Kad pragaištingos pranašystės neišsipildytų

Almantas Samalavičius. Kalbėdamiesi prieš keletą metų, išsamiai aptarėme dogmas, persmelkusias ekonomiką. Norėčiau pratęsti ankstesnį pašnekesį, klausdamas, koks ekonomikos diskursas dominuoja pasaulio aukštųjų mokyklų katedrose. Universitetas ilgą laiką buvo ir, veikiausiai, turėtų būti vieta, kur keliamos idėjos ir koncepcijos, susijusios su visuomenės ateitimi, su kultūros perspektyvomis. Deja, daugelis analitikų pripažįsta, kad ekonomikos disciplina neskuba atmesti pasenusių, klaidingomis premisomis pagrįstų teorijų, taigi erdvės naujam mąstymui ekonomikos fakultetuose nedaug. Kaip vertinate ekonomikos dėstymą universitetuose globaliu mastu ir kokį poveikį tai daro neakademinei sferai?

Joshua Farley. Ekonomika kaip akademinė disciplina daro milžinišką poveikį visuomenei. Johnas Maynardas Keynesas kadaise pabrėžė: „Praktiški žmonės, kurie įsivaizduoja, kad nėra patyrę jokios intelektualinės įtakos, dažniausiai yra kokio nors atgyvenusio ekonomisto vergai.“ Pats Keynesas permąstė, kodėl ekonominės teorijos nesugebėjo paaiškinti nei didžiosios depresijos, nei bedarbystės šuolio. Paulis Samuelsonas, kuris tvirtino, esą visai „nesvarbu, kas rašo valstybės įstatymus ar jos vardu sudaro sutartis, jei tik man leidžiama rašyti ekonomikos vadovėlius“ (Samuelson, 1990), vadinamąją neoklasikinę Keyneso sintezę išplėtojo savo vadovėlyje, publikuotame 1948 m. Samuelsonas, neoklasikinės pakraipos laikydamasis gerokai griežčiau, negu tą darė Keynesas, padėjo atkurti tikėjimą nevaržomomis rinkomis ir nustatė ekonomikos tiesų, dėstomų bakalaurams, kanoną. Likimo ironija, nors posakis „dabar mes visi – Keyneso pasekėjai“ priklauso Miltonui Friedmanui, būtent jis suvaidino esmingiausią vaidmenį, kad ekonomika būtų sugrąžinta prie Keynesui nelabai būdingų neoklasikinių šaknų. Nepaprastai gausus „praktiškų žmonių“ būrys dabar vergauja, regis, Friedmano ideologijai. Akademija, vyriausybė, verslas, net visuomenė kaip ir praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje įsikalė sau į galvą, kad nereguliuojamos rinkos yra neklystamai optimaliausias dalykas mūsų sistemai, nors empiriniai duomenys akivaizdžiai liudija, kad yra visiškai priešingai.

Pagrindinė priežastis, kodėl ekonomikos disciplina ignoruoja alternatyvas ir nesugeba kvestionuoti pasenusių teorijų, veikiausiai yra tai, kad ji neleidžia į tas teorijas pažvelgti iš šalies – kitų disciplinų akimis. Ekonomika – bene mažiausiai tarpdiscipliniška, įprastinę hierarchiją labiausiai išlaikiusi akademinė sritis. Straipsnyje „Ekonomistų viršenybė“ (2015) tą puikiai dokumentavo Fourcade’as ir kt. Tyrimas, atliktas 2006 m., atskleidė – 57 proc. ekonomistų visiškai arba iš dalies nepritaria teiginiui, kad „bendras, tarpdisciplininio pobūdžio žinojimas yra geresnis už tą, kokį suteikia kuri nors viena disciplina“. Taip manančių akademikų ekonomistų yra dukart daugiau negu bet kurios kitos socialinių mokslų disciplinos atstovų. Tą iliustruoja ir anekdotas iš mano asmeninės patirties – kai rašiau daktaro disertaciją, mano konsultantas paklausė, kodėl skaitau knygą, nagrinėjančią ekologijos problemas. Paaiškinau, kad tyrinėju miškų kirtimą Amazonės baseine ir noriu naudotis visais įmanomais įrankiais, kurie padėtų suvokti, kaip spręsti šią problemą, tačiau išgirdau patarimą: nesvarbu, ką nagrinėčiau, viskam derėtų taikyti grynai ekonomikos instrumentus.

