Kataras neliečiamas

Mažame Persijos įlankos pusiasalyje, Katare, esančiame tarp dviejų šio regiono galių – Irano ir Saudo Arabijos, – surengtas pasaulio futbolo čempionato finalas yra itin svarbus geopolitinei Dohos kovai dėl valdžios ir įtakos Artimuosiuose Rytuose. Iškastinio kuro era su pelningu dujų ir naftos eksportu neturi ilgalaikės ateities, todėl emyratas priverstas ieškoti naujų ekonomikos sektorių. Katarui tenka dėl investicijų, kvalifikuotų darbuotojų ir turistų srautų konkuruoti su gerokai didesnėmis kaimynėmis – Saudo Arabija, Jungtiniais Arabų Emyratais. Artimųjų Rytų tyrimams skirtame tinkle Carpo Sebastianas Sonsas rašo, kad ši maža šalis jaučiasi apsupta priešų ir savo pažeidžiamumą siekia kompensuoti globalaus masto projektais, tokiais kaip Pasaulio futbolo taurė.

Kariniu atžvilgiu Doha gerokai nusileidžia savo varžovams įlankoje. Tad kuo glaudesni ryšiai su Vakarais, užmezgami pasitelkiant sportą ar kitus renginius, tuo mažiau tikėtina, kad supervalstybė Saudo Arabija užpuls Katarą.

Santykiai Persijos įlankoje ne visada buvo tokie įtempti. Kataras, kurio maža, beduinų paveikta bendruomenė vertėsi perlų žvejyba, didžiąją XX a. dalį Arabijos pusiasalyje nevaidino reikšmingo vaidmens. Viskas pasikeitė 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai šalis tapo nepriklausoma nuo Didžiosios Britanijos ir surado didžiausią žinomą gamtinių dujų telkinį pasaulyje. Kataras, anuomet globojamas Saudo Arabijos, pradėjo modernizuotis, norėjo tapti klestinčia valstybe su patikimomis valdžios institucijomis ir išblizginta nauja infrastruktūra. Šiuolaikinės metro linijos sostinėje veikia jau ne pirmus metus, verslo rajone West Bay nuolat atidaromi nauji viešbučiai, prekybos centrai, įmonių būstinės. Toks spartus augimas būtų buvęs neįsivaizduojamas, jeigu ne 2010 m. gruodžio mėn. Suteikta teisė rengti pasaulio futbolo čempionatą.

Reikėjo daug ką pastatyti. Ši mažytė šalis – iki 8-ojo dešimtmečio Kataras turėjo tik apie 150 000 piliečių – visada rėmėsi darbuotojais migrantais. Pirmajame šalies modernizavimo etape jie daugiausia atvykdavo iš Egipto, Palestinos ir Jemeno. Imigrantai kalbėjo arabiškai, tačiau daugelis puoselėjo antimonarchistines nuotaikas. Vyriausybė bijojo, kad iš užsienio gali „įsiskverbti“ opozicija, todėl nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pradėjo darbininkų ieškoti Pietų Azijoje, kad galėtų juos lengviau lingvistiškai ir kultūriškai atskirti nuo vietinių, – rašo Mehranas Kamrava straipsnyje „Kataras: mažos valstybės didelė politika“.1

Nuo to laiko milijonams migrantų iš Indijos, Bangladešo, Pakistano paskiriami kafalai arba globėjai, kurie gali paimti atvykėlių pasus, kad neleistų jiems keisti darbo ir apsunkintų išvykimą iš šalies. Oficialiai tuo siekiama užkirsti kelią nusikalstamumui, nes jų gimtosios šalys neturi ekstradicijos sutarčių su Kataru. Vakarai šia sistema, taikoma ir kitose Persijos įlankos valstybėse, pradėjo domėtis tik po to, kai Doha 2010 m. išsikovojo teisę rengti pasaulio futbolo čempionatą (James Montague. „Kai ateis penktadienis: futbolo revoliucija Artimuosiuose Rytuose ir kelias į Katarą“).2 „Tai buvo svarbaus proceso pradžia, – tvirtina profsąjungų atstovas Dietmaras Schäfersas, daug kartų viešėjęs Katare. – Nuo to laiko statybvietėse reikalai pagerėjo. Tačiau ten, kur mažiau viešumo, dar daug ką reikia sutvarkyti.“

