Į Rytu s!

Politologo Ivano Krastevo pateikta įspūdinga migrantų krizės Europoje interpretacija didelį poveikį daro jau kelerius pastaruosius metus. Europos skilimą į Rytus ir Vakarus Krastevas stebėjo ir analizavo atidžiau negu bet koks kitas komentatorius. Būdamas bulgaras, jis kalba iš Rytų europiečio perspektyvos, štai kodėl jo nuomonė ir diagnozė yra tokios svarbios. Krastevo komentarai įdomūs dėl glaustos ir paradoksalios argumentacijos, be to, dėmesys sutelktas į kolektyvinę psichologiją, o ne į politinę strategiją. Kiek man žinoma, kritikuoti jo idėjas ne daug kas ryžtasi.

Masinę 2015 / 2016 m. migraciją Krastevas vadina Europos Rugsėjo 11-ąja.1Įrodinėja, kad tai ne tik didžiausia cezūra Europos Sąjungos istorijoje, bet ir istorinio masto trauma. Toks apibūdinimas abejotinas pirmiausia todėl, kad traumos kategorija tylomis perkeliama nuo pabėgėlių į juos priimančią visuomenę, antra todėl, kad pabėgėliai prilyginami teroristams. Žmonės bėga, pajutę didžiulį pavojų savo egzistencijai, o faktas, kad tarp jų galėjo būti „įslaptintų teroristų“ ar „laikrodinių bombų“, nepateisina šios pernelyg supaprastintos analogijos. Tai dar viena priežastis, kodėl toks apibūdinimas kelia nerimą – jis palaiko radikalų dešiniosios pakraipos diskursą, tiesiogiai prilyginantį pabėgėlius teroristams, o juos priimančias visuomenes vaizduojantį kaip aukas.

 Į Vakarus!

Savo teoriją apie „imitacijos imperatyvą“ Krastevas kartu su juristu Stephenu Holmesu naujai perteikė 2018-aisiais. Jiedu kelia prielaidą, kad liberalią demokratiją dalis ES šalių dabar atmeta ne dėl ideologijos, tai labiau susiję su kolektyvine psichologija. Priešpriešą tarp Rytų ir Vakarų skatina jau ne skirtingos politinės doktrinos, o jausmų dinamika. Pagrindinis vaidmuo tenka nacionaliniam išdidumui, kuris yra nacionalinės savigarbos pagrindas, todėl bet koks to išdidumo pažeidimas laikomas tautos pažeminimu. Praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje filosofas Avishai Margalit apibūdino, kad „padori“ yra tokia visuomenė, kurios institucijos nežemina individų, o piliečiai nežemina vieni kitų. Tačiau akivaizdu, kad dabar žeminamos ne tik tam tikros grupės, bet ir ištisos visuomenės, tautos. Tokį kolektyvinį pažeminimą sukelia ne fizinė prievarta, ne viešas demaskavimas, ne panieka ar įvairios šmeižto formos, bet daug subtilesni procesai, tokie kaip paternalizmas, spaudimas normalizuotis ir – svarbiausia – „imitacijos imperatyvas“. Vakarietiškas gyvenimo būdas, Lenkijoje ir Vengrijoje dar visai neseniai buvęs geresnės ateities vizija, dabar kelia pasipiktinimą, panieką ir atvirą priešiškumą. Krastevas ir Holmesas kalba net apie „galutinį populistų kerštą“ vakarietiškam liberalizmui.

