Įkarščio Gynimas

Iš Lvovo į Glivices, iš Glivicių į Krokuvą, iš Krokuvos į Berlyną (dvejiems metams), paskui ilgam į Paryžių, iš ten kasmet keturiems mėnesiams į Hiustoną, o tada atgal į Krokuvą. Pirmoji kelionė buvo priverstinė, nulemta tarptautinių sutarčių, kuriomis baigėsi Antrasis pasaulinis karas, antroji susijusi su išsilavinimo troškimu (anuomet lenkų jaunimas galvojo, kad gerą išsilavinimą, jeigu jo sieki, galima gauti senojoje Krokuvoje). Į trečiąją kelionę pastūmėjo smalsumas pažinti kitokį – vakarietišką pasaulį. Į ketvirtąją – tai, ką taktiškai vadiname “asmeninėmis priežastimis”. O ryžtis penktajai (į Hiustoną) – tiek noras pamatyti Ameriką, tiek ir tai, ką apdairiai vadiname finansine būtinybe.

Lvove, kuris daugiau kaip šimtą metų buvo Galicijos, Habsburgų imperijos srities, sostinė, Vakarų Europos kultūros įtaka susipynė su Rytų atspindžiais (tiesa, Rytų čia buvo mažiau negu Vilniuje ar net Varšuvoje). Glivicės – provincialus prūsiškas įgulos miestas, kurio istorija siekia viduramžius ir kurį po Antrojo pasaulinio karo trys senoliai priskyrė Lenkijai. Mokykloje mokiausi rusų ir lotynų kalbų, privačiai – anglų ir vokiečių. Tai, kad mano šeima per prievartą turėjo iš Lvovo persikraustyti į Glivices, nulėmė didesni pokyčiai. Mano kraštas, 1945-aisiais paradoksaliai prijungtas prie Rytų imperijos, tuo pat metu persistūmė į Vakarus, žinoma, tos slinkties vaisiai sunoko gerokai vėliau.

Senelis buvo dvikalbis, nes jį augino anksti mirusios motinos vokiška šeima, bet per hitlerinę okupaciją jam nė į galvą neatėjo prašyti Volksdeutsch statuso. Jaunystėje jis vokiškai parašė ir apgynė Albrechtui von Halleriui skirtą doktoratą, kuris amžiaus pradžioje buvo išleistas Štrasburge.

Krokuvoje jaučiau atspindžius to, kas geriausia lenkų tradicijoje, – tolimus renesanso atsiminimus, išlikusius architektūroje ir muziejų eksponatuose, XIX a. inteligentijos liberalizmą, tarpukario dvidešimtmečio energiją, besiformuojančios demokratinės opozicijos įtaką.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Berlynas (Vakarų) man pasirodė labai keista senosios prūsų sostinės ir lengvabūdiško miesto sintezė, ten žavėtasi Manhatanu ir avangardu (kartais net atrodydavo, kad kai kuriems vietiniams intelektualams ir menininkams siena – tai tik dar vienas Marcelio Duchamp’o išradimas). Paryžiuje gal ir nesutikau išskirtinių protų, didžiųjų prancūzų civilizacijos tęsėjų – atvažiavau pernelyg vėlai, užtat visu grožiu atsiskleidė europietiška metropolija, viena iš nedaugelio žinojusi amžinosios jaunystės paslaptį (net barono Haussmanno barbariškumas nenutraukė šio miesto gyvybės siūlo). Ir pagaliau to neilgo sąrašo gale pažinau Hiustoną, plytintį lygumoje, miestą be istorijos, tačiau su amžinai žaliuojančiais ąžuolais, kompiuteriais, greitkeliais ir nafta, su puikiomis bibliotekomis ir nuostabia filharmonija.

Po kurio laiko supratau, kad net iš karo katastrofos, gimtojo miesto netekties ir vėlesnių klajonių galiu turėti šiokios tokios naudos, aišku, su sąlyga, kad nebūsiu pernelyg tingus, gerai išmoksiu besikeičiančių savo adresų kalbas, kad pažinčiau tų kraštų literatūrą. Todėl dabar jaučiuosi taip tarsi keliaučiau nedideliu povandeniniu laivu, kuriame ne vienas, bet keturi periskopai. Pirmasis, pagrindinis, rodo gimtąją tradiciją. Antrasis atsiveria į vokiečių literatūrą, poeziją, kuri kadaise buvo apimta begalybės troškimo. Trečiasis rodo prancūzų kultūros peizažą, atveriantį įžvalgų jos protą ir jansenišką moralę. Ketvirtasis skirtas pažinti Shakespeare’ui, Keatsui, Robertui Lowellui – konkrečių dalykų, jausmų ir pokalbių literatūrai.

* * *

Kadaise rugpjūtį, kai Europa intensyviai ilsėjosi, dvi savaites praleidau vienoje iš gražiausių Europos vietų – Kjantyje, kuris yra Toskanos dalis. Vieno labai prabangaus dvaro (XI a. vienuolynas, kuriame jau kelis šimtus metų nėra vienuolių, perstatytas į rūmus su nuostabiu sodu) kieme vyko kamerinės muzikos koncertas. Publika susirinko ypatinga su nedidelėmis išimtimis (viena iš tokių neabejotinai buvo rašantysis šiuos žodžius) – tie žmonės labai turtingi, kitų dvarų, vilų savininkai. Draugija tarptautinė, daug anglų (tarp jų ir keletas damų, kurios nežinia kodėl nutarė elgtis taip, kad savo angliškumą paverstų karikatūra), keletas amerikiečių ir, žinoma, italai. Kitaip tariant, dauguma buvo to puikaus dvaro savininkės kaimynai. Kai kurie iš jų Toskanoje tik vasaroja, kiti čia gyvena ištisus metus. Koncertas prasidėjo vienu iš ankstyvųjų Mozarto kvartetų, keturios jaunos moterys grojo puikiai, bet plojimai buvo gana skysti. Mane tai šiek tiek suerzino ir būtent tą akimirką pagalvojau, kad reikia ginti įkarštį. Kodėl toji turtinga publika tinkamai neįvertino puikaus Mozarto atlikimo? Gal turtas lemia, kad esame mažiau linkę žavėtis? Kodėl su įkarščiu atliktas Mozartas nebuvo lygiai taip pat karštai sutiktas publikos?

