Istorijos vagys

1

Ir atvykęs į Vilnių, “Lietuvos Jeruzalę”, stengiausi kaip visada surasti savo šeimos istorijoje ką nors, kas užtikrintų man vietą dramatiškoje šio miesto žydų praeityje, nes savąjį aistringos nimfos Echo vaidmenį stengiuosi atlikti visur, kur bebūčiau. Nelaimei (ar laimei) gimiau šeimoje, kurios mažų mažiausiai trys kartos buvo asimiliuotos. Mokykloje gerai perpratome senovės graikų mitologiją, bet ničnieko nežinojome apie Mozę ar Kristų.1 Namuose nė karto negirdėjau kalbant hebrajiškai ar jidiš, nebuvau lankęsis sinagogoje, niekada nevarčiau Biblijos.2 Niekas iš mano artimiausių giminių nežuvo per holokaustą ar gulage. Mano žydiška kilmė buvo nurodyta sovietiniame vidaus pase – tam tikroje Rusijos tapatybės kortelėje, tačiau veikiausiai buvau pernelyg didelis konformistas, todėl nesiryžau kapstytis giliau, iki pat žydiškų savo šaknų, baimindamasis, kad sužinosiu esąs ne toks kaip visi kiti. Išskyrus vieną kitą abipusę kiaulystę žaidimų aikštelėje, o paaugliams berniukams tai įprasta kiekvienoje šalyje, niekada nesusidūriau su man asmeniškai skirta antisemitine replika, nesu nė karto nukentėjęs nuo kokio nors antisemitinio kokios nors sovietinės organizacijos ar institucijos poelgio.3 Kai 1975 m. kreipiausi, kad gaučiau leidimą išvažiuoti į Izraelį, oficialūs asmenys bandė mane, kaip ir kitus prašytojus, atkalbėti nuo išvykimo iš motinos Rusijos, beje, daugeliu atvejų tą darė gana nuoširdžiai. Sovietinę savo tėvynę palikau be sąžinės graužaties ir be jokių neapykantos jausmų: to meto Maskva man atrodė pats smagiausias kalėjimas pasaulyje, man patiko ten būti, bet taip pat norėjau ir pamatyti, kas vyksta už kalėjimo vartų. Vienintelis kelias, kurį galėjau rinktis (o sovietų valdžiai jis turėjo propagandinę vertę), buvo emigracija. Nuo to laiko parašiau keletą romanų, gana sėkmingai įrodinėdamas, kodėl aš ir į mane panašūs žmonės griebėsi tokios beprotybės, kaip išvykti iš savo šalies visam laikui. Šiandien galėčiau pridurti tik tiek, kad noras išvykti buvo stipresnis už prieraišumo jausmą.

Ir šį pirmą svarbiausią (bent taip tada atrodė) pokytį mano gyvenime lėmė praeities suklastojimo aktas.4 Sovietų Sąjunga, spaudžiama Jungtinių Valstijų, nusprendė pataisyti savuosius žmogaus teisių rodiklius, sušvelnindama išvykimo į užsienį apribojimus eiliniams piliečiams. Šeimos nariams, po karo atskirtiems Geležine uždanga, buvo suteikta teisė susijungti. Emigruoti iš Sovietų Sąjungos esą leidžiama tam, kad galėtum gyventi kartu su savo giminaičiais užsienyje. Todėl kiekvienas, norintis išvykti, turėjo aptikti dėdę ar tetą – tikrą ar pramanytą – už Sovietų Sąjungos ribų. Žydų kilmės piliečiui tai padaryti nebuvo sunku dėl geografinio žydų diasporos pobūdžio. Kosmopolitinėje aštuntojo dešimtmečio Maskvoje žmonės juokaudavo, kad žydiškumas – tai ne etninė kategorija, bet migravimo būdas. Klasta pasireiškė tuo, kad kartą gavusiam išvykimo vizą sovietinė pilietybė būdavo iškart panaikinama ir jis neturėjo teisės grįžti atgal į SSRS. Įvairių rūšių disidentai buvo priversti palikti savo motinas ir tėvus, žmonas ir vaikus, jaučius ir asilus prie sovietinio Babilono upių, kad galėtų ištrūkti į vakarietišką laisvę, kurią įkūnijo fiktyvus pusbrolis.

Ir man reikėjo išgalvoti užsienyje gyvenantį giminaitį. Viskas, ką žinojau apie savo šeimos istoriją, buvo fragmentiška, anekdotiška ir labai nepatikima. Neturėjau archyvo, kuriuo galėčiau pasinaudoti – šeimos dokumentai buvo netvarkingai išsibarstę tarp daugelio mano pusbrolių ir dėdžių, apie kai kuriuos iš jų buvau girdėjęs, bet niekada nė vieno nebuvau matęs. Tikėtina, kad nemažai jų emigravo į Vakarus po bolševikinės revoliucijos.5 Bet paaiškėjo, kad valdžiai nelabai rūpi mano asmeninė istorija: aš – tik menkas sraigtelis mašinos, įsukančios prekybą ir taikos sutartis su Vakarais, o žydų ir žmogaus teisės čia buvo tvirta valiuta. Pirmoji mano klastotė sėkmingai pavyko. Sovietinė pareigūnė, rūsti moteris, raudoną sovietinį mano pasą sukarpė į gabalėlius ir išmetė į šiukšlių dėžę, o vietoj jo davė rožinį popiergalį – bilietą į Vakarus be teisės grįžti atgal, t.y. išvykimo vizą į Izraelį per Vieną.