„Kataro vyriausybė 2015 m. pareiškė, kad kafalos sistema panaikinta, – sako aktyvistė Binda Pandey, kovojanti už darbuotojų, imigravusių iš Nepalo, teises. – Priimta daug naujų įstatymų, tačiau dažnai trūksta tinkamo jų įgyvendinimo ir priežiūros“. Darbo ministerija per pastaruosius penkerius metus nustatė gaires, panašias į Europos standartus dėl darbo valandų, poilsiui skirto laiko ir galimybės pateikti skundą, susidūrus su pažeidimais, tačiau šias reformas kartais blokuoja galingesnė Vidaus reikalų ministerija. „Daugelis darbuotojų nedrįsta imtis teisinių veiksmų prieš savo darbdavius, – sako Pandey. – Jie bijo, kad bus deportuoti, o tada visiškai nieko neuždirbs.“ Nepale beveik 60 proc. Namų ūkių yra priklausomi nuo darbo jėgos migracijos, o pinigų perlaidos iš užsienio sudaro maždaug trečdalį šalies BVP. Vien Katare dirba apie 350 000 darbininkų iš Nepalo. Nemažai Indijos, Pakistano, Bangladešo šeimų irgi priklausomos nuo pinigų pervedimų iš svetur, – pabrėžia Sebastianas Sonsas tekste „Žmogaus teisės neparduodamos“.3

Daugelis darbdavių, ypač tie, kuriuos sieja giminystės ryšiai su valdančiąja dinastija, matyt, jaučiasi neliečiami. Nevyriausybinės organizacijos Amnesty International ir Human Rights Watch dokumentuoja nuolatinius naujų įstatymų pažeidimus. Pasai vis dar neretai konfiskuojami, o atlyginimai mokami nereguliariai. Darbdaviai nevengia grasinti savo darbuotojams, neleidžia jiems dalyvauti teismo posėdžiuose, kai svarstomi jų skundai. Įdarbinimo agentūros kartais reikalauja pernelyg didelio „mokesčio už tarpininkavimą“. Visa tai rodo, kad padėtis gerėja labai lėtai. Todėl profesinės sąjungos, sirgalių grupės ir žmogaus teisių organizacijos reikalauja, kad FIFA garantuotų kompensacijas sporto objektų statytojams migrantams, rašoma straipsnyje „Rėmėjai turėtų palaikyti kompensacijos reikalavimus“.4

Tačiau mažai tikėtina, kad FIFA įgyvendins tokią schemą. Asociacijos prezidentas Gianni’s Infantino ir daugelis jo kolegų didžiuojasi, kad pasirengimas pasaulio futbolo čempionatui paskatino Katare didelius patobulinimus. Vienas iš pavyzdžių yra „ginčų sprendimo komitetai“, atsakingi už tarpininkavimą tarp darbdavių ir darbuotojų. Tarptautinė darbo organizacija turi biurą Dohoje, profesinės sąjungos nuolatos daro patikrinimus. Kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Saudo Arabijoje tokios priežiūros nėra. Dohos duomenimis, daugiau kaip 20 000 darbuotojų tariamai laimėjo bylas dėl jiems nesumokėto atlyginimo. Tačiau šalyje yra apie 2,4 milijono migrantų, kurie sudaro 90 proc. Kataro gyventojų. Kelios skundų tarnybos neįstengia laiku apdoroti pretenzijų, – tvirtina Janas Busse, René Wildangelis tekste „Maištingas žaidimas: futbolo galia Artimuosiuose Rytuose ir Kataro pasaulio taurė“.5

Nacionalinė moterų rinktinė – figos lapelis?

Jei kalbėsime apie kitų žmogaus teisių pripažinimą, ši valstybė yra labai toli nuo vakarietiškų normų. Kataro moterys, kad galėtų ištekėti ar įsidarbinti, privalo gauti savo globėjo leidimą. Atlikti ginekologinius tyrimus leidžiama, tik įrodžius vedybinį savo statusą. „Šiems reikalavimams patriarchalinė visuomenė plačiai pritaria, – konstatuoja Anna Reuß, Persijos įlankos šalių užsienio politikos tyrinėtoja iš Miuncheno Bundesvero universiteto. – Katare moteris, net jeigu ji daug prisideda prie šeimos pajamų, vis tiek nelaikoma savarankiška.“ Tačiau Vakarų politikams ir žiniasklaidai Dohos režimas pateikia „stiprios moters“ naratyvą, išvardydamas aukščiausio rango vadoves kultūros ir administracijos sektoriuose. „Kataro valstybė nori nupiešti niuansuotą nepriklausomų moterų paveikslą“, – sako Reuß. – Prakaituotos futbolininkės, susirišusios plaukus lyg ponio uodegą, apsikabinusios po įvarčio, tam ypač tinka…“

