Istorijos suvaldymas pasakojimais

Slovakų mažuma nesenoje Vengrijos praeityje

Pálo Závados pirmasis romanas “Jadvygos pagalvė” (Jadviga parnaja, 1997) – pirmas vengriškas veikalas, kuris, būdamas rimto literatūrinio lygio, sugebėjo patraukti skaitytojų mases. Nuo jo pasirodymo parduota daugiau kaip šimtas tūkstančių egzempliorių, knygos pagrindu sukurtas filmas. Tai meilės istorija, atsiskleidžianti iš dienoraščio įrašų, kurie iš dalies atspindi, iš dalies komentuoja vieni kitus, sudarydami tris pasakojimus. Veiksmo vieta – autoriaus gimtinė Totkomlošas pietinėje Didžiojoje lygumoje, kur daugumą gyventojų sudaro Vengrijos slovakų etninė mažuma. Andrašas Oštatnis, pasiturintis valstietis, 1915-1937 metų dienoraštyje aprašo nepriekaištingą savo meilę žmonai Jadvygai, kasdieninį žemdirbio gyvenimą, sukrėtimus, kuriuos slovakų bendruomenė patyrė nuolat keičiantis politiniam kontekstui, archajinius bruožus išlaikiusios mažumos kultūrą ir papročius. Po Andrašo mirties suradusi jo dienoraštį, Jadvyga įterpė savo įrašus, išdėstė savo požiūrį į Andrašo aprašytus įvykius, papasakojo apie tai, kas įvyko po jo mirties. Trečias teksto sluoksnis – jauniausiojo jų sūnaus Mišo užrašai, baigiantys šeimos intelektualinio, moralinio nuosmukio ir fizinio sunykimo dokumentaciją. Apimtas pavydo savo broliams, Mišo, kai Vengrijoje po karo prasidėjo politiniai pokyčiai, tapo policijos informatoriumi. Paskutinis jo įrašas datuotas 1987 metais.

Romano “Jadvygos pagalvė” autorius išlošė, perkėlęs į literatūrą uždarą pasaulėlį, kuris priešingu atveju būtų išnykęs be pėdsakų. Uždaros erdvės egzotiškumas, ją gaubiantis hermeneutinis svetimumo, kitoniškumo vualis skaitytojus paverčia etnologais – svetimoje patirtyje jie bando atpažinti savąją, todėl kiekviena, net menkiausia detalė įgauna svorio, tampa reikšminga, turi savitą atspalvį, prieskonį ir charakterį. Tai pirmiausia išreiškia romano kalba, ypač Andrašo ir Mišo liaudiška saviraiška. Aptakus, lėtas, neužtikrintas Andrašo rašymo stilius atskleidžia užsispyrusio valstiečio, gerai besijaučiančio savo žemėje, iš esmės savamokslio, savijautą, – tiek pasitikėjimą savimi, tiek nejaukumą, būdingą kalbantiems mažumos kalba. Nors jie jaučiasi kaip namie abiejose kultūrose, tačiau blaškosi tarp dviejų lingvistinių sistemų normų. Mišo, suvokdamas savo išsilavinimo stoką, įširdęs ir apimtas neapykantos, jausdamasis svetimas apskritai visoms kultūroms, vartoja ne mažiau juslingas idiomas, tačiau jos išduoda vidinę destrukciją. Didžiulę romano sėkmę, spėju, lėmė trečiasis teksto sluoksnis – Jadvygos įrašai. Išsilavinusi jauna moteris, augusi užsienyje, aiškina ir interpretuoja įvykius intelektualei būdingu stiliumi. Romano požiūriu, jos įrašai iš tikrųjų yra paviršutiniški, jis neprarastų savo sodrumo ir gyvumo, jei hipotetiškai juos išbrauktume, kūrinys dėl to net išloštų, nes sentimentalūs Jadvygos paaiškinimai nuplėšia hermeneutinį vualį ir rupi kasdienybė darosi triviali.

