Interneto išnykimas

Ar šiandieninė interneto kultūra įstengs pasipriešinti entropijai, įveikti begalinį jos plėtimąsi, o gal susiduriame su nesibaigiančia entropijos pabaiga? Šį klausimą kėlė prancūzų filosofas Bernard’as Stiegleris. Programinę antologiją „Bifurkacija: alternatyvos nėra“, parašytą konsultuojantis su Gretos Thunberg karta, jis baigė pirmaisiais COVID-19 mėnesiais, prieš pat savo mirtį 2020 m. „Bifurkacija…“ yra ir filosofinis tyrimas, ir detalus planas, kaip užtikrinti teisingą laikyseną klimato atžvilgiu, parašytas įvairių kartu dirbusių asmenų, pasivadinusių Internation. Bifurkuoti reiškia išsišakoti arba suskilti į dvi šakas. Šiuo atveju tai raginimas kurti alternatyvas ir liautis ignoruoti entropiją, kuri yra klasikinė kibernetikos problema. 

Interneto kritikos kontekste žinome, kad informacijos perteklius, ekstraktyvistinė socialinių tinklų architektūra pasąmoningai kelia netikrumo, netvarkos būseną su psichiniais išsiblaškymo, nerimo, išsekimo simptomais. Stiegleris tokią būseną vadino entropocenu, analogišku antropocenui, nes tai epocha, kuriai būdingas „masinis visų formų – fizinės, biologinės, informacinės – entropijos didėjimas“. 1 Deleuze’as ir Guattari’s tvirtino: „Mums netrūksta bendravimo. Priešingai, jo turime per akis. Mums trūksta kūrybiškumo.“ 2  Taigi svarbiausia užduotis – sukurti naują kalbą, kad suprastume dabartį, keldami sau tikslą suvaldyti ir įveikti galimas katastrofas, kurias šiame kontekste apima ir talpi koncepcija apie interneto išnykima.

Nors Stiegleris pabrėžia, kad ekologinės nelaimės turi būti analizuojamos fiziniu, biologiniu ir psichiniu lygmenimis, čia pagrindinis dėmesys sutelkiamas į žinojimo redukciją iki striukos informacijos, nes dėl to keičiasi psichosocialiniai įpročiai, elgsena, nusiteikimas. Pastaraisiais metais bandžiau išsiaiškinti, kaip masinis triukšmas, pramogų politika ir estetika veikia vartotojų, ypač jaunesnės kartos, psichiką ir mentalitetą. Ar tokie didžiuliai nerimo, liūdesio, pykčio ir įtūžio pliūpsniai internete gali būti naudingi, kuriant jo alternatyvas, kol kas nėra aišku. Pastaruoju metu pradėjau abejoti ankstesne savo prielaida, kad būtinas žingsnis susitelkimo ir pokyčių link yra kritiška platformos vartotojų psichinio skurdo analizė. 

Mano karta anksti suprato, kad internetas, pasak Derrida ir Stieglerio, yra farmakonas – jis ir toksiškas, ir gydantis. Taigi kritika, susijusi su esminėmis jo prielaidomis, aptartomis, pavyzdžiui, „Kalifornijos ideologijoje“ (šią esė 1995 m. parašė anglų žiniasklaidos teoretikai Richardas Barbrookas ir Andy’ Cameronas, apibūdinę tai kaip „dotcom neoliberalizmo kritiką“ – red.), tuo pat metu yra ir atmetanti, ir teigianti. Kaip susieti analizę ir kritiką į radikaliai pragmatiškus tinklus, kurie darytų įtaką tyrimams, politikai ir skatintų kurti alternatyvas? Pirmiausia diagnozė, po to atkuriamoji priežiūra – du žingsniai, būtini, norint pradėti gijimo procesą.

Šios idėjos ištakomis laikau veikalus, nubrėžusius ir mano intelektualinę kryptį (Werdegang). Pirmas – Klauso Theweleito „Vyrų fantazijos“ (1977) apie vokiečių darbininkų psichines žaizdas, dėl kurių jie tapo jautrūs nacių pažadams sugrąžinti klasinį orumą. Antras – Eliaso Canetti’o „Minia ir galia“ (1961), dabar jau išnykusios „masių psichologijos“ klasika. Šią discipliną studijavau Amsterdamo universiteto Baschwitzo 3 institute 1983-iaisiais, paskutiniais savo politikos mokslų programos metais, prieš pat šį institutą likviduojant ir įsteigiant Komunikacijos mokslų skyrių. „Antifa“ istorinis klausimas, kaip išardyti fašistinius psichikos šarvus, ir šiandien yra galvosūkis. Kodėl žmonės vis labiau linkę pasikliauti sąmokslo teorijomis, netikromis naujienomis, migracijos mitologija? Teisinga, „objektyvi“ informacija negali būti demaskuota. Neopozityvizmas niekur neveda, tik sugrąžina dominuojančius būdus siekti viršenybės. Turime karčią praeities pamoką – jokie svarstymai fašizmo neįveikė. 

