Grafikos tektonika

Planetos, kurioje gyvename, topografija susiformavo ir toliau nepaliaujamai kinta judant tektoninėms plokštėms. Kalnus, slėnius ir okeanus veikiant galingoms jėgoms, tos plokštės pasislenka ir susiduria viena su kita. Tų jėgų mastą labiau negu kada nors anksčiau suvokiau praėjusių metų lapkritį skrisdamas iš Anglijos į Seulą. Skrydžio maršrutas vedė į Šiaurės Himalajus, o aerobusas buvo aprūpintas žemyn nukreipta kamera, sujungta su kino ekranais ties kiekvieno keleivio kėde. Lėktuvui skrendant į Rytus nuo Dubajaus tamsos, pasauliui sukantis aplink savo ašį, buvo galima pamatyti raudoną ir mėlyną aušros liniją virš Indijos, o netrukus po to pamatyti ekrane, kaip ankstyva rytmečio šviesa meta šėšėlį virš didžiausių pasaulyje kalnų šiaurinių viršukalnių ir milžiniškų lygumų šiaurės pusėje. Dangus buvo nedebesuotas, žemę apačioje apšvietė auksinė kylanti saulė, ant naktinės kalnų viršukalnių pusės krito mėlyni šešėliai. Tai buvo stulbinantis reginys.

Mano kelionė į Pietų Korėją buvo paskutinė tarp daugelio išvykų, į kurias leidausi 2007 metais pristatydamas savo naujausią knygą “Grafika pakraštyje”. Kelionių į daugelį Europos, Amerikos ir Azijos šalių įspūdžiai, ypač skrydis virš Himalajų, paskatino susimąstyti apie globalinius poslinkius vizualinių menų, ypač grafikos, srityje. Meno pasaulio tektoninės plokštės yra ne fizinės, bet konceptualios, o pokyčius lemia, žinoma, ne geologiniai procesai. Meno pasaulyje susidūrimai vyksta tarp idėjų ir požiūrių, ypač tarp tradicinės grafikos ir naujų medijų praturtintos skaitmeninės. Šie pokyčiai paspartino grafikos evoliuciją ir dabar jos situacija labai skiriasi nuo tos, kokia buvo prieš du dešimtmečius. XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais grafika buvo priskirta vadinamajam “taikomajam menui”, kaip ir keramika, amatininkiška medžio drožyba, gamyklinis menas, juvelyrika ir t.t. Dabar situacija pasikeitė iš esmės. Tuo pat metu pakito piešimo statusas ir jis jau netarnauja tapybai kaip kadaise. Grafika ir piešimas – abu vertingi kaip autonominės disciplinos, o ne kitų vizualinio meno formų tarnaitės. Tapybos ir skulptūros, kaip vienintelių, priskirtinų “dailiųjų menų” kategorijai, hegemonija baigėsi ir man dėl tokio pokyčio nė kiek neapmaudu.

Svarstymai apie tai, ar skaitmeninė grafika gali būti prilyginta tradicinėms giliaspaudės ir reljefinės grafikos formoms, yra dar vienas žingsnis į priekį ginče dėl šilkografijos vertės ir panašaus nuomonių susikirtimo aptariant fotografijos vaidmenį grafikoje. Skaitmeninei grafikai rūpi kiti dalykai, tačiau, manau, būtų teisinga tvirtinti, ir tam pritartų dauguma, kad skaitmeniškumas yra tiesiog nauja technika reprodukuoti vaizdiniams. Abejoju, ar Walteris Benjaminas, kurio garsioji esė apie meno reprodukuojamumą tebėra įtakinga, bandytų tai užginčyti. Tai, ką per pastaruosius dvylika mėnesių girdėjau konferencijose ir mačiau parodose, leidžia teigti, kad grafikos menas jau atsikratė savo prisiimto uždarumo.