2

Ir mano išvykimas (miniexodus) iš Rusijos buvo greitas ir lengvas. Nusileidęs Vienoje, tranzito taške, prisijungiau prie daugybės pabėgėlių, laukiančių, kol bus perkelti į įvairias Vakarų šalis, – tai priklausė nuo imigracijos kvotų. Jei būčiau reiškęs pretenzijas į politinį prieglobstį, būčiau likęs Europoje. Tačiau nuo pat tos minutės, kai atsidūriau už SSRS ribų, nusprendžiau, kad neapsistosiu jokioje šalyje, į kurią nebūsiu kviečiamas. Taigi tęsiau kelionę į Izraelį, nes ta šalis davė man pirminį kvietimą. Vienintelė abejonė dėl galutinio kelionės tikslo apėmė tada, kai iš Vienos pabėgėlių centro kartu su kitais migrantais vidury nakties buvau nugabentas į oro uostą, kad mus įsodintų į El-AL skrydžiui į Izraelį. Iš mikroautobuso visus su palydovu išsodino oro uosto pakraštyje priešais spygliuota viela aptvertą plotą su sargybos bokštu. Atsivėrė plieniniai vartai ir pamačiau prožektorių akinamai ryškiai apšviestą taką, abipus jo buvo išsirikiavę austrų policininkai, vadovaujami gvardiečių. Kolektyvinę žydų atmintį, kuri mano galvoje iki to laiko buvo sėkmingai nuslopinta, sužadino nerimą keliančios trumpos komandos: “Paskubėt! Schnell!”, kad sparčiau judėtume tiesia linija lėktuvo link – jis švytėjo tamsoje tarsi koks ateivių laivas. Tą akimirką sąmonę nutvilkė mintis, kad galbūt pasirinkau blogą kelią, siekdamas prisijungti prie fiktyvaus dėdulės. Tačiau lėktuve mus pasitiko labai seksuali Izraelio stiuardesė ir atsiprašė už nepatogumus, kuriuos sukėlė neįprastas įlaipinimo būdas: tuo metu Vienoje pasitaikydavo teroristinių išpuolių ir austrų policija ėmėsi visų atsargumo priemonių, kad saugiai nugabentų žydų imigrantus į oro uostą.

Ir pirmas dalykas, kurį pamačiau ryte, atvykęs į Izraelį, buvo mečetė ant kalno viršūnės – kaip momentinė nuotrauka per draugo, pas kurį apsistojau tą naktį, namų langą. Mečetės vaizdą priėmiau kaip savo naujo pasaulio, naujo gyvenimo, naujai atrastos laisvės dalį. Lygiai taip pat priėmiau žydus chasidus, vilkinčius keistais apdarais. Jie varžosi tarpusavyje dėl tinkamiausio būdo, kaip užsirišti batraiščius ar nešioti peisus, nes šios menkos smulkmenos gali ilgam atidėti Mesijo atėjimą, o kartu neigia ir Izraelio teisę egzistuoti – juk Mesijas dar neatėjo. Priėmiau ir arabą su ilgais baltais marškiniais, primenantį psichiatrų pacientą viduramžiais, – jis ganė avis dailiai nušienautoje prabangaus viešbučio pievelėje Jeruzalės širdyje. Ir Maroko žydus, kurie šlavė gatves, virė keistus arabiškus patiekalus žydų turguje. Priėmiau ir savo buvusį tėvynainį, žydą iš Rusijos, – jis ypač entuziastingai statė vieną iš daugybės Izraelio sienų, kad išskirtų dvi tautas, gyvenančias toje pačioje teritorijoje. Tada dar nenutuokiau, kad kieno nors išgalvota praeitis galėtų taip aršiai konfliktuoti su kieno nors kito dabartimi. Priėmiau ir daugiau dalykų, kuriuos turėčiau čia paminėti, tačiau neminėsiu.

Ir niekaip negalėjau suprasti, ką bendra su visu tuo turiu aš, sovietinis vaikinas? Tokį patį klausimą, kiek žinau, uždavė ir Vienos žydai (nepamirškite: atvykau į Izraelį per Vieną!), kai juos, Europos išminčius creme de la creme, Theodoras Herzlis paragino apsigyventi Palestinoje.6 Neturėjau nieko bendra su praeitimi, kurią man primetė Izraelyje (kur, beje, į mane buvo kreipiamasi kaip į rusą, nurodant mano protėvių šalį). Šią praeitį prasimanė Izraelio valstybės kūrėjai, kurie, nuolat ieškodami naujų rekrūtų, žydams būdingą namų ilgesį pavertė politine dogma, įvyniota į švytintį biblinio žodyno celofaną.7 Tarp sionistų buvo ir ištikimų stalinistų, kai kurie iš jų tada buvo dar gyvi.8 Tačiau vis tiek pamilau šį kraštą, nepaisant visų šių prieštarų, o gal kaip tik dėl jų.

Ir stebuklingai greitai pramokau hebrajiškai. Man teko laimė susipažinti su didžia Biblijos tyrinėtoja Nehama Leibovitch, kartu su ja pradėjau studijuoti Bibliją.9 Savo komentaruose ji preparavo esminį tekstą daugeliu aspektų, kartais pasitelkdama prieštaringiausius požiūrius tam, kad apnuogintų abejotinas prasmes, išryškintų skirtingus niuansus ir vėl apvilktų tekstą naujų reikšmių drabužiu, neatpažįstamai pakeisdama mūsų įprastinį suvokimą.

Ir būtent ji, Nehama Leibovitch, paaiškino man, kodėl tam tikros žydų sektos Jeruzalėje iki šiol rengiasi taip ekscentriškai, tarsi į mūsų laikus būtų perkeltos iš kitų epochų. Pasirodo, visi jie kilę iš to Lenkijos regiono, kurio vienas vyresnysis rabinas kasmet siųsdavo savo įgaliotinius į Paryžių, nes norėjo, kad jo ganomieji neatsiliktų nuo prancūziškų madų. Šis paprotys nutrūko tik po rabino mirties apie XVII a. vidurį. Pagal talmudinę įstatymo interpretaciją, žydas turi griežtai laikytis to, kaip tėvas gyveno, kaip mirė ir kaip rengėsi. Tad paryžietišką juodų skrybėlių, puoštų kailiais, šilkinių “kaptonų” ir baltų kojinių madą, klestėjusią prieš keletą šimtmečių, ištisos kartos išsaugojo beveik be pokyčių, išskyrus tam tikras modifikacijas tarp sektų.10 Kalbant mažiau talmudiška maniera, šie žydai vis negalėjo pamiršti, kaip gyveno Lenkijoje, prieš ištremiant juos į Palestiną. Lygiai taip pat Odesos žydai Braiton Byče Niujorke neįstengia pamiršti sovietinės Rusijos praeities, kuri jų mintyse iš esmės pavirto tuo, ko ilgėjosi jų pilvai. Ant tolimų Hudsono upės krantų jie atkūrė slavišką valgiaraštį, prie kokio buvo įpratę anksčiau, – raugintus agurkus ir sūdytą silkę, beigeles, ruginę duoną ir virtas bulves.11

Šis rusams įprastas maistas, kurį iš Rusijos perkėlė žydai, emigravę į Vakarus, JAV ir Europoje tapo žinomas kaip žydiškas. Kartu su chasidų mada tai yra vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip nuplagijuota tradicija atstoja originalą.12