Nulaužti fašistinį kodą buvo viena iš daugybės užduočių, tekusių tarpinei mano kartai, užaugusiai Antrojo pasaulinio karo, Šaltojo karo ir 1968-ųjų kartos – savo mokytojų – palikimo šešėlyje. Nors fašizmas nugalėtas, sumokėjus brangią karo kainą, jo šaknys nebuvo išrautos. Vykstant pokario rekonstrukcijai, dominavo Šaltasis karas ir kompromisai tarp klasių, o pakirsti fašizmo šaknis tinkamai nepasirūpinta. Neatsitiktinai klausimas, kaip kurti, kaip gyventi, pasak Michelio Foucault, „nefašistinį gyvenimą“,4kilo aštuntajame dešimtmetyje, kai į Vakarus grįžo recesija ir taupymas. Cat Queen Cole Tumblr apie tai rašė: „Nuo masinės totalizuojančios paranojos gelbsti laisvas politinis veiksmas. Plėtokite veiksmus, platindami, gretindami ir siedami, o ne susmulkindami mintis ir troškimus, piramidės principu ręsdami hierarchiją. Nemanykite, kad reikia liūdėti, norint būti karingam, nors dalykas, su kuriuo kovojate, yra pasibjaurėtinas. Būtent norų ryšys su tikrove (o ne jų reprezentacija) turi revoliucinę jėgą.“ Dabar, po penkiasdešimties metų, šį klausimą galima performuluoti taip: kokios „skaitmeninės savasties“ technologijos turėtų būti sukurtos, kad pasipriešintume normatyviniams režimams? Kaip gyventi neplatforminį gyvenimą, tuo pat metu mėgaujantis socialinių tinklų teikiamais privalumais?

Vienas iš pagrindinių metodų, taikomų technosocialinei dabarties būklei įvertinti, yra radikaliai atnaujinta XXI amžiaus psichoanalizės versija. Francas Berardi’s knygoje „Trečioji pasąmonė“ 5ragina psichoanalizę paversti „chaoso ir nusivylimo horizontu – tai bus atspirties taškas apmąstymams“. Jis rašo, kad pasąmonės atradimas XVIII ir XIX a. paskatino atsirasti psichoanalizę kaip terapijos ir kultūrinės analizės įrankį. Antrasis pasąmonės modelis, siejamas su Lacanu, o dar labiau su Deleuze’u ir Guattari’u, atsižvelgiant į jų akcentuotą neigimą ir sublimaciją, pabrėžia produktyvumą, hiperekspresyvumą, o ne jausmų malšinimą. Pasąmonę jie laikė ne teatru, bet veikiau fabriku, jo variklis – „nerimastingas siekis malonumų, kurių buvo nepaliaujamai vengiama, pastangos jaustis nugalėtoju, patiriant nuolatinį nusivylimą tikrove“.

Praėjus penkiasdešimčiai metų nuo geismų išlaisvinimo, Berardi’s siūlo kitokį požiūrį – trečiąją pasąmonę, kaip nenutrūkstamą ciklą, padedantį protui suprasti technosocialinę dimensiją pasaulyje, kuris jau nebesiorientuoja į augimą ir (šizo)produktyvumą, jam labiau rūpi plėtros suvaldymas, nes kamuoja didėjantis nerimas, kad planeta nyksta. Ketamino (tradiciškai naudojamo bendrajai anestezijai sukelti, turinčio analgetinių savybių – red.) mišinys su Insta(gram) ir gyvybės liekanomis. Žmogaus protas pasiekė persisotinimo būseną. Berardi’s ragina kurti naujas kritiškas koncepcijas, kurios padėtų suprasti, koks yra šiandieninis psichikos ir emocinio jautrumo spektras. Susiduriame su „šuoliuojančia negandų dinamika“, – tai tikslus „mūsų psichinės būklės apibūdinimas per dabartinį žemės drebėjimą, kuris yra širdies ir proto drebėjimas“.6 Pasak Berardi’o, „fašizmas iš esmės yra psichozinė reakcija į impotenciją ir pažeminimą“7,jau anksčiau tą įrodė Theweleitas knygoje „Vyrų fantazijos“. Pasauliui dar neatsigavus nuo COVID pandemijos, Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, jo sukelta humanitarinė tragedija, infliacija, energetinė krizė nutraukė biologinės, informacinės, psichologinės apykaitos ciklą. Prislėgus tokiai galybei krizių, sulig kiekvienu šoku blaškomės aukštyn–žemyn, naršydami „vertikalųjį konfliktų atlasą“ 8.Mano manymu, „trečioji pasąmonė“ rodo, kad medijų technologijos galutinai užvaldė visuomenę – dabar nei kūno, nei sielos nebeįmanoma atskirti nuo semiotinės infosferos. Tai nėra vien fizionominis pokytis. Pagalvokime apie neuronus smegenyse, pertvarkančius patį mąstymo pobūdį, prisiminkime nuovargį, kurį jaučiame pirštų galiukuose ir visame kūne po dar vieno Zoom seanso. Tokį alinantį poveikį technologijos daro ir visuomenei. 

