GALIMYBIŲ LANGAS

Pritrūkus vinies, buvo prarasta pasaga;
pritrūkus pasagos, buvo prarastas žirgas;
pritrūkus žirgo, buvo prarastas raitelis;
pritrūkus raitelio, buvo pralaimėtas mūšis;
pralaimėjus mūšį, buvo prarasta karalystė;
Ir viskas įvyko vien dėl to, kad pritrūko vinies.

Tradicinė nežinomos kilmės patarlė

Pirmaisiais 2020-ųjų mėnesiais visas pasaulis ėmė lėtinti apsukas. Kinijos fabrikų kaminai liovėsi leidę dūmus. JAV lėktuvai nustojo skraidę arba kildavo apytuščiai. Mauricijaus turizmo kurortai atleido darbuotojus. Vakarais išėjęs pasivaikščioti po savąjį Oslo kvartalą beveik nieko nebesutikdavau. Vos per keletą dienų pandemija tapo svarbiausia, jei ne vienintele, pokalbių tema tiek per naujienų laidas, tiek per ZOOM platformoje rengiamus susitikimus ar įprastus pažįstamų žmonių susibėgimus.

Dabar ji skverbiasi, sujaukdama visą žmonių buitį ir būtį. Universitete, kuriame dirbu, svarstėme, kokia forma šiemet rengsime egzaminus, aptarėme virtualaus dėstymo privalumus ir trūkumus, sprendėme, ką daryti doktorantams, netekusiems galimybės vykdyti lauko tyrimų. Kultūrinis gyvenimas persikėlė į menininkų svetaines – jie atlieka kūrinius, nedalyvaujant auditorijai, aktoriai neribotam laikui išsiųsti į „atostogas“, o mes su sūnumi patiriame abstinencijos priepuolius, nes šeštadienio popietėmis nebevyksta įprastinės futbolo varžybos, kurias aistringai žiūrėdavome.

Visame pasaulyje didėja nedarbas, nutrūko perlaidos šeimų nariams į neturtingas šalis, Šiaurės kraštuose žemės ūkiui stinga užsieniečių darbo jėgos, apmirė turizmas, sudaręs mažiausiai vieną dešimtąją globalios ekonomikos dalį. Visa tai tik artėjančio ekonomikos nuosmukio pradžia.

Infekcijos atvejų galiausiai mažės, bet virusas veikiausiai niekur neišnyks. Priešingai – ankstesnės pandemijos leisdavosi suvaldomos, bet šioji vis kerštingiau sugrįžta. Planetos socialinį gyvenimą persmelkė baimė ir netikrumas dėl ateities. Vyriausybių raginimai „daryti“ kiek galima mažiau ir likti ten, kur esame, paneigia dešimtmečiais klestėjusius neoliberalius įsitikinimus.

Paradoksalu, bet priverstinė pasaulio deakceleracija, sudavusi stiprų smūgį neoliberaliai politikai, kuri iš prigimties destruktyvi, galbūt slepia naujos pradžios sėklą. Globalus susisaistymas juk ir lėmė dabartinę pasaulio būklę. Jei prekyba ir turizmas būtų plėtojęsi lėčiau, koronavirusas nebūtų plitęs taip sparčiai, su juo susidoroti būtų lengviau. Jis nebūtų sugriovęs pasaulio ekonomikos tarsi kortų namelio. Nauja pradžia galbūt gebės išpešti pamokų iš to pažeidžiamumo, tačiau nėra jokio recepto, kaip išsigelbėti, ir jokio kompaso, kuris rodytų kelią, kad lengviau išbristume iš pragaištingos pelkės. Atsidūrėme teritorijoje, kuri net nepažymėta žemėlapyje.

Krizės

marą. Marai ir epidemijos formavo ir suteikė kryptį istorijai nuo pat žemės ūkio revoliucijos laikų, kai ligos ėmė keliauti kartu su žmonėmis ir jų naminiais gyvuliais. Justinijano maras, prasidėjęs 541 mūsų eros metais, susilpnino Rytų Romos imperiją ir paženklino Tamsos amžių pradžią Europoje. Po Juodosios mirties siautėjimo kilo valstiečių sukilimai, lėmę feodalizmo pabaigą, prasidėjo Renesansas.