Tai nereiškia, kad tradicinės grafikos formos, tokios kaip ofortas, medžio raižinys, mecotinta, kaligrafija ir šilkografija kartu su mišriais šių technikų deriniais prarado vertę ar patrauklumą. Panašu, kad yra kaip tik priešingai, nors praeities meistriškumą labiau perėmė netoksiniai grafikos variantai, tokie kaip saulės plokštė, negu toksiniai procesai, dėl kurių grafikos dirbtuvės virto kažkuo panašiu į alchemiko laboratoriją. Svarbu, kad daugelis studentų ir jaunesnės kartos menininkų gilinasi į tradicines technikas ir randa naujų būdų, kaip panaudoti jas saviraiškos tikslais. Tarp vyresnės kartos menininkų atsirado nemažai tokių, kurie entuziastingai bando įvaldyti skaitmeninę techniką, nes jiems tinka šis technologiškai naujas metodas. Yra menininkų, kurie nelaiko savęs grafikais pagal tradicinį supratimą, tačiau grafikos technikas siedami su kitomis technikomis įsitikino, kad tokie hibridiniai pavidalai idealiai tinka jų tikslams pasiekti, suteikia gyvumo ir praplečia techninių įgūdžių repertuarą.

Būtent šis sudėtingas derinys “viskas kartu” grafiką iš akademinės ir itin uždaros vizualinio meno formos pavertė kažkuo visiškai kitu. Platus technikų spektras išvadavo grafiką nuo ankstesnių jos rūpesčių ir teikia visiškai naujas galimybes įvairių specializacijų menininkams. Buvo ir bus grafikų, kurie nenorės tapatintis su niekuo kitu, visuomet buvo ir bus grafikos meistrų, kurie dirbs kartu su kitų sričių menininkais, kad padėtų realizuoti jų ambicijas.

Dabartinė konvencionalesnė grafikos rinka užtikrina tradicijos tąsą. Daugėja kitų sričių menininkų, kurie pasitelkia grafiką kaip naują išraiškos priemonę, atveriančią naujas galimybes.

Ši požiūrių įvairovė – tai grafikos “tektoninių plokščių” pasislinkimai ir susidūrimai, skatinantys įvairovę. Menininkų diskusijos, ginčai, laisva idėjų apykaita, skatinama konferencijų ir interneto, užtikrina gyvybingumą ir revoliucinę kaitą.

Grafikai teks pereiti per šiuolaikinio vizualinio meno minų lauką. Tas minų laukas vertas gerokai išsamesnio svarstymo, negu leidžia šio straipsnio apimtis, todėl trumpai aptarsiu tik tris man rūpimus aspektus, kurie rodo šių laikų vizualiųjų menų pasiligojimą.

Trivialios estetinės vertės kūrinių komercializacija kartu su iš to išplaukiančiu įžymybių adoravimu ir geismu tapti įžymybėmis jau užkrėtė visas medijų sritis, kartu sumenko publikos domėjimasis menu. Damieno Hirsto naujausias darbas “Vardan meilės Dievui” – platininė kaukolė, prikimšta deimantų – kaip teigiama, buvo parduotas už 50 milijonų svarų sterlingų (apie 100 milijonų dolerių). Tai vienas iš gausybės visiškai neįdomių darbų, bet būtent jie Charleso Saatchi ir jo sėbrų pastangomis pavertė Hirstą vienu turtingiausių Didžiosios Britanijos žmonių. Nenuostabu, kad šis objektas ir brangūs marškinėliai bei plakatai su jo atvaizdais sukėlė didžiulį populiarių Didžiosios Britanijos laikraščių susidomėjimą. Tiesa, tai turėjo nedaug bendra su estetinėmis vertybėmis, koncepcijomis ar technikos analize, buvo aptarinėjama tik finansinė objekto vertė ir tai sukėlė įsiūčio bangą. Su minėta kaukole susijusios konspiracijos teorijos irgi siekia “meno” statuso, tačiau publika Hirsto darbą laiko labai brangiu prasto skonio pokštu. Bet argi tai svarbu?