Aiškindami, kodėl Rytų Europa, kuri buvo uoli eurofilė, staiga tapo kovinga euroskeptike, jiedu savo analizę grindžia tuo, kas neišreiškiama žodžiais, sutelkdami dėmesį į paprastus jausmus, tokius kaip pasibjaurėjimas, priešiškumas ar apmaudas. Primena, kad postsocialistinės tautos kenčia dėl pripažinimo stokos. Sovietmečiu jos neturėjo galimybių išreikšti savo tautinį pasididžiavimą, o po 1989-ųjų, kai dar nebuvo visiškai laisvos, jau tikėtasi, kad jos taps tokios pat liberalios kaip Vakarai. Toks moralinis ir politinis paternalizmas sukelia vieną labai stiprų troškimą – būti tuo, kas esi ir kuo būti tau niekada neleido, kitaip tariant, vienalyte nacionaline valstybe ir neliberalia visuomene uždaroje teritorijoje. Holmesas ir Krastevas nemano, kad tokia valstybingumo forma postkomunistinėms šalims yra geriausia, tačiau įrodinėja, esą po 1989-ųjų tai vienintelis galimas Europos kelias.

Polemika dėl paveldo

Mano manymu, toks istorijos vertinimas yra fatalistinis. Europos Sąjungos istoriją galima papasakoti ir visai kitaip, šią neigiamą teleologiją atmiešiant alternatyviomis galimybėmis ir perspektyvomis. Tik tada atsikratysime įpročio, patrauklaus daugeliui vyriškos lyties intelektualų, skelbti niūrias prognozes, pranašauti sutemas, nuosmukį ir apokalipsę. Kopijuokite Vakarus! Jeigu šis įsakas išties sukėlė tiek apmaudo ir net laikomas pažeminimu, reikėtų jį patyrinėti nuodugniau. Pirmiausia, stebina Krastevo ir Holmeso noras taip smarkiai pabrėžti pačią Vakarų idėją. Terminas Vakarai klestėjo Šaltojo karo metais kaip standartinis masinių mitingų šūkis, reiškiantis priešpriešą Rytams. Į Vakarus kaip ir į NATO būdavo žvelgiama per transatlantinę prizmę, aprėpiant ir Jungtines Valstijas. Nors NATO tebeegzistuoja, bet po to, kai JAV liovėsi politiškai domėtis Europa, Vakarai iškart prarado ankstesnę savo prasmę.

Amerikiečių istorikas Michaelas Kimmage’as atidžiai ištyrinėjo, kaip nyksta Vakarų idėja, Amerikai nusisukus nuo Europos. Straipsnyje „Vakarų nuosmukis“ (The Decline of the West) jis atskleidė, kad pats terminas Vakarai visada buvo ginčytinas, nes jį sudaro pernelyg daug dalykų – mobilizuojanti politinė Šaltojo karo laikų retorika, NATO, europocentrinė istorijos ir Apšvietos idėja, kultūrinės institucijos Amerikos universitetuose, tokios kaip „didžiųjų knygų“ kursai, puoselėjantys vakarietišką intelektualinį paveldą.2

Pasak Kimmage’o, atsisakyti Vakarų idėjos nusprendė Obama ir jam patarinėjęs politinis elitas. Tai buvo karta, praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje studijavusi universitetuose, kurie ištrėmė Vakarus iš savo studijų programų. Vakarietišką kultūrą ir Apšvietos vertybes išstūmė multikultūriškumas ir įsipareigojimas žmogaus teisėms, o tam jau nebereikėjo daryti lanksto per Europą. Kimmage’as mano, kad „dabartinė JAV ir Europos užsienio politika yra beformė arba neturi vairo, nes po to, kai buvo atmestas vakarietiškas laisvės naratyvas, užimti jo vietos nepavyko jokiam kitam panašaus lygio naratyvui.“ Europos valstybės, kurios jau nebelaiko savęs JAV satelitėmis, liovėsi kartojusios senąjį mitingų šūkį kaip priesaiką Vakarams, ir jau seniai turi savo europinę darbotvarkę.

Kompaktiškų Vakarų idėja, pagarsėjusi klestint modernizacijos teorijai, dabar nebedaro įtakos nė viename iš Atlanto krantų. Tai kodėl reikėtų ją ir vėl laikyti norma? Ar gali būti, kad Vakarų idėja dabar iškilo vien todėl, kad ji turi galių sutelkti pasibjaurėjimą? Skaitydama Krastevo ir Holmeso esė, nelabai supratau, ko ja siekta, – analizuoti apmaudo priežastis ar jį sukelti. Tokia dviprasmybė, žinoma, galėjo būti tyčinė. Bet kuriuo atveju šios idėjos atgaivinimas yra destruktyvus, nes užgožia tai, kas šiandien yra svarbiausia, – kuo tiksliau prisiminti Europos istoriją kaip būdą susidoroti su dabartine krize.