Vykstant Amerikų užkariavimui, dėl ligų, kurioms europiečiai jau buvo įgiję santykinį imunitetą, išmirė didelė vietos gyventojų dalis. Napoleonas Bonapartas, didžiausias savo laikų karvedys, du pralaimėjimus patyrė dėl epidemijų. San Dominge jo armiją pakirto geltonasis drugys, o tai leido Haičiui 1804 m. paskelbti nepriklausomybę. Šiltinė privertė pralaimėti 1812 m. surengtą žygį į Rusiją.

Dabartinė kebli situacija turi nemažai panašumų su ankstesnėmis pandemijomis, tačiau ji yra ir išskirtinė. Visą planetą pernelyg glaudžiai saisto galybė mobilumo formų, pradedant turizmu, baigiant verslu ir konferencijomis. Pasaulinė verslo, gamybos, vartojimo ir komunikacijų sistema, grindžiama sparčiu pristatymu ir pasiekiamumu, turi aibę silpnybių. Pats pasiekiamumas įtvirtina specifines pažeidžiamumo formas, sukelia nelauktas pasekmes, nes prarandamas atsparumas.

Šiuo atžvilgiu COVID-19 pandemija labiau primena ne tiek ankstesnes pandemijas, kiek gilią krizę, susijusią su klimato kaita. Ji yra iš tikrųjų globali, neregima, sparčiai didinanti nelygybę, o viską lėmė globalizacija ir ekonomikos plėtra (growth). Tiek pandemija, tiek ir klimato krizė grasina sugriauti gyvenimo būdo, sukėlusio jas abi, pagrindus. Jos abi yra šalutiniai ekonominės sistemos produktai. Toji sistema, itin sėkmingai gerindama vienų žmonių gyvenimo sąlygas, tuo pat metu negailestingai didina kitų socialinę atskirtį ir kančias.

Nei vienos, nei kitos krizės šalys neįstengs įveikti pavieniui. Per ankstesnes epidemijas miestai apribodavo mobilumą tiek viduje, tiek išorėje. Laivai būdavo karantinuojami, ligoniai izoliuojami. Panašiai elgiamasi ir dabar, tačiau dar niekada tarpusavio sąsajų grandinė nėra buvusi tokia silpna – jei kritinė masė nesilaikys griežtų reikalavimų, kurie dabar primetami globaliai, virusas nuolatos grįš, keldamas bangą po bangos.

Atšalimas

Nepaisant paralelių su klimato kaitos krize ir ankstesnėmis pandemijomis, COVID-19 neturi precedento. Šis virusas plinta globaliu mastu, darydamas didžiulį poveikį tiek ekonomikai, tiek ir kasdienybei, jo nuožmumas kelia netikrumą dėl ateities, sėja abejones dėl prevencijos priemonių efektyvumo, taigi klostosi visiškai nauja situacija, pritvinkusi nerimo, pykčio, nepasitikėjimo. Plėtrai įsipareigojęs pasaulis, po Antrojo pasaulinio karo patyręs sparčią akceleracijos akceleraciją, dabar priverstas lėtinti tempus ir susitraukti. Tai nebus lengva, tačiau yra neišvengiama.

Ištisą pusę amžiaus aktyvistai ir klimato kaitos tyrėjai pabrėždavo, kokia pragaištinga nuolatinė ekonomikos plėtra – ji tokia netvari, kad galiausiai prišauks katastrofą. Pasaulio verslas per ketvirtį amžiaus išaugo keturgubai. Per tą patį laiką turistų skaičius padidėjo šešeriopai – nuo 200 milijonų iki 1,2 milijardo per metus. 2004 m. lėktuvais skraidė du milijardai, o 2019 m. – jau keturi su puse milijardo žmonių.

Vos per penkiasdešimt metų visame pasaulyje išnaikinta pusė laukinių žvėrių. 2020 m. duomenimis, iš visų žinduolių jau vos 4 proc. yra laukiniai. 36 proc. sudaro žmonės, 60 proc. – naminiai gyvūnai. Laukinių žvėrių teritorijos sparčiai traukiasi. Gyvūnai, panašiai kaip ir žmonės, tapę žemgrobystės aukomis, išvaromi iš gimtųjų vietų. Tai priartina juos prie socialinės aplinkos ir sukuria naujų žudančių virusų plitimo galimybes.

Litaniją apie planetos būklę ir žmonijos negalavimus būtų galima tęsti be galo, pradedant nuo siaubingų plastiko kiekių okeanuose, neatsinaujinančių resursų, tokių kaip fosforas (būtinas cheminėms trąšoms) išeikvojimu, baigiant globalia nelygybe, leidžiančia turtingiesiems saugiai ir smagiai gyventi savo priemiesčių soduose, o vargšus pasmerkiančia grūstis apgriuvusiose lūšnose nuo Manilos iki Rio de Žaneiro.