Iš visų socialinių mokslų atstovų ekonomistai mažiausiai linkę cituoti tuos mokslo šaltinius, kurie nepriklauso jų sričiai, be to, dažniausiai lyg susitarę cituoja tuos žurnalus, kurie skelbia dominuojančias ekonomines pažiūras. Akademinė karjera, įsitvirtinimas universitetų katedrose yra glaudžiai susiję su publikacijomis svarbiausiuose žurnaluose, tai reiškia, kad ekonomikos fakultetai reikalauja laikytis pagrindinės ideologinės linijos. Tie, kurie nepaklūsta šiam reikalavimui, praranda darbą, o tai prisideda prie požiūrio suvienodinimo.

Laimė, nepriklausau dominuojančios ekonomikos katedrai, nes dirbu tarpdisciplininio pobūdžio programoje „Bendruomenės raida ir taikomoji ekonomika“. Mano kolegos yra atviri įvairiems požiūriams, nes jiems labiau rūpi keisti visuomenę negu užtikrinti ideologinį jos grynumą. Vermonto universiteto programa labai skiriasi nuo įprastinių ir aktyviai skatina ieškoti alternatyvų konvencionaliems požiūriams. Ekonomikos studentai ne kartą bandė įtikinti savo katedras, kad jiems leistų rinktis ir ekologinės, ir taikomosios ekonomikos kursus, tada jie galėtų viešai reikšti pliuralistiškesnius požiūrius, tačiau tos pastangos nebuvo sėkmingos. Vienas ekonomikos profesorius (be abejo, patrauktas už liežuvio) netgi siūlė savo studentams papildomų kreditų, jei šie sugebės įveikti mano asistentus, garsėjančius tuo, kad užduoda labai nepatogius klausimus, mesdami iššūkį nusistovėjusiems pagrindinės srovės postulatams.

Ne per seniausiai buvo atleistas iš darbo vienas iš keleto ekonomikos dėstytojų, atviresnių įvairiems požiūriams, beje, labai populiarus tarp studentų. Pasinaudojęs informacijos laisve, susipažino su elektroninėmis žinutėmis, aptariančiomis jo atleidimą, ir įsitikino, kad neabejotinai didžiausias nusikaltimas – ekonominių dogmų kvestionavimas, kurį jis dokumentavo savo tinklaraštyje. 1

Ekonomikos katedros skatina konkurenciją visur, išskyrus savo idėjų sritį.

Tačiau kalte už tai, kad įdiegtas siauras, matematika pagrįstas požiūris į rinkos savireguliaciją, reikėtų dalytis visiems. Universitetai remiasi įprastine hierarchija, pagal kurią tikslieji mokslai, technologijos, inžinerija ir matematika (STEM) yra pačiame viršuje, žemiau išsidėsto socialiniai mokslai, dar žemiau – humanitariniai. Gamtos mokslai matematiką laiko gamtos kalba. Charlesui Darwinui šiandien tektų gerokai paplušėti, kad gautų paramą savo tyrimams. Matematika ir kiekybinė analizė tapo nepranokstamu standartu. Kuo labiau kitos disciplinos priartėja prie šio standarto, tuo didesnis jų prestižas. Dominuojančios ekonomikos pagrindas yra mechaninė fizika. Stanley’s Jevonsas, suteikęs esminį impulsą neoklasikinės ekonomikos raidai, vadino ekonomiką „naudingumo ir savanaudiškumo mechanika“ (Jevons, 1888, I sk., p. 26). Dauguma ankstyvųjų ekonomistų tikėjo Dievą, kuris yra moksliškai įrodomas, buvo įsitikinę, kad Jis sukūrė pasaulį, remdamasis nekintamais dėsniais, kurie išreiškiami matematiškai, todėl mokslas gali juos atskleisti. Newtonas atrado Dievo dėsnius, susijusius su fizine materija, o ekonomistų užduotis – atrasti tuos, kurie valdo visuomenę (Nadeau, 2003). Galbūt tai paaiškina, kodėl ekonomistai savo teorijomis yra įtikėję tarsi religinėmis dogmomis.