Musa bint Nasser al-Missned, antroji tuometinio emyro žmona, propaguodama „lyčių lygybę“ 2000 m. įsteigė Kataro moterų sporto komitetą. Pagrindinis šalies tikslas jau tada buvo laimėti konkursą ir surengti pasaulio futbolo, žinoma, vyrų čempionatą. Tačiau tam, kad FIFA priimtų paraišką, šalis turėjo įrodyti remianti moterų ir mergaičių pažangą sporte. Todėl 2009 m. buvo įkurta nacionalinė moterų futbolo komanda, 2010 m. spalį sužaidusi pirmąsias tarptautines rungtynes. „Iš pradžių šokas buvo didelis, nes kitos nacionalinės komandos turėjo didelį pranašumą, – sako Moterų sporto komiteto direktorė Amna Al Qassimi. – Prieš dvidešimt metų nebūčiau net pagalvojusi, kad tokia pažanga įmanoma. Mūsų kultūroje įprasta, kad mergaitės sportuoja tik namuose arba mokykloje, – tai viskas.“ Po šešių savaičių Katarui buvo suteikta teisė rengti vyrų pasaulio čempionatą 2022 m. Aspire sporto akademija Dohoje yra viena moderniausių pasaulyje, ypatingas dėmesys čia skiriamas vyrų talentams. Moterų sporto komitetas įsikūręs už akademijos, buvusioje mokykloje. Ant sienų – sportininkių nuotraukos, spintelėse išdėliotos taurės, medaliai. Tačiau Moterų futbolo rinktinė nebuvo aktyvi, ilgą laiką nepateko į FIFA pasaulio reitingą. Moterų lyga nepriklauso futbolo asociacijai. Moterų sporto komitetas – neįprasta struktūra. Paramos sportuojančioms merginoms ir moterims sistema su rėmėjais, palaikoma vietinės žiniasklaidos, dar nesukurta. (Plačiau apie tai rašiau straipsnyje „Galingi žaidėjai. Futbolas ir propaganda, karas ir revoliucija“.6

Europiniu požiūriu Kataras atrodo atsilikęs, tačiau pagal Persijos įlankos standartus yra padaręs didelę pažangą, nes Irane ir Saudo Arabijoje moterų dalyvavimas sporte dar labiau ribojamas. „Kai 2008 m. pirmąkart lankiausi Katare, moterų mankšta dažniausiai buvo ėjimas nuo A iki B, – sako komunikacijos mokslininkė Susana Dun iš Šiaurės Vakarų universiteto, kurio filialas yra Dohoje. – Nuo to laiko atidaryta daug sporto salių moterims. Nutiesti dviračių takai. Prekiaujama sportiniais drabužiais.“

Kataro emyras Tamimas bin Hamadas Al Thani ir jo aplinka diktuoja tiek socialines normas, tiek lyčių vaidmenis. Neheteroseksualūs žmonės bauginami, persekiojami ir baudžiami. Kataro gydytojas Nasseras Mohamedas, atsisakęs toliau slėpti savo homoseksualumą, neteko namų gimtojoje šalyje, turėjo nutraukti ryšius su šeima, draugais. „Katare bandoma pakeisti mūsų prigimtį, – BBC sakė jis, dabar gyvenantis San Franciske. – Kiekvieną dieną pabusti apimtam baimės vargina. Koks palengvėjimas tiesiog atsikelti ir nesvarstyti, kaip reikėtų apskaičiuoti kiekvieną savo žingsnį, kad nepaslysčiau ir nerizikuočiau gyvybe.“7

Katare taikomi homofobiniai teisės aktai. PateikKsiu kelis to pavyzdžius, daugiausia susijusius su užsieniečiais. Dohoje 1996 m. Amerikos pilietis dėl „neteisingos“ seksualinės orientacijos buvo nuteistas 90 rimbo kirčių. Po dvejų metų keletas darbininkų, atvykusių iš Filipinų, buvo išvaryti, nustačius, kad jie yra gėjai. Lenkijos socialinių tinklų aktyvistas 2016 m. du mėnesius praleido kalėjime dėl savo homoseksualumo. „Vis dar yra kalinamų homoseksualų, – sako Piara’s Powaras iš tinklo Fare, kovojančio su futbolininkų diskriminacija. – Valstybė stebi socialinę žiniasklaidą ir atidžiai tiria pranešimus, kurie gali būti susiję su LGBTIQ+ bendruomene. Panašu, kad veikia ir neoficiali telefono linija, per kurią šeima, draugai gali apie konkrečius asmenis pranešti valdžios institucijoms. O tada režimas imasi veiksmų prieš juos.“