Planetos ekologija, įžengusi į antropoceną, tapo itin pažeidžiama dėl masiškai vykdomos ir be paliovos didinamos resursų eksploatacijos. Ta pati priežastis – ekonomikos augimas, sukėlęs ekologinę krizę, – lemia ir viruso plitimo greitį bei mastą.

Tai panašu į neišsprendžiamą dilemą. Labiau pragmatišku lygmeniu vyriausybės dabar blaškosi, siekdamos dviejų priešingų tikslų – neatidėliotinai išspręsti sveikatos problemas ir užtikrinti tolesnį ekonomikos augimą. Milijonai žmonių neribotam laikui liks be darbo. Visuomenės gyvenimas pasaulio mastu veikiausiai sustos, vėl funkcionuoti pamažu imsime galbūt po keleto metų. Turizmas, daugelio žmonių pajamų šaltinis globaliuose Pietuose, veikiausiai nebeatgaus ankstesnio savo pavidalo.

Perkaitusios ekonomikos atšalimas buvo staigus ir yra dramatiškas. Artimiausiu metu tai kels visuotinį sąmyšį. Ekonomistų skaičiavimais, du trečdalius pasaulio ekonomikos sudaro privatus vartojimas. Kai milijardai žmonių laiką leidžia daugiausia namuose, kai užsidaro kavinės ir kirpyklos, ištuštėja viešbučiai, apribojamas parduotuvių darbas, staiga liaujasi sukęsi daugybė smagračių. Nebėra kam pirkti Bangladeše siuvamų pigių drabužių, lenkei padavėjai bare niekas neduoda arbatpinigių, nebeplaukioja kruiziniai laivai, todėl filipiniečių valytojai irgi lieka be darbo…

Ekonomistai tvirtina, kad ši recesija didžiausia per kelis pastaruosius šimtmečius. Atsigavimui reikės veikiausiai daug didesnių pokyčių negu reformos, pradėtos po 1930-ųjų recesijos, kai net Jungtinės Valstijos ėmėsi socialinės rūpybos – tai buvo Naujosios Sutarties dalis. Be to, neturėtų būti grįžtama prie įprastinio būdo, kaip tvarkyti reikalus. Po trijų neoliberaliosios hegemonijos dešimtmečių netikėtai atsivėrė galimybių langas – visais atžvilgiais pagarbiai, realistiškai tariamasi, kaip reikėtų reformuotis pačiai visuomenei.

Nėra jokio reikalo prognozuoti, kaip atrodys pasaulis, dulkėms nusėdus. Visa tai, kas vyksta, yra mūsų vaizduotės, gebėjimų ir veiklos vaisius. Mes, žmonės, nesame inertiškos auklėjimo, socialinių aplinkybių ar genetinio paveldo aukos, nors šie trys fenomenai daro mums galingą poveikį. Nėra jokios istorinės būtinybės tvirtinti, neva koronavirusas pertvarkys visuomenės gyvenseną, – žmonijos ateitį lems patys žmonės.

Perspektyvos

Kai kuriais atžvilgiais turime veikti kuo greičiau, tam tikrais – iš lėto, elgdamiesi ypač atsargiai. Prioritetų prioritetas – užtikrinti, kad žmonės, praradę pajamas, turėtų iš ko gyventi. Jeigu jie negali plėtoti savo ankstesnės veiklos, vyriausybė privalo teikti jiems paramą arba sukurti darbo vietas naujuose sektoriuose. Ekologiškai netvarią ekonomiką turėtų pakeisti ekologiškai tvari veikla. Kai kurios šalys galbūt įves UMP (universalias minimalias pajamas). Nepanašu, kad jos galėtų prilygti visam atlyginimui, tačiau net ir 10 proc. buvusio atlyginimo kompensacija galėtų pakeisti situaciją iš esmės, kaip rodo UMP taikymo patirtis tokiose šalyse kaip Namibija.