Laisvės patosas

Jei atmestume senuosius ginčus ir įdėmiau pažvelg- tume į pokarinę Europos istoriją, pamatytume ne tik vis gilėjančią prarają tarp Rytų ir Vakarų, bet ir stulbi- namai tvirtas jų tarpusavio sąsajas. Holmesas ir Kras- tevas kažkodėl neužsimena apie žmogaus teises kaip pagrindinę varomąją Europos Sąjungos jėgą. Šiuo at- žvilgiu jiedu neatsilieka nuo mados, pagal kurią žmo- gaus teisės nebelaikomos patraukliomis. Vis dėlto jei prisimintume vieną iš ES istorijos epizodų, kurį Kras- tevas ir Holmesas atkakliai ignoruoja, argumentas dėl imitacijos imperatyvo iškiltų visiškai kitokioje šviesoje. Žmogaus teisių istorija nebuvo nepertraukiama.

Nors jos egzistavo nuo pat Amerikos Nepriklausomy- bės deklaracijos, nuo Prancūzijos ir nuo Haičio revo- liucijų, 1948-aisiais jas ir vėl deklaravo Antrojo pasau- linio karo veteranai, Prancūzijos rezistentai, tarkime, René Cassinas. Išskyrus istorinį pastovumą, visas žmogaus teisių turinys  kaskart turi būti  atrandamas iš naujo ir įdiegiamas naujomis politinėmis aplinky- bėmis.

1968-aisiais Cassinui buvo įteikta Nobelio Taikos premija. Vokietijoje tai pastebėjo nedaugelis, nes ten žmogaus teisės jau buvo išbrauktos iš darbotvarkės. Studentų sąjūdis turėjo kitų rūpesčių, tarp kurių buvo ir globali klasių kova su kapitalizmu ir imperializmu. Bet Varšuvos pakto šalyse reikalai klostėsi visiškai ki- taip. 1968 m. kovą lenkų intelektualai, susibūrę aplink Adamą Michniką, rengė studentų protestus ir iki 1986-ųjų periodiškai leido laiką kalėjimuose. Prahoje 1969 m. sausį susidegino Janas Palachas, protestuoda- mas, kad jo šalis vis dar okupuota sovietų.

1975 m. rugpjūtį Europos Saugumo ir bendradar- biavimo konferencija Helsinkyje pasirašė Baigiamą-  jį aktą, kuriuo Rytų bloko šalims garantuotos naujos bendradarbiavimo formos, patvirtintas sienų neliečiamumas ir nesikišimas į vidaus reikalus. Rytų bloko ša- lys mainais įsipareigojo gerbti žmogaus teises. Gyveni- mas sovietų diktatūros sąlygomis į pirmą planą iškėlė žodžio, sąžinės, religijos ir tikėjimo laisvę, todėl Bai- giamojo akto septintasis straipsnis turėjo pasekmių, kurių Varšuvos pakto šalių vyriausybės nebuvo numa- čiusios, – daugelyje šalių susikūrė disidentų Helsinkio grupės, kurios esminiu atskaitos tašku laikė Visuoti- nę žmogaus teisių deklaraciją. Viena iš tokių grupių buvo Čekoslovakijos pilietinių teisių sąjūdis, kuriam priklausė ir būsimasis šalies prezidentas Václavas Ha- velas, – tai Chartija 77, kovojusi už menininkų ir kitų žmonių, patiriančių politinį persekiojimą, teises. Kitas pavyzdys – Lenino Laivų statyklos Gdanske darbinin- kų streikas, jie įkūrė ir pirmąją profesinę sąjungą Rytų bloke, pavadintą solidarność. Piliečių sąjūdžiai VDR ir taikus jų protestas prieš represines valdžios struktūras irgi buvo kovos už žmogaus ir pilietines teises dalis.