Závados antrojo romano “Milota” (2002) veiksmas vyksta irgi slovakų mažumos aplinkoje, iš dalies perimtas ir formalus pirmojo metodas. Knygą sudaro du dienoraščio formos tekstai, einantys skyrius po skyriaus – tai senyvo amžiaus Djordžio Milotos (g. 1930) reminiscencijos, apmąstymai, įrašyti į magnetofoną, ir Erkos Roškos, jaunesnės kartos moters, kompiuteriu spausdintos pastabos. Šie tekstai nėra veidrodinio pobūdžio. Milotos svarstymai pranoksta įprastines dienoraščio ribas ir labiau primena Baroko epochos memuarus. Tarp kitų dalykų čia pasakojama apie bitininkystę, apie slovakų gyvenimą Didžiojoje Vengrijos lygumoje nuo pat pirmosios jų gyvenvietės 1746 m. iki šių dienų. Erkos dienoraštis visai kitoks – tai kankinanti introspektyvaus pobūdžio išpažintis. Literatūrinės savybės, sumirgėjusios “Jadvygos pagalvėje”, šiame romane pasireiškia stipriau ir įtariu, kad būtent dėl šios priežasties komercinė romano sėkmė gerokai kuklesnė. Kritikų atsiliepimai irgi šaltesni. Tai, žinoma, gali būti reakcija į ankstesnę didžiulę sėkmę, bet iš dalies tai lėmė ir pernelyg laisva kompozicija, kuri barokiškai ištęstiems Milotos memuarams neįstengia suteikti bent kiek daugiau rišlumo.

Trečiasis romanas suteikė Závadai galimybę viską pradėti iš naujo ir jis ja pasinaudojo. Įsidėmėtina tai, kad tiek pasakojimo ištakos, tiek pagrindinis dėmesio objektas – ir vėl daugiausia slovakų bendruomenė su daugybe antraeilių personažų iš pirmųjų dviejų romanų, todėl susiklosto įvairūs pasakojimai, kurie tris romanus retrospektyviai paverčia trilogija. Kita vertus, “Fotografo palikimas” (A fenykepesz utoelete, 2004) vis dėlto esmingai skiriasi nuo pirmųjų dviejų knygų. Trys pasakojimai susipina taip, kad kiekvienas naujas skyrius priklauso vis kitos istorijos vėriniui.

Pirmajame pasakojama apie tai, kaip į mums jau pažįstamą bendruomenę atvyksta sociografų komanda, kuriai vadovauja Laslo Dohanijosas, ir kalbasi su vietiniais žmonėmis, o šį susitikimą fiksuoja vietinis žydas fotografas Miklošas Buchbinderis. Vėrinyje, pavadintame “Mirusieji, kaliniai, ministrai”, pasakojama apie tai, kaip šioje fotografijoje esančius žmones paveikė arba net sunaikino vėlesni Vengrijos istorijos posūkiai – žydų persekiojimas, šalies dalyvavimas Antrajame pasauliniame kare, iš pradžių vokiečių, vėliau rusų okupacija, komunistinis perversmas 1948-1949 metais, 1956-ųjų sukilimas ir susidorojimas su tais, kurie drįso sukilti. Antrasis pasakojimas prasideda 1968-ųjų pavasarį ir baigiasi sovietų invazija į Čekoslovakiją tų metų rugpjūtį. Personažai – dabar jau suaugę vaikai ir mokyklinio amžiaus anūkai tų žmonių, kuriuos matėme Buchbinderio nuotraukoje. Vienas iš jų yra Adamas Korenis, kurį galima laikyti pagrindiniu veikėju, nes trečiasis pasakojimas yra apie jo studijų universitete simpatijas ir draugus, kurių likimai susipina su ankstesnėmis “kaimo tyrinėtojų” ir kaimiečių istorijomis.

Tai, kad centre atsidūrė autobiografinis personažas ir kad laikomasi refleksyvaus požiūrio, knygai yra tikra nelaimė. Moteriškų personažų paviršutiniškumas, anekdotiškų epizodų gausa rodo, kad šiame lygmenyje ima reikštis tautologiškos saviinterpretacijos jėga. Laimei, visą laiką dalyvauja ir antras pagrindinis personažas – bevardis pasakotojas. Tai iš tikrųjų didis ir originalus sumanymas: šis visur esantis pasakotojas yra grėsminga daugiskaita – kažkas tarp choro graikų tragedijose ir veikėjus stebinčios slaptosios policijos. Iškreiptas pavergtos visuomenės protas, bailus ir žeminantis susitaikymas, kuris labiau nei kas nors kitas yra atsakingas už Vengrijos nesenos praeities traumas ir gėdą, pats virsta vienu iš knygos personažų.