Kitas atvejis yra Turnerio premija, įsteigta pagerbti didžiajam britų menininkui J. M.W. Turneriui. Iš pradžių ja buvo apdovanojami daug vilčių teikiantys menininkai. 2007 metais premija, kurios vertė 400 000 svarų (800 000 JAV dolerių) buvo paskirta Markui Wallingeriui už instaliaciją, atkartojančią plakatus, vėliavas ir meno dirbinius žmogaus, parlamento aikštėje protestavusio prieš Didžiosios Britanijos dalyvavimą Irako kare. Kai teikė premiją, ši instaliacija buvo jau išardyta, todėl vietoj jos buvo rodomas videofilmas apie Wallingerį – jis vaikštinėjo po galerijas, apsivilkęs lokio kostiumu. Įdomu, kad į šią kvailystę britų spauda nekreipė visiškai jokio dėmesio. Būtų teisinga sakyti, kad Turnerio premija dabar jau diskredituota. Bet argi tai svarbu?

Trečia nerimą kelianti tendencija – tai perdėtas dėmesys, kurį pasaulio galerijos skiria kinų tapytojams. Tik nedidelė dalis rodomų ir vis didesnėmis kainomis parduodamų jų kūrinių turi estetinę vertę. Kitų kokybė abejotina. Verta klausti, kiek iš tų finansinių sandorių uždirba galerijų savininkai ir prekybos agentai, o kiek visa tai tenkina viešąjį interesą. Liūdna, kad kitų kinų menininkų, kurie nesišlieja prie pastaruoju metu madingo tapybos stiliaus (atgyvenusio ir vizualiai bankrutavusio), kuria skulptūras, instaliacijas ir kitas meno formas, darbai nevertinami, nutylimi. Tenka daryti nemalonią išvadą, kad kinų tapyba pastaruoju metu yra paversta “rimtu reikalu”, kurį netrukus pakeis kitas “rimtas reikalas”. Tai prilygsta pasaulio nuodijimui greitu maistu, madingų etikečių klijavimui, tačiau neturi nieko bendra su tikrąja šiuolaikinės Kinijos kultūra. Bet, argi tai svarbu?

Išreiškiau savo asmeninį požiūrį, tačiau, manau, jis sutampa su daugelio žmonių požiūriu, nes jie, kaip ir aš, gailisi, kad šiuolaikinį vizualinį meną nusavino komercinės struktūros ir joms pataikaujanti žiniasklaida. Ankstesnė situacija, kai menininkai kūrė tokius gerus darbus, kokius tik gebėjo sukurti, o žmonės galėjo juos pamatyti viešose ar privačiose galerijose ir įsigyti, jei jiems to norėjosi, deja, seniai pasikeitė. Meno kūrinių kainos nenumaldomai auga, nes galerijų savininkai ir prekybos agentai prekiauja įžymybėmis, o menininkai vertina savo sėkmę pagal gautas pajamas, net didieji muziejai gyvena iš suvenyrų parduotuvių ir knygynų apyvartos, bet ne iš lankytojų. Menas tapo tik dar vienos rūšies preke, kuria prekiaujama tarptautiniu mastu siekiant ciniškų tikslų. Nenuostabu, kad didžioji publikos dauguma nesupranta šiuolaikinio meno ir net nenori nieko apie jį žinoti.