Nelaimei, gali būti, kad matematika netinka nei ekonomikai, nei kitiems socialiniams mokslams. Georgescu-Roegenas, buvęs matematikas ir matematinės pakraipos ekonomistas, paskelbęs pirmeivišką veikalą apie ekologišką ekonomiką, tvirtino, kad ekonomikai būdingi kokybiniai pokyčiai ir nuolatinė naujovių, kurios praktiškai neprognozuojamos, įtaka. Ekonomika nebegamina tiek vežimų, kiek gamino XIX a., ji gamina automobilius ir reaktyvinius lėktuvus (Georgescu-Roegen, 1979). Nassimas Talebas panašiai aiškina, kad svarbiausi įvykiai žmonijos istorijoje, nesvarbu, ar ekonomikoje, ar kitur, yra tarsi juodosios gulbės, tad jų nuspėti, remiantis ankstesne patirtimi, neįmanoma (Taleb, 2010). Be to, kokybė yra kelintinė (ordinal) koncepcija, neturinti aiškios ribos tarp gėrio ir blogio. Pats gyvenimas yra ne aritmetiškas, o kelintinio pobūdžio fenomenas. Homo erectus ilgainiui virto homo sapiens, bet neaišku, po kurios kartos vienokia rūšis tapo kitokia. O matematika teigia priešingai – viską galima prognozuoti tuo atžvilgiu, kad viskas logiškai išplaukia iš bazinių aksiomų ir bet kurios dvi matematinės kiekybės labai aiškiai skiriasi.

Matematizavimas padėjo ekonomikai tapti socialinių mokslų karaliene. Nepaisant akivaizdaus nesugebėjimo paaiškinti, kaip ekonomika veikia, arba prognozuoti jos pakilimus ir nuosmukius, daugeliu aspektų tai iki šiol prestižiškiausias socialinis mokslas. Ekonomistams, vieninteliams iš socialinių mokslų atstovų, teikiama Nobelio premija, jie sudaro prezidentų patarėjų tarybas, pataria kitiems valdžios organams, užima vadovaujančius postus korporacijose, tarptautinėse ir nevyriausybinėse organizacijose. Ekonomikos profesoriai uždirba gerokai daugiau negu kiti socialinių mokslų atstovai. Pagal atlyginimus jie prilygsta inžinieriams, o ekonomikos studentai turi geresnes darbo perspektyvas, palyginti su kitomis disciplinomis. Ekonomikos teorijas rimtai priima tiek visuomenė, tiek politikai, jos daro daug didesnį poveikį realiam gyvenimui negu bet kuris kitas socialinis mokslas. Ekonomistai suvokia save kaip moksliškiausius tarp visų socialinių mokslininkų (Fourcade, 2015). Visa tai padeda įtvirtinti konservatyvias šios disciplinos tendencijas. Kam keisti ekonomikos teorijas, jei kuo puikiausiai atlyginama už dabartines?

Professor Joshua Farley. Source: University of Vermont

AS: Kiekviena disciplina, kuriai rūpi jos „sveikatos būklė“, turėtų reikliai peržiūrėti savo istoriją ir atskirti, kurie požiūriai virto dogmomis, kurie paseno, nes išankstinių nuostatų laikymasis virsta mąstymo pančiais. Ne vienas plačiai paplitęs dominuojančios ekonomikos teiginys pasirodė esąs klaidingas. Antra vertus, nors netrūksta intelektualinių iššūkių plačiausiai paplitusioms teorijoms, tačiau bendra pagrindinė ekonomikos idėjų srovė kinta menkai. Ar galima tikėtis, kad ši sritis pagaliau sulauks rimtesnio proveržio? Ar ekonomistų mąstyseną bent kiek paveiks jau akivaizdūs reiškiniai – plataus masto aplinkosaugos problemos, gąsdinantis klimato atšilimas ir t. t., – be abejo, susiję tiek su ekonomine veikla, tiek ir su ekonomikos teorijomis, darančiomis poveikį tai veiklai?

JF: Apstu tyrimų, kurie patvirtina, kad egzistuoja atsišaudymo efektas – kai pateikiami faktai, prieštaraujantys kieno nors ideologinėms nuostatoms, kuo daugiau esama tų prieštarų, tuo tvirčiau įsikimbama į savus įsitikinimus (žr. Haidt, 2012, McCright, Dunlap, 2011; Nyhan, Reifler, 2010). Bijau, taip atsitiko ir dominuojančiai ekonomikos srovei, todėl šios disciplinos pokyčių potencialą vertinu vis skeptiškiau.