Tuo metu skaičiau vieną iš atostogoms pasiimtų knygų – Thomo Manno esė, be kitų, ir apybraižą, kurią, pavadintą “Freudas ir ateitis”, jis parašė (ir perskaitė kaip paskaitą) ketvirtajame dešimtmetyje. Kas galėtų sieti turtingos minios vasarošiltę reakciją į koncertą ir Manno esė? Gal tai, kad ir Mannas, kuris ketvirtajame dešimtmetyje, rašydamas “Juozapą ir jo brolius”, ieškojo savo intelektualinės orientacijos, dėsto gana vasarošiltį, ironišką požiūrį. Manno motyvai, aišku, neturėjo nieko bendra su persisotinusios popietinio koncerto klausytojų minios nusiteikimu. Toje esė pagrindinę Freudo intenciją Mannas atskleidžia kaip nuostatą, truputį primenančią išminuotojo darbą minų lauke, – prieš akis didelio galingumo sprogmenys. Senuosiuose mituose slypi dideli pavojai, jie yra minos, kurias reikia nukenksminti. Žinoma, šiandien Manno esė derėtų skaityti iš istorinės perspektyvos, neužmirštant konteksto. “Budenbrokų” autorius fašizmą ir nacizmą interpretavo kaip grįžimą prie mitologijos pasaulio energijos, prie archajiškame mite slypinčio smurto griaunamosios jėgos. Tą galingą teroro bangą rašytojas bandė atremti švelnia humanistine ironija, kuri irgi remiasi mitu, tačiau kitaip – kad jis žadintų gyvenimą, užuot vertęs griebtis prievartos. Tai ne beginklė, ne “kabinetinė”, nevisiškai abstrakti ironija.

Ar Thomas Mannas laimėjo? Truputį panašus tonas šiandien skamba ir labai šiuolaikiškuose, postmoderniuose sluoksniuose. Tiesa, čia ironijos prasmė visai kitokia – tai jau nėra ginklas prieš primityvią, barbarišką, pačiame Europos viduryje triumfuojančią sistemą, greičiau išreiškiamas nusivylimas utopiniais lūkesčiais. Pažiūrų, siekusių tradicinę religinių įsitikinimų metafiziką pakeisti eschatologinėmis politinėmis teorijomis, erozija ir kompromitacija sukėlė ideologinę krizę. Ironiją kaip žūtbūtinės ginties nuo barbarizmo ginklą naudojo daugelis Rytų Europos poetų, tačiau tada tai buvo komunizmo barbarizmas su besiele biurokratija (šiandien jo nelikę). Bet argi neokapitalizmas nėra ironijos meistras?

Vis dėlto laimėjo ne Thomas Mannas, nugalėjo kitokia ironija, šiaip ar taip, dabarties gamtovaizdis labai ironiškas ir skeptiškas, visi keturi periskopai rodo labai panašų vaizdą, gal tik mano tėvynėje dar tebesigina paskutiniai kategoriškesnio požiūrio bastionai.

Pasitelkdami ironiją, vieni autoriai pliekia vartotojų visuomenę, kiti vis dar kaunasi su religija, treti į šuns dienas deda buržuaziją… Kai kada ironija išreiškia pasiklydimą pliuralistiniame pasaulyje. O kartais ja tiesiog dangstomas minčių skurdas. Išties, jei nežinai, ką daryti, – geriausia griebtis ironijos. Paskui žiūrėsim, kas iš to išeis…

Kadaise (1959) ironiją liaupsino Leszekas Kołakowskis, parašęs anuomet garsią esė “Šventikas ir juokdarys”. Toji esė išties buvo žinoma ne tik siauram akademiniam sluoksniui. Ją daug kas godžiai studijavo Varšuvoje ir Prahoje, Sofijoje ir Maskvoje, ko gero, net Vakarų Berlyne. Puikus, gilus tekstas atvėrė kitokią perspektyvą. Priminė, kad teologinės tradicijos, nors įvilktos į labai šiuolaikišką rūbą, yra visur. Kaip priešpriešą hieratiško šventiko dogmoms – kiekvienas inteligentiškesnis žmogus žinojo, kad čia slypi arši stalinizmo kritika, – jis iškėlė greitą, permainingą tarsi Protėjas juokdarį, kuris tyčiojasi iš sustabarėjusios, doktrinomis paremtos civilizacijos. Tas tekstas buvo originalus įnašas į esminę komunizmo kritiką, kilęs iš to meto nuotaikų. Net ir šiandien skaitomas, jis skleidžia stulbinančią argumentacijos jėgą ir gaivą. Jame girdėti tų nesuskaičiuojamų, labai įkvėptų, komiškų studentiškų kabaretų aidas. Gdanske, Krokuvoje, Varšuvoje (turbūt ir kituose Maskvos užkariautos Europos miestuose) buvo kuriamas linksmas antisovietinis humoras. Poezijoje (pavyzdžiui, Wislawos Szymborskos, kurios to meto eiles reikėtų skaityti kartu su programine Kołakowskio esė) irgi skamba “juokdario” ontologijai artimi tonai.