Ir tą akimirką, kai pakeičiame savo gyvenimą, priimdami kokią nors “naują” praeitį, paliktoji “sena” dabartis pasidengia nostalgiška būtojo laiko patina, atsirandančia dėl gilios visuotinės patirties. Tai galima skaityti kaip įtikinamą romaną.13 Romanui būdingas “tikrai išgyventos” praeities integralumas čia konfliktuoja su utopine praeitimi, sukurta kaip tavo naujo gyvenimo, naujos “dabarties” ideologija. Tačiau ryškūs “tikrosios” praeities prisiminimai ir kaltės jausmas, kad išdavei tuos, kurie liko įstrigę praeityje – gyvenime, iš kurio tu pasitraukei, – gali visam laikui paralyžiuoti valią ir net sunaikinti tave patį. Kai mėginau pavaizduoti konfliktuojančių požiūrių į praeitį susidūrimus savo pirmojoje apysakoje (“Įspėjimas”, 1975), buvau apkaltintas antisionizmu ir pornografija (pirmąjį kaltinimą paneigiau). Kilus sumaiščiai emigrantų spaudoje, įgijau gerą leidėją paryžietį. Kaip tik ir buvau Paryžiuje tuo metu, kai BBC pakvietė mane atvykti į Londoną. Po dešimties metų tapau D. Britanijos piliečiu.

3

Ir atsidūriau keistoje civilizacijoje su kairės pusės eismu,14 su trišakėmis elektros rozetėmis ir be centrinio šildymo. Rytais pabusdavau nuo žuvėdrų klyksmo. Buvau saloje ir tarsi Robinzonas Kruzas dėliojau savo praeities – sudužusio laivo – liekanas, bandydamas sukurti kažką panašaus į namus.15 Ėmiau sapnuoti serijinį, trunkantį ištisas savaites, sapną, ir tai tęsėsi daugybę metų. Žinau, kad nėra nieko nuobodesnio už kitų žmonių sapnus, sumaištingus, nelogiškus, įdomius nebent tam, kuris sapnavo (ir jo psichoanalitikui). Bet kalbėsiu ne apie sapną, o veikiau apie susapnuoto namo vaizdinį. Tas namas, neabejoju, buvo mano šeimos namai, kuriuos – sapne – praradau ir vėl atgavau.

Ir tai buvo senamadiškas namas su jaukia, puikiai pažįstama atmosfera. Parketo grindys, aukštos lubos, medžiu apkaltos sienos ir seni baldai. Tačiau keletą kambarių reikėjo atgauti iš kaimynų, su kuriais tame name kartu gyvenome: jie buvo neteisėti naujakuriai, tačiau negalėjome jų nusikratyti, nes šioje vietoje jie gyveno pernelyg ilgai, dar prieš mums atvykstant atgauti savo protėvių nuosavybės.16 Kad atgautume dalį savo kambarių, pirmiausia turėjome apeiti teritoriją, stengdamiesi nesukelti jų pykčio. Tačiau mano sapne šį nepatogumą kompensavo atsitiktinai aptinkami laisvi nenaudojami kambariai, prigrūsti paliktų vertybių – štai žėrintis prancūziškas langas, patogus odinis krėslas, puikus senas ąžuolinis stalas… Vaizdiniai keisdavosi su kiekvienu sapnu.

Ir kiekviename mano serijinio sapno epizode tarsi firminis ženklas stūksojo namo vaizdinys. Tai buvo didelis dviejų šimtmečių senumo trijų aukštų namas, kiek apleistas, su stiuko sienomis, iš lauko pusės nudažytomis raudonai, su baltomis palangėmis, su čerpių stogu ir sienas apsivijusiomis gebenėmis. Jis stovėjo, kaip man atrodė, ant Temzės kranto, nes retsykiais sušmėžuodavo artimiausias tiltas. Žinoma, tas namas buvo labai geidžiamoje vietoje, miesto centre (tuo metu nuomojau butą Londono priemiestyje). Juokinga, nes jis niekaip negalėjo priklausyti mano šeimai, – ji niekada negyveno prie upės, tačiau kiekvienas susapnuotas apsilankymas šioje vietoje pirmuosius septynerius gyvenimo Londone metus man reiškė grįžimą namo.

4

Ir vis dėlto, bėgant metams, tą sapną pamiršau. Jis vėl atgijo praėjusių metų kovą Berlyne. Pirmą kartą Berlyne lankiausi prieš devynerius metus: BBC World Service užsakymu turėjau išsiaiškinti, ar berlyniečiai vis dar prisimena geografinį miesto padalijimą, ar išnyko skirtis tarp Rytų ir Vakarų, praėjus dešimčiai metų po Sienos griuvimo?17 Berlynas mane užhipnotizavo. Būdamas Sovietų Sąjungos pilietis, pavydėjau rytų vokiečiams: emigravę į Vakarų Vokietiją, jie galėjo nusimesti sovietinį kiautą likdami vokiečiais, kalbėti ta pačia kalba, kokia kalbėjo visą gyvenimą. Kuo daugiau sužinojau apie dviejų Vokietijos dalių, turinčių skirtingą praeitį, suvienijimo sudėtingumą – buvę rytų vokiečiai vakarinėje susijungusio Berlyno pusėje jautėsi panašiai kaip kontrabandininkai, į kitą krantą gabenantys uždraustas prekes, – tuo labiau mane žavėjo šis dvilypumas ir dviveidiškumas. Pernai, po tėvo mirties paveldėjęs šiek tiek pinigų, ėmiau svarstyti, ar nenusipirkus studijos Berlyne.

Ir per pastarąją kelionę, ieškodamas tinkamos nuosavybės, išsinuomojau mažą niūrų butą moderniame blokiniame name priešais impozantišką brutalistinės architektūros statinį kitapus kanalo (Friedrichsgracht). Likimo ironija, bet šis didžiulis pastatas, pasirodo, buvusi Ericho Honeckerio administracijos būstinė, o blokinio namo butuose, viename iš jų apsistojau ir aš, gyvendavo administracijos patarnautojai – vairuotojai, valytojos, mašininkės… Jaučiausi nejaukiai, atsidūręs, nors ir laikinai, kažkieno kito geopolitinėje erdvėje. (Nepamirškime, kad Honeckeris gyvenimo pabaigoje irgi tapo emigrantu.) Kita vertus, toks jau tas Berlynas – čia, kaip ir Jeruzalėje, vos žengęs žingsnį atsiduri kieno nors kito istorijos spąstuose.