Žvilgsnis į ankstesnes atakas prieš dominuojančią ekonomiką sustiprina šį skepticizmą. Ankstyvoji neoklasikinės ekonomikos „žvaigždė“ Irvingas Fisheris, prasidėjus didžiajai depresijai, viešai įrodinėjo, esą akcijų birža pasiekė nuolatinę aukštumą. Panašiai kalbėjo ir Benas Bernanke prieš didįjį 2008-ųjų nuosmukį. Fisheris, pasimokęs iš savo klaidų, depresijos metais išplėtojo naujas puikias makroekonomikos teorijas ir pasiūlė tokią bankų sistemą, kai jiems draudžiama leisti pinigus į apyvartą. Dauguma ekologiškos ekonomikos atstovų, tarp jų ir aš, pritaria Fisherio planui sukurti šimtaprocentinį rezervo banką. Tačiau dominuojantys ekonomistai neatsisako savo teorijų, nors jas jau paneigė didžioji depresija, todėl atmeta vėlyvesnes Fisherio idėjas.

Požiūris į Georgescu-Roegeno idėjas irgi panašus. Ankstyvuosius jo matematinės ekonomikos darbus Paulis Samuelsonas gyrė (Samuelson, 1965), vadino „ekonomistų ekonomisto veikalais“, jie tebėra plačiai cituojami. Bet vos tik jis, supratęs, kad gilėjanti aplinkosaugos krizė atskleidė dominuojančios ekonomikos klaidas, parašė knygą „Entropijos dėsnis ir ekonominiai procesai“ (Georgescu-Roegen, 1971), pateikdamas radikaliai skirtingą ekonomikos paradigmą ir padėdamas pamatus ekologiškai ekonomikai, pagrindinės srovės ekonomistai paprasčiausiai ignoravo visus jo pateiktus duomenis, prieštaraujančius jų teorijoms.

Ne per seniausiai elgsenos ekonomikos tyrinėtojai, pasitelkdami psichologiją, mentalinius eksperimentus ir empirinius duomenis, bandė pateikti teisingesnį žmonių elgsenos, paneigiančios esmines pagrindinio ekonomikos modelio aksiomas, supratimą. Abu ekonomistai – Kahnemanas ir Thaleris – pelnė Nobelio premiją už darbus, negailestingai kritikuojančius vyraujančią ekonomikos teoriją. Tačiau dominuojantys ekonomistai sugebėjo tą kritiką nukreipti sau naudinga linkme. Esminis elgsenos ekonomikos taikinys – žmonių iracionalumas, patyliukais priimant vyraujantį teiginį, neva jie racionalūs. Didžiuma elgsenos ekonomistų (žinoma, anaiptol ne visi) individo elgseną tyrinėja, irgi derindami ją su įsigalėjusia nuomone, esą visuomenė yra paprasčiausia individų suma be jokių kitų iš šios sumos atsirandančių savybių. Galiausiai, jeigu elgsena tokia prognozuojama, galima ją modeliuoti matematiškai, todėl visa tai neprieštarauja pagrindinei ekonomikos srovei, kuri žavisi matematiniais modeliais. Taigi dominuojanti ekonomika plačiai pripažino elgsenos ekonomiką, nes ši padarė visai menką įtaką pagrindinei srovei.

Būtina pabrėžti, kad socialiniai mokslai iš esmės skiriasi nuo gamtos mokslų, pirmiausia todėl, kad socialinių mokslų atstovai dažniausiai siekia pakeisti sistemas, kurias tyrinėja, juo labiau kad jų teorijos gali daryti įtaką realybei. Tai ypač tinka, kalbant apie ekonomiką, kur egzistuoja didesnis sutarimas dėl kamieninių teorijų, pripažįstamų disciplinos viduje, be to, tas idėjas priima ir patys didžiausi žaidėjai, priklausantys valdžios bei verslo struktūroms. Pavyzdžiui, jei visi garsiausi ekonomistai staiga paskelbtų, kad numato didžiulį akcijų biržos sukrėtimą, įvyksiantį po mėnesio, žmonės skubėtų pasitraukti iš akcijų biržos, patys sukeldami jos griūtį. Dar niūresnėms išvadoms nuteikia duomenys, kad pats ekonomikos mokslas verčia žmones elgtis kaip savanaudžius pagrindinės ekonomikos srovės veikėjus (pvz., Bauman, Rose, 2011; Cipriani et al., 2009; Frank, Schulze, 2000; Maxwell, Ames, 1981). Įmanomos net pranašystės, paneigiančios pačios save. Po didžiosios recesijos visuomenė sukūrė daugybę taisyklių, skirtų finansų sektoriui, siekdama užkirsti kelią būsimoms krizėms. Jų poveikis buvo toks efektyvus, kad ekonomistams ėmė vaidentis, neva pati sistema yra iš esmės stabili, jokių primestų taisyklių taikyti nebereikia, todėl griebtasi dereguliacijos ir priartėta prie būsimos krizės. Ekologinės pakraipos ekonomistams, ko gero, belieka puoselėti viltį, kad jie taps Kasandros antipodais – įtikinę visuomenę, kad globali ekosistema neištvers, kai taip sparčiai auga populiacija ir didėja suvartojimo kiekis, privers ją elgtis tinkamai – pereiti prie tvarios ekonomikos, o tada pragaištingos pranašystės gal ir neišsipildys.