Berardi’s yra vienas iš nedaugelio Europos intelektualų, nestokojančių fenomenalaus seismografinio jautrumo tamsioms būsenoms, apimančioms jaunus protus, prilipusius prie išmaniųjų prietaisų. Berardi’s pritaria Stiegleriui, kad generacija Z yra pirmoji karta, patyrusi internetą kaip tam tikrą fiksuotą privalomą sferą. Tai kartu ir bendra strategija – tvirtas įsitikinimas, kad visuomenė pirmiausia turėtų rasti drąsos pažvelgti į prarają, atsivėrusią jai prieš akis. Tai ir politinis nepasitenkinimas, laikomas socialinės sąmonės šerdimi. Neigimas tik dar labiau padidins nepaliaujamas krizes, o kam tai naudinga? Naujojo amžiaus optimizmas žengia koja kojon su visuomenės savivokos kontrole. Štai kodėl mūsų laikais taip išpopuliarėjo raudona piliulė-mėlyna piliulė. Užuot toliau administravus disfunkcines procedūras, vertėtų visiems kartu apmąstyti susiklosčiusią padėtį, kad suprastume, kas dingsta, o kas atsiranda. 

Atėjo laikas „įjungti“ žiedinį pradžios ir pabaigos režimą, užuot nepaliaujamai bandžius susigrąžinti optimizavimo ir taupymo tropus. Pasak Berardi’o, „biologinės, informacinės ir psichologinės apykaitos ciklas“ turi būti atkurtas anksčiau, negu peržengsime lemtingą slenkstį, ties kuriuo atsidūrėme. Kolektyviniam tobulėjimui reikia, kad atsirastų ryšys tarp „signalų, lingvistinių gestų, nesąmoningų sugestijų, pasąmonės konvergencijų. Tai poezijos erdvė, veikla, skatinanti rastis naujas jautrumo formas“.9 Visa tai išreiškiama ironiškais memais, smagiais vaizdo klipais, šokiu, gestais. Tomis ekstazės ir svaigulio akimirkomis esame įtraukiami gilyn į muzikos, vaizdų ir potyrių sūkurį.

 Kokia meno praktika dabar veiksmingiausia? Tiriamoji estetika, kurios tikslas kartografuoti įrodymus, konceptualiai kritikuojant faktų klastojimą, gali būti naudinga tik pačioje radikalaus virsmo pradžioje. Tai prisidės prie meno analizės ir platesnės jo istorijos rašymo – ši nauja paradigma ne tik atkartoja skaitmeninių humanitarinių mokslų kelią, bet ir skiriasi nuo toje srityje įsigalėjusios tendencijos sutelkti dėmesį vien į archyvų skaitmeninimą kartu su duomenų srauto analize, susigundžius skaičiais, grafikais ir masteliais. Apie tai išsamiai rašo Matthew Fulleris ir Eyalas Weizmanas novatoriškoje tiriamojoje estetikoje (Londonas, Verso Books, 2021), kurią galima pritaikyti įvairioms Bellingcat, Metahaven, CitizenLab, Tactical Tech, Berliner Gazette, Disruption Lab iniciatyvoms ir menininkų, pavyzdžiui, Trevoro Paglano, Walido Raado, Paolo Cirio, Femke’s Herregraven, Vladano Jolerio, Lauros Poitras kūriniams. Peržengėme naudingų „skaitmeninių kompetencijų“ tašką ir atsidūrėme akistatoje su skaitmenine būtinybe – tokia reali pasaulio politika. Šioje fazėje tiriamosios estetikos projektas nepameta iš akių galios klausimo – politines varžybas dėl tiesos perorientuoja, autoriteto naratyvams ir hegemoninei apgaulei priešpriešindamas engiamųjų teisingumą. Pasitelkiant kompiuterinę estetiką, visa tai konkretizuojama pagal erdvės ir laiko ašis. 

Ar „internetinis aš“ gali pats išsivaduoti iš spąstų, kuriuos paspendė tuštybės rinkodara? Ar galima eksperimentuoti su bendra(darbia)vimo laisve, kad išvengtume užsidarymo savyje? Kaip išvaduoti „technosocialumą“ iš kontrolės, kurią primeta tiek Silicio slėnis, tiek valstybė, kartu nesusigundant romantizmu ar gynybiniu, į vidų nukreiptu bendruomeniškumu? Tai ir politinis, ir aistringas visuomeninis projektas, kurį vykdo, pavyzdžiui, Donatella Della Ratta, Tiziana Terranova, daugybė kitų mano bičiulių italų, su kuriais dirbu. Atspirties taškas yra įtikinamas dialektinis pokytis. Užuot laikius socialumą didelio masto istorinių judėjimų, tokių kaip kapitalizmas, industrializacija, imperializmas, patriarchatas ar kolonializmas, produktu, jis yra suvokiamas kaip originalus katalizatorius, suvereni galia, inicijuojanti išradimus, naujas gamybos bei atgaminimo formas. Socialinius tinklus galima apibūdinti kaip tikrąją varomąją įsivaizduojamų technologijų jėgą, tačiau nuolat susiduriama su kapitalistiniu nusavinimu, verčiančiu visuomenę pasiduoti. Visi kartu turime pakeisti šią tendenciją, kad žmonės atgautų ryžtą siekti savarankiškumo. Nepaisant pralaimėjimų, technosocialumas vis dėlto išsaugo transformacinę savo galią, todėl jis nėra bejėgė auka. Tai svarbu pabrėžti, jei norime, kad technologinė visuomenė susidorotų su audringais pokyčiais, pavyzdžiui, „antrąja naftos krize“, energijos požiūriu katastrofiškiems duomenų centrams suteikdama naują kompiuterinę architektūrą kaip išskirtinumo papildinį. 