Istorijos suvaldymas? Pasakojimas apie Romos imperiją

György’s Spiro epiniame istoriniame romane “Pavergimas” (Fogsag, 2005) veikiausiai bando įtikinti skaitytojus, kad beprasmiška ieškoti istorijos prasmės. Knyga pradedama dvidešimt pirmaisiais romėnų imperatoriaus Tiberijaus valdymo metais, 35-aisiais mūsų eros metais, o baigiama Tito valdymu mirus pagrindiniam veikėjui Uriui. Gimęs Romos žydų šeimoje, Uris, dar jaunuolis, išrenkamas delegacijos, gabenančios Romos žydų bendruomenės duoklę Jeruzalei, nariu. Tapęs Agripos, kuris derėjosi su vyriausiuoju šventiku Kaipu, slaptu pasiuntiniu, jis buvo suimtas ir savaitę praleido Sanhedrino kalėjime. Bet staiga Poncijus Pilotas ir Herodas Antipas pasikvietė jį pietų ir nuo tos akimirkos Uris dėl savo nuovokumo ir įgytos patirties tapo nepakeičiamu įrankiu galios žaidimuose dėl postų Romos imperijos periferijoje.

Ištisus mėnesius praleidęs tremtyje Judėjos kaime, po to dėliojęs mozaikas Jeruzalėje, Uris nuvyko į Aleksandriją, kur jį kaip vieną iš Agripos žmonių priėmė filosofo Filono Judėjo šeima, o galiausiai jis tapo antisemito graikų poeto Isidoroso gimnazijos mokiniu. Išgyvenęs kruviną pogromą Aleksandrijoje, grįžo į Romą, kur savo draugų žydų iš Aleksandrijos padedamas suartėjo su būsimo imperatoriaus Klaudijaus aplinka. Romos žydai ėmė įtarinėti, kad jis slapta atsivertė į krikščionybę ir, kai Klaudijus liepė ištremti krikščionis iš romėnų diasporos, Uris buvo priverstas palikti visą savo turtą ir bėgti, kad liktų gyvas. Jo mylimas sūnus Teo parsidavė į vergiją, kad išgelbėtų šeimą nuo skurdo. Po penkerių metų Uris ir kiti jo šeimos nariai grįžo į Romą, kur krikščionims jau buvo leidžiama evangelizuotis. Jaunesnysis išsilavinęs Urio sūnus prisišliejo prie protestantų, Uris irgi susidomėjo jų mokymu. Jis buvo sukrėstas, kai išgirdo Kristaus nukryžiavimo istoriją, nes veikiausiai Kristus – tai ir yra tas kiek vyresnis ryžtingas vyras, su kuriuo Uris kalėjo Sanhedrino kalėjime Jeruzalėje. Roma sudegė per Didįjį gaisrą, krikščionis vėl imta persekioti, o netrukus įsiplieskė Žydų karas. Uris pradėjo rinkti istorinius dokumentus ketindamas rašyti memuarus, bet jo sukauptus vertingus ritinėlius pasisavino jo verslo partneris. Galop, apakęs, o vėliau ir protiškai pakrikęs, Uris miršta.

Spiro romanas yra stulbinamai turtingas detalių, kupinas staigių posūkių ir parodijuojamai šmaikštus. Jame kalbama apie nepaprastai niūrų santykių tarp žydų ir nežydų laikotarpį – ši tema, turint galvoje antisemitizmo atgimimą pastaraisiais metais, yra skaudžiai aktuali ir rūpi daugeliui Vengrijos žmonių. Tačiau knygos sėkmę pirmiausia lėmė gerai apgalvota, brandi pasakojimo technika, kuri puikiai suderina nuasmenintą pasakotojo balsą su pagrindinio veikėjo apmąstymais. Tai leidžia į objektyvius teiginius pažvelgti pro monologinės sąmonės, kuri remiasi siaura asmenine patirtimi, prizmę. Viena vertus, rašoma: “Forumas dabar buvo tikra birža, bet jie nežinojo, kaip visa tai derėtų vadinti”, antra vertus, pateikiamas štai toks krikščionybės plitimo paaiškinimas: “Žydai, kurie sudarė mažumą, ir mišrios šeimos Graikijos miestuose buvo mirtinai išsigandę.” Toks požiūris monologinei sąmonei suteikia viltį, kad pavyks suvaldyti istoriją pasitelkiant žiniją, kitaip tariant, kad protingas žmogus gebės ją perprasti. Ar kas nors mano, kad kalbama ne apie jį?