Kołakowskis ilgainiui nutolo nuo savo manifesto – jo evoliucija rodo vis augantį žavėjimąsi teologiniais klausimais (kuriais, tiesą sakant, jis domėjosi visada). Puikus filosofijos “technikas”, aptaręs “Pagrindines marksizmo sroves”, nesiliovė asimptomiškai artėti prie tikėjimo, lyg norėtų pasakyti (bet niekada tiesiai nepasakys, nes nėra poetas), kad negalima būti juokdariu visą laiką, nes jo, nuolatos užkabinėjančio galingus priešininkus, reikšmė polemikos kontekste galiausiai sumenksta.

Daug vėlesnėje esė “Šventumo kerštas pasaulietinei kultūrai” Kołakowskis rašė: “Kultūra, praradusi sacrum prasmę, visai netenka prasmės.”

Šventikas gali apsieiti ir be juokdario, kurio juk nesutiksi dykumoje ar nuošalioje miško trobelėje. Bet mūsų epochai, tam amžinam istorijos kūdikiui – puer aeternus, labai patinka erzinti. Ne be reikalo literatūros profesoriai ypač pamėgo Bachtino išvadą, kad karnavalas – tai maištas prieš hierarchiją.

Ortega y Gassetas veikalo “Meno dehumanizacija” skyriuje, iškalbingai pavadintame “Pasmerkti ironijai”, nurodo, koks ironiškas XX a. avangardinės kultūros pobūdis, kaip gaivališkai ji priešinasi patosui, pompastikai: “Neišvengiama ironijos dozė […] prisotina šiuolaikinį meną monotonijos, kuri net ir kantriausiems gali įvaryti neviltį.”

Užsibuvus ironijos ir abejonių pasaulyje, imama trokšti kitokio, maistingesnio peno. Gali atsitikti, kad norėsis Platono “Puotoje” vėl perskaityti klasikinę Diotimos kalbą apie vertikalią meilės kelionę. Bet gali atsitikti ir taip, kad amerikiečių studentė, apie tai pirmąkart išgirdusi per paskaitas, apkaltins Platoną: he’s such a sexist (koks seksistas). Dar kitas studentas, komentuodamas Hölderlino elegijos “Duona ir vynas” pirmąją strofą, galbūt apgailestaus, kad šiandien didmiesčiuose jau nebūna nei tikros tamsos, nei tikrų sutemų, nes niekada negęsta žibintai, kompiuteriai, reklamų šviesos, lyg būtų vengiama pastebėti tai, kas iš tikrųjų svarbu, – tą perėjimą nuo dienos šurmulio prie meditacijos, kurią siūlo naktis, ta “svetimšalė”.

Susidaro įspūdis, kad šiems laikams patinka tik vienas amžinos, niekada nesibaigiančios kelionės etapas. Tą geriausiai nusako iš Platono pasiskolinta sąvoka metaxu, “tarpinis” buvimas – tarp mūsų žemės, konkrečios, materialios, mums gerai pažįstamos, bent jau taip manome, aplinkos ir transcendencijos paslapties. Metaxu apibrėžia padėtį žmogaus kaip būtybės, beviltiškai įstrigusios “pusiaukelėje”. Ir Simone Weil, ir Ericas Voegelinas, mąstytojai, nekentę totalitarizmo, kiekvienas savaip vartojo Platono metaxu kategoriją. Voegelinas net pavertė ją vienu iš esminių savo antropologijos sandų.

Tačiau nuolatinis sąlytis su transcendencija neįmanomas, mes niekada nepažinsime jos esmės. Diotima teisingai ragina siekti grožio, aukštesnių dalykų, bet niekas niekada neapsigyvens Alpių viršūnėse, neišskleis ten palapinės ilgesniam laikui, nepasistatys namo amžinuosiuose sniegynuose. Kasdien teks nusileisti žemyn, bent jau tam, kad užmigtume. O naktis turi du veidus – ji yra ir “svetimšalė”, kviečianti medituoti, ir abejingoji, radikaliai nuslopinanti ekstazę, nes ateina miego metas. Visada sugrįžtame į kasdienybę – patyrę epifaniją ar parašę eilėraštį einame į virtuvę, svarstydami, ką suvalgius pietums, atplėšiame voką, iš kurio iškrinta sąskaitą už telefoną… Nepaliaujamai sukamės tarp įkvėptojo Platono ir žemiškojo Aristotelio… Laimė, kad taip yra, nes priešingu atveju ten, aukštybėse, mus apimtų pamišimas, o nusileidusius žemyn kamuotų nuobodulys.

Visada esame “tarp”, nuolatos judame ir visada tam tikru atžvilgiu išduodame kurią nors pusę. Paskendę kasdienybėje, kaustomi banalios praktiško gyvenimo rutinos, užmirštame transcendenciją. Eidami dieviškumo link, apleidžiame paprastumą ir konkretybę, nusisukame nuo to akmens, kuriam Zbigniewas Herbertas skyrė gražų eilėraštį, tapusį akmeninės, ramios, suverenios būties himnu.

Ryšiai tarp to, kas aukšta, ir to, kas žema, labai sudėtingi. Pažvelkime į kurį nors Chardino paveikslą, įsižiūrėkime kad ir į puikų jo “Natiurmortą su slyvomis”, priklausantį Niujorko Frick Collection. Atrodytų, jame pavaizduota tik storo stiklo stiklinė, spindinti emaliuota lėkštė, pūstašonis butelis. Bet juk išmokome mylėti paskirus, konkrečius daiktus. Už ką? Už tai, kad jie yra, be to, yra viskam abejingi, taigi, nepaperkami. Išmokome vertinti daiktiškumą, ištikimybę aprašymui, ataskaitų tikrumui, nes gyvenome laikais, kai klestėjo melas, ypač Vidurio Europoje.

