemą. Reikia priversti, kad įvairūs jos elementai veiktų efektyviai ir dorai, kad ji reguliuotų gėrybių ir paslaugų apykaitą, kad suteiktų motyvaciją padėti vieni kitiems, kartu saugant žemės resursus, kuriais grindžiame savo išlikimą ir gerovę.

Pavyzdžiui, kurti naujas vietines valiutas ir kitas vietines finansų institucijas nebus labai prasminga, jei leisime, kad centralizuotos nacionalinės ir tarptautinės institucijos toliau pumpuotų vietinį turtą, viską atiduodamos į pasaulio ir kiekvienos valstybės turtingiausių ir galingiausių asmenų rankas.

Jeigu leisime pinigų sistemos vadybininkams ir toliau tvarkytis taip, kaip iki šiol, toji veikla bus katastrofiškai neefektyvi ir galiausiai žlugs. Esminis reformatoriams tenkantis iššūkis yra pasiekti, kad tam tikros reformos būtų įgyvendintos, kartu suvokiant, koks visumos paveikslas susidėlios po jų.

Kaip rašiau knygos “Pinigų ateitis” užsklandoje (p. 175), reikia tinkamo “atsako, analizuojant dabartinio globalaus finansų žlugimo priežastis ir pasekmes. Tai padės pratęsti rūšių gyvenimą ir prasiveržti kitokios ateities link. Dabar turime sutelktomis pastangomis mobilizuoti valdymo meną, kad perkeltume jį į praktiką.”

AS: Regis, teigiate, kad susidėvėjo, susikompromitavo tiek socializmas, tiek ir kapitalizmas. Kokio pobūdžio ekonomika galėtų rastis ateityje, kokiomis idėjomis ji bus pagrįsta, jei, žinoma, kaip rašote knygoje, dar ne per vėlu ką nors keisti?

JR: Kapitalizmas ir socializmas tapo abstrakčiomis sąvokomis be konkretaus turinio. Ką reikėtų daryti? Ko turėtume griebtis? Štai klausimas, į kurį teks atsakyti. Ginčytis dėl kapitalizmo ir socializmo, vietoj jų peršant kokią nors kitą abstrakčią sąvoką, yra beprasmiškas laiko ir energijos švaistymas.

Mano atsakymas į šį klausimą yra toks – būtina įdiegti naujus pinigų sistemos principus nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. Jie turėtų būti tokie:

pirma, bendram interesui tarnaujančios viešosios agentūros turėtų sukaupti naujas viešųjų lėšų atsargas;

antra, privatūs asmenys, verslo įmonės ir kitos organizacijos turėtų gauti mokesčių lengvatas, jeigu prisideda prie kitų žmonių gerovės ir didina bendrojo rezervo vertę;

trečia, visi, tarp jų viešųjų paslaugų ir kitos pelno nesiekiančias organizacijos, turėtų būti apmokestinami pagal tai, kokia viešųjų resursų dalimi naudojasi;

ketvirta, šių mokesčių sukuriamas pajamas, demokratiškai nusprendus, kiek lėšų reikia kitoms viešosioms paslaugoms finansuoti, turėtų sąžiningai pasidalyti visi kaip piliečio pajamas;

penkta, šie pertvarkymai turėtų būti daromi taip, kad galėtume tenkinti savo poreikius, nekliudydami kitiems tenkinti savuosius, ir kad padėtų išsaugoti visiems bendrus pasaulio resursus;

šešta, reformos turėtų išlaisvinti mus iš vis didėjančios priklausomybės nuo nacionalinių ir tarptautinių pinigų, sumažindamos didžiojo verslo ir vyriausybių vaidmenį, tenkinant žmonių poreikius, o tai leis suvaldyti įprastinį pinigų spaudimą.

AS: Dėkoju už pokalbį.

P. S. Šie klausimai yra susiję su nauja Jameso Robertsono knyga “Pinigų ateitis: žlugimas ar proveržis?” Norintys rasti nuorodas gali persikelti knygos kopiją pdf formatu iš autoriaus tinklalapio http://www.jamesrobertson.com/futuremoney.htm, taip pat nemokamai gauti jo siunčiamus naujienlaiškius.