Vyriausybėms bus nelengva, teks išleisti milijardus, kad užkirstų kelią masiniams bankrotams. Tai galėtų būti tinkamas metas pertvarkyti mokesčių režimą. Vartojimo ir gamybos apmokestinimas, atsižvelgiant į ekologinį tvarumą ir poveikį klimato kaitai, turėtų stimuliuoti žaliąjį verslą, mažinti vadinamąją ekologinę pėdą. Tai tinkamas metas perimti fondus, perkeltus į mokesčių rojų, reikalaujant, kad transnacionaliniai gigantai pagaliau atiduotų nesumokėtus mokesčius. Kai kurios vyriausybės, užuot žvelgusios į priekį, teiks prioritetą taupymo kampanijoms; taigi prieš akis – ne tiesus, bet vingiuotas kelias.

Radikalesnis pasiūlymas būtų iš esmės pertvarkyti ekonomiką, kuri iki šiol tarnauja mažumos interesams, leisdama, kad absurdiškai turtingi žmonės taptų dar turtingesni. Atėjo laikas kurti žmogišką ekonomiką, tenkinančią esminius visuomenės poreikius – kad kiekvienas galėtų užsidirbti pragyvenimui, patenkinti socialines reikmes, pelnyti pripažinimą.

Diskusijos apie ekonomiką galėtų būti praplėstos, įtraukiant ir tai, ką apskritai manome apie darbą. Sieną, stūksančią tarp apmokamo ir neapmokamo darbo, jau seniai kritikuoja feministės. Savanoriškas darbas su senjorais, su vaikais, su prieglobsčio prašytojais galėtų būti jau dabar pripažintas lygiaverčiu apmokamam darbui. Tik reikėtų sukurti mechanizmą, kaip galima atlyginti už šią vertingą veiklą.

Daug metų nemažai intelektualų ir politikų pirmenybę teikė gyvenimo kokybei, o ne pragyvenimo standartui kaip matui, leidžiančiam nustatyti, kokia kryptimi juda visuomenė. Plėtoti šią idėją iki logiškos išvados dabar yra daug parankiau negu prieš pandemiją. Kad gyvenimo kokybė nepriklauso nuo aukšto produktyvumo ir pašėlusio vartojimo, įrodė netgi sulėtėjusi, atvėsusi, suvaržyta pastarojo meto kasdienybė. Daugelis žmonių ėmė labiau vertinti nuoširdesnį santykį su savo artimaisiais, su aplinka, įskaitant ir fizinę kaimynystę, su žmonėmis, gyvenančiais šalia.

Nors tapome mažiau mobilūs, daugiau laiko praleidžiame prie ekranų, tačiau didžiuma net per pandemiją gyvena intensyviai. Vis dėlto akivaizdu, kad bendras produktyvumas sumažėjo beveik visose šalyse. Daugelis susidūrė su laisvo laiko pertekliumi. Tvarkaraščiuose atsirado daugiau tuščių vietų; transporte praleidžiama, galima sakyti, nulis valandų; susitikimai pasidarė efektyvesni be tokių nebūtinų smulkmenų kaip kavos gėrimo, pyragaičių kramsnojimo pertraukėlės. Pati neinstrumentinė veikla primena mums, koks svarbus yra socialumas, kuriuo nesiekiama nei pelno, nei apčiuopiamo rezultato.

Jei globalizacija yra oras, kuriuo kvėpuojame, vadinasi, niekas iš nestokojančių sveikos nuovokos, negali jos kaip visumos nei atmesti, nei be išlygų jai pritarti. Kai kam tarptautinė prekyba, tolesnė finansų globalizacija atrodo labai patraukliai, bet imigrantams ir užsieniečiams jie norėtų užtrenkti duris; kiti laikosi diametraliai priešingos nuomonės. Vieni labiau vertina kosmopolitinį diskursą, o kiti ragina stiprinti nacionalinį tapatumą, nors jiems tas visai netrukdo vartoti gaminius iš įvairių kontinentų, atostogauti po kokoso palmėmis…

Atpirkimo ožių paieškos per pandemiją, regis, tapo endemiškos. JAV prezidentas COVID-19 pavadino „kinų virusu“, lygiai taip kadaise dėl epidemijų rykštės būdavo kaltinami Europos žydai. Visos šalys, išskyrus Kiniją, koronavirusą laiko kažkuo, atėjusiu iš išorės. Norvegijoje tarp užsikrėtusiųjų daugiausia esama somaliečių, tad į šią mažumą žvelgiama su didėjančiu įtarumu. O virusui ėmus plisti Afrikoje, kai kuriose šio kontinento šalyse pradėta nepakančiai vertinti europiečius.