Ir tasai nuomojamas butas buvo toks slegiantis dėl prastos higieninės būklės, kad, nepaisydamas klaikaus oro, išsirengiau aplankyti vietą, kurioje nebuvau buvęs: Monbižu parką Mitėje. Tuo metu rašiau apie Adalbertą von Chamisso – XVIII a. prancūzų emigrantą, kurio aristokratai tėvai išvengė prancūzų revoliucijos ir įsikūrė Vokietijoje. Vokiečių kalba Chamisso buvo beveik kaip gimtoji, ir jis parašė knygą, kurią skaičiau dar vaikystėje, – tai pasaka apie žmogų, netekusį savo šešėlio, nes pardavė jį velniui: puiki metafora, tinkanti ir dvikalbiam emigrantui, praradusiam priklausymo tam tikrai vietai jausmą (žmonės, neturintys šešėlio, žinoma, yra tie, kurie neturi praeities).18

Ir šia upės Šprė atkarpa, su užtvaromis, su geležinkelio tiltais, vis dar plaukioja senos, prekių prikrautos baržos. Kuo labiau artėji prie Monbižu tilto, šalimais atsiveriant muziejaus salai, tuo labiau jauti kontrastą tarp imperinės architektūros dešinėje ir pusiau pramoninio peizažo su sandėliais ir uždarytais fabrikais kairėje – tai užmirštos Rytų Berlyno praeities liekanos ir griuvėsiai. Vėtra nublukino aplinkinių pastatų kontūrus, tad kolonas ir arkas nesunku supainioti su baržų kranais ir gervėmis, o muziejaus pastatas primena jūrinio laivo karkasą. Įsisiautėjęs lietus prarijo horizonto liniją, skiriančią dangų nuo žemės, ir dabar atakavo pėsčiuosius netikėtais pliūpsniais iš visų pusių kaip policija, šaudanti iš vandens patrankų. Nebejutau žemės po kojomis, tarsi būčiau įstrigęs sunkiame vandens pritvinkusiame debesyje. Kažką panašaus kartą patyriau valtelėje, kuri gabena turistus kiek įmanoma arčiau Niagaros krioklių.19

Kai pasiekiau Monbižu pėsčiųjų tiltą, lietus staiga liovėsi. Man iš dešinės stūksojo gigantiškas Bode kolekcijos kupolas, slegiantis pusiau bizantišku savo dekoru, čia saugomos senovės pasaulio antikvarinės vertybės. Šio muziejaus architektūroje yra kažkas sovietiško, išreikšto didaktine žinojimo ir tradicijos aura. Staiga pajutau, kad manasis laiko ir erdvės suvokimas pasikeitė, tarsi būčiau praradęs ne tik geografinį, bet ir istorinį vietos jausmą, – tai dažnai atsitinka miestuose, kurių praeitis perpildyta besivaržančių istorijos jėgų. Tačiau sunkūs lietaus debesys, kyboję danguje tarsi šlapi skalbiniai ant virvės, ėmė ir išsisklaidė. Staiga sutvisko saulė.

Ir tada, kai pasižiūrėjau į kairę, mane akimirksniu sukaustė atpažinimo šokas. Ant upės kranto pamačiau kopiją namo, regėto sapnuose prieš dvi dešimtis metų. Šiek tiek apleistas pastatas su čerpių stogu, stiuko sienas, nudažytas tamsiai raudona spalva, apsivijusios gebenės. Kaip jis čia atsirado? Pasijutau taip, tarsi šis sapno vaizdinys būtų Holivudo stiliumi iš mano sąmonės perkeltas į plytas bei cementą ir pastatytas ant Šprė upės kranto. Pasakiau savo bendrakeleiviui (vaikštinėjau ne vienas): “Pažįstu šitą namą.”

Ir, pro vartus įėję į kiemą, atsidūrėme prie pagrindinių durų su užrašu Humboldt Universitat zu Berlin. Pasitelkęs vokiečių kalbos pagrindus, supratau, kad šiame pastate įsikūręs kraujo perpylimo ir imunologijos skyrius. Stovėjau praradęs žadą. Išskyrus simbolinį ryšį su kraujo sąvoka – kiekvieno žmogaus šeimos praeitimi – šio pastato paskirtis neturėjo nieko bendra su sentimentaliais jausmais, kuriuos kėlė namas mano londoniškiuose sapnuose, nors taip labai jį priminė. Tai buvo tiesiog Humboldto universiteto Medicinos fakulteto dalis. Ką bendra su šeimos praeitimi jis turėjo mano sapnuose?

5

Ir vis dėlto, kaip paaiškėjo vėliau, turėjo daug bendra. Viename iš mano serijinio sapno epizodų įžengiu į kambarį, kuriame niekada nesu buvęs. Didžiumą Lebensraum ten užima masyvi lova su drožinėtu galvūgaliu. Joje, atsirėmusi į pagalvę, guli mano senelė. Nors prastai jaučiasi, bet yra švariai apsirengusi, plaukai rūpestingai sušukuoti. Ji skaito – rankose laiko knygą. Sienos dalį už lovos nuo lubų iki grindų dengia knygų lentynos, kuriose sustatyti senų veikalų tomai odiniais viršeliais. Klausiu save, kodėl niekada nesinaudojau šia nuostabia biblioteka? Paimu vieną iš daugybės tomų ir pradedu vartyti. Didžiam mano nusivylimui paaiškėja, kad ne tik ši knyga, bet ir visos kitos, esančios namų bibliotekoje, parašytos lotyniškai ir skirtos medicinai. Man jos neturi jokios naudos, nes yra medicininės. Jos priklausė mano seneliui. Ir jis, ir mano senelė buvo gydytojai.

Ir per visą vaikystę geriau jaučiausi būdamas su seneliais negu su mama ir tėčiu. Kiek pamenu, tėvai kasdien vaidydavosi, net mano akivaizdoje fiziškai užsipuldavo vienas kitą. Barnio įkarštyje pasisodindavo mane priešais save ir klausdavo, kurį iš jų pasirinksiu, jeigu jie išsiskirs. Arba, vos pasitaikius progai, stengdavosi atsikratyti manęs nykiame komunaliniame bute, kaip ir daugelis sovietinių tėvų žiaurioje pokario Rusijos kasdienybėje. Didžiąją vaikystės dalį praleidau su seneliais, kol pasiekiau tokį amžių, kai mane jau buvo galima išsiųsti į pionierių stovyklą arba kitą valstybinę instituciją, pavyzdžiui, prailgintos dienos grupę mokykloje. Mano senelis (mamos tėvas) buvo vietinis gydytojas kalnakasių miestelyje Bobryke-Donskojuje, maždaug už šimto kilometrų nuo Maskvos. Nedidelė gyvenvietė, kur jis turėjo namą, driekėsi kaimo vietovėje. Pokario metai Rusijos istorijoje nebuvo patys turtingiausi, todėl vietiniai valstiečiai savo gydytojui už paslaugas atsilygindavo kiaušiniais ir pieno produktais, atnešdavo medžioklės laimikių ir skerdienos, vaisių ir daržovių. Kiekviename didelio (bent aš jį tokį prisimenu) namo kampe buvo prigrūsta tokių kyšių – žemės ūkio gėrybių.