Kataro vyriausybė vengia viešų diskusijų tuo klausimu, nes nenori ardyti glaudžių ryšių su Vakarais. Tačiau kartais ši tema iškyla žiniasklaidoje, susijusioje su vyriausybe. Vienas Kataro užsienio reikalų ministerijos patarėjas laikraštyje arabų kalba homoseksualumą pavadino „sunkia nuodėme“. Internetinėje žiniasklaidoje svarstyta, kad turistams reikėtų įvesti seksualinės orientacijos testą.

FIFA yra linkusi net neginčytinai homofobiškas pastabas nuleisti negirdomis. Egipto futbolo ikona Mohamedas Aboutrika 2021 m. Kataro kanale BeIN Sports apibūdino homoseksualumą kaip „pavojingą ideologiją“. Arabų pasaulyje Aboutrika sulaukė didelio palaikymo, jam pritarė ir Jordanijos rinktinės kapitonas Mahmoudas Al Mardi’s. Tokių pareiškimų šlovinimas ir paskatino gydytoją Nasserą Mohamedą išvykti iš šalies.

„Deja, kalbėti apie tai, kaip futbolo čempionate Doha užtikrins gėjų teises, pradėta pernelyg vėlai“, – sako Powaras. Anot jo, su šeimininkais beveik neįmanoma kalbėti apie homoseksualumą, iš dalies dėl to, kad emyras nenori sukelti kaimynės Saudo Arabijos pasipiktinimo. „Katariečiai apsiribojo draugiškomis atvykėlių sveikinimo žinutėmis, tačiau saugumo garantijų futbolo sirgaliams gėjams nesuteikė“, – apgailestauja Powaras.

Kompensacijos gamtai – indulgencija už nuodėmes?

Klausimai apie žmogaus teisių pažeidimus atsitrenkė į FIFA ir Pasaulio čempionato organizatorių sumūrytą tylos sieną. Jie skleidė visai kitokio pobūdžio žinutes. „Planuojame surengti visų laikų tvariausią futbolo taurę, – tvirtino organizacinio komiteto direktorius Boudouras Al-Meeris, atsakingas už tvarumą. – Šis pasaulio čempionatas turi pirmąjį visiškai nuimamą stadioną.“ Turimas omenyje Stadion 974, pavadintas pagal Kataro tarptautinį telefono kodą ir pagal konteinerių, atgabenusių stadiono statybines medžiagas, skaičių.

Stadion 974 yra tvarumo lyderis tarp aštuonių stadionų, kuriuose surengtos 64 pasaulio čempionato rungtynės. „Mūsų stadionai taupo energiją, o sirgalių transporto maršrutai yra trumpi. Apšvietimui naudojame LED sistemas, – sako Boudouras Al-Meeris. – Mūsų tikslas yra išeikvoti kuo mažiau vandens. Kai kurios stadiono dalys vėliau bus pritaikytos kavinėms, biurams, medicinos centrams.“ Pasaulio čempionatų šeimininkai iš tikrųjų anksčiau niekada tiek daug nesuko galvos dėl statinių tvarumo. Bet ar sporto renginys gali sukelti ekologinę revoliuciją?

Kataro piliečiai nieko nemoka nei už elektrą, nei už vandenį. Suvartojamo vandens kaip ir klimatui žalingų išmetamųjų teršalų kiekiai, tenkantys vienam šalies gyventojui, yra tarp didžiausių pasaulyje. Tiek prekybos centruose, tiek ir daugelyje stadionų įrengti oro kondicionieriai. Dauguma katariečių vairuoja didelius automobilius ir vengia naujojo modernaus metro. Aukščiausio rango vadovai, tokie kaip Al-Meeris, atkakliai įrodinėja, kad surengė „pirmąjį klimatui nekenksmingą pasaulio čempionatą“. Siekdamas įtvirtinti tą „nekenksmingumo“ kryptį, Kataras taikys kompensacines schemas, pavyzdžiui, ketina pasodinti tūkstančius naujų medžių. Politologas Tobiasas Zumbrägelis, daugiausia dėmesio skiriantis Persijos įlankos šalių klimato politikai, lygina tai su sena katalikiška indulgencijų pardavinėjimo praktika. Iki šiol Kataras labai mažai investavo į atsinaujinančius energijos šaltinius. Tik artėjant pasaulio čempionatui buvo pastatyta didelė saulės energijos sistema. „Tai vertinama kaip prestižinis pasaulio čempionato projektas, – sako Zumbrägelis. – Tačiau ši sistema daugiausia maitina oro kondicionierius, kurie vėsina stadionus.“