Vaiko žvilgsnis į komunistinį perversmą

Zsuzsos Rakovszky pirmojo romano “Gyvatės šešėlis” (A kigyo arnyéka, 2002) pagrindinė veikėja Uršulė Leman visąlaik gyvena kartuvių šešėlyje. Veiksmas vyksta XVII a. pirmojoje pusėje Lösce (dabartinėje Levočoje, Slovakijoje) ir Soprone, dviejuose istorinės Vengrijos miestuose, kur gyveno daugiausia etniniai vokiečiai, o didžioji šalies dalis buvo okupuota turkų. Šiaurės Vakarų atplaišą su abiem miestais valdė katalikai Habsburgai, kovojantys su kalvinistų pajėgomis, kurios, vadovaujamos Jánoso Bocskai’aus, kontroliavo Šiaurės Rytų ruožą su Transilvanija. Miestus nuolat siaubė apgultys, gaisrai ir maras. Uršulės motina, dar visai jauna, žuvo per vieną iš vėlyvųjų antpuolių. Tėvas vedė dar kartą, antroji žmona (jos vardas irgi Uršulė) pagimdė negyvą kūdikį, o dukterį Uršulę suvedžiojo jaunas karštakošis aristokratas. Jos tėvas sukurpė negarbingą planą, vertą jakobiniškos dramos, kaip išsaugoti dukters reputaciją ir patenkinti nesveikas savo paties fantazijas, susijusias su kraujomaiša. Slapta gimus vaikui, šeima persikėlė į Soproną, kur Uršulė buvo pristatyta kaip savo tėvo žmona, o antroji Uršulė apsimetė jų dukterimi. Netikėtai antroji Uršulė mirė, bet tėvas ir dukra net po jos mirties neįstengė nutraukti nuodėmingo, pasibaisėtino ryšio – jie priversti būti kartu, nes priklauso vienas nuo kito, kad išsaugotų bendrą paslaptį.

Romanas išsiskiria nepaprastais naratyviniais deriniais, vykusia kalbos stilizacija, psichologiškai subtilia pasakojimo linija. Šiek tiek archajiška Uršulės kalbėsena reiškia kai ką daugiau negu tam tikro laikotarpio imitaciją – ji atveria lingvistinio žaidimo erdvę, kurioje ikimodernus barokinių memuarų neutralumas natūraliai susilieja su moters požiūrio netikėtumu ir moderniu slopinamo geismo energijos vertinimu.

Naujausiame romane “Krintančios žvaigždės metai” (A hullocsillag eve, 2005) Rakovszky nubrėžia griežtą ribą tarp išorės ir vidaus, tarp šeimos ir aplinkinių. Iš pradžių nerišlūs, menkai susieti epizodai palaipsniui virsta pilnakrauje istorija, įtikinamai atveriančia vaiko protavimą nuo padrikų kūdikystės prisiminimų iki vis įžvalgesnės pasaulio interpretacijos. Veiksmas ir vėl vyksta provincialiame Vengrijos mieste (Soprone), o pasakotoja ir pagrindinė veikėja – maža mergaitė, gyvenanti su našle motina ir senyva tarnaite aukle. Kadaise klestėję namai dabar užgriozdinti šeimos baldais, nes vieną kambarį jos priverstos nuomoti, kad sudurtų galą su galu. Šeima priklauso buvusiai “valdančiųjų klasei”, kurią šeštojo dešimtmečio pradžioje užgriuvo ne tik pokario skurdas, bet ir ekspropriacija, tiek klasinis, tiek politinis persekiojimas, prasidėję po 1948-1949 metų komunistinio perversmo.