Italai labai rimtai svarsto, kas šiandien yra socialumas. Prieš keturiasdešimt metų būtume sakę – tai autonomiški socialiniai judėjimai. Prieš trisdešimtmetį – medijų bendruomenės, prieš dvidešimtmetį – socialiniai tinklai ir web 2.0, o prieš dešimtmetį – platforma. Kas siūloma, išskyrus raginimą grįžti prie nemokamos programinės įrangos? Tarpasmeniniu lygmeniu, pasak Berardi’o, būtų svarbus „psichokultūrinis atsivertimas į kuklumą ir draugystę“.10 Aš, tardamasis su savo draugu iš Sidnėjaus Nedu Rossiteriu, sugalvojau „organizuotus tinklus“, kurie, išsibarstę po daugybę vietovių, rūpintųsi sklaidos estetika, tvirtai sietųsi tarpusavyje, priešingai negu klasikinės tinklo struktūros, lengvai suyrančios, nes jų ryšiai buvo silpni. Organizuotų tinklų vizija kol kas yra tik pažadas, panašiai neišnaudotas ir „interneto kritikos“ potencialas. Narystės tokiose organizacijose kaip partija, vedanti į politinę valdžią, atgimimas atrodo net mažiau tikėtinas nei prieš keturiasdešimt metų, kai studijavau šią temą Amsterdamo universitete. Kaip šiame vėlyvajame platformų amžiuje nepasitenkinimą ir kontrhegemoniją paversti tikru valdžios perėmimu? Organizacinis klausimas labai aktualus ne tik protesto judėjimams, bet ir menininkams, dizaineriams, kitiems klajokliams, laikiniems atsitiktiniams darbuotojams. 

„Įrodykite man, kad tai ne tamsusis skaitmeninis amžius“, – savo Twitter paskyroje 2022 m. rašė Regina Harsanyi.11 Privačios erdvės praradimas atrodo visiškai realus. Daugeliu atžvilgių taip ir yra. Esame įtraukti į virtualią juodąją skylę. Vis dėlto šis nuosmukis savaip gražus – štai ko pastaruoju metu išmokė kritiški memų tyrimai. Klostosi žlugimo estetika, kurią įkūnija, perduoda ir atkuria interneto kultūra. Skubėkime rašyti trumpą internetinės kultūros istoriją, nes už mus niekas to nedarys. Po trijų dešimtmečių apima dar slogesnis jausmas, pranokstantis ankstesnius regresijos ir stagnacijos žemėlapius, įskaitant jų sukeltas nerimo būsenas. Kadaise Brechtas konstatavo: „Kadangi viskas yra taip, kaip yra, niekas neliks taip, kaip buvo“. Dabar svarstoma interneto išnykimo tikimybė. Tai nepatogios tiesos akimirka. Platforminis realizmas atvėrė begalines galimybes, tačiau egzistenciškai susiduriame su priešinga – baigtinumo – perspektyva. Tai ne TCP-IP ar paketų perjungimas. Interneto išnykimas reiškia, kad baigiasi kolektyvinės vaizduotės epocha, daugeliu atžvilgių bus priimami alternatyvūs – vertikalūs ir horizontalūs – technologiniai sprendimai. Sluoksniuosis ne viena milžiniška sankaupa, o daugybė plokščiakalnių. 

Recesija ir stagnacija jau yra detaliai aptartos, tačiau reikia teoriškai apibrėžti šį nuosmukį. Paskui dekonstrukciją seka destrukcija. Institucinis optimizmas niekam neatlygins už tai, kad neperspėjo apie artėjančią katastrofą, lygiai taip ikiapokaliptiniu laikotarpiu buvo ignoruojama interneto kritika ir jo alternatyvos. Atėjo laikas šaltą vadybinę algoritminio valdymo formą susieti su Marko Fisherio šmėklologija – jo versiją apie vaiduoklius ir prarastą ateitį „charakterizuoja politizuotai melancholiškas nusiteikimas populiaraus modernizmo laikais, kai viskas atrodė įmanoma, pasiduoti kapitalistiniam realizmui ir postmodernistiniam baigtinumui“. Jis tvirtina: „Dabarčiai atsisakius ateities, turime įsiklausyti į praeities reliktus ir potencialą.“12 Tai galima lengvai pritaikyti pastangoms susigrąžinti būtąjį internetą, mūsų institutas tą daro nuo 2011 m., kai paleido tinklą Unlike Us. Turime pabusti ir suprasime, kad sąmonės užtemimas jau tapo sisteminis. Pavyzdžiui, nihilistines užgaidas greitai praturtėti pavyzdingai pildo kriptovaliutos – vadinamoji Paskutinės Dienos technologija. Kas nutinka po to, kai nematoma tampa matoma ir suvokiame minčių tuštumą? Pajuntame, kad ore tvyro išnykimo kvapas. Darvinistinis realizmas teigia, kad skurdą, atskirtį, šaltį, karštį, potvynį ar sausrą pasirenkame patys. Atėjo laikas streikuoti dėl nepaliaujamo optimizavimo. Gana daryti patobulinimus. Nereikia siekti didesnio efektyvumo, našumo, produktyvumo. Atėjo laikas suvokti, kad visa tai ir yra problemų priežastis. Laikas ieškoti sprendimų, užuot svajojus apie provokacijas. 