Išdėsčiau nelinksmą, kai kas galbūt pasakytų – cinišką, požiūrį į kai kuriuos šiuolaikinio meno aspektus. Jei manyčiau, kad jau nieko neįmanoma pakeisti, liaučiausi apie tai rašęs. Laimė, vyksta nemažai dalykų, kurie yra įdomūs ir tai akina juos tyrinėti, apie juos rašyti. Mano naujausia knyga skirta grafikai, nes pajutau, kad būtent čia dedasi įdomiausi dalykai. Pažymėtina, kad daugelis dailininkų, geriausiai įvaldžiusių grafikos technikas, nėra grafikai įprastine šio žodžio reikšme. Pirmiausia jie yra menininkai, o grafikos technikas renkasi tam tikriems uždaviniams spręsti. Šis skirtumas nėra supaprastinimas, o juo labiau išgalvojimas, susijęs su kokiais nors rašančiojo tikslais. Jis atskleidžia tikrąją šiuolaikinės grafikos situaciją. Ši sritis tapo tokia dinamiška, kad prieš dvi dešimtis metų tai būtų pribloškę ir pačius grafikus. Manau, būtų tinkamiau kalbėti ne apie “grafiką” ir “grafikus”, o apie “grafinį meną” ir “grafinio meno kūrėjus”, todėl čia šiuos terminus ir vartosiu.

Viena labai palanki grafinio meno savybė ta, kad jis itin lengvai transportuojamas. Tapybos paveikslai tampa vis didesni, labiau pritaikyti dideliems muziejams ir galerijoms negu namų aplinkai, juos brangu pakuoti ir transportuoti, kaip ir didelių gabaritų skulptūras. O grafikos kūriniai, susukti į ruloną, už visai nedidelę kainą nusiunčiami į bet kurį pasaulio kraštą. Vertėtų pridurti, kad kai kurie tapytojai ir skulptoriai nežinia kodėl pasineria į megalomaniją ir kuria didelių formatų kūrinius ne visuomet prasmingai. Grafikos atspaudai, priešingai, kuriami mažesnės apimties, o palyginti nedidelė jų kaina lemia, kad žmonėms jie labiau prieinami negu didžioji dalis tapybos ar skulptūros kūrinių. Juos lengva skleisti internetu, perkelti į CD ar DVD diskus, tai palengvina jų sklaidą ir studijas. Dėl šių priežasčių grafiką pavadinau “demokratiškiausia iš visų vizualinio meno formų”. Nėra jokios priežasties šio teiginio atsisakyti.

Grafika turi daug pozityvių ypatybių, tačiau ir čia jau juntamas polinkis kurti vis didesnės apimties darbus. Tai nėra blogis savaime, tačiau esama pavojaus, kad atsitiks tas pats, kas jau atsitiko tapyboje, kur dydis neretai atvirkščiai proporcingas kokybei. 2006 metų sausį Krokuvos tarptautinės grafikos trienalėje pastebėjau, kad didžioji dauguma atmestų darbų turėjo bendrą bruožą – visi jie buvo dideli, ypač skaitmeniniai, tačiau ne dėl kokių nors aiškių estetinių priežasčių, o veikiau dėl to, kad skaitmeninės spausdinimo mašinos ir popierius leidžia nevaržomai didinti apimtis. Kūriniai dideli dėl paties didumo, bet jų dydis nė kiek nesustiprina jų poveikio. Jei ši tendencija stiprės, kils pavojus, kad bus atsisakyta pastaraisiais metais sustiprėjusio lojalumo ir entuziastingos ištikimybės grafiniam menui, o praradimai nustelbs laimėjimus. Grafinio meno kokybę skatina parodos ir konkursai, ypač trienalės ir bienalės. Nors šių renginių pobūdis pasikeitė, kai kurie iš jų nunyko, kiti įgavo pagreitį – evoliucija yra sveikas dalykas – bendri jų standartai ir darbų kokybė smarkiai pakilo. Pavyzdžiui, Krokuvos ir Prahos trienalės tapo atviros kaitos procesams ir nekonvencionalioms technikoms.