Neteisėti veiksmai, kurių griebiamasi neva socia-linio teisingumo dėlei, perskelia romano pasaulį į dvi dalis: vienoje pusėje atsiduria “mūsiškiai”, tipiški viduriniosios klasės profesionalų ir kvalifikuotų darbuotojų atstovai, buvę tikri dingusio amžiaus ramsčiai, o kitoje – nekultūringi, neišsilavinę “jie”, neteisėtai įgiję pranašumą, pradedant darželio auklėtoja, baigiant motinos viršininku jos darbe. Zsuzsa Rakovszky neįtikėtinai jautriai perteikia savo supratimą apie tą laikotarpį ir aplinką, nekaltų aukų kančias ir bejėgiškumą istorinių įvykių fone. Kaip rašo laiške vienas iš knygos personažų, “tikroji valdžia, ironiška ir niekinanti”, tebėra jų rankose. Perskaitęs knygą, skaitytojas gali su palengvėjimu ją užversti ir pasidžiaugti: kokia laimė, kad šis neteisėtas ir niekam tikęs eksperimentas – “socialinio teisingumo” diegimas per prievartą – galiausiai žlugo.

Žydų kilmės vengras grumiasi su tėvu ir su praeitimi

Gáboro Scheino trumpame romane “Lozoriau!” (Lazar!, 2004) “jais” vadinami madjarai (t.y. ne žydų kilmės vengrai). Tėvas tvirtina jau nuo aštunto dešimtmečio “įsitikinęs, kad nėra jokios vilties šitai pakeisti”. Neapykanta žydams, jo manymu, yra nuolatinė ir neįveikiama. Romaną sudaro vienas ilgas monologas, kuriame tėvo gyvenimas ir mirtis apžvelgiami sūnaus akimis. Selektyvios atminties išsaugoti įvykiai apmąstomi, ieškant alternatyvų, bandant kreiptis į mirusį tėvą ir išspręsti tarpusavio nesutarimus. Pasakotojas kartais kalba apie save pirmuoju asmeniu, o į tėvą kreipiasi antruoju, vienaskaita, arba kalba apie save kaip apie “Peterį”, o tėvą vadina “M”. Toks pagrindinių veikėjų sudvejinimas, lingvistiškai organizuojant tekstą, sukuria kontrastą tarp Peterio berniokiško maksimalizmo ir jo, jau suaugusio, svarstymų apie tai, kad užaugo be tėvo.

Šeimos istorija pradedama nuo protėvio, emigravusio į Vengriją iš Galicijos XIX-XX a. sandūroje, tačiau pirmasis jos narys, su kuriuo detaliau susipažįstame, yra M. tėvas, socialdemokratas spaustuvininkas, kurio du brolius deportavo atgal į Kolomiją Galicijoje kaip “pilietybės neturinčius asmenis”, o iš ten jie buvo išvežti į nacių mirties stovyklą. Komunistams paėmus valdžią Vengrijoje, socialdemokratų partija buvo išvaikyta. M. tėvas iš pradžių bandė išlaikyti tradicijas (suorganizavo vyrų chorą), tačiau vėliau prisitaikė prie naujos tvarkos, įstojo į komunistų partiją, buvo paskirtas spaustuvės direktoriumi, o kai 1955 m. buvo nuspręsta jį nušalinti, jautėsi sužlugdytas. M. nesimokė aukštojoje mokykloje, įsidarbino iš pradžių valstybiniame ūkyje, vėliau – daržovių parduotuvėje, o karjerą baigė jau būdamas vadovas. Jo atsidavimu ir paklusnumu aplinkiniai žavėjosi, bet meilės jam nejautė. Darbas ilgainiui tapo vaistu, gelbstinčiu jį nuo atstumtojo savijautos.