Ir aplinkui tvyrojo šviežių obuolių kvapas (jų būdavo papilta visur – ant lentynų ir netgi ant lovų, kad sunoktų). Sandėlyje prie virtuvės stovėjo daugybė medinių statinių – agurkai druskoje ir sūryme, marinuoti raudoni ir žali pomidorai, kopūstai su obuoliais ir morkomis, puodynė su raugintais obuoliais.20 Namų ūkį tvarkė senelė su pagalbininkėmis – valytoja ir virėja, kurių niekas nevadino tarnaitėmis. Labiausiai man įstrigo į atmintį ritualinis minkštai virto kiaušinio valgymas per pusryčius (ir, aišku, karštos beigelės su džemu ir arbata). Senelis mokė mane nupjauti kiaušinio viršų, užuot pramušus lukštą šaukštu, kaip darydavo visi Rusijoje. Šią procedūrą jis prižiūrėjo sėdėdamas stalo gale, visada švariai nusiskutęs, apsivilkęs nepriekaištingai baltus marškinius su sąsagomis ir liemenę, pasirengęs užsivilkti savo juodąjį švarką ir eiti į kliniką. Kai pasijusdavau nemaloniai, tarp dantų grikšint kiaušinio lukštams, senelis sakydavo, kad lukštuose yra kalio, kuris naudingas mano kaulams, nes, jo nuomone, jie pernelyg silpni. (Šis spėjimas buvo teisingas – tą parodė vėliau prasidėjęs kaulų retėjimas.) Trumpiau tariant, svarbiausiais mano kasdienybės reikalais rūpinosi seneliai, sustiprindami pojūtį, kad šie namai yra rojus žemėje.

Ir baimę šiuose namuose pajutau tik kartą. Tądien, paliktas vienas, vaikštinėjau po kambarius, pats su savimi žaisdamas slėpynes, ir atidarinėjau spintų duris. Vienoje iš jų, stovinčioje prie virtuvės, ant didelio kablio kabojo kiškis nulupta oda,21 skleisdamas pūdytos mėsos kvapą (tai būtina prieš ruošiant žvėrieną) – kruvina mėsa be odos ir be galvos priminė viešai išstatytą auką po siaubingos egzekucijos. Kiek pamenu, tai buvo vienintelis incidentas, sudrumstęs nepriekaištingai šviesų saldžios palaimos paveikslą.

Ir kyla klausimas: ar namo, kurį sapnuodavau Londone, vaizdinį įkvėpė mano senelių namai? Tiesa, susapnuotas namas atrodė visiškai kitaip. Jis priminė svetimą didelį pastatą kurios nors Europos šalies sostinėje. O mano seneliai gyveno pigiame vidutinio dydžio name, kurio stogas buvo dengtas skarda ir brezentu, o fasadas tinkuotas gelsva ir pilka spalvomis ir, žinoma, neapsivijęs gebenėmis. Šalimais nebuvo ir upės, išskyrus menką upeliūkštį, paverstą nuotekų kanalu, apaugusį šeivamedžių ir vilkuogių krūmokšniais, dilgėlėmis ir raktažolėmis. Trumpiau tariant, namas, kurį sapnavau, buvo mano sąmonės sukurta idealizuotos praeities fikcija, bet galbūt ta praeitis buvo radikaliai pakeista įsivaizduojamos tikros vietos – senelių namų – projekcija, nes ten praleidau daugybę laimingų dienų, ten, kaip man atrodė, vyravo meilė ir globa.22

6

Ir būtent tada nusprendžiau pasidomėti šeimos dokumentais. Dariau tai nenoriai, nes seni dokumentai, kad ir kaip būtų paradoksalu, vertė mane jaustis dar labiau nutolusį, dar labiau atskirtą, nes visa tai menkai susiję su mano dabartimi: praeitis kelia nerimą dabarčiai netikėtomis sąsajomis su kažkuo, ką sunku suderinti su įprastiniu mūsų gyvenimu. Žvelgiu į fotografiją, kurioje aš, penkiametis, stebeilijuosi, kaip skutasi mano senelis. Tas šviesiaplaukis mažas vaikas riesta nosimi nė kiek nepanašus į mane tokį, koks esu dabar – pilkai žilais plaukais, raukšlėtu veidu ir atsikišusia žydiška nosimi. Ar tai iš tikrųjų aš?23

Ir žvelgdamas į berniuką senoje išblukusioje nuotraukoje pastebėjau, kad jis žiūri visai ne į besiskutantį vyriškį, o į senamadišką skustuvą. Ar berniūkštis bijo šio ilgo aštraus įrankio? Ar sieja jį su siaubingu mėsos gabalu be odos, kabančiu spintoje po laiptais? Ar jis dreba pagalvojęs, kad ir jį gali ištikti toks pat likimas kaip kiškį, kuriam nudirtas kailis?24 Į šiuos klausimus galėtų atsakyti nebent psichoanalitikas. Tačiau, atidžiai stebėdami berniuko žvilgsnį nuotraukoje, pamatysite, kad jis yra užburtas, net užhipnotizuotas ne paties skustuvo, bet to, kaip senyvas vyriškis valo muilą nuo skustuvo ašmenų. Tam tikslui senelis naudojo rudą vyniojamąjį popierių – ant stalo priešais pūpso visa jo šūsnis. Nežinau, kodėl nenaudojo paprasčiausio rankšluosčio, servetėlės ar seno audeklo, kaip daro kirpėjai. Gal kaltas pokario skurdas? O gal jis parsinešė iš ligoninės atliekamo vyniojamojo popieriaus ir nenorėjo, kad šis nueitų perniek? Labiausiai ir aiškiausiai pamenu skustuvo ašmenų garsą, kai jis buvo valomas į šiurkštų rudą vyniojamąjį popierių. Iki šiol tam garsui esu alergiškas ir krūpteliu jį prisiminęs.25

Ir būtent iš tokio rudo popieriaus pagamintuose vokuose buvo saugomi kai kurie dokumentai mano šeimos archyve: senos nuotraukos, dalis laiškų, užrašai ir sertifikatai, darbo liudijimai, testamentų juodraščiai ir net mano senelės nebaigtas eilėraštis. Svarbiausias radinys buvo du diplomai, įvynioti į trupantį minkštą didelio formato popierių. Gotiškomis raidėmis iškilmingai patvirtinta, kad Mendelis Glaeserovas studijavo mediciną Karaliaučiaus universitete nuo 1908 iki 1911 m., o po to, 1913 m., baigė Friedricho Wilhelmo universitetą Berlyne ir tapo medicinos daktaru. Dingtelėjo: Berlynas! Die ganze Welt dar nebuvo užkariautas, tačiau pirmą žingsnį Berlyno link vis dėlto žengiau. Nusivyliau, kai paaiškėjo, kad mano senelis studijavo ne Humboldto universitete, kuriam priklauso mano atpažintas pastatas Berlyne.