Pasitarkime su jaunąja nihiliste Greta Thunberg – ši elektroninė poetė, teoretikė, virtuali persona rašo: „Internetas neįmanomas. Aš apie tai negalvoju, nes tai mane gniuždo. Viena diena internete yra viskas. Nežinau, ar internetas baigsis. Tačiau žinau, kad jam gresia išnykimas.“ Ir dar: „Išnykimas yra mainai. Pats išnykimas keičiasi. Taip sako pokyčius štampuojančios mašinos. Štai ką reiškia eiti pokyčių keliu iki galo. Internetas ir išnykimas yra neatsiejamai susiję. Patirti internetą reiškia patirti išnykimą.“13.

Technika pati savaime netrukdo jos kvestionuoti. Vien todėl, kad esame įtraukti į sistemą, dar nereiškia, kad ji mus totaliai įkalina. Socialiniai tinklai automatiškai braižo likimo vingius. Deautomatizavimas interneto kontekste reikštų, kad atsisakoma įpročių, giliai įsiskverbusių į susaistytus socialinius kūnus. Profilio praradimas išlaisvina tarsi užmaršties aktas. Kas užpildys tuštumą, kuri atsiras deorganizuotose mūsų smegenyse, kai internetas nueis nuo scenos? Iš ko susidės gyvenimas, kai trapaus mūsų proto nebešturmuos stingdantis ir slegiantis pasmerktumo pojūtis? Postinternetiniai neuronai yra vaizduotės ir naujoviško pažinimo rezervas – pamatiniai visuomenės savikūros blokai. Tokia Stieglerio išvada. 

Interneto išnykimas nėra tik fantazija apie skaitmeninių technologijų pasaulio pabaigą, baiminantis, kad vieną dieną jį per sekundę sunaikins elektromagnetinis impulsas, paleistas iš masinio naikinimo ginklo. Interneto išnykimas yra beribių galimybių, spekuliacijų ir spėlionių eros pabaiga, kai prisitaikymas nebėra išeitis. Gedėti dėl išnyksiančio interneto pradėta gerokai anksčiau, kai platforma įkalino kolektyvinę vaizduotę. Atrodė, kitoks internetas apskritai nėra įmanomas – vartotojai kaip ir programuotojai yra pasmerkti gyventi lyg zombiai, turi be proto blaškytis ir nuolatos naršyti, nebesuprasdami tokios veiklos prasmės. Netolimoje praeityje tokį elgesį apibūdinau kaip nesąmoningą arba pasąmoninį, tačiau vėlesnė fazė parodė, kad visuomenės smegenys jau mirusios. Nors gilaus mieguistumo būsena sparčiai plinta, įprasti informacijos naršymo gestai ir toliau atliekami automatiškai.

 Turėtų būti stengiamasi tempti laiką, kol bus sukurtas ateities internetas su autonominėmis laiko ir erdvės konfigūracijomis, kurios leistų skleistis apmąstymams ir užkirstų kelią beprasmiškiems užsiėmimams. Postinternetas bus parduodamas kaip negrįžtama technologija. Turime radikaliai pertvarkyti dabartines sistemas, dėl kurių prarandama atmintis ir žinios. Šis projektas skirtas ne tik protokoluoti interneto išnykimą, bet ir malšinti dėl to apimančią depresiją. Fisheris rašo: „Krizės, nesvarbu, ar ekonominės, ar politinės, neskatina pokyčių, negatyvumas griauna tai, kas sena, bet nekuria nieko nauja.“14 Lygiai taip nelengva buvo suprasti, kad nei grynoji interneto kritika, nei kolektyvinė psichoanalizė nesukels pokyčių. Mūsų užduotis, Stieglerio žodžiais tariant, „automatizmą perduoti negantropologinio deautomatizavimo tarnybai“.15 Į entropijos įveikimo strategiją galėtų būti įtrauktas visko deautomatizavimas, pradedant socialinių tinklų atsisakymu, duomenų centrų išmontavimu, šviesolaidinius kabelius nukreipiant kitur, kol bus nutrauktas Siri ir Alexa eksploatavimas. [Siri – balsu valdomas asmeninis asistentas, sukurtas Apple įrenginiams. Alexa – asmeninė Amazon padėjėja – red.] 

Užuot kaltinę nusistovėjusias akademines disciplinas, turėtume judėti toliau, analizuodami esamą situaciją, nes manyti, kad internetas jau išnyko, būtų savaip amoralu. „Internetas neegzistuoja, – rašo Angelicism01. – Galbūt jis egzistavo trumpą laiką, pavyzdžiui, prieš dvi dienas, bet dabar jis yra tik veidrodis, nuomonė, terminas, peradresavimas. Jeigu jis kada nors egzistavo, mes to nepastebėjome. Internetas dingo, niekas mūsų nestumia tolyn. Kai tavęs nėra, tavo erdvė vis tiek apsimeta esanti.“ Paulas Virilio ir Jeanas Baudrillard’as jau seniai įrodė, kad egzistuoja išnykimo estetika. Turime išsiaiškinti, kaip surasti alternatyvą radikaliam elektroniniam išnykimui, neskubėdami skelbti: „Internetas mirė, tegyvuoja internetas!“ Įmanoma ir kitokia pabaiga. Kad taip atsitiktų, nereikia bombarduoti elektrinių, kaip tą ciniškai daro Rusijos kareiviai, įsibrovę į Ukrainą. Nereikia „perkrauti“ ir vienos iš Elono Musko instaliuotų Star Link jungčių. Galbūt jau trūksta laiko atlikti fundamentinius tyrimus, bet mažiausia, ką galime padaryti, tai palengvinti menininkų dalią, atidžiai įsigilindami į jų kosmotechnikos cli-fi vaizduotę.