Peterio monologas virsta dialogu, ginču, grumtynėmis, nes vertybės ir pasaulėžūra, kylanti iš M. gyvenimo, kertasi su sūnaus vertybėmis ir pasaulėžiūra. Sūnui nepriimtinas nevaisingas nepasitikėjimas ir panieka, būdinga žydų kilmės vengrams aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais, kaip slegianti atstumtųjų patirtis; jis nori baigti šį slapstymosi savyje ir nusišalinimo ciklą, atgimstantį su kiekviena karta. “Žydų likimas”, kurį atskleidžia Scheino personažai, iš dalies yra gyvenimo faktas, analogų neturinti išskirtinė holokausto patirtis, o iš dalies – mus visus persekiojančios nevilties metafora, sukelianti neapykantą ir netikrumą, nepriklausomai nuo religijos ar kilmės. Nelaimingą tėvo gyvenimą nutraukia sunki liga, o sūnaus pasirinkimas suteikia šansą rastis meilei ir pasitikėjimui.

Mitiškumas ir žemiškumas susitinka periferijoje

Krisztiánas Grecso pirmajame apsakymų rinkinyje, pavadintame “Mama kąsnis” (Pletykaanyu, 2001), kaip ir Závada savo pirmajame romane griebiasi lingvistinių metodų, kad atskleistų uždaros vietinės bendruomenės egzotiškumą. Iš tikrųjų, esama požymių, kad Didžiosios Vengrijos lygumos kaimas, kuriame vyksta veiksmas, yra netoli nuo Závados Totkomlošo. Lingvistinis kodas, kurį Gresco naudoja šiame ir kituose veikaluose, yra tipiška periferijos visuomenių komunikacijos forma, – paskalos. Tai produktas pasaulio, kurio realybė niekad neįgaus aiškiai apibrėžtos formos, nes į ją žvelgiama iš daugybės taškų ir kaskart matoma vis kita realybė. Konceptualios schemos ir sąvokos, skirtos pasauliui interpretuoti, atsiranda kultūros centruose, bet iškart išsisklaido periferijoje, štai kodėl jos taip sunkiai pritaikomos periferijos realybei apibrėžti ir perteikti. Savo ruožtu periferija, kad užpildytų tuštumą, kuria kintamas mitines figūras, nes vietinė realybės patirtis neatitinka konceptualių schemų. Gandas yra viena iš tokių mitinių figūrų.

Sėkmingai parinktas originalus lingvistinis kodas lėmė, kad šis tarpusavyje iš dalies susijusių ilgų apsakymų rinkinys gavo dvi premijas, Vengrijoje skiriamas už literatūrinį debiutą. Ši knyga buvo gana sėkminga ir komerciniu požiūriu, daugiausia dėl keistai susiklosčiusių atsitiktinių aplinkybių. Pirma, tai buvo ženklas, kad reikia taikstytis su žiniasklaidos įtaka – naujienų (skandalų, katastrofų) troškulys daug lemia net ir intelektualinių vertybių rinkoje. Atsitiko taip, kad keletas autoriaus gimtojo kaimo gyventojų apsakymuose atpažino save. Kai kurie buvo pakankamai įtakingi, kad išreikštų savo nepasitenkinimą, o du iš jų net pagrasino, kad iškels bylą už šmeižtą. Todėl kaimą užplūdo reporteriai, o apsakymų autorius kurį laiką buvo nuolatinis pokalbių šou dalyvis. Bylos vis dėlto nebuvo iškeltos, nes Gresco pažadėjo kito leidimo tekste padaryti pakeitimų ir savo pažadą tesėjo.

Apsakymo “Ilgai nematyti” (Isten hozzot, 2005) pasaulis supintas ne iš gandų, bet iš kitų mitinių figūrų, tokių kaip legendinių vietovardžių aiškinimas, siaubo ar vaiduoklių istorijos. Mitologinė ir žemiškoji realybė neatsiejamai susipina tiek vietiniuose papročiuose, tiek keistuose vadinamųjų “incidentų” stebukluose. Sáraságo kaimo gyventojus kankina nenumaldomas troškulys ir jie visur su savimi nešiojasi vandens ar skiesto alaus gertuves. Kiekvieną rytą vos nubudę jie sumurma keletą nesuvokiamų žodžių, kai kuriuos iš jų – užsienio kalbomis, viso to prasmę gali suvokti tik “išrinktieji”, gebantys bendrauti su dvasiomis. Moterys nuolat mato keistą pasikartojantį sapną – pagrindine kaimo gatve Tišos upės link rieda bėrų arklių traukiama karieta, joje sėdi nužudyta mergina, o važnyčioja kartais velionis Edas Kleinas, o kartais pats Šėtonas. Kaip ir galima tikėtis, troškulys, nesuprantamas murmėjimas ir pasikartojantis sapnas yra nuslopintos praeities sugrįžimas. Jauna moteris vieną rytą prieš pat vestuves iš tikrųjų buvo rasta negyva, o bylą tyręs detektyvas jos nužudymu įtarė Edą Kleiną, žydų kilmės dažytoją, neseniai grįžusį iš nacių koncentracijos stovyklos. Detektyvas teigė, esą Kleinas užmušė nuotaką, kad jos krauju pašventintų atstatomą sinagogą, o kūną įmetė į Tišą. Kleinui teko bėgti iš kaimo. Buvo manoma, kad septintajame dešimtmetyje jis slapčia grįžo iš Jeruzalės, kad susitiktų su savo jaunystės meile Pani, kuriai priklauso vietinė tabako krautuvėlė.