Metaxu reiškia daugiau negu vien būseną, klaidžiojant tarp žemės ir dangaus. Ši kategorija – tai ir esminis, beje, dviprasmis perspėjimas tiems, kurie bando mąstyti ir rašyti. Kadangi negalime sustingti nei danguje, nei žemėje, turime budriai stebėti save ir saugotis retorikos, būdingos kai kurioms pamaldumo būsenoms (jei esame iš tų, kurie veržiasi į aukštybes). Kartais netgi atrodo, kad religingumas suteikia nepakeliamai didelį pasitikėjimą savimi, o grynai psichologiniu ir lingvistiniu atžvilgiu lemia tą pernelyg pakilų kunigų žargoną, kartais girdimą šventyklose. Tačiau perdėti vis dėlto nederėtų. Štai kaip tokius kaltinimus komentuoja poetė ir vaizduotės filosofė Kathleen Raine autobiografinėje knygoje “Nežinoma žemė”: “Šiuolaikinis įprotis privertė dar radikaliau atmesti normą, diktuojančią, ką derėtų pasakyti, o ką – nutylėti. Esą prisipažinimas, kad puoselėjame niekingas, žemas mintis ar netinkamai elgiamės, yra “nuoširdesnis”, taigi, tikresnis negu ištikimybė toms įžvalgoms, kurios įmanomos tik peržengus savąjį “aš”. Iškilių, gražių dalykų siekimas vertinamas kaip veidmainiškas savęs aukštinimas…”

Bet juk teisus ir Benedetto Croce, kuris 1933-iaisiais Oksforde skaitydamas paskaitą “Poezijos gynyba”, taip apibūdino kritikus: “…jie apdovanoti keistu atsparumu, kuris leidžia visą gyvenimą dirbti su poezijos tomais, rašyti pastabas, diskutuoti dėl įvairių interpretacijų, tirti šaltinius, ieškoti biografinių žinių, išvengiant pagundos patiems užsidegti poetine ugnele.” O apie šventikus sakė: “…potraukį religijai jaučia ir didūs protai, ir paprasti žmonės, tik ne tie, kurie darbuojasi su šventaisiais indais, ne kunigai ir zakristijonai, abejingai, kartais net nepagarbiai atliekantys apeigas” (bet ne visi!).

Kita vertus, lengvai galima “suakmenėti”, paveiktiems ironijos ir vulgarios kasdienybės, mano galva, būtent tai, o ne kunigų išpuikimas (nebent kalbėtume apie religinius fundamentalistus) yra tikrasis pavojus šiuo istoriniu momentu. Be to, įkarštis ir ironija nėra simetriškai lygiaverčiai, nors gal nesu neutralus stebėtojas. Būtent įkarštis yra pirminė literatūrinių konstrukcijų statybinė medžiaga. Žinoma, ironija būtina, bet ji ateina vėliau. Ši “amžina korektorė“, kaip ją pavadino Norwidas, labiau primena langus ir duris, be kurių statiniai virstų solidžiais paminklais, o ne gyvenamosiomis erdvėmis. Ironija sienose atveria labai naudingas angas, bet jeigu nebūtų sienų, jai tektų pramušti skyles tuštumoje.

Išmokome vertinti daiktus už tai, kad šie egzistuoja. Pašėlusių ideologijų, utopijos nonsensų eroje daiktai išliko užsispyrusiai orūs. Išmokome vertinti daiktus dar ir todėl, kad viskas, kas su jais susiję, yra išraiškinga, apibrėžta, ryšku. Čia nebūna jokios miglos, jokio patoso, jokių perlenkimų. O juk net ir Diotima iš Platono “Puotos” įsijautusi gali prabilti tokiais perdėtai pakiliais žodžiais, kad mums bus dėl jos gėda. Teologai irgi noriai palieka blaivaus požiūrio krantus, teritorijas, kuriose dar galėtume juos lydėti. Ar poetai romantikai nenuėjo pernelyg toli?

Studentas ar studentė, kai bando sumenkinti Diotimos kalbos ar pirmosios “Duonos ir vyno” strofos prasmę, iš tikrųjų ginasi nuo patoso, lyg bijotų patirti naikinančią ekstazės jėgą. Į tai stumia ironiškas sufleris, skeptiškos mūsų epochos balsas. Tačiau juk būtent šitaip tą nuostabų, archajišką, bet visada aktualų va et vient tarp begalybės ir baigtinumo, tarp blaivaus empiriškumo ir svaiginimosi tuo, kas nematoma, tarp konkretaus gyvenimo ir abstraktaus dieviškumo žemojoje fazėje įkalina ne tik studentai, bet ir dauguma tų, kurie pasisako spaudoje, internete, yra dvasiniai (gal labiau psichiniai), kultūriniai vedliai, ortodoksiškų pažiūrų teisuoliai (biens pensants).

Netikrumas nėra įkarščio priešybė. Jei gyventume nuolatos išlaikydami metaxuįtampą, netikrumas (kuris nėra dvejonė!) niekada nebūtų svetimkūnis, nes buvimas čia ir tikėjimas negali tapti absoliučia nuolatinio poveikio priemone, nors iš visų jėgų to geistume. Ironija išsklaido netikrumą. Kai kieno nors mąstyme ironija užima pagrindinę vietą, ji tampa gana perversiška tikrumo atmaina. Be abejo, galima rasti dešimtis įvairių ironijos panaudojimo būdų, tarkime, man gerai žinomoje Zbigniewo Herberto poezijoje ironija dažniausiai skirta asmeniui, kuris išsako savo vertinimą, ieško tiesos ar teisės (graikų Nomos), neretai įgaudama autoironijos pavidalą – tiesos ieškotojas skeptiškai žvelgia į patį save (“bet saugokis nereikalingo išdidumo / ir veidrody stebėk savo juokdarišką veidą“), o ne į tiesą ar teisę, kaip neretai būna kūriniuose šiuolaikinių autorių, kurie nelinkę abejoti savimi, bet mielai išjuokia visus kitus.