Ir tada kaip skęstantis šiaudo griebiausi senovės atminties didžiausios saugyklos – Google. Suradau Friedrich-Wilhems Universitat ir nušvitau sužinojęs, kad iki 1949 m. taip buvo vadinamas Humboldto universitetas. Universiteto Medicinos fakultetas mano senelio studijų laikais buvo įsikūręs ten pat, kur yra dabar – prie Monbižu tilto Šprė pakrantėje. Jo daktaro disertacijos tema buvo “Šlapimo rūgšties susidarymo laikinos stadijos, kraujui cirkuliuojant žąsies kepenyse”.26 Tai reiškia, kad jis iš tikrųjų buvo susijęs su kraujo tyrimais – to ir dabar mokoma Medicinos fakultete prie Monbižu tilto, kaip skelbia užrašas ties įėjimu.

Ir galėjo būti keletas mistiškų sąsajų tarp mano susapnuoto ir realaus namo Berlyne. Galima laikytis Wittgensteino įsitikinimo, kad viskas, ką žmogaus protas gali suvokti, galiausiai bus materializuota, arba Platono koncepcijos apie idėjas kaip materialaus objekto egzistencijos pirmines priežastis. Išeitų, kad realus pasaulis yra tik Sapno šešėlis. Arba priešingai: koks nors realus praeities objektas, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ir oro sąlygoms, gali išnirti tarsi vaiduoklis, o gal sapnas itin jautraus asmens mintyse ir sukurti jungtį su jo praeitimi. Drąsiausia hipotezė būtų teiginys, kad kiekvienas žydas turi prieitį prie bendro senovės atminties rezervuaro, t.y. kolektyvinės sąmonės (Google sukūrė Rusijos žydas), todėl anūkas gebės prisiminti tai, ką patyrė jo senelis. (Jei tai tiesa, vadinasi, prosionistai neklysta tvirtindami, kad egzistuoja jungtis tarp šiuolaikinių žydų ir Biblijos žemės.)

Ir racionalus paaiškinimas yra įmanomas, visai nesunku jį pagrįsti. Galbūt Medicinos fakulteto nuotrauką mačiau ant senelio darbo stalo ar šeimos fotografijų albume. Turėjau ją matyti ir jis įsirašė mano smegenų raukšlėse. Po daugelio metų idealios šeimos praeitis atsikūrė mano susapnuotame name, mano “privačiame Sione”. Kad ir kaip aiškintume, faktas yra tai, kad atkurta praeitis, mano sapnuose įgavusi fikcinę formą, pasirodė esanti įsišaknijusi tikroje realybėje. Be to, šią realybę slėgė ano meto politinės istorijos našta, kuri padarė poveikį mano ateičiai.

7

Ir Mendelis Glaeserovas galėjo didžiuotis savo medicininiu išsilavinimu, pirmiausia farmacininko, vėliau gydytojo. Jo profesija ne tik išvadavo jį nuo kvotų, taikomų žydams už jų kolonijos ribų, bet ir leido vesti mano senelę. Pasak šeimos legendos, mano senelės tėvas Abraomas Ginsburgas, kilęs iš klestinčio Mogiliovo miesto, buvo vienas turtingiausių Baltarusijos žmonių.27 Prekiavo mediena ir tose apylinkėse nuomojo didžiulį rusų dvarą, mėgo prabangą, buvo tikras dabita – važinėjo keturiais žirgais kinkyta karieta, milžiniškuose savo namuose nuolat rengdavo puotas vietos bajorijai. Jis veikiausiai iš aukšto žiūrėjo į dukters išrinktąjį Mendelį Glaeserovą, vieną iš penkių brolių šeimoje, kurios daugelis kartų vertėsi dailidės amatu Veližo miestelyje.28 Nors vienas iš mano senelio brolių sukūrė medžio raižinius caro rūmams, Mendelis Glaeserovas, sprendžiant iš trumpos jo autobiografijos, vaikystėje sunkiai dirbo, kad galėtų mokytis ir taptų vaistininko padėjėju. Tad Ginsburgas iš pradžių, kai Mendelis paprašė mylimos jo dukters Bliumos rankos, nesileido į kalbas. Tik baimė prarasti nuosavybės teisę, kai kilo pirmoji Rusijos revoliucija 1905 m. vasarį ir kai caras atsisakė sosto, privertė Ginsburgą duoti sutikimą dailidės sūnaus vedyboms. Panašu, kad mano senelės kraitis leido Mendeliui studijuoti Karaliaučiuje29, o po to ir Berlyne. Bliuma (kurios oficialus rusiškas vardas buvo Liubovė, t.y. Meilė), pirmosios mergaičių gimnazijos Sankt Peterburge absolventė, pati buvo dantistė su mokslo laipsniu. Tačiau, laukdamasi jų pirmojo vaiko, ji sugrįžo į Rusiją.