George’o Busho Vyresniojo laidotuvės 2018 m. pa- baigoje žiniasklaidai suteikė progą prisiminti garsųjį buvusio prezidento pareiškimą 1989 m.: „Mes lai- mėjome Šaltąjį karą!“ Bushas turėjo omenyje ne tik amerikiečių pergalę, jis žvelgė plačiau – kapitalizmas nugalėjo komunizmą. Tokią istoriją rašo šiandienos nugalėtojai, tačiau ji paviršutiniška ir atskleidžia tik dalį tiesos. Mano manymu, išardyti Geležinę uždan- gą ir imtis ES plėtros paskatino žmogaus teisių galia, nes jų reikalavo piliečių sąjūdžiai visame pasaulyje, jos daugau nebebuvo vien tik gerai apmokami politikų tauškalai.

Helsinkio deklaracija pradėjo mažinti įtampą tarp Rytų ir Vakarų, nutiesusi kelią vėlesniam Europos suvienijimui. Būtent tą akimirką žmogaus teisės buvo vėl atgaivintos ir iš naujo atrastos kaip kolektyvinis nau- josios, daug platesnės Europos pamatas. Šaltąjį karą laimėjo ne tik amerikiečiai, bet ir Europos politikai, 1975-aisiais pasirašę Helsinkio Baigiamąjį aktą. Kitaip tariant, konflikto tarp Rytų ir Vakarų baigtį pagreiti- no ne tik kapitalizmas, bet ir Rytų Europos disidentų sąjūdis. Disidentas intelektualas Gáspáras Miklósas Tamásas, gyvenęs Rumunijoje Ceausescu laikais, pa- brėžė: „Šiandien daug politologų kalba, esą sistema buvo pakeista iš išorės ir iš viršaus. Nesąmonė. Gal ją keitė ne visi šalies gyventojai, bet anuomet mūsų buvo apie du, tris milijonus, egzistavo klubai, vyko debatai, susitikimai, demonstracijos, visuomenė virte virė. Tas nenumaldomas laisvės troškimas 1989-aisiais, tas lais- vės patosas – neapsakomai gražūs dalykai. Tai išlieka.“‘3Tačiau pagal imitacijos imperatyvo naratyvą neišlie- ka nieko. Rytų bloko šalys nebuvo, kaip to norėtų nu- galėtojai, „apdovanotos“ vakarietiška demokratija, juo labiau nebuvo kolonizuotos, užgrobtos ar įveiktos jėga. Priešingai – jos pačios kovojo už demokratiją, o tai da- rydamos atsinešė į Europos Sąjungą savo utopijas. Štai kodėl kova už žmogaus teises iki pat 1989-ųjų yra toks svarbus ES istorijos etapas.

Liberalus-neliberalus-neoliberalus

Jei norėtume atskleisti tikrąsias Rytų Europos paže- minimo ir ją apėmusio apmaudo šaknis, derėtų pri- siminti visą istoriją. Tokie jausmai neabejotinai egzis- tuoja, tačiau jie kyla ne tiek iš imitacijos imperatyvo, kiek dėl to, kad liberalizmo terminas yra pernelyg sli- dus. Krastevas ir Holmesas Rytų Europos demokrati- jų virsmą neliberaliomis autoritarinėmis sistemomis vadina „kontrrevoliucija prieš liberalizmą“. Tačiau vien priešpriešos liberalus versus neliberalus nepakanka. Norėdami užbaigti paveikslą ir geriau suprasti autorių minimą kolektyvinę psichologiją, turėtume pridurti terminą neoliberalus.