Nereikėtų pamiršti ir to, kad sunkiais laikais ieškoti “grožio” neretai paskatina nešvari sąžinė ir moralės požiūriu įtartina padėtis. “Degantis Paryžius – tai bent reginys!” – taip Winfriedas Georgas Sebaldas išjuokia kapitono Ernsto Jüngerio žavėjimąsi Paryžiaus gaisrais. Kitoje tos pačios labai rūsčios esė “Laisvės vyšnios” vietoje Sebaldas rašo: “Knygoje “Anderscho autobiografija” kalbama apie šventadieninius, sekmadieninius pabėgimus į estetiką, padėjusius autoriui švelnioje Tiepolo žydrynėje vėl atrasti savo prarastą sielą.”

Pabėgimas į estetiką! Nesu įsigilinęs į rašytojo Alfredo Anderscho, jaunystėje sudariusio sandėrį su Trečiuoju Reichu, kūrybą, bet manau, kad Sebaldas čia gali būti teisus (neabejotinai taip galima vertinti ir dalį Jüngerio kūrybos, žinoma, ne visą). Beje, Sebaldas nepateikė kito simptominio Anderscho sakinio: “Mano atsakas totalitarinei valstybei buvo totalinė introversija.”

Kiekvienas, svarstantis apie šiandieninę literatūros būklę, turėtų suvokti, kad vienas iš takelių, vedančių į platonišką kalną, yra veidmainystė. Tačiau tuo pat metu negalima nematyti, kad kiti keliai yra arba galėtų būti be jos. Veidmainystė, kuria Sebaldas kaltina Anderschą, yra negalavimas, paplitęs, ko gero, tik totalitarinėse sistemose, taigi, labai ypatingas reiškinys, visai nežinomas australams ir eskimams ar prieš tai minėtai britų poetei Kathleen Raine. Gal nieko apie veidmainystę nežinos ir nūdienos jaunoji karta. Grožis totalitarizmo sąlygomis – atskira problema: tai ir Mandelštamas Voroneže, besiilgintis Schuberto ir Ariosto, ir Jarosławas Iwaszkiewiczius, puikių eilių autorius ir kraštutinis politinis oportunistas, Podkovoje Lesnoje. Tai ir Dante’s strofa, apie kurią Aušvico lageryje rašė Primo Levi’s. Ir Watas, ant Lubiankos stogo besiklausantis Bacho. Regis, čia galėtume suformuluoti vieną esminę pataisą – kelionę “į kalną” reikėtų pradėti tyra sąžine.

O humoro jausmas? Ar jis gali sugyventi su įkarščiu? Emilis Mihai’us Cioranas dienoraštyje, išleistame po jo mirties, rašė: “Simone Weil neturi humoro jausmo. Jeigu būtų jį turėjusi, nebūtų padariusi tokios dvasinio gyvenimo pažangos. Humoro jausmas trukdo patirti absoliutą. Mistika ir humoras vienas kito nepakenčia.” Bet kitoje “Sąsiuvinių” vietoje Cioranas, matyt, nusprendęs, kad parašė tik pusiau tiesą, patikslina savo mintį: “Sakykim, šventumas gali sugyventi su humoro ir net ironijos akimirkomis. Bet jeigu norės išlikti, jis negalės toleruoti sistemingos ironijos…”

Išties, kuo puikiausiai galima įsivaizduoti meistrą Eckhartą, leipstantį juokais. Manau, nėra jokio esminio prieštaravimo tarp humoro ir mistinio nuotykio – tiek vienas, tiek kitas atitraukia mus nuo kasdienybės. Juk ir ištikus juoko priepuoliui, ir netikėtai užplūdus dievobaimingumui, užverčiame galvą į viršų!

Garsus ir gražus Paulio Claudelio sakinys iš esė, Nouvelle Revue Françaiseišspausdintos 1912 m.: “Arturas Rimbaud buvo laukinis mistikas…” Galėtume taikyti jį visiems poetams, kurie aistringai ieško paslėptos tiesos. Tačiau tą sakinį kuo puikiausiai galima pritaikyti ir mistikams. Nes ar galėtume įsivaizduoti prijaukintą mistiką, nusiraminusį mistiką, etatinį mistiką? O medžiokle patenkintą poetą? Deja, iš patirties žinome, kad pasitaiko sutikti savimi patenkintų tiek lyrikų, tiek teologų. Bet ieškoti galima tik esant laukinės būklės… To pavyzdys yra pats Paulis Claudelis. Jo knygoje “Penkios didžiosios odės” esama nuostabių “laukinių” fragmentų, tačiau daugelis vėlesnių religinių jo eilių turi toli pažengusio “prijaukinimo” požymių.

“Tikrai turėjome padaryti nusikaltimą, kuris užtraukė mums prakeiksmą, nes praradome visą pasaulio poeziją“, – kalbėjo Simone Weil. Kas nors pasakys: galbūt, tačiau mainais gavome kai ką kitą – tapome jautresni nelaimėms, kurios ištinka mūsų artimuosius, atsikratėme abejingumo, neretai būdingo poezijos gerbėjams. Ne vien tai – tapome įdėmiais ir kritiškais socialinės tikrovės stebėtojais. Neneigsiu, kritinis pamatas (jei tik atskirsime jį nuo Marxo metafizikos dogmatizmo) yra nepaprastai svarbus. Nors čia skelbiu visai kitokio ieškojimo poreikį, nenorėčiau būti klaidingai suprastas, – nesiekiu, kad religinis nerimas išstumtų visuomenės kritiką. Buvę Rytų Europos disidentai, net jeigu jų požiūris ilgainiui pasikeitė, turbūt niekada nepamirš, kokia svarbi yra sąžininga, drąsi socialinės santvarkos kritika. Būtume visiški kvailiai, jei tą užmirštume…

O kas yra poezija?