 Ne tik biosferai, bet ir infosferai įvairovės nykimas yra pražūtingas, nes tai entropinis, bergždžias procesas, didinantis pažeidžiamumą, net jei vyksta savaime. Tinklai turi būti kuriami, neužgniaužiant jų kritikos, kompiuterija privalo užtikrinti skaitmeninę detoksikaciją, o alternatyvios programos – ne tik duomenų protekciją, bet ir prevenciją. Interneto nykimas reiškia mašinų diktato ir dirbtinio kvailumo atsikratymą. Tokie gydomieji mąstymo ir refleksijos seansai gali virsti tinkamomis ketinimų patikrinimo procedūromis. Stieglerio žodžiais tariant, aukštajam mokslui būtų tikras iššūkis taikyti tokias neįtikėtinas ir neapskaičiuojamas bifurkacijas, kokios leistų atkuriamąsias koncepcijas įgyvendinti pagal protokolus ir prototipus. Pasak Anaïs Nin, mums patinkantis komunikacijos kanalas „turėtų būti kirvis, iškertantis eketę jūroje, kuri užšalusi mūsų viduje“. Danielis Rossas kalba apie pareigą „sukurti kruopščią terapiją, skirtą technikos padarytoms atviroms psichinėms, socialinėms ir biosferinėms žaizdoms gydyti“, nurodydamas, kad „tvarsčiai“ irgi turės būti techniniai.16

Šis pasiūlymas yra atnaujinta socialinių tinklų samprata, pabrėžianti skaičiavimo įrankių, kurie padėtų spręsti problemas visais krizės lygmenimis, poreikį. Tai integruotas mąstymas, kuriam nebesvarbus klausimas, ką daryti su nesibaigiančiu programų srautu iš TikTok, Ethereum, Dall-E, Zoom, Clubhouse, BeReal ir kitų su paslėptomis ekstraktyvizmo darbotvarkėmis. Liaukimės kurti Web3 sprendimus problemoms, kurių jau nėra, ir naudokimės įrankiais, kurie dekolonizuoja, perskirsto vertę, išlaiko paslaptis ir sutelkia. Bogna Kronior tviteryje rašė: „Aš nenoriu žodžio laisvės. Noriu žiniatinklio, kuris nesusijęs su kūniška erdve ir nesistengia visko paversti populiarumo varžybomis, neserga narcisizmu ir priklausomybe nuo dopamino. Anonimizuokime visa tai, paverskime savo akių obuolius ir nervų sistemą suverenia, atsisakykime tapatybės ekonomikos. Nebedirbkime platformoms, iš atstumo stebimi nematomų autoritetų.“ 17

Kas yra interneto susitraukimas šiuo metu, kai jo vartotojų skaičius perkopė penkių milijardų ribą? Baudrillard’as tvirtino, kad informacijos sprogimas prilygsta tikram sprogimui. Kas atsitinka, kai išmanieji miestai įkrinta į juodąją metaverse skylę, kai po COVID pandemijos atsisakoma dirbti ne nuotoliniu būdu? Ką reiškia, kai repuojame „pasakyk tiesą platformoje“, kai kuriame vaizdo įrašus apie „klimato kaitos propagandą“? 18 Ką reiškia kalbėjimas atvirai interneto kontekste, už liberalios žodžio laisvės ribų? Kokie yra mūsų aplinkosaugos rūpesčiai, išskyrus duomenis apie elektros sunaudojimą ir nepaprastai energetiškai neefektyvią kalnakasybą?

Dabartinę mūsų kosmotechnikos, kaip tą vadina Yukas Hui, būklę apibrėžia nerimą kelianti tarpusavyje susipynusių įvykių griūtis socialinės stagnacijos fone. Kosmotechnika reiškia, kad nebeįmanoma grįžti į naivią globalizacijos stadiją, dvejojant, ar verta priešintis geopolitiniam spaudimui. Ši painiavos būsena veda į technobaisybes, nuo libertarizmo paslapčių, netikrų naujienų, gilių klastočių iki šališkai valdomo dirbtinio intelekto. Įsivaizdavimas, kad politiniai sprendimai sutramdys technologinius nuokrypius, žlugo. Rinkos irgi to nepadarys. Yukas Hui kartu su Pieteriu Lemmensu rašo: „Tiesa apie mūsų laikus yra tokia traumuojanti, nesuvokiama ir pasibaisėtina, kad prieš ją, pasak Stieglerio, beveik visi nori virtualiai užmerkti akis.“19 Čia turima omenyje ne tik galima, bet ir tikėtina, netgi grėsmingai artėjanti žmonijos, bent jau mums žinomos civilizacijos, pabaiga. Netgi tie keletas turtingiausių asmenų, kurie perkelia savo stovyklas į bunkerius, iškastus Naujojoje Zelandijoje, arba imasi reguliuoti egzodą į kosmosą, irgi yra pasmerkti. Niekas neišvengs civilizacijos žlugimo, susiliejusio su klimato katastrofa. Rūšių nykimas yra neginčytinas to įrodymas. 