Manau, dominuojančios ekonomikos atstovų nepavyks įtikinti, kad jie keistų mąstymo kryptį, bet pokyčiai galiausiai susiklostys taip, kad tie, kurie dabar diktuoja sąlygas, paprasčiausiai atsidurs nuošalėje, kaip kadaise chemija nušlavė alchemiją. Kita galimybė yra optimali katastrofa – finansų krizė arba tokio masto ekologinė tragedija, kuri priverstų žmones suprasti, kad dabartinė sistema nesugebės jos įveikti, tačiau dar nebūtų tokia rimta, kai imtis pokyčių jau per vėlu. Miltonas Friedmanas kadaise sakė: „Tiktai krizė – reali ar numanoma – sukuria pokytį. Kai tokia krizė įvyksta, veiksmai priklauso nuo to, ar aplinkui yra į ką atsiremti. […] Mūsų esminė funkcija yra išplėtoti egzistuojančios politikos alternatyvas, rūpinantis jų gyvybingumu tol, kol tas, kas politiškai neįmanoma, taps politiškai neišvengiama“ (Friedman, 1982).

Kita galimybė yra pragmatiškai grumtis, kad užkirstume kelią katastrofoms, kol jos dar neįvyko. Gal pagaliau bus pripažinta, kad reikia alternatyvios ekonomikos institucijų. Pavyzdžiui, iškastinis kuras tinka rinkos paradigmai – kadangi du asmenys negali sunaudoti to paties naftos barelio, vartojimo konkurencija neišvengiama, tačiau galima, pasitelkiant privačios nuosavybės teisę, apriboti priėjimą prie naftos resursų. Ir priešingai – geografiškai skirtingi regionai nesivaržo dėl saulės energijos, tad visi turėsime naudos, jei iškastinį kurą pakeis saulės energija. Be to, technologijos tobulėja, kai žinios, kuriomis remiantis jos kuriamos, tampa visuotinai prieinamos. Tačiau privati intelektinė teisė riboja naudojimąsi jomis, lėtindama ekonomikos pažangą. Energijos šaltinių pakeitimas galėtų suteikti pagreitį ekonomikos kaitai.

Kad ir kaip viskas klostytųsi, manau, pagrindinės srovės ekonomistai bus išstumti, nes niekam nepavyks jų įtikinti.

AS: Ar esminis dabartinio ekonomikos režimo, dominuojančio universitetuose, peržiūrėjimas galėtų prisidėti, kad būtų permąstytas universiteto, vienos esmingiausių šiuolaikinės visuomenės institucijų, vaidmuo ir funkcijos?

JF: Yra du būdai, kaip naujasis ekonominis mąstymas galėtų prisidėti prie universitetų vaidmens permąstymo. Pirmiausia, bet kuri ekonominė paradigma, gebanti spręsti nūdienos metamus ekologinius ar socialinius iššūkius, turi pripažinti, kad gamtinė sistema yra labai glaudžiai susijusi su socialine. Jos abi vystosi kartu. Neįmanoma suprasti, kaip funkcionuoja ekonomika, nesupratus aplinkosaugos, politikos, sociologijos, fizikos pagrindų, kitaip tariant, naujoji ekonomika turi būti tarpdiciplininio pobūdžio. Deja, universitetai daugiausia rengia siauros specializacijos absolventus. Geresnė ekonomikos mokslo ir universitetinio lavinimo strategija būtų rengti absolventus ir mokslininkus, kurie pajėgtų suprasti tokias specifines problemas, kaip klimato kaita ar didėjanti nelygybė, ir spręstų jas, pasitelkdami tinkamas teorijas bei įrankius iš įvairių disciplinų arsenalo.