Sklaidydami didžiųjų bibliotekų katalogus, rasime daug pavadinimų, susijusių su “poezijos gynimu”. Tai beveik atskiras literatūros žanras, turintis garbingą tradiciją (tarp jos klasikų yra ir Philipas Sydney’s, ir Shelley’s, ir minėtasis Benedetto Croce). Kartu tai desperatiškas žanras, kuriame slypi kažkas panašaus į neviltį. Patys pavadinimai, pabrėžiantys “poezijos būtinybę”, įrodinėjantys jos gyvybingumą, skamba beveik kaip kapituliacija. Jeigu jau tenka net šitaip įkalbinėti… Dar lengviau gali įtikinti tokie autoriai kaip Josifas Brodskis, ginantis poeziją taip aistringai – ir kerinčiai arogantiškai! – kad tiesiog priverčia priešininką varganai gintis (deja, priešininkas paprasčiausiai nežino, kad jau guli pakirstas, mat poezijos gynimus skaito tik jos bičiuliai!).

Laimė, nelabai tiksliai žinome, kas yra poezija, ir visai nebūtina analitiškai to aiškintis, joks apibrėžimas (o jų daugybė) neįstengia šio gaivalo formalizuoti. Aš irgi nesiekiu jos apibrėžti. Tačiau apima pagunda pamatyti poeziją toje kelionėje “tarp”, nes ji – viena iš nedaugelio užtikrintų priemonių, kurios nuteikia pakelti akis į viršų. Tada ir suprasime, kad įkarštis lenkia ironiją. Įkarštis – liepsninga pasaulio daina, kuriai bandome netobulai pritarti.

Mums reikia poezijos lygiai taip, kaip reikia grožio (nors Europoje, sako, yra šalių, kuriose pastarasis žodis griežtai draudžiamas). Grožis nėra estetams, grožis yra kiekvienam, ieškančiam rimto kelio, – tai kvietimas, žadant gal nebūtinai laimę, kaip norėjo Stendhalis, bet iš tikrųjų didelę, begalinę kelionę.

* * *

“Tikrai turėjome padaryti nusikaltimą, kuris užtraukė mums prakeiksmą, nes praradome visą pasaulio poeziją…” Tačiau ne tik praradome pasaulio poeziją (ir kasdien prarandame ją vis labiau, o tai pagal proto logiką rodytų, kad ji dar ne visai prarasta, bet jau kuris laikas gyvename nuolatinio praradimo sąlygomis, panašiai kai kurios, beje, klestinčios valstybės nuolat augina savąją užsienio skolą). Patyrėme ir tą keistą jautrumo susidvejinimą, kurį taip tiksliai apibrėžė Thomas Mannas knygoje “Užburtas kalnas”. Pasaulio poezija, visai kaip šiuolaikinio molekulinės biologijos specialisto tiriama ląstelė, pasidalijo į demonišką Naftos šnabždesį ir humanistinę Setembrinio kalbą.

Tokį pasidalijimą lėmė ne Mannas, kuris veikiau dėmesingai tą diagnozavo.Mūsų laikų nelaimė ta, kad neklystantieji klysta, o klystantieji yra teisūs. Ernstas Jüngeris kai kuriose savo įžvalgose apie “substanciją”, Thomas Stearnsas Eliotas “Kultūros apibrėžimo apmatų” fragmentuose, daugelis kitų konservatyviųjų autorių, analizuodami žmogaus padėtį šiuolaikiniame pasaulyje, gal neklysta “ontiškai”, bet yra visiškai pasiklydę XX a. istorijos gaivale, todėl nepajėgia pastebėti fenomenalios (labai trapios) naudos, kurią mums duoda liberali demokratija. O tie, kurie nepaprastai jautriai analizuoja politinius vargus, reaguoja į neteisybę, dažnai yra dvasiškai bejėgiai. Ko gero, tai susiję su dalykais, kuriuos išsamiai aptarė Charlesas Tayloras veikale “Savasties šaltiniai”. Pasak jo, mūsų epochoje Apšvietos vertybės triumfuoja viešosiose bent jau Vakarų institucijose, tačiau asmeniniame gyvenime erzina romantiškas nepasisotinimas. Sutinkame būti racionalūs visur, kur reikia priimti viešus socialinius sprendimus, ginti bendrus interesus, bet namuose, vienumoje, be paliovos ieškome absoliuto, nepasitenkindami sprendimais, kuriuos priimame viešojoje erdvėje.

Antimetafizinė, tačiau politiškai korektiška liberalioji kairė (gal net labiau “centras”) ir potencialiai grėsminga, bet dvasinio gyvenimo svorį žinanti dešinė – taip galėtume apibūdinti tą keistą susidvejinimą.

Atrodo, vis dar susiduriame su “Užburto kalno” personažais. Nepaprastai patrauklus Setembrinis, ginantis humanistines ir demokratines vertybes, dabar svečiuojasi televizijos žinių laidose arba turi komentarų skiltį kuriame nors iš didžiųjų dienraščių. Klausomės jo susidomėję, skaitome jo straipsnius, tačiau kartais įtariame paviršutiniškumu. O demoniškasis Nafta, kurį ne itin mėgstame, argi kartais nenustebina nepaprastomis kultūros pasaulio nuojautomis? Naftos neišvysime per televizorių, savo pasvarstymus jisai spausdina kokiame nors mažo tiražo kartą per tris mėnesius pasirodančiame žurnale, apie kurio egzistavimą laimingoji didžioji eilinių mirtingųjų dauguma nė nenutuokia.