Rytų ir Vidurio Europos disidentai puoselėjo libera- lios demokratijos viltį ir dėl to kovojo, bet gavo neolibe- ralią ekonominę tvarką, atveriančią naujas galimybes globalizuoti kapitalą. Tai kita 1989-ųjų medalio pusė. Procesas prasidėjo praėjusio amžiaus 8-ajame dešim- tmetyje lygia greta su Helsinkio Baigiamuoju aktu. Nekontroliuojamo neoliberalizmo pradžią  paskelbė, jo pagrindus padėjo Ronaldas Reaganas ir Margaret Thatcher. Šiuo atžvilgiu kapitalizmas išties nugalėjo. Nuo tada išnyko bet kokia visuotinė strategija, kaip mažinti prarają tarp vis didėjančio turto ir vis juodes- nio skurdo. Spartus Vokietijos suvienijimo procesas iš- trynė daug Rytų istorijos pėdsakų kartu su jų piliečių biografijomis. Pagrįsta VDR represinio ir doktrininio režimo kritika leido į visa tai žiūrėti pro pirštus. Dar daugiau – nereikėtų pamiršti, kad valstybinis socia- lizmas, nepaisant visų jo ydų, garantavo teisę į būstą, sveikatos apsaugą ir švietimą. Nors standartai dažnai būdavo žemi, o jaunimui iš buržuazinių ir disidentinių sluoksnių uždrausta siekti aukštojo mokslo, šios teisės Rytuose buvo tokios pat akivaizdžios kaip ir žodžio laisvė Vakaruose. Įsigalėjus neoliberalizmui, visa tai baigėsi.4

Atsivėrė plyšys tarp to, kas liberalu demokratijos at- žvilgiu ir kas neoliberalu – tai „politiškai nekontroliuo- jamas globalaus kapitalizmo, kurio varomoji jėga yra nereguliuojama finansų rinka, funkcinis imperatyvas“.5Užuot kalbėję apie imitacijos imperatyvą, didindami Rytų ir Vakarų poliarizaciją, turėtume aptarti galimy- bę rastis solidarumo imperatyvui, pagrįstam ES inte- gracija, kuri saugotų nuo globalaus turbokapitalizmo. Holmesas ir Krastevas politinius pokyčius, įvyku- sius 1989-aisiais, vertina neigiamai, nes liberalizmą ir nacionalizmą laiko nesutaikomomis priešybėmis. Bu- vusios Vakarų Vokietijos jaunesnioji karta iš tikrųjų pirmiausia vadina save europiečiais, o tik paskui vo- kiečiais. Daug liberaliosios kairės intelektualų austrų irgi atmeta tautos sąvoką, kurią jie automatiškai sieja su neliberaliu nacionalizmu, net nacionalsocializmu. Tai toms šalims būdinga istorinė problema, tačiau pa- brėžti antitautinį kosmopolitizmą jokiu būdu nėra ofi- ciali Berlyno kontroliuojamos ES doktrina, kaip teigia Krastevas ir Holmesas.

Beje, kiekviena ES tauta liberalizmą sieja su savo kultūrine tapatybe ir autonomija. Būtent tautos su savo kalba, kultūra, gamtovaizdžiu ir istorija yra ti- krosios Europos žvaigždės. Šiandien niekas rimtai nemano, kad tai buvo įmanoma tik modernybės kles- tėjimo laikotarpiu, netiki, kad pažanga yra begalinė, o globalizacija tautas, religijas anksčiau ar vėliau su- lydys į abstrakčią kosmopolitinę pasaulio visuomenę. 

Priešingai – Europos Sąjunga normaliu dalyku laiko ne normatyvinį spaudimą be išlygų pasiduoti vester- nizacijai ir individualizacijai, o tautų kultūrinę įvairo- vę – pripažįsta jos svarbą, ją vertina ir saugo. Užteks vien priminti, kiek daug Europa investuoja, kad būtų išsaugotas tiekos skirtingų miestų ir regionų kultūri- nis paveldas.