Mums žinomo interneto išnykimas, tiksliau tariant, tinklo kultūros, kokią pažinome (ir tyrinėjome), pabaiga artėja dar greičiau. Per pastarąjį dešimtmetį internetas iš visiems priimtino šaunaus fenomeno virto problemos dalimi, nes jo destruktyvaus poveikio nesugebame suvaldyti. Esu Boriso Beaude’o knygos „Interneto pabaigos scenarijai“ (Institute of Networks Cultures. Amsterdam. 2016, originalas prancūzų k., 2014) leidėjas ir puikiai žinau ankstesnes šios idėjos apraiškas. Pasak Beaude’o, lūžio tašką reiškė Snowdeno apreiškimai 2013 m., nes nuo žodžio laisvės pereita prie globalaus panoptikumo, nuo kolektyvinės žvalgybos – prie gebėjimų distribucijos, nuo laisvės – prie nuosavybės, nuo decentralizacijos prie hipercentralizmo, nuo tinklo neutralumo iki interneto neutralizavimo. Po aštuonerių metų šios tendencijos jau laikomos istoriniais faktais. 20 Gali būti, kad peržengėme ribą, ties kuria dar buvo galima grįžti atgal. Nenutylėjimas to, kas nežmoniška, nebeveikia. Kaip į Douglaso Rushkoffo kadaise retoriškai pateiktą pasirinkimą – „programuoti ar būti programuojamam“ reaguoti dabar, kai atvirojo kodo nemokama programinė įranga yra moraliai bankrutavusi dėl įmonių išpardavimo, be to, ji nepatraukli naujoms kartoms? Kas atsitinka, kai vokiečiai nebesugeba susidoroti su savo baimių audromis, o prancūzai ima galvoti apie kolapsologiją? Trumpai tariant, ką reiškia katastrofiškas ir nebepataisomas interneto posūkis? 

Prisiminkime Timo Maugano mokslinės fantastikos filmą „Begalinė detalė“, pasakojantį apie netolimą ateitį.21 Ten pagrindinis tikslas „žudyti ir perjungti“. Kibernetinė ataka visiems laikams išjungia internetą ir įvyksta pasaulio, kokį pažįstame, pabaiga. Okeanų dugne nutiesti kabeliai nutraukiami, telekomunikacijos ir duomenų centrai atakuojami čia ir dabar. Grįžtama prie karinės kibernetikos ir interneto ištakų, prie Paulo Virilio ir Friedricho Kittlerio raštų, beje, padariusių įtaką mano intelektualiniams įsitikinimams. Nors internetas žadėjo atsparumą, lūžis yra tikras. 

Interneto išnykimas reiškia susitraukimą, duomenų kaupimo pabaigą, priartina akimirką, kai ekranai užtems ir viskas sustos. Tačiau kartu tai yra nenumatyta avarinė padėtis, radikalus pažadas, esą vis dar įmanoma įrenginiams ir programoms įdiegti duomenų apsaugos principus. Vis dėlto darant prielaidą, kad greitai pasieksime didžiausią įmanomą duomenų kiekį, dabartinės priemonės, pavyzdžiui, etiškas dirbtinis intelektas, „geri duomenys“, tikrai nepadės užtikrinti socialinio teisingumo, įveikti rasizmą, užkirsti kelią klimato katastrofoms. Kalbant postapokaliptinės mokslinės fantastikos terminais, tai jau ne saulės, o mėnulio kerštas. „Saulė yra ir gamtos, ir tironijos simbolis. Primygtinai reikalaudamas skaidrumo ir tapatumo, solarpunk paveldėjo dvejopas pagrindinio simbolio savybes. Solarpunk sistema – tai dykumos peizažai, atviri, bet keliantys pavojų. Lunarpunk labiau primena mišką. Tiršta lapijos priedanga saugo gentis, suteikia prieglobstį persekiojamiesiems. Giraitės yra svarbi savigynos linija. Mėnulio peizažai tamsūs, tačiau vaisingai gyvybingi.“22

Psichinių būsenų lygmeniu daugiausia dėmesio pastaruoju metu skyrėme platformos keliamam išsiblaškymui, refleksinei impotencijai, depresyviai hedonijai, kaip tą vadina Fisheris. Šis depresijos antplūdis dabar siejamas su solanostalgia – tai išraiška „depresijos ir kančių, kurias sukelia, pavyzdžiui, klimato kaita, stichinės nelaimės, ekstremalios oro sąlygos ir (arba) kiti neigiami, nerimą keliantys aplinkos ar namų pokyčiai“.23 Jau yra milijonai klimato pabėgėlių, jų vis daugėja, todėl turime galvoti apie visą „krizių sankaupą“, nes priklausomybė nuo platformos yra tik viena iš daugelio neatidėliotinai spręstinų problemų. 