Artėjant rinkimams į parlamentą, instinktyviai šliejamės prie Setembrinio, jausdami, kad jis, būdamas toks mielas, mokės nurodyti tinkamą frakciją, kuri mūsų gal neišgelbės (juk rinkimų dieną svarbu ne išgelbėjimas!), bet ir nenuvils, nenuves prarajos link, neprimes niūraus kraštutinio politinio sprendimo.

Tačiau paskui, praėjus rinkimų įkarščiui, kai vėl nusistovės deramas šiuolaikinės civilizacijos peizažas, ar Setembrinis nepradės kelti nuobodulio, ar neapims nenuspėjamo pono Naftos ilgesys? Ar neužsimanysime apie metafizinį savo nerimą pasikalbėti su Nafta, kuris tą puikiai išmano? Ar nesusižavėsime jo apmąstymais apie pamatinę pasaulio vienybę? Atleidę jam už abejotiną humoro jausmą, už nerangumą, prašysime, kad vėl sukeltų tą keistą, jaudinantį filosofinį virpulį, kurio kartais pasigendame, o mielasis, pagarbusis Setembrinis negali mums to pasiūlyti.

Kitas pavyzdys: vokiečių esė antologijoje, kurią sudarė Ludwigas Rohneris ir kuri išleista prieš daug metų, aptikau Ludwigo Curtiuso (nepainioti su Ernstu Robertu Curtiusu, puikiu literatūros kritiku ir istoriku) esė, pavadintą “Susitikimas prie Belvederio Apolono”. Toje 1947-aisiais parašytoje esė Ludwigas Curtiusas pasakoja apie susitikimą (tikrą ar tik įsivaizduojamą) su jaunu vokiečių architektu, karo veteranu, kuris kaip Vermachto kareivis kovėsi Antrojo pasaulinio karo įvairiuose frontuose, bet per stebuklą liko gyvas. Tų nesenų įvykių išvargintas architektas praleidžia tris vakarus su esė autoriumi ir papasakoja tris nepaprastas istorijas. Išeities taškas – Belvederio Apolonas, kuriuo kadaise gėrėjosi Winckelmannas ir Goethe, bet vėliau, profesionaliems meno istorikams atskleidus, kad, kaip ir daugelis skulptūrų, jis yra tik romėniška graikų skulptūros kopija, jo šarmas nublanko. Tačiau jaunasis architektas lieka ištikimas Belvederio Apolonui, aptikęs jame retą bruožą, kurį vadina “orumu” ir teigia, kad tokio orumo stinga daugeliui naujesnių meno kūrinių. Antrą dieną jis aptarė “proporcijų” reikšmę, vertinant, o juo labiau patiriant architektūros kūrinius. O trečią aistringai kalbėjo apie didžiuosiuose kūriniuose slypinčią “paslaptį”, kuri glūdi juose tarsi sėklos obuolio šerdyje.

Labai gražios paskaitos, kurių santraukas pateikė Ludwigas Curtiusas.

Ketvirtąją dieną tas talentingas, rimtas architektas išvyksta – išplaukia į Argentiną. Visiems laikams. Būtent todėl skaitytojas nėra tikras, ar prieš jį konkretus, ar labiau alegorinis asmuo, nes tą tekstą galima perskaityti ir kaip atsisveikinimą su metafiziniu vokiečių kultūros pradu. Esė autorius, daug vyresnis ir turintis didesnę patirtį, apstulbintas savo jaunojo pašnekovo išminties, jo asmenyje sveikina simbolinę vokiečių inteligentijos ateitį.

Nepraraskime vilčių, kad jaunasis architektas, jeigu jis nėra alegorija, neturi svarbių priežasčių Argentinoje slėptis nuo karinio sąjungininkų tribunolo (nepamirškime, kad viskas vyksta Romoje, kurios šlovė pokario metais nebuvo pati geriausia).

Tokia abejonė yra simptominė, bet kilusi kone automatiškai. Įkarštis, metafizinė rimtis, rizikingai išsakyta tvirta nuomonė šiandien atrodo įtartinai ir iškart atsiduria teisiamųjų suole – nereikia nei ilgo, kruopštaus tyrimo. Tačiau turiu prisipažinti, kad šiuo atveju ir man kilo įtarimų dėl jaunojo architekto karinės praeities.

Vis dėlto bendresnis klausimas skambėtų kiek kitaip: ar tas dvasios susidvejinimas, tas ženklų perstūmimas, nuolat lydintis pasidalijimas į Setembrinį, kuris myli Apšvietos amžių, ir Naftą, kuriam mielesni Viduramžiai (arba romantizmas), tas susidvejinimas, lemiantis, kad kiekvienas, kuris pajunta stiprų religinį potraukį, kone automatiškai įtariamas “dešiniosiomis pažiūromis”, yra kažkas, kas duota kartą ir visiems laikams, o gal toji šiuolaikinė liga yra pagydoma?