„Prestižinis projektas“ – tai frazė, kartojama nuolatos. Kataras įsipareigojo ilgainiui sumažinti savo priklausomybę nuo iškastinio kuro. Svarbiausi renginiai, skirti šiai strategijai paviešinti, buvo surengti dar prieš pasaulio čempionatą. 2012 m. pabaigoje Dohoje įvyko JT klimato konferencija. Aplinkosaugininkai kritikavo Kataro vyriausybę dėl „ekstravagantiško gyvenimo būdo“, prabangių pastatų, dirbtinių salų ir čiuožyklų su oro kondicionieriais prekybos centruose. „Katare buvo tikras statybų bumas, – sako Zumbrägelis. – Visa infrastruktūra remiasi automobilių transportu. Struktūriškai kalbant, siūlomos netinkamos paskatos, o jų kaip ir mąstymo neįmanoma pakeisti per vieną naktį.“

Progresuojantis visuotinis atšilimas gali Arabijos pusiasalį iki XXI a. pabaigos paversti negyvenamu. Kataras įvedė griežtesnius aplinkosaugos reikalavimus, tačiau vyriausybei artimoms statybos įmonėms nesunku juos apeiti. Be to, Kataro vyriausybė mažai informuoja žmones apie klimato krizę. „Būgštaujama, kad padidėjęs informuotumas apie klimato problemas sukels įvairių abejonių dėl valdančiosios šeimos veiksmų tinkamumo“, – sako Zumbrägelis. Kai gyventojai pasiskundė, kad Dohos priemiestyje užterštas gruntinis vanduo, vyriausybė nedelsdama sudarė tyrimo komisiją, o ši skubiai padarė išvadą, kad viskas gerai…

Kataro vyriausybė nenori, kad kiltų kokie nors prieštaravimai, nes tai galėtų būti traktuojama kaip silpnybė. Emyrate neleidžiama rengti laisvų rinkimų. Pagal The Economist demokratijos indeksą šalis yra 117 vietoje iš 167 įvertintų. Lygos „Reporteriai be sienų“ sudarytoje spaudos laisvės lentelėje Kataras užima 119 vietą iš 180. Nepriklausoma žiniasklaida Katare beveik neįmanoma, tai patvirtina nuo 1979 m. veikiantis spaudos įstatymas, leidžiantis iš anksto cenzūruoti publikacijas. 2014 m. priimtas kibernetinių nusikaltimų užkardymo įstatymas numato sankcijas už tariamai netikrų naujienų skleidimą. „Įstatymai dažnai suformuluoti taip miglotai, kad vyriausybė gali juos interpretuoti, atsižvelgdama į savo interesus“, – sako Justinas Shiladas iš Žurnalistų gynimo komiteto (CPJ). Per pastaruosius kelerius metus Dohoje nemažai žurnalistų areštuota dėl įtarimų, neva pažeidė Kataro įstatymus.

Kenijos tinklaraštininkas Malcolmas Bidali’s – vienas iš tų, kurie patyrė valdžios prievartą. Jis dirbo apsaugininku Katare ir buvo priverstas ankštu būstu dalytis su dar šešiais kolegomis. Kad yra išnaudojamas ir diskriminuojamas, jis aprašė internete netikru vardu. 2021 m. gegužės mėn. Bidali’s buvo suimtas ir tardomas keletą dienų. Jam atsisakyta suteikti advokatą. Vėliau priverstas pasirašyti „kaltės“ prisipažinimą, kuris jam pateiktas arabų kalba. Beveik mėnesį vienutėje praleidęs Bidali’s pagaliau paleistas. Tačiau pirmiausia turėjo įsipareigoti, kad niekada niekam šios istorijos neatskleis. Kąteko patirti, Malcolmas papasakojo Vokietijoje per pokalbius, kuriuos 2022 m. rugsėjį surengė Rosos Luxemburg fondas.