Šie ir kiti įvykiai atskleidžiami palaipsniui, istorija vyniojasi nuo vieno “incidento” iki kito. Iš pradžių pasakotojui paskambina buvęs draugas iš kaimo, ragindamas skubiai parvykti namo, nes rastas paslaptingas Kleino dienoraštis. 1989-aisiais, kai buvo uždarytas vietinis kooperatyvas, jo seife aptiktas stropiai saugotas dokumentas, kurį, apimta transo, sudarė anuomet jauna Pani, tuo metu dirbusi mašininke. Kas rašoma dokumente, niekas nežino, nes kooperatyvo pirmininkas per klaidą jį vietoj ataskaitos nusiuntė į apskritį, todėl kilo didžiulis sąmyšis, buvo pradėtas tyrimas, o dokumentas vėl atsidūrė seife. Kol pasakotojas keliauja atgal į gimtąjį miestą, jis prisimena daugybę savo vaikystės istorijų: kaip jie suko galvas dėl daugybės “incidentų”, kaip juos kamavo pasikartojantys košmarai; atmintyje iškyla dėdės Pištos Avarko neaiškios užuominos apie jo įkurtą Edo Kleino klubą, be to, kaip paaiškėjo, vietinės tabako krautuvėlės savininkė Pani – senos aristokratų giminės palikuonė, bet jai teko pasikeisti pavardę ir persikelti į kaimą, nes per karą Budapešte ji gelbėjo žydus nuo deportacijos. Prisiminė net tai, kaip Sáraságo našlaičių prieglaudos mergaitės surengė varžybas, kuri įsikiš į vaginą didesnę stiklinę, ir tai, kad, Edui Kleinui grįžus į kaimą, 1966-aisiais Pani pagimdė jam vaiką.

Pagaliau pasakotojas atvyksta į Sáraságą, bet paaiškėja, kad garsusis Kleino dienoraštis – tai tik tušti popieriaus lapai: yra paslapčių, kurios lieka neatskleistos net ir tada, kai viskas jau pasakyta ir padaryta. Apsakymas baigiamas dviguba mįsle. Skaitytojai supranta, kad pasakotojas juos visą laiką apgaudinėjo sakydamas, kad gimė Sáraságe, nes iš tikrųjų jis užaugo vienoje iš našlaičių prieglaudų. Tačiau netrukus pasakotojas sužino esąs su tuo kaimu glaudžiai susijęs, nes tai jis yra Pani ir Edo Kleino meilės vaisius.

Tikiuosi, ši trumpa apžvalga leidžia suvokti išskirtinį “Ilgai nematytų” originalumą. Pasirinkęs etnografo poziciją, Grecso sveiką požiūrį į realybę vaisingai susieja su kūrybine vaizduote. Realybės patirtį perkėlęs į mito lygmenį, jis išvengė ir banalaus sociologinio aprašinėjimo, ir mito sureikšminimo. Visa tai sukuria neįtikėtiną prasmių gausą, o jos prasiskverbia ir pro realistinį, ir pro antirealistinį represyvios écriture apvalkalą. Netrukus pamatysime, ar “Ilgai nematyti” sulauks tokios pat sėkmės kaip kiti minėti kūriniai.