Šiuo požiūriu įdomi Krokuvos tarptautinės grafikos trienalės situacija. Į 2006 metų konkursą ir parodą pirmąsyk buvo įsileisti multimedijos darbai ir didesnis trijų dimensijų kūrinių skaičius negu 2003 metais. Jų įterpimas tarp konvencionalių kūrinių buvo įvairiai komentuojamas, tačiau žiūrovai jais susidomėjo. Jie buvo gerai įvertinti ir vėlesnėse Krokuvos trienalės parodose Horst-Janssen muziejuje Oldenburge ir Künstlerhaus Vienoje. Su tradiciniu grafiniu menu šie kūriniai susiję gana silpnai, jie neatitinka konvencionalaus apibrėžimo, kas gali būti rodoma tokiose parodose. Tačiau jų buvimas suteikė gaivos ir naujumo, jei jų būtų atsisakyta, trienalė būtų sustabarėjusi. Žiuri nusprendė įtvirtinti tokį trienalės praplėtimą ir apdovanojo Ksawery’ą Klitsky už interaktyvų kompiuterinį kūrinį “Prieš Nieką – už amžinybę ir begalybę”.

Prahos trienalė nuo kitų pagrindinių parodų ir konkursų skiriasi tuo, kad visi menininkai, kurių darbai čia eksponuojami, yra buvę kitų didelių renginių laureatai. Tad ten teikiamos premijos tiems, kurie Didžiojoje Britanijoje būtų vadinami “grietinėlės grietinėle”, o trienalė suteikia gana patikimą grafinio meno tendencijų vaizdą. 2007 metų Prahos trienalės Grand Prix atiteko Eglei Kuckaitei, lietuvių menininkei, 2004 metai laimėjusiai Talino trienalės Grand Prix. Tarptautinė žiuri, kurią sudarė akademikai, menininkai ir kritikai, vieningai nutarė, kad ji verta aukščiausio apdovanojimo. Jos kūrinys “Perėjimas prie šviesos režimo” tik netiesiogiai susijęs su konvencionalia grafinio meno samprata – dailininkė naudoja guminius įvairių dydžių antspaudus su jos piešiniais ir norimą vaizdinį projektuoja tiesiai ant galerijos sienos. Instaliuotas darbas egzistuoja ribotą laiką, nėra galimybės jį išsaugoti, jis gali išlikti tik fotografijose ar atmintyje. Kuckaitės kūrinio Prahoje tema – dialogas tarp Čiurlionio ir Kafkos, jiedu sėdi vienas priešais kitą ir vynioja siūlus. Iš esmės tai buitinis veiksmas, reikalaujantis koncentracijos ir bendradarbiavimo. Autorė sako: “Tam reikalingas ir atstumas – pagarbi distancija. Siūlų vyniojimas simbolinėje plotmėje išreiškia šių žmonių individualumą, veiksmo išskirtinumą.” Šis kūrinys – tai esminė galinga jungtis tarp dviejų išskirtinių asmenybių, tapusių kultūros emblema savo tėvynėje, tačiau kiekvienas iš jų reikšmingas ir tarptautiniu mastu. Žvelgiant tokiame kontekste, Kuckaitė sukūrė grakščias jungtis tarp skirtingų šiuolaikinio meno rūšių ir tarp įvairių Europos kultūros aspektų.

Šie du pavyzdžiai, bylojantys, kaip keičiasi tarptautiniai renginiai, yra tik vienas pasakojimo aspektas. Grafinio meno kūrėjai turi tam tikrą pranašumą prieš kitų sričių, išskyrus galbūt video, menininkus, nes jų darbai, kaip minėta, lengvai transportuojami ir perduodami. Be to, jie priklauso globaliai grafikų bendruomenei. Per pastaruosius dešimt metų ryšiai tarp grafinio meno kūrėjų, kritikų ar tiesiog besidominčių žmonių labai sustiprėjo, įvairiose tarptautinėse erdvėse rengiamos konferencijos, susitikimai, keičiamasi idėjomis, diskutuojama kolektyvinėse dirbtuvėse, dalijamasi patirtimi.