Tokie persekiojimai trukdo žiniasklaidos profesionalams tinkamai atlikti darbą, – aiškina Justinas Shiladas. Blogiausia, kad valdžios institucijos prieš savo kritikus naudoja programinę šnipinėjimo įrangą. „Esant tokiai situacijai, autocenzūra jau seniai paplitusi tarp šalies žurnalistų. O informacijos šaltiniai bijo bendradarbiauti, nenori būti cituojami savo tikrais vardais.“

Interesai svarbesni už ideologiją

Čia akivaizdžios paralelės su kitais autoritariniais – Rusijos, Kinijos ar Egipto – režimais. Tačiau Kataras labiau nei bet kuri kita valstybė rūpinasi savo „minkštąja galia“ – kelis milijardus dolerių investuoja į technologijas, kultūrą, sportą ir žiniasklaidą. Ryškūs pavyzdžiai yra oro linijų bendrovė Qatar Airways, Islamo meno muziejus Dohoje, futbolo klubo Paris Saint-Germain įsigijimas, naujienų kanalas Al-Jazeera – keturios institucijos, skirtos užtikrinti, kad pasaulinėje arenoje apie Katarą ir toliau būtų kalbama daugiausia teigiamai.

Al-Jazeera laikoma arabų pasaulio žiniasklaidos flagmanu, tačiau ji sustabdo bet kokią Kataro režimo ar valstybinės religijos – islamo – kritiką. Valdančioji šeima anksti suprato, kad visiškai išvengti Vakarų kritikos nepavyks, tačiau galima ją sušvelninti, pasitelkiant savo žiniasklaidos tinklą. Doha kaltinama žmogaus teisių pažeidimais, tačiau 2002 m. apdairiai įsteigė Nacionalinį žmogaus teisių komitetą. Režimas draudžia streikus ir plataus masto demonstracijas, tačiau 2018 m. pasirašė Jungtinių Tautų tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą.

Kataras – prieštaringumų vieta, tai ypač aiškėja Dohos vakaruose esančiame Švietimo miestelyje, kuriame nuo 2000-ųjų pradžios veikia palydovinės JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos – tai trys iš penkių nuolatinių JT Saugumo Tarybos narių – institucijos. „Tinklai su Vakarais yra tam tikras Kataro gyvybės draudimas, – sako vokiečių politologas Danielis Reiche, dėstantis Džordžtauno universitete Dohoje. – Be šių tinklų Kataras jau galėjo būti užpultas.“ Daugelis katariečių nerimauja, kad juos gali ištikti panašus likimas kaip Kuveitą 1990 m. Nuo tada Kataras, siekdamas užtikrinti šalies saugumą, mezgė ryšius visomis kryptimis, – rašo Paulas Michaelas Brannaganas ir Danyelis Reichas straipsnyje „Kataras ir 2022 m. FIFA pasaulio taurė: politika, ginčai, pokyčiai“.8

Iš maždaug 2,7 milijono Kataro gyventojų tik 300 000 turi Kataro pasus. Valstybė, ekonomika ir kultūra susipynę. Valdžios koridoriuose dominuoja Al Thani dinastija, šiai išplėstinei „šeimai“ priklauso turbūt daugiau kaip 20 000 narių. Pajamos, tenkančios vienam Kataro gyventojui, – tarp didžiausių pasaulyje. Kad nekiltų pavojus šalies klestėjimui, Doha anksti angažavosi Vakarų kritikai, tačiau kartu išleidžia milijonus viešųjų ryšių agentūroms, visų sričių lobistams, kad pagerintų savo įvaizdį būtent Vakaruose, taigi valstybė demonstruoja tam tikrą lankstumą.

Ši strategija leido šaliai tapti galios baze Artimuosiuose Rytuose. Doha, vis labiau pasitikėdama savimi, kišasi į regioninius konfliktus, nuo 2011 m. rėmė Arabų pavasarį Egipte, Sirijoje ir Libijoje. 2012 m. tuometinis emyras buvo pirmasis valstybės vadovas, kurį Gazos ruože priėmė Hamas grupuotė, daugelio Vakarų šalių priskiriama teroristinei organizacijai. Kataras palaiko ryšius su Musulmonų brolija, kuri 2013 m. Dohoje įsteigė pirmąjį „diplomatinį Talibano biurą“ už Afganistano ribų.