Antra, modernioji ekonomika iš tikrųjų yra tai, ką senovės graikai vadino chrematistika, t. y. skaičių studijomis, – kaip iš mažesnio pinigų kiekio padaryti didesnį. Oikos, esminė tiek ekonomikos, tiek aplinkosaugos sąvoka, reiškia ūkio tvarkymą. Ekonomika tikrąja šio žodžio prasme yra ūkio tvarkymas. Ekonomikai reikėtų atsisakyti tikslo siekti kiekybinio augimo ir pripažinti, kad esminiai iššūkiai, su kuriais susiduriame, yra ne kas kita, o kalinio dilema. Ją išspręsti galima tik bendradarbiaujant, bet ne konkuruojant rinkoje. Universitetai kadaise buvo bendradarbiavimo ekonomikos modelis – dirbta komitetuose, vieni vertindavo kitų darbus, bendradarbiaudami su ta pačia auditorija. Taip ir turėtume elgtis, nes kiti anksčiau taip elgėsi su mumis.

Universitetus, paveiktus dominuojančios ekonomikos ir finansų, apsėdo chrematistika, pinigų vaikymasis ir varžybų azartas. Atsisakoma profesorių, nes dėstytojai-valandininkai kainuoja pigiau, vertinamas vien publikacijų skaičius, orientuojamasi į studentų atnešamus pinigus. Niekam nerūpi efektyvus dėstymas, prasmingi tyrimai. Universitetai renkasi vadovus, gebančius pritraukti kuo daugiau lėšų, o ne tuos, kurie turi įkvepiančias vizijas. Vis didesnė lėšų dalis skiriama administratoriams, kurie trina kėdes vien tam, kad spaustų atsiskaityti jiems pavaldžius akademikus. Vaikomasi reitingų, siekiama gauti kuo daugiau paraiškų studijoms, kad kuo didesnį jų procentą galėtų atmesti. Studentai laikomi klientais, kurie moka už suteiktas paslaugas. Siūlomas tik toks lavinimas, kuris yra priemonė įsidarbinti ir užsitikrinti ekonominę gerovę.

Nauja, jau ne savižudiška ekonomikos paradigma turėtų teikti pirmenybę ne kiekybiniam augimui, bet kokybiniam pakilimui, kai siekiama gyvenimo kokybės, o ne gamybos ir vartojimo didinimo. Atėjo laikas pripažinti, kad kai kurios problemos geriau sprendžiamos bendradarbiaujant, o ne varžantis tarpusavyje. Visa tai, be abejonės, pagerintų ir dabartinius universitetus.

Nuorodos:

Bauman, Y., Rose, E., 2011. Selection or indoctrination: Why do economics students donate less than the rest? Journal of Economic Behavior & Organization 79, 318–327.

Cipriani, G. P., Lubian, D., Zago, A., 2009. Natural born economists? Journal of Economic Psychology 30, 455–468.

Fourcade, M., Ollion, E., Algan, Y., 2015. The Superiority of Economists. Journal of Economic Perspectives 29, 89–114.

Frank, B., Schulze, G. G., 2000. Does economics make citizens corrupt? Journal of Economic Behavior & Organization 43, 101–113.

Friedman, M., 1982. Capitalism and Freedom. University of Chicago Press, Chicago.

Georgescu-Roegen, N., 1971. The Entropy Law and the Economic Process. Harvard University Press, Cambridge, MA.

Georgescu-Roegen, N., 1979. Methods in Economic Science. Journal of Economic Issues 13, 317–328.

Haidt, J., 2012. The Righteous Mind. Vintage Books, New York.

Jevons, W. S., 1888. The Theory of Political Economy. Library of Economics and Liberty, Retrieved October 9, 2017 from http://www.econlib.org/library/YPDBooks/Jevons/jvnPE1.html

Marwell, G., Ames, R. E., 1981. Economists free ride, does anyone else?: Experiments on the provision of public goods, IV. Journal of Public Economics 15, 295–310.

McCright, A. M., Dunlap, R.E., 2011. Cool dudes: The denial of climate change among conservative white males in the United States. Global Environmental Change 21, 1163–1172.

Nadeau, R. L., 2003. The Wealth of Nature: How Mainstream Economics Has Failed the Environment. Columbia University Press, New York.

Nyhan, B., Reifler, J., 2010. When Corrections Fail: The Persistence of Political Misperceptions. Political Behavior 32, 303–330.

Samuelson, P., 1965. Foreword, in: Georgescu-Roegen, N. (Ed.), Analytical Economics. Harvard University Press, Cambridge, MA.

Samuelson, P., 1990. Foreword, in: Saunders, P., Walstad, W. (Eds.), The Principles of Economics Course: A Handbook for Instructors. McGraw-Hill Publishing, New York.

Taleb, N., 2010. The Black Swan: The Impact of the Highly Improbable: 2nd ed. Random Houes, New York.