Ir čia ne vieta pasakoti visą mano senelio klajonių istoriją. Mendelio laiškai iš Berlyno į Maskvą atskleidžia užsispyrusio, ambicingo ir darbštaus jaunuolio charakterį, jis stengėsi pateisinti turtingos, jaunos ir gražios savo žmonos lūkesčius. Kukliais ištekliais aprūpintas studentas godžiai pasinėrė į Vokietijos sostinės socialinį ir meninį gyvenimą. Kai po metų grįžo į Rusiją, vokišką jo medicinos daktaratą patvirtino Maskvos universitetas. Pasak trumpos jo autobiografijos, per Pirmąjį pasaulinį karą Mendelis buvo pasiųstas į frontą Tolimuosiuose Rytuose kaip karo ligoninės gydytojas. Dalyvavo didžiojoje Rusijos revoliucijoje dirbdamas gydytoju Ukrainos miestelyje Špoloje, kur buvo suimtas už paramą Raudonajai armijai, – baltagvardiečių karininkas net grasino jam mirties bausme. Vėliau dirbo Uzbekistane, kur aktyviai kūrė puikų naująjį pasaulį ir sveiką sovietinę visuomenę. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo evakuotas į Uralą, o pokariu apsistojo Bobryke-Donskojuje, kur mokė mane valgyti minkštai virtą kiaušinį. Du su puse savo autobiografijos puslapio jis skyrė tam, kad įrodytų sovietų valdžiai savo revoliucinius nuopelnus siaubingaisiais 1949 metais, kai kilo nauja stalininių egzekucijų banga ir prasidėjo ideologinė kampanija prieš kosmopolitizmą. Autobiografija baigiama privalomu sovietiniu pareiškimu: “Niekada nebuvau jokios antisovietinės organizacijos narys, neturiu kriminalinės praeities, Sovietų valdžios niekada nebuvau kalinamas, giminių užsienyje neturiu.” Po ketvirčio amžiaus atėjo mano eilė falsifikuoti savo praeitį, ieškant nesamų giminių užsienyje.

Ir labai sunku dabar pasakyti, kokiu laipsniu Mendelis falsifikavo savo kaip proletarinio revoliucionieriaus praeitį. Jis nuolatos būdavo išvykęs darbo reikalais. Be to, ketvirtajame dešimtmetyje yra paslaptingas laikotarpis, kai daug metų jis negyveno namuose. Mažoje knygelėje fiksuotos jo darbo vietos kiekvienais metais, tačiau ketvirtajame dešimtmetyje žiojėja balta dėmė. Kartą, kai ieškojau užsienyje gyvenančio giminaičio, kuris paremtų mano prašymą duoti vizą, motina pasakė, kad tam tikrais laikotarpiais senelis nuolatos gyvendavo užsienyje. Su pertraukomis, bet periodiškai, prie jo namų nelauktai sustodavo juodas limuzinas. Senelis apsivilkdavo trieilį kostiumą, maždaug valandą praleisdavo su šeima, išgerdavo arbatos, pabučiuodavo mylimus vaikus ir išvykdavo nežinoma kryptimi.Ir dabar jau žinau, kokia tai buvo kryptis. Trumpoje autobiografijoje aiškiai parašyta: nuo 1931 iki 1938 metų jis dirbo NKVD. Jam buvo nurodyta atidaryti kliniką Kovno mieste (liet. Kaunas), Lietuvoje. Jis turėjo reguliariai rašyti raportus apie tai, kaip keičiasi vietinių gyventojų nuotaikos perskeltoje šalyje, besiblaškančioje tarp konfliktiškų ir agresyvių pretenzijų į jos teritoriją, kurias reiškė Rusija, Vokietija ir Lenkija, tuo metu jau užėmusi dalį Lietuvos, taip pat ir Vilnių. Tad nacionalinės sostinės statusas teko Kaunui, kurio politikos prorusiškas tendencijas reikėjo rimtai įvertinti.30 Taigi mano senelis klojo būsimos sovietinės imperijos pamatus. Jis kūrė man tokią dabartį, nuo kokios, praėjus keturioms dešimtims metų, mėginau (ir sėkmingai) pabėgti.

Vieno žmogaus svajonė yra sunkus kitų žmonių darbas. Stalinistai išgalvodavo fikcines “istorines priežastis”, kad pateisintų varganą sovietinę dabartį. Mes, kompensuodami emocinį dabarties vakuumą, perkuriame savo praeitį. Tačiau ji nėra mūsų. Ji pasiskolinta iš kažkieno kito mitų ar tradicijos – iš Biblijos ar skandinavų sagų, prancūzų Apšvietos ar Prūsijos militarizmo. Ši praeitis, pritaikyta mūsų siekiams ir temperamentui, vėliau primetama kitiems – mūsų kaimynams, kartais netgi jų pačių teritorijose. Sukuriame praeities įvykius, kuriuos provokuoja dabarties ideologinės priežastys, kaip rašo George Eliot romane “Danielis Deronda”. Ši iš naujo atrasta (ar pagaminta) praeitis savo ruožtu provokuoja mūsų kaimynus permąstyti savo praeitį, apie kurią jie neturėjo supratimo. Taip atsitiko palestiniečiams, nacionalinį tapatumą atradusiems po to, kai juose jį pažadino sionistinis mitas. Mano draugas Meiras Wieseltieras, aiškiausiai mąstantis Izraelio poetas, šią idėją perteikė eilėraštyje “Keleiviai”:

Kai autobusas pasiekė Tel-Avivą, mane apstulbino jų miegas:
du trisdešimtmečiai vyrai, tamsiaodžiai, apsirengę naujomis
kelnėmis, marškiniais su kaklaraiščiais, – viskas spindėjo
po aiškiai aprėmintais tuščiais jų profiliais,
priglaustais vienas prie kito, griežti, lyg išskaptuoti
jų bruožai buvo neabejotinai artimi hetitams.
Tada supratau, kad šventiški drabužiai
apdengė jų kūnus jiems nė nežinant.
Devynios dešimtys jų kartu miegojo, o dabar, nublokšti į miestą,
staiga atmerkę akis, stebėdamiesi, pamažu įsidrąsinę,
jie nesivaržydami nėrė į mūsų gyvenimo dulkes.
Ir žinojau, kad stabdome įvažiuodami į centrinę autobusų stotį,
kur jiems nutiks kažkas siaubinga.

[Iš “Kažkas optimistiška, eilėraščių kūrimas”, 1976.
Iš hebrajų k. vertė Shirley Kaufman]

8

Ir Mendelis Glaeserovas keliavo iš vieno Rusijos imperijos pakraščio į kitą, imdamasis tai vienokio, tai kitokio egzotiško darbo, apsistodavo tai Uzbekistane, tai Kaune, tarsi stengdamasis kažko išvengti.31 Ko ir kodėl? Galimas atsakymas pateiktas mano senelės pastabose, rašytose prieš mirtį. Ant susukto popieriaus lapo, išplėšto iš mokyklinio sąsiuvinio, drebančia rašysena ji išvardijo savo vaikams viską, ką jie turės padaryti per jos laidotuves: kaip sušukuoti plaukus, iš kokios medžiagos pasiūti suknelę, kokiais apatiniais apvilkti, netgi reikalavo, kad batų spalva sutaptų su karsto atspalviu. Kitkas buvo palikta vaikų nuožiūrai, pavyzdžiui, kokias kapines parinkti. Nurodymų sąrašas baigiamas labai griežtu prašymu: “Jokiu būdu nelaidoti manęs viename kape su mano vyru.”