Vokietijoje šie santykiai dažnai vadinami „terorizmo rėmimu“. Tačiau Vokietijos užsienio reikalų ministerijos ar Valstybės departamento ekspertai linkę laikyti Katarą patikimu tarpininku, kuris vadovaujasi ne tik ideologija, bet ir pragmatizmu, – aiškina Vokietijos globalios erdvės studijų instituto (GIGA), įsikūrusio Hamburge, direktorius Eckhardtas Woertzas. Vašingtonui pradėjus daryti spaudimą dėl JAV karių išvedimo iš Afganistano, iki 2020 m. vasario mėn. buvo deramasi pirmiausia Dohoje. Vėliau Kataras padėjo rengti evakuaciją iš Kabulo. Doha ir toliau bus pasitelkiama

kaip tarpininkė krizės regionuose – Irake, Libane, Sirijoje, – rašo Nicolasas Frommas straipsnyje „Kataras: smėlis, pinigai ir žaidimai“.9

Kitos Persijos įlankos monarchijos daugelį metų įtariai vertino politinę Kataro sėkmę. Saudo Arabija su Jungtiniais Arabų Emyratais vis dažniau derina tarpusavyje diplomatinius protesto prieš Katarą laiškus, rengia priešiškas kampanijas socialiniuose tinkluose. Naujas eskalacijos lygis pasiektas 2017 m. – Saudo Arabijos vadovaujamas aljansas įvedė ekonominę Kataro blokadą, nutraukė diplomatinius santykius su Doha. Emyras, padedamas Turkijos ir Irano, surado naujus maisto import kelius ir naujus skrydžių maršrutus savo oro linijoms, – tvirtina Johnas McManusas tekste „Kataro viduje: vienos iš turtingiausių tautų žemėje slaptos istorijos“.10

Vokietijos vyriausybė nuo seno labai suinteresuota Kataro stabilumu. Kanclerė Angela Merkel per blokadą priėmė emyrą ekonomikos viršūnių susitikime Berlyne 2018 m. Abi vyriausybės net yra įsteigusios bendrą ekonomikos komisiją. Kataras – vienas didžiausių investuotojų į Vokietijos ekonomiką, kalbama apie daugiau kaip 20 milijardų eurų. Dohos valstybinis turto fondas turi Volkswagen, Deutsche Bank, tarptautinės laivybos bendrovės Hapag-Lloyd akcijų. Visai neseniai Kataras investavo į Vokietijos vakcinų gamintoją Curevac.

Vokiečių korporacijos savo ruožtu dalyvauja dideliuose infrastruktūros projektuose Katare: Deutsche Bahn ir Siemens plėtoja vietinį transportą, SAP ėmėsi jo skaitmeninimo. Prieš pandemiją Vokietija buvo trečia pagal svarbą Kataro prekybos partnerė, jos eksportas į Dohą siekė 1,5 mlrd. eurų. Šalyje veikia apie 150 Vokietijos įmonių. Federalinė vidutinio dydžio įmonių asociacija ką tik atidarė biurą Dohoje.

Tačiau Vokietija net nėra tarp svarbiausių Kataro partnerių. Teigiama, kad Kataro investicijų įmonė, vienas didžiausių pasaulyje nepriklausomų turto fondų, daugiau kaip 350 milijardų eurų investavo keliolikoje šalių, geras ketvirtadalis iš jų atiteko JAV, JK ir Prancūzijai. Kataras turi akcijų tokiose kapitalo rinkose kaip Londono vertybinių popierių birža, bankai Barclays ir Credit Suisse. Yra susijęs su JAV kino filmų kompanija Miramax, Londono universaline parduotuve Harrods, Didžiosios Britanijos prekybos centrų tinklu Sainsbury. Šalis daro ilgalaikes investicijas į ateities sektorius.11

Problemiški santykiai su autokratiniais režimais

Iki pasaulio futbolo čempionato finalo gruodžio 18 d. žmogaus teisės Katare buvo nuolatinė Vakarų žiniasklaidos tema. Tačiau politikų kritiškumas jau gerokai priblėsęs. 2020 m. ES 40 proc. visų dujų importavo iš Rusijos, vos 4 proc. iš Kataro. Nuo agresyvaus Rusijos karo Ukrainoje bandoma iš esmės pakeisti šiuos skaičius. Vokietijos prezidentas ir kancleris gegužę priėmė Kataro emyrą. Rugsėjo pabaigoje Olafas Scholzas, su prekybos delegacija keliaudamas po Persijos įlanką, sustojo Dohoje. Aplinkos ministro Roberto Habecko gilus nusilenkimas Kataro energetikos ministrui aiškiai parodė, kad net „etiškos užsienio politikos“ šalininkai dabar turės pripažinti: jei norima užtikrinti šildymą namuose, reikės bendradarbiauti su kai kuriais autokratiniais režimais, darant prielaidą, kad jie yra daug mažesnis blogis negu priklausomybė nuo tokios karingos autokratijos kaip Rusija.