Požiūris, kad internetas darosi vis toksiškesnis, įgauna palaikymą. Tariamai „geri“ sprendimai, decentralizuota „tinklų tinklo“ prigimtis nepajėgia atsilaikyti prieš centralizuotas platformas, atremti autoritarinės kontrolės. „Tinklas cenzūrą interpretuoja kaip žalą ir blokuoja kelius aplink ją“, – tvirtino Johnas Gillmore’as 1993 m. pabaigoje. 24 Nors jos organams vadovauja geranoriški inžinieriai ir telekomunikacijų ministerijos pareigūnai, deja, atsiradus Facebook ir Google holdingui, mažai tikėtina, kad kils rūmų perversmas. Dėl to atsirado dar didesnė būtinybė išsiaiškinti, kaip galėtume pataisyti internetą. Ypač čia, Amsterdame, kur yra fintech centrai ir strateginė interneto birža su nuostabiais pastatais. Juk laukti Briuselio sprendimų yra tas pats kaip laukti Godo. Be to, kaip išlaisvinti universitetus, kad nebūtų tokie priklausomi nuo Google ir Microsoft, o menininkus – nuo Adobe ir Instagram? […] 

Pasiekta lėtos pažangos, plėtojant alternatyvias interneto aplikacijas. Be Linux, Wikipedia ir Firefox, yra DuckDuckGo, Signal, Telegram, Mastodon ir Fediverse, deepl, OpenStreetMap, Jitsi ir Cryptpad, jų sąrašas auga. Tačiau sutramdyti socialinius tinklus labai sunku. „Prarastąjį dešimtmetį“ gultus šiame interneto Titanike tvarkėme pagal įkvepiančius nurodymus, kuriuos teikė konsultavimo klasės vadovybė. Deja, organizuotas optimizmas sėkmingai nustelbė abejones. Tai tapo tikra interneto kritikos Made in Europe tragedija. Kur mūsų atsparumas dabar, kai labiausiai jo reikia? Dėmesys perkeltas į lygiagrečią kriptovaliutų, blokų grandinės ir mokėjimo sistemų sferą, technosocialinė sritis apleista. Ar dar liko laiko atsiplėšti nuo platformų, koduoti ir kurti naujus jungčių scenarijus? Didėjant nusivylimo ir pykčio lygiui, daugelis mano, kad to per mažai ir jau pernelyg vėlu. Trūksta kantrybės ištverti biurokratinius konsensuso ritualus, kai sprendimai vėl perduodami viešųjų ryšių vadybininkams, „rinkoms“ ir ne tokiems jau „neutraliems“ inžinieriams, esą jie išspręs problemą. 

Neturiu ambicijų tapti platformos Kasandra. Nedegu noru rašyti panegiriką savo pamėgtai medijai. Baimė, susijusi su jos išnykimu, pasklidusi taip plačiai, kad iš pagarbos mirusiesiems jos vardas itin retai minimas. „Visi naudojasi socialiniais tinklais, o aš nebe…“ Bruce’as Sterlingas, kaip ir galima tikėtis iš tokio masto mokslinės fantastikos rašytojo, išpureno tam dirvą jau 1995 m., parengęs Mirusios medijos projektą. 25 Svetainė rinko duomenis apie pasenusias ir pamirštas komunikacijos technologijas, tai tapo parankine knyga, aptariančia šios medijos nesėkmes, nuosmukį, bjaurias klaidas. Sterlingas ir jo bendradarbiai į „mirusiųjų“ sąrašą įtraukė tik ankstyvąsias medijas, tokias kaip telnet, gopher, news groups, atlikusias vien tekstines funkcijas. Anksčiau ar vėliau į sąrašą gali būti įtrauktas ir pats internetas. Greičiausiai tai mums bus parduota kaip veiksmas progreso ir vartotojų patogumo labui. 

Didinkite entropiją, žavėkitės memais, priverskite ekranus šokti ir naršykite kiaurą naktį! Švintant žmonija užsiims didesnės skubos reikalais. Pavieniai atskalūnai gal prisimins „trumpą interneto vasarą“, po kurios ilgam įsiviešpatavo titanai, kol įvyko lūžis, padengęs tinklo kultūrą storu semiotinių pelenų sluoksniu, uždusinusiu dialogo ir mainų likučius. Walteris Benjaminas tezes apie istorijos filosofiją rašė, bėgdamas nuo nacių, ir priminė, kad mūsų, metraštininkų, pareiga papasakoti apie mažyčius veiksmus, užtikrinančius nepaprastą tarpusavio bendravimą. Jis ragino „ilgai prisiminti tai, kas blyksteli pavojaus akivaizdoje“.26

Pamiršti trumpą interneto laisvės epochą su visomis jo keistenybėmis ir trūkumais nėra nenugalimos pažangos ženklas. Prieš akis stūkso kalnai su duomenų šiukšlėmis. Mūsų pareiga atmesti pagundą stoti milijardierių ir kitų autoritarinių vedlių pusėn, privalome atkakliai kovoti su technologine nostalgija, ryždamiesi ,,šukuoti istoriją prieš plauką“. 27

Pranešus apie pabaigą, išlaisvinama energija imtis kurti naują pradžią.