Ir, kai prieš keletą mėnesių aptikau šią pastabą, mano idealios vaikystės senelių namuose šviesus paveikslas staiga patamsėjo. Raugintų agurkų gausos teikta palaima ir besąlygiškos meilės pojūtis išsisklaidė visiems laikams. Toje pačioje dokumentų krūvoje radau trumpą eilėraštį, kurį mano senelė parašė prieš seneliui grįžtant iš Berlyno. “Džiūvau laukdama tavęs, bet vietoj meilės džiaugsmo nurijau gurkšnį nuodų!” Akivaizdu, kad Berlyne jis turėjo kitą moterį.32 Sudėtingą Mendelio Glaeserovo gyvenimo kursą paaiškina daugybė meilės nuotykių, patirtų įvairiose pasaulio vietose. Bobrykas-Donskojus nebuvo paskutinė jo stotelė. Gaudamas varganą pensiją, susenęs ir pasiligojęs, jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip grįžti atgal į Maskvą. Šis senamadiškas nepriekaištingų manierų džentelmenas, pasaulio klajūnas, elegantiškai apsirengęs gydytojas mirė nykiame sovietiniame bute, kurio savininkas jis kadaise buvo ir kurį dabar turėjo dalytis su nelaimingais savo vaikais ir sparčiai didėjančiomis jų šeimomis.

Ir, nepaisant abipusės neapykantos, trukusios keturias dešimtis metų, mano seneliai buvo priversti dalytis lova, nes trūko vietos. (Gimiau dvylikos kvadratinių metrų kambaryje, kur gyvenau su tėvais ir įsesere.) Bet senelis net merdėdamas neleido mano gražiajai senelei Bliumai paliesti ligos iškankinto jo kūno. Išgyvendamas paskutinę ligos stadiją, jis kentė baisius skausmus – atrodo, sirgo kasos vėžiu – pamenu jo garsius dejavimus ir riksmą. Nusišlapinti į indą jam padėdavo ne jo žmona, mano senelė, bet dukra.33

Ir jis buvo pirmas žmogus, kurį mačiau karste. Nejudrus mirusysis dėžėje kėlė man tokią pat baimę kaip nudirtas kiškis spintoje.

Ir dabar galiu aiškiai prisiminti tą mūsų buto kambarį, kuriame gyveno mano dėdė su šeima. Sąmonės akimis matau už stiklinių bufeto durų tarsi antikvarinėje parduotuvėje išdėliotą nuostabią porcelianinių žvėrių ir fėjų figūrėlių kolekciją, magiškais vaizdais ištapytas vazas ir indus. Šio lobyno centre stovėjo didžiulis porcelianinis laikrodis su angelais ir kupidonais, saugančiais jo ciferblatą su varpais. Kiekvieną kartą, kai svečiai imdavo žavėtis šiuo stebuklu (pačiame niūrios stalininės Maskvos viduryje), mano dėdė, apsimestinai abejingai numojęs ranka, kad užmaskuotų didžiausią savo pasididžiavimą, paaiškindavo: “Tai trofėjai.” Šios gėrybės, suprantama, buvo trofeinoje dobro – tai, ką marodieriaudami sovietų kareiviai, nusiaubę Veimaro ar Berlyno namus, parsigabeno su savimi į Rusiją iš Vokietijos. Svarstau, ką jautė mano senelis, žiūrėdamas į vokiškos jo praeities Berlyne reliktus, dabar demonstruojamus kaip karo laimikis, – tuos oficialiai sankcionuoto plėšimo, kuriame išdidžiai dalyvavo ir jo sūnus, daiktinius įrodymus?

9

Ir vis dėlto šie faktai, sudrumstę iliuzinius mano vaikystės prisiminimus, negali nustelbti palaimos pojūčio, kurį išgyvenu kiekvieną kartą, kai prisimenu metus, praleistus senelių namuose. Mūsų galvose egzistuoja atkakli sapnų realybė, kurios neįmanoma ištrinti iš atminties, nes nenorime pripažinti, kad tai buvo tik iliuzija. Ar turėčiau atsisakyti šitos, Puškino žodžiais tariant, “pakylėjančios apgaulės”, atmesti ją kaip gryną fikciją? O ką, jeigu pastatas, kurį aptikau vaikščiodamas po Berlyną ir kuriame mano senelis studijavo mediciną, neprimintų mano ilgai sapnuoto namo? Net jei teigčiau priešingai, kas galėtų įrodyti, kad jų išvaizda panaši? Ar galiu būti tikras, kad šis panašumas nebuvo apgaulinga iliuzija – noras sovietinę savo praeitį susieti su dabartimi, su Berlynu ir su buvimu Vilniuje, kur dabar kalbu apie praeities falsifikavimą?34

Ir mano atsakymas būtų toks: visi šie provokuojantys klausimai, ar namas iš mano sapnų panašus, ar nepanašus į tą, kurį mačiau Berlyne, yra neesminiai. Mes kaip apsėsti tikriname faktų patikimumą ir objektų, su kuriais susiduriame, tapatumą. Tačiau kiekvienas iš mūsų vis tiek egzistuoja su savo sapnais ir vidaus organais, nesvarbu, kokia tapatybės kortelė įdėta į švarko kišenę. Patirtis mane moko, kad atskleisti tiesą galima ne tik atmetant neteisingus faktus ir atskleidžiant netikras tapatybes. Atpažinimo veiksmas yra dar greitesnis ir patikimesnis tiesos liudytojas: sausakimšoje patalpoje akimirksniu atskiriame pažįstamą veidą arba lengvai randame kelią į namus atskirdami pažįstamus kampus. Kažkas krustelėjo mano viduje, kai pamačiau namą Šprė pakrantėje. Netikėtai atpažinau jame namą, kurį dievaižin kur jau buvau matęs. Ir paaiškėjo, kad tas namas – tai medicinos mokykla, kurią baigė mano senelis. Pažinau kažką man svetimoje realybėje – nenutrūkstamoje kitos tautos istorijoje, nes tas kažkas buvo tiesiogiai susijęs su mano šeimos praeitimi.35

Ir šis atpažinimas buvo stebuklas. Visa kita yra tik istorijos pasakojimas.