Taigi turime svarių priežasčių atmesti liberalizmo tapatinimą su antinacionalizmu, kurį Krastevas ir Holmesas pristato kaip tipišką ES poziciją ir normą. Tautos egzistuoja tiktai kaip valstybės, kurios suteikia joms formą ir apimtį. ES projektas buvo sukurtas libe- ralioms demokratiškoms tautoms. Francis Fukuyama savo naujoje knygoje „Tapatybė“ (Identity) teigia, esą dabar agresyvi tapatybės politika grasina suskaldyti liberalią demokratinę tautą.6Tačiau jo knygoje veltui ieškotume kokios nors diferenciacijos tarp to, kas libe- ralu ir kas neoliberalu.

Skirtumai tarp „liberalios demokratijos“ ir „neo- liberalios ekonomikos“ yra ne tik semantiniai, bet ir etiniai. Aiškiai ir nenuginčijamai tą atskleidė rašyto- jas Ingo Schulze. Jis rašo, kad liberalios demokrati- jos sąlygomis „turime išsirinkti atstovus, kurie gintų visuomenės interesus ir saugotų ją nuo apiplėšimo. Mums reikia tokių atstovų, kurie norėtų ir galėtų už- kardyti demokratiją, priderintą prie rinkos, ir sukur- tų rinką, priderintą prie demokratijos. Mums reikia atstovų, kurie tikėtų, kad laisvė ir socialinis teisingu- mas yra neatsiejami, beje, ne tik nacionaliniu lygme- niu. Tačiau pirmiausia turi rastis dauguma, kuri to norėtų ir reikalautų.“7

Sociologas Wolfgangas Streeckas dėsto panašų po- žiūrį. Jis tvirtina, kad pokariu kapitalizmas ir demo- kratija taikiai sugyveno tol, kol gerovės valstybė užti- krino nuolatinį, nuoseklų turto perskirstymą iš viršaus į apačią. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo nauja dereguliacijos fazė, skatinusi rinkų liberalizavimą, o valstybę privertusi atsitraukti. Tai lėmė, kad buvo pa- naikintos teisinės ar faktinės kapitalo judėjimo ribos. Krastevas ir Holmesas kalba apie „kontrrevoliuciją prieš liberalizmą“, o Streeckas tai vadina „neoliberalia kontrrevoliucija“, kuri išlaisvino kapitalą iš visų poka- rinių socialinio reguliavimo pančių.8

Būtent tokiomis aplinkybėmis kapitalizmas atsisky- rė nuo demokratijos, o tas procesas reiškė, kad piliečiai netenka savo kaip vartotojų vaidmens. Globalizuotame pasaulyje visiems gyvybiškai varžantis dėl tų pačių išteklių, galia automatiškai tampa teise. Todėl Streec- kas kritikuoja „demokratinės tautinės valstybės kaip socialinės vietos, kur vykdoma rinkos koregavimo poli- tika, galių sumenkinimą vadinamajame globalizacijos procese, reikalaudamas, kad rinkos būtų integruotos į valstybę, o ne atvirkščiai.9

„Liberalus“ reiškia „laisvas“ Tačiau yra skirtumas, kas išlaisvinama – ar žmonės, ar kapitalas, nes kapitalo liberalizacija veda prie vis neteisingesnių egzistencijos formų ir apriboja žmonių galimybes. Tam pasipriešin- ti galėtų ne tik liberali tautinė valstybė, bet ir valsty- bių sambūris, toks kaip Europos Sąjunga. Vokietijos konstitucinės teisės žinovė Gertrude Lübbe-Wolff ar- gumentavo, kad pagrindinė globalizacijos problema yra neribojamos rinkos kombinacija su nacionalinių institucijų, kurios turėtų ją reguliuoti, stoka. Jų vai- dmuo „būtų ne tik skatinti rinkos jėgas, bet ir jas ap- riboti, siekiant bendrojo gėrio“.10Ji įrodinėja, kad ES dėl savo „rinkų transnacionalizacijos turi mažai ar net neturi jokių demokratiškai kontroliuojamų reguliavimo galių“, todėl taip menkai valdo globalizaciją. Šiandien žmones skiria ne tik ideologija – prarają tarp turtuolių ir vargšų gilina kapitalas.