Pandemiją savo tikslais akivaizdžiai pasitelkia tos politinės jėgos, kurios teikia pirmenybę nacionaliniam užsisklendimui, sienų kontrolei, imigracijos mažinimui. Kai potencialūs ligos, galinčios nužudyti tave ir tavo šeimą, nešiotojai yra kiti žmonės, nepasitikėjimas jais, ypač svetimaisiais, labai greitai suveši.

Tuo pat metu globalus pandemijos pobūdis rodo, kad turėtume labiau pasitikėti vieni kitais, juk esame glaudžiai susiję. Tarptautiniu mastu bendradarbiauja vakcinų kūrėjai, net Šiaurės Korėja negali izoliuotis nuo viso pasaulio. Ši niūri situacija skatina tiek vis labiau agresyvėjantį nacionalizmą, tiek vis kosmopolitiškesnį humanizmą.

Kitas globalizacijos aspektas susijęs su jos pačios varikliu – darosi vis akivaizdžiau, kad pasaulį itin pažeidžiamu pavertė laisvosios prekybos ideologija. Kai kurios šalys bando atsikratyti priklausomybės nuo globalių tiekimo tinklų, pradedant medikamentais, baigiant įranga ir maistu. Galimas to padarinys bus gamybos apimčių mažėjimas ir tarptautinės prekybos apkarpymas. Žvelgiant iš klimato kaitos ir aplinkosaugos perspektyvos, tai ne pati blogiausia idėja.

Chaosas ir galimybės

Bet yra ir kita medalio pusė. Koronaviruso pandemija sukėlė drugelio efektą, kuris kuo puikiausiai atskleidžia globalios ekonomikos pažeidžiamumą. Kas būtų galėjęs 2020 m. sausį pamanyti, kad gripą primenantys simptomai, kuriuos kažkur Uhane pajuto mėsos ir žuvies turgaus prekeivis, po dviejų mėnesių privers užsidaryti Vokietijos universitetus? Atrodytų, visai menkutės priežastys tokiame susisaisčiusiame pasaulyje gali baigtis didelėmis katastrofomis. Tokį patį drugelio efektą sukels globalūs gamybos ir tiekimo tinklai, dabar teikiantys palaimą milijonams, bet ateityje lemsiantys didžiulę katastrofą. Ši situacija reikalauja gilaus apmąstymo, deramo kuklumo ir drąsių idėjų.

Staiga net mintis apie postkapitalistinį pasaulį jau neatrodo utopiška idėja, subrandinta pašėlusių aktyvistų ir intelektualų, atitrūkusių nuo realybės. Ji gali tapti perspektyvia alternatyva, realistišku pasirinkimu, leidžiančiu pasiekti bent keletą tikslų, nes milijonai žmonių ieško būdų, kaip įveikti krizę. Koronaviruso pandemiją geriau sektųsi kontroliuoti lėtesniame, uždaresniame, todėl jaukesniame pasaulyje. Humaniškesnė ekonomika užtikrins didesnį socialinį teisingumą. Ekologiškai blaivus gyvenimo būdas išsaugos planetą tiek mums, tiek būsimoms kartoms. Postkoronos pasaulis gal net pasiūlys visavertiškesnio gyvenimo receptą, galėsime daugiau laiko skirti žmonėms, kuriuos mylime, užmegzti glaudesnius ryšius su artimąja aplinka. Galbūt po dešimties metų pažvelgę atgal, patys stebėsimės, kodėl nesiėmėme tų pokyčių diegti anksčiau.

Alternatyvos buvo žinomos ir prieinamos daugybę metų – tai suvokimas, kur nuves besaikė ekonomikos plėtra, alternatyvi globalizacija (judėjimas, siekiantis sukurti globalų profsąjungų aljansą), žmonių nuomonės ir poveikio galia (studentai, čiabuviai vienijasi prieš galingas korporacijas, prieš Pasaulio prekybos organizacijos ideologiją), ekosocializmas (didelė, sparčiai auganti žaliųjų judėjimų šeima, egzistuojanti nuo 1970-ųjų). Dabartinę pasaulio sistemą apėmusi destrukcija verčia politikus ir verslą rimtai vertinti alternatyvas, kurias siūlo šios ir panašios grupės.

Daug kas į tokias idėjas reaguos piktai arba jas arogantiškai atmes. Tačiau vertėtų prisiminti, kad istorija neturi iš anksto numatytos krypties. Šiuo metu ant kortos pastatytas pasaulio likimas, o krizės atomazga priklausys nuo to, kokius sprendimus priimsime.