Dohos diplomatams sunku nuslėpti pasitenkinimą, kad didžiausia Europos ekonomika priklauso nuo visai mažo Kataro, juo labiau kai dabar jis pats gali rinktis suskystintų dujų pirkėjus, reikalaudamas ilgalaikių sutarčių. Negana to, išdidiems katariečiams nepriimtinas tiesiog dujų tiekėjo statusas. Ir čia atsiranda nemažai galimybių abiem pusėms.

Yra keletas klausimų, kuriais Vokietija ir Kataras galėtų bendradarbiauti, pavyzdžiui, atliekų tvarkymas, vandens tiekimas ir atsinaujinantys energijos šaltiniai – šiose srityse Kataras nėra padaręs beveik jokios pažangos. Kitas sektorius yra medicina. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, maždaug 17 proc. Kataro suaugusiųjų serga cukriniu diabetu, daugiau kaip 70 proc. yra kamuojami antsvorio. Širdies ir kraujagyslių ligos, dažnai kylantys psichikos sutrikimai – tai sunki ilgalaikė našta šalies sveikatos ir socialinės globos sistemoms. Valdančioji šeima nori sumažinti dėl to patiriamas išlaidas – prevencine priemone laikomas masinis sportavimas.12 Todėl nuo 2012 m. Kataras kasmet mini nacionalinę sporto dieną. Emyras ir jo artimieji nufilmuoti bėgiojantys, žaidžiantys tenisą, krepšinį. Įrengti dviračių takai, sporto salės ir centrai. Pašaliniams sunku spręsti, ar šios idėjos ilgainiui bus veiksmingos, bet blogiausia, kad vyriausybė rūpinasi tik maždaug 300 000 Kataro piliečių, o darbuotojų migrantų, kurių yra apie pustrečio milijono, gelbėjimas yra jų pačių reikalas.

Kokią įtaką pasaulio čempionatas iš tikrųjų turės Kataro tautai ir visuomenei, tikriausiai paaiškės tik po kelerių metų. Vis dėlto šios diskusijos privertė Vokietijos sporto industriją apie daug ką pagalvoti. Birželio pradžioje Vokietijos futbolo rinktinė dalyvavo maratone su kritiškai nusiteikusiais aktyvistais ir NVO. Net Miuncheno klubas Bayern, kuris daugiau kaip dešimtmetį kasmet vyksta į žiemos treniruočių stovyklą Dohoje, kiek padvejojęs pakvietė kritiškus sirgalius sėsti prie apskritojo stalo su Kataro valdžios atstovais. Prieš keletą metų toks dalykas būtų buvęs neįsivaizduojamas.

Tačiau šie pokyčiai negali būti visko pabaiga. Europos futbolo čempionatas 2024 m. vasarą vyks Vokietijoje. Keletas svečius priimsiančių miestų, tarp jų Berlynas, nuo pat paraiškos pateikimo bendradarbiauja su žmogaus teisių organizacijomis, kurdami tvarumo koncepciją. Kai kurie JAV, Kanados, Meksikos miestai, kur 2026 m. vyks pasaulio futbolo čempionatas, eina panašiu keliu. „Tikimės, diskusijos apie Katarą paskatins sporto asociacijas, kad didelius renginius ankstyvoje stadijoje susietų su paraiškovų pajėgumu užtikrinti tvarumą ir kokybę, – sako Jonas Berghaimas, vienas iš Vokietijos žmogaus teisių ir sporto centro įkūrėjų. – Profesionalūs klubai turėtų atsižvelgti, kokias sąlygas savo darbuotojams suteikia jų rėmėjai ir marškinėlių gamintojai.“

FIFA pagaliau ėmėsi žmogaus teisių politikos. Tačiau pasaulio klubų taurę 2021 m. iš Covid nusiaubtos Japonijos ji nedvejodama perkėlė į Jungtinius Arabų Emyratus, nors pasaulio reitinge, kurį sudarė „Reporteriai be sienų“, ši šalis nusileidžia net Katarui. Dohos politikai jau irgi vis labiau piktinasi daugybe kritinių straipsnių apie žmogaus teisių padėtį Persijos įlankoje. Yra daug priežasčių manyti, kad pasibaigus pasaulio čempionatui, kai žiniasklaidos cirkas persikels kitur, o tarptautinis dėmesys prislops, konservatyvios Kataro jėgos atšauks pradėtas reformas.