Nes juk ne visi šiuolaikiniai rašytojai, regis, laikosi tokios susidvejinimo taisyklės. Simone Weil tikrai nebūtų bijojusi dvejopų “Užburto kalno” kategorijų egzamino. Įsižiūrėkime ir į Czesławo Miłoszo kūrybą, kurios vienas iš skiriamųjų bruožų yra aritmetiškai lengvų ideologinių klasifikacijų nepaisymas. Miłoszas, be kitų veikalų parašęs ir “Ulro žemę”, esė pavadinimas pasiskolintas iš asmeninės Williamo Blake’o mitologijos, mūsų epochą kaltina visišku abejingumu metafizikos problemoms, liūdnai konstatuoja lėtą, bet nepaliaujamą religinės vaizduotės nykimą, nors jo tikrai negalėtume vadinti rašytoju “reakcionieriumi”, Naftos šalininku. Juk jis parašė ir “Pavergtą protą”, apie kurį iki šiol karštai diskutuojama tuose kraštuose, kur inteligentija gali tik svajoti apie teisinę valstybę (girdėjau, dabar jį studijuoja Kubos intelektualai). Miłoszas parašė ir “Pavergtą protą”, ir “Ulro žemę” – šių dviejų tokių skirtingų knygų įdėmūs skaitytojai turbūt niekada nerastų bendros kalbos, nes priklauso dviem nesusikalbančioms intelektualų grupėms. Tačiau Miłoszui pavyksta aktyvų domėjimąsi liberalia civilizacija (jis ne kartą apie tai rašė) suderinti su metafiziniu ilgesiu.

Paklausykim:

Mano akys vis dar užmerktos. Neskubink manęs
Ugnie, galia, jėga, dar per anksti.
Daug metų gyvenau ir kaip tame sapne
Jaučiau, kad liečiu judamą sieną,
Už kurios išsipildo spalva ir garsas
Ir susijungia žemės dalykai.
Per jėgą dar neatverk mano lūpų,
Leisk man pasitikėti, tikėti, kad pasieksiu,
Leisk man stabtelėti Mittlebergheime.
Žinau, kad privalau. Su manim yra
Ruduo ir mediniai ratai, ir tabako
Lapai po stogine. Čia ir visur
Yra mano žemė, kur bepasisukčiau,
Kad ir kokia kalba girdėčiau
vaiko dainą, meilužių pokalbį.
Už kitus laimingesnis, turiu apimti
Žvilgsnį, šypseną, žvaigždę, šilką sulenktą
Ties keliais. Linksmai žvalgydamasis
Turiu eiti kalnais švelniame dienos švytėjime
Prie vandenų, miestų, kelių, papročių.
Ugnie, galia, jėga, tu, kuri mane
Laikai delne, išvagotame raukšlėmis
Giliomis kaip tarpekliai, glostomi
Pietų vėjo. Tu, kuris suteiki tikrumo
Baimės valandą, dvejonių savaitę,
Dar per anksti, lai vynas subręsta,
Tegul keleiviai miega Mittlebergheime.

Tai eilėraščio Mittlebergheimas ištrauka, Miłoszas parašė jį 1951-aisiais, išvargintas – tą žinome iš autoriaus komentaro – ideologinių ir politinių XX a. problemų, emigracinės polemikos, per kurią poetas buvo negailestingai užsipultas, nes, kelerius metus dirbęs komunistų diplomatinėje tarnyboje, jis “pasirinko laisvę”. Visa tai stūmė į siaubingą neviltį, sukėlė abejones poezija. Elzaso kaimas ar miestelis Mittlebergheimas, kur paviešėti jį pakvietė bičiuliai (vietovės pavadinime – koks puikus onomastinis atsitiktinumas! – yra “kalnas”, nuoroda į “vidurį” ir į “namus”), suteikė galimybę vidujai atgimti, leido patirti kosminį gamtos, pasaulio, ugnies jausmą, patirti kažką, kas sunkiai pastebima Paryžiuje, didžiuliame mieste, pritvinkusiame ideologijos, nelyginant kempinė prisigeria muilino vandens, ypač penktuoju ir šeštuoju dešimtmečiais…

Elzaso miestelis, vietovė arba tiesiog kalnų, vynuogynų, senų kaimiškų namų su storais mūrais pasaulis, archajiškas ir šiuolaikiškas tuo pat metu, atvėrė poetui mastą, peržengiantį ideologinių ginčų, būdingų XX a. viduriui, ribas.

Beveik visa Miłoszo kūryba, ne tik cituotas eilėraštis, kalba apie begalinę kelionę tarp idėjų ir transcendencijos, tarp doros ir aiškumo, kurio reikia bendram gyvenimui, apie gėrio poreikį ir neblėstantį ilgesį kažko didesnio, gal epifanijos, ekstazės, atskleidžiančios (bet ne iki galo, nevisiškai aiškiai) aukštesnę prasmę. Nepaprastas Miłoszo gebėjimas atlaikyti spaudimą, iš visuomeninės teritorijos persikelti į metafizinę erdvę teikė jam didžiulę poetinę energiją, kylančią iš to, kad metaxu būsena paverčiama gaivinančia piligrimyste, o rašytojas tampa ilgų nuotolių bėgiku.

Miłoszas pataisė Nietzsche’s mokinių mielai prisimenamą mitą apie Antėją, kuris atgauna jėgas tik tada, kai paliečia žemę. Jo poezijoje tai įmanoma tik prisiliečiant ir prie žemės, ir prie dangaus.

Sėkmingai dvilypė poetinio (ir eseistinio) Miłoszo talento prigimtis, sąžiningas gyvenimo tiesos tyrinėjimas, nepaprastas žavėjimasis būtimi leido jam sukurti tai, kas verčia stabtelėti ir Naftą, ir Setembrinį – ne tik iš didžiausios pagarbos, bet ir dėl gilaus susidomėjimo. Tikrasis įkarštis ne tiek skiria, kiek sieja. Jis neveda nei į fanatizmą, nei į fundamentalizmą. Gal vieną dieną įkarštis sugrįš į mūsų knygynus ir į mūsų protus.