Pietų grafikos taryba, įsikūrusi JAV pietryčiuose, nuo 1972 metų kasmet rengia konferenciją, kurios mastai ir ambicijos nuolat auga. 2007 metų kovą konferencija buvo surengta Kanzase, joje dalyvavo 1200 delegatų iš 20 šalių. Ši konferencija tapo labai svarbi ir įtakinga, joje aptariamos aktualiausios teorijos ir demonstruojamos naujausios praktikos. Be to, rengiama gausybė įvairių parodų ir kolektyvinių dirbtuvių, tai praplečia akiratį, leidžia įžvelgti ir įvertinti grafinio meno pastarojo meto tendencijas. Organizatoriai atviri įvairiems požiūriams, visa tai labai atgaivina Amerikos kūrybinę, edukacinę ir parodinę veiklą.

Pirmoji Bienalės poveikio konferencija prieš dešimt metų buvo suorganizuota Bristolyje, Jungtinėje Karalystėje, po to Helsinkyje, Keiptaune, Berlyne-Poznanėje (itin sėkmingas sprendimas – dvi konferencijos vietos, delegatai tarp jų važinėjo traukiniu), o 2007 metais – Taline. Konferencija vyko Kumu meno muziejuje, netoli Kadriorgo rūmų, buvo surengta daug parodų ir įvairių renginių visame mieste. Nepaisant šiokios tokios didžiųjų konferencijų kritikos, nėra jokios abejonės, kad tokie kūrybiniai mainai stiprina nusiteikimą siekti bendro tikslo. Menas yra dvasinės raidos tąsa ir daugiau naudos gauname kalbėdamiesi vienas su kitu negu apkalbėdami vienas kitą.

Nors grafinis menas vis labiau pripažįstamas, sunku suprasti, kodėl dauguma didžiųjų muziejų ir galerijų jį vis dar ignoruoja, nenori ar nesugeba pripažinti jo indėlio. Austrų menininkas Michaelis Schneideris, ko gero, neklydo Kanzaso konferencijoje pasakęs, kad dauguma meno agentų iki šiol nepasitiki “grafine kūryba”, jie suvoka, kokia ji revoliucinga, todėl neverta pasitikėjimo. Tai, kas revoliucinga, pelno neneša, o tai, kas pelninga, nekelia revoliucijos. Nors grafinį meną kuriantys autoriai šiek tiek pavydi tiems menininkams, kurie uždirba didžiulius pinigus, jie supranta, kad turi laisvę, kurios negali sau leisti tie menininkai, kurie paklūsta nepasotinamos tarptautinės mašinos, darančios pinigus iš meno, reikalavimams.

Po 2006 metų Krokuvos trienalės atidarymo Witoldas Skuliczius, šio renginio spiritus movens, sakė svarstąs galimybę 2009 metų trienalės pavadinime atsisakyti žodžio “grafinis”. Gal ji taps Tarptautine Krokuvos trienale. Ši idėja irgi revoliucinė ir galbūt jai nesiryš pritarti tradiciškiau nusiteikę meno bendruomenės nariai, bet tai būtų signalas, kad bręsta rimti pokyčiai. Tai sutvirtintų grafinio meno pozicijas tarp šiuolaikinių vizualinių menų. Nė kiek neabejoju, kad artimiausiais mėnėsiais ši idėja bus intensyviai svarstoma. Nepaisant to, ar pavyks pakeisti trienalės pavadinimą, akivaizdu, kad grafinis menas turi didžiulį plėtros potencialą, ir tai labiausiai jaudinanti ir didžiausius iššūkius metanti meno forma. Tektoninės grafinio meno plokštės juda, sukurdamos netikėtus darinius, atverdamos nenuspėjamas galimybes. Turint galvoje stiprias tradicijas ir daugybę puikių praeities pasiekimų, bus smagu stebėti kaip viskas klostysis toliau.