Naujas imitacijos imperatyvas?

Praėjus trisdešimčiai metų po 1989-ųjų, daugelyje Rytų Europos šalių „laisvės patosą“, apie kurį kal- bėjo Gáspáras Miklósas Tamásas, pakeitė autorita- rizmo patosas. Laisvė ilgainiui nuvylė, nes pernelyg daug žmonių pasinaudojo judėjimo laisve. Go West! („Į Vakarus!“) – toks buvo vienos Vakarų Vokietijos cigarečių markės šūkis 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tie žodžiai net ir dabar neprarado utopinės traukos. Žlugus komunizmui, įsivaizduo- tas ilgesys staiga tapo realia galimybe. Žmonės bal- savo kojomis ir iškeliavo į Vakarų šalis, kur galėjo daugiau uždirbti. Holmesas ir Krastevas emigraci- jos istoriją laiko psichologine dabartinės imigrantų izoliavimo doktrinos priežastimi. Pasak jų, sienos ideologiškai stiprinamos, ne tik siekiant apsisaugoti nuo užsieniečių, bet ir bandant sulaikyti tuos, kurie dar neišvažiavo. Atvira visuomenė laikoma prieše. Uždara visuomenė ir tautos homogeniškumo palai- kymas atitraukia žmones nuo Europos, o sąjungą skaldo „lojalumo sienos“.

Holmesas ir Krastevas sumenkina autoritarinę to- kio Europos Sąjungos puolimo esmę. Jie sako: ne, čia ne kokia nors ideologija, o tik nepaklūstančių tautų habitus, nes jos, ilgai kentusios pažeminimą, dabar siekia stiprinti pačios save. Toks aiškinimas man atro- do neapgalvotai supaprastintas, nes nepaisoma doktri- ninės tokio poslinkio esmės. Autoritarinio šovinizmo, kurį lydi ksenofobija, apraiškų šiandien rasime visur. Dar 2001-aisiais Putinas sukūrė tam palankią politinę darbotvarkę,11tvirtindamas, kad vyriausybės užduo- tis yra reikalauti tokio požiūrio į istoriją, kuris būtų pagrįstas pasididžiavimu ir garbe, diegtų pilietinį pa- triotizmą. Kolektyvinę vienybę galima garantuoti, tik- tai garbinant nacionalinius didvyrius ir diegiant karo kultą. Menas ir mokslas turi būti cenzūruojami, nes  jie yra pavojingi kitokios nuomonės šaltiniai, o non- konformistus reikia persekioti kaip užsienio agentus arba tiesiog todėl, kad jie nėra patriotai. Putino kalboje komunizmą pakeitė nacionalizmas kaip naujas auto- ritarinis požiūris. Taigi dabar imitacijos imperatyvas, atrodo, sklinda jau iš Rusijos.

Laikai keičiasi. Šiandien skamba šūkis „Į rytus!“ Tai logiška Krastevo ir Holmeso teorijos pasekmė. Orbánas ir Kaczyńskis ciniškai vaizduojami kaip „tikri europiečiai“, o Vakarai dabar imituoja Rytus. Naratyvas apie imperinius ir kolonijinius Vakarus neabejotinai įtikina. Intelektualai kritikuoja Euro- pos Sąjungos aroganciją ir puikybę. Bet asmeniškai man toks gudrus ir iškalbingas savikritikos ir savi- meilės derinys atgrasus. Kuriamas naratyvas, kuris niekina ir ignoruoja viską, kas potencialiai galėtų tarpininkauti tarp Rytų ir Vakarų. Žinoma, ne visi Rytų Europoje galvoja taip, kaip šiuo metu valdan- tys ideologai.12

Gal neatrodys taip įspūdingai, bet elgsimės tikrai daug konstruktyviau, jei stiprinsime pagrindines libe- ralias pozicijas, nepamiršdami milžiniško Rytų Europos indėlio į bendrą Europos projektą, užuot visa tai ignoravę, kol visiškai sunaikinsime.